182 Dokumentas - Getsemanėje

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantasSend by emailSend by email

Urantijos knyga

182 Dokumentas

Getsemanėje


(1963.1) 182:0.1 BUVO maždaug dešimta valanda šito ketvirtadienio naktį, kada Jėzus vienuolika apaštalų vedė iš Elijo ir Marijos Morkaus namų atgal į Getsemanės stovyklą. Visą laiką nuo tos dienos kalnuose, Jonas Morkus tai pavertė savuoju reikalu budria akimi stebėti Jėzų. Jonas, kuriam labai trūko miego, gavo keletą valandų poilsio tuo metu, kada Mokytojas su savo apaštalais buvo viršutiniame kambaryje, bet išgirdęs, kaip jie lipa laiptais žemyn, jis atsistojo ir, greitai užsimetęs lininį apsiaustą, nusekė paskui juos per miestą, per Kidrono upelį, ir toliau iki jų nuošalios stovyklavietės, kuri buvo šalia Getsemanės Parko. Ir Jonas Morkus pasiliko per visą šitą naktį ir kitą dieną taip arti Mokytojo, kad jis matė viską ir nugirdo didelę dalį to, ką Mokytojas sakė nuo šio meto iki nukryžiavimo valandos.

(1963.2) 182:0.2 Kada Jėzus ir šie vienuolika buvo pakeliui į stovyklą, tada apaštalai pradėjo stebėtis, ką galėtų reikšti tai, kad taip ilgai nėra Judo, ir vienas su kitu jie šnekėjosi apie Mokytojo išankstinį numatymą, jog vienas iš jų išduos jį, ir pirmą kartą jie įtarė, jog su Judu Iskarijotu ne viskas yra gerai. Bet atvirai apie Judą jie ėmė diskutuoti tiktai tada, kada pasiekė stovyklą ir pamatė, kad ir ten jo nėra, kad jis nelaukia ir nepasitinka jų. Kada jie visi apgulė Andriejų, kad sužinotų, kas gi nutiko Judui, tada jų vadovas tiktai pastebėjo, “Aš nežinau, kur yra Judas, bet bijau, kad jis mus apleido.”

1. Paskutinioji grupinė malda

(1963.3) 182:1.1 Netrukus po to, kada jie atvyko į stovyklą, Jėzus jiems tarė: “Mano draugai ir sielos broliai, dabar su jumis aš būsiu labai trumpai, ir aš noriu, jog mes pasitrauktume nuošaliau vieni ir pasimelstume mūsų Tėvui danguje prašydami stiprybės, kad palaikytų mus šitą valandą ir vėliau visuose darbuose, kuriuos mes turime dirbti jo vardu.”

(1963.4) 182:1.2 Šitą pasakęs, Jėzus nuvedė juos šiek tiek į Alyvų Kalno viršų, ir kada visiškai atsivėrė Jeruzalės vaizdas, tada paliepė jiems atsiklaupti ant didžiulės plokščios uolos ratu aplink jį, kaip tą jie buvo padarę savo įšventinimo dieną; ir tuomet, kai jis stovėjo ten tarp jų, pašlovintas švelnios mėnulio šviesos, jis pakėlė akis į dangų ir meldėsi:

(1963.5) 182:1.3 “Tėve, manoji valanda atėjo; dabar pašlovink savo Sūnų, kad šis Sūnus galėtų pašlovinti tave. Aš žinau, jog manojoje valdoje tu man suteikei visišką valdžią visų gyvųjų tvarinių atžvilgiu, ir amžinąjį gyvenimą aš tikrai suteiksiu visiems tiems, kurie taps įtikėjusiais Dievo sūnumis. Ir amžinasis gyvenimas yra toks, jog mano tvariniai turėtų pažinti tave kaip vienintelį tikrą Dievą ir visų Tėvą, ir kad jie turėtų tikėti į tą, kurį tu atsiuntei į šį pasaulį. Tėve, aš tave išaukštinau žemėje ir užbaigiau tą darbą, kurį tu man patikėjai, kad aš padaryčiau. Aš beveik užbaigiau savęs padovanojimą mūsų pačių kūrinijos vaikams; man belieka tiktai atiduoti savąją gyvybę materialiame kūne. Ir dabar, O mano Tėve, pašlovink mane ta šlove, kurią aš turėjau su tavimi, kai dar nebuvo šito pasaulio, ir dar kartą mane priimk sau iš dešinės.

(1964.1) 182:1.4 “Aš tave parodžiau šitiems žmonėms, kuriuos iš šio pasaulio tu pasirinkai ir davei man. Jie yra tavo—kaip ir visa gyvastis yra tavo rankose—tu davei juos man, ir aš gyvenau tarp jų, mokydamas juos gyvenimo būdo, ir jie patikėjo. Šitie žmonės ima suprasti, jog viskas, ką aš turiu, kyla iš tavęs, ir jog šis gyvenimas, kurį aš gyvenu materialiame kūne, yra skirtas tam, kad manasis Tėvas būtų žinomas šiems pasauliams. Tą tiesą, kurią tu suteikei man, aš apreiškiau jiems. Jie, mano draugai ir ambasadoriai, nuoširdžiai norėjo priimti tavo žodį. Aš jiems pasakojau, jog esu atėjęs nuo tavęs, jog tu mane atsiuntei į šitą pasaulį, ir jog netrukus aš sugrįšiu pas tave. Tėve, aš iš tikrųjų meldžiuosi už šiuos pasirinktus vyrus. Ir aš meldžiuosi už juos ne taip, kaip melsčiausi už šį pasaulį, bet kaip už tuos, kuriuos iš šio pasaulio aš išsirinkau tam, kad po to, kada būsiu sugrįžęs prie tavojo darbo, šiame pasaulyje atstovautų man, net ir taip, kaip šitame pasaulyje per savo gyvenimą materialaus kūno pavidalu tau atstovavau aš. Šitie vyrai yra mano; juos davei man tu; bet viskas, kas yra mano, amžinai yra ir tavo, ir viskas, kas buvo tavo, dabar tu esi padaręs taip, kad būtų ir mano. Tu buvai išaukštintas manyje, o dabar aš meldžiu, jog aš būčiau pagerbtas ir šituose vyruose. Šiame pasaulyje aš nebegaliu būti ilgiau; netrukus aš sugįšiu prie to darbo, kurį tu man esi davęs dirbti. Šiuos vyrus aš turiu palikti čia, kad mums ir mūsų karalystei atstovautų tarp žmonių. Tėve, išlaikyk šiuos vyrus ištikimus, kai aš rengiuosi atiduoti savąją gyvybę materialiame kūne. Padėk jiems, mano draugams, dvasioje būti kaip vienam, net ir taip, kaip vienas esame mes. Kol aš galėjau būti su jais, tol galėjau juos prižiūrėti ir jiems vadovauti, bet dabar aš netrukus išvyksiu. Būk arti jų, Tėve, tol, kol mes galėsime atsiųsti naująjį mokytoją, kad juos guostų ir stiprintų.

(1964.2) 182:1.5 “Tu man davei dvylika vyrų, ir aš juos išlaikiau visus, išskyrus vieną, keršto sūnų, kuris nepanoro toliau likti mūsų bičiuliu. Šitie vyrai yra silpni ir pažeidžiami, bet aš žinau, mes galime jais pasikliauti; aš juos išmėginau; mane jie myli, net ir taip, kaip jie rodo gilų pagarbumą ir tau. Nors jie turi daug iškentėti dėl manęs, bet aš noriu, kad juos taip pat užlietų sūnystės dangiškojoje karalystėje užtikrintumo džiaugsmas. Šitiems vyrams aš perdaviau tavo žodį ir mokiau juos tiesos. Pasaulis gali jų neapkęsti, net ir taip, kaip jis neapkentė ir manęs, bet aš neprašau, jog tu juos iš šio pasaulio paimtum, prašau, kad tiktai tu juos apsaugotum nuo to blogio, kuris yra šiame pasaulyje. Pašventink juos tiesa; tavasis žodis yra tiesa. Ir kaip tu mane išsiuntei į šitą pasaulį, aš net lygiai taip netrukus į šį pasaulį išsiųsiu ir šiuos vyrus. Tarp žmonių aš gyvenau jų labui ir savąjį gyvenimą pašvenčiau tavo tarnystei, kad galėčiau įkvėpti juos, kad jie būtų apvalyti per tą tiesą, kurios aš juos mokiau, ir per tą meilę, kurią aš jiems apreiškiau. Aš gerai žinau, mano Tėve, jog man nėra jokio reikalo prašyti tavęs, jog šiuos sielos brolius prižiūrėtum po to, kada aš būsiu išėjęs; aš žinau, tu juos myli net ir taip, kaip ir aš, bet aš šitą darau, kad jie galėtų geriau suvokti, jog Tėvas myli mirtinguosius žmones net ir taip, kaip juos myli ir šis Sūnus.

(1964.3) 182:1.6 “Ir dabar, mano Tėve, aš iš tiesų norėčiau pasimelsti ne tiktai už šiuos vienuolika vyrų, bet taip pat ir už visus kitus, kurie dabar tiki arba kurie gali vėliau tikėti karalystės evangelija jų būsimosios tarnystės žodžio dėka. Aš noriu, kad jie visi būtų kaip vienas, net ir taip, kaip tu ir aš esame vienas. Tu esi manyje, o aš esu tavyje, ir aš trokštu, jog ir šitie tikintieji lygiai taip būtų mumyse; jog mūsų abiejų dvasios gyventų jų viduje. Jeigu mano vaikai yra kaip vienas, taip, kaip vienas esame mes, ir jeigu jie myli vienas kitą taip, kaip juos mylėjau aš, tuomet visi žmonės tikės, jog aš atėjau nuo tavęs ir norės priimti tiesos ir šlovės apreiškimą, kurį aš pateikiau. Tą šlovę, kurią man davei tu, aš apreiškiau šitiems tikintiesiems. Kaip su manimi tu gyvenai dvasioje, taip iš tiesų ir aš su jais gyvenau materialiame kūne. Kaip su manimi tu buvai vienas, taip iš tiesų ir aš su jais buvau vienas, ir lygiai taip ir naujasis mokytojas iš tikrųjų visą laiką bus su jais ir juose vienas. Ir visa tai aš iš tiesų padariau tam, jog mano sielos broliai materialiame kūne galėtų žinoti, jog Tėvas juos myli net ir taip, kaip juos myli ir šis Sūnus, ir jog tu juos myli net ir taip, kaip myli ir mane. Tėve, dirbk su manimi, kad būtų išgelbėti šitie tikintieji, jog netrukus jie galėtų ateiti tam, kad būtų su manimi šlovėje, o tada eitų tolyn, kad prisijungtų prie tavęs Rojaus glėbyje. Tie, kurie su manimi tarnauja nuolankiai, aš tikrai norėčiau, kad jie būtų su manimi šlovėje, taip, kad jie galėtų pamatyti viską, ką tu atidavei į manąsias rankas kaip tos sėklos, kuri yra sėjama mirtingojo kūno pavidalu laike, amžinąjį derlių. Aš laukiu, kad savo žemiškiesiems sielos broliams parodyčiau tą šlovę, kurią aš turėjau iki šito pasaulio sukūrimo. Šitas pasaulis apie tave, teisingasis Tėve, žino labai mažai, bet tave pažįstu aš, ir aš padariau taip, kad tu būtum žinomas šitiems tikintiesiems, o jie padarys taip, kad tavo vardą žinotų ir kitos kartos. Ir dabar aš prižadu jiems, jog šiame pasaulyje su jais būsi tu net ir taip, kaip buvai ir su manimi—netgi ir šitaip.”

(1965.1) 182:1.7 Šie vienuolika ratu aplink Jėzų dar tebeklūpėjo keletą minučių, o tada pakilo ir tylėdami sugrįžo į netoli buvusią stovyklą.

(1965.2) 182:1.8 Jėzus meldėsi, kad tarp tikinčiųjų būtų vienybė, bet jis nenorėjo, kad jie būtų vienodi. Nuodėmė sukuria negyvą blogio inercijos lygį, bet teisumas ugdo kūrybinę individualaus patyrimo dvasią amžinosios tiesos gyvose realybėse ir vis didesniu laipsniu bendraujant su Tėvo ir šio Sūnaus dieviškosiomis dvasiomis. Tikinčiojo sūnaus dvasinėje bičiulystėje su dieviškuoju Tėvu niekada negali būti doktrininio užbaigtumo ir sektantiškos grupinės sąmonės viršenybės.

(1965.3) 182:1.9 Mokytojas, šitos paskutiniosios maldos su savo apaštalais metu, užsiminė apie tą faktą, kad jis buvo apreiškęs Tėvo vardą šiam pasauliui. Ir iš tikrųjų būtent tą jis ir darė apreikšdamas Dievą savo ištobulintu gyvenimu materialaus kūno pavidalu. Tėvas stengėsi save apreikšti Mozei, bet jis negalėjo žengti kiek nors toliau, jog būtų pasakyta, “AŠ ESU.” Ir kada labai reikėjo, kad jis toliau save apreikštų, tada tebuvo atskleista, “AŠ ESU tai, kas AŠ ESU.” Tačiau kada savo žemiškąjį gyvenimą užbaigė Jėzus, tada šitas Tėvo vardas buvo atskleistas taip, jog Mokytojas, kuris buvo Tėvo įsikūnijimas, galėjo iš tiesų pasakyti:

(1965.4) 182:1.10 Aš esu toji gyvenimo duona.
(1965.5) 182:1.11 Aš esu tas gyvasis vanduo.
(1965.6) 182:1.12 Aš esu toji pasaulio šviesa.
(1965.7) 182:1.13 Aš esu tas visų amžių troškimas.
(1965.8) 182:1.14 Aš esu tos atviros durys į amžinąjį išgelbėjimą.
(1965.9) 182:1.15 Aš esu toji begalinio gyvenimo tikrovė.
(1965.10) 182:1.16 Aš esu tas gerasis piemuo.
(1965.11) 182:1.17 Aš esu tas kelias į begalinį tobulumą.
(1965.12) 182:1.18 Aš esu tas prisikėlimas ir tas gyvenimas.
(1965.13) 182:1.19 Aš esu toji amžinojo išlikimo paslaptis.
(1965.14) 182:1.20 Aš esu tas kelias, toji tiesa, ir tas gyvenimas.
(1965.15) 182:1.21 Aš esu tas begalinis savo ribinių vaikų Tėvas.
(1965.16) 182:1.22 Aš esu tas tikrasis vynmedis; jūs esate tos šakos.
(1965.17) 182:1.23 Aš esu toji viltis visų tų, kurie pažįsta gyvąją tiesą.
(1965.18) 182:1.24 Aš esu tas gyvasis tiltas iš vieno pasaulio į kitą.
(1965.19) 182:1.25 Aš esu ta gyvoji grandis tarp laiko ir amžinybės.

(1965.20) 182:1.26 Šitokiu būdu Jėzus iš tikrųjų išplėtė gyvąjį Dievo vardo apreiškimą visoms kartoms. Kaip dieviškoji meilė apreiškia Dievo prigimtį, taip ir amžinoji tiesa jo vardą atskleidžia visą laiką augančiomis proporcijomis.

2. Paskutinioji valanda prieš išdavystę

(1966.1) 182:2.1 Apaštalai buvo nepaprastai sukrėsti, kada sugrįžo į savo stovyklą ir pamatė, kad Judo nėra. Tuo metu, kada šie vienuolika buvo įsitraukę į karštus ginčus apie savo bičiulį apaštalą išdaviką, Dovydas Zabediejus ir Jonas Morkus pasivedė Jėzų į šoną ir jam atskleidė tai, kad Judą jie stebėjo keletą dienų ir kad jie žino, jog šis ruošiasi jį išduoti į priešų rankas. Jėzus juos išklausė, bet tepasakė tiek: “Mano draugai, Žmogaus Sūnui negali atsitikti nieko, nebent šito nori Tėvas danguje. Tegul jūsų širdys nebūna sunerimusios; viskas vyksta Dievo šlovės ir žmonių išgelbėjimo labui.”

(1966.2) 182:2.2 Jėzaus linksmas požiūris ėmė bankti. Laikui einant, jis darėsi vis rimtesnis, net liūdnas. Apaštalai, būdami labai susijaudinę, nenorėjo sugrįžti į savo palapines, net ir tada, kada šitą padaryti paprašė pats Mokytojas. Sugrįžęs po pasikalbėjimo su Dovydu ir Jonu, jis ištarė savo paskutiniuosius žodžius, skirtus visiems vienuolikai, sakydamas: “Mano draugai, eikite ilsėtis. Ruoškitės rytojaus darbui. Prisiminkite, mes visi turime atsiduoti Tėvo danguje valiai. Savąją ramybę aš palieku jums.” Ir šitaip taręs, jis nurodė jiems eiti į savo palapines, bet kada jie ėjo, tada jis šūktelėjo Petrui, Jokūbui, ir Jonui, sakydamas: “Aš noriu, kad jūs minutėlę pasiliktumėte su manimi.”

(1966.3) 182:2.3 Apaštalai užmigo tiktai dėl to, jog tiesiogine prasme buvo išsekę; jiems visą laiką trūko miego nuo to meto, kada atvyko iš Jeruzalės. Prieš tai, kai jie išsiskirstė į savo atskiras miegojimo vietas, Simonas Uolusis juos nusivedė į savąją palapinę, kur jis laikė kardus ir kitus ginklus, ir kiekvieną aprūpino šitokia kovos įranga. Jie visi gavo šiuos ginklus ir juos prisijuosė prie savęs, išskyrus Natanielių. Natanielius, atsisakęs apsiginkluoti, tarė: “Mano sielos broliai, Mokytojas daug kartų mums yra sakęs, kad jo karalystė yra ne iš šito pasaulio, ir, kad jo mokiniai neturėtų kavoti su kardu tam, kad ją įkurtų. Aš tikiu šituo; aš nemanau, jog Mokytojui reikia, kad mes pavartotume kardą gindami jį. Mes visi matėme jo galingą jėgą ir žinome, kad nuo savo priešų jis galėtų apsiginti, jeigu tiktai jis šito panorėtų. Jeigu savo priešams jis tikrai nesipriešins, tai reikš, jog tokia įvykių tėkmė atitinka jo mėginimą vykdyti savojo Tėvo valią. Aš tikrai melsiuosi, bet kardo jokiu būdu nekelsiu.” Kada Andriejus išklausė Natanieliaus kalbą, tada savo kardą atidavė Simonui Uoliajam. Ir šitokiu būdu devyni iš jų buvo ginkluoti, kada jie išsiskyrė nakčiai.

(1966.4) 182:2.4 Apmaudas dėl to, kad Judas yra išdavikas, šią akimirką apaštalų prote užtemdė visa kita. Mokytojo pastaba dėl Judo, pasakyta paskutiniosios maldos metu, atmerkė jų akis prieš tą faktą, kad jis juos apleido.

(1966.5) 182:2.5 Po to, kada šie aštuoni apaštalai pagaliau nuėjo į savo palapines, ir tuo metu, kada Petras, Jokūbas, ir Jonas stovėjo greta, kad gautų Mokytojo nurodymus, tada Jėzus šūktelėjo Dovydui Zabediejui, “Atsiųsk pas mane savo greičiausią ir patikimiausią pasiuntinį.” Kada Dovydas pas Mokytoją atvedė kažkokį Jokūbą, kuris vienu metu buvo bėgikas naktinių pasiuntinių tarnystėje tarp Jeruzalės ir Betsaidos, tada Jėzus, kreipdamasis į jį, tarė: “Iš visų jėgų skubėk pas Abnerį į Filadelfiją ir pasakyk: ‘Mokytojas tau siunčia ramybės linkėjimus ir sako, jog atėjo toji valanda, kada jis tikrai bus atiduotas į savo priešų rankas, kurie jį nužudys, bet iš mirusiųjų jis vėl prisikels ir netrukus pasirodys tau, prieš jam išvykstant pas Tėvą, ir kad tada jis tau duos nurodymus, jog vadovautumeisi iki to laiko, kada iš tikrųjų atvyks naujasis mokytojas, kad gyventų jūsų širdyse.’” Ir kada Jokūbas šitą pranešimą Mokytojo pasitenkinimui pakartojo, tada Jėzus išsiuntė jį į kelią, tardamas: “Nebijok nieko, kad tau ką nors galėtų padaryti koks nors žmogus, Jokūbai, nes šitą naktį nematomas žinianešys bėgs šalia tavęs.”

(1967.1) 182:2.6 Tada Jėzus atsisuko į atvykėlių graikų, kurie drauge su jais gyveno stovykloje, vadovą ir tarė: “Mano broli, nesijaudink dėl to, kas netrukus įvyks, nes aš jus iš anksto jau įspėjau, kad Žmogaus Sūnus bus nužudytas sukursčius jo priešams, vyriausiesiems šventikams, ir žydų valdovams, bet aš tikrai prisikelsiu, kad trumpai pabūčiau su jumis prieš išvykdamas pas Tėvą. Ir kada tu pamatysi, jog visa tai įvyko, tada šlovink Dievą ir stiprink savo sielos brolius.”

(1967.2) 182:2.7 Įprastomis aplinkybėmis Mokytojui apaštalai būtų palinkėję geros nakties asmeniškai, bet šitą naktį juos buvo užvaldęs visiškai netikėtas suvokimas apie Judo dezertyravimą ir tiek persmelkęs tas neįprastas Mokytojo atsisveikinimo maldos pobūdis, kad jie išklausė jo paskutinįjį palinkėjimą ir tylėdami išsiskirstė.

(1967.3) 182:2.8 Jėzus iš tikrųjų šitą pasakė Andriejui, kada su juo atsisveikino tą naktį: “Andriejau, padaryk, ką gali, kad savo sielos brolius išlaikytum drauge tol, kol aš vėl ateisiu pas jus, kada būsiu šitą taurę išgėręs. Sustiprink savo sielos brolius, suprasdamas tai, kad jums aš visa tai jau esu sakęs. Tebūnie ramybė su jumis.”

(1967.4) 182:2.9 Nė vienas iš apaštalų nesitikėjo, jog kas nors nepaprasta įvyks tą naktį, kadangi buvo jau taip vėlu. Jie nuėjo miegoti, kad galėtų atsikelti anksti ryte ir pasiruošti tam, kas gali atsitikti blogiausia. Jie manė, kad jų Mokytoją vyriausieji šventikai tikrai stengsis suimti anksti ryte, kadangi niekada joks pasaulietinis darbas nebuvo atliekamas po pusiaudienio tą dieną, per kurią būdavo ruošiamasi Perėjimo šventei. Tiktai Dovydas Zabediejus ir Jonas Morkus suprato, kad Jėzaus priešai ateis su Judu šitą pačią naktį.

(1967.5) 182:2.10 Dovydas susitarė, kad tą naktį stovės sargyboje prie viršutinio tako, kuris veda į Betanės-Jeruzalės kelią, tuo tarpu Jonas Morkus turi stebėti palei kelią, einantį šalia Kidrono į Getsemanę. Prieš išeidamas į sau pačiam pasiskirtą užduotį budėti priešakiniame poste, Dovydas atsisveikino su Jėzumi, sakydamas: “Mokytojau, aš patyriau didžiulį džiaugsmą savo tarnystėje su tavimi. Mano broliai yra tavo apaštalai, bet man malonumo teikė daryti mažesnius darbus, nes ir juos reikia padaryti, ir man tavęs trūks iš visos širdies, kada tu išeisi.” Ir tada Jėzus tarė Dovydui: “Dovydai, mano sūnau, kiti darė tą, ką daryti jiems buvo nurodyta, bet šitą tarnystę tu iš tikrųjų atlikai vedamas savo paties širdies, ir nebuvo taip, kad aš būčiau neatkreipęs dėmesio į tavo atsidavimą. Tu taip pat kažkurią dieną su manimi tarnausi amžinojoje karalystėje.”

(1967.6) 182:2.11 Ir tada, kada jis ruošėsi eiti budėti prie viršutinio tako, Dovydas tarė Jėzui: “Tu žinai, Mokytojau, aš pakviečiau tavo šeimą, ir iš pasiuntinio gavau žinią, kad šiąnakt jie yra Jeriche. Čia jie bus rytoj anksti pirmoje dienos pusėje, kadangi jiems būtų pavojinga šituo siaubingu keliu į viršų eiti naktį.” Ir Jėzus, pažvelgęs žemyn į Dovydą, tepasakė: “Tebūnie šitaip, Dovydai.”

(1967.7) 182:2.12 Kada Dovydas kopė į Alyvų Kalną, tada Jonas Morkus ėmė budėti netoli kelio, vedančio palei upelį žemyn į Jeruzalę. Ir Jonas būtų pasilikęs šitame poste, jeigu ne didžiulis jo troškimas būti netoli Jėzaus ir žinoti, kas vyksta. Netrukus po to, kada su juo išsiskyrė Dovydas ir kada Jonas Morkus pamatė Jėzų pasišalinantį su Petru, Jokūbu, ir Jonu į netoliese buvusią įdubą, tada jį tiek apėmė bendras atsidavimo ir smalsumo jausmas, kad jis apleido savo sargybos postą ir nusekė paskui juos, slėpdamasis krūmuose, iš kur jis matė ir nugirdo viską, kas tomis paskutiniosiomis akimirkomis vyko šiame sode ir prieš pat pasirodant Judui ir ginkluotiems sargybiniams suimti Jėzaus.

(1968.1) 182:2.13 Tuo metu, kada visa tai vyko Mokytojo stovykloje, Judas Iskarijotas tarėsi su šventyklos sargybinių kapitonu, kuris buvo surinkęs savo vyrus ruošdamasis išeiti, vadovaujant išdavikui, suimti Jėzaus.

3. Vienas Getsemanėje

(1968.2) 182:3.1 Po to, kada viskas nurimo ir stovykloje buvo ramu, Jėzus pasiėmęs Petrą, Jokūbą, ir Joną, truputėlį paėjo į viršų į netoli esančią siaurą daubą, į kurią anksčiau jis dažnai ateidavo pasimelsti ir atvirai pabendrauti. Šie trys apaštalai negalėjo nepastebėti, kad jis yra labai smarkiai prislėgtas; niekada anksčiau savo Mokytojo jie nebuvo matę taip smarkiai kenčiančio ir nusiminusio. Kada jie atėjo į jo maldų vietą, tada jis paliepė šiems trims atsisėsti ir budėti su juo, tuo tarpu jis nuėjo maždaug per sviedžiamo akmens atstumą pasimelsti. Ir kada jis parkrito veidu ant žemės, tada jis meldėsi: “Mano Tėve, aš atėjau į šitą pasaulį, kad įvykdyčiau tavąją valią, ir šitą aš iš tikrųjų padariau. Aš žinau, jog atėjo toji valanda, kad būtų atiduota šitoji gyvybė materialiame kūne, ir šito aš nevengiu iš baimės, bet aš tikrai noriu žinoti, jog tavoji valia yra būtent tokia, kad aš išgerčiau šitą taurę. Atsiųsk man užtikrinimą, jog savąja mirtimi aš tave patenkinsiu net ir taip, kaip aš patenkinau savuoju gyvenimu.”

(1968.3) 182:3.2 Keletą akimirkų Mokytojas liko tokioje pozoje, kokioje ir meldėsi, o tada, priėjęs prie šių trijų apaštalų, rado juos giliai užmigusius, nes jų akys buvo sunkios ir jie nebepajėgė nemiegoti. Kada Jėzus juos pažadino, tada tarė: “Ką! argi jūs nebepajėgiate pabudėti su manimi net ir vienos valandos? Argi jūs nematote, jog manoji siela nepaprastai kenčia, net ir mirtinai, ir jog aš noriu jūsų draugijos?” Po to, kai šie trys išsibudino, Mokytojas vėl nuėjo atskirai vienas ir, parkritęs ant žemės, vėl meldėsi: “Tėve, aš žinau, jog šitos taurės įmanoma išvengti—visi dalykai yra įmanomi su tavimi—bet aš atėjau tam, kad vykdyčiau tavąją valią, ir nors tai yra karti taurė, bet aš ją išgersiu, jeigu tokia yra tavoji valia.” Ir kada jis šitaip pasimeldė, tada galingas angelas nusileido prie jo šono ir, pakalbėjęs su juo, palietė jį ir sustiprino jį.

(1968.4) 182:3.3 Kada Jėzus sugrįžo pasikalbėti su šiais trimis apaštalais, tada jis vėl juos surado greitai užmigusius. Jis pažadino juos sakydamas: “Tokią valandą man reikia, kad jūs budėtumėte ir melstumėtės su manimi—tuo labiau melstis tikrai reikia jums, kad nebūtumėte sugundyti—dėl kokios priežasties jūs iš tiesų užmiegate, kada aš jus palieku?”

(1968.5) 182:3.4 Ir tada trečią kartą Mokytojas pasišalino ir meldėsi: “Tėve, tu matai mano miegančius apaštalus; būk jiems gailestingas. Dvasia iš tikrųjų nori, bet materialus kūnas yra silpnas. Ir dabar, O Tėve, jeigu šitos taurės išvengti negalima, tuomet aš ją tikrai išgersiu. Ne manoji valia, bet tavoji, tebūnie.” Ir kada jis pabaigė melstis, tada kurį laiką dar gulėjo kniūbsčias ant žemės. Kada jis atsikėlė ir sugrįžo pas savo apaštalus, tada dar kartą jis rado juos bemiegančius. Jis apžvelgė juos, ir užjaučiančiai mostelėjęs ranka, švelniai tarė: “Miegokite toliau ir ilsėkitės; sprendimo metas praėjo. Atėjo valanda, kada Žmogaus Sūnus bus išduotas į savo priešų rankas.” Kada jis pasilenkė papurtyti jų, kad galėtų juos pažadinti, tada jis tarė: “Pabuskite, grįžkime atgal į stovyklą, nes, žiūrėkite, tas, kuris mane išduoda, yra netoli, ir atėjo toji valanda, kada manoji banda iš tiesų bus išsklaidyta. Bet apie šiuos dalykus aš jums jau esu pasakojęs.”

(1968.6) 182:3.5 Per tuos metus, kada Jėzus gyveno tarp savo bičiulių, jie iš tikrųjų turėjo daug jo dieviškosios prigimties įrodymų, bet kaip tik dabar jie netrukus pamatys naujų jo žmogiškumo įrodymų. Tiesiog prieš didingiausią iš visų jo dieviškumo atskleidimų, jo prisikėlimą, dabar iš tikrųjų turi būti jo mirtingojo prigimties didžiausias įrodymas, jo pažeminimas ir nukryžiavimas.

(1969.1) 182:3.6 Kaskart, kada jis meldėsi sode, jo žmogiškumas įtikėjimo dėka vis tvirčiau ėmė įvaldyti jo dieviškumą; jo žmogiškoji valia vis labiau ėmė susilieti su jo Tėvo dieviškąja valia. Tarp kitų žodžių, kuriuos jam pasakė šis galingas angelas, buvo ir tokia žinia, jog Tėvas nori, kad jo Sūnus savo žemiškąjį savęs padovanojimą užbaigtų, patirdamas tvarinio mirtį, tiesiog taip, kaip ir visi mirtingieji tvariniai turi patirti materialų suirimą, pereidami iš laiko egzistencijos į žengimą pirmyn amžinybėje.

(1969.2) 182:3.7 Anksčiau tą vakarą neatrodė, jog šią taurę išgerti būtų buvę taip sunku, tačiau, kada žmogiškasis Jėzus atsisveikino su savo apaštalais ir pasiuntė juos ilsėtis, tada šis išmėginimas ėmė atrodyti siaubingesnis. Jėzus patyrė tą natūralią jausmų kaitą, kuri yra bendra visam žmogiškajam patyrimui, ir kaip tik dabar jis buvo išvargęs ir nuo darbo, jį išsekino ilgos įtempto darbo valandos ir skausmingas nerimas dėl savo apaštalų saugumo. Nors nė vienas mirtingasis negali imtis tokios užduoties, kad suprastų įsikūnijusio Dievo Sūnaus mintis ir jausmus tokią akimirką, kaip šitoji, bet mes žinome, kad jis patyrė didžiulę vidinę kančią ir jį draskė neapsakomas skausmas, nes nuo jo veido prakaitas varvėjo dideliais lašais. Jis pagaliau įsitikino, jog Tėvas rengiasi leisti įvykiams vystytis natūralia tėkme; jis buvo iki galo apsisprendęs dėl to, kad nepasinaudos jokiomis savo kaip aukščiausiojo visatos valdovo galiomis tam, jog save išgelbėtų.

(1969.3) 182:3.8 Dabar virš šitos arenos sklandė milžiniškos kūrinijos susirinkusios gausybės, kurioms laikinai drauge vadovavo Gabrielis ir Jėzaus Personalizuotas Derintojas. Šitų dangiškųjų armijų skyrių vadai buvo nuolat įspėjami, kad į šiuos įvykius žemėje nesikištų, nebent jiems įsikišti tikrai įsakytų pats Jėzus.

(1969.4) 182:3.9 Išsiskyrimo su apaštalais patyrimas Jėzaus žmogiškąją širdį užgulė kaip didžiulis akmuo; jį prislėgė šitas meilės skausmas ir dar labiau apsunkino jo susitikimą su tokia mirtimi, kokia, kaip jis gerai žinojo, jo laukia. Jis suvokė, kokie silpni ir kokie neišmanantys yra jo apaštalai, ir jis bijojo juos palikti. Jis gerai žinojo, kad jo išvykimo laikas atėjo, bet jo žmogiškoji širdis troško išsiaiškinti, ar negalėtų būti, kokio nors įmanomo teisėto kelio, kaip šitos siaubingos kančios ir skausmo situacijos išvengti. Ir kada šitokiu būdu jo širdis stengėsi surasti išeitį iš šios padėties, ir nesurado, tada ji buvo pasirengusi šią taurę išgerti. Dieviškasis Mykolo protas žinojo, kad dvylikai apaštalų jis buvo padaręs viską, ką tik buvo įmanoma padaryti; bet žmogiškoji Jėzaus širdis norėjo, kad jiems būtų buvę padaryta daugiau iki to meto, kada šiame pasaulyje jie bus palikti vieni. Jėzaus širdis buvo draskoma; savo sielos brolius jis iš tikrųjų mylėjo. Jis buvo izoliuotas nuo savosios šeimos materialiame kūne; vienas iš jo pagalbininkų dabar jį išduoda. Jo tėvo Juozapo tauta jį atstūmė ir šituo visiškai ir iki galo užkirto kelią savo daliai, kad būtų tokia tauta, kuri turi ypatingą misiją žemėje. Jo sielą kankino gluminanti meilė ir atstumtas gailestingumas. Tai buvo kaip tik viena iš tų siaubingų žmogiškųjų akimirkų, kada viskas atrodo, jog ritasi žemyn su naikinančiu žiaurumu ir siaubinga agonija.

(1969.5) 182:3.10 Jėzaus žmogiškumas nebuvo toks, kad liktų nejautrus šitai asmeninio vienišumo, viešos gėdos, ir savojo reikalo išorinio žlugimo situacijai. Visi šitie jausmai jį neapsakomai prislėgė. Esant šitam didžiuliam skausmui jo protas sugrįžo į vaikystės Nazarete ir į ankstyvojo darbo Galilėjoje dienas. Šito didžiojo išbandymo metu jo prote iškilo didelė dalis tų malonių scenų iš jo žemiškosios tarnystės. Ir būtent šitais senais prisiminimais apie Nazaretą, Kapernaumą, Hermono Kalną, ir apie saulėtekį ir saulėlydį prie raibuliuojančios Galilėjos Jūros, jis ramino save, kada savo žmogiškąją širdį stiprino ir rengė susitikti su tuo išdaviku, kuris taip greitai turi jį išduoti.

(1970.1) 182:3.11 Iki to laiko, kada atėjo Judas ir kareiviai, Mokytojas buvo visiškai atgavęs savo įprastą pusiausvyrą; dvasia nugalėjo materialų kūną; įtikėjimas nugalėjo visus žmogiškuosius polinkius į baimę ar dvejonių puoselėjimą. Aukščiausiasis išbandymas, kada buvo visiškai suvokta žmogiškoji prigimtis, buvo ištvertas ir tinkamai išlaikytas. Dar kartą Žmogaus Sūnus buvo pasiruošęs su savo priešais susitikti kaip be galo atsidavęs savo Tėvo valios vykdymui mirtingasis žmogus su savo protiniu ir emociniu stabilumu ir visišku užtikrintumu dėl savo nenugalimumo.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved