151 Dokumentas - Laukdami ir mokydami pajūryje

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

151 Dokumentas

Laukdami ir mokydami pajūryje


(1688.1) 151:0.1 IKI KOVO 10-sios visos pamokslavusios ir mokiusios grupės buvo susirinkusios į Betsaidą. Ketvirtadienio vakarą ir penktadienį didelė jų dalis išplaukė žvejoti, tuo tarpu Sabato dieną jie buvo sinagogoje, kad pasiklausytų pagyvenusio žydo iš Damasko kalbos apie tėvo Abraomo šlovę. Jėzus šio Sabato dienos didžiąją dalį praleido vienatvėje kalnuose. Tą šeštadienio vakarą susirinkusioms grupėms Mokytojas daugiau negu vieną valandą kalbėjo apie “Nelaimių prasmę ir nusivylimo dvasinę vertę.” Tai buvo įsimintinas įvykis, ir jo klausytojai niekada neužmiršo jo perteiktos pamokos.

(1688.2) 151:0.2 Jėzus vis dar tebejautė skausmą po to, kai jį neseniai buvo atstūmę Nazarete; apaštalai žinojo apie šitą ypatingą liūdesį, susimaišiusį su jo įprastu linksmu elgesiu. Jokūbas ir Jonas didžiąją laiko dalį buvo su juo, Petras daugiau atliko tą didelę dalį pareigų, kurios buvo susijusios su naujuoju evangelininkų korpusu, su jo gerove ir vadovavimu jam. Šitą laukimo laiką prieš išvykstant į Perėjimo šventę Jeruzalėje, moterys praleido lankydamos šeimas, mokydamos evangelijos, ir patarnaudamos sergantiesiems Kapernaume ir aplinkiniuose miestuose ir kaimuose.

1. Parabolė apie sėjėją

(1688.3) 151:1.1 Maždaug šituo metu mokydamas minias, kurios taip dažnai susirinkdavo aplink jį, Jėzus pirmą kartą pradėjo naudoti parabolių metodą. Kadangi Jėzus su apaštalais ir kitais žmonėmis šnekėjosi ilgai iki išnaktų, tai šitą sekmadienio rytą labai nedaugelis iš tos grupės buvo atsikėlę pusryčių; taigi jis išėjo į pajūrį ir vienas sėdėjo valtyje, Andriejaus ir Petro senoje žvejojimo valtyje, kuri buvo laikoma visada jam parengta, ir mąstė apie kitą žingsnį, kurį reikia žengti plečiant karalystės darbą. Bet neilgai Mokytojas buvo vienas. Labai greitai ėmė atvykti žmonės iš Kapernaumo ir gretimų kaimų, ir iki to ryto dešimtos valandos beveik vienas tūkstantis žmonių susirinko ant kranto netoli Jėzaus laivelio ir keliamu triukšmu prašėsi dėmesio. Petras dabar buvo atsikėlęs ir, prasibrovęs iki valties, paklausė Jėzaus, “Mokytojau, ar man pasišnekėti su jais?” Bet Jėzus atsakė, “Ne, Petrai, aš jiems papasakosiu vieną istoriją.” Ir tada Jėzus ėmė pasakoti parabolę apie sėjėją, vieną iš pirmųjų tokių parabolių, kurios sudarė ilgą seriją ir kurių jis mokė minias, sekusias paskui jį. Šitoje valtyje buvo paaukštinta sėdynė, ant kurios jis sėdėjo (kadangi buvo paprotys mokant sėdėti) tuo metu, kada kalbėjo miniai, susirinkusiai ant kranto. Po to, kai Petras tarė keletą žodžių, Jėzus pasakė:

(1688.4) 151:1.2 “Sėjėjas išėjo sėti, ir taip atsitiko, kad jam sėjant kai kurios sėklos nukrito į šalikelę, kad jas sutryptų po kojomis ir sulestų paukščiai iš dangaus. Kitos sėklos nukrito į akmeningas vietas, kur buvo nedaug žemės, ir tuoj pat jos sudygo, nes ten žemė buvo negili, tačiau kai tik pašvietė saulė, jos išdžiūvo, nes neturėjo šaknų, kuriomis galėtų apsirūpinti drėgme. Kitos sėklos nukrito tarp erškėčių, ir erškėčiams užaugus jos buvo užspaustos taip, kad nedavė jokių grūdų. Dar kitos sėklos nukrito į gerą dirvą ir, užaugusios, kai kurios davė trisdešimtkartį, kai kurios šešiasdešimtkartį, o kai kurios šimtakartį derlių.” Ir baigęs pasakoti šitą parabolę, jis tarė miniai, “Tas, kuris turi ausis, kad išgirstų, teišgirsta.”

(1689.1) 151:1.3 Apaštalai ir tie, kurie buvo su jais, kada išgirdo, kaip Jėzus šitokiu būdu moko minią, buvo labai suglumę; ir po didelių diskusijų tarpusavyje, tą vakarą Zabediejaus sode Motiejus tarė Jėzui: “Mokytojau, kokią prasmę turi tie neaiškūs posakiai, kuriuos tu pateikei anai miniai? Kodėl gi tu kalbi parabolėmis tiems, kurie siekia tiesos? Ir Jėzus atsakė:

(1689.2) 151:1.4 “Visą šitą laiką aš jus kantriai mokiau. Jums yra duota sužinoti dangaus karalystės paslaptis, bet toms nesuvokiančioms minioms ir tiems, kurie stengiasi mus sunaikinti, nuo šiol, karalystės paslaptys bus iš tiesų pateikiamos parabolėmis. Ir šitą mes darysime taip, kad tie, kurie iš tiesų trokšta įžengti į šią karalystę, galėtų šio mokymo prasmę suvokti ir tokiu būdu surasti išgelbėjimą, tuo tarpu tie, kurie klausosi tik tam, kad paspęstų mums spąstus, bus dar labiau pasimetę dėl to, kad žiūrės nematydami ir klausys negirdėdami. Mano vaikai, argi jūs nesuvokiate dvasios įstatymo, kuris sako, jog tam, kuris turi, tikrai bus duota, kad jis tikrai turėtų su kaupu; bet iš to, kuris neturi, tikrai bus atimta net ir tai, ką tas turi. Todėl nuo šiol aš žmonėms tikrai kalbėsiu parabolėmis tuo tikslu, kad mūsų draugai ir tie, kurie trokšta pažinti tiesą, galėtų surasti tai, ko ieško, tuo tarpu, kad mūsų priešai ir tie, kurie tiesos nemėgsta, galėtų klausytis nesuprasdami. Didelė dalis šitų žmonių tiesos keliu neis. Pranašas, iš tiesų, apibūdino visas tokias nesupratingas sielas, kada jis sakė: “Nes šitos tautos širdis yra labai smarkiai taukais aptekusi, o jų ausys užgultos, o savo akis jie užmerkė, kad nesuvoktų tiesos ir nesuprastų jos savo širdimi.”

(1689.3) 151:1.5 Apaštalai ne iki galo suvokė Mokytojo žodžių reikšmę. Kada Andriejus ir Tomas toliau šnekėjosi su Jėzumi, tada Petras ir kiti apaštalai nuėjo į kitą sodo dalį, kur jie įsitraukė į nuoširdžias ir ilgas diskusijas.

2. Parabolės aiškinimas

(1689.4) 151:2.1 Petras ir ta grupė, kuri buvo su juo, priėjo tokios išvados, kad sėjėjo parabolė yra alegorija, kad kiekvienas niuansas turi tam tikrą paslėptą prasmę, ir todėl jie nusprendė nueiti pas Jėzų ir paprašyti, kad jis paaiškintų. Taigi, Petras kreipėsi į Mokytoją, sakydamas: “Mes nepajėgiame įsiskverbti į šitos parabolės prasmę, ir mes trokštame, kad tu mums ją išaiškintum, nes tu sakai, jog mums yra duota sužinoti karalystės paslaptis.” Ir kada Jėzus tai išklausė, tada jis tarė Petrui: “Mano sūnau, aš nieko nenoriu nuslėpti nuo jūsų, bet iš pradžių tarkime, kad man papasakosite tai, apie ką kalbėjotės jūs; kaip šią parabolę aiškinate jūs?”

(1689.5) 151:2.2 Po akimirtą trukusios tylos, Petras tarė: “Mokytojau, mes daug šnekėjomės apie šią parabolę, o aš pasirinkau štai tokį aiškinimą: Sėjėjas yra evangelijos skelbėjas; sėklos yra Dievo žodis. Tos sėklos, kurios nukrito į šalikelę, reiškia tuos, kurie evangelijos mokymo nesupranta. Tie paukščiai, kurie pasičiupo ir nusinešė tas sėklas, kurios nukrito ant kietos žemės, reiškia Šėtoną, arba tą nelabąjį, kuris pavagia tai, kas buvo pasėta šitų neišmanančiųjų širdyse. Tos sėklos, kurios nukrito ant akmeningų vietų, ir kurios taip staigiai sudygo, reiškia tuos paviršutiniškus ir nemąstančius žmones, kurie, kada klausosi gerųjų naujienų, tada šitą žinią sutinka su džiaugsmu; bet kadangi tiesa savo šaknų nėra įleidusi tiek, kad jie suprastų giliau, tai jų atsidavimas trumpai teišsilaiko neramumų ir persekiojimų akivaizdoje. Kada užgula vargai, tada šitie tikintieji suklumpa; jie nusigręžia suvilioti. Tos sėklos, kurios nukrito tarp erškėčių, reiškia tuos, kurie klausosi noriai, tačiau kurie leidžia, jog pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė tiesos žodį nuslopintų, taip, kad jis tampa nebevaisingas. Dabar tos sėklos, kurios nukrito į gerą dirvą ir išaugo tokios, jog kai kurios davė trisdešimtkartį, kai kurios šešiasdešimtkartį, o kai kurios šimtakartį derlių, reiškia tuos, kurie, kada išgirdo tiesą, tada ją priėmė skirtingu jos suvokimo laipsniu—dėl savo skirtingų intelektualių sugebėjimų— ir dėl to pasireiškia tokie skirtingi religinio patyrimo laipsniai.”

(1690.1) 151:2.3 Jėzus, išklausęs, kaip parabolę aiškina Petras, paklausė kitų apaštalų, ar jie taip pat gali pasiūlyti savo samprotavimų. Į šitą pakvietimą atsiliepė tiktai Natanielius. Jis tarė: “Mokytojau, nors tame parabolės aiškinime, kurį pateikė Simonas Petras, aš suvokiu daug gerų dalykų, bet su juo sutinku ne iki galo. Aš šitą parabolę suprantu taip: Sėklos reiškia karalystės evangeliją, tuo tarpu sėjėjas reiškia karalystės pasiuntinius. Tos sėklos, kurios nukrito į šalikelę ant kietos žemės, reiškia tuos, kurie mažai ką girdėjo apie evangeliją, o taip pat ir tuos, kurie šitai žiniai yra abejingi, ir kurių širdys yra surambėjusios. Dangaus paukščiai, kurie nusinešė sėklas, nukritusias į šalikelę ant kietos žemės, reiškia žmogaus gyvenimo įpročius, blogio pagundas, ir materialaus kūno aistras. Tos sėklos, kurios nukrito į akmeningą vietą, reiškia tas emocionalias sielas, kurios naująjį mokymą priima greitai ir lygiai taip pat greitai šios tiesos atsisako, kada gyvendamos pagal šitą tiesą susiduria su sunkumais ir realybe; joms stinga dvasinio suvokimo. Tos sėklos, kurios nukrito tarp erškėčių, reiškia tuos, kuriuos traukia prie evangelijos tiesų; jie yra linkę sekti jos mokymais, bet jiems kelią užkerta pasididžiavimas savo gyvenimu, pavydas, nepasitenkinimo jausmas, ir žmogiškosios egzistencijos nerimas. Tos sėklos, kurios nukrito į gerą dirvą, išdygo ir davė kai kurios iš jų trisdešimtkartį, kai kurios šešiasdešimtkartį, o kai kurios šimtakartį derlių, reiškia įgimtą ir skirtingą sugebėjimo laipsnį suvokti tiesą ir reaguoti į jos dvasinius mokymus, kaip tą daro vyrai ir moterys su skirtingais dvasinio apšvietimo apdovanojimais.”

(1690.2) 151:2.4 Kada Natanielius baigė kalbėti, tada apaštalai ir jų bičiuliai ėmė rimtai diskutuoti ir įsitraukė į atkaklius debatus, kai kurie gynė Petro aiškinimo teisingumą, tuo tarpu beveik toks pat skaičius ginčo dalyvių stengėsi apginti Natanieliaus pateiktą parabolės paaiškinimą. Tuo metu Petras ir Natanielius įėjo į namo vidų, kur jie ėmė energingai ir atkakliai vienas kitą įtikinėti ir stengėsi vienas kito nuomonę pakeisti.

(1690.3) 151:2.5 Mokytojas leido, kad šitoks susipainiojimas pasiektų patį intensyviausią išraiškos tašką; tada jis suplojo rankomis ir pakvietė juos prie savęs. Kada jie dar kartą susirinko aplink jį, tada jis tarė, “Prieš tai, kada aš imsiu kalbėti apie šitą parabolę, ar kas nors iš jūsų turi ką nors pasakyti?“ Po minutėlę trukusios tylos, prašneko Tomas: “Taip, Mokytojau, aš noriu pasakyti keletą žodžių. Aš prisimenu, kad tu mums sakei būti atsargiems dėl šito paties dalyko. Tu mus mokei, jog pateikdami pavyzdžius savojo pamokslavimo metu, mes turėtume panaudoti tikras istorijas, o ne išgalvotas, ir kad mums reikėtų pasirinkti tokią istoriją, kuri geriausiai tiktų tam, jog pailiustruotų tą vieną centrinę ir gyvybiškai svarbią tiesą, kurios mes norime išmokyti žmones, ir kad, šitaip panaudoję pasakojimą, mes nemėgintume dvasiniu požiūriu pritaikyti visų neesminių smulkmenų, pavartotų pasakojant šią istoriją. Aš manau, kad Petras ir Natanielius klysta abu mėgindami paaiškinti šitą parabolę. Aš žaviuosi jų sugebėjimu padaryti šituos dalykus, bet aš lygiai taip pat esu įsitikinęs, jog visi tokie mėginimai stengiantis natūraliai parabolei suteikti dvasines analogijas visais jos aspektais gali tiktai sukelti painiavą ir tokios parabolės tikrojo tikslo giliai klaidingą supratimą. Tai, jog aš esu teisus, visiškai įrodo tas faktas, kad nors prieš valandą mes visi ir buvome vienos nuomonės, bet dabar esame pasidalinę į dvi atskiras grupes, kurios laikosi skirtingos nuomonės dėl šitos parabolės ir tokios skirtingos nuomonės laikosi taip atkakliai, kad tai ima trukdyti, mano nuomone, mūsų sugebėjimui iki galo suvokti tą didžiąją tiesą, kurią tu turėjai omeny, kada šią parabolę pateikei miniai ir vėliau paprašei mus ją pakomentuoti.”

(1691.1) 151:2.6 Tie žodžiai, kuriuos išsakė Tomas, jiems visiems turėjo raminančio poveikio. Jis privertė juos prisiminti, ko juos buvo mokęs Jėzus ankstesnėmis progomis, ir prieš tai, kada Jėzus vėl ėmė kalbėti, atsistojo Andriejus, sakydamas: “Aš esu įsitikinęs, jog Tomas yra teisus, ir norėčiau, kad jis mums pasakytų, kokią prasmę sėjėjo parabolei suteikia jis.” Po Jėzaus linktelėjimo Tomui kalbėti, jis tarė: “Mano sielos broliai, aš nenorėjau tęsti šitos diskusijos, bet jeigu jūs šito norite, tai aš jums pasakysiu, jog aš manau, kad šitoji parabolė buvo pateikta tam, kad pamokytų mus vienos didžios tiesos. Ir ji yra tokia, kad mūsų mokymą apie karalystės evangeliją, nesvarbu, kiek ištikimai ir kaip sumaniai mes vykdytume savo dieviškąsias užduotis, lydės įvairaus laipsnio sėkmė; ir kad visi tokie skirtingi rezultatai yra tiesiogiai dėl sąlygų, kurios yra neatskiriamos nuo mūsų tarnystės aplinkybių, sąlygų, kurioms mes turime nedaug įtakos arba iš viso neturime jokios įtakos.”

(1691.2) 151:2.7 Kada Tomas baigė kalbėti, tada didžioji dauguma jo bičiulių pamokslininkų buvo beveik pasirengę sutikti su juo, net Petras ir Natanielius jau ėjo pasišnekėti su juo, kada Jėzus atsistojo ir tarė: “Puikiai pasakyta, Tomai; tu suvokei tikrąją parabolių prasmę; bet tiek Petras, tiek Natanielius lygiai taip pat jums visiems suteikė naudos tuo, kad jie iš tiesų taip iki galo parodė tą pavojų, kuris kyla, kai iš mano parabolių yra padaromos alegorijos. Savo pačių širdyje jūs dažnai galite naudingai įsitraukti į tokios spekuliatyvinės vaizduotės polėkius, bet jūs darote klaidą, kada tokias išvadas stengiatės pasiūlyti savo viešo mokymo metu.”

(1691.3) 151:2.8 Dabar, kada įtampa buvo atslūgusi, Petras ir Natanielius vienas kitą pasveikino su savuoju paaiškinimu, ir išskyrus Alfiejaus dvynius, kiekvienas iš apaštalų išdrįso pateikti sėjėjo parabolės savąjį paaiškinimą, prieš tai, kada jie nuėjo miegoti. Net ir Judas Iskarijotas pasiūlė labai įtikinamą paaiškinimą. Šie dvylika dažnai tarpusavyje mėgindavo išsiaiškinti Mokytojo paraboles kaip alegoriją, bet niekada daugiau į tokius svarstymus jie nebežiūrėjo rimtai. Tai buvo labai naudinga diskusija apaštalams ir jų padėjėjams, ypač dėl to, kadangi nuo šiol Jėzus savo viešojo mokymo metu vis daugiau ir daugiau ėmė naudoti paraboles.

3. Dar daugiau apie parabolės

(1691.4) 151:3.1 Apaštalai taip daug galvojo apie paraboles, jog visas vakaras buvo paskirtas tolimesniam parabolių aptarimui. Jėzus pradėjo šio vakaro pokalbį, sakydamas: “Mano mylimieji, mokydami jūs visada turite atsižvelgti į tai, kad tiesos savąjį pateikimą pritaikytumėte protui ir širdžiai tų, kurie yra prieš jus. Kada stovite prieš minią, kurios intelektas ir temperamentas yra nevienodi, tada jūs negalite kalbėti skirtingų žodžių kiekvienai klausytojų klasei, bet tam, kad perteiktumėte savo mokymą, galite papasakoti istoriją; ir kiekviena grupė, net ir kiekvienas individas, jūsų parabolei galės suteikti savąjį aiškinimą pagal savo intelektualius ir dvasinius sugebėjimus. Jūs turite leisti savo šviesai šviesti, bet šitą darykite išmintingai ir įžvalgiai. Nė vienas žmogus, uždegęs lempą, neuždengia jos indu arba nededa jos po lova; savo lempą jis pastato ant stovo, kur šviesą gali matyti visi. Leiskite man jums pasakyti, kad dangaus karalystėje nėra paslėpta nieko, ko tikrai nebus galima pamatyti; taip pat nėra ir jokių paslapčių, kurios galiausiai netaps žinomos. Galų gale, visi šitie dalykai išvys šviesą. Galvokite ne tiktai apie minias ir apie tai, kaip jos girdi tiesą; bet taip pat atkreipkite dėmesį ir į save, kaip girdite jūs. Prisiminkite, jog aš jums daug kartų esu sakęs: Tam, kuris turi, tikrai bus duota dar daugiau, tuo tarpu iš to, kuris neturi, bus tikrai atimta net ir tai, ką jis mano, jog turi.”

(1692.1) 151:3.2 Tolimesnę diskusiją apie paraboles ir tolesnį mokymą apie jų aiškinimą galima būtų apibendrinti ir šiuolaikine frazeologija išreikšti šitaip:

(1692.2) 151:3.3 1. Mokant evangelijos tiesų Jėzus patarė nevartoti netikrų istorijų ar alegorijų. Jis iš tikrųjų rekomendavo laisvai vartoti paraboles, ypač paraboles gamtos tema. Jis pabrėžė tarp gamtinio ir dvasinio pasaulių egzistuojančios analogijos panaudojimo vertę kaip tiesos mokymo priemonę. Jis dažnai užsimindavo, jog tai, kas yra gamtiška, yra kaip “dvasinių realybių nerealus ir greitai pralekiantis šešėlis.”

(1692.3) 151:3.4 2. Jėzus pateikė tris ar keturias paraboles iš hebrajų raštų, atkreipdamas dėmesį į tą faktą, jog šitas mokymo metodas nėra visiškai naujas. Tačiau taip, kaip jį nuo šito meto ėmė naudoti Jėzus, tai šis metodas tapo beveik nauju mokymo būdu.

(1692.4) 151:3.5 3. Mokydamas apaštalus apie parabolių vertę Jėzus atkreipė dėmesį į tokius aspektus:

(1692.5) 151:3.6 Parabolė įgalina vienu ir tuo pačiu metu kreiptis į nepaprastai skirtingus proto ir dvasios lygius. Parabolė skatina vaizduotę, meta iššūkį suvokimui, ir sužadina kritinį mąstymą; ji skatina užuojautą nesukeldama antagonizmo.

(1692.6) 151:3.7 Parabolė remiasi tais dalykais, kurie yra žinomi, ir veda į suvokimą to, kas yra nežinoma. Parabolė kaip priemone pasinaudoja tuo, kas yra materialu ir gamtiška, kad supažindintų su tuo, kas yra dvasiška ir viršmaterialu.

(1692.7) 151:3.8 Parabolės padeda priimti nešališkus moralinius sprendimus. Parabolė išvengia didelės dalies prietarų ir protui naująją tiesą perteikia gailestingai, ir visa tai ji daro sukeldama minimalią asmeninio pasipiktinimo savigyną.

(1692.8) 151:3.9 Tam, kad būtų atmesta toji tiesa, kurią išreiškia parabolinė analogija, reikalingas toks sąmoningas intelektualus veiksmas, kuris tiesiogiai nepaiso žmogaus nuoširdaus samprotavimo ir sąžiningo sprendimo. Parabolė priverčia besiklausantįjį susimąstyti.

(1692.9) 151:3.10 Parabolės formos panaudojimas mokymo metu leidža mokytojui pateikti naujas ir net pritrenkiančias tiesas ir tuo pačiu metu jis didele dalimi išvengia bet kokio prieštaravimo ir išorinio susidūrimo su tradicija ir pripažintu autoritetu.

(1693.1) 151:3.11 Parabolė taip pat turi ir tą privalumą, jog su panašiais atvejais susidūrus vėliau, sužadina prisiminimą apie tą tiesą, kurios buvo mokoma.

(1693.2) 151:3.12 Šitokiu būdu Jėzus stengėsi savo pasekėjams paaiškinti didelę dalį tų priežasčių, kurios nulėmė tokią jo praktiką, kad mokydamas viešai jis vis dažniau ėmė vartoti paraboles.

(1693.3) 151:3.13 Vakarinei pamokai artėjant į pabaigą Jėzus pateikė savo pirmąjį sėjėjo parabolės paaiškinimą. Jis sakė, jog ši parabolė rėmėsi dviem dalykais: Pirma, tai buvo jo paties tarnystės apžvalga iki pat to meto ir prognoze to, kas jo laukia ateityje per savojo gyvenimo žemėje likusiąją dalį. Ir antra, taip pat tai buvo užuomina, ko apaštalai ir kiti karalystės žinianešiai iš kartos į kartą einant laikui galėtų tikėtis savojoje tarnystėje.

(1693.4) 151:3.14 Jėzus taip pat pasitelkdavo paraboles ir tam, jog geriausiai įmanomu būdu sugriautų Jeruzalės religinių lyderių sąmoningas pastangas mokyti apie tai, kad jam visą darbą atlikti padeda demonai ir velnių princas. Kreipimasis į gamtą tokį mokymą griovė, kadangi to laikmečio žmonės visus gamtos reiškinius laikė dvasinių būtybių ir viršgamtinių jėgų tiesioginio veikimo pasekme. Panaudoti šitą mokymo metodą jis apsisprendė taip pat ir dėl to, nes jis leido jam skelbti gyvybiškai svarbias tiesas tiems, kurie troško pažinti geresnį kelią, ir tuo pačiu metu jo priešams suteikė mažiau galimybių surasti priežastį jį užsipulti ir apkaltinti.

(1693.5) 151:3.15 Prieš paleisdamas šią grupę nakčiai, Jėzus tarė: “Dabar aš jums pasakysiu paskutinį dalyką apie sėjėjo parabolę. Aš norėjau jus išmėginti, kad sužinočiau, kaip jūs priimsite štai ką: Dangaus karalystė taip pat yra kaip tas žmogus, kuris įbėrė gerą sėklą į žemę; ir tuo metu, kada naktį jis miegojo, o dieną dirbo savuosius darbus, sėkla sudygo ir išaugo, ir nors jis nežinojo, kaip tai atsitiko, bet augalas sunokino derlių. Iš pradžių buvo stiebelis, tada varpa, tada varpoje visas grūdas. Ir kada grūdas prinoko, tada jis ėmėsi pjautuvo, ir derlius buvo sudorotas. Tas, kas turi ausis, kad išgirstų, teišgirsta.”

(1693.6) 151:3.16 Apaštalai savo mintyse daug kartų iš tiesų perkratė šituos žodžius, bet Mokytojas daugiau niekada nebeminėjo šito sėjėjo parabolės papildymo.

4. Daugiau parabolių prie juros

(1693.7) 151:4.1 Kitą dieną Jėzus vėl mokė žmones iš valties, sakydamas: “Dangaus karalystė yra kaip tas žmogus, kuris savo lauke pasėjo gerą sėklą; bet tuo metu, kada jis miegojo, tada jo priešai atėjo ir tarp tų kviečių pasėjo piktžolių ir nubėgo. Ir tokiu būdu, kada stiebeliai prasikalė, o vėliau, kada netrukus turėjo duoti derlių, taip pat atsirado ir tos piktžolės. Tada šitos šeimos galvos tarnai atėjo ir tarė jam: ‘Pone, argi tu savo lauke nepasėjai geros sėklos? Iš kur gi tada atsirado šitos piktžolės?’ Ir jis atsakė savo tarnams: ‘Priešas padarė tai.’ Tarnai tuomet paklausė savo šeimininką: ‘Ar tu norėtum, kad mes eitume ir išravėtume šitas piktžoles?’ Bet jiems atsakydamas jis tarė: ‘Ne, kad jas beravėdami taip pat neišrautumėte ir kviečių. Tegu auga kartu iki derliaus nuėmimo meto, kada aš pjovėjams pasakysiu, Sudorokite iš pradžių tas piktžoles, suriškite jas į glėbius, kad būtų sudegintos, o tada nukirskite kviečius, kad būtų laikomi mano klėtyje’”.

(1693.8) 151:4.2 Po to, kada žmonės uždavė keletą klausimų, Jėzus papasakojo kitą parabolę: “Dangaus karalystė yra kaip garstyčių sėklos grūdelis, kurį žmogus pasėjo savo lauke. Dabar garstyčių sėkla yra mažiausia iš visų sėklų, tačiau kada ji yra iki galo išaugusi, tada ji tampa didžiausia iš visų prieskoninių žolių ir yra kaip medis, tokiu būdu, dangaus paukščiai gali atskristi ir pailsėti ant josios šakų.”

(1694.1) 151:4.3 “Dangaus karalystė taip pat yra kaip mielės, kurias moteris paėmė ir įdėjo į tris saikus miltų, ir šitokiu būdu iškilo visa tešla.”

(1694.2) 151:4.4 “Dangaus karalystė taip pat yra kaip lauke paslėptas lobis, kurį surado žmogus. Iš džiaugsmo jis išėjo, kad parduotų viską, ką turi, jog gautų pinigų, už kuriuos nusipirktų tą lauką.”

(1694.3) 151:4.5 “Dangaus karalystė taip pat yra kaip pirklys, beieškantis gražių perlų, o suradęs vieną brangiai kainuojantį perlą, jis išėjo ir pardavė viską, ką turėjo, kad galėtų nusipirkti šį nepaprastą perlą.”

(1694.4) 151:4.6 “Dar, dangaus karalystė yra kaip traukiamas tinklas, kuris buvo išmestas į jūrą, ir jis sugavo visokių rūšių žuvų. Dabar, kada tinklas buvo prisipildęs, žvejai jį ištraukė ant kranto, kur jie susėdo ir šias žuvis išrūšiavo, geras surinko į krepšius, tuo tarpu blogas išmetė.”

(1694.5) 151:4.7 Daug kitų parabolių Jėzus pateikė miniai. Iš esmės, nuo šiol jis retai kada mokė mases naudodamasis kokia nors kitokia priemone. Pabaigęs kalbėti parabolėmis viešai auditorijai, jis, vakaro pamokų metu, išsamiau ir atviriau savo mokymus paaiškindavo apaštalams ir evangelininkams.

5. Apsilankymas Cherese

(1694.6) 151:5.1 Per visą savaitę minios augo toliau. Sabato dieną Jėzus išskubėjo į kalnus, tačiau kada atėjo sekmadienio rytas, minios sugrįžo. Jėzus jiems kalbėjo ankstyvą popietę po Petro pamokslo, ir kada jis pabaigė, tada savo apaštalams tarė: “Aš esu pavargęs nuo šių minių; kelkimės į kitą pusę, kad galėtume vieną dieną pailsėti.”

(1694.7) 151:5.2 Plaukdami į kitą ežero pusę jie pateko į vieną iš tų galingų ir netikėtų audrų, kurios yra būdingos Galilėjos Jūrai, ypač šiuo metų laiku. Šitas vandens baseinas yra beveik septyni šimtai pėdų žemiau jūros lygio ir yra apsuptas aukštų krantų, ypač vakarų pusėje. Statūs uolėti tarpekliai nuo ežero veda viršun į kalnus, ir kada įkaitintas oras kišenėje virš ežero per dieną kyla tarpekliu, tada susidaro tokia padėtis, kad po saulėlydžio tarpeklių vėstantis oras veržiasi ant ežero. Šitos audros kyla greitai ir kartais lygiai taip pat netikėtai nurimsta.

(1694.8) 151:5.3 Būtent tokia vakarinė audra ir pasigavo tą valtį, kuria šį sekmadienio vakarą į kitą krantą plaukė Jėzus. Kitos trys valtys, kuriose buvo kai kurie iš jaunesniųjų evangelininkų, plaukė iš paskos. Šita audra buvo nuožmi, bet nepaisant to, kad ji ribojosi šituo ežero regionu, vakariniame krante nebuvo matyti jokių audros požymių. Vėjas buvo toks smarkus, kad bangos ėmė ristis per valtį. Stiprus vėjas nuplėšė burę anksčiau negu apaštalai galėjo ją suvynioti, ir dabar jie buvo visiškai priklausomi nuo irklų, kada iš visų jėgų yrėsi į krantą, kuris buvo šiek tiek daugiau kaip už pusantros mylios.

(1694.9) 151:5.4 Tuo tarpu Jėzus miegojo laivagalyje po nedidele pastoge virš galvos. Kada jie išvyko iš Betsaidos, Mokytojas buvo išvargęs, ir būtent tam, kad pailsėtų, jis ir buvo jiems nurodęs nuplukdyti jį į kitą krantą. Šitie buvę žvejai buvo stiprūs ir patyrę irkluotojai, bet šitas štormas buvo vienas iš baisiausių, kokį tik jiems teko kada nors patirti. Nors vėjas ir bangos svaidė jų laivą tarsi jis būtų žaislinis laivelis, bet Jėzus ir toliau ramiai miegojo. Petras sėdėjo prie irklo dešinėje pusėje netoli laivagalio. Kada laivą ėmė semti vanduo, tada jis paliko savo irklą ir metėsi prie Jėzaus, energingai jį papurtė, kad pažadintų, o kada šis atsibudo, tada Petras tarė: “Mokytojau, argi tu nematai, kad mes patekome į smarkią audrą? Jeigu tu mūsų neišgelbėsi, tai mes visi žūsime.”

(1695.1) 151:5.5 Kada Jėzus iš pastogės išėjo į lietų, tai iš pradžių jis pasižiūrėjo į Petrą, o tada įdėmiai žvelgdamas į tamsą, į besigrumiančius irkluotojus, jis vėl atsisuko į Simoną Petrą, kuris, iš susijaudinimo, vis dar nebuvo sugrįžęs prie savojo irklo, ir tarė: “Kodėl jūs visi tiek apimti baimės? Kur gi jūsų įtikėjimas? Ramybės, nurimkite.” Vos tik Jėzus ištarė šitą priekaištą Petrui ir kitiems apaštalams, vos tik paliepė Petrui siekti ramybės, kurios dėka nuramintų savo sunerimusią sielą, kai sujaukta atmosfera, atstačiusi savąją pusiausvyrą, nugrimzdo į didingą ramybę. Piktos bangos beveik akimirksniu nurimo, tuo tarpu juodi debesys, išsieikvoję per trumpą liūtį, išnyko, ir virš galvos suspindo dangaus žvaigždės. Kiek mes galime spręsti, visa tai buvo grynas sutapimas, bet apaštalai, ypač Simonas Petras, visą laiką šitą epizodą laikė gamtos stebuklu. To laikmečio žmonėms buvo ypač lengva tikėti gamtos stebuklais, kadangi jie tvirtai tikėjo, jog visa gamta yra toks reiškinys, kurį tiesiogiai valdo dvasinės jėgos ir viršgamtinės būtybės.

(1695.2) 151:5.6 Šiems dvylikai Jėzus paaiškino paprastai, kad jis kalbėjo jų sunerimusioms dvasioms ir kreipėsi į pakrikusį iš baimės jų protą, kad jis nedavė jokio įsakymo stichijai, kad paklustų jo žodžiui, bet tai buvo bergždžias dalykas. Mokytojo pasekėjai visada atkakliai stengėsi suteikti savo pačių paaiškinimą visiems tokiems atsitiktinai sutampantiems atsitikimams. Nuo šios dienos jie atkakliai laikėsi požiūrio, jog Mokytojas turi absoliučią galią gamtos stichijoms. Petras niekada nepavargdavo kartoti, kad “net vėjai ir bangos paklūsta jam.”

(1695.3) 151:5.7 Buvo jau vėlus vakaras, kada Jėzus ir jo pagalbininkai pasiekė krantą, o kadangi naktis buvo rami ir graži, tai jie visi ilsėjosi valtyse, į krantą neišlipo tol, kol kitą rytą buvo šiek tiek po saulėtekio. Kada jie susirinko draugėn, iš viso apie keturiasdešimt, tada Jėzus tarė: “Eime aukštyn į tuos kalnus ir keletą dienų praleiskime aptardami Tėvo karalystės problemas.”

6. Chereso pamišėlis

(1695.4) 151:6.1 Nors ežero rytinio kranto didžioji dalis netoli esančiu šlaitu nuožulniai kilo į toliau stovinčius kalnus, tačiau būtent šitoje vietoje kalno šlaitas buvo status, kai kuriose vietose krantas stačiai krito žemyn tiesiai į ežerą. Rodydamas į netoli esančio kalno pusę, Jėzus tarė: “Užlipkime ant šito kalno šlaito ir papusryčiaukime ir po kokia nors priedanga pailsėsime ir pasišnekėsime.”

(1695.5) 151:6.2 Visame kalno šlaite buvo pilna urvų, kurie buvo išskaptuoti uolose. Didelė dalis šitų nišų buvo senovinės laidojimo vietos. Maždaug pusiaukelėje einant į viršų kalno šlaitu mažoje, santykinai lygioje vietoje, buvo Chereso kaimelio kapinės. Kada Jėzus ir jo bičiuliai ėjo pro šitą laidojimo vietą, tada pamišėlis, kuris gyveno šituose kalno šlaito urvuose, atskubėjo prie jų. Šitose vietose šitas išprotėjęs vyras buvo gerai žinomas, kažkada jam buvo uždėti pančiai ir grandinės ir jis buvo įkalintas viename iš šių grotų. Jau seniai jis buvo nusitraukęs grandines ir dabar laisvai klajojo tarp kapų ir po apleistas laidojimo vietas.

(1696.1) 151:6.3 Šitas vyras, kurio vardas buvo Amosas, kentėjo nuo periodiškos pamišimo formos. Buvo ir ilgų laiko tarpsnių, kada jis susirasdavo kokių nors drabužių ir su savo bičiuliais elgdavosi visiškai gerai. Per vieną iš tokių prašviesėjimo pertraukų jis buvo nukeliavęs į Betsaidą, kur išgirdo Jėzaus ir apaštalų pamokslavimą, ir tuo metu jis tapo pusiau tikinčiu į dangaus evangeliją. Bet greitai prasidėjo jo sutrikimo audringa fazė, ir jis pabėgo į kapus, kur jis dejavo, garsiai šaukė, ir elgėsi taip, jog varė siaubą visiems tiems, kuriems pasitaikė jį sutikti.

(1696.2) 151:6.4 Kada Amosas atpažino Jėzų, tada jis parkrito prie jo kojų ir sušuko: “Aš pažįstu tave, Jėzau, bet aš esu apsėstas daugybės velnių, ir aš meldžiu, kad tu manęs nekankintum.” Šitas vyras tikrai tikėjo, kad jo periodiškas protinis nesveikavimas buvo dėl to, jog, tokiais momentais, blogos arba nešvarios dvasios įeidavo į jo vidų ir valdydavo jo protą ir kūną. Jo sutrikimai daugiausia buvo emociniai—jo smegenų liga stipriai nepaveikė.

(1696.3) 151:6.5 Jėzus, žvelgdamas žemyn į šį vyrą, susirietusį prie jo kojų kaip gyvulį, pasilenkė ir, paėmęs už rankos, pakėlė jį ant kojų ir tarė: “Amosai, tu nesi velnio apsėstas; tu jau išgirdai tą gerąją naujieną, jog esi Dievo sūnus. Aš liepiu tau palikti šituos kerus.” Ir kada Amosas išgirdo, kaip Jėzus ištarė šituos žodžius, tada jo intelektas patyrė tokį pasikeitimą, kad jam nedelsiant buvo atstatytas sveikas protas ir normalus savo jausmų valdymas. Iki šito laiko buvo susirinkusi ženkli minia iš greta esančios gyvenvietės, ir šitie žmonės, kurių dar pagausėjo prisijungus iš aukštikalnių nusileidusiems kiaulių piemenims, buvo pritrenkti, matydami, kaip šitas pamišėlis, turėdamas sveiką protą, sėdi su Jėzumi ir jo pasekėjais ir laisvai šnekasi.

(1696.4) 151:6.6 Kol kiauliaganiai skubėjo į kaimą, kad paskleistų žinią apie pamišėlio sutramdymą, tuo metu šunys užpuolė nedidelę ir paliktą be priežiūros maždaug trisdešimties kiaulių bandą, ir didžiąją jų dalį nuvijo prie stačios uolos skardžio, nuo kurio jos nukrito į jūrą. Ir būtent dėl šito atsitiktinio įvykio, sąsajoje su Jėzaus buvimu ir tariamai stebuklingu pamišėlio išgydymu, atsirado legenda, kad Jėzus išgydė Amosą išvaręs iš jo velnių legioną, ir kad šitie velniai suėjo į kiaulių bandą, šituo tuoj pat priversdami galvotrūkčiais lėkti į savo mirtį jūroje apačioje. Dar dienai nepasibaigus, kiaulių prižiūrėtojai šitą epizodą pagarsino toliau, ir visas kaimas tuo patikėjo. Amosas šita istorija tvirtai tikėjo; jis matė, kaip kiaulės nukrito nuo kalno skardžio iš karto po to, kada jo sutrikdytas protas nusiramino, ir jis visada tikėjo, kad jos su savimi nusinešė būtent tas pačias blogąsias dvasias, kurios taip ilgai jį kankino ir sargdino. Ir tai turėjo daug bendro su tuo, kad jo pasveikimas buvo nuolatinis. Lygiai taip pat tai buvo tiesa, jog visi Jėzaus apaštalai (išskyrus Tomą) tikėjo, kad kiaulių epizodas buvo tiesiogiai susijęs su Amoso pasveikimu.

(1696.5) 151:6.7 Jėzus negavo to poilsio, kurio jis ieškojo. Didžiąją dienos dalį jį buvo apsupusi minia tų, kurie atėjo sureagavę į žinią, kad Amosas išgydytas, ir kuriuos pritraukė istorija apie tai, kad iš šito pamišėlio demonai perėjo į kiaulių bandą. Ir šitokiu būdu, tiktai po vienos nakties poilsio, ankstų antradienio rytą Jėzų ir jo draugus pažadino šitų kiaules auginančių pagonių delegacija, kuri atėjo paraginti, kad jis iš čia išvyktų. Jos atstovas Petrui ir Andriejui tarė: “Galilėjos žvejai, palikite mus ir su savimi pasiimkite savąjį pranašą. Mes žinome, kad jis yra šventas žmogus, bet mūsų šalies dievai jo nepažįsta, ir mums kyla pavojus, kad prarasime daug kiaulių. Mes jaučiame jums baimę, todėl meldžiame jus išeiti iš čia.” Ir kada Jėzus išklausė juos, tada jis tarė Andriejui: “Grįžkime į savąją vietą.”

(1697.1) 151:6.8 Kada jie jau buvo beišeiną, tada Amosas ėmė maldauti Jėzų, kad jam leistų grįžti su jais, bet Mokytojas nesutiko. Tarė Jėzus Amosui: “Neužmiršk, jog tu esi Dievo sūnus. Grįžk pas savo žmones ir parodyk jiems, kokius puikius dalykus tau padarė Dievas.” Ir Amosas vaikščiojo skelbdamas, kad iš jo sutrikdytos sielos Jėzus išvarė legioną velnių, ir kad šitos blogosios dvasios perėjo į kiaulių bandą, priversdamos jas greitai susinaikinti. Ir jis nenustojo skelbti tol, kol neapėjo visų Dekapolio miestų, pasakodamas apie tai, kokius nuostabius dalykus jam buvo padaręs Jėzus.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved