183 Dokumentas - Jėzaus išdavimas ir suėmimas

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

183 Dokumentas

Jėzaus išdavimas ir suėmimas


(1971.1) 183:0.1 KADA Jėzus pagaliau Petrą, Jokūbą, ir Joną pažadino, tada jis patarė jiems eiti į savo palapines ir pasistengti pamiegoti, kad pasirengtų rytojaus pareigoms. Bet iki šito meto šie trys apaštalai buvo visiškai išsiblaivę iš miegų; jie buvo atsigaivinę trumpais snūstelėjimais, o be to, juos paveikė ir jiems sukėlė nerimo pasirodę du susijaudinę pasiuntiniai, kurie teiravosi Dovydo Zabediejaus ir greitai išėjo jo ieškoti, kada Petras jiems pasakė, kur jis budi.

(1971.2) 183:0.2 Nors aštuoni apaštalai ir miegojo giliai, bet tie graikai, kurie kartu su jais gyveno stovykloje, nelaimės bijojo labiau, tiek bijojo, kad buvo išstatę sargybinį, jog duotų pavojaus signalą, jeigu iškiltų grėsmė. Kada šitie du pasiuntiniai įskubėjo į stovyklą, tada graikų sargybinis nubėgo žadinti savo visų bičiulių tėvynainių, kurie išlėkė iš savo palapinių, visiškai apsirengę ir pilnutinai apsiginklavę. Dabar buvo sukelta visa stovykla, išskyrus šiuos aštuonis apaštalus. Petras norėjo savo bičiulius pakviesti, bet Jėzus tą daryti jam kategoriškai uždraudė. Mokytojas jiems visiems švelniai patarė sugrįžti į savo palapines, bet jo patarimui jie nenorėjo paklusti.

(1971.3) 183:0.3 Negalėdamas priversti savo pasekėjų išsiskirstyti, Mokytojas juos paliko ir nuėjo žemyn prie alyvų preso, esančio netoli įėjimo į Getsemanės Parką. Nors šie trys apaštalai, graikai, ir kiti stovyklos nariai nesiryžo tuoj pat eiti paskui jį, tuo tarpu Jonas Morkus nuskubėjo aplinkui pro alyvų medžius ir pasislėpė mažoje pašiūrėje netoli alyvų preso. Jėzus pasišalino iš stovyklos ir nuo savo draugų tam, kad tie, kurie ėjo jo suimti, kada ateis, galėtų jį suimti netrikdydami jo apaštalų. Mokytojas bijojo, kad jo apaštalai gali atsibusti ir būti jo suėmimo metu, o tas reginys, kai Judas jį išduoda, galėtų sukelti jų priešiškumą, kad jie imtų kareiviams priešintis ir dėl to būtų suimti drauge su juo. Jis baiminosi ir dėl to, jeigu juos suimtų drauge su juo, tai jie taip pat galėtų žūti su juo.

(1971.4) 183:0.4 Nors Jėzus žinojo, kad jo mirties planas buvo kilęs žydų valdovų tarybose, bet jis taip pat žinojo, kad visiems tokiems niekšiškiems suokalbiams visiškai pritaria Liuciferis, Šėtonas, ir Kaligastija. Ir jis gerai žinojo, kad šitie valdų maištininkai būtų taip pat patenkinti, matydami, jog visi apaštalai yra nužudyti drauge su juo.

(1971.5) 183:0.5 Jėzus atsisėdo, vienas, ant alyvų preso, kur jis ėmė laukti, kada ateis išdavikas, ir šituo metu jį matė tiktai Jonas Morkus ir nesuskaičiuojamos dangiškųjų stebėtojų gausybės.

1. Tėvo valia

(1971.6) 183:1.1 Egzistuoja didžiulis pavojus dėl to, kad daugelio posakių ir daugelio įvykių, susijusių su Mokytojo karjeros materialiame kūne užbaigimu, prasmę galima suprasti klaidingai. To, kaip su Jėzumi žiauriai elgėsi nemokšos tarnai ir nejautrūs kareiviai, kaip nesąžiningai vyko jo teismas, ir koks buvo bejausmis tariamų religinių vadovų požiūris, nereikia painioti su tuo faktu, kad Jėzus, kantriai atsiduodamas visam šitam kentėjimui ir pažeminimui, tikrai vykdė Tėvo Rojuje valią. Iš tikrųjų ir tai yra tiesa, jog būtent tokia ir buvo Tėvo valia, kad jo Sūnus išgertų sklidiną mirtingosios egzistencijos taurę, nuo gimimo iki mirties, bet Tėvas danguje visiškai neturėjo nieko bendro su tuo, kad sukurstytų tą barbarišką elgesį tų tariamai civilizuotų žmogiškųjų būtybių, kurios Mokytoją taip žiauriai kankino ir taip siaubingai tyčiojosi nuolat pažemindamos jo nesipriešinantį asmenį. Šitie nežmoniški ir pritrenkiantys patyrimai, kuriuos Jėzus buvo pašauktas ištverti paskutinėmis savojo mirtingojo gyvenimo valandomis, jokiu būdu nebuvo dalis Tėvo dieviškosios valios, kurią jo žmogiškoji prigimtis taip triumfuojančiai buvo pasižadėjusi įvykdyti, kada žmogus galutinai atsiduoda Dievui, kaip tą išreiškė jo trikartė malda, kurią jis sukalbėjo sode tuo metu, kai jo išvargę apaštalai miegojo fizinio išsekimo miegu.

(1972.1) 183:1.2 Tėvas danguje norėjo, kad save padovanojantis Sūnus savo žemiškąją karjerą užbaigtų natūraliai, lygiai taip, kaip savąjį gyvenimą žemėje ir materialiame kūne turi užbaigti ir visi mirtingieji. Eiliniai vyrai ir moterys nagali tikėtis to, kad jų paskutines valandas žemėje ir būsimą mirties epizodą palengvins ypatinga dieviškoji tvarka. Dėl to, Jėzus nusprendė su savąja gyvybe materialiame kūne išsiskirti tokiu būdu, kuris atitiko natūralią įvykių tėkmę, ir jis atkakliai atsisakinėjo save ištraukti iš nežmoniškų įvykių, kurie su siaubingu tikrumu skriejo link jo neįtikėtino pažeminimo ir gėdingos mirties, niekšingo suokalbio žiaurių gniaužtų. Ir viso šito pritrenkiančio neapykantos pasireiškimo ir šito neturinčio precedento žiaurumo demonstravimo kiekvienas trupinėlis buvo blogų žmonių ir nuodėmingų mirtingųjų darbas. Dievas danguje nenorėjo šito, taip pat šito daryti tikrai neliepė ir pagrindiniai Jėzaus priešai, nors jie daug padarė dėl to, jog užtikrintų tai, kad nemąstantys ir blogi mirtingieji norėtų šitokiu būdu atstumti save padovanojantį Sūnų. Net ir nuodėmės tėvas nusisuko nuo neapsakomą siaubą keliančios nukryžiavimo scenos.

2. Judas mieste

(1972.2) 183:2.1 Kada Judas taip netikėtai pakilo nuo stalo tuo metu, kai buvo valgoma Paskutinioji Vakarienė, tada jis nuėjo tiesiai į savo pusbrolio namus, ir tuomet iš tikrųjų tie du nuėjo tiesiai pas šventyklos sargybinių kapitoną. Judas paprašė, kad kapitonas surinktų sargybinius ir jam pranešė, kad jis yra pasirengęs juos nuvesti pas Jėzų. Judas pasirodė truputėlį anksčiau negu buvo jo laukiama, bet šiek tiek buvo uždelsta išeiti į Morkaus namus, kur Judas tikėjosi surasti Jėzų tebebendraujantį su apaštalais. Mokytojas ir šie vienuolika Elijo Morkaus namus paliko penkiolika minučių anksčiau negu pasirodė išdavikas ir kareiviai. Iki to laiko, kada tie, ėję suimti, pasiekė Morkaus namus, Jėzus ir šie vienuolika buvo gerokai už miesto sienų ir pakeliui į Alyvų Kalno stovyklą.

(1972.3) 183:2.2 Judas labai sunerimo dėl to, kad Jėzaus nepasisekė surasti Morkaus namuose ir vienuolikos vyrų draugijoje, iš kurių tiktai du buvo apsiginklavę tam, kad pasipriešintų. Jam atsitiktinai buvo pavykę sužinoti, jog tą popietę, kada jie išėjo iš stovyklos, tiktai Simonas Petras ir Simonas Uolusis buvo užsijuosę kardus; Judas tikėjosi suimti Jėzų tuo metu, kada miestas bus nurimęs ir kada bus maža galimybė pasipriešinti. Išdavikas bijojo, jeigu jis lauks tol, kol jie sugrįš į stovyklą, tuomet reikės susidurti su daugiau negu trimis dvidešimtimis atsidavusių mokinių, ir jis taip pat žinojo, jog Simonas Uolusis turi didžiules ginklų atsargas. Judas ėmė vis labiau nervintis, kada mąstė, kaip šie vienuolika ištikimų apaštalų juo pasibjaurės, ir jis bijojo, kad jie visi stengsis jį sunaikinti. Jis buvo ne tik neištikimas, bet širdyje ir tikras bailys.

(1973.1) 183:2.3 Kada jie nesurado Jėzaus viršutiniame kambaryje, tada Judas paprašė gvardijos kapitono grįžti atgal į šventyklą. Iki šito meto tie valdovai buvo pradėję rinktis aukštojo šventiko namuose, ruošdamiesi susitikti su Jėzumi, žinodami, kad jų sandėris su išdaviku reikalavo, kad Jėzus būtų suimtas iki tos dienos vidurnakčio. Judas savo partneriams paaiškino, kad Morkaus namuose Jėzaus jie neberado, ir kad jo suimti reikės eiti į Getsemanę. Tada išdavikas toliau aiškino, kad daugiau kaip trys dvidešimtys atsidavusių pasekėjų stovykloje gyvena kartu su juo, ir kad jie visi yra gerai ginkluoti. Žydų valdovai Judui priminė, kad Jėzus visada skelbė nesipriešinimą, bet Judas atsakė, jog negali jie pasikliauti tuo, kad visi Jėzaus pasekėjai tokiam mokymui paklus. Jis iš tikrųjų bijojo dėl savęs, ir todėl išdrįso paprašyti keturiasdešimties ginkluotų kareivių būrio. Kadangi žydų valdžia savo jurisdikcijoje tokios ginkluotų vyrų jėgos neturėjo, tai jie iš karto nuėjo į Antonijo tvirtovę ir paprašė romėnų vado suteikti jiems šitą apsaugą; tačiau, kada jis sužinojo, kad jie rengiasi suimti Jėzų, tada iškart atsisakė jų prašymą patenkinti ir juos nusiuntė pas savo vadą. Šitokiu būdu vaikštant nuo vienos valdžios pas kitą buvo praleista daugiau kaip viena valanda, kol galiausiai tam, kad gautų leidimą pasinaudoti ginkluotais romėnų sargybiniais, jie buvo priversti eiti pas patį Pilotą. Kada jie atėjo prie Piloto namo, buvo jau vėlu, ir jis buvo nuėjęs su žmoną į savo miegamąjį. Jis dvejojo, ar turėti, ką nors bendra su šita užmačia, tuo labiau, kad jo žmona buvo jo prašiusi šito prašymo nepatenkinti. Bet kadangi čia buvo žydų Sanhedrino vadovas ir šitos pagalbos prašė asmeniškai, tai gubernatoriui atrodė, jog būtų išmintinga šį prašymą patenkinti, manydamas, kad vėliau jis galės ištaisyti bet kokį neteisingą veiksmą, kurį jie galėtų padaryti.

(1973.2) 183:2.4 Todėl, kada Judas Iskarijotas išėjo iš šventyklos, apie pusę dvyliktos, tada jį lydėjo daugiau negu šešiasdešimt asmenų—šventyklos sargybiniai, romėnų kareiviai, ir vyriausiųjų šventikų ir valdovų smalsūs tarnai.

3. Mokytojo suemimas

(1973.3) 183:3.1 Kada šitas ginkluotų kareivių ir sargybinių būrys, nešinas deglais ir lanternomis, prisiartino prie sodo, tada Judas išėjo gerokai į priekį prieš būrį, kad galėtų pasiruošti greitai parodyti Jėzų taip, kad tie, kurie turi suimti, galėtų jį lengvai sučiupti iki tos akimirkos, kai jo padėjėjai galės susitelkti jo gynimui. Ir buvo dar kita priežastis, dėl ko Judas nusprendė būti Mokytojo priešų priekyje: Jis mąstė, jog tai atrodys, kad į įvykio vietą jis buvo atvykęs anksčiau už kareivius, taip, kad apaštalai ir kiti susirinkusieji aplink Jėzų negalėtų jo tiesiogiai susieti su ginkluotais sargybiniais, taip arti jam lipančiais ant kulnų. Judas net buvo sugalvojęs vaizduoti, jog atskubėjo juos perspėti apie besiartinimą tų, kurie ateina suimti, bet šitam sumanymui sutrukdė sužlugdantis Jėzaus pasisveikinimas su išdaviku. Nors Mokytojas ir prašneko Judui maloniai, bet su juo pasisveikino kaip su išdaviku.

(1973.4) 183:3.2 Kai tik Petras, Jokūbas, ir Jonas, maždaug su trisdešimčia savo bičiulių stovyklautojų, pamatė ginkluotą būrį su deglais, judantį per kalno aukščiausią keterą, tuomet jie suprato, jog šitie kareiviai eina suimti Jėzaus, ir jie visi nuskubėjo žemyn netoli alyvų preso, kur vienatvėje apšviestas mėnulio sėdėjo Mokytojas. Kada kareivių būrys prisiartino iš vienos pusės, tada iš kitos pusės priėjo šie trys apaštalai ir jų draugai. Kada Judas išėjo į priekį, kad kreiptųsi į Mokytoją, tada šios dvi grupės stovėjo nejudėdamos, Mokytojas buvo tarp jų ir Judo, besirengiančio pabučiuoti jį į kaktą tuo išdavikišku bučiniu.

(1974.1) 183:3.3 Išdavikas anksčiau turėjo vilties, kad, atvedęs sargybinius į Getsemanę, galėtų šitiems kareiviams Jėzų tiesiog parodyti, arba vykdydamas tą pažadą, ką galėtų padaryti daugiausia, tai pasveikinti jį bučiniu, o tada iš tos vietos greitai pasišalinti. Judas labai bijojo, kad bus visi apaštalai, ir kad jie savo puolimą nukreips į jį, keršydami už tai, kad jis išdrįso jų mylimą mokytoją išduoti. Tačiau, kada Mokytojas su juo pasisveikino kaip su išdaviku, tada jis buvo tiek pasimetęs, jog nebemėgino ir pabėgti.

(1974.2) 183:3.4 Jėzus pabandė Judą paskutinį kartą gelbėti nuo to, kad jo neišduotų realiai, tuo, kad anksčiau negu išdavikas galėjo jį pasiekti, jis vieną žingsnį žengė į šalį ir, kreipdamasis į toliausia kairėje stovintį kareivį, romėnų kapitoną, tarė, “Ko jūs ieškote?” Kapitonas atsakė, “Jėzaus iš Nazareto.” Tada Jėzus nedelsiant priėjo prie karininko ir, ten stovėdamas su visos šitos kūrinijos Dievo ramiu didingumu, tarė, “Aš esu jis.” Didelė dalis šito ginkluoto būrio kareivių buvo girdėję Jėzų, kada jis mokė šventykloje, kiti žinojo apie jo stebuklus, o kada jie išgirdo, kaip jis šitaip drąsiai pagarsino savąją tapatybę, tai tie, kurie buvo pirmose gretose, netikėtai žengtelėjo atgal. Juos apėmė nuostaba dėl to, kad jis taip ramiai ir didingai paskelbė savąją tapatybę. Todėl, Judui nebebuvo jokio reikalo toliau tęsti savo išdavystės planą. Mokytojas savo priešams atsiskleidė drąsiai, ir jie būtų galėję jį suimti be Judo pagalbos. Bet išdavikas turėjo kažką padaryti, kad pateisintų savo buvimą su šituo ginkluotu būriu, o, be to, jis norėjo padaryti reginį iš to, jog šiame išdavikiškame sandėryje su žydų valdovais savo vaidmenį jis atliko, kad turėtų teisę gauti didesnį atlygį ir garbę, kuo, jis tikėjo, bus apipiltas kaip kompensacija už savąjį pažadą atiduoti Jėzų į jų rankas.

(1974.3) 183:3.5 Kada sargybiniai atsitokėjo po savo pirmojo pasimetimo, pamačius Jėzų ir išgirdus jo neįprastą balsą, ir kada apaštalai ir mokiniai prisislinko arčiau, tada Judas priėjo prie Jėzaus ir, pabučiavęs jį į kaktą, tarė, “Labas, Mokytojau ir Auklėtojau.” Ir kada Judas šitaip apkabino savo Mokytoją, tada Jėzus tarė, “Drauge, argi nepakaks šito daryti! Argi tu nori Žmogaus Sūnų išduoti net ir bučiniu?”

(1974.4) 183:3.6 Apaštalus ir mokinius tiesiogine prasme pritrenkė tai, ką jie matė. Akimirką niekas nepajudėjo. Tada Jėzus, išsivadavęs iš Judo išdavikiško glėbio, priėjo prie sargybinių ir kareivių ir vėl paklausė, “Ko jūs ieškote?” Ir vėl kapitonas tarė, “Jėzaus iš Nazareto.” Ir Jėzus vėl atsakė: “Aš sakiau tau, jog aš esu jis. Todėl, jeigu jūs ieškote manęs, tai tegul šitie kiti eina savo keliu. Aš esu pasirengęs eiti su jumis.”

(1974.5) 183:3.7 Jėzus buvo pasirengęs eiti atgal į Jeruzalę su sargybiniais, ir kareivių kapitonas tikrai norėjo leisti šiems trims apaštalams ir jų partneriams eiti savo keliu ramybėje. Bet prieš tai, kada jie galėjo pradėti eiti, Jėzui stovint ir laukiant kapitono nurodymų, kažkoks Malkus, aukštojo šventiko sirietis asmens sargybinis, priėjo prie Jėzaus ir ruošėsi jo rankas surišti už nugaros, nors romėnų kapitonas ir nebuvo liepęs, kad Jėzus būtų šitaip surištas. Kada Petras ir jo bičiuliai pamatė, kaip su jų Mokytoju yra šitaip žeminančiai elgiamasi, tada jie nebegalėjo ilgiau tvardytis. Petras išsitraukė savo kardą ir su kitais puolė į priekį, kad kirstų Malkui. Bet anksčiau negu kareiviai galėjo ateiti į pagalbą, kad apgintų aukštojo šventiko tarną, Jėzus savo iškeltos rankos gestu Petrą sustabdė ir, griežtu balsu, tarė: “Petrai, kišk kardą atgal į makštį. Tie, kurie pakels kardą, tie tikrai ir žus nuo kardo. Argi tu nesupranti, jog būtent tokia yra Tėvo valia, kad aš išgerčiau šitą taurę? Ir argi tu taip pat nežinai ir šito, jog net ir dabar aš vadovauju daugiau negu dvylikai legionų angelų ir jų bičiuliams, kurie mane išlaisvintų iš šitų kelių vyrų rankų?”

(1975.1) 183:3.8 Nors Jėzus šitaip veiksmingai nutraukė šitą savo pasekėjų fizinio pasipriešinimo demonstravimą, tačiau to užteko, kad įvarytų baimės sargybinių kapitonui, kuris dabar, padedamas savo kareivių, tvirtomis rankomis sugriebė Jėzų ir greitai jį surišo. Ir tuo metu, kada jie rišo jo rankas storomis virvėmis, Jėzus jiems tarė: “Kodėl ateinate prieš mane su kardais ir su lazdomis tarsi sučiupti plėšiko? Aš kasdien buvau su jumis šventykloje, viešai mokydamas žmones, ir jūs nesistengėte manęs suimti.”

(1975.2) 183:3.9 Kada Jėzus buvo surištas, tada kapitonas, bijodamas, kad Mokytojo pasekėjai gali pamėginti jį išvaduoti, davė įsakymą sučiupti ir juos; bet kareiviai nebuvo pakankamai greiti, kadangi, nugirdę kapitono įsakymą juos suimti, Jėzaus pasekėjai greitai pabėgo atgal į įdubą. Visą šitą laiką Jonas Morkus slėpėsi netoliese esančioje pašiūrėje. Kada sargybiniai patraukė atgal į Jeruzalę su Jėzumi, tada Jonas Morkus pamėgino slapčiomis iš pašiūrės išsėlinti tam, kad bėgančius apaštalus ir mokinius pasivytų; bet kai tik jis išlindo, tada vienas iš paskutiniųjų sugrįžtančių kareivių, kurie persekiojo bėgančius mokinius, ėjo visai netoli ir, pamatęs šitą jauną vyrą lininiu apdaru, ėmė jį persekioti, ir beveik prisivijo jį. Iš tikrųjų kareivis Joną prisivijo tiek arti, kad sugriebė jį už apdaro, bet jaunasis vyras iš savo drabužio išsilaisvino, pabėgdamas nuogas, tuo tarpu kareivio rankoje liko tuščias apdaras. Jonas Morkus iš visų jėgų nulėkė pas Dovydą Zabediejų ant viršutinio tako. Kada jis papasakojo Dovydui, kas atsitiko, tada jie abu nuskubėjo atgal prie miegančių apaštalų palapinių ir visiems aštuoniems pranešė apie Mokytojo išdavimą ir suėmimą.

(1975.3) 183:3.10 Maždaug tuo metu, kada šie aštuoni apaštalai buvo pažadinti, tai tie, kurie buvo pabėgę viršun į įdubą, ėmė grįžti atgal, ir jie visi susirinko drauge netoli alyvų preso, kad aptartų, ką reikėtų daryti toliau. Tuo laiku, Simonas Petras ir Jonas Zabediejus, kurie slapstėsi už alyvų medžių, jau buvo nuėję paskui kareivių, sargybinių, ir tarnų minią, kuri Jėzų atgal į Jeruzalę dabar vedė taip, kaip jie būtų vedę siaubingą nusikaltėlį. Jonas paskui minią sekė visiškai arti jos, bet Petras iš paskos sekė toliau nuo minios. Po to, kada Jonas Morkus paspruko iš kareivio gniaužtų, tada jis pasirūpino apdaru, kurį susirado Simono Petro ir Jono Zabediejaus palapinėje. Jis įtarė, kad sargybiniai Jėzų ruošiasi vesti į Anaso, pasitraukusio iš aktyvios veiklos, bet išlaikiusio aukštojo šventiko rangą, namus; taigi, jis lėkė pirmyn per alyvų sodus ir buvo ten anksčiau negu pasirodė minia, slėpdamasis netoli vartų į aukštojo šventiko rūmus.

4. Diskusija prie alyvų preso

(1975.4) 183:4.1 Jokūbas Zabediejus pamatė, kad jis atsiskyrė nuo Simono Petro ir savo brolio Jono, ir todėl jis prie alyvų preso dabar prisijungė prie kitų apaštalų ir jų bičiulių iš šios stovyklos, kad apsvarstytų, ką reikia daryti, atsižvelgiant į tai, kad Mokytojas yra suimtas.

(1975.5) 183:4.2 Andriejus nuo savo bičiulių apaštalų grupės valdymo visų pareigų buvo atleistas; dėl to, šitoje per jų gyvenimą didžiausioje iš visų krizių, jis tylėjo. Po trumpo nevaržomo aptarinėjimo Simonas Uolusis užlipo ant alyvų preso akmeninės sienos ir, aistringai pareiškęs ištikimybę Mokytojui ir karalystės reikalui, paragino savo bičiulius apaštalus ir kitus mokinius skubėti paskui tą minią ir Jėzų išvaduoti. Didžioji šios grupės dauguma jo ryžtingam vadovavimui buvo linkusi paklusti, jeigu ne Natanieliaus patarimas, kuris atsistojo tą pačią akimirką, kada tik baigė kalbėti Simonas, ir jų dėmesį atkreipė į Jėzaus dažnai kartotus mokymus apie nesipriešinimą. Jis toliau jiems priminė, kad Jėzus šitą pačią naktį juos buvo mokęs, kad jie turėtų savo gyvybę išsaugoti tam laikui, kada jiems reikės išeiti į pasaulį skelbiant dangiškosios karalystės evangelijos gerąją naujieną. O Natanielių šitaip pasielgti paskatino Jokūbas Zabediejus, kuris dabar papasakojo, kaip Petras ir kiti buvo išsitraukę kardus ginti Mokytoją, kad jo nesuimtų, ir kad Jėzus Simonui Petrui ir jo bičiuliams su kardais paliepė sukišti juos į makštis. Motiejus ir Pilypas taip pat pasisakė, bet iš šitos diskusijos nieko konkretaus neišėjo tol, kol Tomas, atkreipęs jų dėmesi į tą faktą, kad Jėzus buvo pataręs Lozoriui nelįsti tiesiai į mirtį, nurodė, kad jie negali padaryti nieko dėl to, jog savo Mokytoją išgelbėtų, kadangi savo draugams savęs ginti jis neleido, ir kadangi jis pats atkakliai nenaudojo savo dieviškųjų galių tam, kad nugalėtų savo žmogiškuosius priešus. Tomas juos įtikino išsiskirstyti, atskirai po vieną, turint omenyje, jog Dovydas Zabediejus liks šioje stovykloje tam, kad palaikytų informacinį centrą ir pasiuntinių būstinę šiai grupei. Iki pusės trijų tą rytą stovykla ištuštėjo; pasiliko tiktai Dovydas, turėdamas tris ar keturis pasiuntinius, kiti buvo išsiųsti, kad rinktų informaciją apie tai, kur buvo nuvestas Jėzus ir ką buvo ketinama su juo daryti.

(1976.1) 183:4.3 Penki apaštalai, Natanielius, Motiejus, Pilypas, ir dvyniai, išėjo slėptis Betfage ir Betanėje. Tomas, Andriejus, Jokūbas, ir Simonas Uolusis slėpėsi mieste. Simonas Petras ir Jonas Zabediejus sekė visą kelią iki Anaso namų.

(1976.2) 183:4.4 Iškart prašvitus, Simonas Petras klajodamas parėjo atgal į Getsemanės stovyklą, apverktinas gilaus nusivylimo vaizdas. Dovydas jį nusiuntė, prižiūrimą pasiuntinio, kad prisijungtų prie savo brolio Andriejaus, kuris buvo Nikodemo namuose Jeruzalėje.

(1976.3) 183:4.5 Iki pat nukryžiavimo pabaigos, Jonas Zabediejus pasiliko, kaip jam ir buvo nurodęs Jėzus, visą laiką šalia, ir būtent jis valanda po valandos Dovydo pasiuntiniams suteikdavo informaciją, kurią jie nunešdavo Dovydui, esančiam sodo stovykloje, ir kuri po to buvo perduodama besislapstantiems apaštalams ir Jėzaus šeimai.

(1976.4) 183:4.6 Iš tikrųjų, piemeniui suduotas smūgis ir avys yra išsklaidytos! Tuo tarpu jie visi miglotai suvokia, kad Jėzus iš anksto juos buvo įspėjęs dėl šitos pačios situacijos, bet juos perdaug žiauriai pritrenkė netikėtas Mokytojo išnykimas, kad jie galėtų protauti normaliai.

(1976.5) 183:4.7 Kai tiktai išaušo diena, ir kaip tik kada Petras buvo išsiųstas prisijungti prie savojo brolio, tada Judas, Jėzaus materialaus kūno brolis, atvyko į stovyklą, uždusęs ir anksčiau už visus kitus Jėzaus šeimos narius, tiktai tam, kad sužinotų, jog Mokytojas jau yra suimtas; ir jis išskubėjo žemyn į Jericho kelią, kad šitą informaciją nuneštų savo motinai ir savo broliams ir seserims. Dovydas Zabediejus, per Judą, pasiuntė žinią Jėzaus šeimai, kad susirinktų Mortos ir Marijos namuose Betanėje ir ten lauktų žinių, kurias jiems reguliariai atneš jo pasiuntiniai.

(1976.6) 183:4.8 Tokia buvo Jėzaus apaštalų, svarbiausių mokinių, ir žemiškosios šeimos padėtis per ketvirtadienio nakties antrąją pusę ir ankstyvosiomis penktadienio ryto valandomis. Ir šitos visos grupės ir atskiri individai vieni su kitais ryšį palaikė per pasiuntinių tarnybą, kuriai Dovydas Zabediejus ir toliau vadovavo iš savo būstinės Getsemanės stovykloje.

5. Pakeliui į aukštojo šventiko rūmus

(1977.1) 183:5.1 Prieš jiems išsivedant Jėzų iš sodo, kilo ginčas tarp šventyklos sargybinių žydų kapitono ir kareivių būrio romėnų kapitono dėl to, kur jie turi Jėzų nuvesti. Šventyklos sargybinių kapitonas davė nurodymus, kad jį reikia nuvesti pas Kajafą, laikinai einantį aukštojo šventiko pareigas. Romėnų kareivių kapitonas nurodė, kad Jėzų reikia nuvesti į Anaso, buvusio aukštojo šventiko ir Kajafo uošvio, rūmus. Ir taip jis pasielgė dėl to, kad romėnai buvo įpratę visus reikalus, susijusius su žydų bažnytinių įstatymų vykdymu, spręsti tiesiogiai su Anasu. Ir romėnų kapitono įsakymams buvo paklūsta; jie nuvedė Jėzų į Anaso namus pirminei apklausai.

(1977.2) 183:5.2 Judas žygiavo netoli kapitonų, girdėdamas viską, kas buvo sakoma, bet ginče nedalyvavo, nes nei žydų kapitonas, nei romėnų karininkas nenusileido tiek, kad imtų šnekėtis su išdaviku—į jį jie žvelgė su tokia panieka.

(1977.3) 183:5.3 Maždaug šituo metu Jonas Zabediejus, prisimindamas savo Mokytojo nurodymus visą laiką būti šalia, nuskubėjo prie Jėzaus, kuris žingsniavo tarp abiejų kapitonų. Šventyklos sargybinių vadas, pamatęs Joną prieinantį artyn, savo padėjėjui paliepė: “Suimk šitą vyrą ir surišk jį. Jis yra vienas iš tų pasekėjų bičiulių.” Tačiau, kada romėnų kapitonas tą išgirdo ir, apsidairęs aplink, pamatė Joną, tada jis davė komandą, kad apaštalas prie jo prieitų, ir kad nė vienas vyras jam netrukdytų. Tuomet romėnų kapitonas tarė žydų kapitonui: “Šitas vyras nėra nei išdavikas, nei bailys. Aš jį mačiau sode, ir jis neišsitraukė kardo tam, jog mums pasipriešintų. Jis turi drąsos prieiti artyn, kad būtų su savo Mokytoju, ir nė vienas vyras tikrai jo nepalies. Romėnų įstatymas leidžia, kad bet koks kalinys gali turėti bent vieną draugą, kuris stovėtų su juo prieš teismą, ir šitam vyrui iš tikrųjų niekas nesutrukdys, kad jis būtų šalia savo Mokytojo, šio kalinio.” Ir kada Judas šitą išgirdo, tada jis buvo tiek sugėdytas ir pažemintas, kad nuo žygiuojančiųjų jis atsiliko, ir prie Anaso rūmų priėjo vienas.

(1977.4) 183:5.4 Ir tai paaiškina, kodėl Jonui Zabediejui buvo leista pasilikti netoli Jėzaus visą laiką per jo nepaprastai sunkius išbandymus šitą naktį ir kitą dieną. Žydai bijojo, ką nors sakyti Jonui ar kokiu nors būdu jam trukdyti, nes jis turėjo kažką panašaus į statusą romėnų patarėjo, paskirto stebėti žydų bažnytinio teismo veiksmus. Jono privilegijuota padėtis buvo dar labiau sustiprinta, kada prie Anaso rūmų vartų romėnas, perduodamas Jėzų šventyklos sargybinių kapitonui, kreipdamasis į savo padėjėją, pasakė: “Eik kartu su šituo kaliniu ir žiūrėk, kad šitie žydai jo neužmuštų be Piloto sutikimo. Stebėk, kad jie jo nenužudytų, ir žiūrėk, kad ir jo draugui, šitam galilėjiečiui, būtų leidžiama stovėti šalia ir stebėti viską, kas vyksta.” Ir šitokiu būdu Jonas galėjo būti arti Jėzaus iki pat jo mirties ant kryžiaus meto, nors kiti dešimt apaštalų ir buvo priversti slapstytis. Jonas veikė saugomas romėnų, ir žydai nedrįso jam trukdyti iki Mokytojo mirties.

(1977.5) 183:5.5 Ir visą kelią iki Anaso rūmų, Jėzus nepravėrė burnos. Nuo jo suėmimo akimirkos iki jo pasirodymo prieš Anasą momento, Žmogaus Sūnus neištarė nė žodžio.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved