134 Dokumentas - Pereinamieji metai

   
   Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

134 Dokumentas

Pereinamieji metai

134:0.1 (1483.1) KELIONĖJE po Viduržemio jūros kraštus Jėzus atidžiai tyrinėjo tuos žmones, kuriuos sutiko, ir tas šalis, per kurias keliavo, ir maždaug šituo metu jis priėmė galutinį sprendimą dėl savojo gyvenimo žemėje likusios dalies. Jis buvo iki galo apsvarstęs ir dabar galutinai pritarė tam planui, kuris numatė, kad jis turėjo gimti iš žydų tėvų Palestinoje, ir dėl to jis sąmoningai sugrįžo į Galilėją tam, kad lauktų, kol prasidės jo kaip viešo tiesos mokytojo gyvenimo darbas; jis ėmė rengti planus viešai karjerai savo tėvo Juozapo tautos žemėje, ir tą jis padarė savo laisva valia.

134:0.2 (1483.2) Jėzus išsiaiškino asmeniniu ir žmogiškuoju patyrimu, jog Palestina yra geriausia vieta visame romėnų pasaulyje pradėti savojo gyvenimo žemėje baigiamuosius skyrius, ir įgyvendinti baigiamąsias scenas. Pirmą kartą jis buvo visiškai patenkintas ta programa, kuri atvirai išreiškia jo tikrąją prigimtį ir atskleidžia jo dieviškąją tapatybę tarp savo gimtosios Palestinos žydų ir pagonių. Jis aiškiai nusprendė užbaigti savąjį gyvenimą žemėje ir pabaigti savo mirtingojo egzistencijos karjerą tame pačiame krašte, kur jis įžengė į žmogiškąjį patyrimą bejėgiu kūdikiu. Jo Urantijos karjera prasidėjo tarp žydų Palestinoje, ir jis nusprendė savąjį gyvenimą užbaigti Palestinoje ir tarp žydų.

1. Trisdešimtieji metai (24 m. po Kr. gim.)

134:1.1 (1483.3) Išsiskyręs su Gonodu ir Ganidu Karakse (gruodžio mėnesį 23 m. po Kr. gim.), Jėzus per Urą sugrįžo į Babiloną, kur jis prisijungė prie dykumos vilkstinės, žygiavusios į Damaską. Iš Damasko jis išvyko į Nazaretą, tiktai kelioms valandoms sustodamas Kapernaume, kuriame stabtelėjo tik tam, kad aplankytų Zabediejaus šeimą. Ten jis sutiko savo brolį Jokūbą, kuris atvyko šiek tiek anksčiau, kad vietoje jo dirbtų Zabediejaus valčių dirbtuvėse. Pasišnekėjęs su Jokūbu ir Judu (kuris taip pat atsitiktinai buvo Kapernaume) ir perdavęs savo broliui Jokūbui tą mažąjį namą, kurį Jonas Zabediejus buvo sugebėjęs nupirkti, Jėzus tęsė kelionę į Nazaretą.

134:1.2 (1483.4) Savo kelionės po Viduržemio jūros kraštus pabaigoje Jėzus buvo gavęs pakankamai pinigų, kad padengtų savo gyvenimo išlaidas beveik iki to meto, kada jis pradėjo savo viešą tarnavimą. Bet be Zabediejaus iš Kapernaumo ir tų žmonių, su kuriais susitiko šitos nepaprastos kelionės metu, pasaulis niekada ir nesužinojo, kad jis buvo šitoje kelionėje. Jo šeima visą laiką manė, kad šitą laiką jis praleido studijuodamas Aleksandrijoje. Jėzus niekada nepatvirtino šito įsitikinimo, o taip pat atvirai ir nepaneigė tokios klaidingos nuomonės.

134:1.3 (1483.5) Per kelių savaičių viešnagę Nazarete, Jėzus bendravo su savo šeima ir draugais, šiek tiek laiko praleido remonto dirbtuvėse su savo broliu Juozapu, bet daugiausia dėmesio jis paskyrė Marijai ir Rūtai. Rūta tuomet buvo beveik penkiolikos metų amžiaus, ir Jėzui tai buvo pirmoji proga nuodugniai kalbėtis su ja, kadangi ji buvo tapusi jauna moterimi.

134:1.4 (1484.1) Tiek Simonas, tiek Judas jau kurį laiką norėjo vesti, bet nenorėjo šito daryti be Jėzaus sutikimo; dėl to šituos įvykius jie buvo atidėję, tikėdamiesi savo vyriausiojo brolio sugrįžimo. Nors Jokūbą visi laikė šeimos galva didžiojoje daugumoje reikalų, bet, kas susiję su vedybomis, tai jie norėjo Jėzaus palaiminimo. Šitaip Simonas ir Judas vedė tuo pačiu laiku šitų metų kovo mėnesio pradžioje, 24 m. po Kr. gim. Dabar visi vyresnieji vaikai buvo vedę; tiktai Rūta, jauniausioji, liko namuose su Marija.

134:1.5 (1484.2) Jėzus su atskirais savo šeimos nariais bendravo gana paprastai ir natūraliai, tačiau kada kartu būdavo jie visi, tada jis tiek mažai turėjo ką pasakyti, kad jie apie tai ėmė kalbėtis tarpusavyje. Marija buvo ypatingai sunerimusi dėl savo pirmagimio sūnaus neįprastai keisto elgesio.

134:1.6 (1484.3) Maždaug tuo metu, kada Jėzus rengėsi iš Nazareto išvykti, didelės vilkstinės, kuri ėjo per miestą, vedlys labai sunkiai susirgo, ir Jėzus, mokėdamas kelias kalbas, savanoriškai pasisiūlė užimti jo vietą. Kadangi dėl šitos kelionės jo nebūtų ištisus metus, ir kadangi visi jo broliai buvo vedę, o motina gyveno namuose su Rūta, tai Jėzus sukvietė šeimos pasitarimą, kurio metu jis pasiūlė, kad jo motina ir Rūta vyktų į Kapernaumą ir gyventų tame name, kurį taip neseniai buvo atidavęs Jokūbui. Todėl, kelioms dienoms praėjus po Jėzaus išvykimo su vilkstine, Marija ir Rūta persikėlė į Kapernaumą, kur jos gyveno tame Jėzaus parūpintame name per likusį Marijos gyvenimą. Juozapas ir jo šeima persikėlė į senuosius namus Nazarete.

134:1.7 (1484.4) Žmogaus Sūnaus vidiniame patyrime tai buvo vieni iš neįprastesniųjų metų; buvo pasiekta didžiulė pažanga, įgyvendinant darbinę harmoniją tarp jo žmogiškojo proto ir viduje gyvenančio Derintojo. Derintojas buvo labai aktyviai užsiėmęs mąstymo pertvarkymu ir proto parengimu didiesiems įvykiams, kurie turėjo atsitikti netolimoje nuo to meto ateityje. Jėzaus asmenybė ruošėsi savo požiūrio į pasaulį didžiam pasikeitimui. Tai buvo tarpiniai laikai, pereinamasis etapas tos būtybės, kuri gyvenimą pradėjo kaip Dievas, pasirodęs kaip žmogus, ir kuris savo žemiškąją karjerą dabar rengėsi užbaigti kaip žmogus, pasirodantis kaip Dievas.

2. Vilkstinės kelionė prie Kaspijos jūros

134:2.1 (1484.5) Buvo balandžio pirmoji, 24 m. po Kr. gim., kada Jėzus su vilkstine išvyko iš Nazareto į Kaspijos jūros regioną. Ta vilkstinė, prie kurios Jėzus prisijungė kaip jos vedlys, keliavo iš Jeruzalės per Damaską ir palei Urmijos ežerą, toliau per Asiriją, Mediją, ir Partą į Kaspijos jūros pietryčių regioną. Iš šitos kelionės jis sugrįžo tiktai po ištisų metų.

134:2.2 (1484.6) Jėzui šita vilkstinės kelionė buvo tyrinėjimo ir asmeninio tarnavimo kitas jaudinantis patyrimas. Jis sukaupė įdomios patirties su savosios vilkstinės šeima—keleiviais, sargybiniais, ir kupranugarių varovais. Dešimtys vyrų, moterų, ir vaikų, gyvenančių palei maršrutą, kuriuo keliavo vilkstinė, savo gyvenimą praturtino dėl ryšių su Jėzumi, jiems įprastos vilkstinės nepaprastu vedliu. Nevisi, kurie patyrė šituos jo asmeninio tarnavimo epizodus, turėjo iš šito naudos, bet absoliuti dauguma tų, kurie susitiko ir šnekėjosi su juo, tapo geresni per savo žemiškojo gyvenimo likusią dalį.

134:2.3 (1484.7) Iš jo visų keliavimų po pasaulį šita kelionė prie Kaspijos jūros Jėzų labiausiai priartino prie Rytų ir įgalino jį geriau suprasti Tolimųjų Rytų tautas. Jis artimai ir asmeniškai bendravo su Urantijos visomis išlikusiomis rasėmis, išskyrus raudonąją. Jam buvo vienodai malonu asmeniškai tarnauti kiekvienai iš šitų skirtingų rasių ir susimaišiusių tautų, ir jos visos sureagavo į tą gyvąją tiesą, kurią jis atnešė joms. Europiečiai iš Tolimųjų Vakarų ir azijiečiai iš Tolimųjų Rytų vienodai atkreipė dėmesį į jo žodžius apie viltį ir amžinąjį gyvenimą ir juos vienodai paveikė kupino meilės tarnavimo ir dvasinės tarnystės gyvenimas, kurį jis taip mielai gyveno tarp jų.

134:2.4 (1485.1) Kelionė vilkstine buvo sėkminga visais atžvilgiais. Tai buvo vienas įdomiausių epizodų žmogiškajame Jėzaus gyvenime, nes per šituos metus jis atliko vykdytojo vaidmenį, būdamas atsakingas už krovinius, patikėtus jo priežiūrai, ir už keliauninkų, sudarančių vilkstinės partiją, saugų elgesį. Ir jis kuo ištikimiausiai, sumaniausiai, ir išmintingiausiai įvykdė savo daugiapuses pareigas.

134:2.5 (1485.2) Sugrįždamas iš Kaspijos regiono, Jėzus nustojo vadovauti vilkstinei prie Urmijos ežero, kur jis prabuvo šiek tiek daugiau negu dvi savaites. Jis kaip keleivis su kita vilkstine sugrįžo į Damaską, kur kupranugarių savininkai jį nuoširdžiai prašė pasilikti jų tarnyboje. Atmetęs šitą pasiūlymą, jis su vilkstinės karavanu keliavo toliau į Kapernaumą, kurį pasiekė balandžio pirmąją, 25 m. po Kr. gim. Daugiau jis iš tikrųjų nebelaikė Nazareto savaisiais namais. Jėzaus, Jokūbo, Marijos, ir Rūtos namais buvo tapęs Kapernaumas. Bet Jėzus niekada daugiau nebegyveno su savąja šeima; kada jis būdavo Kapernaume, tada apsistodavo Zabediejaus šeimoje.

3. Urmijos paskaitos

134:3.1 (1485.3) Pakeliui į Kaspijos jūros regioną, pailsėti ir atstatyti jėgų Jėzus keletui dienų buvo sustojęs senajame Persijos mieste Urmijoje, kuris buvo vakarinėje Urmijos ežero pakrantėje. Iš salų grupės didžiausioje saloje, esančioje netoli nuo kranto, kur buvo Urmija, stovėjo didžiulis pastatas—amfiteatras paskaitoms—pašvęstas “religijos dvasiai.” Šitas statinys iš tikrųjų buvo religijų filosofijos šventykla.

134:3.2 (1485.4) Religijos šventyklą buvo pastatęs turtingas pirklys Urmijos pilietis ir trys jo sūnūs. Šito vyro vardas buvo Simboitonas, o tarp jo protėvių buvo daug skirtingų tautų.

134:3.3 (1485.5) Šitoje religijos mokykloje paskaitų ir diskusijų pradžia būdavo 10.00 valandą ryte kiekvieną savaitės dieną. Popietinės diskusijos prasidėdavo 3.00 valandą, o vakariniai debatai būdavo tęsiami nuo 8.00 valandos. Šitoms mokymų, diskusijų, ir debatų sesijoms visuomet vadovaudavo Simboitonas arba vienas iš trijų jo sūnų.. Šitos unikalios religijų mokyklos įkūrėjas gyveno ir numirė niekada neatskleidęs savojo asmeninio religinio tikėjimo.

134:3.4 (1485.6) Kelis kartus Jėzus dalyvavo šitose diskusijose, ir prieš jam išvykstant iš Urmijos, Simboitonas susitarė su Jėzumi, kad su jais pagyventų dvi savaites, kada keliaus atgal, ir paskaitytų dvidešimt keturias paskaitas apie “Žmonių Brolystę,” ir surengtų klausimų, diskusijų, ir debatų vakarines sesijas, skirtas konkrečiai savo paskaitoms ir apskritai žmonių brolystei.

134:3.5 (1485.7) Sutinkamai su šitokiu susitarimu, Jėzus keliaudamas atgal sustojo ir surengė šitas paskaitas. Tai buvo labiausiai susistemintas ir formalus iš visų mokymų, kuriuos Urantijoje pateikė Mokytojas. Niekada iki tol ir po šito jis iš tikrųjų tiek daug nekalbėjo viena tema, kiek ji buvo nagrinėjama per šitas paskaitas ir diskusijas apie žmonių brolystę. Tikrovėje šitos paskaitos buvo apie “Dievo Karalystę” ir “Žmonių Karalystes.”

134:3.6 (1486.1) Šitos religinės filosofijos šventovės fakultete buvo daugiau negu trisdešimties religijų ir religinių kultų atstovų. Šituos mokytojus parinkdavo, remdavo, ir suteikdavo visus įgaliojimus atitinkamos jų religinės grupės. Šituo metu fakultete buvo maždaug septyniasdešimt penki mokytojai, ir jie gyveno trobelėse, kiekvienoje maždaug po tuziną asmenų. Per kiekvieną jauną mėnulį šitos grupės būdavo pakeičiamos metant burtus. Dėl nepakantumo, vaidingos dvasios, arba bet kokio kito polinkio trukdyti sklandžiam bendruomenės gyvenimui mokytojas pažeidėjas būdavo nedelsiant ir visiškai pašalinamas. Jis būdavo be ceremonijų atleidžiamas, o jį pakeičiantis mokytojas, kuris laukdavo savosios eilės, būdavo tuoj pat priimamas į jo vietą.

134:3.7 (1486.2) Šitie įvairių religijų mokytojai dėjo daug pastangų, kad parodytų kokios panašios yra jų religijos, kas susiję su šito ir kito gyvenimo fundamentaliais dalykais. Tam, kad šitame fakultete būtų gaunama mokytojo vieta, reikėjo pripažinti tiktai vieną doktriną—kiekvienas mokytojas turėjo atstovauti tokiai religijai, kuri pripažįsta Dievą—kokios nors rūšies aukščiausiąją Dievybę. Fakultete buvo penki nepriklausomi mokytojai, kurie neatstovavo jokiai organizuotai religijai, ir būtent tokiu nepriklausomu mokytoju prieš juos pasirodė Jėzus.

134:3.8 (1486.3) [Kada mes, tarpinės būtybės, iš pradžių parengėme Jėzaus mokymų Urmijoje santrauką, tada tarp bažnyčių serafimų ir pažangos serafimų kilo nesutarimas, ar išmintinga šituos mokymus įtraukti į Urantijos Apreiškimą. Dvidešimtojo amžiaus sąlygos, vyraujančios tiek religijoje, tiek žmogiškojo valdymo formose taip skiriasi nuo tų sąlygų, kurios vyravo Jėzaus laikais, jog iš tiesų buvo sunku Mokytojo mokymus Urmijoje pritaikyti prie Dievo karalystės ir žmonių karalysčių, kaip šitokios pasaulio funkcijos egzistuoja dvidešimtajame amžiuje, problemų. Mes taip ir nesugebėjome suformuluoti Mokytojo mokymų trumpo išdėstymo, kuris būtų patenkinęs planetinio valdymo šitų serafimų abi grupes. Galiausiai, apreiškimo komisijos pirmininkas Melkizedekas paskyrė komisiją iš trijų narių, priklausančių mūsų kategorijai, tam, kad parengtų mūsų požiūrį į Mokytojo mokymus Urmijoje, pritaikytus dvidešimtojo amžiaus religinėms ir politinėms sąlygoms Urantijoje. Dėl to, mes trys antrinės kategorijos tarpinės būtybės užbaigėme tokį Jėzaus mokymų adaptavimą, iš naujo pateikdami jo skelbtus mokymus, kaip juos pritaikytume šiandieninio pasaulio sąlygoms, ir dabar šituos teiginius pateikiame tokius, kaip jie atrodo po apreiškimo komisijos pirmininko Melkizedeko suredagavimo.]

4. Suverenumas — dieviškasis ir žmogiškasis

134:4.1 (1486.4) Žmonių brolystė remiasi Dievo tėvyste. Dievo šeima yra kilusi iš Dievo meilės—Dievas yra meilė. Dievas Tėvas dieviškai myli savo vaikus, juos visus.

134:4.2 (1486.5) Dangaus karalystė, dieviškasis valdymas, remiasi dieviškojo suverenumo faktu—Dievas yra dvasia. Kadangi Dievas yra dvasia, tai šitoji karalystė yra dvasinė. Dangaus karalystė nėra nei materiali, nei vien tiktai intelektuali; ji yra dvasinis ryšys tarp Dievo ir žmogaus.

134:4.3 (1486.6) Jeigu skirtingos religijos pripažįsta Dievo Tėvo dvasinį suverenumą, tuomet iš tikrųjų visos tokios religijos sugyvena taikiai. Tiktai kada viena religija laikosi nuostatos, kad ji kokiu nors požiūriu yra aukštesnė už visas kitas, ir kad ji turi išskirtinę valdžią kitų religijų atžvilgiu, tada iš tikrųjų tokia religija išdrįsta būti nepakanti kitoms religijoms arba drįsta persekioti kitų religijų tikinčiuosius.

134:4.4 (1487.1) Religinė taika—brolystė—niekada negali egzistuoti nebent visos religijos nori visiškai atiduoti visą bažnytinę valdžią ir iki galo atsisakyti bet kokios sampratos apie dvasinį suverenumą. Vien tiktai Dievas yra dvasinis suverenas.

134:4.5 (1487.2) Jūs negalite turėti lygybės tarp religijų (religinės laisvės) be religinių karų, nebent visos religijos sutiktų visą religinį suverenumą perduoti kokiam nors viršžmogiškajam lygiui, pačiam Dievui.

134:4.6 (1487.3) Žmogaus širdyje dangaus karalystė sukurs religinę vienybę (nebūtinai vienodumą), nes bet kuri religinė grupė ir visos religinės grupės, susidedančios iš tokių religinių tikinčiųjų, neturės jokių minčių apie bažnytinę valdžią—religinį suverenumą.

134:4.7 (1487.4) Dievas yra dvasia, ir Dievas dvasinio savojo aš fragmentą atiduoda tam, kad jis apsigyventų žmogaus širdyje. Dvasiškai, visi žmonės yra lygūs. Dangaus karalystėje nėra kastų, klasių, visuomeninių lygių, ir ekonominių grupių. Jūs visi esate sielos broliai.

134:4.8 (1487.5) Bet tą patį akimirksnį, kada tiktai iš savojo akiračio išleisite Dievo Tėvo dvasinį suverenumą, tada, kokia nors viena religija ims tvirtinti, kad ji yra pranašesnė už kitas religijas; ir tada, vietoje ramybės žemėje ir geros valios tarp žmonių, prasidės nesutarimai, abipusiai kaltinimai, net ir religiniai karai, bent jau karai tarp religininkų.

134:4.9 (1487.6) Laisvą valią turinčios būtybės, kurios save laiko lygiomis, jeigu jos tarpusavyje nepripažįsta to, kad paklūsta kažkokiam viršsuverenumui, kažkokiai valdžiai, kuri juos valdo ir kuri yra aukštesnė, tai anksčiau ar vėliau pasiduos pagundai išmėginti savo sugebėjimus tam, jog įgytų galią ir valdžią kitų asmenų ir grupių atžvilgiu. Lygybės koncepcija niekada neatneša ramybės, išskyrus tuomet, kada tarpusavyje yra pripažįstamas kažkoks iš aukščiau valdantis viršsuverenumo poveikis.

134:4.10 (1487.7) Urmijos religininkai drauge gyveno santykinai taikiai ir ramiai, nes jie buvo visiškai atsisakę visų savo minčių apie religinį suverenumą. Dvasiškai, jie visi tikėjo į suverenų Dievą; visuomeniškai, visą ir neginčijamą valdžią turėjo pirmininkaujantis vadovas—Simboitonas. Jie puikiai žinojo, kas atsitiktų bet kuriam mokytojui, kuris imtųsi įsakinėti savo bičiuliams mokytojams. Negali būti tvirtos religinės ramybės Urantijoje tol, kol visos religinės grupės savanoriškai neatsisakys savųjų minčių apie dieviškąjį palankumą, išrinktąją tautą, ir religinį suverenumą. Tiktai kada Dievas Tėvas taps aukščiausiuoju, tada žmonės tikrai taps religiniais broliais ir žemėje gyvens religinės ramybės sąlygomis.

5. Politinis suverenumas

134:5.1 (1487.8) [Nors Mokytojo mokymas apie Dievo suverenumą yra tiesa—tiktai šį mokymą sukomplikavo tai, kad tarp pasaulio religijų vėliau atsirado religija apie jį—bet jo teiginius apie politinį suverenumą nepaprastai sukomplikavo nacijos gyvenimo politinė evoliucija per paskutiniuosius tūkstantį devynis šimtus ir daugiau metų. Jėzaus laikais tebuvo dvi didžiosios pasaulio jėgos—Romos imperija Vakaruose ir Hano imperija Rytuose—ir jas plačiai atskyrė Partos karalystė ir kiti Kaspijos jūros ir Turkestano regionų įsiterpiantys kraštai. Dėl to, dabar pateikiamame pasakojime mes didesne dalimi atitrūkome nuo Mokytojo mokymų Urmijoje apie politinį suverenumą esmės, tuo pačiu metu pamėgindami pavaizduoti tokių mokymų svarbą, kaip jie yra taikytini politinio suverenumo evoliucijos ypatingai kritiniam etapui dvidešimtajame amžiuje po Kristaus.]

134:5.2 (1487.9) Karas Urantijoje niekada nesibaigs tol, kol nacijos laikysis apgaulingų pažiūrų apie neribotą nacionalinį suverenumą. Apgyvendintame pasaulyje yra tiktai du santykinio suverenumo lygiai: atskiro mirtingojo dvasinė laisva valia ir žmonijos kaip visumos kolektyvinis suverenumas. Tarp atskiros žmogiškosios būtybės lygio ir žmonijos kaip visumos lygio, visos grupuotės ir asociacijos yra santykinės, laikinos, ir turinčios vertės tiktai tiek, kiek jos padidina to individo ir planetinės visos visumos—žmogaus ir žmonijos—gerovę, gerbūvį, ir pažangą.

134:5.3 (1488.1) Religijos mokytojai visada turi prisiminti, jog Dievo dvasinis suverenumas pranoksta visus įsiterpiančius ir tarpinius dvasinės ištikimybės lygius. Kada nors pilietiniai valdovai sužinos, kad žmogaus karalystėse valdo Patys Aukštieji.

134:5.4 (1488.2) Šitas Pačių Aukštųjų valdymas žmonių karalystėse nėra skirtas tam, jog suteiktų ypatingos naudos kokiai nors mirtingųjų grupei, kuriai būtų rodomas ypatingas palankumas. Nėra tokio dalyko, kaip “išrinktoji tauta.” Pačių Aukštųjų, politinės evoliucijos kontrolierių iš viršaus, valdymas yra toks valdymas, kuris yra numatytas puoselėti didžiausią gėrį didžiausiam visų žmonių skaičiui ir per didžiausią laiko tarpą.

134:5.5 (1488.3) Suverenumas yra valdžia ir jis auga organizacijos dėka. Šitas politinės valdžios organizacijos augimas yra geras ir tinkamas, nes jis turi polinkį apimti visos žmonijos visą laiką besiplečiančius segmentus. Bet šitas pats politinių organizacijų augimas sukuria problemą kiekviename etape, kuris įsiterpia tarp politinės valdžios pirminės ir natūralios organizacijos—šeimos—ir galutinio politinio augimo užbaigimo—tokio valdymo, kuris apima visą žmoniją, kuriame dalyvauja visa žmonija, ir kuris yra visos žmonijos labui.

134:5.6 (1488.4) Pradedant tėvų valdžia šeimyninėje grupėje, politinis suverenumas vystosi organizacijos dėka, kada šeimos perauga į giminingus klanus, kurie susivienija, dėl įvairių priežasčių, į gentinius vienetus—pranokstančius giminingas politines grupuotes. Ir tada, prekybos, komercijos, ir užkariavimų dėka gentys susivienija į naciją, nors pačias nacijas kartais suvienija ir imperija.

134:5.7 (1488.5) Suverenumui pereinant iš mažesniųjų grupių į didesnes grupes, karų sumažėja. Tai yra, sumažėja nedidelių karų tarp mažesniųjų nacijų, bet padidėja potencialas kilti didesniems karams, kai nacijos, turinčios suverenumą, tampa vis didesnės ir didesnės. Netrukus, kada visas pasaulis bus ištyrinėtas ir užimtas, kada nacijų bus nedaug, ir jos bus stiprios ir galingos, kada šitos didžiulės ir tariamai nepriklausomos nacijos pasieks sienas, kada jas atskirs tiktai vandenynai, tada arena iš tiesų bus parengta didžiuliams karams, pasaulinio masto konfliktams. Vadinamosios suverenios nacijos negali stumdytis, nesukeldamos konfliktų ir neišprovokuodamos karų.

134:5.8 (1488.6) Politinio suverenumo evoliucijoje nuo šeimos iki visos žmonijos sunkumą sudaro tas inercinis pasipriešinimas, kuris būna visuose tarpiniuose lygiuose. Šeimos, kartais, drąsiai priešindavosi saviesiems klanams, tuo tarpu klanai ir gentys dažnai griaudavo teritorinių valstybių suverenumą. Politinio suverenumo kiekvieną naują ir žengiančią į priekį evoliuciją apsunkina ir jai trukdo (ir visada ją apsunkindavo ir jai trukdydavo) politinės organizacijos ankstesniosios evoliucijos “atraminiai etapai.” Ir tai yra tiesa, nes žmogiškąjį atsidavimą, kartą mobilizuotą, sunku pakeisti. Ta pati ištikimybė, kuri padaro įmanoma genties evoliuciją, apsunkina viršgentinę—teritorinės valstybės—evoliuciją. Ir tas pats atsidavimas (patriotizmas), kuris padaro įmanomu teritorinės valstybės vystymąsi, milžinišku laipsniu sukomplikuoja visos žmonijos valdymo evoliucinį vystymąsi.

134:5.9 (1488.7) Politinis suverenumas yra sukuriamas atsisakant apsisprendimo teisės, iš pradžių apsisprendimo teisės atsisako individas šeimos viduje, o tada šeimos ir klanai apsisprendimo teisės atsisako genties ir didesnių grupuočių atžvilgiu. Šitas progresinis apsisprendimo teisės perkėlimas iš mažesniųjų politinių organizacijų į vis didesnes apskritai nemažėjančiu laipsniu vyko Rytuose nuo Mingo ir Mogulo dinastijų sukūrimo. Vakaruose šitas procesas tęsėsi daugiau negu tūkstantį metų iki pat pasaulinio karo pabaigos, kada nevykęs retrogradinis judėjimas šitą normalią kryptį laikinai pasuko atgal iš naujo atkurdamas pranykusį didelio skaičiaus mažų grupių Europoje politinį suverenumą.

134:5.10 (1489.1) Urantijoje tvirtos taikos nebus tol, kol vadinamosios suverenios nacijos išmintingai ir iki galo savo suverenių galių neperduos į žmonių brolijos—žmonijos vyriausybės—rankas. Internacionalizmas—Nacijų Lyga—tvirtos taikos žmonijai niekada negalės užtikrinti. Pasaulinės nacijų konfederacijos veiksmingai užkirs kelią mažesniems karams ir deramai valdys mažesnes nacijas, bet jos neužkirs kelio pasauliniams karams, o taip pat nekontroliuos tų trijų, keturių, ar penkių galingiausių vyriausybių. Realių konfliktų akivaizdoje, viena iš šitų pasaulio jėgų iš Lygos pasitrauks ir paskelbs karą. Jūs negalite užkirsti kelio tam, jog nacijos neįsitrauktų į karą, tol, kol jos liks užsikrėtusios apgaulingu nacionalinio suverenumo virusu. Internacionalizmas yra žingsnis teisinga kryptimi. Tarptautinė policinė jėga užkirs kelią daugeliui mažesniųjų karų, bet ji nebus veiksminga, jog užkirstų kelią didesniems karams, konfliktams tarp žemės didžiųjų karinių vyriausybių.

134:5.11 (1489.2) Mažėjant tikrai suverenių nacijų (didžiųjų jėgų) skaičiui, tuo pačiu iš tiesų didėja tiek galimybė, tiek poreikis žmonijos vyriausybei. Kada yra tiktai kelios realiai suverenios (didžiosios) jėgos, tada jos turi arba pradėti gyvenimo ir mirties kovą dėl nacionalinės (imperinės) aukščiausiosios valdžios, arba priešingu atveju, savo noru atsisakydamos kai kurių suverenumo išskirtinių teisių, jos turi sukurti viršnacionalinės jėgos esminį branduolį, kuris tarnaus kaip visos žmonijos tikrojo suverenumo pradžia.

134:5.12 (1489.3) Taika neateis į Urantiją tol, kol kiekviena vadinamoji suvereni nacija neperduos savosios galios sukelti karą į visai žmonijai atstovaujančiosios vyriausybės rankas. Politinis suverenumas pasaulio tautoms yra įgimtas. Kada visos Urantijos tautos sukurs pasaulinę vyriausybę, tada jos turės tą teisę ir valdžią tokią vyriausybę padaryti SUVERENIĄ; ir kada tokia atstovaujamoji arba demokratinė pasaulinė valdžia valdys pasaulio sausumos, oro, ir jūrų laivyno pajėgas, tada taika žemėje ir gera valia tarp žmonių galės įsivyrauti—bet ne anksčiau.

134:5.13 (1489.4) Pavartojant svarbią devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių iliustraciją tai yra taip: Amerikos Federalinės Sąjungos keturiasdešimt aštuonios valstijos ilgai gyvena taikos sąlygomis. Tarpusavyje jos daugiau nebekariauja. Savo suverenumą jos perdavė federalinei vyriausybei, ir karo klausimus spręsdamos arbitražo metodu, atsisakė bet kokių reikalavimų į apsisprendimo teisės iliuziją. Nors kiekviena valstija reguliuoja savuosius vidaus reikalus, bet ji nesirūpina užsienio reikalais, tarifais, imigracija, kariniais reikalais, ar tarpvalstybine prekyba. Taip pat atskiros valstijos nesirūpina ir pilietybės reikalais. Tos keturiasdešimt aštuonios valstijos kenčia nuo karo nuniokojimų tiktai tada, kada kokiu nors būdu pavojus iškyla federalinės vyriausybės suverenumui.

134:5.14 (1489.5) Šitos keturiasdešimt aštuonios valstijos, atsisakiusios kaip dvyniai panašių suverenumo ir apsisprendimo teisių išvedžiojimų, turi taiką ir ramybę tarp valstijų. Taip ir Urantijos nacijos tikrai pradės džiaugtis taika tada, kada kiekviena iš jų savo suverenumą savanoriškai perduos į globalinės vyriausybės—žmonių brolijos suverenumo—rankas. Šitokiame pasaulyje mažosios nacijos bus tokios pat galingos, kaip ir didžiosios, panašiai, kaip ir mažoji Roud Ailendo valstija turi du savo senatorius Amerikos Kongrese, lygiai taip, kaip ir pati daugiausia gyventojų turinti Niujorko valstija ar didžioji Teksaso valstija.

134:5.15 (1490.1) Šitų keturiasdešimt aštuonių valstijų ribotą (valstybinį) suverenumą sukūrė žmonės ir žmonių labui. Amerikos Federalinės Sąjungos aukštesnį už valstijos (nacionalinį) suverenumą sukūrė pirmosios trylika iš šitų valstijų savo pačių naudai ir žmonių naudai. Kada nors žmonijos planetinės vyriausybės viršnacionalinį suverenumą panašiai sukurs ir nacijos savo pačių labui ir visų žmonių labui.

134:5.16 (1490.2) Piliečiai negimsta vyriausybės labui; vyriausybės yra organizacijos, sukurtos ir sumanytos žmonių labui. Negali būti pabaigos politinio suverenumo evoliucijai tol, kol atsiras visų žmonių suverenumo vyriausybė. Visi kiti suverenumo tipai yra santykiniai savo verte, tarpiniai savo prasme, ir antraeiliai savo statusu.

134:5.17 (1490.3) Vystantis mokslui, karai taps vis daugiau ir daugiau griaunantys tol, kol jie taps beveik savižudiški visai rasei. Kiek dar reikės pasaulinių karų ir kiek dar nacijų lygų turi žlugti prieš tai, kada žmonės panorės sukurti žmonijos vyriausybę ir pradėti džiaugtis nuolatine taikos palaima ir suklestėjimu, kurie remtųsi geros valios—visą pasaulį apėmusios geros valios—ramybe tarp žmonių?

6. Įstatymas, laisvė, ir suverenitetas

134:6.1 (1490.4) Jeigu vienas žmogus trokšta nepriklausomybės—laisvės—tai jis turi prisiminti, kad visi kiti žmonės ilgisi tos pačios laisvės. Tokių laisvę mylinčių mirtingųjų grupės negali drauge gyventi taikiai nepaklusdamos tokiems įstatymams, taisyklėms, ir reguliavimams, kurie kiekvienam asmeniui suteiktų tokį patį laisvės laipsnį, nors tuo pačiu metu išsaugodami vienodą laisvės laipsnį visiems bičiuliams mirtingiesiems. Jeigu vienas žmogus turi būti absoliučiai laisvas, tuomet kitas žmogus turi tapti absoliučiu vergu. Ir laisvės santykinė prigimtis yra tikra visuomeniniu, ekonominiu, ir politiniu požiūriu. Laisvė yra civilizacijos dovana, kuri tapo įmanoma ĮSTATYMO įgyvendinimo dėka.

134:6.2 (1490.5) Religija padaro įmanomu tai, jog dvasiškai būtų įgyvendinta žmonių brolystė, bet jai bus reikalinga žmonijos vyriausybė tam, kad būtų reguliuojamos visuomeninės, ekonominės, ir politinės problemos, kurios yra susietos su tokiu žmogiškosios laimės ir efektyvumo tikslu.

134:6.3 (1490.6) Tikrai bus karų ir gandų apie karus—nacija kils prieš naciją—tiesiog tol, kol pasaulio politinį suverenitetą yra pasidalinusi ir neteisėtai laiko nacijų-valstybių grupė. Anglija, Škotija, ir Velsas visada kovojo viena prieš kitą tol, kol savojo suvereniteto atsisakė ir jį perdavė Jungtinei Karalystei.

134:6.4 (1490.7) Kitas pasaulinis karas vadinamąsias suverenias valstybes privers suformuoti kokio nors tipo federaciją, šitaip sukuriant mechanizmą, kuris užkirs kelią mažiems karams, karams tarp mažesniųjų nacijų. Bet globaliniai karai tęsis toliau, kol bus sukurta žmonijos vyriausybė. Globalinis suverenumas užkirs kelią globaliniams karams—jo negali užkirsti niekas kitas.

134:6.5 (1490.8) Tos laisvos keturiasdešimt aštuonios Amerikos valstijos gyvena drauge taikiai. Tarp šitų keturiasdešimt aštuonių valstijų gyventojų yra atstovų iš visų tų įvairių tautybių ir rasių, kurios gyvena visą laiką kariaujančiose Europos nacijose. Šitie amerikiečiai atstovauja viso plataus pasaulio beveik visoms religijoms ir religinėms sektoms ir kultams, ir vis tik čia, Šiaurės Amerikoje, jie gyvena drauge taikiai. Ir visa tai yra įmanoma, dėl to, kad šitos keturiasdešimt aštuonios valstijos atsisakė savojo suvereniteto ir bet kokių minčių apie tariamas atsiskyrimo teises.

134:6.6 (1490.9) Tai nėra ginklavimosi ar nusiginklavimo klausimas. Taip pat ir privalomos ar savanoriškos karinės tarnybos klausimas nėra susijęs su šitomis taikos palaikymo pasauliniu mastu problemomis. Jeigu iš stipriųjų nacijų atimsite visas šiuolaikinės mechaninės ginkluotės formas ir visas sprogmenų rūšis, tai jos kovos kumščiais, su akmenimis, ir lazdomis tol, kol įsitvėrusios laikysis apgaulės, jog nacionalinis suverenitetas yra dieviškoji teisė.

134:6.7 (1491.1) Karas nėra žmogaus didelė ir siaubinga liga; karas yra simptomas, pasekmė. Tikroji liga yra nacionalinio suvereniteto virusas.

134:6.8 (1491.2) Urantijos nacijos tikrojo suvereniteto neturėjo; jos niekada neturėjo tokio suvereniteto, kuris jas apgintų nuo pasaulinių karų sunaikinimo ir sugriovimo. Sukurdamos žmonijos globalinę vyriausybę, nacijos neatsisako suvereniteto tokia dalimi, kokia dalimi jos iš tikrųjų sukuria tikrą, bona fide, ir tvirtą pasaulinį suverenitetą, kuris nuo tol visiškai sugebės jas apsaugoti nuo bet kokio karo. Vietinius reikalus tvarkys vietinės vyriausybės; nacionalinius reikalus tvarkys nacionalinės vyriausybės; tarpnacionalinius reikalus administruos pasaulinė vyriausybė.

134:6.9 (1491.3) Pasaulinės taikos negali palaikyti sutartys, diplomatija, užsienio politika, sąjungos, jėgos balansas, arba bet kokios rūšies laikinas pakaitalas, kada yra žongliruojama nacionalizmo suverenitetais. Pasaulinį įstatymą turi sukurti ir įgyvendinti pasaulinė vyriausybė— visos žmonijos suverenitetas

134:6.10 (1491.4) Individas turės nepalyginamai daugiau laisvės, kada jam vadovaus pasaulinė vyriausybė. Šiandien, didžiųjų valstybių piliečiai yra apmokestinami, reguliuojami, ir kontroliuojami beveik despotiškai, ir didelė dalis šito dabartinio kišimosi į individo laisves išnyks, kada nacionalinės vyriausybės savo suverenitetą, susijusį su tarptautiniais reikalais, norės patikėti į globalinės vyriausybės rankas.

134:6.11 (1491.5) Kada valdys globalinė vyriausybė, tada nacionalinėms grupėms bus suteikta tikroji galimybė įgyvendinti tikrosios demokratijos asmenines laisves ir jomis naudotis. Klaidingai nuomonei apie teisę į apsisprendimą ateis pabaiga. Kada pinigai ir prekyba bus reguliuojami pasauliniu mastu, tada ateis naujoji pasaulinės taikos era. Greitai gali atsirasti pasaulinė kalba, ir atsiras bent jau kažkokia viltis kada nors turėti globalinę religiją—arba religijas, turinčias globalinį požiūrį.

134:6.12 (1491.6) Kolektyvinis saugumas niekada neatneš taikos tol, kol tas kolektyviškumas neaprėps visos žmonijos.

134:6.13 (1491.7) Žmonijai atstovaujančios vyriausybės politinis suverenitetas atneš tvirtą taiką žemėje, ir dvasinė žmogaus brolystė amžiams užtikrins gerą valią tarp visų žmonių. Ir nėra jokio kito būdo, kurio dėka gali būti pasiekta taika žemėje ir gėra valia tarp žmonių.

* * *

134:6.15 (1491.8) Po Simboitono mirties, jo sūnūs susidūrė su didžiuliais sunkumais, stengdamiesi fakultete išlaikyti ramybę. Jėzaus mokymų pasekmės būtų buvusios daug didesnės, jeigu vėlesnieji mokytojai krikščionys, kurie pateko į Urmijos fakultetą, būtų parodę daugiau išminties ir pademonstravę daugiau pakantumo.

134:6.16 (1491.9) Simboitono vyriausiasis sūnus pagalbos kreipėsi į Abnerį Filadelfijoje, bet Abneris mokytojus parinko labai nesėkmingai tuo, kad jie pasirodė, jog yra nenuolaidūs ir nepripažįstantys kompromisų. Šitie mokytojai stengėsi savo religiją paversti viešpataujančia visų kitų tikėjimų atžvilgiu. Jie niekada neįtarė, jog dažnai minimas vilkstinės vadovo paskaitas buvo pateikęs pats Jėzus.

134:6.17 (1491.10) Netvarkai fakultete augant, trys broliai savo finansinę paramą nutraukė, ir po penkerių metų mokykla užsidarė. Vėliau ji buvo vėl atidaryta kaip mitraizmo šventykla ir galiausiai visiškai sudegė per vieną iš savo orgiškų šventimų.

7. Trisdešimt pirmieji metai (25 m. po Kr. gim.)

134:7.1 (1492.1) Kada Jėzus sugrįžo iš kelionės prie Kaspijos jūros, tada jis žinojo, kad jo keliavimai po pasaulį beveik pasibaigė. Iš Palestinos jis dar iškeliavo tiktai vieną kartą, ir tai buvo kelionė į Siriją. Po trumpo apsilankymo Kapernaume, jis nuvyko į Nazaretą, kelioms dienoms pasiliko paviešėti. Balandžio vidurį jis iš Nazareto išėjo į Tirą. Iš ten jis nukeliavo į šiaurę, kelias dienas praleido Sidone, bet galutinis jo tikslas buvo Antiokas.

134:7.2 (1492.2) Šitie metai buvo tie metai, kada Jėzus vienas klajojo po Palestiną ir Siriją. Per visus šiuos kelionių metus skirtingose šalies vietose jį pažinojo įvairiais vardais: dailidė iš Nazareto, valčių meistras iš Kapernaumo, raštininkas iš Damasko, ir mokytojas iš Aleksandrijos.

134:7.3 (1492.3) Antioke Žmogaus Sūnus viešėjo ilgiau negu du mėnesius, dirbdamas, stebėdamas, tyrinėdamas, bendraudamas, tarnaudamas, ir visą laiką sužinodamas, kaip gyvena žmogus, kaip jis mąsto, jaučia, ir reaguoja į žmogiškosios egzistencijos aplinką. Per šitą laikotarpį jis tris savaites dirbo palapinių meistru. Antioke jis pasiliko ilgiau negu bet kurioje kitoje vietoje šitos kelionės metu. Po dešimties metų, kada apaštalas Paulius pamokslavo Antioke ir girdėjo savo pasekėjus kalbant apie Damasko raštininko doktrinas, jis ir nenumanė, kad jo mokiniai buvo girdėję paties Mokytojo balsą, ir klausėsi jo paties mokymų.

134:7.4 (1492.4) Iš Antioko Jėzus keliavo pakrante į pietus į Cezarėją, kur jis išbuvo kelias savaites, toliau jis žygiavo į pietus pakrante į Jopą. Iš Jopos jis pasuko į šalies gilumą į Jamniją, Ašdodą, ir Gazą. Iš Gazos jis ėjo dar toliau į Bieršebą, kur prabuvo savaitę.

134:7.5 (1492.5) Tada Jėzus išvyko į paskutiniąją kelionę, kaip privatus asmuo, per Palestinos centrinius regionus, patraukdamas iš Bieršebos pietuose į Daną šiaurėje. Per šitą kelionę į šiaurę jis buvo sustojęs Hebrone, Betliejuje (kur jis pamatė savo gimimo vietą), Jeruzalėje (į Betanę jis neužsuko), Bierote, Lebone, Saikare, Šikeme, Samarijoje, Gebe, En-Ganime, Endore, Madone; perėjęs per Magdalą ir Kapernaumą, jis nukeliavo tolyn į šiaurę; ir eidamas į rytus nuo Meromo Vandenų, jis nuėjo per Karatą į Daną, ar Pilypo Cezarėją.

134:7.6 (1492.6) Viduje gyvenantis Minties Derintojas dabar vedė Jėzų taip, kad jis aplenktų žmonių gyvenamas vietas ir eitų aukštyn į Hermono kalną tam, kad galėtų užbaigti savąjį darbą, įvaldydamas savo žmogiškąjį protą, ir, kad galėtų užbaigti šią užduotį, pasiekdamas visišką pasišventimą savo gyvenimo darbo žemėje likusiai daliai.

134:7.7 (1492.7) Mokytojo žemiškajame gyvenime Urantijoje tai buvo viena iš tų neįprastų ir nepaprastų lūžio akimirkų. Kita ir labai panaši lūžio akimirka buvo tas patyrimas, kurį jis ištvėrė būdamas vienas kalnuose netoli Pelos iškart po savojo krikšto. Šitas atsiskyrimo laikotarpis ant Hermono kalno pažymėjo jo grynai žmogiškosios karjeros užbaigimą, tai yra, mirtingojo savęs padovanojimo formalų užbaigimą, tuo tarpu vėlesnis atsiskyrimas pažymėjo savęs padovanojimo dieviškesnės fazės pradžią. Ir Jėzus gyveno vienas su Dievu šešias savaites ant Hermono Kalno šlaitų.

8. Gyvenimas ant Hermono kalno

134:8.1 (1492.8) Šiek tiek laiko praleidęs Pilypo Cezarėjos apylinkėse, Jėzus pasiruošė maisto atsargų, ir gavęs nešuliams gyvulį ir vaikiną, vardu Tiglatas, patraukė Damasko keliu į kaimą, kuris kažkada buvo žinomas kaip Bet Jenas Hermono Kalno papėdėje. Čia, netoli rugpjūčio vidurio, 25 m. po Kr. gim., jis įkūrė savo būstinę, ir palikęs atsargas Tiglato apsaugoje, jis lipo vienišais kalno šlaitais. Šitą pirmąją dieną Tiglatas lydėjo Jėzų kylant į kalną iki numatyto taško maždaug 6.000 pėdų aukštyje virš jūros lygio, kur jie iš akmenų sukrovė konteinerį, į kurį Tiglatas turėjo įdėti maisto dukart per savaitę

134:8.2 (1493.1) Pirmąją dieną, po to, kai jis paliko Tiglatą, Jėzus į kalną buvo įkopęs visai nedaug, kada stabtelėjo maldai. Tarp kitų dalykų savo Tėvo jis paprašė, jog serafimą sargą nusiųstų atgal, kad “būtų su Tiglatu.” Jis paprašė, kad jam būtų leista eiti į viršų į savo paskutiniąją kovą su mirtingosios egzistencijos realybėmis vienam. Ir jo prašymas buvo patenkintas. Jis žengė į didįjį išbandymą, vedamas ir palaikomas tiktai viduje gyvenančio savo Derintojo.

134:8.3 (1493.2) Būdamas ant kalno Jėzus valgė kukliai; jis visiškai nieko nevalgė tiktai vieną dieną ar dvi dienas iš eilės. Tos viršžmogiškosios būtybės, kurios susidūrė su juo ant šito kalno, ir su kuriomis jis kovėsi dvasiškai, ir kurias jis visiškai sutriuškino, buvo realios; jos buvo jo pagrindiniai priešai Satanijos sistemoje; jos nebuvo vaizduotės vaiduokliai, atsiradę dėl intelektualių klejojimų, kuriuos patiria nusilpęs ir badaujantis mirtingasis, kuris nebegali atskirti tikrovės nuo sutrikusio proto vizijų.

134:8.4 (1493.3) Jėzus rugpjūčio paskutines tris savaites ir rugsėjo pirmas tris savaites praleido ant Hermono Kalno. Per šitas savaites jis užbaigė mirtingojo užduotį, pasiekdamas proto supratimo ir asmenybės kontrolės apskritimus. Per šitą komunijos su savo dangiškuoju Tėvu laikotarpį viduje gyvenantis Derintojas taip pat užbaigė paskirtą tarnystę. Šito žemės tvarinio mirtingas tikslas buvo pasiektas ten. Beliko tiktai užbaigti proto ir Derintojo baigiamąją suderinimo fazę.

134:8.5 (1493.4) Po daugiau kaip penkių savaičių nepertraukiamos komunijos su savuoju Rojaus Tėvu, Jėzus buvo absoliučiai tikras dėl savosios prigimties ir buvo įsitikinęs, kad triumfuos laiko-erdvės asmenybės pasireiškimo materialiųjų lygių atžvilgiu. Jis visiškai tikėjo, ir nedvejojo apie tai pareikšti, kad jo dieviškoji prigimtis valdo jo žmogiškąją prigimtį.

134:8.6 (1493.5) Kada jo buvimas ant kalno artėjo į pabaigą, tada Jėzus savo Tėvo paklausė, ar jam būtų leista surengti pasitarimą su savo priešais iš Satanijos kaip Žmogaus Sūnui, kaip Jošua Juozapo sūnui. Šitas prašymas buvo patenkintas. Per paskutiniąją savo buvimo ant Hermono Kalno savaitę įvyko didžiulis gundymas, visatos išbandymas. Šėtonas (atstovaujantis Liuciferiui) ir maištaujantis Planetos Princas, Kaligastija, susitiko su Jėzumi ir jie buvo paversti jam visiškai matomais. Ir šitas “gundymas,” šitas baigiamasis žmogiškosios ištikimybės išbandymas maištaujančiųjų asmenybių klaidingų idėjų akivaizdoje, neturėjo nieko bendro su maistu, šventyklų smailiais bokštais, ar arogantiškais veiksmais. Jis nebuvo susijęs su šito pasaulio karalystėmis, bet reikalą turėjo su galingos ir šlovingos visatos suverenumu. Jūsų įrašų simbolizmas buvo skirtas tiems atsilikusiems amžiams, kada pasaulyje vyravo vaikiškai naivus mąstymas. Ir vėlesniosios kartos turėtų suprasti, kokią didžiulę įtampą patyrė Žmogaus Sūnus tą reikšmingą dieną ant Hermono Kalno.

134:8.7 (1493.6) Į daugybę Liuciferio emisarų pasiūlymų ir kontrpasiūlymų, Jėzus tiktai atsakydavo: “Tebūnie mano Rojaus Tėvo valia, o tave, maištaujantis mano sūnau, tegul Dienų Senieji nuteisia dieviškai. Aš esu tavo tėvas-Kūrėjas; vargu ar tave aš galiu teisti teisingai, o manąjį gailestingumą tu jau atstūmei su panieka. Aš tave perduodu, kad teistų tave didingesnės visatos Teisėjai.”

134:8.8 (1494.1) Į visus Liuciferio siūlomus kompromisus ir laikinas priemones, į visus tokius apgaulingus pasiūlymus, susijusius su savęs padovanojimo įsikūnijimu, Jėzus tiktai atsakydavo: “Tebūnie manojo Tėvo Rojuje valia.”Ir kada šis sunkus išmėginimas pasibaigė, tada atskirtasis serafimas sargas sugrįžo prie Jėzaus ir tarnavo jam.

134:8.9 (1494.2) Vieną popietę baigiantis vasarai, tarp medžių ir gamtos tylumoje, Nebadono Mykolas iškovojo neabejotiną savosios visatos suverenitetą. Tą dieną jis įvykdė užduotį, numatytą Sūnums Kūrėjams, kad iki pilnatvės nugyventų įsikūnijimo gyvenimą mirtingojo kūno pavidalu laiko ir erdvės evoliuciniuose pasauliuose. Apie šitą svarbų pasiekimą visatoje nebuvo paskelbta iki jo krikšto dienos, praėjus daug mėnesių po šito, bet iš tikrųjų visa tai įvyko tą dieną ant kalno. Ir kada Jėzus nusileido žemyn, užbaigęs savo buvimą ant Hermono Kalno, tada Liuciferio maištas Satanijoje ir Kaligastijos atsiskyrimas Urantijoje buvo iš esmės užbaigti. Jėzus buvo įvykdęs paskutiniąją sąlygą, kurią jis turėjo įvykdyti tam, kad pasiektų savosios visatos suverenitetą, kuris pats savaime reguliuoja visų maištininkų statusą ir nulemia, jog su visais tokiais sukilimais ateityje (jeigu jie kada nors įvyks), būtų galima susitvarkyti greitai ir veiksmingai. Todėl, galima matyti, kad vadinamasis Jėzaus “didysis gundymas” įvyko kažkiek laiko iki jo krikšto, o ne tiesiog po to įvykio.

134:8.10 (1494.3) Savo buvimo ant kalno pabaigoje, kada Jėzus leidosi žemyn, jis sutiko Tiglatą, nešantį maistą į viršų į susitikimo vietą. Sakydamas jam sukti atgal, jis teištarė: “Poilsio metas baigėsi; aš privalau grįžti prie savojo Tėvo reikalo.” Jis buvo tylus ir labai pasikeitęs žmogus, jiems keliaujant atgal į Daną, kur su šiuo vaikinu jis išsiskyrė, atidavęs jam asilą. Tada jis pasuko į pietus tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, į Kapernaumą.

9. Laukimo laikas

134:9.1 (1494.4) Dabar buvo beveik vasaros pabaiga, maždaug atpirkimo dienos ir tabernakulių šventės metas. Jėzus Kapernaume per Sabatą surengė šeimyninį pasitarimą, o kitą dieną drauge su Jonu, Zabediejaus sūnumi, iškeliavo į Jeruzalę, apeidami ežerą iš rytų, pereidami per Gerasą, ir toliau eidami į pietus Jordano slėniu. Nors pakeliui jis su savo kompanionu kažkiek bendravo, bet Jonas pastebėjo didžiulį Jėzaus pasikeitimą.

134:9.2 (1494.5) Jėzus ir Jonas apsistojo nakčiai Betanėje pas Lozorių ir jo seseris, kitą rytą anksti išėjo į Jeruzalę. Mieste ir jo apylinkėse jie praleido beveik tris savaites, bent jau tiek praleido Jonas. Daug dienų į Jeruzalę Jonas nueidavo vienas, tuo tarpu Jėzus vaikščiodavo po netoli esančias kalvas ir daug kartų buvo įsitraukęs į dvasinę komuniją su savuoju Tėvu danguje.

134:9.3 (1494.6) Jie abu dalyvavo atpirkimo dienos iškilmingose pamaldose. Iš žydų religinių ritualų visų dienų šitos dienos ceremonijos Joną labai paveikė, bet Jėzus išliko susimąstęs ir tylus žiūrovas. Žmogaus Sūnui šitas spektaklis atrodė apgailėtinas ir keliantis užuojautą. Į visą tai jis žvelgė kaip į Tėvo danguje charakterio ir savybių iškraipymą. Į šitos dienos įvykius jis žiūrėjo kaip į dieviškojo teisingumo faktų ir begalinio gailestingumo tiesų parodiją. Jis degė troškimu paskelbti tikrąją tiesą apie savo Tėvo kupiną meilės charakterį ir gailestingą elgesį visatoje, bet jo ištikimas Pagalbininkas perspėjo jį, kad jo valanda dar neatėjo. Bet tą naktį, Betanėje, Jėzus iš tikrųjų pareiškė daug pastabų, kurios Jonui sukėlė didžiulį nerimą; ir Jonas niekada iki galo nesuprato tikrosios reikšmės to, ką Jėzus pasakė apie tai, ką jie buvo išgirdę tą vakarą.

134:9.4 (1495.1) Jėzus planavo per tabernakulių šventės visą savaitę pasilikti su Jonu. Šitą šventę kasmet švęsdavo visoje Palestinoje; tai buvo žydų poilsio metas. Nors Jėzus šita proga surengtuose pasilinksminimuose ir nedalyvavo, bet buvo akivaizdu, kad jam buvo malonu ir kad jis patyrė pasitenkinimą, kada stebėjo iš jaunų ir senų besiliejantį nerūpestingumą ir džiaugsmą.

134:9.5 (1495.2) Šventinės savaitės viduryje ir anksčiau negu pasibaigė linksmybės, Jėzus išsiskyrė su Jonu, sakydamas, kad jis trokšta pasišalinti į kalnus, kur galėtų geriau palaikyti komuniją su savuoju Rojaus Tėvu. Jonas būtų ėjęs su juo, bet Jėzus atkakliai prašė, kad šis pasiliktų per visą šventimą, tardamas: “Tau nereikia nešti Žmogaus Sūnaus naštos; tiktai sargas turi budėti tuo metu, kada miestas ramiai miega.” Į Jeruzalę Jėzus nebegrįžo. Beveik savaitę praleidęs vienas kalnuose netoli Betanės, jis pasuko į Kapernaumą. Pakeliui į namus jis vieną dieną ir vieną naktį praleido vienas ant Gilbojos šlaitų, netoli tos vietos, kur karalius Saulius atėmė sau gyvybę; ir kada jis atėjo į Kapernaumą, tada atrodė linksmesnis, negu buvo tuomet, kai išsiskyrė su Jonu Jeruzalėje.

134:9.6 (1495.3) Kitą rytą Jėzus nuėjo prie skrynios, kurioje laikė savo asmeninius daiktus, kurie buvo likę Zabediejaus dirbtuvėse, užsirišo savo prijuostę, ir ėmė dirbti, sakydamas: “Man reikia būti užsiėmusiam belaukiant, kol ateis manoji valanda.” Ir jis dirbo kelis mėnesius, iki kitų metų sausio mėnesio, valčių dirbtuvėje, kartu su savo broliu Jokūbu. Po šito darbo laikotarpio su Jėzumi, nesvarbu, kokios dvejonės užtemdydavo Jokūbo supratimą apie Žmogaus Sūnaus gyvenimo darbą, bet daugiau jis niekada realiai ir iki galo nebeatsisakė savojo įtikėjimo į Jėzaus misiją.

134:9.7 (1495.4) Per šitą paskutinįjį savo darbo laikotarpį valčių dirbtuvėje, Jėzus daugiausia laiko skyrė kai kurių didesniųjų laivų vidaus apdailai. Bet kokį rankų darbą jis dirbo labai kruopščiai ir atrodė, kad jis patiria pasitenkinimą dėl žmogiškojo laimėjimo, kada užbaigdavo vertą pagyrimo darbo dalį. Nors jis mažai švaistė laiko smulkmenoms, bet jis buvo uolus darbininkas, kada reikalas būdavo susijęs su bet kokios konkrečios užduoties esminiais dalykais.

134:9.8 (1495.5) Laikui einant, Kapernaumą pasiekė gandai apie Joną, kuris pamokslavo, tuo pačiu metu atgailaujančius krikštydamas Jordane, o Jonas pamokslavo: “Dangaus karalystė yra šalia; atgailaukite ir krikštykitės.” Jėzus klausėsi šitų kalbų, kuomet Jonas dirbdamas lėtai judėjo į šiaurę Jordano slėniu nuo tos brastos per upę, kuri buvo arčiausia prie Jeruzalės. Bet Jėzus dirbo toliau, darė valtis, kol Jonas prieš srovę buvo nukeliavęs palei upę iki tos vietos, kuri buvo netoli Pelos, kitų metų sausio mėnesį, 26 m. po Kr. gim., tuomet jis padėjo savo instrumentus į šalį, pareikšdamas: “Manoji valanda atėjo,” ir netrukus pasirodė prieš Joną, kad jį pakrikštytų.

134:9.9 (1495.6) Bet Jėzus ėmė labai smarkiai keistis. Nedaug iš tų žmonių, kurie buvo bendravę su juo ir kurie buvo sulaukę iš jo pagalbos, kada jis vaikščiojo skersai išilgai po šalį, vėliau iš viso atpažino viešą mokytoją kaip tą patį asmenį, kurį jie pažinojo ir mylėjo kaip privatų individą ankstesniaisiais metais. Ir tam yra priežastis, kad tie žmonės, kurie anksčiau iš jo buvo sulaukę pagalbos, nesugebėjo jo atpažinti vėlesniame viešo ir autoritetingo mokytojo vaidmenyje. Šita proto ir dvasios transformacija vyko ilgai metų metais, ir ji buvo užbaigta jo reikšmingo buvimo ant Hermono Kalno metu.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved