150 Dokumentas - Trečioji pamokslavimo kelionė

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

150 Dokumentas

Trečioji pamokslavimo kelionė


(1678.1) 150:0.1 SEKMADIENIO vakarą, sausio 16-ąją, 29 m. po Kr. gim., Abneris, su Jono apaštalais, pasiekė Betsaidą, ir kitą dieną ėmė tartis drauge su Andriejumi ir Jėzaus apaštalais. Abneris ir jo partneriai savo būstinę įsirengė Hebrone, ir įprato periodiškai atvykti į šituos pasitarimus Betsaidoje.

(1678.2) 150:0.2 Tarp daugelio reikalų, svarstytų šitame bendrame pasitarime, buvo sergančiojo patepimas tam tikrais aliejais, ryšium su maldomis dėl išgydymo. Jėzus ir vėl atsisakė dalyvauti jų diskusijose arba pareikšti savo nuomonę apie jų išvadas. Jono apaštalai visada naudodavo patepimo aliejų patarnaudami sergantiesiems ir kenčiantiesiems, ir jie tą stengėsi įtvirtinti kaip vienodą praktiką abiems grupėms, bet Jėzaus apaštalai tokia nuostata save suvaržyti atsisakė.

(1678.3) 150:0.3 Antradienį, sausio 18-ąją, Zabediejaus namuose Betsaidoje prie šių dvidešimt keturių prisijungė išbandyti evangelininkai, skaičiumi maždaug septyniasdešimt penki, kad būtų parengti tam, jog bus pasiųsti į trečiąją pamokslavimo kelionę po Galilėją. Trečioji misija tęsėsi septynias savaites.

(1678.4) 150:0.4 Evangelininkai buvo pasiųsti grupėmis po penkis, tuo tarpu Jėzus ir šie dvylika didžiąją laiko dalį keliavo drauge, apaštalai išeidavo po du, kad tikinčiuosius ir pakrikštytų, kai to reikalavo aplinkybės. Per beveik trijų savaičių laikotarpį Abneris ir jo bičiuliai taip pat dirbo ir su evangelininkų grupėmis, jiems patardami ir krikštydami tikinčiuosius. Jie aplankė Magdalą, Tiberijų, Nazaretą, ir visus pagrindinius centrinės ir pietinės Galilėjos miestus ir miestelius, visas tas vietas, kuriose buvo apsilankę anksčiau ir daugelį kitų vietų. Tai buvo jų paskutinioji žinia Galilėjai, išskyrus šiaurines dalis.

1. Moterų evangelininkių korpusas

(1678.5) 150:1.1 Iš visų drąsių dalykų, kuriuos Jėzus padarė per savo žemiškąją karjerą, labiausiai stebinantis buvo jo netikėtas pareiškimas sausio 16-sios vakarą: “Rytoj karalystės darbo tarnystei parinksime dešimt moterų.” Dviejų savaičių laikotarpio pradžioje, per kurį apaštalai ir evangelininkai turėjo būti išėję iš Betsaidos, kad pasinaudotų suteiktu poilsiu, Jėzus paprašė Dovydo pakviesti savo tėvus atgal į namus ir pasiųsti pasiuntinius, kviečiančius į Betsaidą dešimt atsidavusių moterų, kurios buvo tarnavusios tvarkant ankstesniąją stovyklavietę ir palapinių ligoninę. Šitos moterys taip pat buvo išklausiusios visą mokymą, kuris buvo suteiktas jauniesiems evangelininkams, bet nei joms pačioms, nei jų mokytojams nekilo ir minties, kad Jėzus išdrįstų paskirti moteris mokyti karalystės evangelijos ir patarnauti sergantiesiems. Šitos dešimt moterų, parinktų ir paskirtų Jėzaus buvo: Suzana, buvusio Nazareto sinagogos chazano duktė; Joana, Erodo Antipo ekonomo Kuzo žmona; Elžbieta, turtingo žydo iš Tiberijaus ir Sepforio dukra; Morta, Andriejaus ir Petro vyresnioji sesuo; Rachelė, Judo, Mokytojo brolio materialiame kūne, brolienė; Nasanta, siriečio gydytojo Elmano dukra; Milcha, Apaštalo Tomo pusseserė; Rūta, Motiejaus Levio vyriausioji dukra; Kelta, romėnų centuriono dukra; ir Agamana, našlė iš Damasko. Vėliau prie šitos grupės Jėzus pridėjo dar dvi moteris—Mariją Magdaleną ir Rebeką, Juozapo iš Arimatėjos dukrą.

(1679.1) 150:1.2 Šitas moteris Jėzus įgaliojo sukurti savo pačių organizaciją, o Judui nurodė suteikti lėšų jų įrangai ir nešulių gyvuliams. Šitos dešimt savo vadove išsirinko Suzaną, o Joaną pasirinko savo iždininke. Nuo šio momento jos pačios rūpinosi savo iždo papildymu; jos iš tiesų daugiau niekada nebesikreipė į Judą dėl paramos.

(1679.2) 150:1.3 Tai buvo labiausiai pritrenkiantis dalykas tuo metu, kada moterys nebuvo net ir įleidžiamos į sinagogos pagrindinę dalį (galėdavo įeiti tik į moterų sekciją), matyti jas pripažįstamas karalystės evangelijos įgaliotomis mokytojomis. Tas nurodymas, kurį Jėzus davė šitai dešimčiai moterų, kada jas pasirinko evangelijos mokymui ir tarnavimui, buvo emancipacijos skelbimas, kuris išlaisvino visas moteris ir visam laikui; niekada daugiau vyras nebeturėjo žvelgti į moterį taip, kaip į dvasiškai menkesnę už save. Tai buvo akivaizdus šokas net ir šiems dvylikai apaštalų. Nežiūrint to, kad jie daug kartų buvo girdėję Mokytoją sakant, jog “dangaus karalystėje nėra nei turtingųjų, nei vargšų, nei laisvų, nei suvaržytų, nei vyriškosios, nei moteriškosios giminės, visi vienodai yra Dievo sūnūs ir dukros,” bet tiesiogine prasme jie buvo priblokšti, kada jis oficialiai pasiūlė paskirti šitas dešimt moterų religinėmis mokytojomis ir net leisti joms keliauti drauge su jais. Šitas konkretus veiksmas sujudino visą šalį, šito žingsnio pagrindu Jėzaus priešai ėmė kaupti didžiulį kapitalą, bet visur moterys, tikinčios į gerąsias naujienas, atkakliai ir ištikimai rėmė parinktas seseris ir reiškė tvirtą pritarimą šitam uždelstam moters vietos religiniame darbe pripažinimui. Ir šitą moterų išlaisvinimą, kuris joms suteikė deramą pripažinimą, apaštalai ėmė taikyti praktikoje tuoj pat po Mokytojo išvykimo, nors vėlesniosios kartos jas nubloškė atgal į senuosius papročius. Ankstyvosiomis krikščioniškosios bažnyčios dienomis moterys mokytojos ir patarnautojos buvo vadinamos diakonesėmis, ir buvo visuotinai pripažįstamos. Bet Paulius, nežiūrint to fakto, kad teoriškai jis su tuo ir sutiko, bet niekada iš tikrųjų šito nepavertė savo paties požiūriu, ir asmeniškai jam buvo sunku šitą įgyvendinti praktikoje.

2. Sustojimas Magdaloje

(1679.3) 150:2.1 Apaštališkajai grupei keliaujant iš Betsaidos, moterys keliavo gale. Susirinkimų metu jos visada sėdėdavo viena grupe priekyje ir kalbančiajam iš dešinės. Vis daugiau moterų ėmė tikėti į karalystės evangeliją, ir tai tapo daugelio sunkumų šaltiniu ir be pabaigos sukeliamais kėblumais, kada jos norėdavo asmeniškai pasišnekėti su Jėzumi arba vienu iš apaštalų. Dabar viskas pasikeitė. Kada bet kuri iš tikinčiųjų moterų norėdavo pamatyti Mokytoją ar pasitarti su apaštalais, tada jos eidavo pas Suzaną, ir kartu su viena iš dvylikos moterų evangelininkių, jos iš karto eidavo tiesiai pas Mokytoją arba pas vieną iš apaštalų.

(1680.1) 150:2.2 Būtent Magdaloje moterys pirmą kartą pademonstravo savo naudingumą ir aiškiai pateisino jų pasirinkimo išmintį. Andriejus savo partneriams buvo įvedęs gana griežtas taisykles, kaip dirbti darbą su moterimis, ypač su abejotinos reputacijos moterimis. Kada grupė atvyko į Magdalą, tada šitos dešimt moterų evangelininkių laisvai galėjo įeiti į blogio prieglaudas ir skelbti gerąsias naujienas betarpiškai visoms jų gyventojoms. O kada lankydavosi pas sergančiuosius, tada šitos moterys galėdavo savo tarnyste labai priartėti prie kenčiančių savo sielos seserų. Dėl šitų dešimties moterų (vėliau žinomų kaip tos dvylika moterų) tarnavimo šitoje vietoje karalystei buvo laimėta Marija Magdalena. Dėl visos sekos nelaimių ir dėl garbingos visuomenės požiūrio į moteris, kurios yra padariusios tokių apsisprendimo klaidų, šitoji moteris buvo atsidūrusi vienoje iš Magdalos nešlovės vietų. Būtent Morta ir Rachelė išaiškino Marijai, jog karalystės durys yra atviros net ir tokioms, kaip ji. Marija patikėjo gerosiomis naujienomis, ir kitą dieną buvo Petro pakrikštyta.

(1680.2) 150:2.3 Marija Magdalena tapo pačia veiksmingiausia evangelijos mokytoja šitoje dvylikos moterų evangelininkių grupėje. Į tokią tarnystę, drauge su Rebeka, ji buvo paskirta Jotapatoje, praėjus maždaug keturioms savaitėms po jos atsivertimo. Marija ir Rebeka, kartu su likusiomis šitos grupės narėmis, per visą likusį Jėzaus gyvenimą žemėje, ištikimai ir veiksmingai dirbo toliau, kad šviestų ir keltų savo prislėgtas seseris; ir kada Jėzaus gyvenimo dramoje vystėsi paskutinysis ir tragiškasis epizodas, nežiūrint to, kad visi apaštalai, išskyrus vieną, pabėgo, tada šitos moterys visos buvo savo vietoje, ir nė viena nei atsižadėjo jo, nei išdavė jį.

3. Sabatas Tiberijuje

(1680.3) 150:3.1 Jėzaus nurodymu apaštališkosios grupės Sabato pamaldas Andriejus perdavė į moterų rankas. Tai, aišku, reiškė, kad jų nebuvo galima organizuoti naujojoje sinagogoje. Šita proga vadovauti moterys pasirinko Joaną, o susirinkimas įvyko Erodo naujųjų rūmų banketo salėje. Erodas buvo išvykęs gyventi į Julijų Perėjoje. Joana iš Raštų skaitė apie moters darbą Izraelio religiniame gyvenime, paminėdama Miriamą, Deborą, Esterą, ir kitas.

(1680.4) 150:3.2 Vėlai tą vakarą Jėzus suvienytai grupei pasakė įsimintiną kalbą apie “Magiją ir prietarus.” Tomis dienomis ryškios ir tariamai naujos žvaigždės pasirodymas buvo laikomas tokiu ženklu, kuris reiškė, jog žemėje gimė didis žmogus. Kadangi tokia žvaigždė buvo neseniai pastebėta, tai Andriejus paklausė, ar tokie tikėjimai yra tvirtai pagrįsti. Ilgame atsakyme į Andriejaus klausimą Mokytojas pradėjo išsamią diskusiją apie visus žmogiškuosius prietarus. Tas pareiškimas, kurį pateikė Jėzus, šituo metu gali būti apibendrintas šiuolaikine frazeologija šitaip:

(1680.5) 150:3.3 1. Žvaigždžių kursas danguje visiškai neturi jokio ryšio su žmogiškojo gyvenimo įvykiais žemėje. Astronomija yra tinkamas mokslo tikslas, bet astrologija yra prietaringų suklydimų sankaupa, kuriai nėra vietos karalystės evangelijoje.

(1680.6) 150:3.4 2. Neseniai paskersto gyvulio vidaus organų tyrimas negali nieko atskleisti apie orą, ateities įvykius, ar žmogiškųjų reikalų baigtį.

(1680.7) 150:3.5 3. Mirusiųjų dvasios nebesugrįžta tam, kad bendrautų su savo šeimomis ir su kažkada buvusiais savo gyvais draugais.

(1681.1) 150:3.6 4. Talismanai ir relikvijos yra nepajėgios išgydyti ligą, nukreipti nelaimę, ar paveikti blogio dvasias; tikėjimas, jog visos tokios materialios priemonės veikia dvasinį pasaulį, yra ne kas kita, kaip labai didžiulis prietaras.

(1681.2) 150:3.7 5. Burtų metimas, nors gali ir būti patogus būdas išspręsti daugelį nereikšmingų sunkumų, bet tai nėra toks metodas, kuris būtų sumanytas tam, jog būtų nustatyta dieviškoji valia. Tokios baigmės yra grynai materialaus atsitiktinumo dalykai. Vienintelė bendravimo su dvasiniu pasauliu priemonė yra žmonijai padovanota dvasia, viduje gyvenanti Tėvo dvasia, drauge su Sūnaus išlieta dvasia ir su Begalinės Dvasios visur esančia įtaka.

(1681.3) 150:3.8 6. Pranašavimas, raganavimas, ir burtininkavimas yra neišmanančių protų prietarai, lygiai taip, kaip ir magijos apgaulė. Tikėjimas į magiškus skaičius, pasisekimo ženklus, arba nepasisekimo išankstinius ženklus yra gryni ir nepagrįsti prietarai.

(1681.4) 150:3.9 7. Sapnų aiškinimas didele dalimi yra nemokšiškos ir fantastinės spekuliacijos prietaringa ir neturinti pagrindo sistema. Karalystės evangelija neturi turėti nieko bendro su įvykius pranašaujančiais primityvios religijos žyniais.

(1681.5) 150:3.10 8. Geros arba blogos dvasios negali gyventi materialiuose molio, medžio, ar metalo simboliuose; stabai nėra kas nors daugiau, kaip tik toji medžiaga, iš kurios jie yra padaryti.

(1681.6) 150:3.11 9. Užkalbėtojų, kerėtojų, magų, ir burtininkų ritualai kilo iš egiptiečių, asiriečių, babiloniečių, ir senovės kanaanitų prietarų. Amuletai ir visų rūšių užkalbėjimai tam, kad būtų gauta gerų dvasių apsauga arba kad būtų nuvytos šalin tariamos blogos dvasios, yra tuščias dalykas.

(1681.7) 150:3.12 10. Jis demaskavo ir pasmerkė tai, kad jie tiki kerais, kaltės nustatymu, remiantis žiauriais kankinimais, raganavimu, prakeikimu, ženklais, madragora, sumazgytomis virvėmis, ir visomis kitomis nemokšiškomis ir pavergiančiomis prietarų formomis.

4. Apaštalų išsiuntimas po du

(1681.8) 150:4.1 Kitą vakarą, surinkęs draugėn dvylika apaštalų, Jono apaštalus, ir naujai paskirtą moterų grupę, Jėzus tarė: “Jūs matote patys, jog derlius yra gausus, bet nedaug yra darbininkų. Dėl to, visi mes melskime to derliaus Viešpatį, kad į savuosius laukus jis pasiųstų dar daugiau darbininkų. Nors aš pasiliksiu tam, kad guosčiau ir mokyčiau jaunesniuosius mokytojus, bet tikrai labiau patyrusius aš išsiųsiu po du, kad jie galėtų greitai pereiti per visą Galilėją skelbdami karalystės evangeliją, kol dar yra patogu ir ramu.” Tuomet jis apaštalus suskirstė į poras taip, kaip jis norėjo, kad jie išeitų, ir jos buvo tokios: Andriejus ir Petras, Zabediejaus Jokūbas ir Jonas, Pilypas ir Natanielius, Tomas ir Motiejus, Alfiejaus Jokūbas ir Judas, Simonas Uolusis ir Judas Iskarijotas.

(1681.9) 150:4.2 Jėzus paskyrė dieną, kada su šiais dvylika susitiks Nazarete, ir, atsisveikindamas tarė: “Šitos misijos metu neužsukite nė į vieną pagonių miestą, taip pat neikite ir į Samariją, bet vietoje šito eikite pas Izraelio namų pasiklydusias avis. Pamokslaukite karalystės evangeliją ir skelbkite gelbstinčią tiesą, jog žmogus yra Dievo sūnus. Prisiminkite, jog mokinys vargu ar yra aukščiau už savo mokytoją, o tarnas vargu ar yra didesnis už savo šeimininką. Mokiniui pakanka būti lygiam su savo mokytoju, o tarnui užtenka tapti tokiam, koks yra jo šeimininkas. Jeigu kai kurie žmonės išdrįso pavadinti šių namų mokytoją Belzabubo partneriu, tai kokiu dar didesniu laipsniu jie iš tikrųjų šitokiais laikys tuos, kurie yra iš jo šeimynos! Bet jums nereikėtų bijoti šitų netikinčių priešų. Aš jums pareiškiu, jog nėra nieko tokio, kas būtų uždengta, tačiau, kas nebus atidengta; nėra nieko tokio, kas būtų paslėpta, tačiau, kas tikrai nebus žinoma. Ko aš jus mokiau tiktai asmeniškai, tą išmintingai skelbkite viešai. Ką aš jums atskleidžiau vidiniame kambaryje, tą deramu metu jūs turėsite skelbti nuo namų stogų. Ir aš jums sakau, mano draugai ir mokiniai, nebijokite tų, kurie gali nužudyti jūsų kūną, tačiau kurie yra nepajėgūs sunaikinti sielos; vietoje šito pasitikėkite Tuo, kuris yra pajėgus palaikyti jūsų kūną ir išgelbėti sielą.

(1682.1) 150:4.3 “Argi dviejų žvirblių neparduoda už vieną pensą? Ir vis tik aš pareiškiu, jog Dievo akyse nėra užmirštas nė vienas iš jų. Argi jūs nežinote, kad ant jūsų galvos yra suskaičiuotas kiekvienas plaukas? Todėl, nebijokite; jūs turite didesnę vertę negu daugybė žvirblių. Nesigėdykite manojo mokymo; eikite, skelbdami ramybę ir gerą valią, bet neapsigaukite—jūsų pamokslavimą ramybė lydės nevisada. Aš atėjau tam, kad į žemę atneščiau ramybę, tačiau, kada žmonės manąją dovaną atstumia, tada kyla nesutarimai ir suirutė. Kada karalystės evangeliją priima visi šeimos nariai, tada tikrai tuose namuose įsivyrauja ramybė; tačiau, kada kas nors iš šeimos įžengia į šitą karalystę, o kiti jos nariai evangeliją atstumia, tada toks nesutarimas gali sukelti tiktai skausmą ir liūdesį. Atkakliai dirbkite, jog išgelbėtumėte visą šeimą, kad žmogaus priešais netaptų jo paties šeimos nariai. Tačiau, kada jūs esate padarę viską, ką galėjote kiekvienos šeimos visiems nariams, tada, aš pareiškiu jums, kad tas, kuris myli tėvą ar motiną labiau negu šitą evangeliją, tas šios karalystės nėra vertas.”

(1682.2) 150:4.4 Kada šie dvylika išklausė šituos žodžius, tada pasiruošė išvykti. Ir draugėn jie vėl suėjo tik tuo metu, kai susirinko Nazarete tam, kad susitiktų su Jėzumi ir likusiais mokiniais kaip Mokytojas buvo nurodęs.

5. Ką man reikia daryti, kad būčiau išgelbėtas?

(1682.3) 150:5.1 Vieną vakarą Šuneme, po to, kai Jono apaštalai buvo sugrįžę į Hebroną, ir po to, kai Jėzaus apaštalai buvo išsiųsti po du, kada Mokytojas mokė dvylikos jaunesniųjų evangelininkų grupę, kuri dirbo vadovaujama Jokūbo, drauge su šiomis dvylika moterų, Rachelė pateikė Jėzui šitokį klausimą: “Mokytojau, ką mums iš tikrųjų atsakyti, kai moterys mūsų klausia, Ką man reikia daryti, kad būčiau išgelbėta?” Kada Jėzus išklausė šitą klausimą, tada jis atsakė:

(1682.4) 150:5.2 “Kada vyrai ir moterys klausia, ką mums reikia daryti tam, jog būtume išgelbėti, tada jūs turite atsakyti, Tikėkite šita karalystės evangelija; priimkite dieviškąjį atleidimą. Įtikėjimu suvokite viduje gyvenančią Dievo dvasią, kurios priėmimas paverčia jus Dievo sūnumi. Argi jūs neskaitėte Raštuose, kur pasakyta, ‘Viešpatyje aš iš tikrųjų turiu teisumą ir stiprybę.’ Taip pat, kur Tėvas sako, ‘Manasis teisumas yra šalia; manasis išgelbėjimas yra paskleistas, o mano rankos tikrai apglėbs mano tautą.’ ‘Manoji siela džiaugsis mano Dievo meilėje, nes jis mane aprengė išgelbėjimo rūbais ir apgaubė savo teisumo drabužiu.’ Argi jūs taip pat neskaitėte apie Tėvą, kad jo vardas ‘bus sakoma yra mūsų teisumo Viešpats.’ ‘Nurenkite purvinus savojo aš teisumo skudurus ir aprenkite mano sūnų dieviškojo teisumo ir amžinojo išgelbėjimo drabužiu.’ Tai yra visiems laikams tiesa, ‘teisingieji tikrai gyvens įtikėjimo dėka.’ Įėjimas į Tėvo karalystę yra visiškai laisvas, bet žengimas į priekį—augimas gailestingumu—yra esminis tam, kad joje būtų gyvenama.

(1682.5) 150:5.3 “Išgelbėjimas yra Tėvo dovana ir yra apreiškiamas jo Sūnų. Jį priėmę įtikėjimu jūs tampate toks, kuris turi dieviškąją prigimtį, Dievo sūnumi arba dukra. Įtikėjimu jūs esate išteisinami; įtikėjimu jūs esate išgelbėti; ir tuo pačiu įtikėjimu jūs iš tiesų amžinai esate vystomi augančio ir dieviškojo tobulumo keliu. Įtikėjimas Abraomą iš tikrųjų išteisino, o Melkizedeko mokymai leido jam suvokti išgelbėjimą. Per visus buvusius amžius šitas pats įtikėjimas išgelbėdavo žmonių sūnus, bet dabar tikrai atėjo Sūnus nuo Tėvo tam, kad išgelbėjimą padarytų realesnį ir priimtinesnį.”

(1683.1) 150:5.4 Kada Jėzus pabaigė šnekėti, tada tie, kurie girdėjo šituos paguodžiančius žodžius, labai apsidžiaugė, ir jie visi per kitas dienas karalystės evangeliją toliau skelbė su nauja galia ir atstatyta energija ir entuziazmu. O moterys dar daugiau džiūgavo, žinodamos, kad jos yra įtrauktos į šiuos karalystės sukūrimo žemėje planus.

(1683.2) 150:5.5 Apibendrindamas savo paskutinįjį pareiškimą, Jėzus pasakė: “Išgelbėjimo jūs negalite nusipirkti; teisumo jūs negalite užsidirbti. Išgelbėjimas yra Dievo dovana, o teisumas yra dvasios pagimdyto sūnystės gyvenimo karalystėje natūralus vaisius. Jūs nebūsite išgelbėti dėl to, jog gyvenate teisų gyvenimą; greičiau yra būtent taip, kad teisų gyvenimą jūs gyvenate, nes jau esate išgelbėti, esate suvokę sūnystę kaip Dievo dovaną, o tarnystę karalystėje esate suvokę kaip gyvenimo žemėje aukščiausią pasitenkinimą. Kada žmonės tikės šita evangelija, kuri yra Dievo gėrio apreiškimas, tada jie savo noru ims atgailauti dėl visų žinomų nuodėmių. Sūnystės įgyvendinimas yra nesuderinamas su noru nusidėti. Karalystės tikintieji yra išalkę teisumo ir ištroškę dieviškojo tobulumo.”

6. Pamokos vakarais

(1683.3) 150:6.1 Vakarinių diskusijų metu Jėzus kalbėjo įvairiomis temomis. Per šitos kelionės likusiąją dalį—prieš jiems visiems susijungiant Nazarete—jis aptarė “Dievo meilę,” “Sapnus ir vizijas,” “Kenkimą,” “Nuolankumą ir nusižeminimą,” “Drąsą ir ištikimybę,” “Muziką ir garbinimą,” “Tarnavimą ir paklusnumą,” “Pasididžiavimą ir perdėtą pasitikėjimą savimi,” “Atleidimą, sąsajoje su atgaila,” “Ramybę ir tobulumą,” “Kalbėjimą blogai ir pavydą,” “Blogį, nuodėmę, ir pagundą,” “Abejones ir netikėjimą,” “Išmintį ir garbinimą.” Seniesiems apaštalams išvykus, šitos naujesnės tiek vyrų, tiek moterų grupės laisviau įsitraukė į diskusijas su Mokytoju.

(1683.4) 150:6.2 Dvi ar tris dienas praleidęs su viena grupe iš dvylikos evangelininkų, Jėzus išeidavo, kad prisijungtų prie kitos grupės, informaciją apie tai, kur yra ir kur juda visi šitie darbininkai, gaudamas iš Dovydo pasiuntinių. Kadangi šita kelionė joms buvo pirmoji, tai moterys didelę laiko dalį buvo su Jėzumi. Pasiuntinių tarnybos dėka kiekviena grupė buvo visiškai informuota apie kelionės vystymąsi, o žinių gavimas iš kitų grupių visada buvo padrąsinimo šaltinis šitiems išsibarsčiusiems ir atskirtiems darbininkams.

(1683.5) 150:6.3 Prieš jiems išsiskiriant, buvo susitarta, jog dvylika apaštalų, kartu su evangelininkais ir moterų korpusu, susirinktų Nazarete, kad susitiktų su Mokytoju penktadienį, kovo 4-ąją. Dėl to, maždaug šituo metu, iš visų centrinės ir pietinės Galilėjos dalių šitos įvairios apaštalų ir evangelininkų grupės ėmė judėti link Nazareto. Iki popietės vidurio, Andriejus ir Petras, atvykę paskutinieji, pasiekė stovyklavietę, kurią buvo įrengę anksčiau atvykusieji ir kuri buvo išdėstyta aukštumose į šiaurę nuo miesto. Ir Jėzus pirmą kartą nuo savo viešojo tarnavimo pradžios aplankė Nazaretą.

7. Viešnagė Nazarete

(1683.6) 150:7.1 Šitą penktadienio popietę Jėzus vaikščiojo po Nazaretą visai nepastebėtas ir visiškai neatpažintas. Jis praėjo pro savo vaikystės namą ir dailidės dirbtuves, ir praleido pusę valandos ant kalno, kurį taip mėgo būdamas paauglys. Nuo pat savo krikšto, kurį Jonas suteikė Jordano upėje, Žmogaus Sūnus tikrai nebuvo patyręs tokio antplūdžio žmogiškųjų emocijų, kurios sukilo jo sielos viduje. Leisdamasis nuo kalno jis išgirdo pažįstamus pučiamo trimito garsus, skelbiančius saulėlydį, lygiai taip, kaip tą buvo girdėjęs daug daug kartų, kai buvo berniukas tuo metu, kai augo Nazarete. Prieš sugrįždamas į stovyklą, jis gatve žemyn praėjo pro sinagogą, kur buvo lankęs mokyklą, ir savo protą nugramzdino į daugybę prisiminimų apie savosios vaikystės dienas. Anksčiau šią dieną Jėzus buvo pasiuntęs Tomą susitarti su sinagogos valdytoju dėl jo pamokslo per Sabato rytines pamaldas.

(1684.1) 150:7.2 Nazareto žmonės niekada neturėjo geros reputacijos pamaldumo ir teisaus gyvenimo požiūriu. Metams einant, šitą gyvenvietę vis daugiau užkrėtė netoli gyvenusių sepforiečių žemos moralės normos. Per visą Jėzaus jaunuolio ir jauno vyro gyvenimo laikotarpį jo atžvilgiu Nazarete buvo nesutarimų; buvo smarkiai įsižeista, kada jis persikraustė į Kapernaumą. Nors Nazareto gyventojai ir buvo daug girdėję apie savo buvusio dailidės darbus, bet jie buvo įsižeidę dėl to, kad savo gimtosios gyvenvietės jis niekada nebuvo įtraukęs nė į vieną iš savo ankstesniųjų pamokslavimo kelionių. Jie iš tikrųjų buvo girdėję apie Jėzaus garsą, bet didžioji dauguma gyventojų buvo supykę, nes jis nebuvo atlikęs nė vieno iš savo didingų darbų savo vaikystės mieste. Ištisais mėnesiais Nazareto žmonės daug aptarinėjo Jėzų, bet jų nuomonė, apskritai paėmus, jam buvo nepalanki.

(1684.2) 150:7.3 Šitokiu būdu Mokytojas iš tiesų atsidūrė ne malonaus sutikimo sugrįžus į namus atmosferoje, bet aiškiai priešiškoje ir hiperkritiškoje atmosferoje. Tačiau tai buvo dar ne viskas. Jo priešai, žinodami, kad šitą Sabato dieną jis turi praleisti Nazarete, ir manydami, kad jis kalbės sinagogoje, buvo nusamdę daug grubių ir stačiokiškų vyrų tam, kad jį įbaugintų ir visais įmanomais būdais pridarytų nemalonumų.

(1684.3) 150:7.4 Didžioji dalis Jėzaus senesniųjų draugų, įskaitant ir labai mylintį chazaną mokytoją iš jo jaunystės laikų, buvo mirę arba iš Nazareto išvykę, o jaunesnioji karta dėl jo šlovės buvo linkusi jausti nepasitenkinimą su stipriu pavydu. Jie neprisiminė ankstesnio jo atsidavimo savo tėvo šeimai, ir griežtai jį kritikavo dėl to, kad jis neaplankė savo brolio ir savo ištekėjusių seserų, gyvenančių Nazarete. Jėzaus šeimos požiūris į jį taip pat turėjo įtakos tam, kad šitą priešišką gyventojų jausmą padidintų. Žydų ortodoksai net išdrįso Jėzų kritikuoti, jog šitą Sabato rytą į sinagogą jis ėjo per greitai.

8. Sabato pamaldos

(1684.4) 150:8.1 Šitas Sabatas buvo puiki diena, ir visas Nazaretas, draugai ir priešai, išėjo pasiklausyti šito buvusio savo pačių miesto gyventojo kalbos sinagogoje. Didelė dalis iš apaštališkosios palydos turėjo likti už sinagogos sienų; neužteko vietos visiems, kurie buvo atėję pasiklausyti jo. Kai buvo jaunuolis, Jėzus dažnai kalbėdavo šitoje garbinimo vietoje, o šitą rytą, kada sinagogos valdytojas jam įteikė šventųjų raštų ritinėlį, kad iš jo paskaitytų Raštų pamoką, nė vienas iš tų, kurie dalyvavo, neatrodė, kad prisimintų, jog tai buvo tas pats rankraštis, kurį jis buvo padovanojęs šitai sinagogai.

(1684.5) 150:8.2 Šitą dieną pamaldos vyko lygiai taip, kaip ir tada, kada jas, būdamas dar berniukas, lankė Jėzus. Jis užlipo ant kalbančiojo pakylos su sinagogos valdytoju, o pamaldos buvo pradėtos dviejų maldų sukalbėjimu: “Palaimintas yra Viešpats, pasaulio Karalius, kuris suformuoja šviesą ir sukuria tamsą, kuris sutveria ramybę ir sukuria viską; kuris, gailestingai, suteikia šviesą žemei ir tiems, kurie gyvena joje ir gėryje, diena po dienos ir kiekvieną dieną, atnaujina kūrimo darbus. Palaimintas yra Viešpats mūsų Dievas už savo rankų darbų šlovę ir už šviesą suteikiančius šviesulius, kuriuos jis sutvėrė savo pagyrimui. Selah. Palaimintas yra Viešpats mūsų Dievas, kuris suformavo šiuos šviesulius.”

(1685.1) 150:8.3 Po minutėlės pauzės jie vėl meldėsi: “Su didžiule meile Viešpats mūsų Dievas iš tiesų mus myli, ir su perdėtu gailestingumu jis mus tikrai užjaučia, mūsų Tėvas ir mūsų Karalius, mūsų tėvų, kurie pasitikėjo juo, labui. Tu juos mokei gyvenimo statutų; būk mums gailestingas ir mokyk mus. Apšviesk mūsų akis įstatymu; priversk mūsų širdis laikytis tavųjų įsakymų; suvienyk mūsų širdis, kad mylėtume tavąjį vardą ir bijotume tavojo vardo, ir mes nepatirsime gėdos, pasaulis be pabaigos. Nes tu esi toks Dievas, kuris parengia išgelbėjimą, ir mus tikrai tu pasirinkai iš visų nacijų ir kalbų, ir su tiesa tu tikrai mus atvedei arti prie savojo didingo vardo—selah—kad mes galėtume su meile garbinti tavąją vienybę. Palaimintas yra Viešpats, kuris su meile pasirinko savąja tauta Izraelį.”

(1685.2) 150:8.4 Tuomet bendruomenė sukalbėjo Šemą, žydų tikėjimo pagrindinius autoritetingai suformuluotus teiginius. Šitą ritualą sudarė daugelio pastraipų iš įstatymo kartojimas ir reiškė, jog garbinantieji užsidėjo ant savęs dangaus karalystės jungą, taip pat jungą ir tų įsakymų, kurie yra taikomi tiek dieną, tiek naktį.

(1685.3) 150:8.5 Ir tuomet ėjo trečioji malda: “Tikrai tai yra tiesa, kad tu esi Jahvė, mūsų Dievas ir mūsų tėvų Dievas; mūsų Karalius ir mūsų tėvų Karalius; mūsų Išgelbėtojas ir mūsų tėvų Išgelbėtojas; mūsų Kūrėjas ir mūsų išgelbėjimo uola; mūsų pagalba ir mūsų išlaisvintojas. Tavasis vardas yra iš amžinybės, ir nėra jokio kito Dievo be tavęs. Tie, kurie buvo išlaisvinti, jūros pakrantėje iš tiesų giedojo naują giesmę tavajam vardui; jie visi drauge iš tiesų garbina ir turi tave, Karaliau, ir sako, Jahvė tikrai valdys, pasaulį be pabaigos. Palaimintas yra Viešpats, kuris išgelbsti Izraelį.”

(1685.4) 150:8.6 Tada sinagogos valdytojas užėmė savo vietą prieš arką, arba spintelę, kurioje yra laikomi šventieji raštai, ir ėmė skaityti pagarbinimų, arba palaiminimų, devynioliktąją maldą. Bet šita proga buvo pageidautina sutrumpinti pamaldas tam, kad įžymus svečias galėtų turėti daugiau laiko savajai kalbai; dėl to, buvo paskaityti tiktai pirmasis ir paskutinysis palaiminimai. Pirmasis buvo: “Palaimintas yra Viešpats mūsų Dievas, ir mūsų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, ir Izaoko Dievas, ir Jokūbo Dievas; didingas, galingas, ir siaubingas Dievas, kuris rodo gailestingumą ir gėrį, kuris sukuria viską, kuris prisimena gailestingus pažadus tėvams ir atveda išgelbėtoją jų vaikų vaikams savo paties vardo labui, su meile. O Karaliau, pagalbininke, išgelbėtojau, ir gynėjau! Būk palaimintas, o Jahve, Abraomo gynėjau.”

(1685.5) 150:8.7 Vėliau ėjo paskutinis palaiminimas: “O padovanok savajai Izraelio tautai didžią ramybę per amžius, nes tu esi visos ramybės Karalius ir Viešpats. Ir tavo akimis žiūrint gera yra palaiminti ramybe Izraelį per visus laikus ir per kiekvieną valandą. Palaimintas esi tu, Jahve, kuris ramybe laimini savąją Izraelio tautą.” Tikintieji žiūrėjo ne į valdytoją, kada šis raiškiai skaitė palaiminimus. Po šitų palaiminimų jis pasiūlė laisvos formos maldą, tinkančią šiai progai, ir kada ji buvo užbaigta, tada visa bendruomenė ištarė amen.

(1685.6) 150:8.8 Tada chazanas priėjo prie arkos ir išėmė ritinėlį, kurį padavė Jėzui, kad šis galėtų paskaityti pamoką iš šio Rašto. Buvo įprasta pakviesti septynis asmenis perskaityti ne mažiau kaip tris eiles iš įstatymo, bet šiuo atveju šitokios praktikos buvo atsisakyta tam, jog svečias galėtų perskaityti savo paties pasirinktą pamoką. Jėzus, paėmęs ritinėlį, atsistojo ir ėmė skaityti iš Antrojo Įsakymo: “Nes šitas įsakymas, kurį aš jums duodu šią dieną, nėra paslėptas nuo jūsų, taip pat jis nėra ir toli nuo jūsų. Nėra jo ir danguje, kad jums nereikėtų sakyti, kas vietoje mūsų tikrai pakils į dangų ir atneš jį mums žemyn, kad mes jį galėtume išgirsti ir vykdyti? Nėra jis ir už jūros, kad jums nereikėtų sakyti, kas vietoje mūsų perplauks per jūrą, kad mums parneštų šį įsakymą, jog mes galėtume jį išgirsti ir vykdyti? Ne, šis gyvenimo žodis yra labai arti jūsų, net jūsų akivaizdoje ir jūsų širdyje, kad jūs galėtumėte jį sužinoti ir jam paklusti.”

(1686.1) 150:8.9 Ir kada jis nustojo skaityti iš įstatymo, tada paėmė Isają ir ėmė skaityti: “Viešpaties dvasia yra manyje, nes jis patepė mane, kad skelbčiau gerąsias naujienas vargšams. Jis pasiuntė mane, kad skelbčiau išlaisvinimą vergams ir praregėjimą akliesiems, kad suteikčiau laisvę tiems, kurie yra skaudinami, ir kad skelbčiau deramus Viešpaties metus.”

(1686.2) 150:8.10 Jėzus užvertė knygą, ir grąžinęs ją sinagogos valdytojui, atsisėdo ir pradėjo kalbėtis su žmonėmis. Jis pradėjo, sakydamas: “Šiandien šitie Raštai yra įgyvendinti.” Ir tada Jėzus beveik penkiolika minučių kalbėjo apie “Dievo Sūnus ir Dukras.” Daugelis žmonių buvo patenkinti šita kalba, ir jie gėrėjosi jo nuoširdumu ir išmintimi.

(1686.3) 150:8.11 Sinagogoje buvo įprasta, pasibaigus oficialioms pam aldoms, kalbėtojui pasilikti tam, jog tie, kurie gali būti susidomėję, galėtų užduoti jam klausimų. Dėl to, šitą Sabato rytą Jėzus nulipo žemyn į minią, kuri spaudėsi į priekį, kad pateiktų klausimų. Šitoje grupėje buvo daug neramių individų, kurių protas buvo linkęs daryti piktadarybes, tuo tarpu šitos minios pakraščiais šmižinėjo tie niekingi vyrai, kurie buvo nusamdyti tam, kad Jėzui pridarytų nemalonumų. Didelė dalis mokinių ir evangelininkų, kurie buvo likę už sinagogos durų, dabar spraudėsi į vidų ir greitai suvokė, kad bręsta nemalonumai. Jie mėgino Mokytoją išsivesti, bet jis nenorėjo su jais išeiti.

9. Nazaretąs atstumia

(1686.4) 150:9.1 Sinagogoje Jėzus atsidūrė savo priešų didžiulės minios ir savo pasekėjų saujelės apsuptyje, ir, atsakinėdamas į jų grubius klausimus ir piktas patyčias, jis pusiau juokais pastebėjo: “Taip, aš esu Juozapo sūnus; aš esu tas dailidė, ir manęs nestebina, kad jūs man priminėte patarlę, “Gydytojau, pasigydyk pats,” ir kad jūs reikalaujate, jog Nazarete aš daryčiau tą, ką jūs girdėjote, jog aš dariau Kapernaume; bet aš kviečiu jus paliudyti tai, jog net ir Raštai skelbia, kad “pranašas nėra be garbės, nebent savo paties šalyje ir savo paties tautoje.”

(1686.5) 150:9.2 Bet jie spaudė jį ir kaltinančiai rodydami į jį pirštais, sakė: “Tu manai, jog esi geresnis už Nazareto gyventojus, tu išvykai iš mūsų, bet tavo brolis yra paprastas darbininkas, o tavo seserys vis dar tebegyvena tarp mūsų. Mes pažįstame tavo motiną, Mariją. Kur yra jie šiandien? Mes girdėjome kažin ką apie tave, bet matome, jog tu nedarai jokių stebuklų, kada esi sugrįžęs atgal.” Jėzus jiems atsakė: “Aš myliu šiuos žmones, kurie gyvena šiame mieste, kur aš užaugau, ir aš džiaugčiausi matydamas jus visus įeinančius į dangaus karalystę, bet dėl Dievo darbų ne man spręsti. Tie, kurie yra gavę gyvąjį įtikėjimą, dėl šito patiria gailestingumo transformacijas.”

(1686.6) 150:9.3 Jėzus būtų geranoriškai suvaldęs šią minią ir sumaniai nuginklavęs net ir pačius aršiausius savo priešus, jeigu taktinės klaidos nebūtų padaręs vienas iš jo paties apaštalų, Simonas Uolusis, kuris, padedamas Nahoro, vieno iš jaunesniųjų evangelininkų, iki šio laiko iš minios buvo surinkęs draugėn grupę Jėzaus draugų ir, laikydamasis karingo priešiško požiūrio, paliepė Mokytojo priešams nešdintis lauk. Jėzus apaštalus ilgą laiką buvo mokęs, jog švelnus atsakymas visada įniršį pažaboja, bet jo pasekėjai nebuvo įpratę prie to, kad matytų, jog su jų mylimu auklėtoju, kurį jie taip noriai vadino Mokytoju, būtų elgiamasi taip nedėkingai ir paniekinančiai. To jiems buvo per daug, ir jie ėmė reikšti aistringą ir energingą pasipiktinimą, o visa tai šitame bedieviame ir grubiame susibūrime tiktai sukurstė minios dvasią. Ir taip, vadovaujant parsidavėliams, šitie chuliganai sučiupo Jėzų ir greitai išsitempė iš sinagogos ir nusivedė prie netoli esančio labai stataus kalno krašto, kur jie manė nustumti jį nuo šio skardžio, kad jis užsimuštų nukritęs į apačią. Tačiau kada jie jau rengėsi jį nustumti nuo stačios uolos krašto, Jėzus staiga atsisuko į savo pagrobėjus ir, žvelgdamas į juos, ramiai susidėjo rankas ant krūtinės. Jis neištarė nė žodžio, bet jo draugai buvo daugiau negu priblokšti, kai jis ėmė žingsniuoti į priekį, minia prasiskyrė ir leido jam praeiti netrukdomam.

(1687.1) 150:9.4 Jėzus, lydimas savo mokinių, nuėjo į savo stovyklą, kur visa tai buvo papasakota su smulkmenomis. Ir tą vakarą jie pasirengė anksti kitą dieną išvykti į Kapernaumą, kaip Jėzus buvo nurodęs. Šita nerami trečiosios viešojo pamokslavimo kelionės pabaiga visiems Jėzaus pasekėjams turėjo išblaivinančio poveikio. Jie ėmė suvokti kai kurių Mokytojo mokymų prasmę; jie ėmė suprasti tą faktą, jog šitoji karalystė ateis per didelį skausmą ir kartų nusivylimą.

(1687.2) 150:9.5 Iš Nazareto jie išėjo šitą sekmadienio rytą, ir keliaudami skirtingais maršrutais, pagaliau visi susirinko Betsaidoje iki ketvirtadienio, kovo 10-sios, pusiaudienio. Jie susirinko draugėn kaip tiesos evangelijos išsivadavusių iš iliuzijos pamokslininkų blaivi ir rimta grupė, o ne kaip entuziastingų ir viską užkariaujančių triumfuojančių kryžiuočių kompanija.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved