135 Dokumentas - Jonas Krikštytojas

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

135 Dokumentas

Jonas Krikštytojas


(1496.1) 135:0.1 JONAS Krikštytojas gimė kovo 25 dieną, 7 m. pr. Kr., sutinkamai su tuo pažadu, kurį Gabrielis davė Elžbietai ankstesniųjų metų birželio mėnesį. Elžbieta Gabrielio apsilankymą penkis mėnesius laikė paslaptyje; o kada ji papasakojo savo vyrui, Zakarijui, tai jis labai sunerimo ir jos pasakojimu patikėjo iki galo tiktai po to, kai susapnavo neįprastą sapną, likus maždaug šešioms savaitėms iki Jono gimimo. Išskyrus Gabrielio apsilankymą pas Elžbietą ir Zakarijo sapną, nebuvo nieko neįprasto ar viršgamtiško, kas būtų susiję su Jono Krikštytojo gimimu.

(1496.2) 135:0.2 Aštuntąją dieną Joną apipjaustė pagal žydų paprotį. Diena iš dienos ir metai iš metų, jis augo kaip paprastas vaikas mažame kaime, kuris tomis dienomis buvo žinomas kaip Judaho Miestas, maždaug už keturių mylių į vakarus nuo Jeruzalės.

(1496.3) 135:0.3 Pats reikšmingiausias įvykis ankstyvojoje Jono vaikystėje buvo viešnagė, kartu su savo tėvais, Jėzaus iš Nazareto šeimoje. Šitas vizitas įvyko birželio mėnesį, 1 m. prieš Kr., kada jis buvo šiek tiek daugiau negu šešerių metų amžiaus.

(1496.4) 135:0.4 Sugrįžus iš Nazareto, Jono tėvai pradėjo berniuko sistemingą lavinimą. Šitame mažame kaime sinagogos mokyklos nebuvo; tačiau kadangi Zakarijas buvo šventikas, tai jis buvo gana gerai išsilavinęs, ir Elžbieta buvo daug labiau išsilavinusi negu vidutinė Judėjos moteris; ji taip pat buvo susijusi su dvasininkija, nes buvo “Aarono dukterų” palikuonė. Kadangi Jonas buvo vienintelis vaikas, tai jie daug laiko skyrė jo protiniam ir dvasiniam lavinimui. Zakarijo tarnystės periodai Jeruzalės šventykloje užtrukdavo neilgai, taip, kad jis didelę savo laiko dalį skyrė savojo sūnaus mokymui.

(1496.5) 135:0.5 Zakarijas ir Elžbieta turėjo mažą ūkį, kur jie augino avis. Vargu ar iš šitos žemės jie būtų galėję pragyventi, bet Zakarijas gaudavo nuolatinę pašalpą iš šventyklos lėšų, skirtų dvasininkijai.

1. Jonas tampa nazariečiu

(1496.6) 135:1.1 Jonas nelankė jokios mokyklos, kurią būtų užbaigęs keturiolikos metų amžiaus, bet jo tėvai nusprendė, jog būtent šitame amžiuje jam tinka duoti oficialius nazariečio įžadus. Dėl to, Zakarijas ir Elžbieta su sūnumi nuvyko į Engedį, žemyn prie Mirties jūros. Tai buvo nazariečių brolijos pietinė būstinė, ir ten berniukas buvo deramai ir iškilmingai priimtas į šitą ordiną visam gyvnimui. Po šitų ceremonijų ir davęs įžadus, susilaikyti nuo bet kokių svaiginančių gėrimų, leisti augti plaukams, ir neliesti mirusiųjų, su šeima išvyko tolyn į Jeruzalę, kur, prieš šventyklą, Jonas užbaigė paaukojimus, kurių buvo reikalaujama iš tų, kurie duodavo nazariečių įžadus.

(1496.7) 135:1.2 Jonas davė visam gyvenimui tuos pačius įžadus, kokius buvo davę įžymieji jo pirmtakai, Samsonas ir paranašas Samuelis. Visam gyvenimui davęs įžadus nazarietis buvo laikomas pašventinta ir šventa asmenybe. Žydai į nazarietį žvelgė beveik su tokia pačia pagarba ir garbinimu, kokie buvo rodomi aukštiesiems šventikams, ir tai nebuvo keista, kadangi visam gyvenimui pasišventusieji nazariečiai buvo vieninteliai asmenys, išskyrus aukštuosius šventikus, kuriems visada buvo leidžiama šventykloje įeiti į šventybių šventybę.

(1497.1) 135:1.3 Jonas sugrįžo iš Jeruzalės namo, kad prižiūrėtų savo tėvo avis ir išaugtų į stiprų kilnaus charakterio vyrą.

(1497.2) 135:1.4 Sulaukus šešiolikos metų, Jonui, dėl to, jog skaitė apie Eliją, didžiulį įspūdį padarė Karmelio Kalno pranašas ir jis nusprendė nešioti jo stiliaus drabužį. Nuo tos dienos Jonas visada dėvėjo plaukuotą aprėdą su odiniu diržu. Šešiolikos metų jis buvo aukštesnis negu šešių pėdų ir beveik visiškai užaugęs. Su savo ilgais laisvai krentančiais plaukais ir savita maniera rengtis jis iš tikrųjų buvo spalvingas jaunuolis. Ir jo tėvai iš savo vienintelio sūnaus, pažadėtojo vaikelio ir visam gyvenimui davusio nazariečio įžadus, tikėjosi didingų dalykų.

2. Zakarijo mirtis

(1497.3) 135:2.1 Po kelis mėnesius trukusios ligos Zakarijas mirė liepos mėnesį, 12 m. po Kr. gim., kada Jonui buvo ką tik suėję aštuoniolika metų. Tai buvo labai kėbli padėtis Jonui, nes nazariečio įžadas draudė prisiliesti prie mirusiojo, net ir savo paties šeimoje. Nors Jonas ir stengėsi laikytis savo priesaikos suvaržymų, kad nesusiteptų nuo mirusiojo, bet jis abejojo, jog tiems nazariečių ordino reikalavimams pakluso iki galo; dėl to, po savo tėvo laidotuvių jis nuėjo į Jeruzalę, kur moterų sekcijos nazariečių kampe pasiūlė aukų, reikalingų savajam apvalymui.

(1497.4) 135:2.2 Šitų metų rugsėjo mėnesį Elžbieta ir Jonas nukeliavo į Nazaretą, kad aplankytų Mariją ir Jėzų. Jonas jau buvo beveik nusprendęs savo gyvenimo darbą pradėti, bet jį perspėjo ne tik Jėzaus žodžiai, bet taip pat ir jo pavyzdys, sugrįžti namo, rūpintis savo motina, ir laukti “Tėvo valandos atėjimo.” Šito malonaus apsilankymo pabaigoje su Jėzumi ir Marija atsisveikinęs, Jonas daugiau Jėzaus nebematė iki jo krikšto Jordano upėje.

(1497.5) 135:2.3 Jonas ir Elžbieta sugrįžo namo ir ėmė rengti planus ateičiai. Kadangi Jonas atsisakė imti šventiko pašalpą, priklausančią jam iš šventyklos lėšų, tai baigiantis antriesiems metams savo namą jie buvo praradę; taigi jie nusprendė traukti su savo avių banda į pietus. Dėl to, tą vasarą, kai Jonui suėjo dvidešimt metų, jie iškeliavo į Hebroną. Vadinamuosiuose “Judėjos tyrlaukiuose” Jonas ganė savo avis palei upelį, kuris buvo intakas į didesnę upę, prie Engedžio įtekančią į Mirties jūrą. Engedžio kolonijoje buvo ne tiktai visam gyvenimui ir kuriam nors laikotarpiui įšventinti nazariečiai, bet daug ir kitokių asketiškų piemenų, kurie susirinkdavo šitame regione su savo bandomis ir bičiuliaudavosi su nazariečių brolija. Jie išsilaikydavo augindami avis ir iš dovanų, kurias turtingi žydai padovanodavo ordinui.

(1497.6) 135:2.4 Laikui einant, Jonas vis rečiau sugrįždavo į Hebroną, tuo tarpu jis vis dažniau ėmė lankytis Engedyje. Jis tiek skyrėsi nuo nazariečių daugumos, kad jam buvo labai sunku artimai bičiuliautis ir su brolija. Bet jam labai patiko Abneris, pripažintas Engedžio kolonijos lyderis ir vadovas.

3. Piemens gyvenimas

(1497.7) 135:3.1 Šitame mažo upelio slėnyje Jonas pastatė ne mažiau kaip tuziną akmeninių priedangų ir naktinių užtvarų iš vienas ant kito sudėtų akmenų, kuriose jis galėjo stebėti ir saugoti savo avių ir ožkų bandas. Jono kaip piemens gyvenimas leido jam daug laiko paskirti apmąstymams. Jis ilgai šnekėdavosi su Ezda, našlaičiu berniuku iš Betzuro, kurį jis tam tikra prasme buvo įsisūnijęs, ir kuris ganydavo bandas, kada jis išvykdavo į Hebroną aplankyti savo motinos ir parduoti avių, o taip pat kada nueidavo į Engedį į Sabato pamaldas. Jonas ir berniukas gyveno paprastai, maitinosi aviena, ožkų pienu, laukiniu medumi, ir to regiono valgomais skėriais. Šitą, jų įprastą dietą, papildydavo atsargos, kurias kartas nuo karto atsinešdavo iš Hebrono ir Engedžio.

(1498.1) 135:3.2 Elžbieta perteikdavo Jonui informaciją apie Palestinos ir pasaulio reikalus, ir jo įsitikinimas vis gilėjo ir gilėjo, kad sparčiai artėja tas metas, kada senoji tvarka turi pasibaigti; kad jis turi tapti artėjančio naujojo amžiaus, “dangaus karalystės,” šaukliu. Šitam atšiauriam piemeniui labai patiko Pranašo Danieliaus rašymai. Jis šimtus kartų skaitė Danieliaus aprašymą apie didingą įvaizdį, kuris, kaip jam buvo pasakojęs Zakarijas, pavaizdavo pasaulio didžiųjų karalysčių, pradedant Babilonu, po to Persija, Graikija, ir galiausiai Roma, istoriją. Jonas suvokė, kad jau Romą sudarė tokios daugiakalbės tautos ir rasės, kad ji niekada negalės tapti stipriai suvienyta ir tvirtai sutelkta imperija. Jis manė, kad Roma jau tuomet buvo padalinta į Siriją, Egiptą, Palestiną, ir kitas provincijas; ir tada jis toliau skaitė, jog “šitų karalių laikais dangiškasis Dievas iš tiesų įkurs karalystę, kuri tikrai niekada nebus sunaikinta. Ir šitoji karalystė nebus palikta kitai tautai, bet ji sugriaus ir pasiglemš šitas karalystes, ir tikrai ji išliks amžinai.” “Ir ten jam buvo suteikta valdžia ir šlovė ir tokia karalystė, kurioje visos tautos, nacijos, ir kalbos tikrai tarnaus jam. Jo valdžia yra amžinai trunkantis viešpatavimas, kuris tikrai niekada neišnyks, o jo karalystė tikrai niekada nebus sunaikinta.” “Ir ta karalystė ir viešpatavimas ir tos karalystės didybė po visu dangumi bus suteikti Paties Aukštojo, kurio karalystė yra amžinoji karalystė, ir visi valdovai tarnaus ir paklus jam, šventųjų tautai.”

(1498.2) 135:3.3 Jonas niekada nesugebėjo iki galo susidoroti su tuo susipainiojimu, kurį sukėlė tai, ką jis buvo girdėjęs apie Jėzų iš savo tėvų ir ką jis sužinojo, perskaitęs šitas vietas iš Raštų. Iš Danieliaus jis skaitė: “Naktį aš mačiau vizijas, ir, štai, vienas panašus į Žmogaus Sūnų atėjo su dangaus debesimis, ir jam buvo suteikta valdžia ir šlovė ir karalystė.” Bet šitie pranašo žodžiai nesiderino su tuo, ko jį buvo mokę tėvai. Taip pat ir jo pokalbis su Jėzumi, kuomet jį aplankė sulaukęs aštuoniolikos metų, nesiderino su Raštų teiginiais. Nepaisant šito susipainiojimo, per savo visą suglumimo laikmetį jo motina tikino jį, kad jo tolimasis pusbrolis, Jėzus iš Nazareto, yra tas tikrasis Mesijas, kad jis atėjo tam, kad užimtų Dovydo sostą, ir kad jis (Jonas) turi tapti jo išankstiniu šaukliu ir pagrindiniu rėmėju.

(1498.3) 135:3.4 Iš viso to, ką Jonas buvo girdėjęs apie Romos ydas ir blogybes ir apie imperijos palaidumą ir moralinį bergždumą, iš to, ką jis žinojo apie Erodo Atipo ir Judėjos valdovų piktadarybes, jis buvo linkęs patikėti tuo, kad artinasi epochos pabaiga. Šitam atšiauriam ir kilniam gamtos vaikui atrodė, jog pasaulis pribrendo žmogaus epochos pabaigai ir naujosios ir dieviškosios epochos—dangaus karalystės—aušrai. Jono širdyje augo jausmas, kad jis turi būti paskutinysis iš senųjų pranašų ir pirmasis iš naujųjų. Ir jis tiesiog virpėjo nuo kylančio entuziazmo išeiti ir visiems žmonėms skelbti: “Atgailaukite! Teisingai elkitės su Dievu! Pasiruoškite pabaigai; pasirenkite žemiškųjų reikalų naujosios ir amžinosios tvarkos, dangaus karalystės, atėjimui.”

4. Elžbietos mirtis

(1499.1) 135:4.1 Rugpjūčio 17 dieną, 22 m. po Kr. gim., kada Jonui buvo dvidešimt aštuoneri metai, netikėtai mirė jo motina. Elžbietos draugai, žinodami apie nazariečių apribojimus neprisiliesti prie mirusiojo, net ir savojoje šeimoje, viskuo pasirūpino Elžbietos laidotuvėmis prieš pasiųsdami žinią Jonui. Kada jis gavo žinią apie motinos mirtį, tada Ezdai nurodė bandą ginti į Engedį, o pats išvyko į Hebroną.

(1499.2) 135:4.2 Po motinos laidotuvių sugrįžęs į Engedį, savo bandas jis padovanojo brolijai ir kuriam laikui iš išorinio pasaulio pasitraukė ir tuo metu pasninkavo ir meldėsi. Jonas žinojo tiktai senuosius būdus, kaip priartėti prie dieviškumo; jis žinojo tiktai tą, ką apie tai rašė Elijas, Samuelis, ir Danielius. Elijas buvo jo pranašas idealas. Elijas buvo pirmasis iš Izraelio mokytojų, kuris buvo laikomas pranašu, ir Jonas iš tikrųjų tikėjo, kad jis turi būti paskutinysis iš šitos ilgos ir įžymios dangiškųjų pasiuntinių eilės.

(1499.3) 135:4.3 Dvejus su puse metų Jonas gyveno Engedyje, ir didžiąją brolijos dalį jis įtikino, jog “epochos pabaiga yra šalia”; jog “netrukus turi ateiti dangiškoji karalystė.” Ir jo visas ankstyvasis mokymas rėmėsi tuometine žydų idėja ir samprata apie Mesiją, kuris yra pažadėtasis žydų nacijos išlaisvintojas iš pagoniškųjų valdovų viešpatavimo.

(1499.4) 135:4.4 Per visą šitą laikotarpį Jonas daug skaitė iš tų šventųjų užrašų, kuriuos surado nazariečių namuose Engedyje. Jam ypač didžiulį įspūdį paliko Isajas ir Malakis, paskutinysis iš iki to laiko buvusių pranašų. Jis perskaitė ir vėl ir vėl skaitė paskutiniuosius penkis skyrius iš Isajo, ir tikėjo šitomis pranašystėmis. Tada jis imdavo skaityti iš Malakio: “Stebėk, aš tikrai atsiųsiu tau pranašą Eliją prieš ateinant Viešpaties didingai ir siaubingai dienai; ir jis tikrai atsuks tėvų širdis į savuosius vaikus, o vaikų širdis atsuks į savuosius tėvus, kad aš neateičiau ir nesmogčiau žemei prakeikimu.” Ir būtent tiktai šitas Malakio pažadas, kad Elijas sugrįš, ir sulaikė Joną nuo to, kad jis pradėtų pamokslauti apie dangaus karalystės atėjimą ir įspėtų savo bičiulius žydus, kad jie bėgtų nuo būsimo įniršio. Jonas buvo pribrendęs žinios apie ateinančią karalystę skelbimui, bet šitas lūkestis, susietas su Elijo atėjimu, sulaikė jį nuo šito žingsnio daugiau negu dvejus metus. Jis žinojo, kad jis nėra Elijas. Ką Malakis turėjo galvoje? Ar ši pranašystė turėjo tiesioginę ar perkeltinę prasmę? Kaip jis galėtų sužinoti tiesą? Pagaliau jis išdrįso galvoti taip, kadangi pirmasis iš pranašų buvo vadinamas Eliju, tai paskutinysis turėtų būti žinomas, galiausiai, tuo pačiu vardu. Nepaisant šito, jis turėjo abejonių, pakankamų abejonių, kad jam užkirstų kelią kada nors pasivadinti Elijumi.

(1499.5) 135:4.5 Būtent dėl Elijo įtakos Jonas pasinaudojo jo metodu, kad tiesiai ir šiurkštokai užsipultų savo amžininkų nuodėmes ir ydas. Jis stengėsi rengtis kaip Elijas ir mėgino kalbėti kaip Elijas; ir kiekvienu išoriniu aspektu jis buvo panašus į senovės pranašą. Jis buvo tiesiog toks tvirtas ir spalvingas gamtos vaikas, tiesiog toks bebaimis ir drąsus teisumo pamokslininkas. Jonas nebuvo nemokytas, iš tiesų jis gerai žinojo žydų šventuosius raštus, bet vargu ar jis buvo kultūringas. Jis buvo skaidrus mąstytojas, stiprus oratorius, ir ugningas pasmerkėjas. Vargu ar jis buvo pavyzdys savo amžiui, bet jis buvo iškalbingas barėjas.

(1499.6) 135:4.6 Pagaliau jis išmąstė naujojo amžiaus, Dievo karalystės, skelbimo būdą; jis nusprendė, jog turi tapti Mesijo šaukliu; jis atmetė visas dvejones ir iš Engedžio išvyko vieną kovo mėnesio dieną, 25 m. po Kr. gim., kad pradėtų savo trumpą, bet nuostabią viešo pamokslininko karjerą.

5. Dievo karalystė

(1500.1) 135:5.1 Tam, kad būtų galima suprasti Jono žinią, vertėtų paaiškinti žydų tautos statusą tuo metu, kada jis pasirodė veiklos arenoje. Jau beveik šimtą metų visas Izraelis buvo sunkioje padėtyje; jie niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl jie nuolat yra pavergti pagoniškųjų valdovų. Argi Mozė nemokė, jog už teisumą visada yra atlyginama klestėjimu ir galia? Argi jie nebuvo Dievo išrinktoji tauta? Kodėl Dovydo sostas buvo apleistas ir tuščias? Mozės doktrinų ir pranašų pamokymų šviesoje žydams buvo sunku paaiškinti savo ilgai trunkantį nacionalinį nykimą.

(1500.2) 135:5.2 Maždaug prieš vieną šimtą metų iki Jėzaus ir Jono laikų Palestinoje iškilo nauja religinių mokytojų mokykla, apokalipsiečių. Šitie naujieji mokytojai sukūrė tikėjimo sistemą, kuri paaiškino žydų kančias ir pažeminimą remiantis tuo, kad jie buvo baudžiami už nacijos nuodėmes. Jie sugrįžo prie gerai žinomų priežasčių, skirtų tam, jog paaiškintų ankstesniųjų laikų nelaisvę Babilone ir kitas nelaisves. Bet, taip mokė apokalipsiečiai, Izraelis turėtų išlaikyti dvasią; jų kančių dienos beveik pasibaigė; Dievo išrinktosios tautos bausmė yra beveik pasibaigusi; Dievo kantrybė pagonims užsieniečiams yra beveik išsemta. Romėnų valdymo galas buvo sinonimiškas epochos pabaigai, tam tikra prasme, pasaulio pabaigai. Šitie naujieji mokytojai labai rėmėsi Danieliaus pranašystėmis, ir jie nuolat mokė, jog kūrinija netrukus turi įžengti į baigiamąjį etapą; šito pasaulio karalystės netrukus turi tapti Dievo karalyste. Tų laikų žydų protas suteikė būtent tokią prasmę tai frazei—dangaus karalystė—kuri eina per visus tiek Jono, tiek Jėzaus mokymus. Palestinos žydams frazė “dangaus karalystė” turėjo vienintelę prasmę: absoliučiai teisingą valstybę, kurioje Dievas (Mesijas) valdys žemės nacijas tobula valdžia, lygiai taip, kaip jis valdo danguje—“Tebūnie Tavoji valia žemėje kaip ir danguje.”

(1500.3) 135:5.3 Jono dienomis visi žydai su viltimi klausė, “Kaip greitai ateis dangaus karalystė?” Apskritai visur buvo jaučiama, kad pagonių nacijų valdymo pabaiga artėja. Visoje žydijoje buvo gyva viltis ir didžiuliai lūkesčiai, jog amžių troškimas išsipildys šitos kartos gyvenimo tarpsnyje.

(1500.4) 135:5.4 Nors žydų nuomonės dėl ateinančios karalystės pobūdžio labai išsiskyrė, bet jie sutarė dėl to, jog tas įvykis artėja, yra netoli, net visai prie slenksčio. Daug tų, kurie skaitė Senąjį Testamentą, tiesiogine prasme su viltimi laukė naujojo karaliaus Palestinoje, atgimusios žydų nacijos, išvaduotos iš priešų, ir vadovaujamos karaliaus Dovydo perėmėjo, Mesijo, kuris greitai bus pripažintas teisėtu ir teisingu viso pasaulio valdovu. Kita, nors ir mažesnė, pamaldžių žydų grupė laikėsi visiškai skirtingo požiūrio į šitą Dievo karalystę. Jie mokė, kad ateinanti karalystė yra ne iš šito pasaulio, kad pasaulis artėja prie savo tikrosios pabaigos, ir, kad “naujasis dangus ir naujoji žemė” turi paskelbti apie Dievo karalystės sukūrimą; kad šitoji karalystė turi viešpatauti amžinai, kad nuodėmė turi išnykti, ir, kad naujosios karalystės gyventojai turi tapti nemirtingi, patirdami šitą nesibaigiančią palaimą.

(1500.5) 135:5.5 Visi sutarė, kad kažkoks drastiškas išvalymas ar apšvarinanti bausmė būtinai turi eiti prieš naujosios karalystės įkūrimą žemėje. Tiesioginio požiūrio atstovai mokė, kad prasidės pasaulinis karas, kuris visus netikinčiuosius sunaikins, tuo tarpu ištikimieji pasieks visuotiną ir amžiną pergalę. Dvasinio požiūrio atstovai mokė, kad apie tą karalystę paskelbs Dievo didysis nuosprendis, kuris neteisiuosius nužemins tiek, kad jie gaus pelnytą bausmę ir bus galutinai sunaikinti, tuo pačiu metu išrinktosios tautos tikintieji šventieji bus iškelti į garbės ir valdžios aukštas vietas su Žmogaus Sūnumi, kuris atpirktas nacijas valdys Dievo vardu. Ir šita pastaroji grupė net tikėjo, kad į naujosios karalystės draugiją galėtų būti priimta ir daug pamaldžių pagonių.

(1501.1) 135:5.6 Kai kurie žydai laikėsi nuomonės, jog Dievas šitą naująją karalystę galbūt gali įkurti tiesiogiai ir dieviškai įsikišdamas, bet milžiniška dauguma tikėjo, kad jis suteiks kokį nors atstovaujantį tarpininką, Mesiją. Ir tai buvo vienintelė įmanoma reikšmė, kurią Mesijo terminas galėjo sukelti žydų protui Jono ir Jėzaus kartoje. Mesiju tikrai nebuvo galima laikyti to, kuris vien tiktai mokė Dievo valios ir skelbė būtinybę gyventi teisingai. Visiems tokiems šventiesiems asmenims žydai davė pranašo vardą. Mesijas turėjo būti daugiau negu pranašas; Mesijas turėjo įkurti naująją karalystę—Dievo karalystę. Tas, kuriam šito padaryti nepavyko, negalėjo būti Mesijas tradicine žydų prasme.

(1501.2) 135:5.7 Kas galėtų būti šitas Mesijas? Vėl žydų mokytojų nuomonės išsiskyrė. Senesnieji mokytojai laikėsi doktrinos apie Dovydo sūnų. Naujieji mokė, kadangi naujoji karalystė yra dangiškoji karalystė, tai naujasis valdovas taip pat galėtų būti dieviškoji asmenybė, ta asmenybė, kuri ilgą laiką sėdėjo danguje Dievui iš dešinės. Ir, kad ir kaip tai gali atrodyti keista, bet tie, kurie naujosios karalystės valdovą suvokė šitaip, į jį žiūrėjo ne kaip į žmogiškąjį Mesiją, ne tiesiog kaip į žmogų, bet kaip į “Žmogaus Sūnų”—Dievo Sūnų—dangiškąjį Princą, kuris ilgai laukė, kad šitokiu būdu pradėtų vadovauti atnaujintai žemei. Tokia buvo žydų pasaulio religinė aplinka tada, kada Jonas pradėjo skelbti: “Atgailaukite, nes dangaus karalystė yra šalia.”

(1501.3) 135:5.8 Dėl to akivaizdu, kad Jono skelbimas apie karalystės atėjimą tų, kurie klausėsi jo aistringo pamokslavimo, mintyse sukėlė ne mažiau kaip pusę tuzino skirtingų prasmių. Bet nesvarbu, kokią reikšmę jie suteikė toms frazėms, kurias vartojo Jonas, kiekvieną iš šitų įvairių grupių, belaukiančių žydų karalystės, suintrigavo šito teisumo ir atgailavimo nuoširdaus, entuziastingo, šiurkštaus pamokslininko, kuris taip iškilmingai perspėdavo savo klausytojus “bėgti nuo to įtūžio, kuris ateis,” raginimai.

6. Jonas pradeda pamokslauti

(1501.4) 135:6.1 Kovo mėnesio pradžioje, 25 m. po Kr. gim., Jonas keliavo Mirties jūros vakarine pakrante ir palei Jordano upę prieš srovę iki tos senosios brastos priešais Jerichą, per kurią Jošua ir Izraelio vaikai perėjo tada, kada į pažadėtąją žemę įžengė pirmą kartą; ir perėjęs į kitą upės krantą, jis įsikūrė netoli brastos ir pradėjo pamokslauti tiems žmonėms, kurie brisdavo per upę į vieną ir į kitą pusę. Šia brasta palyginus su kitais perėjimais per Jordano upę buvo naudojamasi dažniausia.

(1501.5) 135:6.2 Visiems, kurie girdėjo Joną, buvo akivaizdu, kad jis yra daugiau negu pamokslininkas. Didžioji dauguma tų, kurie klausėsi šito keistojo vyro, kuris buvo atėjęs iš Judėjos tyrų, nueidavo tikėdami, kad jie klausėsi pranašo balso. Nieko nuostabaus, jog šitų išvargintų ir puoselėjusių viltį žydų sielas toks reiškinys giliai sujaudino. Niekada per visą žydų istoriją tikintieji Abraomo vaikai taip netroško “Izraelio sutelkimo” arba taip karštai nelaukė “karalystės atstatymo.” Niekada per visą žydų istoriją Jono žinia, “dangaus karalystė yra šalia,” nebūtų galėjusi taip giliai ir visuotinai patraukti, kaip patraukė būtent tuo metu, kada jis taip paslaptingai pasirodė ant Jordano upės šitos pietinės brastos kranto.

(1502.1) 135:6.3 Jis buvo iš piemenų, kaip Amosas. Jis buvo apsirengęs kaip senovės Elijas, ir jis griaudėjo savo priekaištus ir liejo perspėjimus “Elijo dvasia ir galia.” Nieko nuostabaus, jog šitas keistasis pamokslininkas sukėlė galingą sujudimą visoje Palestinoje, kada keliauninkai naujieną apie jo pamokslavimą prie Jordano nešė tolyn.

(1502.2) 135:6.4 Buvo dar vienas ir naujas bruožas, susijęs su šito nazariečio pamokslininko darbu: Jis kiekvieną iš savo tikinčiųjų Jordano upėje pakrikštydavo, “kad būtų atleistos nuodėmės.“ Nors tarp žydų krikštijimas nebuvo nauja ceremonija, bet jie niekada nebuvo matę, kad ji būtų tokia, kokios laikėsi Jonas. Ilgą laiką buvo laikomasi papročio šitaip krikštyti pagonis atsivertėlius, kad jie būtų priimti į šventyklos išorinio kiemo draugiją, bet niekada anksčiau nebuvo prašoma, kad patys žydai krikštytųsi dėl atgailos. Tiktai penkiolika mėnesių praėjo nuo to meto, kada Jonas pradėjo pamokslauti ir krikštyti ir kada jis buvo suimtas ir įkalintas Erodo Antipo įsakymu, bet per šitą trumpą laiką jis pakrikštijo gerokai daugiau negu vieną šimtą tūkstančių atgailaujančiųjų.

(1502.3) 135:6.5 Jonas pamokslavo keturis mėnesius ties Betanės brasta prieš pajudėdamas į šiaurę link Jordano upės aukštupio. Dešimtys tūkstančių klausytojų, kai kurie smalsūs, bet daugelis nuoširdūs ir rimti, jo pasiklausyti ateidavo iš Judėjos, Perėjos, ir Samarijos visų kraštų. Kažkiek jų ateidavo net iš Galilėjos.

(1502.4) 135:6.6 Šitų metų gegužės mėnesį, tuo metu, kada jis tebebuvo prie Betanės brastos, šventikai ir levitai pasiuntė delegaciją, kad pasiteirautų Jono, ar jis tvirtina, jog yra Mesijas, ir kas jam suteikė teisę pamokslauti. Jonas šitiems klausiantiems atsakė: “Eikite ir pasakykite savo šeimininkams, kad jūs girdėjote ‘balsą to, kuris šaukia tyruose,’ kaip sakė pranašas, tardamas, ‘parenkite Viešpaties kelią, paruoškite tiesų kelią mūsų Dievui. Kiekvienas slėnys tikrai bus užpildytas, ir kiekvienas kalnas ir kiekviena kalva tikrai bus paversti žemais; kalvota žemė taps lyguma, tuo tarpu sunkiai praeinamos vietos tikrai taps lygiu slėniu; ir visi materialūs kūnai tikrai pamatys Dievo išgelbėjimą.’”.

(1502.5) 135:6.7 Jonas buvo drąsus, bet netaktiškas pamokslininkas. Vieną dieną, kada jis pamokslavo ir krikštijo Jordano vakariniame krante, pasikrikštyti atėjo grupė fariziejų ir keli sedukiečiai. Prieš įvesdamas juos į vandenį, Jonas, kreipdamasis į juos kaip į grupę, tarė: “Kas perspėjo jus bėgti kaip angis prieš gaisrą, nuo įniršio, kuris bus? Aš jus tikrai pakrikštysiu, bet įspėju jus, kad vestumėte vaisius, kurie būtų verti nuoširdžios atgailos, jeigu norite gauti atleidimą už savąsias nuodėmes. Nepasakokite man, jog Abraomas yra jūsų tėvas. Aš pareiškiu, kad Dievas iš šitų dvylikos akmenų, esančių čia prieš jus, sugeba sukurti vertus vaikus Abraomui. Ir net dabar kirvis yra nuleistas iki pat pačių medžio šaknų. Kiekvienas medis, nevedantis gero vaisiaus, yra pasmerktas, kad jį nukirstų ir įmestų į ugnį.” (Tie dvylika akmenų, kuriuos jis turėjo minty, buvo tie žinomi memorialiniai akmenys, kuriuos Jošua sudėjo kaip atminimą apie tai, kad šitoje pačioje vietoje perėjo “dvylika genčių,” kada jos pirmą kartą įžengė į pažadėtąją žemę.)

(1502.6) 135:6.8 Savo mokiniams Jonas rengdavo pamokas, kurių metu iki smulkmenų juos mokė naujojo gyvenimo ir stengėsi atsakyti į daugybę jų klausimų. Jis mokytojams patarė, kad jie mokytų remdamiesi tiek įstatymo dvasia, tiek ir įstatymo raide. Turtinguosius jis mokė, kad jie pamaitintų vargšus; mokesčių rinkėjams jis sakė: ”Imkite ne daugiau už tai, kas jums priklauso.” Kareiviams jis sakė: “Nenaudokite prievartos ir nieko nereikalaukite neteisėtai—pasitenkinkite savuoju užmokesčiu.” Tuo tarpu visiems jis patardavo: “Pasiruoškite amžiaus pabaigai—dangaus karalystė yra šalia.”

7. Jonas keliauna į šiaurę

(1503.1) 135:7.1 Jono mintys apie ateinančią karalystę ir jos karalių tebebuvo supainiotos. Kuo ilgiau jis pamokslavo, tuo labiau jis painiojosi, bet niekada šitas intelektualus netikrumas, susijęs su ateinančios karalystės prigimtimi, nė mažiausiu laipsniu nesumažino jo įsitikinimo, kad karalystė tikrai pasirodys tuoj pat. Jono protas galėjo būti suglumęs, bet dvasioje jis niekada nebuvo pasimetęs. Jis neturėjo jokių abejonių dėl karalystės atėjimo, bet jis toli gražu nebuvo tikras dėl to, ar Jėzus turi ar neturi būti tos karalystės valdovas. Kol Jonas laikėsi minties apie Dovydo sosto atstatymą, savo tėvų mokymo, kad Jėzus, gimęs Dovydo Mieste, turi būti tas ilgai lauktasis išlaisvintojas, tol viskas atrodė nuoseklu; bet tomis akimirkomis, kada jis daugiau linko į doktriną apie dvasinę karalystę ir laikinojo amžiaus žemėje pabaigą, tada jis labai abejojo dėl to, kokį vaidmenį šituose įvykiuose vaidins Jėzus. Kartais jis suabejodavo dėl visko, bet neilgam. Jis iš tikrųjų troško, kad apie visa tai galėtų pasikalbėti su savo pusbroliu, bet tai prieštaravo jų išreikštam susitarimui.

(1503.2) 135:7.2 Kada Jonas keliavo į šiaurę, tada jis daug mąstė apie Jėzų. Jis buvo sustojęs daugiau negu dešimtyje vietų bekeliaudamas į viršų palei Jordano upę. Būtent Adome jis pirmą kartą paminėjo “kitą, kuris turi ateiti po manęs,” atsakydamas į tiesų klausimą, kurį jam uždavė jo mokinys: “Ar tu esi Mesijas?” Ir jis toliau tęsė: “Po manęs ateis tas, kuris yra didingesnis už mane, aš nesu vertas, kad jam pasilenkęs atriščiau sandalų raiščius. Aš jus krikštiju vandeniu, bet jis jus krikštis Šventąja Dvasia. Ir savo semtuvą jis laiko rankoje, kad labai švariai išvalytų klojimą, jis surinks tuos kviečius į svirną, o pelus sudegins nuosprendžio ugnimi.”

(1503.3) 135:7.3 Atsakydamas į savo mokinių klausimus, Jonas toliau plėtė savo mokymus, diena iš dienos papildydamas tuo, kas buvo naudinga ir kas guodė, palyginus su jo ankstyvąja ir paslaptingąja žinia: ”Atgailaukite ir krikštykitės.” Iki šito laiko ėmė eiti minios iš Galilėjos ir Dekapolio. Dešimtys nuoširdžių tikinčiųjų diena po dienos leido laiką su savo mylimu mokytoju.

8. Jėzaus ir Jono susitikimas

(1503.4) 135:8.1 Iki gruodžio mėnesio, 25 m. po Kr. gim., kada Jonas, keliaudamas prieš srovę palei Jordano upę, pasiekė Pelos apylinkes, tada jo šlovė buvo išplitusi po visą Palestiną, o jo darbas buvo tapęs pagrindine pašnekesių tema visuose miestuose aplink Galilėjos ežerą. Jėzus palankiai atsiliepė apie Jono žinią, ir dėl to didelė dalis Kapernaumo gyventojų prisijungė prie Jono atgailavimo ir krikšto kulto. Zabediejaus sūnūs žvejai Jokūbas ir Jonas nuėjo pasikrikštyti gruodžio mėnesį, neužilgo po to, kada Jonas užėmė savo pamokslavimo vietą prie Pelos. Jie pas Joną nueidavo kartą per savaitę ir Jėzui atnešdavo šviežių ir iš pirmųjų lūpų žinių apie šito evangelininko darbą.

(1503.5) 135:8.2 Jėzaus broliai Jokūbas ir Judas pasišnekėdavo, kad nueis pas Joną pasikrikštyti; ir dabar, kada Judas buvo atvykęs į Kapernaumą į Sabato pamaldas, tiek jis, tiek Jokūbas, išklausę Jėzaus kalbos sinagogoje, nusprendė dėl savo planų pasitarti su juo. Tai buvo šeštadienio naktį, sausio mėnesio 12 dieną, 26 m. po Kr. gim. Jėzus paprašė šitą diskusiją atidėti iki kitos dienos, kada jis duos jiems savo atsakymą. Tą naktį jis labai mažai miegojo artimai bendraudamas su Tėvu danguje. Jis buvo pasirūpinęs, kad vidurdienio priešpiečius pavalgytų su savo broliais ir jiems duotų patarimą dėl to, kad juos pakrikštytų Jonas. Tą sekmadienio rytą Jėzus dirbo kaip paprastai valčių dirbtuvėje. Jokūbas ir Judas buvo atėję su priešpiečiais ir jo laukė medienos sandėlyje, nes dar nebuvo atėjęs metas vidurdienio pertraukai, o jie žinojo, kad Jėzus tokių dalykų labai laikėsi.

(1504.1) 135:8.3 Pieš pat vidudienio poilsį Jėzus padėjo įrankius, nusiėmė savo darbinę prijuostę ir trims darbininkams, patalpoje buvusiems su juo, paprasčiausiai tepasakė: “Manoji valanda atėjo.” Jis nuėjo pas savo brolius Jokūbą ir Judą ir pakartojo: “Manoji valanda atėjo—eikime pas Joną.” Ir jie nedelsiant išėjo į Pelą, priešpiečius valgė eidami. Tai buvo sekmadienį, sausio 13-ąją. Naktį jie praleido Jordano slėnyje ir atvyko į Jono krikštijimo vietą apie kitos dienos vidurdienį.

(1504.2) 135:8.4 Jonas ką tik buvo pradėjęs krikštyti tos dienos kandidatus. Dešimtys atgailaujančiųjų stovėjo eilėje laukdami savosios akimirkos, kada Jėzus ir du jo broliai užėmė savo vietas šitoje nuoširdžių vyrų ir moterų, kurie buvo tapę tikinčiaisiais į Jono skelbiamą dangaus karalystę, eilėje. Zabediejaus sūnų Jonas klausinėjo apie Jėzų. Jis buvo girdėjęs Jėzaus atsiliepimus apie savo pamokslavimą, ir jis diena iš dienos tikėjosi pamatyti jį atėjusį į šitą vietą, bet jis nesitikėjo to, kad pasveikintų jį kandidatų pasikrikštyti eilėje.

(1504.3) 135:8.5 Visiškai pasinėręs į tokio didelio skaičiaus atsivertėlių greito krikštijimo procesą Jonas nepakėlė ir galvos, kad pamatytų Jėzų, tol, kol Žmogaus Sūnus stovėjo tiesiai prieš jį. Kada Jonas atpažino Jėzų, tada ritualas buvo trumpam nutrauktas, kol jis pasveikino savo pusbrolį materialiame kūne ir paklausė: “Bet kodėl gi tu įbridai į vandenį, kad pasveikintum mane?” Ir Jėzus atsakė: “Kad tu mane pakrikštytum.” Jonas atsakė: “Bet gi reikia, kad pakrikštytum mane tu. Kodėl tu atėjai pas mane?” Ir Jėzus pašnibždėjo Jonui: ”Dabar pakrikštyk mane, nes mums reikia parodyti šitą pavyzdį mano broliams, stovintiems čia su manimi, ir kad žmonės galėtų žinoti, jog manoji valanda atėjo.”

(1504.4) 135:8.6 Jėzaus balse skambėjo kategoriškumo ir valdžios tonas. Jonas virpėjo iš susijaudinimo ruošdamasis krikštyti Jordano upėje Jėzų iš Nazareto pirmadienio vidurdienį, sausio mėnesio 14 dieną, 26 m. po Kr. gim. Tokiu būdu iš tikrųjų Jonas pakrikštijo Jėzų ir du jo brolius Jokūbą ir Judą. Ir kada Jonas pakrikštijo šituos tris, tada likusius tos dienos kandidatus jis paleido paskelbęs, kad krikštijimą atnaujins kitos dienos vidurdienį. Žmonėms besiskirstant, tie keturi vyrai vis dar tebestovėdami vandenyje išgirdo keistą garsą, ir netrukus tiesiai virš Jėzaus galvos akimirkai pasirodė vaizdinys, ir jie išgirdo balsą tariant: “Tai yra mano mylimas sūnus, kuriuo aš esu labai patenkintas.” Jėzaus veido išraiška labai pasikeitė, ir brisdamas iš vandens tyloje jis paliko juos, nueidamas link kalvų rytuose. Ir nė vienas žmogus Jėzaus nematė keturiasdešimt dienų.

(1504.5) 135:8.7 Jonas ėjo su Jėzumi pakankamą kelią, kad papasakotų jam istoriją apie Gabrielio apsilankymą pas jo motiną iki to meto, kai nė vienas iš jų dar nebuvo gimęs, kaip jis tą pasakojimą buvo tiek daug kartų girdėjęs iš savo motinos. Jis leido Jėzui toliau eiti savo keliu po to, kada pasakė: “Dabar aš tikrai žinau, jog tu esi tas Išlaisvintojas.” Bet Jėzus neatsakė nieko.

9. Keturiasdešimt pamokslavimo dienų

(1505.1) 135:9.1 Kada Jonas sugrįžo pas savo mokinius (dabar jis turėjo maždaug dvidešimt penkis ar trisdešimt, kurie su juo gyveno nuolat), tada jis rado juos nuoširdžiai diskutuojančius, aptariančius tai, kas ką tik buvo atsitikę, sąsajoje su Jėzaus pakrikštijimu. Visi jie buvo dar labiau pritrenkti, kada Jonas dabar atskleidė istoriją apie Gabrielio apsilankymą pas Mariją, kai Jėzus dar nebuvo gimęs, o taip pat ir tai, kad Jėzus jam neištarė nė žodžio, net ir po to, kai šitą istoriją jis papasakojo jam. Tą vakarą nelijo, ir šita grupė iš trisdešimties ar daugiau žmonių šnekėjosi iki žvaigždėmis nusėtos vėlumos. Jie smalsavo, kur nuėjo Jėzus, ir kada jį pamatys vėl.

(1505.2) 135:9.2 Po šitos dienos patyrimo Jono pamokslavimas įgavo naujų ir neabejojančių gaidų, kada jis skelbė tą, kas buvo susiję su ateinančia karalyste ir lauktuoju Mesiju. Tai buvo įtemptas laikas, kada buvo laukiama, laukiama keturiasdešimt dienų, kol sugrįš Jėzus. Bet toliau Jonas pamokslavo su didžiule galia, ir maždaug tuo laiku jo mokiniai pradėjo pamokslauti plūstančioms minioms, kurios susirinkdavo aplink Joną prie Jordano upės.

(1505.3) 135:9.3 Per šitas keturiasdešimt laukimo dienų, daug gandų pasklido po apylinkes ir net pasiekė Tiberijų ir Jeruzalę. Tūkstančiai ateidavo tam, kad pamatytų naująjį traukos objektą Jono stovykloje, tariamąjį Mesiją, bet Jėzaus nebuvo matyti. Kada Jono mokiniai pareikšdavo, jog keistasis Dievo žmogus nuėjo į kalnus, tada visa istorija daugelis suabejodavo.

(1505.4) 135:9.4 Praėjus maždaug trims savaitėms nuo to laiko, kai juos buvo palikęs Jėzus, į Pelos areną atvyko nauja delegacija nuo šventikų ir fariziejų iš Jeruzalės. Jie Jono tiesiai paklausė, ar jis yra Elijas, ar tas pranašas, kurį buvo pažadėjęs Mozė; ir kada Jonas atsakė, “Aš nesu,” tada jie išdrįso paklausti: “Ar tu esi Mesijas?” ir Jonas atsakė: “Aš nesu.” Tuomet šitie vyrai iš Jeruzalės tarė: “Jeigu tu nesi nei Elijas, nei pranašas, nei Mesijas, tuomet, kodėl gi tu krikštiji žmones ir sukuri visą šitą šurmulį?” Ir Jonas atsakė: “Kas aš esu turėtų pasakyti būtent tie, kurie išgirdo mane ir gavo iš manęs krikštą, bet aš pareiškiu jums, jog tuo metu, kai aš krikštiju vandeniu, tarp mūsų buvo tas, kuris sugrįš tam, kad krikštytų jus Šventąja Dvasia.”

(1505.5) 135:9.5 Šitos keturiasdešimt dienų buvo sunkus laikotarpis Jonui ir jo mokiniams. Koks turi būti Jono ryšys su Jėzumi? Iškildavo daugybė klausimų, kuriuos reikėjo aptarti. Ėmė reikštis politikavimas ir savanaudiškas siekis iškilti. Kilo intensyvios diskusijos apie Mesijo įvairias idėjas ir sampratas. Ar jis taps kariniu vadu ir karaliumi iš Dovydo giminės? Ar jis sunaikins romėnų kariuomenes, kaip Jošua sunaikino kanaanitus? Ar jis ateis, kad įkurtų dvasinę karalystę? Jonas, su mažuma kitų, buvo linkęs manyti, kad Jėzus atėjo tam, jog įkurtų dangaus karalystę, nors jam pačiam iš viso nebuvo aišku, kas būtent sudaro šitą dangaus karalystės įkūrimo misiją.

(1505.6) 135:9.6 Tai buvo įtemptos dienos Jono patirtyje, ir jis meldėsi, kad Jėzus sugrįžtų. Kai kurie Jono mokiniai organizavo paieškų grupes, kad eitų Jėzaus ieškoti, bet Jonas uždraudė, sakydamas: “Mūsų laikai yra dangiškojo Dievo rankose; jis nukreips savo išrinktąjį Sūnų.”

(1505.7) 135:9.7 Ankstyvą Sabato rytą, vasario 23-ąją, Jonas ir jo mokiniai, valgydami pusryčius, savo žvilgsnį nukreipė aukštyn šiaurės kryptimi ir pamatė pas juos ateinantį Jėzų. Kai jis priėjo prie jų, Jonas užlipo ant didžiulės uolos ir, pakeldamas savo skardų balsą, pasakė: “Štai Dievo Sūnus, pasaulio išlaisvintojas! Tai apie jį aš kalbėjau, kai sakiau, ‘Po manęs ateis tas, kuriam teikiama pirmenybė prieš mane, nes jis buvo iki manęs.’ Dėl šitos priežasties aš atėjau iš tyrų, kad pamokslaučiau atgailavimą ir krikštyčiau su vandeniu, skelbdamas, jog dangaus karalystė yra šalia. Ir dabar ateina tas, kuris jus krikštys Šventąja Dvasia. Ir aš mačiau, kaip toji dieviškoji dvasia nusileido ant šito žmogaus, ir aš girdėjau, kaip Dievo balsas pareiškė, “Tai yra mano mylimas Sūnus, kuriuo aš esu labai patenkintas.”

(1506.1) 135:9.8 Jėzus paprašė, kad jie valgytų toliau, tuo tarpu jis atsisėdo valgyti su Jonu, jo broliai Jokūbas ir Judas buvo sugrįžę į Kapernaumą.

(1506.2) 135:9.9 Ankstų kitos dienos rytą jis atsisveikino su Jonu ir jo mokiniais, pasukdamas atgal į Galilėją. Jis nieko jiems nepaaiškino, kada jį pamatys vėl. Į Jono klausinėjimus apie savo paties pamokslavimą ir misiją, Jėzus tepasakė: “Mano Tėvas tave ves dabar ir ateityje, kaip jis vedė ir praeityje.” Ir šitie du didingi vyrai tą rytą išsiskyrė ant Jordano upės krantų, jog niekada daugiau nebepasveikintų vienas kito materialiame kūne.

10. Jonas keliauna į pietus

(1506.3) 135:10.1 Kadangi Jėzus nuėjo į šiaurę į Galilėją, tai Jonas jautė norą eiti į pietus. Dėl to, sekmadienio rytą, kovo 3-iąją, Jonas ir jo mokinių likučiai pradėjo savo kelionę į pietus. Maždaug vienas ketvirtadalis tiesioginių Jono pasekėjų tuo metu buvo išėję į Galilėją ieškoti Jėzaus. Jonas jautė kažkokį gluminantį liūdesį. Niekada daugiau jis nebepamokslavo taip, kaip pamokslavo iki Jėzaus pakrikštijimo. Jis kažkaip jautė, jog atsakomybė dėl artėjančios karalystės ant jo pečių daugiau nebeguli. Jis jautė, kad jo darbas yra beveik užbaigtas; jis buvo liūdnas ir vienišas. Bet jis pamokslavo, krikštijo, ir keliavo į pietus.

(1506.4) 135:10.2 Netoli Adomo kaimo, Jonas užtruko keletą savaičių, ir būtent čia jis išsakė įsimintiną kritiką, nukreiptą prieš Erodą Antipą dėl neteisėtai paimtos kito vyro žmonos. Iki šitų metų (26 m. po Kr. gim.) birželio mėnesio Jonas sugrįžo prie Jordano upės brastos ties Betane, kur daugiau negu prieš metus jis buvo pradėjęs pamokslauti apie ateinančią karalystę. Per tas savaites po Jėzaus pakrikštijimo Jono pamokslavimo pobūdis palaipsniui pasikeitė į gailestingumo paprastiems žmonėms skelbimą., tuo tarpu jis su nauja jėga ėmė smerkti korumpuotus religinius ir politinius valdovus.

(1506.5) 135:10.3 Erodas Antipas, kurio teritorijoje pamokslavo Jonas, sunerimo, kad jis ir jo mokiniai nesukeltų maišto. Erodas taip pat įsižeidė dėl to, kad Jonas viešai kritikavo jo šeimyninius reikalus. Turėdamas visa tai omenyje, Erodas nusprendė pasodinti Joną į kalėjimą. Dėl to, labai ankstyvą birželio 12-osios rytą, prieš atvykstant minioms pasiklausyti pamokslavimo ir pamatyti krikštijimą, Erodo agentai Joną suėmė. Kada ėjo savaitės ir jo nepaleido, tada jo mokiniai išsisklaidė po visą Palestiną, daugelis iš jų nuėjo į Galilėją, kad prisijungtų prie Jėzaus pasekėjų.

11. Jonas kalėjime

(1506.6) 135:11.1 Kalėjime Jonas turėjo vienišumo ir tam tikra prasme kartų patyrimą. Pasimatyti su juo buvo leidžiama nedaugeliui iš jo pasekėjų. Jis labai norėjo pamatyti Jėzų, bet turėjo pasitenkinti tuo, ką išgirsdavo apie jo darbą iš tų savo pasekėjų, kurie buvo tapę tikinčiaisiais į Žmogaus Sūnų. Jam dažnai kildavo pagunda suabejoti Jėzumi ir jo dieviškąja misija. Jeigu Jėzus yra Mesijas, tai kodėl gi jis nieko nepadaro, kad jį išvaduotų iš šito nepakenčiamo įkalinimo? Šitas griežtas Dievo lankų vyras tame niekingame kalėjime kamavosi daugiau negu pusantrų metų. Ir šitas patyrimas buvo didžiulis tikėjimo į Jėzų, ir ištikimybės jam, išmėginimas. Iš tikrųjų, visas šitas patyrimas buvo didžiulis Jono tikėjimo net ir į Dievą išbandymas. Daug kartų jis jautė pagundą suabejoti net ir savo paties misijos ir patyrimo tikrumu.

(1507.1) 135:11.2 Po to, kada kalėjime jis buvo praleidęs kelis mėnesius, tada jo mokinių grupė atvyko pas jį, ir pranešusi apie Jėzaus viešą veiklą, pasakė: “Taigi, tu matai, Mokytojau, jog tas, kuris su tavimi buvo prie Jordano aukštupio, klesti ir priima visus, kas tik pas jį ateina. Jis net puotauja su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais. Tu drąsiai liudijai jį, ir vis tiek jis nieko nedaro, kad tave išlaisvintų.” Bet Jonas savo draugams atsakė: “Šitas vyras negali daryti nieko, nebent jam leistų jo Tėvas danguje. Jūs gerai prisimenate, jog aš sakiau: ‘Aš nesu Mesijas, bet aš esu tas, kurį pasiuntė iki jo, kad parengčiau kelią jam.’ Ir tą aš dariau. Tas, kuris turi nuotaką, yra jaunikis, bet jaunikio draugą, stovintį greta ir jį girdintį, jaunikio balsas labai džiugina. Dėl to mano šitas džiaugsmas išsipildė. Jis turi tapti didesnis, bet aš turiu tapti mažesnis. Aš esu iš šitos žemės ir savąją žinią aš paskelbiau. Jėzus iš Nazareto nužengia žemyn į žemę iš dangaus ir yra aukščiau už mus visus. Žmogaus Sūnus nusileido nuo Dievo, ir Dievo žodžius jis skelbs jums. Kadangi Tėvas danguje nedalina tos dvasios dalimis savo paties Sūnui. Tėvas myli savo Sūnų ir netrukus patikės visus reikalus į šito Sūnaus rankas. Tas, kas tiki į šitą Sūnų, tas turi amžinąjį gyvenimą. Ir šitie žodžiai, kuriuos aš sakau, yra teisingi ir tvirti.”

(1507.2) 135:11.3 Jono žodžiai šituos mokinius nustebino taip smarkiai, kad jie išsiskyrė tylėdami. Jonas taip pat buvo labai susijaudinęs, nes jis suvokė, kad išsakė pranašystę. Niekada daugiau jis nebeabejojo Jėzaus misija ir dieviškumu. Bet Jonas jautė skausmingą nusivylimą dėl to, kad Jėzus neatsiuntė jam jokios žinios, kad jis neatėjo aplankyti jo, ir kad jis nepanaudojo nė vienos iš savo galių tam, kad jį iš kalėjimo išlaisvintų. Bet Jėzus apie tai žinojo viską. Jonui jis jautė didžiulę meilę, bet dabar suvokdamas savo dieviškąją prigimtį ir iki galo žinodamas, kokie didingi dalykai buvo rengiami Jonui, kada jis paliks šitą pasaulį, ir taip pat žinodamas, kad Jono darbas žemėje yra užbaigtas, jis susilaikė nuo to, kad įsikištų į didžiojo pamokslininko-pranašo karjeros natūralią įvykių raidą.

(1507.3) 135:11.4 Šitas įtemptas laukimas kalėjime buvo žmogiškai neištveriamas. Tiesiog likus kelioms dienoms iki savo mirties, Jonas vėl pasiuntė patikimus žinianešius pas Jėzų, teiraudamasis: “Ar mano darbas padarytas? Kodėl aš kankinuosi kalėjime? Ar tu iš tikrųjų esi Mesijas, ar mums laukti kito?“ Ir kada šitie du mokiniai perteikė šitą žinią Jėzui, tada Žmogaus Sūnus atsakė: ”Grįžkite pas Joną ir pasakykite jam, kad aš neužmiršau, bet dėl to taip pat kenčiu ir aš, nes mums tenka įgyvendinti visą teisumą. Papasakokite Jonui, ką matėte ir girdėjote—kad vargšai turi gerąją naujieną, kuri skelbiama jiems—ir, pagaliau, pasakykite mano žemiškosios misijos mylimajam šaukliui, kad jis tikrai su kaupu patirs palaimą ateities amžiuje, jeigu neturės progos suabejoti ir suklupti dėl manęs.” Ir tai buvo paskutinioji žinia, kurią Jonas gavo iš Jėzaus. Šita žinia jį labai nuramino ir daug prisidėjo prie to, kad stabilizuotų jo tikėjimą ir paruoštų jį savo gyvenimo materialiame kūne tragiškai pabaigai, kuri taip greitai atėjo po šito įsimintino įvykio.

12. Jono Krikštytojo mirtis

(1508.1) 135:12.1 Kadangi Jonas dirbo pietinėje Perėjoje, kai jį suėmė, tai iš karto jį nugabeno į Makajero tvirtovės kalėjimą, kur laikė įkalintą iki pat nužudymo. Erodas valdė Perėją, taip pat ir Galilėją, ir šituo laiku Perėjoje jis rezidencijas turėjo tiek Julijuje, tiek Makajere. Galilėjoje oficialioji rezidencija buvo perkelta iš Sepforio į naująją sostinę Tiberijuje.

(1508.2) 135:12.2 Erodas išleisti Joną bijojo, kad nesukurstytų maišto. Jį nužudyti jis baiminosi, kad sostinėje minios nesukeltų riaušių, nes tūkstančiai perėjiečių tikėjo, kad Jonas yra šventas žmogus, pranašas. Dėl to Erodas laikė nazarietį pamokslininką kalėjime, nežinodamas, ką dar su juo daryti. Keletą kartų Joną buvo atvedę pas Erodą, bet nė karto jis nesutiko nei palikti Erodo valdų, nei susilaikyti nuo bet kokios viešos veiklos, jeigu jį paleistų. Ir šitas naujas susijaudinimas dėl Jėzaus iš Nazareto, kuris nuolat augo, įspėjo Erodą, kad Joną paleisti ne metas. Be to, Jonas taip pat buvo ir Erodijos, Erodo neteisėtos žmonos, didžiulės ir aršios neapykantos auka.

(1508.3) 135:12.3 Ne vieną kartą Erodas šnekėjosi su Jonu apie dangaus karalystę, ir nors kartais ši žinia jam padarydavo gilų įspūdį, bet jį išleisti iš kalėjimo jis bijojo.

(1508.4) 135:12.4 Kadangi Tiberijuje vis dar daug buvo statoma, tai Erodas nemažai laiko praleisdavo savo rezidencijose Perėjoje, ir jam labai patiko Makajero tvirtovė. Iki visų visuomeninių pastatų ir oficialiosios rezidencijos Tiberijuje statybos visiškos pabaigos reikėjo dar kelerių metų.

(1508.5) 135:12.5 Švęsdamas savo gimtadienį, Makajero rūmuose Erodas surengė didžiulį pobūvį savo aukštiesiems karininkams ir kitiems vyrams, užimantiems aukštus postus Galilėjos ir Perėjos valdymo tarybose. Kadangi Erodijai tiesiogiai be užuolankų apeliuojant į Erodą nepasisekė pasiekti to, kad Jonas būtų nužudytas, tai dabar ji ėmėsi užduoties tą įgyvendinti klastos būdu.

(1508.6) 135:12.6 Vykstant vakaro linksmybėms ir pramogoms, Erodija pristatė savo dukrą, kad pašoktų pobūvio dalyviams. Erodui merginos pasirodymas labai patiko ir pasikvietęs ją prie savęs jis tarė: “Tu esi žavi. Aš esu labai patenkintas tavimi. Prašyk manęs per šitą mano gimtadienį, ko tu tik trokšti, ir aš tikrai tą suteiksiu tau, net iki pusės savosios karalystės.” Ir Erodas tą pasakė, būdamas gerokai apsvaigęs nuo didelio kiekio vyno. Mergina pasitraukė į šalį ir pasiteiravo savo motinos, ko jai reikėtų iš Erodo paprašyti. Erodija tarė: “Eik prie Erodo ir paprašyk Jono Krikštytojo galvos.” Ir jaunoji panelė, sugrįžusi prie pobūvio stalo, tarė Erodui: “Aš prašau, kad nedelsiant man duotumei ant lėkštės Jono Krikštytojo galvą.”

(1508.7) 135:12.7 Erodą visą apėmė baimė ir liūdesys, bet dėl savo priesaikos ir dėl visų tų, kurie kartu su juo buvo prie stalo, jis negalėjo atsisakyti išpildyti šį prašymą. Ir Erodas Antipas pasiuntė kareivį, paliepęs jam atnešti Jono galvą. Tokiu būdu iš tiesų tą naktį kalėjime Jonui buvo nukirsta galva, tas kareivis atnešė ant lėkštės pranašo galvą ir ją įteikė jaunajai panelei, buvusiai pobūvių salės gale, o mergina lėkštę padavė savo motinai. Kada Jono mokiniai tą sužinojo, tada jie atėjo į kalėjimą Jono kūno, ir jį palaidoję, jie nuėjo ir papasakojo apie tai, kas atsitiko, Jėzui.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved