Pergalingo žmogiškojo gyvenimo žemėje sąmonė gimsta iš to tvarinio įtikėjimo, kuris išdrįsta mesti iššūkį kiekvienam iškylančiam egzistencijos epizodui, kada susiduria su žmogiškųjų apribojimų siaubingu reginiu, neklystamai deklaruodamas: Nors aš ir negaliu šito padaryti, bet manyje gyvena tas, kuris tą padaryti gali ir kuris tą padarys, visatų visatos Tėvo-Absoliuto dalis. Ir tai yra “toji pergalė, kuri apima šį pasaulį, net jūsų įtikėjimą.” ~ Urantijos knyga, 4:4:9 (59.5)

Bet likus daug laiko iki atvykimo į Havoną, šitie pakilusieji laiko vaikai būna išmokę džiaugtis esant neužtikrintumui, nusiraminti esant nusivylimui, rodyti entuziazmą esant akivaizdžiam pralaimėjimui, stiprėti sunkumų akivaizdoje, rodyti nenugalimą drąsą didybės akivaizdoje, ir demonstruoti nepalenkiamą įtikėjimą, kada yra susiduriama su iššūkiu to, kas yra nepaaiškinama. Senų seniausiai šitų piligrimų šūkiu tapo: “Kartu su Dievu nieko—absoliučiai nieko—nėra neįmanoma.” ~ Urantijos knyga, 26:5.3 (291.3)

Kad ir kaip būtų sunku mokslines abejones, susijusias su maldos veiksmingumu, suderinti su visą laiką esančiu akstinu siekti pagalbos ir vadovavimo iš dieviškųjų šaltinių, niekada nepamirškite, jog nuoširdaus įtikėjimo malda yra galinga jėga, skatinanti asmeninę laimę, individualią savikontrolę, visuomeninę harmoniją, moralinę pažangą, ir dvasinį pasiekimą. ~ Urantijos knyga, 91:6:3 (999.6)

Jėzus pavaizdavo pažįstančio Dievą mirtingojo giluminį užtikrintumą, kada jis sakė: “Dievą pažįstančiam karalystės tikinčiajam, ką ten reiškia, net jeigu ir visi žemiškieji dalykai subyrės?” Žemiškasis saugumas yra pažeidžiamas, bet dvasinis užtikrintumas yra nepažeidžiamas. Kada žmogiškojo priešiškumo, savanaudiškumo, žiaurumo, neapykantos, blogio, ir pavydo potvynio didžioji banga plaka mirtingojo sielą, tada jūs galite būti visiškai tikri, jog yra viena vidinė tvirtovė, dvasios citadelė, kuri yra absoliučiai neįveikiama; bent jau tai yra tiesa dėl kiekvienos žmogiškosios būtybės, kuri savo sielą patikėjo viduje gyvenančiai amžinojo Dievo dvasiai. ~ Urantijos knyga, 100:2.7 (1096.4)

Rojuje, nepasisekimas niekada nelaikomas pralaimėjimu; į atidėjimą niekada nežiūrima kaip į gėdą; laiko akivaizdūs nepasisekimai niekada nėra supainiojami su reikšmingais amžinybės uždelsimais. ~ Urantijos knyga, 26:8.3 (294.2)

Dievą pažįstantys individai nepraranda drąsos atsitikus nelaimei arba dėl nusivylimų jie nenusimena. Tikinčiųjų neveikia depresija, kurią sukelia grynai materialūs perversmai; dvasioje gyvenančiųjų ramybės materialaus pasaulio epizodai nedrumsčia. Kandidatai į amžinąjį gyvenimą praktikuoja teikiantį energiją ir kuriantįjį metodą tam, kad pasitiktų mirtingojo gyvenimo visus vingius ir rūpesčius. Su kiekviena nugyventa diena tikram tikinčiajam elgtis teisingai yra vis lengviau. ~ Urantijos knyga, 156:5.13 (1739.8)

Bet gyvenimas taps egzistencijos našta, jeigu jūs neišmoksite pralaimėti kilniai. Egzistuoja pralaimėjimo menas, kurį visada įgauna kilnios sielos; jūs turite mokėti pralaimėti nenusimindami; jūs neturite bijoti nusivylimo. Visada be dvejonių pripažinkite pralaimėjimą. Nesistenkite pralaimėjimo slėpti apgaulinga šypsena ir spinduliuojančiu optimizmu. Skamba patraukliai visada tvirtinti, jog laimėjote, bet galutiniai rezultatai yra siaubingi. Toks metodas veda tiesiai į netikroviško pasaulio sukūrimą ir į neišvengiamą galutinio išsivadavimo iš iliuzijos žlugimą. ~ Urantijos knyga, 160:4.13 (1779.5)

Koks triuškinantis dalykas yra nusivylimas gyvenime tų kvailių, kurie, savo žvilgsnį nukreipę į šešėlines ir greitai pamirštamas laiko pagundas, tampa akli dieviškųjų vertybių ir tikrųjų dvasinių realybių amžinųjų pasaulių nesiliaujančių pasiekimų aukštesniems ir realesniems laimėjimams. ~ Urantijos knyga, 177:4:10 (1926.3)

Jėzus pavaizdavo pažįstančio Dievą mirtingojo giluminį užtikrintumą, kada jis sakė: “Dievą pažįstančiam karalystės tikinčiajam, ką ten reiškia, net jeigu ir visi žemiškieji dalykai subyrės?” ~ Urantijos knyga, 100:2:7 (1096.4)

Jėzus tarė: ”Jeigu tu tikrai nori surasti Dievą, tai tas troškimas pats savaime yra įrodymas, kad jį tu jau suradai. ~ Urantijos knyga, 130:8.2 (1440.2)

Pasaulyje yra gausu išalkusių sielų, kurios badauja, kada gyvenimo duona yra šalia; žmonės miršta ieškodami to paties Dievo, kuris gyvena jų viduje. ~ Urantijos knyga, 159:3.8 (1766.4)

“Tikrasis Dievas nėra toli nutolęs; jis yra mūsų dalis; jo dvasia kalba iš mūsų vidaus.” ~ Urantijos knyga, 3:1.4 (45.2)

Jeigu tu naudosiesi šitos nemirtingos dvasios nesuvokiamu vedimu, tai tu tikrai išaukštintu būdu toliau ieškosi Dievo. Ir kada tu tikrai pasieksi Tėvą danguje, tai bus dėl to, kad, ieškodamas jo, tu būsi tapęs vis labiau ir labiau panašus į jį. ~ Urantijos knyga, 133:4.9 (1475.2)

Dievo meilės ir jo gailestingumo dėka mes būsime išgelbėti. ~ Urantijos knyga, 131:1:7 (1443.3)

Dėl to “kas tik besikreipia į Viešpatį, tas tikrai bus išgelbėtas,” “nes jis tikrai atleis su kaupu.” ~ Urantijos knyga, 2:4:1 (38.1)

Įtikėjimu jūs esate išteisinami; įtikėjimu jūs esate išgelbėti; ir tuo pačiu įtikėjimu jūs iš tiesų amžinai esate vystomi augančio ir dieviškojo tobulumo keliu. ~ Urantijos knyga, 150:5:3 (1682.5)

Žmogiškasis išgelbėjimas yra realus; jis remiasi dviemis realybėmis, kurias gali suvokti tvarinio įtikėjimas ir šitokiu būdu jos gali būti įtrauktos į individualų žmogiškąjį patyrimą: Dievo tėvystės faktu ir su tuo susieta tiesa, žmogaus brolyste.  ~ Urantijos knyga, 188:4:13 (2017.8)

Kada jūs žinote, jog esate išgelbėti įtikėjimo dėka, tada jūs turite tikrąją ramybę su Dievu. ~ Urantijos knyga, 143:2:6 (1610.1)

Mirtingojo mirtis yra metodas ištrūkti iš materialaus gyvenimo materialiame kūne; o progresinio gyvenimo einant per ištaisomojo mokymo ir kultūrinio lavinimo septynis pasaulius mansonijos patyrimas išreiškia mirtingų išlikusiųjų įvadą į morontinę karjerą, į pereinamąjį gyvenimą, įsiterpiantį tarp evoliucinės materialiosios egzistencijos ir laiko kylančiųjų, kurie turi likimą pasiekti amžinybės vartus, aukštesniojo dvasinio pasiekimo. ~ Urantijos knyga, 47:10.7 (540.3)

Jūs ten pradedate būtent nuo to, kur sustojate čia apačioje. ~ Urantijos knyga, 47:3.7 (533.5)

Jūs džiaugiatės sužinoję, jog Žmogaus Sūnus prisikėlė iš mirusiųjų, kadangi šito dėka jūs žinote, kad jūs ir jūsų sielos broliai taip pat tikrai išliks po mirtingojo mirties. Bet kiekvienas toks išlikimas priklauso nuo to, ar jūs prieš tai užgimėte iš dvasios, kuri siekia tiesos ir ieško Dievo. ~ Urantijos knyga, 193:2.2 (2054.3)

I kiedy praca tutaj będzie skończona, będziesz służył ze mną na wysokościach”. ~ Księga Urantii, 192:2.10 (2049.1)

Raktai nuo dangaus karalystės yra: nuoširdumas, daugiau nuoširdumo, ir daugiau nuoširdumo. Šituos raktus turi visi žmonės. ~ Urantijos knyga, 9:4:14 (435.7)

Jūs ten pradedate būtent nuo to, kur sustojate čia apačioje. ~ Urantijos knyga, 47:3.7 (533.5)

Jėzus sakė: “Mano Tėvo namuose yra daug gyvenamųjų buveinių.” ~ Urantijos knyga, 30:4:17 (341.7)

Taip, kaip dangaus terminas buvo vartojamas Urantijoje, tai kartais jis reiškė šituos septynis gyvenamuosius pasaulius, pirmasis gyvenamasis pasaulis pavadinamas pirmuoju dangumi, ir taip toliau iki septintojo. ~ Urantijos knyga, 15:7.5 (174.5)

Blogis yra neatskiriamas nuo šito pasaulio natūralios tvarkos, bet nuodėmė yra sąmoningo maišto požiūris, kurį į šitą pasaulį atnešė tie, kurie iš dvasinės šviesos nupuolė į visišką tamsybę. ~ Urantijos knyga, 148:4.6 (1660.5)

Nuodėmė yra dieviškojo dėsnio, Tėvo valios, sąmoningas, suvokiamas, ir tyčinis pažeidimas. Nuodėmė yra tas matas, kuriuo yra matuojamas nenoras būti dieviškai vedamam ir dvasiškai nukreipiamam. ~ Urantijos knyga, 148:4.4 (1660.3)

Klaidingo sprendimo (blogio) galimybė tampa nuodėme tiktai tada, kada žmogiškoji valia sąmoningai nusprendžia ir tą suvokdama laikosi apgalvoto amoralaus apsisprendimo. ~ Urantijos knyga, 3:5.15 (52.1)

Reikalingas didis ir kilnus charakteris tam, jog žengus klaidingą žingsnį, galima būtų apsisukti ir eiti teisingai. Perdaug dažnai žmogaus protas yra linkęs pateisinti tai, kodėl ir toliau yra einama klaidingu keliu, kada jau kartą pradėta juo žengti. ~ Urantijos knyga, 184:2.12 (1981.6)

“Nebijokite” buvo jo šūkis, charakterio stiprybės jo idealas buvo kantrus ištvėrimas. ~ Urantijos knyga, 140:8:20 (1582.1)

Baimė ir pyktis silpnina charakterį ir griauna laimę. ~ Urantijos knyga, 140:5:6 (1573.8)

Jėzus pasakė: “Pralinksmėk; čia esu aš; nebijok.” ~ Urantijos knyga, 152:4:2 (1703.2)

“Bet nebijokite; kiekvienas, kuris nuoširdžiai trokšta surasti amžinąjį gyvenimą įeidamas į Dievo karalystę, tokį amžinąjį išgelbėjimą iš tiesų suras.” ~ Urantijos knyga, 166:3:5 (1829.2)

“Nebijokite blogio pasipriešinimo, nes su jumis aš esu visada, net iki amžių pabaigos.” ~ Urantijos knyga, 191:4:4 (2042.1) (1599.14)

Nuo pačios ankstyviausios jos pradžios siela yra reali; ji turi kosminio išlikimo savybių. ~ Urantijos knyga, 16:9.2 (195.8)

Dieviškoji dvasia atvyksta vienu ir tuo pačiu metu su žmogiškojo proto pirmuoju moraliu poelgiu, ir tai yra sielos gimimo priežastis. ~ Urantijos knyga, 133:6.5 (1478.4)

Visi sielą išvystantys žmonės tiesiogine prasme yra Dievo Tėvo ir Dievo Motinos, Aukščiausiosios Būtybės, evoliuciniai sūnūs. Bet iki tokio meto, kada mirtingasis žmogus savo sieloje sąmoningai suvokia savo dieviškąjį paveldėjimą, šitas įsitikinimas dėl giminystės su Dievybe turi būti pasiekiamas įtikėjimo dėka. ~ Urantijos knyga, 117:6.8 (1289.1)

Mirtingųjų tvarinių išlikimas yra visiškai grindžiamas nemirtingos sielos vystymu mirtingojo prote. ~ Urantijos knyga, 36:6.5 (404.3)

Asmenybės amžinasis išlikimas visiškai priklauso nuo mirtingojo proto, kurio sprendimai nulemia nemirtingos sielos išlikimo potencialą, pasirinkimo. Kada protas tiki Dievu, o siela pažįsta Dievą, ir kada, padedant Derintojui, jie visi trokšta Dievo, tuomet iš tiesų išlikimas yra užtikrintas. ~ Urantijos knyga, 5:5.13 (69.8)

Angelai yra dvasiniai tarnai danguje. ~ Urantijos knyga, 191:4.3 (2041.6)

Mokymas apie angelus sargus nėra mitas; kai kurios žmogiškųjų būtybių grupės iš tiesų turi asmeninius angelus. Būtent šitą pripažindamas Jėzus, kalbėdamas apie dangiškosios karalystės vaikus, sakė: “Žiūrėkite, kad neniekintumėte nė vieno iš šitų mažųjų, nes aš jums sakau, jų angelai iš tikrųjų visada mato mano Tėvo dvasios buvimą.” ~ Urantijos knyga, 113:1.1 (1241.3)

Angelai yra taip arti jūsų ir taip jautriai rūpinasi jumis, kad jie, vaizdžiai sakant, “verkia dėl jūsų sąmoningo nepakantumo ir užsispyrimo.” Serafimai nelieja fizinių ašarų; jie neturi fizinių kūnų; taip pat jie neturi ir sparnų. Bet jie iš tiesų turi dvasines emocijas, ir jie tikrai patiria dvasinės prigimties jausmus ir sentimentus, kuriuos tam tikra prasme galima palyginti su žmogiškomis emocijomis. Serafimai jūsų labui veikia visiškai nepriklausomai nuo jūsų tiesioginių prašymų; jie vykdo savo vyresnybės nurodymus; ir šitaip jie veikia nežiūrint jūsų trumpalaikių kaprizų ir permainingos nuotaikos. Tai nereiškia, kad jūs negalite jų užduočių arba palengvinti, arba apsunkinti, bet greičiau tai reiškia, jog angelai nėra tiesiogiai susiję su jūsų prašymais arba su jūsų maldomis. ~ Urantijos knyga, 113:5.2 (1246.1)

Angelai išsivysto tvirtą meilę savo žmogiškiesiems partneriams; ir jūs, jeigu tiktai galėtumėte serafimus matyti, tai jiems pajaustumėte nuoširdžią meilę. ~ Urantijos knyga, 113:2.5 (1243.2)

Likimo sargas jus veikia visais įmanomais būdais, nepažeidžiančiais jūsų asmenybės orumo; kad ir kokios būtų aplinkybės, bet šitie angelai tikrai nesikiša į žmogiškosios valios laisvą pasireiškimą. ~ Urantijos knyga, 113:5.1 (1245.7)

Dievas yra mokslui priežastis, filosofijai idėja, religijai asmuo, net mylintis dangiškasis Tėvas. Dievas yra mokslininkui pirminė jėga, filosofui vienybės hipotezė, religininkui gyvasis dvasinis patyrimas. ~ Urantijos knyga, 1:6.2 (30.1)

Tiesa yra mokslo ir filosofijos pagrindas, sudaranti intelektualų religijos pamatą. Grožis kuria viso žmogiškojo patyrimo meną, muziką, ir prasmingus ritmus. Gėris apima etikos, moralės, ir religijos jausmą—patirtinį alkį tobulumui. ~ Urantijos knyga, 56:10.10 (647.1)

Mokslas žmogui turėtų padaryti materialiai tą, ką religija jam padaro dvasiškai: gyvenimo horizontą praplėsti ir jo asmenybę padidinti. Tikrasis mokslas negali ilgą laiką ginčytis su tikrąja religija. “Mokslinis metodas” yra tiktai intelektualus matas, kuriuo yra matuojami materialūs pasiekimai ir fiziniai laimėjimai. Bet būdamas materialus ir visiškai intelektualus, jis yra visiškai bevertis vertinant dvasines realybes ir religinius patyrimus. ~ Urantijos knyga, 195:7:2 (2078.5)

Mokslas nagrinėja faktus; religija rūpinasi tiktai vertybėmis. Apšviestos filosofijos dėka protas stengiasi suvienyti tiek faktų, tiek vertybių prasmes, šito dėka pasiekdamas pilnutinės tikrovės sampratą. Prisiminkite, jog mokslas yra žinių sritis, filosofija yra išminties valda, o religija yra įtikėjimo patyrimo sfera. ~ Urantijos knyga, 101:5:2 (1110.5)

Visuotinis Tėvas nėra asmeninis Nebadono vietinės visatos kūrėjas; visata, kurioje jūs gyvenate, yra jo Sūnaus Mykolo kūrinys. ~ Urantijos knyga, 1:2:9 (24.7)

Kiekvienos vietinės visatos vaikams Sūnus Mykolas, iš esmės, yra Dievas. ~ Urantijos knyga, 5:3.6 (66.2)

Mūsų Sūnus Kūrėjas yra vienu ir tuo pačiu metu kilusios Visuotiniame Tėve ir Amžinajame Sūnuje begalinės tapatybės 611.121-osios originalios sąvokos įasmeninimas. Nebadono Mykolas yra “vienintelis sukurtas Sūnus,” įasmeninantis dieviškumo ir begalybės šitą 611.121-ąją visuotinę sąvoką. ~ Urantijos knyga, 33:1:1 (366.2)

Jošua, Juozapo sūnus, žydų kūdikis, buvo pradėtas ir gimė pasaulyje lygiai taip, kaip ir visi kiti kūdikiai iki to meto ir po to, išskyrus tai, jog šitas konkretus kūdikis buvo Nebadono Mykolo, dieviškojo Rojaus Sūnaus ir visos šitos daiktų ir būtybių vietinės visatos sukūrėjo įsikūnijimas. Ir šitoji paslaptis, kaip Dievybė įsikūnijo Jėzaus žmogiškojoje formoje, šiaip jau šitame pasaulyje gimusioje natūraliai, amžinai liks neįminta.  ~ Urantijos knyga, 119:7:5 (1317.1)

Jėzus atėjo, pateikdamas aktyvaus ir spontaniško gėrio idėją, žmogaus meilę žmonėms bičiuliams tokią nuoširdžią, kad ji išplėtė šitą artimumą, aprėpdama visą pasaulį, šituo padarydama artimais visus žmones. ...Jis mokė tyros užuojautos, gailesčio. Nebadono Mykolas yra toks Sūnus, kuriame vyrauja gailestingumas; užuojauta yra pati jo prigimtis. ~ Urantijos knyga, 140:8:11 (1580.6)

Prieš 600.000.000 metų Gyvybės Nešėjų komisija, išsiųsta iš Jerusemo, atvyko į Urantiją ir pradėjo studijuoti fizines sąlygas, rengiantis pradėti gyvybę Satanijos sistemos pasaulyje numeris 606. ~ Urantijos knyga, 58:1.1 (664.2)

Tai, kad mes esame vadinami Gyvybės Nešėjais, neturėtų jūsų gluminti. Mes sugebame nešti ir iš tiesų nešame gyvybę į planetas, bet į Urantiją gyvybės mes neatnešėme. Urantijos gyvybė yra unikali, kilusi planetoje. Šita sfera yra gyvybės modifikavimo pasaulis, visa gyvybė, kuri pasirodo čia, buvo mūsų parengta tiesiog čia, planetoje; ir nėra nė vieno kito pasaulio visoje Satanijoje, net ir visame Nebadone, kuris turėtų tokią gyvybės egzistenciją, kokią turi Urantija. ~ Urantijos knyga, 58:4.1 (667.5)

Satanijos Gyvybės Nešėjai buvo suprojektavę natrio chlorido gyvybės modelį; dėl to link jos implantavimo nebuvo galima žengti nė vieno žingsnio tol, kol vandenyno vandenys netapo pakankamai sūriais. Urantijos protoplazmos tipas gali veikti tiktai tinkamame druskingame tirpale. Visa protėvinė gyvybė—augalinė ir gyvulinė—išsivystė druskos tirpalo terpėje. Ir net daug aukščiau organizuoti sausumos gyvūnai negalėtų gyventi, jeigu šitas pats būtinas druskos tirpalas necirkuliuotų po jų kūnus kraujo srovėje, kuri kiekvieną mažytę gyvą ląstelę laisvai skalauja šitoje ”sūrioje gelmėje,” tiesiogine prasme į ją panardina. ~ Urantijos knyga, 58:1.3 (664.4)

Kada Gyvybės Nešėjai sukuria gyvybės modelius po to, kada jie būna organizavę energijos sistemas, tada turėtų įvykti papildomas reiškinys; šitoms be gyvybės formoms turi būti suteiktas “gyvybės pūstelėjimas.” Dievo Sūnūs gali sukonstruoti gyvybės formas, tačiau būtent Dievo Dvasia iš tikrųjų suteikia gyvybingą kibirkštį. ~ Urantijos knyga, 36:6.4 (404.2)

Prieš 550.000.000 metų Gyvybės Nešėjų korpusas sugrįžo į Urantiją. Bendradarbiaudami su dvasinėmis galiomis ir viršfizinėmis jėgomis mes organizavome ir inicijavome šito pasaulio pirminės gyvybės modelius ir patalpinome juos į šios sferos svetingus vandenis. Visa planetinė gyvybė (išskyrus ekstraplanetines asmenybes) iki pat Planetos Princo Kaligastijos dienų buvo kilusi iš mūsų trijų pirminių, identiškų, ir vienu ir tuo pačiu metu įvykdytų jūrinės gyvybės implantavimų. Šitie trys gyvybės implantavimai buvo pavadinti taip: centrinis arba Euroazijos-Afrikos, rytinis arba Australijos, ir vakarinis, apimantis Grenlandiją ir Amerikas. ~ Urantijos knyga, 58:4.2 (667.6)

Prieš 450.000.000 metų įvyko perėjimas iš augalinės gyvybės į gyvulinę. Šitoji metamorfozė įvyko atsiskiriančių kontinentų, turinčių ilgas pakrantes, apsaugotų tropinių įlankų ir užutėkių sekliuose vandenyse. Ir šitas vystymasis, kuris visas buvo neatskiriamas nuo pirminių gyvybės modelių, vyko palaipsniui. Buvo daug pereinamųjų etapų tarp ankstyvųjų primityvios augalinės gyvybės formų ir vėlesniųjų aiškiai išreikštų gyvulinių organizmų. Net ir šiandien tebėra pereinamieji pelėsiniai grybeliai, ir vargu ar juos galima klasifikuoti kaip augalus ar kaip gyvūnus. ~ Urantijos knyga, 58:6.1 (669.2)

Jūsų supervisatoje rečiau negu kas keturiasdešimtoje šaltoje planetoje gyvena jūsų kategorijos būtybės. ~ Urantijos knyga, 15:6:15 (173.5)

Jūsų saulė išlieja mirtinų spindulių tikrą potvynį, o jūsų malonus gyvenimas Urantijoje yra dėl ”atsitiktinio” poveikio iš daugiau negu dviejų dešimčių matomai atsitiktinių apsauginių operacijų, panašių į šito unikalaus ozono sluoksnio veikimą. ~ Urantijos knyga, 58:2:4 (666.1)

Evolutsioon nii Urantial kui ka mujal alati sihipärane ning mitte kunagi juhuslik. ~ Urantijos knyga, 65:0:7 (730.7)

Jūsų maža ir nereikšminga planeta yra visos vietinės visatos rūpestis tiesiog dėl to, kad ji yra Jėzaus iš Nazareto mirtingieji namai. ~ Urantijos knyga, 20:5:5 (228.2)

Evoliucija yra žmogiškojo vystymosi taisyklė, bet pats procesas įvairiuose pasauliuose labai smarkiai skiriasi. ~ Urantijos knyga, 49:1.4 (560.3)

Aukštesnių organizmų išsivystymas iš žemesnių gyvybės grupių nėra atsitiktinis. ~ Urantijos knyga, 49:1.7 (560.6)

Evoliucijos faktas nėra šiuolaikinis atradimas; senovės žmonės suprato žmogaus vystymosi palaipsnį ir evoliucinį pobūdį. ~ Urantijos knyga, 74:8.5 (837.4)

Vien tik fizika ir chemija negali paaiškinti, kaip žmogiškoji būtybė išsivystė iš senovės jūrų pirmykštės protoplazmos. ~ Urantijos knyga, 65:6.8 (738.1)

Ir dabar, praėjus beveik devyniems šimtams generacijų, apimančių maždaug dvidešimt vieną tūkstantį metų nuo aušros žinduolių kilmės, primatai staiga pagimdė du nuostabius tvarinius, pirmąsias tikrai žmogiškąsias būtybes. ~ Urantijos knyga, 62:4:6 (707.5)

Nuo 1934 m. po Kr. gim. iki pirmųjų dviejų žmogiškųjų būtybių gimimo yra tiksliai 993.419 metų. ~ Urantijos knyga, 62:5.1 (707.7)

URANTIA registreeriti asustatud maailmana, kui esimesed kaks inimolendit — kaksikud — olid üheteistkümneaastased ja enne, kui nad olid saanud tegelike inimolendite teise põlvkonna esiklaste vanemateks. ~ Urantijos knyga, 63:0.1 (711.1)

Šitie du nuostabūs tvariniai buvo tikros žmogiškosios būtybės. Jie turėjo tobulus žmogiškus nykščius, kokius turėjo daugelis jų protėvių, tuo tarpu jie turėjo tokias pačias tobulas pėdas, kokias turi šiandieninės žmonių rasės. ~ Urantijos knyga, 62:5.2 (707.8)

Daug naujų emocijų anksti atsirado šituose žmogiškuosiuoe dvyniuose. Jie jautė susižavėjimą tiek objektais, tiek kitomis būtybėmis ir demonstruodavo nemažą dalį tuštybės. Tačiau emocinio vystymosi srityje pats nuostabiausias žingsnis į priekį buvo tikrai žmogiškųjų jausmų naujos grupės staigus atsiradimas, garbinimo grupės, apimančios pagarbą iš baimės, nuolankumą, nusižeminimą, ir net primityvią dėkingumo formą. Baimė, susijungusi su gamtos reiškinių nesupratimu, netrukus suteiks pradžią primityviai religijai. ~ Urantijos knyga, 62:5.4 (708.2)

Andonas ir Fonta iš viso turėjo devyniolika vaikų, ir jie gyveno mėgaudamiesi beveik pusės šimto anūkų ir pusės tuzino proanūkių draugija. ~ Urantijos knyga, 63:3.2 (713.2)

Miriadai planetinių sistemų buvo visos sutvertos tam, kad galiausiai jas apgyvendintų daugelio skirtingų rūšių protingi tvariniai, būtybės, kurios gali pažinti Dievą, priimti dieviškąją meilę, ir atsakydamos mylėti jį. Visatų visata yra Dievo kūrinys ir jo įvairių tvarinių gyvenamoji vieta. “Dievas sutvėrė dangus ir suformavo žemę; jis įkūrė visatą ir sutvėrė šitą pasaulį ne bergždžiai; jis suformavo jį, kad jis būtų apgyvendintas.” ~ Urantijos knyga, 1:0:2 (21.2)

Beveik begalinės tvarinių gyvybės ir kitokių gyvų pasireiškimų įvairovė apibūdina nesuskaičiuojamus erdvės pasaulius. Tačiau, pasaulių grupėje, sujungtoje į konkrečią sistemą, yra tam tikrų panašių aspektų, kaip yra ir protingos gyvybės visatos modelis. ~ Urantijos knyga, 1:0:2 (21.2)

Aš galiu pateikti apgyvendintų arba apgyvendinamų planetų tiktai apytikrį skaičių, nes kai kurios vietinės visatos turi daugiau pasaulių, tinkamų protingai gyvybei, už kitas. ~ Urantijos knyga, 15:2:0 (165.6)

Per daugelio planetų vystymosi ankstyvesnes ir vėlyvesnes stadijas, jūsų dabartinės kategorijos būtybės negalėtų egzistuoti; ir kada planetos kvėpavimo faktoriai yra labai aukšti arba labai žemi, tačiau kada visos kitos sąlygos protingai gyvybei yra tinkamos, tada tokiuose pasauliuose Gyvybės Nešėjai dažnai sukuria modifikuotą mirtingosios egzistencijos formą, būtybes, kurios yra pajėgios įgyvendinti savo gyvybinio proceso pakeitimus, tiesiogiai šviesos energijos ir Pagrindinių Fizinių Kontrolierių pirminių energijos transmutacijų pagalba. ~ Urantijos knyga, 49:2:24 (563.1)

Jėzus yra tas padidinamasis stiklas žmogiškuoju pavidalu, kuris materialiam tvariniui padaro matomą Tą, kuris yra nematomas. Jis yra jūsų vyresnysis brolis, kuris būdamas materialaus kūno pavidalu įgalina jus pažinti tokią begalinių savybių turinčią Būtybę, kurios iki galo suprasti negali net ir dangiškosios gausybės. ~ Urantijos knyga, 169:4.13 (1857.4)

Jėzus iš tikrųjų yra išgelbėtojas ta prasme, kad jo gyvenimas ir mirtis tikrai laimi žmones gėrio ir teisumo išlikimui. Jėzus žmones myli taip smarkiai, kad jo meilė žmogiškojoje širdyje pažadina atsakomąją meilę. ~ Urantijos knyga, 188:5.2 (2018.1)

Jėzus yra naujasis ir gyvasis kelias nuo žmogaus iki Dievo, nuo to, kas yra dalinis, iki to, kas yra tobulas, nuo to, kas yra žemiškas, iki to, kas yra dangiškas, iš laiko į amžinybę. ~ Urantijos knyga, 129:4.7 (1425.6)

Aš esu toji gyvenimo duona.
Aš esu tas gyvasis vanduo.
Aš esu toji pasaulio šviesa.
Aš esu tas visų amžių troškimas.
Aš esu tos atviros durys į amžinąjį išgelbėjimą.
Aš esu toji begalinio gyvenimo tikrovė.
Aš esu tas gerasis piemuo.
Aš esu tas kelias į begalinį tobulumą.
Aš esu tas prisikėlimas ir tas gyvenimas.
Aš esu toji amžinojo išlikimo paslaptis.
Aš esu tas kelias, toji tiesa, ir tas gyvenimas.
Aš esu tas begalinis savo ribinių vaikų Tėvas.
Aš esu tas tikrasis vynmedis; jūs esate tos šakos.
Aš esu toji viltis visų tų, kurie pažįsta gyvąją tiesą.
Aš esu tas gyvasis tiltas iš vieno pasaulio į kitą.
Aš esu ta gyvoji grandis tarp laiko ir amžinybės. ~ Urantijos knyga, 182:1.10 (1965.4)

Daug ko, kas yra susiję su Jėzaus prisikėlimu, mes nesuprantame. Bet mes žinome, jog tai atsitiko taip, kaip mes papasakojome ir maždaug mūsų nurodytu laiku. ~ Urantijos knyga, 189:1:4 (2021.3)

Be dešimties minučių trečią, iš Juozapo naujosios kapavietės ėmė sklisti sumaišytos materialios ir morontinės veiklos intensyvios vibracijos, o dvi minutės po trijų, šitą sekmadienio rytą, balandžio 9-ąją, 30 m. po Kr. gim., prisikėlusi Jėzaus iš Nazareto morontinė forma ir asmenybė išėjo iš kapavietės. ~ Urantijos knyga, 189:1:1 (2020.4)

Jo materialus arba fizinis kūnas nebuvo prisikėlusios asmenybės dalis. Kada Jėzus išėjo iš kapo, tada jo materialus kūnas liko kapavietėje nepaliestas. Jis paliko kapavietę nepajudinęs tų akmenų, kurie buvo užtvėrę įėjimą, ir nepažeidęs Piloto antspaudų. ~ Urantijos knyga, 189:1:7 (2021.6)

Iš šitos Juozapo kapavietės jis tikrai išėjo turėdamas tokį morontinių asmenybių pavidalą, kokį turi tie, kurie, kaip prikeltos morontinės kylančiosios būtybės, išeina iš Satanijos vietinės sistemos pirmojo gyvenamojo pasaulio prisikėlimo salių. ~ Urantijos knyga, 189:1:9 (2021.8)

Jėzaus pirmasis veiksmas prisikėlus iš kapo buvo pasisveikinimas su Gabrieliu ir nurodymas jam toliau likti atsakingu už vykdomosios valdžios reikalus visatoje vadovaujant Emanueliui, o tada Melkizedekų vadovui jis nurodė perduoti jo broliškus linkėjimus Emanueliui. Jėzus ištarė pirmuosius savo pomirtinės karjeros žodžius. “Užbaigęs savo gyvenimą materialiame kūne, aš norėčiau trumpą laiką iš tikrųjų pabūti čia laikinojoje formoje, kad galėčiau geriau pažinti savo kylančiųjų tvarinių gyvenimą ir toliau apreikšti savo Tėvo Rojuje valią.” ~ Urantijos knyga, 189:1:10 (2022.1)

“Kada jūs džiūgaujate dėl savosios ištikimybės evangelijai, tada melskite tiesos Tėvą, kad savo širdies naująją ir didesnę meilę toli išspinduliuotumėte savo sielos broliams. Jūs turite mylėti visus žmones taip, kaip jus mylėjau aš; jūs turite tarnauti visiems žmonėms taip, kaip jums tarnavau aš.” ~ Jėzus, Urantijos knyga, 191:4.3 (2041.6)

“Dievo tėvystės doktrinos priėmimas reiškia, kad jūs taip pat laisvai priimate ir su ja susijusią tiesą apie žmogaus brolystę. Ir jeigu žmogus yra jūsų brolis, tai jis yra net ir daugiau negu jūsų artimas, kurį Tėvas reikalauja mylėti kaip save patį.” ~ Jėzus, Urantijos knyga, 193:1.2 (2053.4)

“Savąjį gyvenimą pašvęsk tam, kad įrodytum, jog pasaulyje didžiausias dalykas yra meilė. Būtent Dievo meilė žmogų verčia siekti išgelbėjimo. Meilė yra viso dvasinio gėrio protėvis, viso to, kas yra teisinga ir kas yra gražu, pagrindas.” ~ Jėzus, Urantijos knyga, 192:2.1 (2047.5)

“Tegu jūsų širdyse meilė viešpatauja tiek, kad jūsų dvasiniam vadovui kiltų nedaug problemų išlaisvinant jus iš polinkio duoti valią gyvulinio pykčio protrūkiams, kurie nesiderina su dieviškosios sūnystės statusu.” ~ Jėzus, Urantijos knyga, 149:4.2 (1673.2)

Prieš aušrą gimdymo sąrėmiai buvo visiškai akivaizdūs, ir rugpjūčio 21-osios vidurdienį, 7 m. pr. Kr., padedant ir nuoširdžiai dirbant bičiulėms moterims keliauninkėms, Marija pagimdė vyriškosios lyties vaikelį. Pasaulį išydo Jėzus iš Nazareto, buvo suvystytas į vystyklus, kuriuos Marija buvo pasiėmusi tokiam galimam atvejui, ir paguldytas į buvusias greta ėdžias. ~ Urantijos knyga, 122:8:1 (1351.5)

Kitas svarbus įvykis šitos Nazareto šeimos gyvenime buvo antrojo vaiko, Jokūbo, gimimas ankstyvą rytmečio valandą balandžio 2-ąją, 3 m. pr. Kr. ~ Urantijos knyga, 123:1:5 (1357.2)

Šiais metais, 2 m. pr. Kr., likus šiek tiek daugiau negu vienam mėnesiui iki jo penktųjų metinių, Jėzus patyrė didžiulę laimę, pasaulį išvydus jo sesutei Miriamai, kuri gimė liepos 11-osios naktį. ~ Urantijos knyga, 123:2.3 (1357.7)

Ketvirtasis Nazareto šeimos narys, Juozapas, gimė trečiadienio rytą, kovo 16 dieną, 1 m. po Kr. gim. ~ Urantijos knyga, 123:4:9 (1362.1)

Jo trečiasis brolis, Simonas, gimė penktadienio vakarą, šių metų balandžio 14-ąją, 2 m. po Kr.gim. ~ Urantijos knyga, 123:6:7 (1365.2)

Jo trečiasis brolis, Simonas, gimė penktadienio vakarą, šių metų balandžio 14-ąją, 2 m. po Kr.gim. ~ Urantijos knyga, 124:1:7 (1367.3)

Trečiadienio vakarą, birželio 24-ąją, 5 m. po Kr. gim., gimė Judas. ~ Urantijos knyga, 124:3:4 (1370.2)

Sekmadienio naktį, sausio 9-ąją, 7 m. po Kr. gim., gimė jo brolis kūdikėlis, Amosas. ~ Urantijos knyga, 124:5:2 (1373.2)

Trečiadienio vakarą, balandžio 17-ąją, 9 m. po Kr. gim. gimė Rūta, šeimos kūdikėlė. ~ Urantijos knyga, 126:3:2 (1389.5)

Nuo Pamokslo ant Kalno iki kalbos per Paskutiniąją Vakarienę, Jėzus savo pasekėjus mokė, kad jie rodytų tėvišką, o ne brolišką meilę. Broliška meilė jūsų artimą mylėtų taip, kaip jūs mylite save patį, ir tai būtų tolygu “auksinės taisyklės” įgyvendinimui. Bet tėviška meilė reikalautų, kad savo bičiulius mirtinguosius jūs mylėtumėte taip, kaip jus myli Jėzus. ~ Urantijos knyga, 140:5:1 (1573.3)

Toji auksinė taisyklė, kaip ją iš naujo pateikė Jėzus, reikalauja aktyvaus visuomeninio ryšio; senajai neigiamai taisyklei galima paklusti izoliacijoje. Jėzus išlaisvino moralę iš visų taisyklių ir ritualų ir iškėlė ją į dvasinio mąstymo ir tikrojo religinio gyvenimo didingus lygius. ~ Urantijos knyga, 140:10:5 (1585.3)

Ir kada tokie dvasios vadovaujami mirtingieji suvokia šitos auksinės taisyklės tikrąją prasmę, tada draugiškoje visatoje juos iki pat kraštų pripildo pilietybės garantijos, ir jų dvasinės tikrovės idealai yra patenkinami tiktai tada, kada jie myli savo bičiulius taip, kaip ir mus visus mylėjo Jėzus, ir tokia yra Dievo meilės suvokimo tikrovė. ~ Urantijos knyga, 180:5:8 (1950.3)

Tikrosios religijos esmė yra tokia: kad savo artimą jūs mylėtumėte kaip save patį. ~ Urantijos knyga, 180:5:7 (1950.2)

Beveik visa ko, kas civilizacijoje turi ilgalaikės vertės, šaknys yra šeimoje. Šeima buvo pirmoji sėkminga taikinga grupė, vyras ir moteris mokėsi, kaip sureguliuoti savo antagonizmus, tuo pačiu metu savo vaikus mokė taikių užsiėmimų. ~ Urantijos knyga, 68:2:8 (765.5)

Nors religinės, visuomeninės, ir švietimo institucijos visos yra esminės kultūrinės civilizacijos išlikimui, bet pagrindinis civilizuotojas yra šeima. Vaikas didžiosios dalies gyvenimo pagrindinių dalykų išmoksta iš savo šeimos ir artimųjų. ~ Urantijos knyga, 82:0:2 (913.2)

Šeima yra tas kanalas, per kurį kultūros ir žinių upė teka iš vienos kartos į kitą. ~ Urantijos knyga, 84:0:2 (931.2)

Šeima yra brolystės fundamentalus vienetas, kuriame tėvai ir vaikai išmoksta kantrybės, altruizmo, pakantumo, ir susilaikymo pamokų, kurios yra tokios esminės tam, kad būtų įgyvendinta brolystė tarp visų žmonių. ~ Urantijos knyga, 84:7:28 (941.9)

Žmonių brolystė remiasi Dievo tėvyste. ~ Urantijos knyga, 134:4.1 (1486.4)

Žmogaus brolystė, pagaliau, yra grindžiama Dievo tėvystės suvokimu. Greičiausias būdas įgyvendinti žmogaus brolystę Urantijoje yra įvykdyti šiandieninės žmonijos dvasinę transformaciją. ~ Urantijos knyga, 52:6.7 (598.2)

Tėvystė yra tas ryšys, kuriame mes samprotaujame taip, jog patys suvokiame brolystę. ~ Urantijos knyga, 16:9.14 (196.10)

Žmogiškojo žengimo į priekį galutinis tikslas yra giliai pagarbus Dievo tėvystės pripažinimas ir kupinas meilės žmogaus brolystės materializavimas. ~ Urantijos knyga, 143:1.4 (1608.1)

Jeigu tiktai kiekvienas mirtingasis galėtų tapti dinamiškos meilės sankaupa, tada šitas gėrybinis meilės virusas greitai persmelktų žmonijos sentimentalią emocijų srovę tokiu laipsniu, jog visą civilizaciją apgaubtų meilė, ir tai būtų žmogaus brolystės įgyvendinimas. ~ Urantijos knyga, 100:4:6 (1098.3)

Dangaus karalystė nėra nei visuomeninė, nei ekonominė sankloda; tai yra išimtinai Dievą pažįstančių individų dvasinė brolija. Tas tiesa, tokia brolija pati savaime yra naujas ir stebinantis visuomeninis reiškinys, kurį lydi stulbinančios politinės ir ekonominės pasekmės. ~ Urantijos knyga, 99:3.2 (1088.3)

Dangaus karalystė nėra nei materiali, nei vien tiktai intelektuali; ji yra dvasinis ryšys tarp Dievo ir žmogaus. ~ Urantijos knyga, 134:4:2 (1486.5)

Dievas yra dvasia, ir Dievas dvasinio savojo aš fragmentą atiduoda tam, kad jis apsigyventų žmogaus širdyje. Dvasiškai, visi žmonės yra lygūs. Dangaus karalystėje nėra kastų, klasių, visuomeninių lygių, ir ekonominių grupių. Jūs visi esate sielos broliai. ~ Urantijos knyga, 134:4.7 (1487.4)

Raktai nuo dangaus karalystės yra: nuoširdumas, daugiau nuoširdumo, ir daugiau nuoširdumo. Aukščiausias moralinis pasirinkimas yra kiek įmanoma aukščiausios vertybės pasirinkimas, ir visada—bet kurioje sferoje, jose visose—tai yra pasirinkimas vykdyti Dievo valią. ~ Urantijos knyga, 39:4.14 (435.7)

“Jonas atėjo skelbdamas atgailavimą, kad jus karalystei paruoštų; dabar atėjau aš, kad skelbčiau įtikėjimą, Dievo dovaną, kaip tą kainą už patekimą į dangaus karalystę. Jeigu tiktai jūs tikrai tikite, jog manasis Tėvas jus myli begaline meile, tuomet jūs esate Dievo karalystėje.” ~ Jėzus, Urantijos knyga, 137:8:17 (1537.4)

Jis gyveno tiesa lygiai taip, kaip jos ir mokė. Jis buvo tiesa. Jis buvo priverstas skelbti gelbstinčią tiesą savo kartai, nors retsykiais toks nuoširdumas sukeldavo skausmo. Jis be jokių išlygų buvo ištikimas visai tiesai. ~ Urantijos knyga, 100:7:2 (1101.6)

Jis buvo drąsus, bet niekada nebuvo nutrūktgalviškas; buvo atsargus, bet niekada nebuvo bailus. Jis buvo užjaučiantis, bet ne sentimentalus; unikalus, bet ne ekscentriškas. Jis buvo pamaldus, bet ne šventeiviškas. Ir jis išlaikė tokią gerą pusiausvyrą, nes buvo taip tobulai suvienytas. ~ Urantijos knyga, 100:7:4 (1102.1)

Apie Jėzų buvo teisingai pasakyta, “Jis pasitikėjo Dievu.” Kaip žmogus tarp žmonių jis be galo pasitikėjo Tėvu danguje. Jis savo Tėvu pasitikėjo taip, kaip mažas vaikas pasitiki savo žemiškaisiais tėvais. Jo įtikėjimas buvo tobulas, bet niekada nebuvo arogantiškas. ~ Urantijos knyga, 100:7.7 (1102.4)

“Jis vaikščiojo darydamas gėrį.” ~ Urantijos knyga, 100:7.8 (1102.5)

Visa tikroji meilė yra iš Dievo, ir žmogus tą dieviškąją meilę gauna, kada šitą meilę jis pats dovanoja savo bičiuliams. ~ Urantijos knyga, 117:6:10 (1289.3)

Tikroji meilė neina į kompromisą su neapykanta, taip pat ji ir neatleidžia už neapykantą; ji sunaikina ją. ~ Urantijos knyga, 188:5:2 (2018.1)

Kadangi Dievas apie savo vaikus žino viską, tai jam yra lengva atleisti. Kuo geriau žmogus supras savo artimą, tuo lengviau jam bus atleisti, net jį mylėti. ~ Urantijos knyga, 2:4:2 (38.2)

eigu žmogus suvokia savo darbų blogį ir iš širdies atgailauja dėl nuodėmės, tada jis gali siekti atleidimo; jis gali išvengti bausmės; jis gali nelaimę pakeisti į palaimą. ~ Urantijos knyga, 131:8:5 (1452.3)

Tėvas danguje atleido jums net ir prieš tai, kada jūs pagalvojote jo šito paprašyti, bet jūsų asmeniniame religiniame patyrime toks atleidimas yra neprieinamas iki tokio meto, kol jūs neatleidžiate savo bičiuliams žmonėms. ~ Urantijos knyga, 146:2:4 (1638.4)

Kada jūs atleidžiate savo broliui materialiame kūne, tada šito atleidimo dėka savo paties sieloje jūs kuriate sugebėjimą už savo pačių klaidingus poelgius priimti Dievo atleidimo realybę. ~ Urantijos knyga, 170:2:23 (1861.5)

Dievo valios vykdymas yra nei daugiau, nei mažiau kaip išraiška tvarinio noro dalintis vidiniu gyvenimu su Dievu—su tuo pačiu Dievu, kuris tokį vidinės prasmės-vertybės tvarinio gyvenimą padarė įmanomu. ~ Urantijos knyga, 111:5.1 (1221.2)

Kiekvienas mirtingasis, kuris sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda savo viduje gyvenančio Derintojo vedimui, gyvena sutinkamai su Dievo valia. Derintojo buvimo sąmoningas suvokimas yra Dievo buvimo sąmoningas suvokimas. ~ Urantijos knyga, 107:0:4 (1176.4)

Nors jūs ir negalite matyti, kaip šita dieviškoji dvasia dirba jūsų protuose, bet yra praktiškas būdas, kaip nustatyti tą laipsnį, kuriuo jūs užleidote savosios sielos galių kontrolę šitos viduje gyvenančios dangiškojo Tėvo dvasios mokymui ir vadovavimui, ir būtent juo yra tas laipsnis, kuriuo jūs mylite savo bičiulius žmones. ~ Urantijos knyga, 146:3.6 (1642.2)

Malda yra dieviškojo plano tokia dalis, kada tai, kas yra, paverčiama tuo, kuo tai turi būti. ~ Urantijos knyga, 144:4.9 (1621.8)

Ideali malda yra dvasinės komunijos tokia forma, kuri veda į išmintingą garbinimą. Tikroji malda yra nuoširdus požiūris atsisukant į dangų tam, kad būtų pasiekti jūsų idealai. ~ Urantijos knyga, 144:2.2 (1618.6)

Malda yra numatyta tam, kad žmogų paverstų mažiau mąstančiu, bet daugiau suvokiančiu, ji nėra sumanyta tam, kad padidintų žinias, bet vietoje to tam, kad išplėstų įžvalgą. ~ Urantijos knyga, 143:7.4 (1616.6)

Malda nėra toks metodas, kurio dėka konflikto išvengiama, bet vietoje šito ji yra akstinas augimui pačioje to konflikto akivaizdoje. Melskite tiktai vertybių, ne daiktų; augimo, ne pasitenkinimo. ~ Urantijos knyga, 91:8.13 (1002.5)

Bet koks etinis meldimasis yra akstinas veikti ir veda į vis labiau augančias pastangas siekti idealistinių tikslų, kurių siekia aukštesnis savasis aš. ~ Urantijos knyga, 91:4.2 (997.7)

Nė vienas mylintis tėvas niekada neskubins ateinančios bausmės savo šeimos klystančiam nariui. ~ Urantijos knyga, 54:5:4 (617.4)

Daugiau jūs nebeturėtumėte bijoti, kad Dievas nubaus naciją už individo nuodėmę; taip pat ir dangiškasis Tėvas tikrai nebaus nė vieno iš savo tikinčiųjų sūnų už nacijos nuodėmes.. ~ Urantijos knyga, 145:2:8 (1630.4)

Kada tik Dievo idėją jūs imate suvokti kaip teisingą ir mylintį Tėvą, tokios vienintelės sampratos visą laiką mokė Jėzus, tada nedelsiant, visiškai nuosekliai, jūs turite iš viso atsisakyti visų primityvių sampratų apie Dievą, kad jis yra kaip įsižeidęs monarchas, griežtas ir visagalis valdovas, kuriam didžiausias malonumas yra išsiaiškinti, kurie iš jo pavaldinių daro piktadarystes, ir pasirūpinti, kad jie būtų tinkamai nubausti, nebent kokia nors būtybė beveik prilygstanti jam pačiam pati pasisiūlytų kentėti už juos, mirti kaip pakaitalas ir vietoje jų. Visa idėja apie išpirkimą ir atpirkimą yra nesuderinama su tokia Dievo samprata, kokios mokė ir kokią pademonstravo Jėzus iš Nazareto. Dievo begalinė meilė nėra antrinė, kad dieviškojoje prigimtyje eitų po ko nors kito. ~ Urantijos knyga, 188:4.8 (2017.3)

Bet dėl vieno dalyko tu gali būti tikras: Tėvas nesiunčia kančios kaip despotiškos bausmės už nusižengimus. ~ Urantijos knyga, 148:5:3 (1661.5)

Ankstyvasis žmogus neturėjo minčių apie pragarą ar bausmę ateityje. Laukiniai į ateities gyvenimą žiūrėjo lygiai taip, kaip į dabartinį, tik be visų nesėkmių. Vėliau, imta suvokti atskirą likimą geroms vėlėms ir blogoms vėlėms—rojų ir pragarą. ~ Urantijos knyga, 86:4.7 (953.6)

Dievas yra Tėvas; žmogus yra jo sūnus. Meilė, tėvo meilė savo sūnui, visatos ryšiuose tarp Kūrėjo ir tvarinio tampa centrine tiesa—ne tokio karaliaus teisingumas, kuris siekia pasitenkinimo dėl to, kad prasižengiantis pavaldinys kenčia ir kad šitą pavaldinį nubaudžia. ~ Urantijos knyga, 188:5.1 (2017.9)

Visada turėkite galvoje: Tikroji religija yra pažinti Dievą kaip savo Tėvą, o žmogų, kaip savo brolį. Religija nėra vergiškas tikėjimas į gąsdinimus bausme ar magiškus pažadus apie mistinius atlygius ateityje. ~ Urantijos knyga, 99:5.2 (1091.1)

Už nuodėmę ir tyčinį maištą prieš Dievo valdžią didžiausia bausmė (tikrovėje neišvengiama pasekmė) yra egzistencijos, kaip tos valdžios individualaus subjekto, praradimas. ~ Urantijos knyga, 2:3.2 (36.7)

...nors gailestingumas yra toks brangus ir brangiai dovanojamas, bet jūsų individualus einamasis kreditas visada daug daugiau viršija jūsų sugebėjimą šį rezervą išeikvoti, jeigu jūs nuoširdžiai siekiate tikslo ir esate iš visos širdies sąžiningas. ~ Urantijos knyga, 28:6.7 (314.6)

Nėra jokios nuodėmės turėti sąžiningo turto žemėje, su sąlyga, jeigu jūsų lobis yra danguje, nes, kur yra jūsų lobis, ten taip pat iš tikrųjų bus ir jūsų širdis. ~ Urantijos knyga, 165:4:5 (1821.5)

Turtai tiesiogiai neturi nieko bendro su patekimu į dangaus karalystę, bet meilė turtui turi. Dvasinė ištikimybė karalystei yra nesuderinama su vergavimu materialistiniam mamonui. ~ Urantijos knyga, 163:2:10 (1803.1)

Jėzus dažnai perspėdavo savo klausytojus, kad nebūtų godūs, pareikšdamas, jog “žmogaus laimę sudaro ne jo materialaus turto gausa.” ~ Urantijos knyga, 140:8.17 (1581.4)

Tie, kurie yra įsitikinę dėl išgelbėjimo, tie yra amžiams išsilaisvinę iš gašlumo, pavydo, neapykantos, ir turto iliuzijos. ~ Urantijos knyga, 131:3:4 (1447.1)

Nė vienas kilnus žmogus nesieks sukaupti turtų ir padidinti valdžios, kurią suteikia turtas, pavergdamas arba nesąžiningai išnaudodamas savo brolius materialiame kūne.  ~ Urantijos knyga, 132:5:18 (1464.2)

Meilė yra visų Dievo asmeninių reikalų su savo tvariniais dominuojantis bruožas. ~ Urantijos knyga, 2:5.12 (40.4)

Dievas yra savaime malonus, natūraliai užjaučiantis, ir visą laiką gailestingas. Ir niekada iš tiesų Tėvo nereikia niekaip įtakoti tam, kad būtų sukeltas jo meilės kupinas gerumas. ~ Urantijos knyga, 2:4.2 (38.2)

Dievas myli kiekvieną individą kaip atskirą vaiką dangiškojoje šeimoje. ~ Urantijos knyga, 12:7.8 (138.3)

Dieviškoji meilė ne vien tiktai atleidžia prasižengimus; ji juos sugeria ir iš esmės sunaikina. ~ Urantijos knyga, 188:5.2 (2018.1)

Tvarinys ne tik egzistuoja Dieve, bet Dievas taip pat gyvena tvarinyje. “Mes žinome, jog gyvename jame, nes jis gyvena mumyse; jis davė mums savo dvasią. Šitoji dovana iš Rojaus Tėvo yra neatskiriamas žmogaus palydovas.” “Jis yra visą laiką esantis ir viską persmelkiantis Dievas.” “Amžinojo Tėvo dvasia yra paslėpta kiekvieno mirtingojo vaiko prote.” “Žmogus ieško draugo, tuo tarpu būtent pats tas draugas gyvena jo paties širdyje.” “Tikrasis Dievas nėra toli nutolęs; jis yra mūsų dalis; jo dvasia kalba iš mūsų vidaus.” “Tėvas gyvena vaike. Dievas visuomet yra su mumis. Jis yra amžinojo likimo vadovaujanti dvasia.” ~ Urantijos knyga, 3:1.4 (45.2)

“Pasaulyje yra gausu išalkusių sielų, kurios badauja, kada gyvenimo duona yra šalia; žmonės miršta ieškodami to paties Dievo, kuris gyvena jų viduje.” ~ Jėzus, Urantijos knyga, 159:3.8 (1766.4)

Jūsų viduje gyvena Visuotinio Tėvo fragmentas, ir tokiu būdu jūs esate tiesiogiai susietas su visų Dievo Sūnų dieviškuoju Tėvu. ~ Urantijos knyga, 40:6.8 (448.7)

“Niekada daugiau iš kenčiančių mirtingųjų tikrai nebebus atimta tokia paguoda, kad jie pažintų Dievo meilę ir suprastų Tėvo danguje gailestingumą. Argi tu nesupranti, kad Dievas gyvena tavo viduje, kad jis yra tapęs tuo, kuo esi tu, kad jis gali padaryti tave tuo, kuo yra jis!” ~ Jėzus, Urantijos knyga, 148:6.10 (1664.2)

Jiems ten stovint mėnulio šviesoje, Jėzus šnekėjo toliau: “Kiekviename žmogiškame prote gyvena dieviškoji dvasia, dangiškojo Tėvo dovana. Šita geroji dvasia visą laiką stengiasi mus vesti pas Dievą, padėti mums Dievą surasti ir Dievą pažinti.” ~ Urantijos knyga, 133:3.7 (1472.6)

Dievas pirmiausia žmogų myli ir jam suteikia nemirtingumo potencialą—amžinąją tikrovę. Ir kada žmogus Dievą myli, tada žmogus iš tikrųjų tampa amžinas aktualybėje. ~ Urantijos knyga, 117:4.14 (1285.3)

Sūnūs Kūrėjai Dievo Septinkarčio Dievybės susivienijime parūpina tą mechanizmą, kurio dėka mirtingasis tampa nemirtingu, o ribinis pasiekia apkabinimą to, kas yra begalinis. ~ Urantijos knyga, 0:8.11 (12.2)

Derintojų pasiuntimas, jų apsigyvenimas viduje, iš tikrųjų yra viena iš nesuvokiamų Dievo Tėvo paslapčių. Šitie Visuotinio Tėvo dieviškosios prigimties fragmentai su savimi neša tvarinio nemirtingumo potencialą. Derintojai yra nemirtingos dvasios, ir sąjunga su jais susiliejusio mirtingojo sielai suteikia amžinąjį gyvenimą. ~ Urantijos knyga, 40:7.1 (448.8)

Dievo egzistavimo aktualybę žmogiškajame patyrime demonstruoja viduje gyvenantis dieviškasis buvimas, dvasinis Pagalbininkas, atsiųstas iš Rojaus tam, kad gyventų žmogaus mirtingame prote ir kad ten padėtų išvystyti amžinojo išlikimo nemirtingą sielą. ~ Urantijos knyga, 1:2.3 (24.1)

“Toliau tikėk į mane ir į tai, ką aš jums apreiškiau, ir tu tikrai gausi amžinojo gyvenimo dovaną.” ~ Jėzus, Urantijos knyga, 181:2.11 (1957.1)

“Nustok bijoti žmonių; nebijok skelbti gerųjų naujienų apie amžinąjį gyvenimą savo bičiuliams, kurie skęsta tamsybėje ir kurie jaučia alkį tiesos šviesai.” ~ Jėzus, Urantijos knyga, 192:2.11 (2049.2)

Šita dieviškojo tobulumo pasiekimo galimybė yra žmogaus visos amžinosios dvasinės pažangos galutinis ir užtikrintas likimas. ~ Urantijos knyga, 1:0:4 (22.1)

Dievas yra ne tiktai likimo nulėmėjas; jis yra žmogaus amžinasis galutinis tikslas. ~ Urantijos knyga, 5:4.3 (67.1)

Rojus unikalus yra tuo, jog yra pirminės kilmės valda ir likimo galutinis tikslas visoms dvasinėms asmenybėms. ~ Urantijos knyga, 11:9.1 (126.6)

Dvasinis identifikavimas sudaro asmeninio išlikimo paslaptį ir nulemia dvasinio kilimo likimą. ~ Urantijos knyga, 40:5:4 (445.5)

Ir šitas vienas Dievas yra mūsų Sutvėrėjas ir paskutinysis sielos likimas. ~ Urantijos knyga, 131:4:2 (1448.1)

Laiko vaikų transcendentinis tikslas yra surasti amžinąjį Dievą, suvokti jo dieviškąją prigimtį, atpažinti Visuotinį Tėvą. Dievą pažįstantys tvariniai turi tiktai vieną aukščiausiąjį siekį, tiesiog vieną viską sugeriantį troškimą, o būtent, tapti, kokie jie yra savosiose sferose, panašiu į jį, koks jis yra savosios asmenybės Rojaus tobulybėje ir savosios teisios aukštybės visuotinėje sferoje. Iš Visuotinio Tėvo, kuris apgyvendina amžinybę, pasklido tolyn šis aukščiausias nurodymas: “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš.” ~ Urantijos knyga, 1:0:3 (21.3)

Šitas nuostabus ir visuotinis nurodymas stengtis pasiekti dieviškumo tobulumą yra tobulumo Dievo visos kovojančios tvarinių kūrinijos pirmoji pareiga, ir turėtų būti aukščiausiasis troškimas. Šita dieviškojo tobulumo pasiekimo galimybė yra žmogaus visos amžinosios dvasinės pažangos galutinis ir užtikrintas likimas. ~ Urantijos knyga, 1:0:4 (22.1)

Ir tada Mokytojas, pasisukdamas į juos visus, tarė: “Nebūkite nusivylę dėl to, kad jums nepavyksta iki galo suvokti evangelijos prasmės. Jūs esate tiktai ribiniai, mirtingieji žmonės, o tai, ko aš jus mokiau, yra be galo, dieviška, ir amžina. Būkite kantrūs ir drąsūs, kadangi prieš jus nusidriekia amžinieji amžiai, per kuriuos galima tęsti savo vis labiau augantį pasiekimą to patyrimo, kai tampama tobulu, net ir tokiu, koks tobulas yra jūsų Tėvas Rojuje.” ~ Urantijos knyga, 181:2:25 (1961.4)