184 Dokumentas - Sanhedrino teisme

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

184 Dokumentas

Sanhedrino teisme


(1978.1) 184:0.1 ANASO atstovai romėnų kareivių kapitoną buvo slapta instruktavę dėl to, kad Jėzų į Anaso rūmus atvestų iškart po to, kada tik jis bus suimtas. Buvęs aukštasis šventikas troško išlaikyti savo kaip aukščiausiosios žydų bažnytinės valdžios prestižą. Jis taip pat turėjo ir kitą tikslą kelioms valandoms Jėzų sulaikyti savo namuose, ir tai buvo dėl to, jog užtektų laiko teisėtai sušaukti Sanhedrino teismą. Sanhedrino teismą sukviesti anksčiau negu šventykloje ryte yra aukojamos aukos, buvo neteisėta, o šitos aukos buvo aukojamos maždaug trečią valandą iš ryto.

(1978.2) 184:0.2 Anasas žinojo, kad Sanhedrino teismas yra susirinkęs jo žento, Kajafo, rūmuose. Iki vidurnakčio to aukštojo šventiko namuose buvo susirinkę apie trisdešimt Sanhedrino narių, tokiu būdu jie būtų pasirengę Jėzų teisti, kada jį galėtų atvesti pas juos. Pakviesti buvo tiktai tie nariai, kurie Jėzui ir jo mokymui aršiai ir atvirai priešinosi, kadangi buvo reikalingi tiktai dvidešimt trys nariai tam, kad teismo posėdis būtų teisėtas.

(1978.3) 184:0.3 Jėzus maždaug tris valandas praleido Anaso rūmuose ant Alyvų Kalno, netoli Getsemanės sodo, kur jie jį suėmė. Jonas Zabediejus Anaso rūmuose buvo laisvas ir saugus ne tik dėl romėnų kapitono žodžio, bet taip pat ir dėl to, kad jis ir jo brolis Jokūbas buvo gerai pažįstami senesniems tarnams, nes šituose rūmuose jie daug kartų buvo viešėję kaip svečiai, kadangi buvęs aukštasis šventikas buvo jų motinos, Salomėjos, tolimas giminaitis.

1. Anasas apklausia

(1978.4) 184:1.1 Anasas, praturtėjęs iš šventyklos įplaukų, jo žentui laikinai einant aukštojo šventiko pareigas, ir dėl savo ryšių su romėnų valdžia, iš tikrųjų buvo pats galingiausias atskiras individas visoje žydijoje. Jis buvo lipšnus ir gudrus intrigantas ir suokalbininkas. Jis troško vadovauti atsikratymo Jėzumi reikalui; jis bijojo tokią svarbią užduotį iki galo patikėti savo grubiam ir agresyviam žentui. Anasas norėjo įsitikinti, jog Mokytojo teismo kontrolė išliktų sedukėjų rankose; jis bijojo kai kurių fariziejų galimų simpatijų, matydamas, jog iš esmės visi tie Sanhedrino nariai, kurie Jėzaus reikalą palaikė, yra fariziejai.

(1978.5) 184:1.2 Anasas nebuvo matęs Jėzaus keletą metų, nuo to laiko, kada Mokytojas buvo užsukęs į jo namus ir nedelsiant išėjo, pastebėjęs jo šaltumą ir santūrumą jį priimant. Anasas manė leisti sau pasiremti šita ankstesniąja pažintimi ir pamėginti įtikinti Jėzų, kad šis savo teiginių atsisakytų ir Palestiną paliktų. Jis nenorėjo dalyvauti nužudant gerą žmogų ir samprotavo, kad Jėzus galėtų pasirinkti išvykimą iš šalies, o ne kankinančią mirtį. Tačiau, kada Anasas stovėjo prieš šį atkaklų ir ryžtingą galilėjietį, tada jis iš karto suvokė, jog tai būtų bergždžia tokius pasiūlymus pateikti. Jėzus buvo net ir dar didingesnis ir labiau išlaikantis pusiausvyrą, palyginus su tuo, kokį jį prisiminė Anasas.

(1979.1) 184:1.3 Kada Jėzus buvo jaunas, tada Anasas rodė didžiulį susidomėjimą juo, bet dabar jo įplaukoms iškilo grėsmė dėl to, ką Jėzus taip neseniai padarė iš šventyklos išvaręs pinigų keitėjus ir kitus komercinius prekeivius. Šitas veiksmas buvusiam aukštajam šventikui sukėlė nepalyginamai didesnį priešiškumą negu Jėzaus mokymai.

(1979.2) 184:1.4 Anasas įėjo į savo erdvų kambarį, skirtą audiencijoms, atsisėdo ant didžiulės kėdės, ir įsakė pas jį atvesti Jėzų. Po kelių akimirkų, trukusių tyloje nužvelgiant Mokytoją, jis tarė: “Tu suvoki, jog tavojo mokymo atžvilgiu privalu kažką daryti, kadangi tu trikdai mūsų šalies ramybę ir tvarką.” Kada Anasas žvelgė į Jėzų klausiančiai, tada Mokytojas žiūrėjo jam tiesiai į akis, bet neatsakė nieko. Vėl prašneko Anasas, “Kokie yra tavo mokinių vardai, be Simono Uoliojo, to kurstytojo?” Vėl Jėzus žvelgė į jį žemyn, bet neatsakė.

(1979.3) 184:1.5 Jėzaus atsisakymas atsakinėti į klausimus Anasui sukėlė didžiulį nerimą, tokį didžiulį, kad jis tarė jam: “Argi tau nerūpi, ar aš tavo atžvilgiu esu draugiškas, ar ne? Argi tu nekreipi dėmesio į tą valdžią, kurią aš turiu, galėdamas nulemti tavo būsimo teismo nuosprendį?” Kada Jėzus tai išgirdo, tada jis tarė: “Anasai, tu gi žinai, jog mano atžvilgiu tu negalėtum turėti jokios valdžios, jeigu šito neleistų manasis Tėvas. Kai kurie norėtų Žmogaus Sūnų sunaikinti, kadangi jie yra neišmanėliai; jie nežino, ką daro, bet tu gi, drauge, žinai, ką darai. Dėl to, kaip gi tu gali atstumti Dievo šviesą?”

(1979.4) 184:1.6 Ta maloni maniera, kuria Jėzus šnekėjo su Anasu, jį beveik suglumino. Bet savo protu jis jau buvo apsisprendęs, kad Jėzus turi arba Palestiną palikti, arba mirti; todėl, jis sukaupė savo drąsą ir paklausė: “Tiesiog, kas gi tai yra, ko tu bandai mokyti tautą? Kas tu tvirtini esi?” Jėzus atsakė: “Tu visiškai gerai žinai, jog pasauliui aš kalbėjau atvirai. Aš mokiau sinagogose ir daug kartų šventykloje, kur manęs klausėsi visi žydai ir daug pagonių. Aš nieko nekalbėjau slapta; kodėl gi, tada, tu manęs klausi apie mano mokymą? Kodėl gi tu nepakvieti tų, kurie manęs klausėsi, ir kodėl gi nepasiteirauji jų? Žiūrėk, visa Jeruzalė girdėjo tą, ką aš kalbėjau, net jeigu tu pats ir negirdėjai šitų mokymų.” Bet anksčiau negu Anasas galėjo atsakyti, rūmų vyriausiasis prievaizdas, kuris stovėjo greta, trenkė ranka Jėzui į veidą, tardamas, “Kaip tu drįsti aukštajam šventikui atsakyti tokiais žodžiais?” Anasas savo prievaizdui neištarė jokių priekaišto žodžių, bet Jėzus kreipėsi į jį, sakydamas, “Mano drauge, jeigu aš pasakiau, ką nors bloga, tai pasakyk, ką bloga aš pasakiau; bet jeigu aš pasakiau tiesą, tuomet, kodėl gi tu turėtum man smogti?”

(1979.5) 184:1.7 Nors Anasas ir apgailestavo, kad jo prievaizdas trenkė Jėzui, bet jis buvo perdaug išdidus, kad atkreiptų dėmesį į šį reikalą. Pasimetęs jis išėjo į kitą kambarį, beveik valandai palikęs Jėzų vieną su namų patarnautojais ir šventyklos sargybiniais.

(1979.6) 184:1.8 Kada jis sugrįžo, tada eidamas į Mokytojo pusę, tarė: “Ar tu tvirtini, jog esi Mesijas, Izraelio išvaduotojas?” Tarė Jėzus: “Anasai, tu mane pažinojai nuo mano jaunystės laikų. Tu žinai, kad aš tvirtinu, jog nesu kas nors kitas, bet tiktai tas, kurį paskyrė manasis Tėvas, ir kad aš esu atsiųstas pas visus žmones, pas pagonis, o taip pat ir pas žydus.” Tada tarė Anasas: “Man sakė, jog tu tvirtinai, kad esi Mesijas; ar tai tiesa?” Jėzus pažvelgė į Anasą, bet tik tiek teatsakė, “Šitaip tu pasakei.”

(1980.1) 184:1.9 Maždaug šituo metu pasiuntiniai atvyko iš Kajafo rūmų pasiteirauti, kuriuo metu Jėzus bus atvestas prieš Sanhedrino teismą, ir kadangi artėjo aušra, tai Anasui atrodė, jog bus geriausia pas Kajafą pasiųsti Jėzų surištą ir saugomą šventyklos sargybinių. Netrukus jis ir pats išėjo jiems iš paskos.

2. Petras kieme

(1980.2) 184:2.1 Kada sargybinių ir kareivių būrys priėjo prie įėjimo į Anaso rūmus, tada Jonas Zabediejus žingsniavo šalia romėnų kareivių kapitono. Judas buvo kažkiek atsilikęs, o Simonas Petras sekė toli iš paskos. Kada Jonas su Jėzumi ir sargybiniais įėjo į rūmų kiemą, tada prie vartų priėjo Judas, bet, pamatęs Jėzų ir Joną, nuėjo tolyn prie Kajafo namo, kur jis žinojo vėliau vyks tikrasis Mokytojo teismas. Iškart kai tik Judas nuėjo, tada pasirodė Simonas Petras, ir kada jis stovėjo prieš vartus, tada Jonas jį pamatė kaip tik tuo metu, kai jie rengėsi Jėzų įvesti į rūmus. Vartininkė, kuri atidarinėjo vartus, Joną pažinojo, ir kada jis tarė jai, prašydamas, kad ši į vidų įleistų ir Petrą, tai ji mielai sutiko.

(1980.3) 184:2.2 Petras, įėjęs į kiemą, nužingsniavo prie medžio anglių laužo ir stengėsi sušilti, kadangi naktis buvo šaltoka. Jis jautėsi labai nevietoje čia tarp Jėzaus priešų, ir iš tikrųjų jis buvo nevietoje. Mokytojas jam nebuvo nurodęs laikytis šalia, kaip buvo įspėjęs Joną. Petras turėjo elgtis kaip ir likusieji apaštalai, kurie buvo specialiai įspėti savąja gyvybe nerizikuoti per tą laikotarpį, kada jų Mokytojas bus teisiamas ir nukryžiuojamas.

(1980.4) 184:2.3 Petras savo kardą išmetė prieš pat prieidamas prie rūmų vartų, šitokiu būdu į Anaso kiemą jis įėjo neginkluotas. Jo protas buvo patekęs į susipainiojimo verpetą; jis vargu ar galėjo suprasti, kad Jėzus yra suimtas. Jis negalėjo suvokti situacijos tikroviškumo—kad jis yra čia, Anaso kieme, šildosi kartu su šio aukštojo šventiko tarnais. Jam buvo įdomu, ką veikia kiti apaštalai, ir, perkratęs galvoje tai, kaip galėjo atsitikti, kad į rūmus buvo įleistas Jonas, jis priėjo išvados, jog taip buvo dėl to, kad tarnams jis yra pažįstamas, kadangi jis paprašė vartininkės, kad įleistų ir jį.

(1980.5) 184:2.4 Iškart kai tik vartininkė Petrą įleido į vidų, ir jam besišildant prie laužo, ji priėjo prie jo ir šelmiškai tarė, “Argi taip pat ir tu nesi vienas iš šito vyro mokinių?” Dabar Petras nebūtų nustebęs dėl šito atpažinimo, nes būtent Jonas buvo paprašęs, jog ši mergina leistų jam įeiti per rūmų vartus; bet jo nervinė būsena buvo tokia įtempta, jog tai, kad jis buvo atpažintas kaip mokinys, jį išmušė iš pusiausvyros, ir tiktai turėdamas vienintelę mintį, apvaldžiusią jo protą—mintį, kad pabėgtų gyvas—jis greitai atsakė į merginos klausimą ištardamas, “Ne, nesu.”

(1980.6) 184:2.5 Labai greitai kitas tarnas priėjo prie Petro ir paklausė, “Argi ne tave aš mačiau sode, kada jie suėmė šitą vaikiną? Argi taip pat ir tu nesi vienas iš jo pasekėjų?” Petras dabar visiškai rimtai sunerimo; jis nematė jokios galimybės, kaip saugiai pabėgti nuo šitų kaltintojų; taigi jis labai energingai paneigė bet kokį ryšį su Jėzumi, sakydamas, “Šito vyro aš nepažįstu, taip pat nesu ir vienas iš jo pasekėjų.”

(1980.7) 184:2.6 Maždaug šituo metu vartininkė pasivedė Petrą į šoną ir tarė: “Aš esu tikra, jog tu esi šito Jėzaus mokinys ne tiktai dėl to, kad vienas iš jo pasekėjų paprašė manęs įleisti tave į kiemą, bet mano sesuo čia tave matė šventykloje su šituo vyru. Kodėl gi tu šitą neigi?” Kada Petras išgirdo, kaip ši mergina jį kaltina, tada jis paneigė, kad apie Jėzų iš viso nežino nieko, smarkiai plūsdamasis ir keikdamasis, vėl pasakydamas, “Aš nesu šito vyro pasekėjas; Aš jo net ir nepažįstu; apie jį aš niekada anksčiau nebuvau girdėjęs.”

(1981.1) 184:2.7 Petras kuriam laikui nuo laužo nuėjo tuo metu, kada vaikščiojo po kiemą. Jis būtų norėjęs pabėgti, bet bijojo atkreipti į save dėmesį. Kada sušalo, tada sugrįžo prie laužo, ir vienas iš vyrų, stovėjęs netoli jo, pasakė: “Tikrai, tu esi vienas iš šito vyro mokinių. Šitas Jėzus yra galilėjietis, o tavoji kalba tave išduoda, nes tu irgi šneki kaip galilėjietis.” Ir vėl Petras paneigė bet kokį ryšį su savo Mokytoju.

(1981.2) 184:2.8 Petras buvo tiek sutrikęs, kad su savo kaltintojais stengėsi išvengti bet kokio kontakto nueidamas nuo laužo ir likdamas vienas verandoje. Po daugiau kaip valandą trukusio šitokio atsiskyrimo, vartininkė ir jos sesuo atsitiktinai sutiko jį, ir abi jos erzindamos apkaltino jį esant Jėzaus pasekėju. Ir vėl jis šį kaltinimą paneigė. Kada tik jis dar kartą bet kokį ryšį su Jėzumi paneigė, tada užgiedojo gaidys, ir Petras prisiminė tuos perspėjimo žodžius, kuriuos anksčiau tą pačią naktį jam buvo pasakęs jo Mokytojas. Jam stovint ten, sunkumo užgulta širdimi ir prislėgtam kaltės jausmo, rūmų durys atsidarė, ir sargybiniai pravedė Jėzų tolyn pas Kajafą. Kada Mokytojas ėjo pro Petrą, tada jis pamatė, deglų apšviestą, savo anksčiau buvusio savimi pasitikinčio ir paviršutiniškai drąsaus apaštalo veide nevilties išraišką, ir jis atsisuko ir pasižiūrėjo į Petrą. Petras niekada, kol gyvas buvo, to žvilgsnio nepamiršo. Tai buvo toks žvilgsnis, kuriame susimaišė užuojauta ir meilė, ir kokio mirtingasis žmogus Mokytojo veide niekada nebuvo matęs.

(1981.3) 184:2.9 Po to, kada Jėzus ir sargybiniai išėjo per rūmų vartus, tada Petras sekė paskui juos, bet tiktai nedidelį atstumą. Toliau eiti jis nebepajėgė. Jis atsisėdo šalia kelio ir graudžiai pravirko. Ir kada jis šitas agonijos ašaras nubraukė, tada pasuko atgal į stovyklą, tikėdamasis surasti savo brolį, Andriejų. Atėjęs į stovyklą, jis surado tiktai Dovydą Zabediejų, kuris nusiuntė pasiuntinį, kad jį nuvestų į ten, kur Jeruzalėje slėptis buvo išėjęs jo brolis.

(1981.4) 184:2.10 Viskas, ką patyrė Petras, atsitiko Anaso rūmų kieme ant Alyvų Kalno. Jis nesekė paskui Jėzų iki aukštojo šventiko, Kajafo, rūmų. Tai, kad dėl gaidžio giedojimo Petras ėmė suvokti, kad jis ne kartą atsižadėjo savojo Mokytojo, rodo, jog visa tai vyko už Jeruzalės, kadangi tai buvo įstatymo pažeidimas naminius paukščius laikyti tikrojo miesto teritorijoje.

(1981.5) 184:2.11 Kol gaidžio giedojimas nesugrąžino Petrui tikrovės pojūčio, tol jis tiktai galvojo, vaikščiodamas po verandą pirmyn ir atgal, kad sušiltų, kaip jis protingai išvengė tarnų kaltinimų, ir kaip jis sužlugdė jų ketinimus susieti jį su Jėzumi. Kurį laiką, jis tiktai mąstė apie tai, kad šitie tarnai neturėjo jokios moralinės ir juridinės teisės šitaip jo klausinėti, ir jis iš tikrųjų pasveikino save dėl šitokio metodo, kurio dėka, jo nuomone, jis išvengė to, kad būtų atpažintas ir galbūt suimtas ir įkalintas. Tiktai tada, kada užgiedojo gaidys, iš tikrųjų Petrui dingtelėjo, kad savojo Mokytojo jis atsižadėjo. Tiktai kada Jėzus pažvelgė į jį, tada jis iš tikrųjų suvokė, kad jam nepasisekė gyventi laikantis savo kaip karalystės ambasadoriaus ypatingų privilegijų.

(1981.6) 184:2.12 Žengęs pirmąjį žingsnį kompromiso ir mažiausio pasipriešinimo keliu, Petras nematė nieko aiškaus, išskyrus tai, kad ir toliau eitų iš anksto pasirinkto elgesio kryptimi. Reikalingas didis ir kilnus charakteris tam, jog žengus klaidingą žingsnį, galima būtų apsisukti ir eiti teisingai. Perdaug dažnai žmogaus protas yra linkęs pateisinti tai, kodėl ir toliau yra einama klaidingu keliu, kada jau kartą pradėta juo žengti.

(1982.1) 184:2.13 Petras niekada iki galo netikėjo, kad jam gali būti atleista, kol sutiko savo Mokytoją po prisikėlimo ir pamatė, kad nuomonė apie jį yra lygiai tokia pati, kaip ir prieš šitos tragiškos atsižadėjimų nakties patyrimus.

3. Sanhedristų teisme

(1982.2) 184:3.1 Buvo maždaug pusė keturių šito penktadienio rytą, kada vyriausiasis šventikas, Kajafas, paragino sanhedristų apklausiantį teismą laikytis tvarkos ir paprašė atvesti Jėzų, kad jis būtų teisiamas oficialiai. Trimis ankstesniais atvejais Sanhedrinas, didžiule balsų dauguma, Jėzui buvo paskelbęs mirties nuosprendį, buvo nusprendęs, kad jis nusipelno mirti, remiantis neoficialiais kaltinimais dėl įstatymo pažeidimo, šventvagystės, ir Izraelio tėvų tradicijų paniekinimo.

(1982.3) 184:3.2 Tai nebuvo sukviestas eilinis Sanhedrino posėdis ir nevyko jis įprastinėje vietoje, šventyklos salėje iš tašytų akmenų. Tai buvo specialus teismo posėdis, kuriame dalyvavo maždaug trisdešimt sanhedristų, ir jis buvo sušauktas aukštojo šventiko rūmuose. Jonas Zabediejus buvo su Jėzumi per visą šitą vadinamąjį teismą.

(1982.4) 184:3.3 Kaip šitie vyriausieji šventikai, raštininkai, sedukėjai, ir kai kurie iš fariziejų gyrėsi, kad Jėzus, kėlęs grėsmę jų padėčiai ir metęs iššūkį jų valdžiai, dabar yra tvirtai laikomas jų rankose! Ir jie buvo nusprendę, kad jis daugiau nebeturi gyventi, kad nebeištrūktų iš jų kerštingų nagų.

(1982.5) 184:3.4 Paprastai, žydai, kada teisdavo tokį žmogų, kuriam pareiškiami kaltinimai numatė mirties bausmės skyrimą, elgdavosi labai atsargiai ir suteikdavo visas garantijas, kad liudininkai būtų parenkami ir visas teismo procesas būtų vykdomas sąžiningai. Bet šiuo atveju Kajafas buvo greičiau prokuroras, o ne nešališkas teisėjas.

(1982.6) 184:3.5 Jėzus pasirodė prieš šitą teismą apsirengęs savo įprastais drabužiais ir surištomis už nugaros rankomis. Visas teismas buvo pritrenktas ir kažkiek pasimetęs dėl jo didingos išvaizdos. Niekada anksčiau jiems neteko žvelgti į tokį kalinį, o taip pat neteko matyti ir mirties bausme teisiamo žmogaus tokio ramumo.

(1982.7) 184:3.6 Žydų įstatymas reikalavo, kad bent jau du liudininkai turi duoti vienodus parodymus kokiu nors klausimu prieš tai, kada kaliniui yra pateikiamas kaltinimas. Judo nebuvo galima prieš Jėzų panaudoti kaip liudininko, nes žydų įstatymas ypatingai draudė tai, kad parodymus duotų išdavikas. Daugiau negu dvi dešimtys veidmainių liudininkų buvo šalia, kad paliudytų prieš Jėzų, bet jų parodymai buvo tokie prieštaringi ir taip akivaizdžiai sufabrikuoti, jog dėl šio spektaklio ir patys sanhedristai labai susigėdo. Jėzus stovėjo ten, žvelgdamas geranoriškai į šiuos priesaiką laužančius liudytojus, ir šiems meluojantiems liudininkams pati jo veido išraiška kėlė nerimo. Per visą šitą veidmainišką liudijimą Mokytojas neištarė nė žodžio; jis nieko neatsakė ir į jų daugybę melagingų kaltinimų.

(1982.8) 184:3.7 Pirmą kartą, kada kažkurie du iš liudininkų priartėjo bent jau prie panašaus paliudijimo buvo tuo metu, kai abu vyrai paliudijo, kad jie girdėjo, kaip šventykloje Jėzus viename iš savo pasisakymų pasakė, kad jis “sugriaus šitą šventyklą, pastatytą rankomis, ir po trijų dienų pastatys kitą šventyklą be rankų.” Tai, ką pasakė Jėzus, nebuvo visiškai taip, tuo labiau, kad pareikšdamas šitą pastabą, apie kurią dabar ir buvo užsiminta, jis rodė į savo paties kūną.

(1982.9) 184:3.8 Nors aukštasis šventikas ir sušuko Jėzui, “Argi tu neatsakysi nė į vieną iš šitų kaltinimų?” Jėzus neištarė nė žodžio. Jis stovėjo ten tylėdamas, tuo metu, kada visi šitie veidmainiai liudininkai davė savo parodymus. Šitų melagingų liudytojų žodžiai buvo tokie kupini neapykantos, fanatizmo, ir besaikio sutirštinimo, kad jų parodymai sužlugo dėl savo pačių susipainiojimo. Jų veidmainiškus kaltinimus geriausiai paneigė Mokytojo ramus ir didingas tylėjimas.

(1983.1) 184:3.9 Tik pradėjus liudyti veidmainiams liudininkams, įėjo Anasas ir užėmė savo vietą šalia Kajafo. Anasas dabar atsistojo ir pareiškė, jog Jėzaus šito grasinimo sugriauti šventyklą užtenka tam, kad jam būtų pateikti trys kaltinimai:

(1983.2) 184:3.10 1. Kad jis yra pavojingas žmonių apgavikas. Kad jis mokė juos neįmanomų dalykų ir kitaip juos apgaudinėjo.

(1983.3) 184:3.11 2. Kad jis yra revoliucionierius fanatikas dėl to, kad pasisako už tai, kad prieš šventyklą būtų panaudota prievarta, nes kaip gi kitaip jis galėtų ją sugriauti?

(1983.4) 184:3.12 3. Kad jis mokė magijos, kadangi prižadėjo pastatyti naują šventovę, ir priedo be rankų.

(1983.5) 184:3.13 Visas Sanhedrinas buvo jau sutaręs, kad Jėzus yra kaltas dėl žydų įstatymų tokių pažeidimų, už kuriuos yra baudžiama mirtimi, bet dabar jie buvo daugiau susirūpinę dėl to, kaip dėl jo elgesio ir mokymų suformuluoti šiuos kaltinimus, kad Pilotas galėtų jų kaliniui paskelbti mirties nuosprendį. Jie žinojo, kad prieš tai, kada Jėzų būtų galima nubausti mirtimi, jie turi gauti romėnų gubernatoriaus sutikimą. Ir Anasas buvo nusprendęs toliau veikti tokiu būdu, kad padarytų taip, jog atrodytų, kad Jėzus yra pavojingas mokytojas, kad būtų laisvas tarp žmonių.

(1983.6) 184:3.14 Bet Kajafas daugiau nebegalėjo ištverti to vaizdo, kada Mokytojas stovėjo būdamas tobulai ramus ir visiškai tylėdamas. Jis manė, kad jis žino bent jau vieną būdą, kuriuo būtų galima priversti šį kalinį prabilti. Todėl, jis prišoko prie Jėzaus iš šono ir grasindamas pirštu Mokytojui į veidą, tarė: “Aš reikalauju, gyvojo Dievo vardu, kad mums pasakytum, ar tu esi tas Išvaduotojas, Dievo Sūnus.” Jėzus atsakė Kajafui: “Aš esu. Greitai aš vyksiu pas Tėvą, ir netrukus iš tikrųjų Žmogaus Sūnui bus suteikta galia ir jis vėl valdys dangiškąsias gausybes.”

(1983.7) 184:3.15 Kada aukštasis šventikas išgirdo, kaip Jėzus sakė šiuos žodžius, tada jis nepaprastai įniršo, ir nervingai tampydamas savo viršutinį aprėdą, suriko: “Ko gi mums dar daugiau reikia iš liudininkų? Žiūrėkite, dabar iš tiesų jūs visi išgirdote iš šito vyro šventvagystę. Ką, jūsų nuomone, dabar reikėtų daryti su šiuo šventvagiu ir įstatymo pažeidėju?” Ir jie visi atsakė vienbalsiai, “Jis nusipelno mirties; tegul jis bus nukryžiuotas.”

(1983.8) 184:3.16 Jėzus nesusidomėjo nė vienu klausimu, kurie jam buvo pateikti, kada jis buvo prieš Anasą ar sanhedristus, išskyrus tą vienintelį klausimą, susijusį su jo savęs padovanojimo misija. Kada jo paklausė, ar jis yra Dievo Sūnus, tai jis iškart ir nedviprasmiškai atsakė teigiamai.

(1983.9) 184:3.17 Anasas norėjo, jog teismas vyktų toliau, ir kad Jėzaus atžvilgiu būtų suformuluoti konkretaus pobūdžio kaltinimai, kiek tai yra susiję su romėnų teise ir romėnų institucijomis, kad vėliau juos būtų galima perduoti Pilotui. Tarybos nariai šiuos reikalus labai norėjo užbaigti greitai ne tiktai dėl to, jog tai buvo toji diena, kada yra ruošiamasi Perėjimo šventei ir kada po pusiaudienio nebeturi būti dirbama jokių pasaulietinių darbų, bet taip pat ir dėl to, kad jie bijojo, jog Pilotas gali bet kuriuo metu sugrįžti į Judėjos romėnų sostinę, Cezarėją, kadangi Jeruzalėje jis buvo tiktai tam, kad atšvęstų Perėjimo šventę.

(1983.10) 184:3.18 Bet Anasui nepavyko išlaikyti kontrolės teismo atžvilgiu. Kada Jėzus taip netikėtai atsakė Kajafui, tada šis aukštasis šventikas žengė į priekį ir ranka jam smogė į veidą. Anasas buvo iš tikrųjų sukrėstas, kada ir kiti teismo nariai, išeidami iš kambario, spjaudė Jėzui į veidą, o daugelis iš jų tyčiodamiesi sušerdavo delnu. Ir šitokiu būdu netvarkingai ir neapsakomai susipaniojus pusę penkių baigėsi pirmasis Sanhedrino posėdis, kurio metu buvo teisiamas Jėzus.

(1984.1) 184:3.19 Trisdešimt iš anksto nusistačiusių ir tradicijos apakintų veidmainių teisėjų, su savo melagingais liudytojais, drįsta teisti teisų visatos Kūrėją. Ir šiuos aistringus kaltintojus siutina šito Dievo-žmogaus didingas tylėjimas ir nuostabi savitvarda. Jo tylėjimas yra toks, kad jį siaubingai sunku ištverti; jo kalba yra bebaimiškai nepaklūstanti. Jis yra abejingas jų grasinimams ir jo negąsdina jų užsipuolimai. Žmogus teisia Dievą, bet net ir tuomet jis myli juos, ir juos išgelbėtų, jeigu galėtų.

4. Pažeminimo valanda

(1984.2) 184:4.1 Žydų teisė reikalavo, jog tais atvejais, kada reikėdavo priimti mirties nuosprendį, turėjo vykti du teismo posėdžiai. Šitas antrasis posėdis turėdavo vykti kitą dieną po pirmojo posėdžio, o tą laiką tarp šių posėdžių teismo nariai turėdavo praleisti pasninkaudami ir gedėdami. Bet šitie vyrai negalėjo laukti kitos dienos tam, jog patvirtintų savo sprendimą, kad Jėzus turi mirti. Jie tepalaukė tiktai vieną valandą. Tuo metu Jėzus buvo paliktas kambaryje, kuris buvo skirtas audiencijoms, saugomas šventyklos sargybinių, kurie, drauge su aukštojo šventiko tarnais, pasidarė sau pramogą visaip įžeidinėdami Žmogaus Sūnų. Jie tyčiojosi iš jo, spjaudė ant jo, ir jį žiauriai daužė. Jie rykšte sušerdavo jam per veidą ir tada sakydavo, “Tu, Išvaduotojau, išpranašauk mums, kuris tau sudavė.” Ir šitą jie darė ištisą valandą, įžeidinėdami ir žiauriai elgdamiesi su šiuo nesipriešinančiu vyru iš Galilėjos.

(1984.3) 184:4.2 Per šitą tragišką kančių ir kupiną patyčių kamantinėjimo valandą, surengtą neišmanėlių ir bejausmių sargybinių ir tarnų, Jonas Zabediejus apimtas siaubo laukė vienas gretimame kambaryje. Kada šitie įžeidinėjimai tik prasidėjo, tada Jėzus galvos linktelėjimu parodė Jonui, kad šis turėtų pasišalinti. Mokytojas gerai žinojo, jeigu jis leis savo apaštalui pasilikti šiame kambaryje, kad matytų šiuos įžeidinėjimus, tai Jono pasipiktinimas bus toks, kad sukels įnirtingą protesto protrūkį, kuris galbūt pasibaigtų jo mirtimi.

(1984.4) 184:4.3 Šitai švelniai ir jautriai žmogiškajai sielai, kuri asmenybės ryšiu buvo susieta su šitos visos visatos Dievu, iš jos pažeminimo taurės nebuvo kartesnio gurkšnio už šitą siaubingą valandą, kada ji buvo visiškai priklausoma nuo šitų nemokšų ir žiaurių sargybinių ir tarnų, kuriuos ją įžeidinėti paskatino šitas vadinamojo sanhedristų teismo narių pavyzdys.

(1984.5) 184:4.4 Žmogiškoji širdis galbūt negali ir suvokti, koks buvo pasipiktinimo krūptelėjimas, nubangavęs per visą milžinišką visatą, kada dangiškosios protingos būtybės pamatė šitą reginį, kaip jų mylimas Valdovas visiškai atsiduoda savo neišmanėlių ir suklaidintų tvarinių valiai nuodėmės aptemdytoje nelaimingos Urantijos sferoje.

(1984.6) 184:4.5 Kokia gi žmoguje glūdi gyvuliška savybė, vedanti jį į tai, kad jis nori įžeisti ir fiziškai užsipulti tai, ko jis negali pasiekti dvasiškai arba suvokti intelektualiai? Pusiau civilizuotas žmogus vis dar tebeturi slypintį ydingą žiaurumą, kuris stengiasi išsilieti ant tų, kurių išmintis ir dvasinis išsivystymas yra aukštesnio lygio. Pasižiūrėkite į šitų tariamai civilizuotų žmonių ydingą grubumą ir brutalų žiaurumą, kada jie jautė tam tikrą gyvulinį pasitenkinimą šitaip fiziškai užsipuolę nesipriešinantį Žmogaus Sūnų. Kada šitie įžeidinėjimai, patyčios, ir smūgiai teko Jėzui, tada jis nesigynė, bet nebuvo bejėgis. Jėzus nebuvo nugalėtas, tiesiog nekovojo materialiąja prasme.

(1985.1) 184:4.6 Šitie momentai yra Mokytojo didingiausių pergalių akimirkos per visą jo ilgą ir kupiną įvykių karjerą, kurios metu jis veikė kaip milžiniškos ir toli nusidriekiančios visatos sutvėrėjas, rėmėjas, ir išgelbėtojas. Iki pat galo nugyvenęs visą gyvenimą, kuriuo Dievą atskleidė žmogui, Jėzus dabar yra įsitraukęs į naują ir precedento neturintį žmogaus atskleidimą Dievui. Dabar Jėzus pasauliams atskleidžia galutiniąją pergalę prieš bet kokią baimę, susijusią su tvarinio asmenybės izoliacija. Pagaliau Žmogaus Sūnus savąją tapatybę sąmoningai suvokė kaip Dievo Sūnaus tapatybę. Jėzus be dvejonių pareiškia, kad jis ir Tėvas yra vienas; ir remdamasis to aukščiausiojo ir dieviškojo patyrimo faktu ir tiesa, jis ragina kiekvieną karalystės tikintįjį tapti su juo vienu, net ir tokiu, koks vienas yra jis ir Tėvas. Šitokiu būdu Jėzaus religijoje gyvasis patyrimas tampa tikru ir tvirtu metodu, kurio dėka dvasiškai izoliuoti ir kosmiškai vieniši žemės mirtingieji yra įgalinami išvengti asmenybės izoliacijos, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, kurias sudaro baimė ir su ja susiję bejėgiškumo jausmai. Dievo įtikėjimo sūnūs išsilaisvinimą iš savojo aš izoliacijos, tiek asmeninės, tiek planetinės, suranda dangaus karalystės broliškose realybėse. Dievą-pažįstantis tikintysis vis didesniu laipsniu patiria dvasinio suvisuomenėjimo ekstazę ir didybę visatos mastu—dangaus pilietybę drauge su tuo, jog amžinai suvokia dieviškąjį tobulumo pasiekimo likimą.

5. Antrasis teismo posėdis

(1985.2) 184:5.1 Penktą trisdešimt teismas susirinko vėl, ir Jėzus buvo įvestas į gretimą kambarį, kur laukė Jonas. Čia romėnų kareivis ir šventyklos sargybiniai saugojo Jėzų tuo metu, kada teismas ėmė formuluoti tuos kaltinimus, kurie turėjo būti perduoti Pilotui. Anasas savo partneriams išaiškino, jog kaltinimas šventvagyste Pilotui neturės jokios reikšmės. Šitame antrajame posėdyje dalyvavo ir Judas, bet jokių parodymų jis nedavė.

(1985.3) 184:5.2 Šitas teismo posėdis tetruko tiktai pusę valandos, ir kada jie padarė pertrauką, kad eitų pas Pilotą, tada Jėzui, kaip nusipelnančiam mirties bausmės, jie buvo parengę kaltinimą, susidedantį iš trijų pagrindinių punktų:

(1985.4) 184:5.3 1. Kad jis yra žydų nacijos klaidintojas; jis apgaudinėjo žmones ir kurstė juos maištui.
(1985.5) 184:5.4 2. Kad jis mokino žmones, jog atsisakytų mokėti mokesčius Cezariui.
(1985.6) 184:5.5 3. Kad, tvirtindamas, jog yra naujos rūšies karalystė karalius ir įkūrėjas, jis kurstė išduoti imperatorių.

(1985.7) 184:5.6 Visas procesas buvo neteisėtas ir visiškai prieštaravo žydų įstatymams. Nebuvo dviejų liudininkų, kurie būtų kokiu nors klausimu davę vienodus parodymus, išskyrus tuos du, kurie paliudijo Jėzaus teiginį apie šventyklos sugriovimą ir jos atstatymą iš naujo po trijų dienų. Ir net dėl šito punkto nebuvo nė vieno liudininko, atstovaujančio kaltinamajam, o taip pat ir Jėzaus nepaprašė paaiškinti, ką jis tuo norėjo pasakyti.

(1985.8) 184:5.7 Vienintelis punktas, dėl kurio teismas galėjo jį nuosekliai teisti, buvo šventvagystės klausimas, bet ir šiuo atveju viskas būtų grindžiama vien tiktai jo paties parodymais. Net ir šventvagystės klausimu, jiems nepavyko surengti oficialaus slapto balsavimo dėl mirties bausmės nuosprendžio.

(1985.9) 184:5.8 Ir dabar jie išdrįso suformuluoti tris kaltinimus, su kuriais jie rengėsi eiti pas Pilotą, dėl kurių nebuvo išklausytas nė vienas liudininkas, ir dėl kurių buvo susitarta tuo metu, kada paties kaltinamojo nebuvo. Kada buvo pasielgta šitokiu būdu, tada trys fariziejai išėjo; jie norėjo matyti tai, kad Jėzus yra sunaikintas, bet jie nenorėjo formuluoti jam kaltinimų be liudininkų ir jam pačiam nedalyvaujant.

(1986.1) 184:5.9 Jėzus prieš Sanhedrino teismą daugiau nebepasirodė. Jie nebenorėjo vėl žiūrėti jam į akis, kada teisė jo nekaltą gyvybę. Jėzus nieko nežinojo (kaip žmogus) apie jų formalius kaltinimus iki tos akimirkos, kada išgirdo, kaip juos išsakė Pilotas.

(1986.2) 184:5.10 Tuo metu, kada Jėzus buvo kambaryje su Jonu ir sargybiniais, ir tuo metu, kada teismas buvo susirinkęs į antrąjį posėdį, tada kai kurios iš moterų aukštojo šventiko rūmuose, kartu su savo draugais, atėjo pasižiūrėti į šį keistą kalinį, ir viena iš jų paklausė jo, “Ar tu esi Mesijas, Dievo Sūnus?” Ir Jėzus atsakė: “Jeigu aš tau pasakysiu, tu manimi nepatikėsi; o jeigu aš paklausiu tavęs, tai tu man neatsakysi.”

(1986.3) 184:5.11 Šeštą valandą tą rytą Jėzus iš Kajafo namų buvo išvestas, jog pasirodytų prieš Pilotą tam, kad jam būtų patvirtintas mirties nuosprendis, kurį šitas Sanhedrino teismas priėmė taip neteisingai ir neteisėtai.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved