152 Dokumentas - Įvykiai, vedantys į Kapernaumo krizę

   
   Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

152 Dokumentas

Įvykiai, vedantys į Kapernaumo krizę

152:0.1 (1698.1) ISTORIJA apie tai, kaip buvo išgydytas Amosas, Chereso pamišėlis, jau buvo pasiekusi Betsaidą ir Kapernaumą, taip, kad Jėzaus laukė didžiulė minia, kada tą antradienio popietę jo laivas pasiekė krantą. Šitoje minioje buvo Jeruzalės Sanhedrino nauji stebėtojai, į Kapernaumą atvykę tam, kad surastų priežastį, kuria remiantis būtų galima Mokytoją suimti ir nuteisti. Kada Jėzus kalbėjosi su tais, kurie susirinko jo pasveikinti, tada Jairas, vienas iš sinagogos valdytojų, prasiskynė kelią per minią, ir parpuolęs prie jo kojų, paėmė jį už rankos, ir meldė, kad jis skubiai vyktų su juo, tardamas: “Mokytojau, mano mažoji dukrelė, vienintelis vaikelis, guli namuose bemirštanti. Aš meldžiu tave ateiti ir išgydyti ją.” Kada Jėzus išgirdo šito tėvo prašymą, tada jis tarė: “Aš tikrai eisiu su tavimi.”

152:0.2 (1698.2) Kada Jėzus ėjo su Jairu, tada didžiulė minia, kuri girdėjo tėvo prašymą, ėjo kartu, kad pamatytų, kas bus. Netoli valdytojo namų, kada jie skubėjo siaura gatvele ir kada minia spraudėsi šalia, Jėzus netikėtai sustojo, sušukdamas, “Kažkas mane palietė.” Ir kada tie, kurie buvo greta jo, paneigė, jog buvo jį palietę, tada Petras prašneko: “Mokytojau, tu matai, jog šita minia spraudžiasi šalia tavęs, gąsdindama, kad mus sutryps, o tu vis tiek sakai ‘kažkas mane palietė.’ Ką tu turi omenyje?” Tuomet Jėzus pasakė: “Aš paklausiau, kas mane palietė, nes pajutau, kaip iš manęs išėjo gyvoji energija.” Kada Jėzus dairėsi aplinkui, tada jo akys užkliuvo už netoli buvusios moters, kuri, išėjusi į priekį, atsiklaupė prie jo kojų ir tarė: “Metų metais aš kentėjau nuo didžiulio kraujavimo. Daug prisikentėjau nuo daugelio daktarų; išleidau visą savo turtą, bet manęs negalėjo išgydyti niekas. Tada aš išgirdau apie tave ir pamaniau, jegu tik aš paliesčiau bent jo apdaro apatinį kraštelį, tada tikrai būčiau išgydyta. Ir šitaip aš spraudžiausi į priekį su minia, jai judant tolyn, kol atsidūrusi šalia tavęs, Mokytojau, aš paliečiau tavojo apdaro kraštelį, ir buvau išgydyta; aš žinau, jog esu pagydyta nuo savojo negalavimo.”

152:0.3 (1698.3) Kada Jėzus tai išgirdo, tuomet paėmė moterį už rankos, ir keldamas ją, tarė: “Dukra, tave išgydė tavasis įtikėjimas; eik ramybėje.” Būtent jos įtikėjimas, o ne prisilietimas ją išgydė. Ir šitas atvejis gerai iliustruoja daugelį akivaizdžiai stebuklingų išgydymų, kurie lydėjo Jėzaus žemiškąją karjerą, bet sąmoningai šito jis visiškai nenorėjo. Laikas parodė, jog šitos moters negalavimas iš tikrųjų buvo išgydytas. Jos įtikėjimas buvo tokio pobūdžio, kad ji tiesiogiai galėjo gauti tą gydančiąją galią, kuri buvo Mokytojo asmenyje. Turint tokį įtikėjimą, jai užteko tiktai prisiartinti prie Mokytojo asmens. Jai visiškai nebuvo reikalinga jo drabužio paliesti; tai buvo jos tikėjimo vien tiktai prietaringoji pusė. Jėzus pasikvietė šitą moterį, Veroniką iš Pilypo-Cezarėjos, prie savęs tam, kad ištaisytų dvi klaidaas, kurios galėjo suktis jos galvoje, arba kurios galėjo likti protuose tų, kurie šitą išgijimą matė: Jis nenorėjo, kad Veronika nueitų manydama, kad reikėtų didžiuotis ta baime mėginant pasivogti savo išgijimą, arba kad jos prietaringumas, susijęs su jos išgijimu palietus jo drabužį, yra veiksmingas. Jis troško, jog visi žinotų, kad ją išgydė būtent jos tyras ir gyvas įtikėjimas.

1. Jairo namuose

152:1.1 (1699.1) Jairas, aišku, siaubingai jaudinosi dėl šito uždelsimo einant į namus; taigi dabar jie skubėjo spartesniu žingsniu. Jiems dar neįėjus į valdytojo kiemą, vienas iš jo tarnų išėjo laukan, tardamas: “Nebevargink Mokytojo; tavo dukrelė mirė.” Bet Jėzus atrodė, kad nekreipia dėmesio į tarno žodžius, nes pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą, ir Joną, atsisuko ir tarė skausmo prislėgtam tėvui: “Nebijok, tiktai tikėk.” Kada jis įėjo į namą, tada pamatė jau ten esančius fleitininkus su gedėtojais, kurie kėlė netinkamą tokia proga didžiulį šurmulį; giminaičiai iš tikrųjų jau verkė ir raudojo. Ir kada visus gedinčiuosius jis išprašė iš kambario, tada į vidų jis įėjo drauge su tėvu ir motina ir savo trimis apaštalais. Gedėtojams jis buvo pasakęs, jog mergaitė nemirė, bet jie su atvira panieka jį išjuokė. Dabar Jėzus atsigręžė į motiną, sakydamas: “Tavoji dukra nėra mirusi; ji tiktai miega.” Ir kada namai nutilo, tada Jėzus, priėjęs prie tos vietos, kur gulėjo vaikas, paėmė jį už rankos ir tarė: “Dukra, aš sakau tau, atsibusk ir kelkis.” Ir kada mergaitė išgirdo šituos žodžius, ji nedelsiant atsikėlė ir perėjo per kambarį. Ir netrukus, kada ji atsigavo iš apsvaigimo, Jėzus paliepė, kad jie duotų jai ko nors valgyti, nes ilgą laiką ji buvo be maisto.

152:1.2 (1699.2) Kadangi Kapernaume Jėzui buvo daug priešiškumo, tai jis sukvietė šeimyną draugėn ir paaiškino, jog mergaitė buvo komos būsenoje po ilgos karštinės ir kad jis tiesiog ją pažadino, kad jis neprikėlė jos iš mirusiųjų. Jis lygiai taip visą šitą paaiškino ir savo apaštalams, bet tai buvo bergždžia; visi tikėjo, kad jis mažytę mergaitę prikėlė iš mirusiųjų. Tai, ką Jėzus aiškino apie didelę dalį šitų tariamų stebuklų, jo pasekėjams turėjo mažai įtakos. Jų mąstymas buvo sukoncentruotas į stebuklus, ir jie nepraleido progos dar vieną stebuklą priskirti Jėzui. Jėzus ir apaštalai sugrįžo į Betsaidą po to, kada jis ypatingai nurodė jiems visiems apie tai nepasakoti nė vienam žmogui.

152:1.3 (1699.3) Kada jis išėjo iš Jairo namo, tada du akli vyrai, vedami nebylio berniuko, sekė paskui jį ir meldė išgydymo. Maždaug šituo metu Jėzaus kaip gydytojo reputacija buvo pasiekusi aukščiausią tašką. Kur tik jis ėjo, sergantieji ir kenčiantieji visur jo laukė. Dabar Mokytojas atrodė nualintas, ir visi jo draugai ėmė nerimauti, kad toliau tęsdamas savo mokymo ir gydymo darbą jis iš tikrųjų visiškai išseks.

152:1.4 (1699.4) Jėzaus apaštalai, nekalbant jau apie paprastus žmones, šito Dievo-žmogaus prigimties ir savybių negalėjo suprasti. Taip pat ir nė viena vėlesnioji karta iš tikrųjų nesugebėjo suvokti to, kas buvo žemėje Jėzaus iš Nazareto asmenyje. Ir nei mokslui, nei religijai niekada nebebus progos patikrinti šiuos nuostabius įvykius dėl tos paprastos priežasties, jog tokios nepaprastos situacijos niekada nebegalės būti nei šitame pasaulyje, nei bet kuriame kitame pasaulyje Nebadone. Niekada daugiau, nė viename pasaulyje per visą šitą visatą, nebepasirodys tokia būtybė mirtingojo materialaus kūno pavidalu, tuo pačiu metu įkūnydama kūrybinės energijos visus požymius, sujungtus su dvasiniais sugebėjimais, kurie pranoksta laiką ir didžiąją dalį kitų materialių apribojimų.

152:1.5 (1700.1) Niekada iki, ir po, Jėzaus gyvenimo žemėje, nebuvo įmanoma taip tiesiogiai ir akivaizdžiai pasiekti tokių rezultatų, kuriuos suteikia mirtingųjų vyrų ir moterų stiprus ir gyvas įtikėjimas. Tam, jog tokie reiškiniai pasikartotų, mums reikėtų patekti į betarpišką Mykolo, Kūrėjo, akivaizdą ir surasti jį tokį, koks jis buvo tomis dienomis—Žmogaus Sūnų. Lygiai taip ir šiandien, nors jo nebuvimas ir užkerta kelią tokiems materialiems pasireiškimams, bet jūs turėtumėte susilaikyti nuo to, kad suteiktumėte kokį nors apribojimą jo dvasinės galios įmanomam pasireiškimui. Nors Mokytojo ir nėra kaip materialios būtybės, bet žmonių širdyse jis yra kaip dvasinis poveikis. Išvykdamas iš šio pasaulio, Jėzus padarė taip, kad jo dvasiai tapo įmanoma gyventi drauge su jo Tėvo dvasia, kuri gyvena visų žmonių protuose.

2. Penkių tūkstančių pamaitinimas

152:2.1 (1700.2) Jėzus ir toliau šiuos žmones mokė dienos metu, tuo tarpu apaštalams ir evangelininkams aiškino vakarais. Penktadienį jis pranešė apie vienos savaitės atostogas tam, kad jo visi pasekėjai galėtų kelioms dienoms parvykti namo ar aplankyti draugus prieš pasirengiant keliauti į Jeruzalę į Perėjimo šventę. Bet daugiau negu pusė jo pasekėjų atsisakė jį palikti, ir minia augo kasdien, ir augo tiek, kad Dovydas Zabediejus panoro įkurti naują stovyklavietę, bet Jėzus su tuo nesutiko. Mokytojas per Sabatą turėjo tiek mažai poilsio, kad sekmadienio rytą, kovo 27-ąją, jis pamėgino nuo žmonių pasitraukti. Keli evangelininkai buvo palikti tam, jog pasikalbėtų su minia, tuo tarpu Jėzus ir dvylika apaštalų planavo pasišalinti, nepastebėti, į kitą ežero krantą, kur jie ketino gauti tą taip reikalingą poilsį gražiame parke į pietus nuo Betsaidos-Julijaus. Šitas regionas buvo labai mėgstama Kapernaumo gyventojų poilsio vieta; jie visi buvo gerai susipažinę su šitais parkais rytiniame krante.

152:2.2 (1700.3) Bet šie žmonės nenorėjo, kad būtų šitaip. Jie pastebėjo, kokia kryptimi nuplaukė Jėzaus valtis, ir nusisamdę visus laisvus laivelius, ėmė vytis. Tie, kurie valčių negavo, iškeliavo pėsti eidami aplink ežero šiaurinį galą.

152:2.3 (1700.4) Iki pavakario viename iš parkų Mokytoją buvo suradęs daugiau negu tūkstantis žmonių, ir jis su jais trumpai pasikalbėjo, vėliau jį pakeitė Petras. Didelė šitų žmonių dalis maisto buvo atsinešusi, ir pavalgę vakarienę, jie susibūrė į nedideles grupeles, tuo tarpu Jėzaus apaštalai ir mokiniai juos mokė.

152:2.4 (1700.5) Pirmadienio popietę minia išaugo daugiau negu iki trijų tūkstančių. Ir vis dar—dienai einant į vakarą—atvykdavo naujų žmonių būriai, su savimi atsivesdami visokiausių ligonių. Šimtai suinteresuotų žmonių buvo suplanavę sustoti Kapernaume tam, kad pamatytų Jėzų ir pasiklausytų jo pakeliui į Perėjimo šventę, ir jie tiesiog nenorėjo susitaikyti su tuo, kad turi būti nuvilti. Iki trečiadienio vidurdienio čia šitame parke į pietus nuo Betsaidos-Julijaus buvo susirinkę apie penkis tūkstančius vyrų, moterų, ir vaikų. Oras buvo nuostabus, šitoje vietovėje lietų sezonas buvo beveik pasibaigęs.

152:2.5 (1700.6) Pilypas buvo pasirūpinęs tokiomis maisto atsargomis, kad Jėzui ir dvylikai apaštalų jų užtektų trims dienoms, ir jas prižiūrėjo jaunuolis Morkus, kuris atlikdavo visokias kasdienės ruošos užduotis. Iki šitos, trečiosios dienos, popietės beveik pusė visos šitos minios buvo suvalgiusi tą maistą, kurį žmonės buvo atsinešę su savimi. Dovydas Zabediejus neturėjo jokio palapinių miestelio, kuriame minias galėtų maitinti ir apgyvendinti. Taip pat ir Pilypas nebuvo pasiruošęs tiek maisto atsargų, kad jų užtektų tokiai gausybei. Bet žmonės, nors ir alkani, nesiskirstė. Tyliai buvo pasišnekama apie tai, kad Jėzus, norėdamas išvengti problemų tiek su Erodu, tiek ir su Jeruzalės vadovais, šitą ramų kampelį, esantį už visų jo priešų jurisdikcijos ribų, pasirinko derama vieta tam, jog būtų karūnuotas karaliumi. Žmonių entuziazmas augo sulig kiekviena valanda. Nors Jėzui nebuvo pasakyta nė žodžio, bet, aišku, jis žinojo viską, kas čia dedasi. Net ir apaštalai vis dar tebesilaikė tokios sampratos, ir ypač jaunesnieji evangelininkai. Tie apaštalai, kurie pritarė šitam mėginimui paskelbti Jėzų karaliumi, buvo Petras, Jonas, Simonas Uolusis, ir Judas Iskarijotas. Šitam planui priešinosi Andriejus, Jokūbas, Natanielius, ir Tomas. Motiejus, Pilypas, ir Alfiejaus dvyniai buvo neapsisprendę. Šito sąmokslo paskelbti jį karaliumi lyderis buvo Joabas, vienas iš jaunųjų evangelininkų.

152:2.6 (1701.1) Tokios aplinkybės susiklostė maždaug penktą valandą trečiadienio popietę, kada Jėzus paprašė Alfiejaus Jokūbo pakviesti Andriejų ir Pilypą. Jėzus tarė: “Ką darysime su miniomis? Su mumis šie žmonės yra tris dienas, ir daugelis iš jų yra alkani. Maisto jie nebeturi.” Pilypas ir Andriejus susižvalgė, ir tada Pilypas atsakė: “Mokytojau, šiuos žmones tau reikėtų išsiųsti, tokiu būdu jie galėtų nueiti į aplinkinius kaimus ir ten sau maisto nusipirktų.” Ir Andriejus, bijodamas, kad gali materializuotis karaliaus paskelbimo sąmokslas, iš karto prisijungė prie Pilypo, tardamas: “Taip, Mokytojau, aš manau, jog geriausia būtų tau minią paleisti, kad šitaip ji galėtų eiti kur nori ir galėtų nusipirkti maisto, tuo tarpu tu galėtum kurį laiką pailsėti.” Iki šito laiko prie jų buvo prisijungę ir likusieji iš dvylikos apaštalų. “Bet aš nenoriu jų išsiųsti alkanų; ar jūs negalite jų pamaitinti?” To jau buvo per daug Pilypui, ir jis tuoj pat atsakė: “Mokytojau, kur gi šitoje nuošalioje vietoje mes galėtume nupirkti duonos tokiai miniai žmonių? Dviejų šimtų dinarijų neužteks ir priešpiečiams.”

152:2.7 (1701.2) Anksčiau negu apaštalai galėjo pasinaudoti galimybe pareikšti savo nuomonę, Jėzus atsisuko į Andriejų ir Pilypą, tardamas: “Aš nenoriu šitų žmonių išsiųsti. Čia jie yra kaip avys be piemens. Aš norėčiau juos pamaitinti. Kiek mes turime maisto patys?” Tuo metu, kada Pilypas šnekėjosi su Motiejumi ir Judu, Andriejus susirado jaunuolį Morkų, kad išsiaiškintų, kiek gi dar yra likusių jų maisto atsargų. Sugrįžęs pas Jėzų, jis pasakė: “Vaikinas turi tiktai penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuvis.”—ir tuoj pat Petras pridėjo, “Mes dar valgysime šį vakarą.”

152:2.8 (1701.3) Kurį laiką Jėzus stovėjo tylėdamas. Jo akys žvelgė kažkur į tolį. Apaštalai irgi tylėjo. Staiga Jėzus pasisuko į Andriejų ir tarė, “Atnešk man tuos kepalus ir tas žuvis.” Ir kada Andriejus atnešė krepšį Jėzui, tada mokytojas pasakė: “Paliepk žmonėms atsisėsti ant žolės grupėmis po vieną šimtą ir kiekvienoje grupėje pasiskirti vadovą, tuo tarpu pats atvesk pas mus visus evangelininkus.”

152:2.9 (1701.4) Jėzus į rankas paėmė šiuos duonos kepalus, ir po to, kada padėkojo, ėmė laužti duoną ir duoti savo apaštalams, kurie ją perduodavo savo bičiuliams, kurie savo ruožtu nešė ją minioms. Lygiai tokiu pačiu būdu Jėzus laužė ir dalino žuvį. Ir minios iš tikrųjų valgė ir privalgė. Ir kada žmonės pasisotino, tada Jėzus savo mokiniams pasakė: “Surinkite tuos atlaužtus gabalus, kurių nesuvalgė, kad neprapultų niekas.” O kada šie baigė rinkti likučius, tai jų prisirinko dvylika pilnų krepšių. Tų, kurie valgė šitas nepaprastas vaišes, buvo maždaug penki tūkstančiai vyrų, moterų, ir vaikų.

152:2.10 (1702.1) Ir šitas yra pirmasis ir vienintelis materialus stebuklas, kurį padarė Jėzus remdamasis sąmoningu išankstiniu suplanavimu. Tas yra tiesa, kad jo mokiniai turėjo polinkį daugelį dalykų pavadinti stebuklais, nors jie tokie ir nebuvo, bet šitas buvo tikras viršgamtinis patarnavimas. Šituo atveju, taip mes buvome mokomi, Mykolas maisto elementus padaugino taip, kaip tą jis daro visada, išskyrus tai, jog buvo pašalintas laiko faktorius ir matomas gyvybės kanalas.

3. Karaliaus karūnavimo epizodas

152:3.1 (1702.2) Šių penkių tūkstančių pamaitinimas viršgamtinės energijos dėka buvo dar vienas iš tų atvejų, kur žmogiškoji užuojauta drauge su kūrybine galia prilygo tam, kas įvyko. Dabar, kada minia buvo visiškai pamaitinta, ir kadangi Jėzaus šlovę tuoj pat padidino šitas stulbinantis stebuklas, tai planui pagrobti Mokytoją ir paskelbti jį karaliumi jau nebereikėjo jokio tolimesnio asmeninio vadovavimo. Atrodė, kad ši idėja minioje išplito kaip infekcija. Minios reakcija į šitą netikėtą ir nuostabų savo fizinių poreikių patenkinimą buvo gili ir visaapimanti. Ilgą laiką žydai buvo mokomi, jog Mesijas, Dovydo sūnus, kada jis ateis, tada padarys taip, kad žemėje vėl tekės pienas ir medus, ir kad gyvenimo duona jiems bus padovanota taip, kaip, buvo manoma, mana iš dangaus dykumoje nukrito jų protėviams. Ir argi jų akyse dabar neišsipildė visi šitie lūkesčiai? Kada šita išalkusi, pusbadė minia godžiai iki galo pasisotino stebuklingu maistu, tada buvo viena vienintelė vieninga reakcija: “Štai mūsų karalius.” Stebuklus darantis Izraelio išvaduotojas atėjo. Šitų naivių žmonių akyse galia pamaitinti turėjo ir teisę valdyti. Tuomet, nieko nuostabaus, jog minia, kada užbaigė vaišes, tada visi pakilo kaip vienas ir ėmė šaukti: “Karūnuokime jį karaliumi!”

152:3.2 (1702.3) Šitas galingas šauksmas žadino Petro ir tų apaštalų, kurie vis dar turėjo vilties pamatyti Jėzų, pareiškiantį savąją teisę valdyti, entuziazmą. Bet šitos apgaulingos viltys neužilgo sudužo. Šitas galingas minios šaukimas dar nespėjo nustoti aidėjęs nuo netoli buvusių uolų, kada Jėzus užlipo ant didžiulio akmens ir, iškėlęs dešinę ranką ir privertęs minią nutilti, tarė: “Mano vaikai, jūsų norai yra geri, bet jūs esate trumparegiai ir mąstote materialiai.” Trumpam įsivyravo tyla. Šitas tvirtas galilėjietis stovėjo didinga poza žavingai apšviestas saulėlydžio spindulių rytuose. Visa savo esybe jis buvo kaip karalius, kada toliau kalbėjo šitai kvapą sulaikiusiai miniai: “Jūs norite mane karūnuoti karaliumi ne dėl to, kad jūsų sielas apšvietė didinga tiesa, bet dėl to, kad jūsų skrandis pasisotino duona. Kiek kartų aš esu jums sakęs, jog manoji karalystė yra ne iš šito pasaulio? Šitoji dangaus karalystė, kurią skelbiame mes, yra dvasinė brolystė, ir nė vienas žmogus jos nevaldo sėdėdamas materialiame soste. Manasis Tėvas danguje yra šitos dvasinės Dievo sūnų žemėje brolystės visaišmintis ir visagalis Valdovas. Argi man jau taip ir nepavyko jums atskleisti dvasių Tėvo, kad jūs norite karaliumi vainikuoti jo Sūnų, įsikūnijusį materialaus kūno pavidalu! Dabar gi visi eikite iš čia namo. Jeigu jums reikia karaliaus, tai tegu šviesulių Tėvas įsiviešpatauja kiekvieno iš jūsų širdyje kaip dvasinis visų Valdovas.”

152:3.3 (1702.4) Dėl šitų Jėzaus žodžių mina skirstėsi pritrenkta ir nuliūdusi. Didelė dalis iš tų, kurie tikėjo į jį, nuo jo nusigręžė ir nuo tos dienos paskui jį daugiau nebesekė. Apaštalai prarado amą; jie stovėjo tylėdami susibūrę aplink dvylika krepšių su maisto likučiais; ir tiktai jų pagalbininkas, jaunuolis Morkus, ištarė: “Ir jis atsisakė būti mūsų karalius.” Jėzus, prieš išeidamas į kalnus, kad pabūtų vienatvėje, atsigręžė į Andriejų ir tarė: “Vesk savo sielos brolius atgal į Zabediejaus namus ir pasimelsk drauge su jais, ypač už savo brolį Simoną Petrą.”

4. Simono Petro nakties vizija

152:4.1 (1703.1) Apaštalai, be savo Mokytojo—išsiųsti vieni—sulipo į valtį ir tylėdami ėmė irtis link Betsaidos, esančios vakariniame ežero krante. Nė vienas iš šių dvylikos nebuvo sugniuždytas ir prislėgtas tiek, kiek Petras. Nebuvo pratarta beveik nė žodžio; jie visi galvojo apie Mokytoją, kuris kalnuose buvo vienas. Nejaugi jis juos apleido? Jis niekada anksčiau nebuvo jų išsiuntęs ir nebuvo atsisakęs eiti su jais. Ką visa tai gali reikšti?

152:4.2 (1703.2) Juos apgaubė tamsa, nes pakilo stiprus ir priešpriešis vėjas, dėl kurio tapo beveik neįmanoma judėti į priekį. Slenkant tamsos ir sunkaus irklavimo valandoms, Petras išseko ir iš nuovargio užmigo giliu miegu. Andriejus ir Jokūbas jį paguldė ant minkštasuolio laivagalyje. Tuo metu, kada kiti apaštalai sunkiai grūmėsi su vėju ir bangomis, Petras regėjo sapną: jis matė Jėzaus viziją, kaip jis ateina pas juos per jūrą. Kada atrodė, jog Mokytojas praeis pro valtį ir nueis tolyn, tada Petras sušuko, “Išgelbėk mus, Mokytojau, išgelbėk mus.” Ir visi tie, kurie buvo valties gale, girdėjo kai kuriuos iš jo ištartų žodžių. Šitam nakties meto reginiui Petro prote tebesitęsiant toliau, jis sapnavo, jog išgirdo, kaip Jėzus pasakė: “Pralinksmėk; čia esu aš; nebijok.” Sunerimusiai Petro sielai tai buvo kaip Gilijado balzamas; jo sunerimusi siela buvo nuraminta, tokiu būdu (sapne) jis sušuko Mokytojui: “Viešpatie, jeigu iš tikrųjų čia esi tu, tai liepk man ateiti ir žengti su tavimi per vandenį.“ Ir kada Petras ėmė eiti per vandenį, tada audringos bangos jį išgąsdino, ir kuomet jis buvo beskęstąs, tuomet jis sušuko: “Viešpatie, gelbėk mane!” Ir daugelis iš šių dvylikos girdėjo, kaip jis ištarė šitą šūksnį. Tada Petras sapnavo, kad Jėzus atėjo jam į pagalbą ir, ištiesęs savo ranką, pagriebė jį ir pakėlė, sakydamas: “O tu, mažatiki, kodėl tu suabejojai?”

152:4.3 (1703.3) Ryšium su savojo sapno paskutiniąja dalimi Petras atsikėlė nuo suolo, ant kurio miegojo, ir iš tikrųjų žengė iš laivo į vandenį. Ir jis atsibudo iš sapno, kada Andriejus, Jokūbas, ir Jonas pasilenkė ir jį ištraukė iš jūros.

152:4.4 (1703.4) Petrui šitas patyrimas visada buvo realus. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad Jėzus buvo atėjęs pas juos tą naktį. Jis tiktai iš dalies įtikino Joną Morkų, ir tai paaiškina, kodėl Morkus dalį šios istorijos savo pasakojime praleido. Gydytojas Lukas, kuris šiuos dalykus ištyrė rūpestingai, priėjo išvados, jog tas epizodas buvo Petro vizija, ir dėl to atsisakė suteikti vietos šitai istorijai rengdamas savąjį pasakojimą.

5. Sugrįžus į Betsaidą

152:5.1 (1703.5) Ketvirtadienio rytą, prieš aušrą, jie išmetė inkarą prie kranto netoli Zabediejaus namų, ir miegojo maždaug iki pusiaudienio. Andriejus atsikėlė pirmasis ir, išėjęs pasivaikščioti pakrante, surado Jėzų drauge su tuo berniuku, kuris jiems padėdavo nudirbti namų ruošos darbus, sėdinčius ant akmens prie vandens krašto. Nežiūrint to, kad didelė minios dalis ir jaunieji evangelininkai visą naktį ir didžiąją dalį kitos dienos Jėzaus ieškojo rytiniuose kalnuose, bet tuoj po pusiaunakčio jis ir jaunuolis Morkus iškeliavo atgal į Betsaidą, eidami aplink ežerą ir persikeldami į kitą upės krantą.

152:5.2 (1704.1) Iš tų penkių tūkstančių, kurie buvo stebuklingai pamaitinti ir kurie, kada jų skrandžiai buvo pilni, o širdys tuščios, būtų jį vainikavę karaliumi, tiktai maždaug penki šimtai vis dar atkakliai ėjo paskui jį. Bet prieš jiems sužinant apie jo sugrįžimą į Betsaidą, Jėzus paprašė Andriejaus surinkti dvylika apaštalų ir jų pagalbininkus, įskaitant ir moteris, sakydamas, “Aš noriu su jais pasikalbėti.” Ir kada visi buvo susirinkę, tada Jėzus tarė:

152:5.3 (1704.2) “Kiek ilgai man dar reikės jums nuolaidžiauti? Argi jums visiems taip sunku suvokti dvasiškai ir argi jums stinga gyvojo įtikėjimo? Per visus šituos mėnesius aš iš tiesų jus mokiau karalystės tiesų, ir vis tiek jus valdo materialūs motyvai, o ne dvasiniai apmąstymai. Argi jūs neskaitėte Raštuose, kur Mozė ragino netikinčius Izraelio vaikus, sakydamas: “Nebijokite, stovėkite ramiai ir pamatykite Viešpaties išgelbėjimą’? Tarė giesmininkas: ‘Atsiduokite Viešpačiui.’ ‘Būkite kantrūs, laukite Viešpaties ir būkite drąsūs. Jis tikrai sustiprins jūsų širdį.’ ‘Atiduokite savąją naštą Viešpačiui, ir jis tikrai parems jus. Pasitikėkite juo visada ir išliekite jam savo širdį, nes Dievas yra jūsų prieglobstis.’ ‘Tas, kuris gyvena Paties Aukštojo slaptojoje vietoje, tas tikrai gyvens Visagalio šešėlyje.’ ‘Geriau pasitikėti Viešpačiu, negu tikėti žmogiškaisiais princais.’

152:5.4 (1704.3) “Ir dabar, argi jūs visi nematote, kad stebuklų darymas ir stebinančių materialių dalykų demonstravimas nelaimės sielų dvasinei karalystei? Mes pamaitinome minias, bet dėl šito jos netapo tokios, kad būtų išalkusios gyvenimo duonos, o taip pat, kad būtų ištroškusios dvasinio teisingumo vandenų. Kada jų alkis buvo numalšintas, tada jos neieškojo įėjimo į dangaus karalystę, bet vietoje šito stengėsi Žmogaus Sūnų paskelbti karaliumi tokiu būdu, kokiu karaliai yra paskelbiami šitame pasaulyje, tiktai tam, kad ir toliau galėtų valgyti duoną jos neuždirbdami sunkiu darbu. Ir visi šitie dalykai, kuriuose daugiau ar mažiau tikrai dalyvavo ir daugelis iš jūsų, niekuo neprisideda prie to, kad būtų atskleidžiamas dangiškasis Tėvas arba kad šitoji karalystė būtų vystoma žemėje. Argi mes neturime užtektinai priešų tarp šio krašto religinių lyderių net ir nedarydami to, kas galėtų prieš mus priešiškai nuteikti pilietinius valdovus? Aš meldžiu, jog Tėvas pateptų jūsų akis, kad galėtumėte matyti, ir jog atkimštų jūsų ausis, kad galėtumėte girdėti, tuo tikslu, kad jūs galėtumėte turėti visišką įtikėjimą į šią evangeliją, kurios aš jus mokiau.”

152:5.5 (1704.4) Tada Jėzus pranešė, kad jis nori su savo apaštalais pasišalinti keletui dienų poilsio prieš tai, kada jie pasirengs vykti į Jeruzalę į Perėjimo šventę, ir jis uždraudė bet kam iš mokinių arba iš minios sekti paskui jį. Dėl to jie nuplaukė laivu į Genesareto vietovę, kad dvi ar tris dienas pailsėtų ir pamiegotų. Jėzus rengėsi savojo gyvenimo žemėje didžiulei krizei, ir dėl to daug laiko praleido bendraudamas su Tėvu danguje.

152:5.6 (1704.5) Naujiena apie tų penkių tūkstančių pamaitinimą ir mėginimą Jėzų karūnuoti karaliumi sužadino plačiai išplitusį smalsumą ir sukėlė tiek religinių lyderių, tiek ir pasaulietinių valdovų baimes per visą Galilėją ir Judėją. Nors šitas didingas stebuklas nepadarė nieko tokio, kas toliau būtų išvystęs karalystės evangeliją materialiai mąstančiųjų ir ne iš visos širdies tikinčiųjų sielose, bet jis tikrai pasiekė tokį tikslą, jog netrukus Jėzaus betarpiškos apaštalų šeimos ir artimų mokinių stebuklų ieškančios ir karaliaus trokštančios tendencijos pratrūko kaip pūlinys. Šitas stebinančiai vaizdingas epizodas užbaigė mokymo, parengimo, ir gydymo ankstyvąją erą, šituo paruošdamas kelią įžengti į šiuos paskutiniuosius metus, kada bus skelbiami karalystės naujosios evangelijos aukštesni ir dvasingesni aspektai—dieviškoji sūnystė, dvasinė laisvė, ir amžinasis išgelbėjimas.

6. Genesarete

152:6.1 (1705.1) Ilsėdamasis turtingo tikinčiojo namuose Genesareto vietovėje, Jėzus kiekvieną popietę su šiais dvylika rengė tiesioginius pasikalbėjimus. Šios karalystės ambasadoriai buvo rimta, blaivi, ir save drausminanti iš iliuzijų išsivadavusi vyrų grupė. Bet net ir po viso to, kas įvyko, ir kaip parodė vėlesnieji įvykiai, šitie dvylika vyrų vis dar nebuvo iki galo išsivadavę iš savo įgimtų ir ilgą laiką puoselėtų sampratų apie žydų Mesijo atėjimą. Kelių praėjusių savaičių įvykiai atsitiko perdaug greitai, kad šitie pritrenkti žvejai suvoktų visą jų prasmę. Tam, jog vyrai ir moterys įgyvendintų radikalius ir platų spektrą apimančius pakeitimus savo bazinėse ir fundamentaliose sampratose apie visuomeninį elgesį, filosofinius požiūrius, ir religinius įsitikinimus, reikia laiko.

152:6.2 (1705.2) Tuo metu, kada Jėzus ir šie dvylika ilsėjosi Genesarete, minios išsiskirstė, vieni žmonės sugrįžo namo, kiti nuėjo į Jeruzalę į Perėjimo šventę. Per trumpiau kaip vieno mėnesio laikotarpį entuziastingų ir atvirų Jėzaus rėmėjų, kurių skaičius vien tiktai Galilėjoje siekė daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių, sumažėjo iki mažiau kaip penkių šimtų. Jėzus norėjo, kad jo apaštalai patirtų, jog entuziastingas liaudies pripažinimas yra nepastovus, ir kad dėl to jie nesusigundytų pasikliauti tokiais trumpalaikės religinės isterijos pasireiškimais po to, kada jam tikrai reikės karalystės darbe palikti juos vienus, bet šitos jo pastangos buvo veiksmingos tik iš dalies.

152:6.3 (1705.3) Savo viešnagės Genesarete antrąją naktį Mokytojas vėl apaštalams papasakojo parabolę apie sėjėją ir pridėjo šituos žodžius: “Matote, mano vaikai, apeliavimas į žmogiškuosius jausmus yra trumpalaikis ir visiškai nuviliantis; apeliavimas vien tiktai į žmogaus intelektą yra lygiai toks pat tuščias ir bevaisis; ir tiktai kreipdamiesi į dvasią, kuri gyvena žmogiškojo proto viduje, jūs galite tikėtis pasiekti tvirtą sėkmę ir užbaigti šituos nuostabius žmogiškojo charakterio transformavimus, kurie netrukus pasireiškia gausiais tikrai dvasiniais vaisiais kasdieniame gyvenime visų tų, kurie šitokiu būdu yra išlaisvinti iš abejonių tamsos dvasios gimimu įtikėjimo šviesoje—dangaus karalystėje.”

152:6.4 (1705.4) Jėzus mokė apeliuoti į jausmus kaip tokio metodo, kurio dėka yra atkreipiamas ir sutelkiamas intelektualus dėmesys. Šitaip sužadintą ir sudomintą protą jis pavadino vartais į sielą, kur ir gyvena toji žmogaus dvasinė prigimtis, kuri turi suvokti tiesą ir reaguoti į evangelijos dvasinį apeliavimą tam, kad būtų pasiekti tikrųjų charakterio transformavimų nuolatiniai rezultatai.

152:6.5 (1705.5) Šitokiu būdu Jėzus stengėsi apaštalus parengti artėjančiam sukrėtimui—visuomenės požiūrio į jį krizei, iki kurios buvo likusios vos kelios dienos. Šiems dvylikai jis aiškino, kad Jeruzalės religiniai lyderiai su Erodu Antipu rengs sąmokslą tam, kad juos sunaikintų. Šie dvylika ėmė daug labiau suprasti (nors ir ne iki galo), kad Jėzus nesirengia sėstis į Dovydo sostą. Jie vis labiau matė, jog dvasinė tiesa neturi būti vystoma materialių stebuklų dėka. Jie ėmė suvokti, jog tų penkių tūkstančių pamaitinimas ir liaudies judėjimas vainikuoti Jėzų karaliumi buvo stebuklų ieškančių, stebuklų laukiančių žmonių aukščiausioji viršūnė, ir aukščiausias taškas to, kaip Jėzų pripažino liaudis. Jie miglotai suprato ir neaiškiai nujautė besiartinančius dvasinio išsisijojimo ir žiauraus priešiškumo laikus. Šitie dvylika vyrų palaipsniui ėmė suvokti savo kaip karalystės ambasadorių užduoties tikrąją prigimtį, ir jie pradėjo ruoštis sunkiems ir kankinantiems išmėginimams, kuriuos teks patirti per Mokytojo tarnavimo žemėje paskutiniuosius metus.

152:6.6 (1706.1) Prieš jiems išvykstant iš Genesareto, Jėzus paaiškino jiems apie tų penkių tūkstančių stebuklingą pamaitinimą, jiems tiesiog pasakydamas, kodėl gi jis įsitraukė į šitą nepaprastą kūrybinės energijos pasireiškimą, o taip pat juos užtikrindamas, kad šitokiu būdu jis nenusileido savo užuojautai toms minioms tol, kol jis tikrai neišsiaiškino, jog tai “atitiko Tėvo valią.”

7. Jeruzalėje

152:7.1 (1706.2) Sekmadienį, balandžio 3-ąją, Jėzus, lydimas tiktai dvylikos apaštalų, pradėjo kelionę iš Betsaidos į Jeruzalę. Kad išvengtų minių ir kad atkreiptų kiek įmanoma mažiau dėmesio, jie keliavo per Gerasą ir Filadelfiją. Šitos kelionės metu jis visiškai jiems uždraudė viešai mokyti; taip pat jis neleido jiems nei mokyti, nei pamokslauti viešnagės Jeruzalėje metu. Į Betanę, netoli Jeruzalės, jie atvyko vėlų trečiadienio vakarą, balandžio 6-ąją. Šitai vienai nakčiai jie apsistojo Lozoriaus, Mortos, ir Marijos namuose, bet kitą dieną jie išsiskyrė. Jėzus, su Jonu, apsistojo tikinčiojo, kurio vardas buvo Simonas, namuose, netoli nuo Lozoriaus namų Betanėje. Judas Iskarijotas ir Simonas Uolusis apsistojo pas draugus Jeruzalėje, tuo tarpu likusieji apaštalai gyveno po du skirtinguose namuose.

152:7.2 (1706.3) Per šitas Perėjimo šventes Jėzus į Jeruzalę buvo atėjęs tiktai vieną kartą, ir tas kartas buvo per didžiąją šventės dieną. Didelę dalį Jeruzalės tikinčiųjų Abneris buvo iš miesto atvedęs, kad susitiktų su Jėzumi Betanėje. Per šitą viešnagę Jeruzalėje šie dvylika sužinojo, koks ėmė rastis jų Mokytojui paniekos jausmas. Išvykstant iš Jeruzalės visi buvo įsitikinę, jog artinasi kažkokia krizė.

152:7.3 (1706.4) Sekmadienį, balandžio 24-ąją, Jėzus ir apaštalai iš Jeruzalės išvyko į Betsaidą, ėjo per pakrantės miestus Jopą, Cezarėją, ir Ptolemėją. Iš ten, ėjo gilyn į šalį per Ramahą ir Choraziną į Betsaidą, ją pasiekė penktadienį, balandžio 29-ąją. Tuoj pat, kai tik pasiekė namus, Jėzus pasiuntė Andriejų, kad šis paprašytų sinagogos valdytojo leidimo kalbėti kitą dieną, o tai buvo Sabatas, popietinių pamaldų metu. Ir Jėzus gerai žinojo, jog tai bus paskutinis kartas, kai jam bus leista kalbėti Kapernaumo sinagogoje.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved