130 Dokumentas - Pakeliui į Romą

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

130 Dokumentas

Pakeliui į Romą


(1427.1) 130:0.1 KELIAVIMAS po romėnų pasaulį užėmė Jėzaus gyvenimo žemėje didžiąją dalį dvidešimt aštuntųjų metų ir visus dvidešimt devintuosius metus. Jėzus ir du iš Indijos kilę vyrai—Gonodas ir jo sūnus Ganidas—paliko Jeruzalę sekmadienio rytą, balandžio 26 dieną, 22 m. po Kr. gim. Jie keliavo pagal numatytą tvarkaraštį, ir Jėzus atsisveikino su tėvu ir sūnumi Karakso mieste Persų įlankos pakrantėje kitų metų, 23 m. po Kr. gim., gruodžio dešimtą dieną.

(1427.2) 130:0.2 Iš Jeruzalės į Cezarėją jie nuvyko Jopos keliu. Cezarėjoje jie įsėdo į laivą, plaukiantį į Aleksandriją. Iš Aleksandrijos jie išplaukė į Lasėją, esančią Kretos saloje. Iš Kretos jie pasiekė Kartageną, užsukdami į Sirenę. Iš Kartagenos jie išplaukė į Neapolį, pakeliui atplaukę į Maltą, Sirakūzus, ir Mesiną. Iš Neapolio jie nuvyko į Kapua, iš kur jie Apijaus keliu pasiekė Romą.

(1427.3) 130:0.3 Po viešnagės Romoje jie sausuma keliavo į Tarentumą, iš kur išplaukė į Atėnus Graikijoje, sustodami Nikapolyje ir Korinte. Iš Atėnų per Troją jie nuvyko į Efesą. Iš Efeso nuplaukė į Kiprą, pakeliui užsukdami Rodą. Nemažai laiko jie praleido viešėdami ir ilsėdamiesi Kipre, o tada išplaukė į Antioką Sirijoje. Iš Antioko jie iškeliavo į pietus, į Sidoną, o vėliau pasiekė Damaską. Iš ten su vilkstine jie nukeliavo į Mesopotamiją, pereidami per Tapsaką ir Larisą. Šiek tiek laiko jie praleido Babilone, aplankė Urą ir kitas vietas, o tada nuvyko į Šušą. Iš Šušos jie nukeliavo į Karaksą, iš kur Gonodas ir Ganidas išvyko į Indiją.

(1427.4) 130:0.4 Būtent tuo metu, kada Jėzus keturis mėnesius dirbo Damaske, jis išmoko kalbos, kuria šnekėjo Gonodas ir Ganidas, pagrindų. Būdamas ten jis daug laiko dirbo ties vertimais iš graikų kalbos į vieną iš Indijos kalbų, padedamas vieno vyro, kilusio iš Gonodo tėviškės regiono.

(1427.5) 130:0.5 Šitos kelionės po Viduržemio jūrą metu Jėzus maždaug pusę kiekvienos dienos praleisdavo mokydamas Ganidą ir dirbdamas Gonodo vertėju dalykinių pasitarimų ir draugiškų susitikimų metu. Kiekvienos dienos likusiąją dalį, kuri buvo skirta jo paties poreikiams, jis paskirdavo tam, kad užmegztų tuos glaudžius asmeninius ryšius su savo bičiuliais žmonėmis, kad artimai pabendrautų su šios sferos mirtingaisiais, kas taip buvo būdinga jo veiklai per šituos keletą metų, kurie ėjo prieš pat jo viešąją tarnystę.

(1427.6) 130:0.6 Tiesioginio stebėjimo ir realaus ryšio dėka Jėzus susipažino su Vakarų ir Levanto aukštesne materialia ir intelektualia civilizacija; iš Gonodo ir jo nuostabaus sūnaus jis daug sužinojo apie Indijos ir Kinijos civilizaciją ir kultūrą, kadangi Gonodas, pats būdamas Indijos gyventojas, buvo atlikęs tris didžiules keliones po geltonosios rasės imperiją.

(1427.7) 130:0.7 Ganidas, jaunasis vyras, šito ilgo ir artimo bendravimo metu daug išmoko iš Jėzaus. Jie vienas kitam pajuto didžiulę meilę, ir vaikino tėvas daug kartų mėgino įtikinti Jėzų sugrįžti su jais į Indiją, bet Jėzus visą laiką atsisakinėjo, aiškindamasis būtinybe sugrįžti pas savo šeimą Palestinoje.

1. Jopoje — pakalbis apie Joną

(1428.1) 130:1.1 Viešėdamas Jopoje, Jėzus sutiko Gadiją, filistiniečių vertėją, kuris dirbo kažkokiam Simonui, kailininkui. Gonodo agentai Mesopotamijoje su šituo Simonu vykdė didelę dalį verslo operacijų; todėl Gonodas ir jo sūnus labai norėjo jį aplankyti pakeliui į Cezarėją. Tuo metu, kada jie buvo Jopoje, Jėzus ir Gadijas nuoširdžiai susidraugavo. Šitas jaunasis filistinietis buvo tiesos ieškotojas. Jėzus buvo tiesos suteikėjas; jis buvo tiesa tajai kartai Urantijoje. Kada susitinka didis tiesos ieškotojas ir didis tiesos suteikėjas, tai tokio susitikimo pasekmė yra didingas ir išlaisvinantis apšvietimas, kilęs iš naujos tiesos patyrimo.

(1428.2) 130:1.2 Vieną dieną po vakarienės Jėzus ir jaunasis filistinietis vaikščiojo palei jūrą, ir Gadijas, nežinodamas, kad šitas “raštininkas iš Damasko” yra taip gerai susipažinęs su hebrajų padavimais, parodė Jėzui laivų prieplauką, iš kurios buvo manoma, kad Jona buvo pradėjęs savo nelemtą kelionę jūra į Taršišą. Ir kada jis išsakė savo pastabas, tada Jėzaus paklausė: “Bet, ar tu manai, jog toji didelė žuvis iš tikrųjų prarijo Joną?” Jėzus suvokė, jog šitas padavimas nepaprastai įtakojo šito jauno vyro gyvenimą, ir jog apmąstymai apie šį padavimą privertė jį padaryti tokią kvailystę, kad jis mėgintų pabėgti nuo pareigos; dėl to Jėzus nepasakė nieko tokio, kas dabartinius Gadijo praktinio gyvenimo motyvacijos pagrindus staiga sugriautų. Atsakydamas į šitą klausimą, Jėzus tarė: “Mano drauge, mes visi esame jonos, turime nugyventi savo gyvenimą, sutinkamai su Dievo valia, ir visais atvejais, kada tik stengiamės išvengti kasdienio gyvenimo dabartinės pareigos bėgdami link tolimų pagundų, tada šituo mes atsiduodame tam, kad mus tiesiogiai valdytų tie poveikiai, kurių nereguliuoja tiesos galios ir teisumo jėgos. Bėgimas nuo pareigos yra tiesos paaukojimas. Bėgimas nuo šviesos ir gyvenimo tarnystės gali atnešti tiktai tokius kankinančius susidūrimus su atkakliais savanaudiškumo banginiais, kurie galų gale atveda į tamsą ir mirtį, nebent tokie Dievą apleidę jonos tikrai atsuktų savo širdį, net ir apimti didžiausios nevilties, į Dievo ir jo gėrio ieškojimą. Ir kada tokios nevilties apimtos sielos Dievo ieško nuoširdžiai—yra išalkusios tiesos ir ištroškusios teisumo—nėra visiškai nieko, kas galėtų juos toliau laikyti nelaisvėje. Kad ir kokiame dugne jie būtų atsidūrę, tačiau kada šviesos jie ieškos iš visos širdies, tada dangiškojo Viešpaties Dievo dvasia juos išlaisvins iš jų nelaisvės; gyvenimo nepalankios aplinkybės juos išmes į naujų galimybių sausą žemę atnaujintam tarnavimui ir išmintingesniam gyvenimui.”

(1428.3) 130:1.3 Jėzaus mokymas Gadiją nepaprastai sujaudino, ir jie prie jūros šnekėjosi iki išnaktų, o prieš jiems sugrįžtant ten, kur buvo apsistoję, jie kartu pasimeldė ir vienas už kitą. Tai buvo tas pats Gadijas, kuris vėliau klausėsi Petro pamokslavimo, tapo giliai įtikėjęs į Jėzų iš Nazareto, ir vieną vakarą Dorko namuose dalyvavo atmintiname ginče su Petru. Ir Gadijas daug prisidėjo prie to, kad Simonas, turtingas odos pirklys, galutinai apsisprendė priimti krikščionybę.

(1428.4) 130:1.4 (Šitame pasakojime apie Jėzaus asmeninį darbą su savo bičiuliais mirtingaisiais šitos kelionės po Viduržemio jūrą metu, mes, sutinkamai su mūsų leidimu, laisvai versime jo žodžius į šiuolaikinę frazeologiją, vartojamą Urantijoje šito perteikimo metu.)

(1429.1) 130:1.5 Jėzaus paskutinis susitikimas su Gadijumi buvo susijęs su diskusija apie gėrį ir blogį. Šitas jaunasis filistinietis buvo labai sunerimęs dėl neteisingumo jausmo, dėl to, jog pasaulyje blogis egzistuoja šalia gėrio. Jis sakė: “Kaip gali Dievas, jeigu jis yra be galo geras, leisti mums kentėti skausmą, kurį sukelia blogis; galų gale, kas sukuria blogį?” Tomis dienomis daugelis vis dar tikėjo, kad Dievas sukuria tiek gėrį, tiek blogį, bet Jėzus niekada nemokė tokios klaidos. Atsakydamas į šitą klausimą, Jėzus pasakė: “Mano broli, Dievas yra meilė; dėl to jis turi būti geras, ir jo gėris yra toks didžiulis ir tikras, kad jame negali būti mažų ir netikrų blogio dalykų. Dievas yra toks teigiamai geras, kad jame absoliučiai nėra vietos neigiamam blogiui. Blogis yra nesubrendęs pasirinkimas ir neapgalvotas klaidingas žingsnis tų, kurie priešinasi gėriui, atstumia grožį, ir yra neištikimi tiesai. Blogis yra tiktai nesubrendimo klaidingas prisitaikymas arba griaunantis ir iškreipiantis nežinojimo poveikis. Blogis yra neišvengiama tamsa, kuri seka įkandin neišmintingo šviesos atstūmimo. Blogis yra tai, kas yra tamsu ir netiesa, ir kuris, kada būna pasirenkamas sąmoningai ir patvirtinamas savąja valia, tampa nuodėme.

(1429.2) 130:1.6 “Tavo Tėvas danguje, apdovanodamas tave galia pasirinkti tarp tiesos ir klaidos, sukūrė šviesos ir gyvenimo teigiamo kelio potencialų neiginį; bet tokios blogio klaidos iš tikrųjų neegzistuoja tol, kol protingas tvarinys panori to, kad jos egzistuotų, klaidingai pasirinkdamas gyvenimo būdą. Ir tada toks blogis vėliau iš tikrųjų tokio užsispyrusio ir maištingo tvarinio sąmoningu ir tyčiniu pasirinkimu yra pakeliamas iki nuodėmės. Būtent dėl to mūsų Tėvas danguje leidžia gėriui ir blogiui būti greta iki gyvenimo pabaigos, lygiai taip, kaip gamta leidžia kviečiams ir vikiams augti vieniems šalia kitų iki derliaus nuėmimo.” Gadijas buvo visiškai patenkintas Jėzaus atsakymu į šitą klausimą po to, kai vėlesnioji diskusija išaiškino šitų svarbių teiginių tikrąją prasmę.

2. Cezarėjoje

(1429.3) 130:2.1 Jėzus ir jo draugai Cezarėjoje užtruko ilgiau negu tikėjosi, nes buvo pastebėta, jog gali suskilti laivo, kuriuo jie ketino pradėti kelionę, viena iš didžulių vairuojančiųjų menčių. Kapitonas nusprendė pasilikti uoste, kol bus padaryta nauja. Šitai užduočiai atlikti trūko kvalifikuotų darbininkų, dirbančių su medžiu, todėl Jėzus savo noru pasisiūlė padėti. Vakarais Jėzus ir jo draugai vaikštinėdavo ant gražios sienos, kuri buvo kaip pasivaikščiojimo takas aplink uostą. Ganidui labai patiko Jėzaus aiškinimas apie miesto vandens sistemą ir apie tą metodą, kurio dėka potvyniai buvo panaudojami tam, kad išplautų miesto gatves ir kanalizacijos kanalus. Šitam jaunuoliui iš Indijos didžiulį įspūdį padarė Augusto šventykla, kuri buvo pastatyta ant kalvos ir kurią vainikavo romėnų imperatoriaus milžiniška statula. Savo viešnagės antrosios dienos popietę jie trys buvo spektaklyje, vykusiame milžiniškame amfiteatre, kuriame galėjo sėdėti dvidešimt tūkstančių žmonių, ir tą vakarą jie žiūrėjo graikų pjesę. Tai buvo pirmieji tokios rūšies vaidinimai, kuriuos kada nors buvo matęs Ganidas, ir apie juos jis pateikė Jėzui daug klausimų. Trečiosios dienos rytą jie oficialiai aplankė gubernatoriaus rūmus, kadangi Cezarėja buvo Palestinos sostinė ir romėnų prokuratoriaus rezidencija.

(1429.4) 130:2.2 Jų užeigoje taip pat buvo apsistojęs ir pirklys iš Mongolijos, ir kadangi šitas Tolimųjų Rytų gyventojas graikiškai šnekėjo visiškai gerai, tai Jėzus keletą kartų su juo ilgai bendravo. Šitam vyrui gilų įspūdį padarė Jėzaus filosofija apie gyvenimą ir jis niekada neužmiršo jo išmintingų žodžių apie “dangiškojo gyvenimo nugyvenimą žemėje, kasdien paklūstant dangiškojo Tėvo valiai.” Šitas pirklys buvo daoistas, ir šitokiu būdu jis tvirtai įtikėjo į visuotinės Dievybės doktriną. Sugrįžęs į Mongoliją, jis pradėjo mokyti šitų išvytytų tiesų savo kaimynus ir verslo partnerius, ir būtent tokios veiklos įtakoje, jo vyriausiasis sūnus nusprendė tapti daoistų šventiku. Per visą savo gyvenimą šitas jaunas vyras demonstravo didžiulę įtaką išvystytos tiesos labui, ir juo pasekė jo sūnus ir anūkas, kurie lygiai taip pat buvo visiškai atsidavę Vieno Dievo—Aukščiausiojo Dangaus Valdovo—doktrinai.

(1430.1) 130:2.3 Nors ankstyvosios krikščionių bažnyčios rytinė atšaka, kurios centras buvo Filadelfijoje, Jėzaus mokymų laikėsi ištikimiau už savo sielos brolius Jeruzalėje, bet gaila, jog nebuvo nė vieno panašaus į Petrą, kuris būtų nuėjęs į Kiniją, arba kaip Pauliaus, kuris būtų patekęs į Indiją, kur tuo metu dvasinė dirva buvo tokia palanki sėti naujosios karalystės evangelijos sėklas. Tie patys Jėzaus mokymai, kaip jų laikėsi filadelfijiečiai, būtų padarę tiesioginį ir veiksmingą poveikį dvasiškai išalkusių Azijos tautų protams, kaip tą padarė Petro ir Pauliaus pamokslavimai Vakaruose.

(1430.2) 130:2.4 Vienas iš jaunų vyrų, kuris vieną dieną su Jėzumi dirbo prie vairavimo menties, labai susidomėjo tais žodžiais, kuriuos jis kartas nuo karto išsakydavo, jiems bedirbant laivų statykloje. Kada Jėzus užsiminė, jog Tėvas danguje rūpinasi savo vaikų žemėje gerove, tada šitas jaunas graikas, Anaksandas, tarė: “Jeigu šie Dievai rūpinasi manimi, tada kodėl gi jie nepašalina šitų dirbtuvių žiauraus ir neteisingo dešimtininko?” Jis buvo pritrenktas, kada Jėzus atsakė: “Kadangi tu žinai gėrio kelius ir vertini teisingumą, galbūt šie Dievai šitą klystantį žmogų atvedė prie tavęs tam, jog tu galėtum jį atvesti į šitą geresnįjį kelią. Galbūt tu esi toji druska, kuri šitą brolį turi padaryti priimtinesnį visiems kitiems žmonėms; tai yra, jeigu tu nepraradai savojo skonio. Taip, kaip yra, tai šitas žmogus yra tavo šeimininkas tuo, kad jo blogi poelgiai tau daro blogą poveikį. Kodėl gi tau neparodžius savojo pranašumo prieš blogį gėrio galios dėka ir šitaip netapus visų santykių tarp judviejų šeimininku? Aš numatau, jog tavo viduje esantis gėris gali nugalėti jo viduje esantį blogį, jeigu šiam gėriui suteiktum sąžiningą ir gyvą galimybę pasireikšti. Mirtingojo egzistencijoje nėra jokio kito labiau pavergiančio ir jaudinančio patyrimo už tą džiugesį, kada materialioji gyvybė tampa dvasinės energijos ir dieviškosios tiesos partneriu vienoje iš jų triumfuojančių kovų prieš suklydimą ir blogį. Nuostabus ir transformuojantis yra toks patyrimas, kada tampama dvasinės šviesos gyvuoju kanalu tokiam mirtingajam, kuris sėdi dvasinėje tamsoje. Jeigu tu tiesa esi palaimintas labiau negu ja palaimintas yra šitas žmogus, tai jo nepriteklius turėtų tau mesti iššūkį. Tikrai tu nesi tas bailys, kuris galėtų stovėti ant jūros kranto ir stebėti, kaip skęsta nemokantis plaukti bičiulis žmogus! Kiek daug vertingesnė yra šito žmogaus siela, pasimetusi tamsoje, palyginus su vandenyje skęstančiu jo kūnu!”

(1430.3) 130:2.5 Anaksandą nepaprastai sujaudino Jėzaus žodžiai. Netrukus jis papasakojo savo viršininkui, ką buvo sakęs Jėzus, ir tą vakarą jie abu paprašė Jėzaus patarimo dėl savo sielų gerovės. Ir vėliau, po to, kai krikščioniškoji žinia buvo paskelbta Cezarėjoje, abu šitie vyrai, vienas graikas, o kitas romėnas, įtikėjo į tai, ką skelbė Pilypas, ir tapo jo įkurtos bažnyčios žymiais nariais. Vėliau šitas jaunas graikas buvo paskirtas pasiuntiniu romėnų centurionui, Kornelijui, kuris tapo tikinčiuoju Petro tarnystės dėka. Anaksandas ir toliau nešė šviesą tiems, kurie sėdėjo tamsybėje iki Pauliaus įkalinimo Cezarėjoje dienų, kada jis, atsitiktinai, žuvo per didžiąsias dvidešimties tūkstančių žydų skerdynes tuo metu, kada teikė pagalbą kenčiantiems ir mirštantiems.

(1431.1) 130:2.6 Ganidas, iki šito laiko, po truputį sužinojo, kaip jo repetitorius praleidžia laisvalaikį, šitaip neįprastai asmeniškai tarnaudamas savo bičiuliams žmonėms, ir jaunasis indas nusprendė išsiaiškinti šitos nenutrūkstančios veiklos motyvą. Jis paklausė: “Kodėl tu nuolat skiri laiką šitiems susitikimams su svetimais žmonėmis?” Ir Jėzus atsakė: “Ganidai, nė vienas žmogus nėra svetimas tam, kuris pažįsta Dievą. Tame patyrime, kada surandi Tėvą danguje, tu atrandi, jog visi žmonės yra tavo broliai, ir argi tai atrodo keista, jog žmogus turėtų patirti džiaugsmą, sutikdamas naujai atrastą brolį? Susipažinti su savo broliais ir seserimis, sužinoti jų problemas ir išmokti juos mylėti, yra aukščiausias gyvenimo patyrimas.”

(1431.2) 130:2.7 Šito iki gilios nakties užtrukusio pasikalbėjimo metu jaunasis vyras paprašė Jėzaus, kad šis jam paaiškintų skirtumą tarp Dievo valios ir to žmogiškojo proto pasirinkimo veiksmo, kuris taip pat yra vadinamas valia. Iš esmės Jėzus paaiškino: Dievo valia yra Dievo kelias, partnerystė su Dievo pasirinkimu bet kokios potencialios alternatyvos akivaizdoje. Dėl to, Dievo valios vykdymas yra toks augantis patyrimas, kada yra tampama vis labiau ir labiau panašiu į Dievą, o Dievas yra šaltinis ir likimas viso to, kas yra gera ir gražu ir teisinga. Žmogaus valia yra žmogaus kelias, visuma to, kuo mirtingasis nusprendžia būti ir ką nusprendžia daryti. Valia yra savimoningos būtybės sąmoningas pasirinkimas, kuris veda į sprendimo motyvuotą elgesį, kuris remiasi protingu apmąstymu.

(1431.3) 130:2.8 Tą popietę Jėzus ir Ganidas abu mėgavosi žaisdami su labai protingu aviganiu, ir Ganidas norėjo sužinoti, ar šuo turi sielą, ar jis turi valią, ir atsakydamas į jo klausimus, Jėzus aiškino: “Šuo turi tokį protą, kuris gali pažinti materialų žmogų, savo šeimininką, bet negali pažinti Dievo, kuris yra dvasia; dėl to šuo neturi dvasinės prigimties ir negali turėti dvasinio patyrimo. Šuo gali turėti valią, suteiktą gamtos ir padidintą treniravimo dėka, bet tokia proto galia nėra dvasinė jėga, taip pat jos negalima lyginti ir su žmogiškąja valia, ta prasme, kad ji nėra apmąstanti— ji nėra pasekmė to, kad sugebama atskirti aukštesnes ir moralias prasmes arba pasekmė to, kad yra pasirenkamos dvasinės ir amžinosios vertybės. Būtent tai, jog mirtingasis žmogus turi tokias dvasinio suvokimo ir tiesos pasirinkimo galias, jį padaro moralia būtybe, tokiu tvariniu, kuris yra apdovanotas dvasinės atsakomybės savybėmis ir amžinojo išlikimo potencialu.” Jėzus toliau aiškino, jog būtent dėl to, kad gyvulys tokių protinių galių neturi, tai gyvulių pasaulis niekada negalės sukurti kalbos laike arba patirti, ką nors tokio, kas prilygtų asmenybės išlikimui amžinybėje. Po šios dienos mokymo Ganidas daugiau niekada nebepuoselėjo tikėjimo į žmonių sielų persikėlimą į gyvūnų kūnus.

(1431.4) 130:2.9 Kitą dieną Ganidas visa tai aptarė su savo tėvu, ir būtent atsakydamas į Gonodo klausimą, Jėzus paaiškino, jog “žmogiškieji norai, kurie yra visiškai susiję vien tiktai su žemiškaisiais sprendimais dėl gyvulinės egzistencijos materialių problemų, yra pasmerkti tam, jog pražūtų laike. Tie, kurie priima nuoširdžius moralius sprendimus ir beribius dvasinius pasirinkimus, šitokiu būdu yra vis labiau sutapatinami su viduje gyvenančia ir dieviškąja dvasia, ir tuo jie iš tiesų vis didesniu laipsniu yra transformuojami į amžinojo išlikimo vertybes—dieviškosios tarnystės nesibaigiantį vystymąsi.

(1431.5) 130:2.10 Būtent šitą pačią dieną mes pirmą kartą išgirdome tą svarbią tiesą, kuri, išreikšta šiuolaikine kalba, skambėtų taip: “Valia yra tas žmogiškojo proto pasireiškimas, kuris įgalina subjektyvią sąmonę save išreikšti objektyviai ir patirti tokį reiškinį, kai yra siekiama būti panašiu į Dievą.” Ir būtent šita pačia prasme kiekviena mąstanti ir dvasinga žmogiškoji būtybė gali tapti kurianti.

3. Aleksandrijoje

(1432.1) 130:3.1 Tai buvo kupinas įvykių apsilankymas Cezarėjoje, o kada laivas buvo parengtas, Jėzus ir du jo draugai vienos dienos pusiaudienį išvyko į Aleksandriją Egipte.

(1432.2) 130:3.2 Tiems trims kelionė į Aleksandriją buvo viena iš maloniausių. Ganidas susižavėjo ta kelione ir nuolat klausinėjo Jėzų. Jiems artėjant prie miesto uosto, jaunąjį vyrą sujaudino didžiulis Faroso švyturys, pastatytas saloje, kurią Aleksandras molu sujungė su žemynine sausuma, šitaip sukurdamas dvi puikias prieplaukas ir šituo Aleksandriją paversdamas Afrikos, Azijos, ir Europos prekybine jūros kryžkele. Šitas didžiulis švyturys buvo vienas iš septynių pasaulio stebuklų ir visų vėlesniųjų švyturių pirmtakas. Jie atsikėlė anksti ryte, kad pamatytų šitą nuostabų gyvybę gelbstintį žmogaus įrenginį, ir tarp Ganido susižavėjimo šūksnių Jėzus sakė: “Ir tu, mano sūnau, būsi panašus į šitą švyturį, kada sugrįši į Indiją, net ir po to, kai tavo tėvas ilsėsis ramybėje; tu tapsi panašiu į gyvenimo šviesą tiems, kurie sėdi aplink tave tamsoje, rodydamas visiems, kurie taip trokšta surasti tą kelią, kad saugiai pasiektų išsigelbėjimo uostą.” Ir, suspausdamas Jėzaus ranką, Ganidas tarė: “Aš tikrai juo būsiu.”

(1432.3) 130:3.3 Ir vėl mes pastebime, jog krikščioniškosios religijos ankstyvieji mokytojai padarė didžiulę klaidą, kada jie taip išskirtinai savo dėmesį nukreipė į romėnų pasaulio vakarietiškąją civilizaciją. Tokius Jėzaus mokymus, kokius išpažino Mesopotamijos tikintieji pirmajame amžiuje, būtų iš karto priėmusios įvairios Azijos religininkų grupės.

(1432.4) 130:3.4 Nepraėjus ir keturioms valandoms po atplaukimo, jie buvo įsikūrę ilgo ir plataus prospekto, vieno šimto pėdų pločio ir penkių mylių ilgio, kuris toliau tęsėsi iki šito miesto, turinčio vieną milijoną gyventojų, vakarinio pakraščio, beveik pačiame rytiniame gale. Pirmą kartą apžiūrėjus miesto pagrindines įžymybes—universitetą (muziejų), biblioteką, karališkąjį Aleksandro mauzoliejų, rūmus, Neptūno šventyklą, teatrą, ir sporto salę—Gonodas ėmėsi savųjų reikalų, tuo tarpu Jėzus ir Ganidas nuėjo į biblioteką, didžiausią pasaulyje. Čia buvo surinkta beveik milijonas rankraščių iš viso civilizuoto pasaulio: Graikijos, Romos, Palestinos, Partos, Indijos, Kinijos, ir net Japonijos. Šitoje bibliotekoje Ganidas pamatė didžiausią visame pasaulyje indų literatūros rinkinį; ir čia jie kažkiek laiko praleisdavo kiekvieną dieną per visą savo viešnagę Aleksandrijoje. Jėzus papasakojo Ganidui apie tai, kaip šitoje vietoje hebrajų raštai buvo išversti į graikų kalbą. Vėl ir vėl jie diskutavo apie visas pasaulio religijas, Jėzus šitam jaunam protui stengėsi nurodyti tiesą kiekvienoje iš religijų, visuomet pridurdamas: “Bet Jahvė yra tas Dievas, kuris išsivystė iš Melkizedeko apreiškimų ir susitarimo su Abraomu. Žydai buvo Abraomo palikuonys ir vėliau užėmė tą pačią žemę, kurioje gyveno ir mokė Melkizedekas, ir iš kurios jis išsiuntė mokytojus po visą pasaulį; ir galų gale jų religija pateikė aiškesnį supratimą apie Viešpatį Izraelio Dievą kaip Visuotinį Tėvą danguje negu bet kuri kita pasaulio religija.”

(1432.5) 130:3.5 Vadovaujant Jėzui, Ganidas sudarė pasaulio visų tų religijų, kurios pripažino Visuotinę Dievybę, nors jos galėjo daugiau ar mažiau pripažinti ir antraeiles dievybes, mokymų rinkinį. Po daugybės diskusijų Jėzus ir Ganidas nusprendė, kad romėnai savo religijoje tikrojo Dievo neturi, kad jų religija vargu ar yra daugiau negu imperatoriaus garbinimas. Jie priėjo išvados, jog graikai turi filosofiją, bet vargu ar turi religiją su asmeniu Dievu. Misteriniai kultai, kurių jie atsisakė dėl painiavos, kuri kildavo dėl jų didžiulio skaičiaus, ir dėl to, kad jų skirtingos sampratos apie Dievybę, atrodo, jog buvo atsiradusios iš kitų ir senesnių religijų.

(1433.1) 130:3.6 Nors Ganidas visa tai išvertė Aleksandrijoje, bet šituos rinkinius iki galo suklasifikavo ir savo paties asmenines išvadas pridėjo tiktai tuomet, kada jie beveik baigė savo viešnagę Romoje. Jis labai nustebo, kai pamatė, jog pasaulio bažnytinės literatūros visi geriausieji autoriai daugiau ar mažiau aiškiai pripažino amžinojo Dievo egzistavimą ir didele dalimi sutarė dėl jo charakterio ir jo ryšio su mirtinguoju žmogumi.

(1433.2) 130:3.7 Jėzus ir Ganidas, viešėdami Aleksandrijoje, daug laiko praleido muziejuje. Šitas muziejus neturėjo sukaupęs retų daiktų, jis greičiau buvo vaizduojamojo meno, mokslo, ir literatūros universitetas. Mokyti profesoriai čia kasdien skaitydavo paskaitas, ir tais laikais tai buvo Vakarų pasaulio intelektualinis centras. Diena iš dienos Jėzus paskaitas versdavo Ganidui; vieną antrosios savaitės dieną jaunasis vyras sušuko: “Mokytojau Jošua, tu žinai daugiau už šituos profesorius; tu turėtum atsistoti ir papasakoti tuos didžius dalykus, apie kuriuos tu pasakojai man; jie susipainiojo dėl savo per didelio mąstymo. Aš pasišnekėsiu su savo tėvu ir pasirūpinsiu, kad jis dėl to susitartų.” Jėzus nusišypsojo, tardamas: “Tu esi susižavėjęs mokinys, bet šitie mokytojai nemąsto taip, kad tu ir aš mokytume juos. Nesudvasinto mokytumo puikavimasis žmogaus patyrime yra klastingas dalykas. Tikrasis mokytojas savo intelektualų vientisumą išlaiko tuo, kad visą laiką jis lieka mokinys.”

(1433.3) 130:3.8 Aleksandrija buvo susimaišiusios Vakarų kultūros centras ir po Romos buvo didžiausias ir nuostabiausias miestas pasaulyje. Čia buvo didžiausia pasaulyje žydų sinagoga, Aleksandrijos Sanhedrino, septyniasdešimties valdančiųjų senolių, valdymo vieta.

(1433.4) 130:3.9 Tarp tų daugelio vyrų, su kuriais Gonodas turėjo verslo reikalų, buvo vienas žydas bankininkas, Aleksandras, kurio brolis, Filonas, buvo to laiko įžymus religinis filosofas. Filonas buvo užsiėmęs pagirtina, bet nepaprastai sunkia graikų filosofijos ir hebrajų teologijos suderinimo užduotimi. Ganidas ir Jėzus daug kalbėjosi apie Filono mokymus ir tikėjosi dalyvauti kai kuriose jo paskaitose, bet per visą jų viešnagę Aleksandrijoje šitas įžymus helenistas žydas sirgdamas pragulėjo lovoje.

(1433.5) 130:3.10 Jėzus rekomendavo Ganidui daug ką iš graikų filosofijos ir stoikų doktrinų, bet šiam vaikinui jis įteigė tiesą, jog šitos tikėjimo sistemos, kaip ir kai kurių jo paties tautiečių neaiškūs mokymai, religijos buvo tiktai ta prasme, kad jie vedė žmones į Dievo ieškojimą ir į tokį gyvąjį patyrimą, kada būna pažįstamas Amžinasis.

4. Pasikalbėjimas apie tikrovę

(1433.6) 130:4.1 Paskutinį vakarą prieš išvykstant iš Aleksandrijos, Ganidas ir Jėzus ilgai bendravo su vienu iš universiteto profesorių, kuris specializavosi valstybės valdymo srityje ir kuris skaitė paskaitas apie Platono mokymus. Mokytam graikų mokytojui Jėzus atliko vertėjo vaidmenį, bet savo paties mokymo neįterpė, kad paneigtų graikų filosofiją. Gonodas tą vakarą buvo išvykęs verslo reikalais; taigi, profesoriui išėjus, mokytojas ir jo mokinys ilgai ir nuoširdžiai šnekėjosi apie Platono doktrinas. Nors Jėzus su išlygomis ir pritarė kai kuriems graikų mokymams, kurie buvo susiję su ta teorija, jog pasaulio materialūs daiktai yra nematomų, bet daug tikresnių dvasinių realybių šešėliniai atspindžiai, tačiau vaikino mąstymui jis stengėsi pakloti patikimesnį pamatą; taigi jis pradėjo ilgą traktatą apie tikrovės prigimtį visatoje. Iš esmės ir šiuolaikine frazeologija perteikus, Jėzus Ganidui aiškino:

(1434.1) 130:4.2 Visatos tikrovės šaltinis yra Begalinysis. Ribinės kūrinijos materialūs daiktai yra Rojaus Modelio ir amžinojo Dievo Visuotinio Proto laiko-erdvės pasekmės. Priežastingumas fiziniame pasaulyje, savimonė intelektualiame pasaulyje, ir besivystantis vidinis aš dvasiniame pasaulyje—šitos realybės, projektuojamos visuotiniu mastu, sujungtos amžinojoje sąsajoje, ir patiriamos kaip kokybės tobulumas ir vertybės dieviškumas—sudaro Aukščiausiojo tikrovę. Bet visą laiką besikeičiančioje visatoje priežastingumo, intelekto, ir dvasinio patyrimo Pirminė Asmenybė yra nekintanti, absoliuti. Visi daiktai, net ir beribių vertybių ir dieviškųjų savybių amžinojoje visatoje, gali keistis, ir dažnai iš tiesų keičiasi, išskyrus Absoliutus ir tą, kas pasiekė absoliutų fizinį statusą, absoliutų intelektualų aprėpimą, ar absoliučią dvasinę tapatybę.

(1434.2) 130:4.3 Aukščiausias lygis, iki kurio gali progresuoti ribinis tvarinys, yra Visuotinio Tėvo atpažinimas ir Aukščiausiojo pažinimas. Ir net tada, tokios užbaigtumo likimo būtybės toliau patiria keitimąsi fizinio pasaulio judėjimuose ir jo materialiuose reiškiniuose. Lygiai taip jie iš tikrųjų toliau suvokia, kad jų vidinis aš vystosi, jiems toliau kylant dvasinėje visatoje, ir, kad jų sąmonė plečiasi, kada jie vis giliau suvokia intelektualų kosmosą ir kada vis gilau reaguoja į šį intelektualų kosmosą. Tiktai valios tobulumo, harmonijos, ir vienovės dėka iš tiesų tvarinys su Kūrėju gali susivienyti; ir tokia dieviškumo būsena yra pasiekiama ir palaikoma tiktai tada, kada tvarinys toliau gyvena laike ir amžinybėje taip, kad jo ribinė asmeninė valia nuolat paklūsta Kūrėjo dieviškajai valiai. Visada troškimas vykdyti Tėvo valią turi būti aukščiausias sieloje ir vyrauti kylančiojo Dievo sūnaus prote.

(1434.3) 130:4.4 Vienaakis žmogus niekada negali tikėtis pamatyti perspektyvos gelmės. Taip pat ir vienaakiai materialistai mokslininkai ar vienaakiai dvasiniai mistikai ir alegorininkai negali teisingai matyti ir adekvačiai suvokti tikrųjų visatos tikrovės gelmių. Visos tikrosios tvarinio patyrimo vertybės yra paslėptos suvokimo gelmėje.

(1434.4) 130:4.5 Neprotingas priežastingumas iš to, kas yra primityvus ir paprastas, negali išvystyti to, kas yra subtilus ir sudėtingas, taip pat ir nedvasingas patyrimas iš laiko mirtingųjų materialių protų negali išvystyti amžinojo išlikimo dieviškojo charakterio. Tas vienintelis visatos bruožas, kuris taip išskirtinai apibūdina begalinę Dievybę, yra šitas nesibaigiantis kūrybinis asmenybės, kuri gali išlikti vis labiau siekdama Dievybės, padovanojimas.

(1434.5) 130:4.6 Asmenybė yra toji kosminė dovana, toji visuotinės tikrovės fazė, kuri gali egzistuoti kartu su neribota kaita ir tuo pačiu metu išlaikyti savo tapatybę visų tokių pasikeitimų akivaizdoje, ir per amžius po šito.

(1434.6) 130:4.7 Gyvybė yra pirminio kosminio priežastingumo prisitaikymas prie visatos situacijų reikalavimų ir galimybių, ir ji atsiranda Visuotinio Proto veiksmu ir Dievo, kuris yra dvasia, dvasinės kibirkšties sužadinimu. Gyvybės prasmė yra jos prisitaikymas; gyvybės vertybė yra jos sugebėjimas progresuoti—net iki Dievo-sąmonės aukštybių.

(1434.7) 130:4.8 Dėl savimoningos gyvybės klaidingo prisitaikymo prie visatos atsiranda kosminė disharmonija. Galutinis asmenybės valios nusigręžimas nuo visatų kurso atveda į intelektualią izoliaciją, asmenybės atsiskyrimą. Praradus viduje gyvenantį dvasinį šturmaną, ištinka dvasinis egzistencijos nutraukimas. Protinga ir progresuojanti gyvybė tada tampa, pati savaime, nepaneigiamu įrodymu, jog egzistuoja tikslinga visata, išreiškianti dieviškojo Kūrėjo valią. Ir šitoji gyvybė, apskritai, kovodama žengia į aukštesnes vertybes, savo galutiniuoju tikslu turėdama Visuotinį Tėvą.

(1435.1) 130:4.9 Žmogus turi protą, kuris skiriasi nuo gyvulinio proto tiktai išsivystymo laipsniu, jeigu nežiūrėti į intelekto aukštesnę ir panašesnę į dvasinę tarnystę. Dėl to gyvūnai (neturėdami garbinimo ir išminties) negali patirti viršsąmonės, sąmonės sąmonės. Gyvulio protas suvokia tiktai objektyvią visatą.

(1435.2) 130:4.10 Žinojimas yra materialaus arba faktą suvokiančio proto sfera. Tiesa yra ta sfera, kuri priklauso dvasiškai apdovanotam intelektui, kuris suvokia, jog pažįsta Dievą. Žinojimas yra įrodomas; tiesa yra patiriama. Žinojimas yra proto nuosavybė; tiesa yra sielos patyrimas, besivystantis savasis aš. Žinojimas yra nedvasinio lygio funkcija; tiesa yra visatų intelektualaus-dvasinio lygio fazė. Materialus protas suvokia faktinio žinojimo pasaulį; sudvasintas intelektas suvokia tikrųjų vertybių pasaulį. Šitie du požiūriai, sinchronizuoti ir harmonizuoti, atskleidžia tikrovės pasaulį, kuriame išmintis paaiškina visatos reiškinius, besivystančio asmeninio patyrimo požiūriu.

(1435.3) 130:4.11 Suklydimas (blogis) yra bausmė už netobulumą. Netobulumo savybes arba klaidingo prisitaikymo faktus materialiame lygyje atskleidžia kritiškas stebėjimas ir mokslinė analize; moraliniame lygyje tą atskleidžia žmogiškasis patyrimas. Blogio buvimas sudaro proto suklydimų ir besivystančio savojo aš nesubrendimo įrodymą. Dėl to, blogis taip pat yra netobulumo matas aiškinant visatą. Galimybė padaryti klaidų yra neatskiriama nuo išminties įgijimo, nuo to plano, kada į priekį žengiama nuo to, kas yra dalinis ir laikinas, į tai, kas yra užbaigtas ir amžinas, nuo to, kas yra santykinis ir netobulas, į tai, kas yra galutinis ir ištobulintas. Suklydimas yra santykinio neužbaigtumo šešėlis, kuris būtinai turi kristi ant žmogaus kylančio visatos kelio, kuris veda į Rojaus tobulumą. Suklydimas (blogis) nėra tikroji visatos savybė; jis tiesiog yra santykinumo stebėjimas tuo požiūriu, kaip neužbaigto ribinio netobulumas yra susijęs su Aukščiausiojo ir Galutiniojo kylančiaisiais lygiais.

(1435.4) 130:4.12 Nors Jėzus visa tai vaikinui pasakojo jam suprantamiausia kalba, bet diskusijos pabaigoje Ganido akys ėmė merktis ir netrukus jis nugrimzdo į miegą. Kitą rytą jie atsikėlė anksti, kad įsėstų į laivą, plaukiantį į Lasėją, esančią Kretos saloje. Bet prieš jiems išvykstant, vaikinas vis dar turėjo daugiau klausimų apie blogį, į kuriuos Jėzus atsakė:

(1435.5) 130:4.13 Blogis yra santykinė sąvoka. Jis iškyla stebint netobulumus, kurie pasirodo šešėlyje, kurį meta daiktų ir būtybių ribinė visata, nes toks kosmosas užtemdo Begaliniojo amžinųjų realybių visuotinės išraiškos gyvąją šviesą.

(1435.6) 130:4.14 Potencialus blogis yra būdingas būtinai neužbaigtam Dievo atskleidimui kaip begalybės ir amžinybės laiko-erdvės apribotai išraiškai. Tas faktas, jog tai, kas yra dalinis, egzistuoja to, kas yra užbaigtas, akivaizdoje, sudaro tikrovės santykinumą; sukuria būtinybę intelektualiam pasirinkimui, ir nustato dvasinio suvokimo ir reagavimo vertybių lygius. Toji Begaliniojo neužbaigta ir ribinė samprata, kurios laikosi žemiškas ir apribotas tvarinio protas, pati savaime, yra potencialus blogis. Bet didėjantis klydimas, kada šitų pirminių intelektualių sutrikimų ir dvasinių trūkumų ir toliau nepateisinamai nesistengiama protingai dvasiškai ištaisyti, prilygsta aktualaus blogio įgyvendinimui.

(1436.1) 130:4.15 Visos statinės, negyvos, sampratos potencialiai yra blogis. Santykinės ir gyvosios tiesos ribinis šešėlis yra nuolatiniame judėjime. Statinės sampratos nuolat trukdo mokslui, politikai, visuomenei, ir religijai. Statinės sampratos gali išreikšti tam tikrą žinojimą, bet joms trūksta išminties ir jose nėra tiesos. Bet žiūrėkite, jog santykinumo samprata jūsų nesuklaidintų tiek, kad jūs nebesuvoktumėte to, jog visata yra koordinuojama vadovaujant kosminiam protui, ir, kad ją stabiliai kontroliuoja Aukščiausiojo energija ir dvasia.

5. Kretos saloje

(1436.2) 130:5.1 Keliauninkai, vykdami į Kretą, turėjo vienintelį tikslą, pailsėti, pasivaikščioti po salą, ir įkopti į kalnus. To meto kretiečiai tarp aplinkinių tautų geros reputacijos neturėjo. Nepaisant šito, Jėzus ir Ganidas daug sielų patraukė į aukštesnius mąstymo ir gyvenimo lygius ir šitaip paklojo pamatus tam, kad jie greitai priimtų vėlesnius evangelijos mokymus, kada iš Jeruzalės atvyko pirmieji pamokslininkai. Jėzus šituos kretiečius mylėjo, nepaisant tų šiurkščių žodžių, kuriais vėliau juos apibūdino Paulius, kada po to į šią salą jis pasiuntė Titą, kad pertvarkytų jų bažnyčias.

(1436.3) 130:5.2 Ant kalno šlaito Kretoje Jėzus pirmą kartą ilgai šnekėjosi apie religiją su Gonodu. Ir tėvui tai padarė didžiulį įspūdį, kad jis tarė: “Nieko nuostabaus, kad berniukas tiki viskuo, ką tu jam sakai, bet aš niekada nežinojau, kad jie turėjo tokią religiją net ir Jeruzalėje, tuo labiau, Damaske.” Būtent jiems gyvenant šioje saloje, Gonodas pirmą kartą pasiūlė Jėzui, kad jis kartu su jais vyktų į Indiją, ir Ganidas buvo sužavėtas tos minties, kad Jėzus galėtų sutikti su tokiu pasiūlymu.

(1436.4) 130:5.3 Vieną dieną, kada Ganidas paklausė Jėzaus, kodėl jis neatsidavė pamokslininko darbui, šis atsakė: “Sūnau mano, viskam savas laikas. Tu gimsti šitame pasaulyje, bet, kad ir kiek trokštum ir kad ir kiek nekantrautum, bet tai nepadės tau užaugti. Tu turi, visuose tokiuose dalykuose, sulaukti savosios valandos. Žalią vaisių ant medžio sunokins vien tiktai laikas. Metų laikai keičia vienas kitą, po saulėtekio ateina saulėlydis tiktai einant laikui. Dabar aš esu pakeliui į Romą su tavimi ir tavo tėvu, ir šito pakanka šiai dienai. Manoji rytdiena yra vien tiktai manojo Tėvo danguje rankose.” Ir tada jis papasakojo Ganidui pasakojimą apie Mozę ir tuos keturiasdešimt budraus laukimo ir nuolatinio ruošimosi metų.

(1436.5) 130:5.4 Lankantis Fare Havense atsitiko vienas dalykas, kurio Ganidas niekada neužmiršo; prisiminimai apie šitą epizodą jam visada sukeldavo troškimą daryti kažką dėl to, kad būtų pakeista kastų sistema gimtojoje Indijoje. Vieškelyje girtas išsigimėlis užpuolė mergaitę vergę. Kada Jėzus pamatė pavojingą mergaitės padėtį, tada jis nulėkė pirmyn ir nuvedė ją šalin nuo užpuolusio pamišėlio. Tuo metu, kada išsigandęs vaikas spaudėsi prie jo, jis, ištiesęs savo tvirtą dešinę ranką, įniršusį vyrą laikė per saugų atstumą tol, kol vargšas žmogelis išsikvėpė, talžydamas orą įnirtingais smūgiais. Ganidas energingai veržėsi padėti Jėzui išspręsti šią problemą, bet tėvas jį sulaikė. Nors jie ir negalėjo šnekėti merginos kalba, bet ji galėjo suprasti jų gailestingumo poelgį ir ženklais rodė, jog širdingai tą vertina, kada jie visi trys ją lydėjo namo. Tai buvo galbūt beveik labiausiai asmeninis susirėmimas su savo bičiuliais, kokį tik Jėzui teko patirti per ištisą savo gyvenimą materialiame kūne. Bet tą vakarą jam buvo sunki užduotis, mėginant Ganidui paaiškinti, kodėl prisigėrusio vyro jis nesumušė. Ganidas manė, jog šitam vyrui turėjo būti kirsta bent jau tiek kartų, kiek kartų jis trenkė merginai.

6. Jaunas vyras, kuris bijojo

(1437.1) 130:6.1 Tuo metu, kada jie buvo kalnuose, Jėzus ilgai šnekėjosi su jaunu vyru, kuris buvo apimtas baimės ir palūžęs. Negavęs paguodos ir neįgavęs drąsos iš bendravimo su savo bičiuliais, šis jaunuolis stengėsi pabūti vienas kalnuose; jis buvo užaugęs su bejėgiškumo ir nepilnavertiškumo jausmu. Šiuos natūralius polinkius padidino ir daug sunkių aplinkybių, su kuriomis vaikinas buvo susidūręs beaugdamas, ypač, tėvo netektis, kada jam buvo dvylika metų. Kada jie susitiko, Jėzus tarė: “Sveikinu tave, mano drauge! kodėl gi toks nusiminęs tokią gražią dieną? Jeigu kažkas atsitiko, kas tave prislėgė, tai galbūt aš kuo nors galiu tau padėti. Bet kokiu atveju man būtų labai malonu pasiūlyti savo paslaugas.”

(1437.2) 130:6.2 Jaunasis vyras nebuvo linkęs šnekėtis, ir dėl to Jėzus antrą kartą kreipėsi į jo sielą, sakydamas: “Aš suprantu, jog į šituos kalnus užlipai tam, kad pasišalintum nuo žmonių; todėl, aišku, jog su manimi šnekėtis tu nenori, bet aš norėčiau sužinoti, ar tu pažįsti šitas kalvas; ar žinai, kur veda šie takai? Ir, gal kartais, galėtum man pasakyti, koks geriausias kelias į Feniksą?” Reikia pasakyti, jog šitas jaunuolis labai gerai pažinojo šituos kalnus, ir iš tikrųjų jam buvo labai įdomu nupasakoti kelią į Feniksą, taip įdomu, kad jis ant žemės nupiešė visus takus ir išsamiai paaiškino kiekvieną smulkmeną. Bet jis buvo pritrenktas ir pajuto smalsumą, kada Jėzus atsisveikinęs ir parodęs tarsi nueina, netikėtai atsisuko į jį, tardamas: “Aš puikiai žinau, jog tu nori, kad tave paliktų vieną su savo skauduliu, bet tai nebūtų nei kilnu, nei dora iš mano pusės, jog sulaukęs iš tavęs tokios nuoširdžios pagalbos, kaip būtų galima geriausia surasti kelią į Feniksą, o tada negalvodamas nueičiau, nė kiek net ir nepamėginęs atsiliepti į tavo prašymą padėti ir parodyti geriausią maršrutą į likimo tikslą, kurio tu ieškai savo širdyje būdamas čia ant kalno šlaito. Kaip tu šitaip puikiai žinai takus į Feniksą, keliavęs jais daug kartų, taip ir aš iš tiesų puikiai žinau kelią į tavo žlugusių vilčių ir neišsipildžiusių troškimų miestą. Ir kadangi tu prašei manęs padėti, tai aš tavęs neapvilsiu.” Jaunuolis buvo beveik nugalėtas, bet jis sugebėjo išmykčioti “Bet—iš tavęs aš nieko neprašiau —” Ir Jėzus, švelniai uždėdamas ranką ant jo peties, tarė: “Ne, sūnau, ne žodžiais, bet ilgesingais žvilgsniais tu iš tikrųjų kreipeisi į mano širdį. Berniuk mano, tam, kuris myli savo bičiulius, iškalbingą pagalbos šauksmą parodo tavo liūdna ir nusivylusi veido išraiška. Prisėsk šalia manęs, tuo tarpu aš tau papasakosiu apie tarnavimo takus ir laimės kelius, kurie veda iš savojo aš liūdesio į meilės kupinos veiklos džiaugsmą žmonių brolystėje ir tarnaujant Dievui danguje.”

(1437.3) 130:6.3 Šiuo momentu jaunasis vyras jau labai troško pasišnekėti su Jėzumi, ir jis parklupo prie jo kojų, maldaudamas Jėzų padėti jam, parodyti jam išsigelbėjimo kelią iš savojo pasaulio, kuriame jis patyrė tiktai skausmą ir nesėkmes. Jėzus tarė:”Mano drauge, stokis! Atsistok kaip vyras! Tave gali aplinkui supti smulkūs priešai ir tau gali iškilti daug kliūčių, bet šito pasaulio ir visatos didieji reikalai ir tikrieji reikalai yra tavo pusėje. Saulė kasryt pateka, kad pasveikintų tave lygiai taip, kaip ji pasveikina patį galingiausią ir labiausiai klestintį žmogų žemėje. Pažvelk—tu turi stiprų kūną ir galingus raumenis—tavo fizinė būsena yra geresnė už vidutinišką. Aišku, ji iš esmės beveik nenaudinga tuo metu, kai sėdi čia atsiskyręs ant kalno šlaito ir liūdi dėl savųjų nelaimių, tikrų ir išsigalvotų. Bet savojo kūno dėka tu galėtum padaryti didelių darbų, jeigu iš tiesų nuskubėtum ten, kur laukia dideli reikalai, kad juos atliktų. Nuo nelaimingo savojo aš tu stengiesi pabėgti, bet šito padaryti neįmanoma. Tu ir tavo gyvenimo problemos yra realios, nuo jų pabėgti negali tol, kol gyveni. Bet vėl pažiūrėk, tavo protas yra aiškus ir gabus. Tavo stiprus kūnas turi protingą protą, kad jam vadovautų. Priversk savo protą dirbti, kad spręstų savąsias problemas; išmokyk savo intelektą dirbti tau; neleisk, kad tave kaip nemąstantį gyvūną valdytų baimė. Tavo protas turėtų būti tavo drąsus sąjungininkas sprendžiant tavo gyvenimo problemas, vietoje to, jog būtų, kaip ir buvo iki šiol, degraduotas baimės vergas ir depresijos ir pralaimėjimo supančiotas tarnas. Bet iš visų pats vertingiausias, tavo realaus pasiekimo potencialas yra toji dvasia, kuri gyvena tavo viduje, ir kuri skatins ir įkvėps tavo protą tam, kad jis save valdytų pats ir stimuliuotų kūną, jeigu gyvojo įtikėjimo galios buvimo dėka tu tikrai jį išlaisvinsi iš baimės pančių ir šitokiu būdu įgalinsi savąją dvasinę prigimtį pradėti savo išsilaisvinimą iš neveiklos blogio. Ir tada, nedelsiant, šitas įtikėjimas tikrai nugalės žmonių baimę naujos ir viską apimančios meilės tavo bičiuliams įtikinamo buvimo dėka, meilės, kuri dėl tavojoje širdyje gimusios sąmonės, jog tu esi Dievo vaikas, tavąją sielą taip greitai užpildys iki pat kraštų.

(1438.1) 130:6.4 “Šitą dieną, mano sūnau, tu turi iš naujo užgimti, iš naujo įsitvirtinti kaip įtikėjimo, drąsos, ir atsidavusios tarnystės žmogui, Dievo labui, žmogus. Ir kada tu esi šitaip iš naujo prisiderinęs prie gyvenimo savo paties viduje, tada lygiai taip pat esi iš naujo prisiderinęs ir prie visatos; tu esi vėl užgimęs—užgimęs iš dvasios—ir toliau visas tavasis gyvenimas taps vienu pergalingu laimėjimu. Vargas tau suteiks jėgos; nusivylimas skatins tave eiti toliau; sunkumai tau mes iššūkį; o kliūtys tave stimuliuos. Kilk, jaunasis žmogau! Pasakyk sudie keliaklupsčiaujančios baimės ir bėgančio bailumo gyvenimui. Paskubėk sugrįžti prie pareigos ir gyvenk savąjį gyvenimą materialiame kūne kaip Dievo sūnus, mirtingasis, atsidavęs kilninančiai tarnystei žmogui žemėje ir turintis likimą nuostabiai ir amžinai tarnauti Dievui amžinybėje.”

(1438.2) 130:6.5 Ir šitas jaunuolis, Fortunas, vėliau tapo krikščionių vadovu Kretoje ir artimu Tito bendražygiu, jam stengiantis ugdyti Kretos tikinčiuosius.

(1438.3) 130:6.6 Keliauninkai buvo tikrai pailsėję ir atsigavę, kada apie vienos dienos pusiaudienį susiruošė išplaukti į Kartageną Šiaurės Afrikoje, dviems dienoms sustojant Sirenėje. Būtent čia Jėzus ir Ganidas suteikė pirmąją pagalbą vaikinui, vardu Rufas, kuris buvo sužeistas, kada lūžo jaučių tempiamas pakrautas vežimas. Vaikiną jie nunešė namo pas motiną, o jo tėvas, Simonas, ir nenumanė, jog tas vyras, kurio kryžių jis vėliau nešė romėnų kareivio įsakymu, buvo tas pats nepažįstamasis, kuris kažkada padėjo jo sūnui.

7. Kartagenoje — diskusija apie laiką ir erdvė

(1438.4) 130:7.1 Didžiąją laiko dalį pakeliui į Kartageną Jėzus su savo bičiuliais keliauninkais aptarinėjo visuomeninius, politinius, ir prekybinius reikalus; beveik nė vienu žodžiu nebuvo užsiminta apie religiją. Pirmą kartą Gonodas ir Ganidas pamatė, kad Jėzus yra geras istorijų pasakotojas, ir jie visą laiką jo prašė pasakoti apie savo ankstesnįjį gyvenimą Galilėjoje. Jie taip pat sužinojo, kad jis užaugo Galilėjoje, o ne Jeruzalėje ar Damaske.

(1438.5) 130:7.2 Kada Ganidas pasiteiravo, ką reikia daryti, kad susidraugautum su žmonėmis, pastebėjęs, jog didžiąją dalį žmonių, kuriuos jie sutikdavo atsitiktinai, prie Jėzaus traukė, jo mokytojas pasakė: „Rodyk susidomėjimą savo bičiuliais; išmok pamilti juos ir ieškok galimybės padaryti jiems ką nors, dėl ko tu esi tikras, kad jie šito nori,“ ir tada jis pacitavo senovės žydų patarlę—“Žmogus, kuris norėtų turėti draugų, turi ir pats būti draugiškas.“

(1439.1) 130:7.3 Kartagenoje įvyko Jėzaus ilgas ir atmintinas pokalbis su mitraistų šventiku apie nemirtingumą, apie laiką ir amžinybę. Šitas persas išsilavinimą buvo gavęs Aleksandrijoje, ir jis tikrai iš Jėzaus troško mokytis. Šiandieniniais žodžiais sakant, Jėzus, atsakydamas į didelį skaičių jo klausimų, iš esmės paaiškino:

(1439.2) 130:7.4 Laikas yra tvarinio sąmonės suvokiamų tekančių laikinųjų įvykių srovė. Laikas yra pavadinimas, suteiktas įvykių sekos išsidėstymui, kurio dėka įvykiai yra suvokiami ir atskiriami. Erdvės visata yra su laiku susietas reiškinys, žvelgiant į ją, iš bet kurio vidinio taško, esančio už nesikeičiančios Rojaus gyvenamosios buveinės išorinių ribų. Laiko judėjimas yra atskleidžiamas tiktai atžvilgiu to, kas erdvėje nejuda kaip laiko reiškinys. Visatų visatoje Rojus ir jo Dievybės pranoksta tiek laiką, tiek erdvę. Apgyvendintuose pasauliuose asmenybė (kurios viduje gyvena ir kurią orientuoja Rojaus Tėvo dvasia) yra vienintelė fiziškai susieta tikrovė, kuri gali pranokti laikinųjų įvykių materialią seką.

(1439.3) 130:7.5 Gyvūnai neturi laiko pojūčio, kokį turi žmogus, ir net žmogui, dėl jo siauro ir apriboto požiūrio, laikas atrodo kaip įvykių seka, bet žmogui kylant, kada jis žengia pirmyn į vidų, besiplečiantis šitos įvykių procesijos vaizdas atsiskleidžia vis daugiau ir daugiau savo visuma. Į tai, kas anksčiau atrodė kaip įvykių seka, tada bus žvelgiama kaip į ištisą ir tobulai susietą ciklą; šitokiu būdu cirkuliarinis vienalaikiškumas vis labiau pakeis ankstesnę linijinės įvykių sekos sąmonę.

(1439.4) 130:7.6 Taip, kaip erdvę sąlygoja laikas, egzistuoja septynios skirtingos jos sampratos. Erdvė yra matuojama laiku, o ne laikas erdve. Mokslininko susipainiojimas kyla iš nesugebėjimo suvokti erdvės tikrovę. Erdvė yra ne vien tiktai intelektuali samprata apie keitimąsi visatos objektų susivienijime. Erdvė nėra tuščia, ir vienintelis dalykas, kurį pažįsta žmogus ir kuris gali bent iš dalies pranokti erdvę, yra protas. Protas gali veikti nepriklausomai nuo sampratos apie materialių objektų susiejimą erdvės dėka. Erdvė yra santykinai ir palyginti ribinė visoms tvarinio statuso būtybėms. Kuo arčiau sąmonė priartėja prie septynių kosminių dimensijų suvokimo, tuo daugiau samprata apie potencialią erdvę priartėja prie galutinybės. Bet erdvės potencialas tikrai galutinis yra tiktai absoliuto lygmenyje.

(1439.5) 130:7.7 Turėtų būti akivaizdu, jog kylančiuose ir tobulėjančiuose kosmoso lygiuose visuotinė tikrovė turi besiplečiančią ir visada santykinę prasmę. Galiausiai, išliekantieji mirtingieji tapatybę pasiekia septinmatėje visatoje.

(1439.6) 130:7.8 Materialios kilmės proto samprata apie laiką-erdvę turi lemtį patirti vienas po kito einančius išplėtimus tuo metu, kada sąmoninga ir suvokianti asmenybė kyla per visatų lygius. Kada žmogus įgaus tokį protą, kuris įsiterpia tarp materialaus ir dvasinio egzistavimo lygių, tada jo idėjos apie laiką-erdvę bus milžiniškai išplėstos tiek suvokimo kokybės, tiek patyrimo kiekybės požiūriu. Besivystančios dvasinės asmenybės besiplečiančios kosminės sampratos yra dėl to, kad padidėja tiek įžvalgos gelmė, tiek sąmonės diapazonas. Ir asmenybei žengiant tolyn, į viršų ir į vidų, link panašumo į Dievybę transcendentinių lygių, laiko-erdvės samprata vis labiau artės prie Absoliutų belaikių ir beerdvių sampratų. Santykinai, ir sutinkamai su transcendentiniu pasiekimu, šitas sampratas apie aboliutų lygį turi įsivaizduoti galutiniojo likimo vaikai.

8. Pakeliui į Neapoli ir Romą

(1440.1) 130:8.1 Pirmasis sustojimas pakeliui į Italiją buvo Maltos saloje. Čia Jėzus ilgai kalbėjosi su nusiminusiu ir praradusiu drąsą jaunu vyru, kurio vardas buvo Klaudijus. Šitas vaikinas galvojo apie savižudybę, tačiau, kada jis baigė pašnekesį su raštininku iš Damasko, tada jis tarė: “Aš žvelgsiu į gyvenimą kaip vyras; aš užbaigiau bailio žaidimą. Aš tikrai sugrįšiu pas savo tautiečius ir viską pradėsiu nuo pat pradžių.” Netrukus jis tapo entuziastingu cinikų pamokslininku, o dar vėliau jis susijungė su Petru skelbdamas krikščionybę Romoje ir Neapolyje, o po Petro mirties jis nukeliavo tolyn į Ispaniją skelbdamas evangeliją. Bet jis niekada nesužinojo, jog tas žmogus, kuris jį įkvėpė Maltoje, buvo tas Jėzus, kurį vėliau jis skelbė pasaulio Išlaisvintoju.

(1440.2) 130:8.2 Sirakūzuose jie praleido visą savaitę. Reikšmingas įvykis jų viešnagės metu buvo tikėjimo sugrąžinimas Ezrui, tam atsimetusiam žydui, kuris laikė taverną, kurioje buvo apsistoję Jėzus ir jo partneriai. Ezrą sužavėjo Jėzaus požiūris ir paprašė jo padėti jam sugrįžti į Izraelio tikėjimą. Jis išreiškė savo beviltiškumą, sakydamas: “Aš noriu būti tikrasis Abraomo sūnus, bet Dievo negaliu surasti.” Jėzus tarė:”Jeigu tu tikrai nori surasti Dievą, tai tas troškimas pats savaime yra įrodymas, kad jį tu jau suradai. Tavoji problema yra ne ta, kad tu Dievo negali surasti, kadangi Tėvas jau surado tave; tavoji problema yra tiesiog tai, kad tu Dievo nepažįsti. Argi tu neskaitei, ką sakė Pranašas Jeremijas: ‘Jūs tikrai ieškosite manęs ir tikrai surasite tada, kada manęs ieškosite iš visos širdies’? Ir dar, argi tas pats pranašas nesako: ‘Ir aš duosiu jums tokią širdį tam, kad pažintumėte mane, jog aš esu Viešpats, ir jūs priklausysite mano tautai, o aš būsiu jūsų Dievas’? Ir argi tu taip pat neskaitei Raštuose, kur yra sakoma: ‘Jis žiūri žemyn į žmones, ir jeigu kuris nors tikrai pasakys: Aš padariau nuodėmę ir iškreipiau tai, kas teisinga, ir man tai neatnešė naudos, tada Dievas tikrai išvaduos to žmogaus sielą iš tamsos, ir jis tikrai pamatys šviesą’?” Ir Ezra surado Dievą ir savosios sielos pasitenkinimui. Vėliau šitas žydas drauge su vienu turtingu graiku prozelitu Sirakūzuose pastatė pirmą krikščioniškąją bažnyčią.

(1440.3) 130:8.3 Mesinoje jie sustojo tiktai vienai dienai, tačiau to užteko, kad pakeistų mažo berniuko, vaisių pardavėjo, iš kurio Jėzus gatvėje nusipirko vaisių, ir kurį savo ruožtu pavalgydino gyvybės duona, gyvenimą. Vaikinukas niekada neužmiršo tų Jėzaus žodžių ir nuoširdaus žvilgsnio, kada uždėjęs ranką ant berniuko peties, jis tarė: “Lik sveikas, mano berniuk, augdamas ir tapdamas vyru, būk tikrai drąsus, o pamaitinęs kūną, taip pat išmok pamaitinti ir sielą. O mano Tėvas danguje bus su tavimi ir eis pirmą tavęs.” Šitas vaikinas tapo atsidavusiu mitraizmo pasekėju, o vėliau atsisuko į krikščioniškąjį tikėjimą.

(1440.4) 130:8.4 Pagaliau jie pasiekė Neapolį ir pajuto, jog yra nebetoli nuo savo galutiniojo tikslo— Romos. Gonodas turėjo sutvarkyti daug verslo reikalų Neapolyje, ir išskyrus tą laiką, kada Jėzus buvo reikalingas kaip vertėjas, jis ir Ganidas savo laisvalaikį leido vaikščiodami po miestą ir susipažindami su juo. Palaipsniui Ganidas ėmė puikiai pastebėti tuos, kurie buvo varge. Šitame mieste jie atrado daug skurdo ir išdalino daug išmaldų. Bet Ganidas niekada nesuprato Jėzaus žodžių prasmės, kada, atidavęs monetą gatvės elgetai, jis nesustojo ir nepaguodė šito vyro. Jėzus tarė: “Kam eikvoti žodžius tam, kuris negali suvokti prasmės to, ką tu sakai? Tėvo dvasia negali išmokyti ir išgelbėti to, kuris neturi sugebėjimo sūnystei.” Jėzus turėjo omeny tai, kad tas žmogus nebuvo normalaus proto; kad jis stokojo sugebėjimo reaguoti į dvasinį vadovavimą.

(1441.1) 130:8.5 Neapolyje jie nepatyrė nieko, kas būtų nepaprasta; Jėzus ir jaunuolis išsamiai ištyrinėjo miestą ir savo šypsenomis pakėlė nuotaiką šimtams vyrų, moterų, ir vaikų.

(1441.2) 130:8.6 Iš čia jie išvyko per Kapują į Romą, trims dienoms sustodami Kapujoje. Šalia savųjų nešulinių gyvulių Apijų keliu jie žingsniavo tolyn link Romos, visi trys nekantraudami pamatyti šitą imperijos sostinę ir viso pasaulio didingiausią miestą.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved