1 Dokumentas - Visuotinis Tėvas

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantasSend by emailSend by email

Urantijos knyga

1 Dokumentas

Visuotinis Tėvas


(21.1) 1:0.1 VISUOTINIS Tėvas yra visos kūrinijos Dievas, visų daiktų ir būtybių Pirmasis Šaltinis ir Centras. Pirmiausia galvokite apie Dievą kaip apie kūrėją, tada kaip apie kontrolierių, ir galiausiai kaip apie rėmėją. Tiesa apie Visuotinį Tėvą buvo pradėjusi aušti tada, kada pranašas sakė: “Tu, Dieve, esi vienas; nėra nieko kito be tavęs. Tu sutvėrei dangų ir dangų dangų, su visomis jų gausybėmis; tu išsaugai ir valdai juos. Dievo Sūnūs sutvėrė visatas. Kūrėjas apsirengia šviesa kaip drabužiu ir nutiesia dangus tolyn kaip uždangą.” Tiktai samprata apie Visuotinį Tėvą—vieną Dievą vietoje daugelio dievų—įgalino mirtingąjį žmogų suvokti Tėvą kaip dieviškąjį kūrėją ir begalinį kontrolierių.

(21.2) 1:0.2 Miriadai planetinių sistemų buvo visos sutvertos tam, kad galiausiai jas apgyvendintų daugelio skirtingų rūšių protingi tvariniai, būtybės, kurios gali pažinti Dievą, priimti dieviškąją meilę, ir atsakydamos mylėti jį. Visatų visata yra Dievo kūrinys ir jo įvairių tvarinių gyvenamoji vieta. “Dievas sutvėrė dangus ir suformavo žemę; jis įkūrė visatą ir sutvėrė šitą pasaulį ne bergždžiai; jis suformavo jį, kad jis būtų apgyvendintas.”

(21.3) 1:0.3 Apšviestieji pasauliai visi pripažįsta ir garbina Visuotinį Tėvą, visos kūrinijos amžinąjį sutvėrėją ir begalinį rėmėją. Milžiniškos gausybės visatų valiniai tvariniai pradėjo ilgą, ilgą kelionę į Rojų, kerinčią kovą amžinai jaudinančiame patyrime siekiant Dievo Tėvo. Laiko vaikų transcendentinis tikslas yra surasti amžinąjį Dievą, suvokti jo dieviškąją prigimtį, atpažinti Visuotinį Tėvą. Dievą pažįstantys tvariniai turi tiktai vieną aukščiausiąjį siekį, tiesiog vieną viską sugeriantį troškimą, o būtent, tapti, kokie jie yra savosiose sferose, panašiu į jį, koks jis yra savosios asmenybės Rojaus tobulybėje ir savosios teisios aukštybės visuotinėje sferoje. Iš Visuotinio Tėvo, kuris apgyvendina amžinybę, pasklido tolyn šis aukščiausias nurodymas: “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš.” Su meile ir gailestingumu Rojaus pasiuntiniai nunešė šitą atkaklų dieviškąjį raginimą per amžius ir išorėn per visatas, net iki tokių žemos gyvulinės prigimties tvarinių, kaip Urantijos žmogiškosios rasės.

(22.1) 1:0.4 Šitas nuostabus ir visuotinis nurodymas stengtis pasiekti dieviškumo tobulumą yra tobulumo Dievo visos kovojančios tvarinių kūrinijos pirmoji pareiga, ir turėtų būti aukščiausiasis troškimas. Šita dieviškojo tobulumo pasiekimo galimybė yra žmogaus visos amžinosios dvasinės pažangos galutinis ir užtikrintas likimas.

(22.2) 1:0.5 Urantijos mirtingieji vargu ar gali tikėtis būti tobuli begaline prasme, bet žmogiškosioms būtybėms, pradedančioms savo kelionę, kaip tą jos daro šitoje planetoje, yra visiškai įmanoma pasiekti dangiškąjį ir dieviškąjį tikslą, kurį begalinis Dievas numatė mirtingajam žmogui; ir kada jos iš tikrųjų pasieks šitą likimą, tada jos bus, kas susiję su saviraiška ir proto pasiekimu, tiesiog tokios pat pripildytos dieviškojo tobulumo savojoje sferoje, koks pats Dievas yra savojoje begalybės ir amžinybės sferoje. Toks tobulumas gali nebūti visuotinis materialia prasme, beribis intelektualiu suvokimu, arba galutinis dvasiniu patyrimu, bet jis yra galutinis ir užbaigtas valios dieviškumo, asmenybės motyvavimo tobulumo, ir sąmoningo Dievo suvokimo visais ribiniais aspektais.

(22.3) 1:0.6 Tai yra tikroji prasmė to dieviškojo įsakymo “Būk toks tobulas, net koks tobulas esu aš,” kuris visą laiką ragina mirtingąjį žmogų į priekį ir kviečia jį į vidų toje ilgoje ir kerinčioje kovoje dėl dvasinių vertybių ir tikrųjų visatos prasmių vis aukštesnių ir aukštesnių lygių pasiekimo. Šitas drąsus visatų Dievo ieškojimas yra visų laiko ir erdvės pasaulių gyventojų aukščiausias jaudinantis patyrimas.

1. Tėvo vardas

(22.4) 1:1.1 Iš visų vardų, kuriais Dievas Tėvas yra žinomas per visatas, tie, kurie įvardija jį kaip Pirmąjį Šaltinį ir Visatos Centrą, yra sutinkami dažniausia. Pirmasis Tėvas yra žinomas įvairiais vardais skirtingose visatose ir tos pačios visatos skirtinguose sektoriuose. Tie vardai, kuriuos tvarinys priskiria Kūrėjui, labai priklauso nuo to tvarinio sampratos apie Kūrėją. Pirmasis Šaltinis ir Visatos Centras niekada neapreiškė savęs vardu, tiktai prigimtimi. Jeigu mes tikime, jog esame šito Kūrėjo vaikai, tai tiesiog natūralu, jog galų gale mes turėtume jį vadinti Tėvu. Bet tai yra tas vardas, kurį mes pasirenkame patys, ir jis kyla iš mūsų asmeninio ryšio su Pirmuoju Šaltiniu ir Centru suvokimo.

(22.5) 1:1.2 Išmintingiems visatų valiniams tvariniams Visuotinis Tėvas niekada neprimeta ne viena forma savavališko pripažinimo, formalaus garbinimo, arba vergiškos tarnystės. Laiko ir erdvės pasaulių evoliuciniai gyventojai turi patys—savo pačių širdyje—pripažinti, mylėti, ir savu noru garbinti jį. Kūrėjas savo materialių tvarinių neverčia prievarta ar įsakymu atsisakyti dvasinės laisvos valios. Žmogiškosios valios meilės kupinas atsidavimas vykdyti Tėvo valią yra žmogaus pati nuostabiausia dovana Dievui; iš tikrųjų, toks tvarinio valios pašventimas sudaro žmogaus vienintelę tikrosios vertės dovaną Rojaus Tėvui. Dieve žmogus gyvena, juda, ir turi savo būtį; nėra nieko, ką žmogus galėtų duoti Dievui, išskyrus šitą pasirinkimą paklusti Tėvo valiai, ir tokie sprendimai, kuriuos įgyvendina visatų išmintingi valiniai tvariniai, sudaro tikrovę to tikrojo garbinimo, kuris taip patenkina Kūrėjo Tėvo meile valdomą prigimtį.

(22.6) 1:1.3 Kada jūs kartą tikrai imate sąmoningai suvokti Dievą, po to, kada jūs iš tiesų atrandate didingą Kūrėją ir pradedate suvokti to dieviškojo kontrolieriaus gyvenantį viduje buvimą, tada, sutinkamai su savo apsišvietimu ir sutinkamai su tuo būdu ir metodu, kuriuo šie dieviškieji Sūnūs apreiškia Dievą, jūs Visuotiniam Tėvui surasite tokį vardą, kuris tinkamai išreikš jūsų sampratą apie Pirmąjį Didįjį Šaltinį ir Centrą. Ir tokiu būdu, skirtinguose pasauliuose ir įvairiose visatose, Kūrėjas tampa žinomas daugeliu vardų, dvasiniame ryšyje visi reiškia tą patį, bet žodžiais ir simboliais, kiekvienas vardas atitinka tą laipsnį ir gylį, kokiu jis yra įsiviešpatavęs bet kokios konkrečios sferos jo tvarinių širdyse.

(23.1) 1:1.4 Netoli visatų visatos centro, Visuotinis Tėvas paprastai yra žinomas tokiais vardais, kurie gali būti laikomi reiškiančiais Pirmąjį Šaltinį. Einant tolyn į erdvės visatas, šie terminai, vartojami, kad būtų įvardintas Visuotinis Tėvas, dažniau reiškia Visuotinį Centrą. Dar toliau į žvaigždėtos kūrinijos išorę, jis yra žinomas, kaip ir jūsų vietinės visatos būstinės pasaulyje, kaip Pirmasis Kuriantysis Šaltinis ir Dieviškasis Centras. Viename netolimame žvaigždyne Dievas yra vadinamas Visatų Tėvu. Kitame, Begaliniu Rėmėju, o į rytus, Dieviškuoju Kontrolieriumi. Jis taip pat yra vadinamas Šviesų Tėvu, Gyvybės Dovana, ir Visagaliu.

(23.2) 1:1.5 Tuose pasauliuose, kuriuose vienas iš Rojaus Sūnų gyveno savęs padovanojimo gyvenimą, Dievas paprastai yra žinomas kokiu nors vardu, kuris pažymi asmeninį ryšį, švelnią meilę, ir tėvišką atsidavimą. Jūsų žvaigždyno būstinėje Dievą vadina Visuotiniu Tėvu, o jūsų vietinės apgyvendintų pasaulių sistemos skirtingose planetose jis yra žinomas įvairiais vardais, tokiais, kaip Tėvų Tėvas, Rojaus Tėvas, Havonos Tėvas, ir Dvasinis Tėvas. Tie, kurie pažįsta Dievą per Rojaus Sūnų įsikūnijimų apreiškimus, galiausiai pasiduoda tvarinio-Kūrėjo asociacijos jaudinančiam sentimentaliam apeliavimui ir Dievą vadina “mūsų Tėvu.”

(23.3) 1:1.6 Lyties tvarinių planetoje, tokiame pasaulyje, kur tėviškojo jausmo impulsai yra įgimti šio pasaulio protingų būtybių širdyje, Tėvo terminas tampa labai išraiškingu ir tinkamu vardu amžinajam Dievui. Jis geriausiai yra žinomas, kuo visuotiniausiai pripažįstamas, jūsų planetoje, Urantijoje, Dievo vardu. Tas vardas, kuris yra jam suteikiamas, turi mažai reikšmės; svarbu yra tai, kad jūs turėtumėte pažinti jį ir trokšti būti panašus į jį. Jūsų senieji pranašai teisingai jį vadino “amžinai esantis Dievas” ir kalbėdavo apie jį kaip apie tą, kuris “gyvena amžinybėje.”

2. Dievo tikrovė

(23.4) 1:2.1 Dievas yra pirminė tikrovė dvasios pasaulyje; Dievas yra tiesos šaltinis proto sferose; Dievas apgaubia viską per visas materialias valdas. Visoms sutvertoms protingoms būtybėms Dievas yra asmenybė, o visatų visatai jis yra amžinosios tikrovės Pirmasis Šaltinis ir Centras. Dievas nėra panašus nei į žmogų, nei į mašiną. Pirmasis Tėvas yra visuotinė dvasia, amžinoji tiesa, begalinė tikrovė, ir tėviška asmenybė.

(23.5) 1:2.2 Amžinasis Dievas yra be galo daug daugiau negu idealizuojama tikrovė arba įasmeninama visata. Dievas nėra tiesiog aukščiausiojo laipsnio žmogaus troškimas, suobjektintas mirtingojo ieškojimas. Taip pat Dievas nėra vien tik sąvoka, teisumo galios potencialas. Visuotinis Tėvas nėra sinonimas gamtai, taip pat jis nėra ir įasmenintas gamtos dėsnis. Dievas yra transcendentinė tikrovė, ne vien tik žmogaus tradicinė samprata apie aukščiausiąsias vertybes. Dievas nėra dvasinių prasmių psichologinis sukoncentravimas, nėra jis ir “kilniausias žmogaus kūrinys.” Dievas gali būti bet kuria iš šitų sąvokų arba visomis šitomis sąvokomis žmonių prote, bet jis yra daugiau negu tai. Jis yra išgelbstintis asmuo ir mylintis Tėvas visiems, kurie džiaugiasi dvasine ramybe žemėje ir kurie trokšta patirti asmenybės išlikimą mirtyje.

(24.1) 1:2.3 Dievo egzistavimo aktualybę žmogiškajame patyrime demonstruoja viduje gyvenantis dieviškasis buvimas, dvasinis Pagalbininkas, atsiųstas iš Rojaus tam, kad gyventų žmogaus mirtingame prote ir kad ten padėtų išvystyti amžinojo išlikimo nemirtingą sielą. Šito dieviškojo Derintojo buvimą žmogiškajame prote atskleidžia trys patirtiniai reiškiniai:

(24.2) 1:2.4 1. Intelektualus sugebėjimas pažinti Dievą—Dievo-sąmonė.
(24.3) 1:2.5 2. Dvasinis akstinas surasti Dievą—Dievo ieškojimas.
(24.4) 1:2.6 3. Asmenybės troškimas būti panašiu į Dievą—iš visos širdies troškimas vykdyti Dievo valią.

(24.5) 1:2.7 Dievo egzistavimo niekada negalima įrodyti moksliniu eksperimentu arba grynai logiškos dedukcijos samprotavimu. Dievą galima suvokti tiktai žmogiškojo patyrimo sferose; nežiūrint šito, teisinga Dievo tikrovės samprata yra protinga logikai, patikima filosofijai, esminė religijai, ir be kurios negali apsieiti jokia asmenybės išlikimo viltis.

(24.6) 1:2.8 Tie, kurie pažįsta Dievą, yra patyrę jo buvimo faktą; tokie Dievą pažįstantieji mirtingieji savo asmeniniame patyrime turi vienintelį aiškų gyvojo Dievo egzistencijos įrodymą, kurį viena žmogiškoji būtybė gali pateikti kitai. Dievo egzistavimas visiškai pranoksta bet kokią pademonstravimo galimybę, išskyrus tą ryšį tarp žmogiškojo proto Dievo-sąmonės ir Minties Derintojo Dievo-buvimo, kuris gyvena mirtingojo intelekte ir yra padovanotas žmogui kaip Visuotinio Tėvo nemokama dovana.

(24.7) 1:2.9 Teoriškai jūs galite galvoti apie Dievą kaip apie Kūrėją, ir jis yra asmeninis Rojaus ir tobulumo centrinės visatos kūrėjas, bet visas laiko ir erdvės visatas yra sukūręs ir organizavęs Sūnų Kūrėjų Rojaus korpusas. Visuotinis Tėvas nėra asmeninis Nebadono vietinės visatos kūrėjas; visata, kurioje jūs gyvenate, yra jo Sūnaus Mykolo kūrinys. Nors Tėvas asmeniškai evoliucinių visatų nekuria, bet jis tikrai kontroliuoja didelę dalį jų visatos ryšių ir kai kuriuos jų fizinės, protinės, ir dvasinės energijos pasireiškimus. Dievas Tėvas yra Rojaus visatos asmeninis kūrėjas ir, susivienijime su Amžinuoju Sūnumi, visų kitų visatų asmenių Kūrėjų sutvėrėjas.

(24.8) 1:2.10 Kaip fizinis kontrolierius materialioje visatų visatoje, Pirmasis Šaltinis ir Centras veikia amžinosios Rojaus Salos modeliuose, ir per šitą absoliučios gravitacijos centrą Dievas vykdo fizinio lygio kosminę kontrolę iš viršaus vienodai centrinėje visatoje ir per visą visatų visatą. Kaip protas, Dievas veikia Begalinės Dvasios Dievybėje; kaip dvasia, Dievas pasireiškia Amžinojo Sūnaus asmenyje ir Amžinojo Sūnaus dieviškųjų vaikų asmenyse. Šitas Pirmojo Šaltinio ir Centro tarpusavio ryšys su lygiaverčiais Asmenimis ir Rojaus Absoliutais nė mažiausiu laipsniu neužkerta kelio Visuotinio Tėvo tiesioginiam asmeniniam veiksmui per visą kūriniją ir visuose jos lygiuose. Savo fragmentuotos dvasios buvimu Tėvas Kūrėjas palaiko betarpišką ryšį su savo vaikais tvariniais ir su savo sukurtomis visatomis.

3. Dievas yra Visuotinė Dvasia

(25.1) 1:3.1 “Dievas yra dvasia.” Jis yra visuotinis dvasinis buvimas. Visuotinis Tėvas yra begalinė dvasinė tikrovė; jis yra “suverenus, amžinas, nemirtingas, nematomas, ir vienintelis teisingas Dievas.” Nors jūs ir esate “Dievo palikuonys,” bet jūs neturite galvoti, jog savo forma ir fizine išvaizda Tėvas yra toks pat, kaip jūs, kadangi apie jus yra sakoma, jog esate sukurti “pagal jo atvaizdą”—jūsų viduje gyvena Paslaptingieji Pagalbininkai, atsiunčiami iš jo amžinojo buvimo centrinės gyvenamosios vietos. Dvasinės būtybės yra realios, nežiūrint to, kad jos yra nematomos žmogiškosioms akims; nors jos neturi materialaus kūno ir kraujo.

(25.2) 1:3.2 Sakė senovės išminčius: “Žiūrėkit, jis eina šalia manęs, o aš jo nematau; jis taip pat praeina, bet aš jo nejaučiu.” Mes galime nuolat matyti Dievo darbus, mes galime labai gerai sąmoningai suvokti jo didingo elgesio materialius įrodymus, bet mes tikrai retai kada iš tikrųjų galime pažvelgti į jo dieviškumo matomą pasireiškimą, net negalime pastebėti žmoguje gyvenančio jo atsiųstos dvasios buvimo.

(25.3) 1:3.3 Visuotinis Tėvas yra ne dėl to nematomas, kad jis slepiasi nuo žemų tvarinių, kurie turi materialius apribojimus ir ribotus dvasinius sugebėjimus. Šita padėtis yra daugiau tokia: “Jūs negalite matyti mano veido, nes nė vienas mirtingasis negali matyti manęs ir gyventi.” Nė vienas materialus žmogus negalėtų matyti dvasinio Dievo ir išsaugoti savo mirtingą egzistenciją. Prie dieviškosios asmenybės buvimo šlovės ir dvasinio nuostabumo neįmanoma priartėti dvasinių būtybių žemesniosioms grupėms arba materialių asmenybių bet kokiai kategorijai. Tėvo asmeninio buvimo dvasinis spindėjimas yra tokia “šviesa, prie kurios negali priartėti nė vienas mirtingasis žmogus; kurios nematė arba negali matyti nė vienas materialus tvarinys.” Bet nebūtina matyti Dievą materialaus kūno akimis tam, kad pamatytum jį sudvasinto proto įtikėjimo matymu.

(25.4) 1:3.4 Visuotinis Tėvas savojo aš dvasine prigimtimi iki galo dalinasi su savo kartu egzistuojančiu Rojaus Amžinuoju Sūnumi. Tiek Tėvas, tiek Sūnus tokiu pačiu būdu visuotine ir amžinąja dvasia visiškai ir be apribojimų dalinasi su bendrai su jais veikiančia lygiaverte asmenybe, Begaline Dvasia. Dievo dvasia yra, jame ir iš jo paties, absoliuti; Sūnuje ji yra beribė, Dvasioje, visuotinė, ir juose visuose ir iš jų visų, begalinė.

(25.5) 1:3.5 Dievas yra visuotinė dvasia; Dievas yra visuotinis asmuo. Ribinio kūrinio aukščiausioji asmenė tikrovė yra dvasia; asmenio kosmoso galutinė tikrovė yra absonitinė dvasia. Tiktai begalybės lygiai yra absoliutūs, ir tiktai tokiuose lygiuose iš tiesų tarp materijos, proto, ir dvasios yra vienumo baigiamybė.

(25.6) 1:3.6 Visatose Dievas Tėvas yra, potencialiai, materijos, proto, ir dvasios kontrolierius iš viršaus. Tiktai savo toli nusidriekiančios asmenybės grandinės dėka iš tikrųjų Dievas tiesiogiai turi reikalo su savo milžiniškos kūrinijos valinių tvarinių asmenybėmis, bet su juo galima užmegzti ryšį (už Rojaus ribų) tiktai jo fragmentuotų esybių, Dievo valios toli visatose, buvimo dėka. Šita Rojaus dvasia, kuri gyvena laiko mirtingųjų protuose ir padeda išliekančiojo tvarinio nemirtingos sielos evoliucijai, turi Visuotinio Tėvo prigimtį ir dieviškumą. Bet tokių evoliucinių tvarinių protas atsiranda vietinėse visatose ir dieviškąjį tobulumą turi įgyti pasiekdamas tas dvasinio laimėjimo patirtines transformacijas, kurios yra neišvengiama pasekmė, kada tvarinys pasirenka vykdyti Tėvo danguje valią.

(26.1) 1:3.7 Vidiniame žmogaus patyrime, protas yra sujungtas su materija. Toks su materija sujungtas protas negali išlikti po mirtingojo mirties. Išlikimo metodą sudaro tie žmogiškosios valios suderinimai ir tos mirtingojo proto transformacijos, kurių dėka toks Dievo-sąmonės intelektas palaipsniui tampa dvasios mokomu ir galiausiai dvasios vedamu. Šita žmogiškojo proto evoliucija nuo asociacijos su materija iki dvasinės sąjungos sukuria mirtingojo proto potencialiai dvasinių fazių transmutavimą į nemirtingos sielos morontines realybes. Mirtingas protas, paklusdamas materijai, turi lemtį tapti materialesniu ir dėl to galiausiai patirtų asmenybės išnykimą; protas, atsidavęs dvasiai, turi lemtį tapti dvasingesniu ir galiausiai pasiekti vienumą su išliekančia ir vadovaujančia dieviškąja dvasia ir šitokiu būdu pasiekti asmenybės egzistencijos išlikimą ir amžinybę.

(26.2) 1:3.8 Aš ateinu nuo Amžinojo ir aš daug kartų sugrįždavau į Visuotinio Tėvo akivaizdą. Aš pažįstu Pirmojo Šaltinio ir Centro, Amžinojo ir Visuotinio Tėvo, aktualybę ir asmenybę. Aš žinau, jog, nors didis Dievas yra absoliutus, amžinas, ir begalinis, bet taip pat jis yra geras, dieviškas, ir gailestingas. Aš žinau didžiųjų pareiškimų tiesą: “Dievas yra dvasia” ir “Dievas yra meilė,” ir šitie du požymiai yra kuo visapusiškiausiai apreiškiami šiai visatai Amžinuoju Sūnumi.

4. Dievo paslaptis

(26.3) 1:4.1 Dievo tobulumo begalybė yra tokia, kad amžinai sudaro jo paslaptį. Ir iš visų nesuvokiamų Dievo paslapčių didžiausia yra mirtingųjų protuose dieviškojo apsigyvenimo reiškinys. Tas būdas, kurio dėka Visuotinis Tėvas gyvena su laiko tvariniais, yra pati giliausia iš visų visatos paslapčių; šis dieviškasis buvimas žmogaus prote yra paslapčių paslaptis.

(26.4) 1:4.2 Mirtingųjų fiziniai kūnai yra “Dievo šventovės.” Nepaisant to, jog Suverenūs Sūnūs Kūrėjai priartėja prie savo apgyvendintų pasaulių tvarinių ir “patraukia visus žmones prie savęs”; nors jie “stovi prie” sąmonės “durų” ir “beldžiasi” ir jaučia palaimą įeiti pas visus tuos, kurie “atvers savo širdies duris”; nors iš tikrųjų egzistuoja šita artima asmeninė komunija tarp Sūnų Kūrėjų ir jų mirtingųjų tvarinių, nepaisant šito, mirtingieji žmonės turi iš paties Dievo kažką, kas realiai gyvena juose pačiuose; jų kūnai yra šito kažko šventovės.

(26.5) 1:4.3 Kada jūs viską užbaigiate žemai čia, kada jūsų kelias yra nueitas laikinojoje formoje žemėje, kada jūsų išmėginimų kelionė materialiame kūne yra užbaigta, kada ta dulkė, kuri sudaro mirtingojo tabernakulį, “sugrįžta į žemę, iš kurios atėjo”; tada, taip yra apreiškiama, ta viduje gyvenanti “Dvasia tikrai sugrįš pas Dievą, kuris ją suteikė.” Šitos planetos kiekvienoje mirtingoje būtybėje gyvena Dievo fragmentas, dieviškumo neatskiriama dalis. Ji dar nėra jūsų pagal nuosavybės teisę, bet suplanuotai numatyta, kad ji būtų viena su jumis, jeigu jūs išliksite po mirtingosios egzistencijos.

(26.6) 1:4.4 Mes nuolat susiduriame su šita Dievo paslaptimi; mus visiškai trikdo jo begalinio gėrio, bekraščio gailestingumo, neprilygstamos išminties, ir nuostabaus charakterio vis didėjantis tiesos bekraštės panoramos atsiskleidimas.

(26.7) 1:4.5 Šią dieviškąją paslaptį sudaro tas neatsiejamas skirtumas, kuris egzistuoja tarp ribinio ir begalinio, laikinojo ir amžinojo, laiko-erdvės tvarinio ir Visuotinio Kūrėjo, materialaus ir dvasinio, žmogaus netobulumo ir Rojaus Dievybės tobulumo. Visuotinės meilės Dievas nuolat pasireiškia kiekvienam iš savo tvarinių iki pat to tvarinio sugebėjimo pilnatvės dvasiškai suvokti dieviškosios tiesos, grožio, ir gėrio savybes.

(27.1) 1:4.6 Kiekvienai dvasinei būtybei ir kiekvienam mirtingajam tvariniui kiekvienoje sferoje ir visatų visatos kiekviename pasaulyje, Visuotinis Tėvas atskleidžia visą savo gailestingąjį ir dieviškąjį aš, kokį tik gali pamatyti ir suvokti tokios dvasinės būtybės ir tokie mirtingieji tvariniai. Dievas nėra asmenų gerbėjas, nei dvasinių, nei materialių. Tą dieviškąjį buvimą, kurį turi bet kuris šios visatos vaikas bet kuriuo konkrečiu momentu, apriboja tiktai tokio tvarinio sugebėjimas priimti ir pamatyti viršmaterialaus pasaulio dvasines realybes.

(27.2) 1:4.7 Kaip tikrovė žmogiškajame dvasiniame patyrime Dievas nėra paslaptis. Tačiau kada yra mėginama išaiškinti dvasinio pasaulio realybes materialios kategorijos fiziniam protui, tada atsiranda paslaptis: tokios subtilios ir tokios giluminės paslaptys, kad tiktai Dievą pažįstančių mirtingųjų įtikėjimas-suvokimas gali pasiekti tą filosofinį stebuklą, kada ribinis atpažįsta Begalinįjį, kada laiko ir erdvės materialių pasaulių besivystantieji mirtingieji pažįsta amžinąjį Dievą.

5. Visuotinio Tėvo asmenybė

(27.3) 1:5.1 Neleiskite, kad Dievo didingumas, jo begalumas užgožtų ar užtemdytų jo asmenybę. “Tas, kuris sumanė ausį, argi iš tikrųjų negirdės? Tas, kuris suformavo akį, argi iš tikrųjų nematys?” Visuotinis Tėvas yra dieviškosios asmenybės aukščiausioji viršūnė; jis yra asmenybės kilmė ir likimas per visą kūriniją. Dievas yra tiek begalinis, tiek asmenis; jis yra begalinė asmenybė. Tėvas yra tikrai asmenybė, nežiūrint to, kad dėl savo asmens begalumo jis amžiams yra už materialiųjų ir ribinių tvarinių visiško suvokimo ribų.

(27.4) 1:5.2 Dievas yra daug daugiau negu asmenybė, kaip asmenybę supranta žmogiškasis protas; jis yra net daug daugiau negu bet kokia įmanoma viršasmenybės samprata. Bet tai yra visiškai bergždžia tokias nesuvokiamas dieviškosios asmenybės sampratas aptarinėti su materialių tvarinių protu, kurio maksimalią sampratą apie būties tikrovę sudaro asmenybės idėja ir idealas. Materialaus tvarinio pati aukščiausia kokia tik įmanoma samprata apie Visuotinį Kūrėją yra tarp dieviškosios asmenybės išaukštintos idėjos dvasinių idealų ribų. Dėl to, nors jūs galbūt žinote, jog Dievas turi būti daug daugiau negu žmogiškoji asmenybės koncepcija, bet jūs lygiai taip pat gerai žinote, jog Visuotinis Tėvas tikriausiai negali būti kuo nors mažesniu negu amžina, begalinė, tikra, gera, ir graži asmenybė.

(27.5) 1:5.3 Dievas nesislepia nė nuo vieno iš savo tvarinių. Prie jo negali priartėti tiek daug būtybių kategorijų tiktai dėl to, kad jis “gyvena tokioje šviesoje, prie kurios negali prisiartinti joks materialus tvarinys.” Šios dieviškosios asmenybės didingumas ir grožis pranoksta evoliucinių mirtingųjų neištobulinto proto suvokimo ribas. Jis “matuoja vandenis savo rankos saujomis, visatą matuoja savo rankos ilgiu. Būtent jis sėdi ant žemės apskritimo, būtent jis paskleidžia kaip užuolaidą dangus ir patiesia juos kaip visatą, kad būtų gyvenama joje.” “Pakelkite akis į dangų ir žiūrėkite, kas sutvėrė visus šituos dalykus, kas atskleidžia jų pasaulius pagal numerį ir vadina juos vardais”; ir šitokiu būdu tai yra tiesa, kad “Dievo nematomi dalykai iš dalies yra suprantami pagal tuos dalykus, kurie yra sutverti.” Šiandien ir tokie, kokie esate, jūs turie pamatyti nematomąjį Sutvėrėją per jo daugialypę ir įvairią kūriniją, o taip pat per jo Sūnų ir jų daugelio pavaldinių apreiškimą ir veikimą.

(28.1) 1:5.4 Nors materialūs mirtingieji negali matyti Dievo asmens, bet jie tikrai turėtų džiaugtis tuo užtikrinimu, kad jis yra asmuo; įtikėjimu priimti tą tiesą, kuri vaizduoja, jog Visuotinis Tėvas taip mylėjo pasaulį, kad pasirūpino šio pasaulio žemų gyventojų amžinuoju dvasiniu žengimu į priekį; kad jis “jaučia palaimą dėl savo vaikų.” Dievui nieko netrūksta nė viename iš šitų viršžmogiškųjų ir dieviškųjų požymių, kurie sudaro tobulą, amžiną, mylinčią, ir begalinę Kūrėjo asmenybę.

(28.2) 1:5.5 Vietiniuose kūriniuose (išskyrus supervisatų personalą) Dievas be Rojaus Sūnų Kūrėjų, kurie yra apgyvendintų pasaulių tėvai ir vietinių visatų aukščiausieji valdovai, neturi jokio asmeninio ar gyvenančio pasireiškimo. Jeigu tvarinio įtikėjimas būtų tobulas, tai jis tvirtai žinotų, jog, kada jis matė Sūnų Kūrėją, tada jis matė Visuotinį Tėvą; ieškodamas Tėvo, jis neprašytų ir nesitikėtų pamatyti, ką nors kitą, kaip tik šį Sūnų. Mirtingasis žmogus tiesiog negali matyti Dievo tol, kol jis pasiekia visišką dvasios transformavimą ir iš tikrųjų pasiekia Rojų.

(28.3) 1:5.6 Rojaus Sūnų Kūrėjų prigimtis neapima Pirmojo Šaltinio ir Centro begalinės prigimties visuotinio absoliutumo visų beribių potencialų, bet Visuotinis Tėvas kiekvienu atveju dieviškai būna Sūnuose Kūrėjuose. Tėvas ir jo Sūnūs yra vienas. Šitie Mykolų kategorijos Rojaus Sūnūs yra tobulos asmenybės, net modelis visoms vietinės visatos asmenybėms, pradedant Ryškiosios ir Ryto Žvaigždės asmenybe, einant žemyn iki žengiančios į priekį gyvulinės evoliucijos žemiausio žmogiškojo tvarinio.

(28.4) 1:5.7 Be Dievo, be jo didingo ir centrinio asmens, nebūtų jokios kitos asmenybės per visą milžinišką visatų visatą. Dievas yra asmenybė.

(28.5) 1:5.8 Nepaisant to, kad Dievas yra amžinoji galia, didingas buvimas, transcendentinis idealas, ir šlovingoji dvasia, nors jis yra visa tai ir be galo daug daugiau, ir vis tik, jis yra tikrai ir amžinai tobulo Kūrėjo asmenybė, asmuo, kuris gali “pažinti ir būti pažinus,” kuris gali “mylėti ir būti mylimas,” ir kuris gali su mumis susidraugauti; tuo tarpu jūs galite būti žinomas, kaip buvo žinomi ir kiti žmonės, kaip Dievo draugas. Jis yra reali dvasia ir dvasinė tikrovė.

(28.6) 1:5.9 Kada mes matome Visuotinį Tėvą, apreikštą per visą savo visatą; kada mes pastebime jį, gyvenantį miriaduose savo tvarinių; kai mes stebime jį savo Sūnų Valdovų asmenyse; kada mes toliau jaučiame jo buvimą čia ir ten, arti ir toli, neabejokime ir nedvejokime dėl jo asmenybės pirmumo. Nepaisant visų šitų toli nusidriekiančių pasklidimų, jis tebėra tikras asmuo, ir amžinai palaiko asmeninį ryšį su nesuskaičiuojamomis savo tvarinių gausybėmis, pasklidusiomis po visą visatų visatą.

(28.7) 1:5.10 Visuotinio Tėvo asmenybės idėja yra išplėsta ir teisingesnė Dievo samprata, kuri žmoniją pasiekė iš esmės per apreiškimą. Protingumas, išmintis, ir religinis patyrimas, visi pateikia išvadą ir pažymi Dievo asmenybę, bet jie visiškai jos nepatvirtina. Net viduje gyvenantis Minties Derintojas yra ikiasmenis. Bet kokios religijos tiesa ir branda yra tiesiog proporcinga jos sampratai apie Dievo begalinę asmenybę ir jos suvokimui apie Dievybės absoliučią vienybę. Tada idėja apie asmenę Dievybę tampa religinės brandos matu, iš pradžių religijai suformulavus sampratą apie Dievo vienybę.

(29.1) 1:5.11 Primityvioji religija turėjo daug asmeninių dievų, ir jie buvo sukurti pagal žmogaus atvaizdą. Apreiškimas patvirtina Dievo asmenybės sampratos pagrįstumą, kuri tiesiog yra įmanoma moksliškai postuluojant Pirmąją Priežastį, ir tiktai sąlyginai ją pateikia filosofinė Visuotinės Vienybės idėja. Bet koks asmuo gali pradėti suvokti Dievo vienybę tiktai asmenybės požiūriu. Kas paneigia Pirmojo Šaltinio ir Centro asmenybę, tam paliekamas pasirinkimas tarp dviejų filosofinių dilemų: materializmo ir panteizmo.

(29.2) 1:5.12 Apmąstant Dievybę, asmenybės samprata neturi turėti kūniškumo idėjos. Materialus kūnas nėra tai, be ko negali apsieiti tiek žmogaus, tiek Dievo asmenybė. Kūniškumo klaida matoma abiejuose žmogiškosios filosofijos kraštutinumuose. Materializme, kadangi žmogus praranda savo kūną mirus, tai jis nustoja egzistuoti kaip asmenybė; panteizme, kadangi Dievas neturi jokio kūno, jis, dėl to, nėra asmuo. Besivystančios asmenybės viršžmogiškasis tipas veikia proto ir dvasios sąjungoje.

(29.3) 1:5.13 Asmenybė nėra tiesiog Dievo požymis; vietoje šito ji išreiškia begalinės prigimties ir suvienytos dieviškosios valios suderintą visumą, kuri demonstruoja tobulą išraišką amžinybėje ir visuotinybėje. Asmenybė, aukščiausiąja prasme, yra Dievo atskleidimas visatų visatai.

(29.4) 1:5.14 Dievas, būdamas amžinas, visuotinis, absoliutus, ir begalinis, savųjų žinių neplečia ir savosios išminties negilina. Dievas neįgyja patyrimo taip, kaip galėtų tą manyti arba suvokti ribinis žmogus, bet jis iš tiesų, tarp savo paties amžinosios asmenybės ribų, patiria šituos saviraiškos nuolatinius išplėtimus, kurie tam tikrais atvejais yra palygintini su naujo patyrimo įgijimu, ir yra analogiški tokio patyrimo įgijimui, kurį įgauna evoliucinių pasaulių ribiniai tvariniai.

(29.5) 1:5.15 Begalinio Dievo absoliutus tobulumas jam sukeltų kančią dėl tobulumo užbaigtumo siaubingų apribojimų, jeigu ne tas faktas, kad Visuotinis Tėvas milžiniškoje visatoje tiesiogiai dalyvauja kiekvienos netobulos sielos asmenybės kovoje, siekiančioje, su dieviškąja pagalba, pakilti į dvasiškai tobulus pasaulius danguje. Per visą visatų visatą kiekvienos dvasinės būtybės ir kiekvieno mirtingojo tvarinio šitas augantis patyrimas yra nenutrūkstančios saviraiškos niekada nesibaigiančio dieviškojo rato visą laiką besiplečiančios Tėvo Dievybės-sąmonės dalis.

(29.6) 1:5.16 Tiesiogine prasme tai yra tiesa: “Visose jūsų kančiose kenčia jis.” “Kada tik triumfuojate jūs, tada triumfuoja ir jis jūsų viduje ir su jumis.” Jo ikiasmenė dieviškoji dvasia yra reali jūsų dalis. Rojaus Sala reaguoja į visatų visatos visas fizines metamorfozes; Amžinasis Sūnus apima visos kūrinijos visus dvasinius impulsus; Bendrai Veikiantysis apima besiplečiančio kosmoso visą proto išraišką. Visuotinis Tėvas visa dieviškosios sąmonės pilnatve įkūnija laiko ir erdvės visos evoliucinės kūrinijos kiekvienos esybės, būtybės, ir asmenybės besiplečiančio proto ir kylančiųjų dvasių progresinių pastangų visą individualų patyrimą. Ir visa tai tiesiogine prasme yra teisinga, nes “Jame mes visi gyvename ir judame ir turime savo būtį.”

6. Asmenybė visatoje

(29.7) 1:6.1 Žmogiškoji asmenybė yra laiko-erdvės atvaizdo šešėlis, kurį meta dieviškojo Kūrėjo asmenybė. Ir niekada negalima deramai suvokti jokios tikrovės tyrinėjant jos šešėlį. Šešėliai turėtų būti aiškinami kaip tikrosios substancijos funkcija.

(30.1) 1:6.2 Dievas yra mokslui priežastis, filosofijai idėja, religijai asmuo, net mylintis dangiškasis Tėvas. Dievas yra mokslininkui pirminė jėga, filosofui vienybės hipotezė, religininkui gyvasis dvasinis patyrimas. Žmogaus neadekvačią Visuotinio Tėvo asmenybės sampratą gali pagerinti tiktai žmogaus dvasinis žengimas į priekį visatoje ir ji taps tikrai adekvačia tiktai tada, kada laiko ir erdvės piligrimai pagaliau pasieks gyvojo Dievo dieviškąjį apkabinimą Rojuje.

(30.2) 1:6.3 Niekada iš akiračio nepraraskite antipodinių požiūrių į asmenybę, kaip ją suvokia Dievas ir žmogus. Žmogus į asmenybę žvelgia ir ją suvokia, žiūrėdamas ribinio požiūriu į tai, kas yra begalinis; Dievas žiūri begalinio požiūriu į tai, kas yra ribinis. Žmogus turi žemiausią asmenybės tipą; Dievas turi aukščiausią, net svarbiausią, galutinį, ir absoliutų asmenybės tipą. Dėl to iš tiesų geresnės sampratos apie dieviškąją asmenybę turėjo kantriai laukti, kol atsiras geresnės idėjos apie žmogiškąją asmenybę, ypač išaukštinto apreiškimo tiek apie žmogiškąją, tiek apie dieviškąją asmenybę Mykolo, Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimo Urantijoje gyvenimo dėka.

(30.3) 1:6.4 Ta ikiasmenė dieviškoji dvasia, kuri gyvena mirtingojo proto viduje, savo pačios buvimu, pateikia savo realaus egzistavimo tvirtą įrodymą, bet dieviškosios asmenybės sąvoką galima suvokti tiktai tikro asmeninio religinio patyrimo dvasinės įžvalgos dėka. Bet kokį asmenį, žmogiškąjį ar dieviškąjį, galima pažinti ir suvokti visiškai nepriklausomai nuo to asmens išorinių reakcijų ar materialaus buvimo.

(30.4) 1:6.5 Tam tikras moralinio potraukio ir dvasinės harmonijos laipsnis yra esminis draugystei tarp dviejų asmenų; mylinti asmenybė vargu ar gali atsiskleisti tokiam asmeniui, kuris nemyli. Net ir dėl to, kad būtų priartėta prie dieviškosios asmenybės pažinimo, turi būti pašvęstas visas žmogaus asmenybės talentas; neryžtingas, dalinis atsidavimas bus bergždžias.

(30.5) 1:6.6 Kuo geriau žmogus supras save ir įvertins savo bičiulių asmenybės vertybes, tuo daugiau jis trokš pažinti Pirminę Asmenybę, ir tuo nuoširdžiau toks Dievą pažįstantis žmogus stengsis būti toks, kaip Pirminė Asmenybė. Jūs galite ginčytis dėl nuomonių apie Dievą, bet patyrimas su juo ir jame egzistuoja aukščiau už ir pranoksta bet kokius žmogiškuosius ginčus ir paprasčiausią intelektualią logiką. Dievą pažįstantis žmogus savo dvasinį patyrimą pavaizduoja ne tam, kad įtikintų netikinčiuosius, bet tikinčiųjų mokymui ir abipusiam pasitenkinimui.

(30.6) 1:6.7 Tvirtinti, kad visatą galima pažinti, kad ji yra suvokiama, reiškia tvirtinti, kad šią visatą sutvėrė protas ir valdo asmenybė. Žmogaus protas gali suvokti tiktai kito proto, nesvarbu, ar jis būtų žmogiškas ar viršžmogiškas, protinius reiškinius. Jeigu žmogaus asmenybė gali patirti visatą, tai reiškia, jog kažkur toje visatoje yra paslėpta kažkoks dieviškasis protas ir reali asmenybė.

(30.7) 1:6.8 Dievas yra dvasia—dvasinė asmenybė; žmogus taip pat yra dvasia—potenciali dvasinė asmenybė. Jėzus iš Nazareto pasiekė šito dvasinės asmenybės potencialo visišką įgyvendinimą žmogiškajame patyrime; dėl to jo gyvenimas, pašvęstas Tėvo valios vykdymui, tampa žmogui realiausiu ir idealiausiu Dievo asmenybės apreiškimu. Nors Visuotinio Tėvo asmenybę galima suvokti tiktai realiu religiniu patyrimu, bet Jėzaus žemiškajame gyvenime mus įkvėpia Dievo asmenybės tokio įkūnijimo ir atskleidimo tobulas pademonstravimas tikrame žmogiškajame patyrime.

7. Asmenybės sampratos dvasinė vertė

(31.1) 1:7.1 Kada Jėzus kalbėjo apie “gyvąjį Dievą,” tada jis užsiminė apie asmenę Dievybę—Tėvą danguje. Samprata apie Dievybės asmenybę palengvina bičiulystę; ji pritaria protingam garbinimui; ji skatina gaivinantį pasitikėjimą. Tarp neasmenių daiktų gali būti tarpusavio veiksmai, bet ne bičiulystė. Tėvo ir sūnaus bičiulystės ryšio, kaip tarp Dievo ir žmogaus, būtų negalima patirti, jeigu abu nebūtų asmenys. Tiktai asmenybės gali bendrauti viena su kita, nors šitą asmeninę komuniją gali labai smarkiai palengvinti kaip tik tokios neasmenės esybės, kaip Minties Derintojo, buvimas.

(31.2) 1:7.2 Žmogus nepasiekia tokios vienybės su Dievu, kokią pasiekia lašas, kada susilieja su vandenynu. Žmogus pasiekia dieviškąją vienybę abipusiškai veikiančios augančios dvasinės komunijos dėka, asmenybės ryšio su asmeniu Dievu dėka, vis didesniu laipsniu įgaudamas dieviškosios prigimties nuoširdžiai ir išmintingai paklusdamas dieviškajai valiai. Toks išaukštintas ryšys gali egzistuoti tiktai tarp asmenybių.

(31.3) 1:7.3 Tiesos sampratą matomai galima būtų nagrinėti atskirai nuo asmenybės, grožio samprata gali egzistuoti be asmenybės, bet dieviškojo gėrio samprata yra suprantama tiktai ryšyje su asmenybe. Tiktai asmuo gali mylėti ir būti mylimas. Net grožis ir tiesa netektų vilties išlikti, jeigu jie nebūtų asmenio Dievo, mylinčio Tėvo, požymiai.

(31.4) 1:7.4 Mes negalime iki galo suprasti, kaip Dievas gali būti pirminis, nesikeičiantis, visagalis, ir tobulas, ir tuo pačiu metu būti apsuptas visą laiką besikeičiančios ir akivaizdžiai dėsnių ribojamos visatos, besivystančios santykinių netobulumų visatos. Bet tokią tiesą mes galime pažinti savo pačių asmeniniu patyrimu, kadangi mes visi išsaugome valinės asmenybės ir vienybės tapatybę nepaisant to, jog nuolat keičiamės tiek mes patys, tiek mūsų aplinka.

(31.5) 1:7.5 Galutinės visatos tikrovės negalima suvokti matematika, logika, ar filosofija, ją galima suvokti tiktai asmeniniu patyrimu, kuris vis daugiau paklūsta asmenio Dievo dieviškajai valiai. Nei mokslas, nei filosofija, nei teologija negali patvirtinti Dievo asmenybės. Tiktai dangiškojo Tėvo įtikėjimo sūnų asmeninis patyrimas gali įgyvendinti tikrąjį Dievo asmenybės dvasinį suvokimą.

(31.6) 1:7.6 Aukščiausiosios sampratos apie visatos asmenybę reiškia: tapatybę, savimonę, savojo aš valią, ir galimybę savojo aš atskleidimui. Ir šitokie bruožai taip pat reiškia bičiulystę su kitomis ir lygiomis asmenybėmis, kaip tai egzistuoja Rojaus Dievybių asmenybių susivienijimuose. Ir šitų susivienijimų absoliuti vienybė yra tokia tobula, jog dieviškumas tampa pažįstamas iš nedalomumo, vienovės. “Viešpats Dievas yra vienas.” Asmenybės nedalomumas netrukdo Dievui padovanoti savo dvasią, kad gyventų mirtingųjų žmonių širdyse. Žmogiškojo tėvo asmenybės nedalomumas neužkerta kelio mirtingųjų sūnų ir dukrų reprodukavimui.

(31.7) 1:7.7 Šitoji nedalomumo samprata kartu su vienybės samprata reiškia, kad Dievybės Galutinybė pranoksta tiek laiką, tiek erdvę; dėl to nei erdvė, nei laikas negali būti absoliutus arba begalinis. Pirmasis Šaltinis ir Centras yra ta begalybė, kuri neribotai pranoksta visą protą, visą materiją, ir visą dvasią.

(31.8) 1:7.8 Rojaus Trejybės faktas jokiu būdu nepažeidžia dieviškosios vienybės tiesos. Rojaus Dievybės šios trys asmenybės visose visatos tikrovės reakcijose ir visuose tvarinio ryšiuose yra kaip viena. Taip pat ir šių trijų amžinųjų asmenų egzistavimas iš tiesų nepažeidžia Dievybės nedalomumo tiesos. Aš visiškai gerai žinau, jog savo žinioje neturiu nė vienos tinkamos kalbos tam, jog mirtingajam protui išaiškinčiau, kaip šitos visatos problemos atrodo mums. Bet jūs neturėtumėte nusiminti; nevisi šitie dalykai yra visiškai aiškūs net aukštoms asmenybėms, priklausančioms Rojaus būtybių mano grupei. Visą laiką turėkite mintyje, kad šitos giluminės tiesos, susijusios su Dievybe, iš tiesų vis labiau aiškės, kada jūsų protas bus vis daugiau sudvasinamas per šio ilgo kilimo į Rojų viena po kitos einančias epochas.


(32.1) 1:7.9 [Pateikė Dieviškasis Patarėjas, dangiškųjų asmenybių grupės, paskirtos Dienų Senųjų Uversoje, septintosios supervisatos būstinėje tam, kad stebėtų šito būsimo apreiškimo tas dalis, kurios aptaria tuos dalykus, kurie yra už Nebadono vietinės visatos ribų, narys. Aš esu įgaliotas parengti tuos dokumentus, kurie vaizduoja Dievo prigimtį ir savybes, nes aš atstovauju informacijos aukščiausiajam šaltiniui, kuris tuo tikslu yra prieinamas bet kokiame apgyvendintame pasaulyje. Aš tarnavau Dieviškuoju Patarėju visose septyniose supervisatose ir ilgą laiką gyvenau visų daiktų Rojaus centre. Daug kartų aš patyriau buvimo betarpiškoje Visuotinio Tėvo akivaizdoje aukščiausią malonumą. Aš vaizduoju Tėvo prigimties ir savybių tikrovę ir tiesą su neabejotinu autoritetu; aš žinau tai, ką kalbu.]

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved