177 Dokumentas - Trečiadienis, poilsio diena

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

177 Dokumentas

Trečiadienis, poilsio diena


(1920.1) 177:0.1 KADA žmonių mokymo darbas jų nespaudė, būtent tada Jėzus ir jo apaštalai buvo įpratę nuo savo darbų ilsėtis kiekvieną trečiadienį. Šitą konkretų trečiadienį jie pusryčiavo šiek tiek vėliau negu įprasta, o stovykloje vyravo kažką negera lemianti tyla; per šito rytinio valgymo pirmąją pusę buvo šnekama mažai. Pagaliau Jėzus tarė: “Aš noriu, kad šiandien jūs pailsėtumėte. Neskubėdami apgalvokite viską, kas atsitiko nuo to laiko, kada mes atėjome į Jeruzalę, ir pamąstykite apie tai, kas laukia ateityje, apie ką aš jums aiškiai šnekėjau. Pasirūpinkite, kad tiesa išliktų jūsų gyvenime, ir, kad kasdien jūs augtumėte gailestingumu.”

(1920.2) 177:0.2 Po pusryčių Mokytojas pranešė Andriejui, kad jis ketina dienai išvykti, ir patarė, jog apaštalams būtų leista šį laiką praleisti savo pačių nuožiūra, išskyrus tai, kad jokiomis aplinkybėmis jie neturėtų eiti į Jeruzalę už jos sienų.

(1920.3) 177:0.3 Kada Jėzus susirengė eiti į kalnus vienas, tada Dovydas Zabediejus kreipėsi į jį, sakydamas, “Tu gerai žinai, Mokytojau, jog fariziejai ir valdovai stengiasi tave sunaikinti, ir vis tiek tu rengiesi į kalnus eiti vienas. Šitą daryti yra kvailystė; dėl to aš su tavimi tikrai siunčiu tris vyrus, gerai pasirengusius, kad pasirūpintų tuo, jog tau neatsitiktų nieko blogo.” Jėzus nužvelgė šiuos tris gerai ginkluotus ir tvirtus galilėjiečius ir tarė Dovydui: “Tavo noras yra geras, bet tu klysti dėl to, nes nesupranti, jog Žmogaus Sūnui nereikia nė vieno gynėjo. Joks žmogus nepalies manęs iki tos valandos, kada aš būsiu pasirengęs savąją gyvybę atiduoti sutinkamai su savojo Tėvo valia. Šitie vyrai manęs gali ir nelydėti. Aš noriu eiti vienas, kad galėčiau pabendrauti su Tėvu.”

(1920.4) 177:0.4 Išgirdę šiuos žodžius, Dovydas ir jo ginkluoti sargybiniai pasišalino; bet, kada Jėzus ėmė eiti vienas, tada prie jo priėjo Jonas Morkus su mažu krepšeliu, kuriame buvo maisto ir vandens, ir pareiškė, jeigu jis ketina nebūti visą dieną, tai gali išalkti. Mokytojas nusišypsojo Jonui ir pasilenkė, kad pasiimtų krepšelį.

1. Vieną dieną vienas su Dievu

(1920.5) 177:1.1 Kada Jėzus buvo bepaimąs iš Jono rankų krepšį su maistu, tada jaunasis vyras išdrįso tarti: “Bet, Mokytojau, tu gali pasidėti krepšelį tuo metu, kai pasitrauksi į šalį, kad pasimelstum, ir toliau nueiti be jo. Be to, jeigu aš eičiau drauge, kad paneščiau šiuos pietus, tai tu būtum laisvesnis tam, kad garbintum, o aš tikrai tylėsiu. Aš tikrai neklausiu jokių klausimų, ir pasiliksiu prie krepšio, kai tu nueisi atskirai vienas melstis.”

(1920.6) 177:1.2 Sakydamas šitą kalbą, kurios nutrūktgalviškas drąsumas nustebino ir kai kuriuos netoli buvusius klausytojus, Jonas išdrįso įsitverti į krepšį. Taip jie ir stovėjo, tiek Jonas, tiek Jėzus, laikydami krepšį abu. Netrukus Mokytojas jį paleido ir, žvelgdamas žemyn į vaikiną, tarė: “Kadangi tu iš visos širdies trokšti eiti su manimi, tikrai iš tavęs nebus šitas atimta. Mes išeisime vieni atskirai ir gerai pabendrausime. Tu gali man pateikti bet kokį klausimą, kuris kyla tavo širdyje, ir mes paguosime ir nuraminsime vienas kitą. Tu gali pirmas nešti šiuos pietus, o kada pavargsi, tai aš tau padėsiu. Eime drauge su manimi.”

(1921.1) 177:1.3 Jėzus tą vakarą į stovyklą sugrįžo tiktai po saulėlydžio. Mokytojas šitą paskutiniąją ramybės dieną žemėje praleido bendraudamas su šituo tiesos išalkusiu jaunuoliu ir šnekėdamasis su savo Rojaus Tėvu. Danguje šitas įvykis tapo žinomas, kaip “toji diena, kurią jaunuolis kalnuose praleido su Dievu.” Šitas atvejis amžiams yra tas pavyzdys, kuris rodo Kūrėjo norą bičiuliautis su tvariniu. Net ir jaunuolis, jeigu širdies troškimas yra iš tikrųjų aukščiausio laipsnio, gali atkreipti visatos Dievo dėmesį ir džiaugtis kupinu meilės bendravimu su juo, realiai patirti tą neužmirštamą ekstazę, jog yra kalnuose vienas su Dievu, ir ištisą dieną. Ir būtent toks buvo Jono Morkaus unikalus patyrimas šitą trečiadienį Judėjos kalnuose.

(1921.2) 177:1.4 Jėzus daug bendravo su Jonu, jam atvirai pasakojo apie šito pasaulio ir būsimojo pasaulio reikalus. Jėzui Jonas pasisakė, kaip jam labai gaila, jog neturi pakankamai metų, kad būtų vienas iš apaštalų, ir išreiškė savo didelį dėkingumą, kad jam buvo leista eiti kartu su jais nuo to laiko, kada jie pirmą kartą pamokslavo prie Jordano upės brastos netoli Jericho, išskyrus kelionę į Finikiją. Jėzus įspėjo jaunuolį, jog dėl besiartinančių įvykių jis neprarastų drąsos, ir užtikrino jį, kad jis gyvens tam, jog taptų galingu karalystės žinianešiu.

(1921.3) 177:1.5 Jonas Morkus su jauduliu prisimindavo šitą dieną, praleistą su Jėzumi kalnuose, bet jis niekada neužmiršo Mokytojo paskutiniojo perspėjimo, išsakyto tiesiog prieš pat ruošiantis jiems jau grįžti į Getsemanės stovyklą, kada jis tarė: “Na, Jonai, mes gerai pabendravome, buvo tikra poilsio diena, bet žiūrėk, kad nepasakotum nė vienam žmogui apie tuos dalykus, apie kuriuos aš kalbėjau tau.” Ir Jonas Morkus niekada iš tikrųjų neatskleidė nieko, kas vyko šitą dieną, kurią jis praleido su Jėzumi kalnuose.

(1921.4) 177:1.6 Per tas keletą likusių Jėzaus žemiškojo gyvenimo valandų Jonas Morkus neleido, kad Mokytojas ilgam išnyktų iš jo akiračio. Šis vaikinas visada iš tiesų slėpėsi netoli jo; jis miegojo tiktai tada, kada miegojo Jėzus.

2. Vaikystė šeimoje

(1921.5) 177:2.1 Per šitos dienos bendravimą su Jonu Morkumi, Jėzus žymią laiko dalį praleido lygindamas jų ankstyvosios vaikystės ir paauglystės patyrimus. Nors Jono tėvai šito pasaulio turto turėjo daugiau už Jėzaus tėvus, bet paauglystės metais jų patyrimas didele dalimi buvo labai panašus. Jėzus papasakojo daug dalykų, kurie Jonui padėjo geriau suprasti savo tėvus ir kitus savo šeimos narius. Kada berniukas Mokytojo paklausė, kaip jis gali žinoti, kad jis taps “galingu karalystės žinianešiu,” tada Jėzus atsakė:

(1921.6) 177:2.2 “Aš žinau, tu liksi ištikimas karalystės evangelijai, nes galiu pasikliauti tavo dabartiniu įtikėjimu ir meile, kada šitos savybės remiasi tokiu ankstyvu lavinimu, kokį tu gavai savo šeimoje. Tu esi padarinys tokios šeimos, kurioje tėvai vienas kitam jaučia nuoširdžią meilę, ir dėl to tu nebuvai per daug išlepintas, kad žalingai išaukštintum savo sampratą apie savojo aš reikšmingumą. Taip pat ir tavoji asmenybė nebuvo iškreipta tuo, kad tavo tėvai tam, jog įgytų tavo pasitikėjimą ir atsidavimą, būtų be meilės pynę intrigas vienas prieš kitą. Tu patyrei tokią tėvų meilę, kuri užtikrina pagirtiną pasitikėjimą savimi ir kuri puoselėja normalius saugumo jausmus. Bet tau taip pat pasisekė ir tuo, jog tavo tėvai buvo ir išmintingi, ir mylėjo; ir būtent išmintis vedė juos į tai, kad atsispirtų didžiajai daliai pataikavimo formų ir daugeliui prabangos dalykų, kuriuos gali nupirkti turtas, tuo tarpu jie tave pasiuntė į sinagogos mokyklą kartu su kaimynystėje gyvenusiais tavo draugais, o taip pat jie tave skatino mokytis, kaip gyventi šitame pasaulyje, leisdami tau įgyti savo paties patyrimą. Tu, su savo jaunuoju draugu Amosu, atvykai prie Jordano upės, kur mes pamokslavome, o Jono mokiniai krikštijo. Jūs abu norėjote eiti drauge su mumis. Kada tu sugrįžai į Jeruzalę, tavo tėvai sutiko; Amoso tėvai nesutiko; savo sūnų jie taip mylėjo, jog atėmė iš jo šitą palaimintą patyrimą, kurį tu esi įgijęs, net ir tokį patyrimą, kokį tu gauni šitą dieną. Pabėgdamas iš namų, Amosas galėjo prie mūsų prisijungti, bet šitaip pasielgdamas, jis būtų sužeidęs meilę ir paaukojęs ištikimybę. Net jeigu toks poelgis ir būtų buvęs išmintingas, bet tai būtų buvusi siaubinga kaina, kurią būtų tekę mokėti už patyrimą, savarankiškumą, ir laisvę. Išmintingi tėvai, tokie, kaip tavo, pasirūpina, kad jų vaikams nereikėtų sužeisti meilės ar pažaboti ištikimybės tam, kad pasiektų savarankiškumą ir patirtų gyvybingą laisvę, kada jie yra sulaukę tavojo amžiaus.

(1922.1) 177:2.3 “Meilė, Jonai, yra aukščiausioji visatos tikrovė, kada yra padovanota visaišminčių būtybių, bet ji yra pavojinga ir dažnai pusiau savanaudiška savybė, kaip ji pasireiškia mirtingųjų tėvų patirtyje. Kada tu vesi ir turėsi savų vaikų, kuriuos auginsi, žiūrėk, kad tavo meilei patarinėtų išmintis ir vadovautų intelektas.

(1922.2) 177:2.4 “Tavo jaunasis draugas Amosas tiki šita karalystės evangelija lygiai tiek, kiek ir tu, bet juo pasikliauti visiškai aš negaliu; aš nesu tikras dėl to, ką jis padarys ateityje. Jo vaikystė šeimoje nebuvo tokia, kad sukurtų visiškai patikimą asmenį. Amosas yra per daug panašus į vieną iš apaštalų, kuriam nepasisekė patirti normalaus, kupino meilės, ir išmintingo lavinimo šeimoje. Tavo visas tolimesnis gyvenimas bus laimingesnis ir patikimesnis, nes tu savo pirmuosius aštuonerius metus praleidai normalioje ir gerai suderintoje šeimoje. Tu turi stiprų ir gerai išugdytą charakterį, nes išaugai tokioje šeimoje, kur vyravo meilė ir valdė išmintis. Toks lavinimas vaikystės metais sukuria tokį ištikimybės tipą, kuris man leidžia būti tvirtai įsitikinusiam, jog tu užbaigsi tą reikalą, kurį esi pradėjęs.”

(1922.3) 177:2.5 Daugiau negu valandą Jėzus ir Jonas tęsė šitą diskusiją apie šeimyninį gyvenimą. Mokytojas toliau aiškino Jonui, kaip vaikas yra visiškai priklausomas nuo savo tėvų ir nuo su šeima susieto gyvenimo, kas susiję su jo visomis pirmosiomis intelektualiomis, visuomeninėmis, moralinėmis, ir netgi dvasinėmis sampratomis, kadangi mažam vaikui šeima reiškia viską, ką jis iš pradžių gali sužinoti apie žmogiškuosius arba dieviškuosius ryšius. Vaikas savo pirmuosius įspūdžius apie visatą turi gauti iš motinos globos; jis yra visiškai priklausomas nuo savo žemiškojo tėvo, kas susiję su jo pirmosiomis sampratomis apie dangiškąjį Tėvą. Vėlesnis vaiko gyvenimas tampa laimingas arba nelaimingas, lengvas arba sunkus, sutinkamai su jo ankstyvuoju protiniu ir emociniu gyvenimu, kurį sąlygoja šitie visuomeniniai ir dvasiniai šeimos ryšiai. Visą vėlesnį žmogiškosios būtybės gyvenimą milžinišku laipsniu veikia tai, kas vyksta per pirmuosius kelerius egzistencijos metus.

(1922.4) 177:2.6 Mes nuoširdžiai tikime, kad Jėzaus mokymo evangelija, grindžiama tėvo-vaiko ryšiais, vargu ar galės patirti pasaulinio masto pritarimą, kol neateis toks laikas, kai šiuolaikinių civilizuotų tautų šeimyniniame gyvenime bus daugiau meilės ir daugiau išminties. Nežiūrint to, jog dvidešimtojo amžiaus tėvai turi didžiulių žinių ir išplėstą tiesą tam, kad šeimą pagerintų ir šeimyninį gyvenimą sukilnintų, bet vis tiek tebelieka toks faktas, kad labai mažai šiuolaikinių šeimų yra tokios geros vietos, kuriose berniukus ir mergaites būtų galima auklėti taip, kaip Jėzaus šeimoje Galilėjoje ir Jono Morkaus šeimoje Judėjoje, nors dėl Jėzaus evangelijos priėmimo šeimyninis gyvenimas tuoj pat pagerės. Kupinas meilės išmintingos šeimos gyvenimas ir ištikimas tikrosios religijos atsidavimas sukuria giluminį vienas kitą veikiantį tarpusavio poveikį. Toks šeimyninis gyvenimas religiją sustiprina, o tikroji religija šeimą visada šlovina.

(1923.1) 177:2.7 Tas tiesa, didelė dalis geriau suderintų šiuolaikinių šeimų iš tikrųjų atsisakė daugelio nepageidaujamų, stabdančių augimą, poveikių ir kitų suvaržančių faktorių, kurie buvo būdingi senovės žydų šeimoms. Iš tikrųjų, yra daugiau spontaniškos nepriklausomybės ir nepalyginamai daugiau asmeninės laisvės, bet šitos laisvės nežaboja meilė, nemotyvuoja ištikimybė, taip pat jos nevaldo ir išminties protinga drausmė. Kol mes mokysime vaiką melstis, “Mūsų Tėve, kuris esi danguje,” tol milžiniška atsakomybė tenka visiems žemiškiesiems tėvams gyventi ir tvarkyti savo namus taip, kad žodis tėvas būtų deramai laikomas šventu visų augančių vaikų prote ir širdyje.

3. Diena stovykloje

(1923.2) 177:3.1 Šitos dienos didžiąją dalį apaštalai praleido vaikštinėdami po Alyvų Kalną ir bendraudami su tais mokiniais, kurie stovykloje gyveno kartu su jais, bet jau tuoj po pusiaudienio labai norėjo pamatyti sugrįžtantį Jėzų. Dienai baigiantis, jie vis labiau ėmė nerimauti dėl jo saugumo; be jo jie jautėsi neapsakomai vieniši. Per visą dieną buvo daug diskutuojama dėl to, ar reikėjo leisti Mokytojui išeiti vienam į kalnus, lydimam tiktai pasiuntinuko. Nors nė vienas vyras savo minčių atvirai šitaip neišreiškė, bet kiekvienas iš jų, išskyrus Judą Iskarijotą, norėjo pats būti Jono Morkaus vietoje.

(1923.3) 177:3.2 Buvo apie popietės vidurį, kada Natanielius sakė savo kalbą apie “Aukščiausią troškimą” maždaug pusei tuzino apaštalų ir tokiam pačiam skaičiui mokinių, kurios pabaiga buvo tokia: “Su mūsų didžiąja dauguma yra negerai tai, kad mes esame neryžtingi. Mes nemylime Mokytojo taip, kaip jis myli mus. Jeigu mes visi su juo eiti būtume norėję tiek, kiek norėjo Jonas Morkus, tada jis tikrai būtų pasiėmęs mus visus. Mes stovėjome šalia, tuo tarpu tas vaikinas priėjo prie Mokytojo ir pasiūlė jam krepšį, tačiau kada Mokytojas krepšį paėmė, tada vaikinas jo nepaleido. Ir šitaip Mokytojas paliko mus čia, tuo tarpu jis išėjo į kalnus su krepšiu, berniuku, ir viskas.”

(1923.4) 177:3.3 Apie ketvirtą valandą, pas Dovydą Zabediejų atvyko bėgikai, atnešę jam žinią nuo jo motinos Betsaidoje ir nuo Jėzaus motinos. Prieš keletą dienų Dovydas buvo nusprendęs, jog vyriausieji šventikai ir valdovai rengiasi Jėzų nužudyti. Dovydas žinojo, kad jie yra pasiryžę Mokytoją sunaikinti, ir jis buvo beveik įsitikinęs, kad Jėzus nei pasinaudos savo dieviškąja galia, kad išsigelbėtų, nei leis savo pasekėjams pavartoti jėgą, kad jį apgintų. Priėjęs tokių išvadų, jis negaišo laiko ir nusiuntė pasiuntinį pas savo motiną, ragindamas ją iš karto atvykti į Jeruzalę ir atsivesti Mariją, Jėzaus motiną, ir visus jo šeimos narius.

(1923.5) 177:3.4 Dovydo motina padarė taip, kaip jos sūnus prašė, ir dabar bėgikai sugrįžo pas Dovydą, atnešę žinią, kad jo motina ir visa Jėzaus šeima yra pakeliui į Jeruzalę ir turėtų atvykti kažkuriuo vėlyvu metu kitą dieną arba labai ankstų dar kitos dienos rytą. Kadangi Dovydas šitą padarė savo paties iniciatyva, tai jis manė, jog bus išmintinga apie šį reikalą nepasakoti niekam. Dėl to, jis niekam ir nesakė, kad Jėzaus šeima yra pakeliui į Jeruzalę.

(1924.1) 177:3.5 Tuoj po vidurdienio daugiau kaip dvidešimt žmonių iš tos grupės graikų, kurie buvo susitikę su Jėzumi ir šiais dvylika Juozapo iš Arimatėjos namuose, atvyko į stovyklą, ir Petras ir Jonas keletą valandų praleido tardamiesi su jais. Šitie graikai, bent jau kai kurie iš jų, savo žiniomis apie karalystę buvo labai pažengę į priekį, gavę mokymą iš Rodano iš Aleksandrijos.

(1924.2) 177:3.6 Tą vakarą, sugrįžęs į stovyklą, Jėzus bendravo su šiais graikais, ir jeigu toks posūkis jo apaštalų ir didelės dalies jo geriausių mokinių nebūtų sutrikdęs, tai jis šiuos dvidešimt graikų būtų įšventinęs, net ir taip, kaip anksčiau jis buvo įšventinęs tuos septyniasdešimt.

(1924.3) 177:3.7 Tuo metu, kai stovykloje vyko visa tai, Jeruzalėje vyriausieji šventikai ir senoliai stebėjosi, kad Jėzus nesugrįžta tam, jog kreiptųsi į minias. Tas tiesa, prieš dieną, kada jis ėjo iš šventyklos, tada pasakė, “Jūsų namus aš jums palieku apleistus.” Bet jie negalėjo suprasti, kodėl gi jis turėtų atsisakyti to didžiulio pranašumo, kurį jis buvo įgijęs suformuodamas draugišką minios požiūrį. Nors jie ir baiminosi, kad jis sukels sujudimą tautoje, bet Mokytojo paskutinieji žodžiai miniai buvo raginimas prisiderinti visais protingais būdais prie valdžios tų, “kurie sėdi Mozės vietoje.” Bet mieste diena buvo įtempta, kada jie vienu ir tuo pačiu metu rengėsi Perėjimo šventei ir tobulino savo planus, kaip sunaikinti Jėzų.

(1924.4) 177:3.8 Stovykloje žmonių buvo nedaug, nes jos įkūrimą laikė didelėje paslaptyje visi tie, kurie žinojo, kad Jėzus ketina ten gyventi vietoje to, jog kiekvieną vakarą eitų į Betanę.

4. Judas ir vyriausieji šventikai

(1924.5) 177:4.1 Netrukus po to, kada Jėzus ir Jonas Morkus išėjo iš stovyklos, Judas Iskarijotas iš savo sielos brolių būrio dingo, sugrįžo tiktai vėlyvą popietę. Šitas pasimetęs ir nepatenkintas apaštalas, nepaisant savo Mokytojo ypatingo prašymo susilaikyti nuo ėjimo į Jeruzalę, skubėjo į sutartą susitikimą su Jėzaus priešais aukštojo šventiko Kajafo namuose. Tai buvo neoficialus Sanhedrino susirinkimas, ir jis turėjo prasidėti šitą rytą šiek tiek po 10 valandos. Šitas susitikimas buvo sukviestas tam, kad jo metu būtų apsvarstytas kaltinimų, kurie turėtų būti pateikti Jėzui, pobūdis ir, kad būtų nuspręsta, kokia gi turėtų būti panaudota procedūra tam, kad jis būtų atvestas prieš romėnų valdžią, turint tikslą užsitikrinti reikalingą mirties nuosprendžio, kurį jam jie jau buvo paskyrę, pilietinį patvirtinimą.

(1924.6) 177:4.2 Viena diena anksčiau Judas kai kuriems savo giminėms ir savo tėvo šeimos kai kuriems sedukėjams draugams buvo atskleidęs tai, jog priėjo tokios išvados, kad nors Jėzus ir yra gero norintis svajotojas ir idealistas, bet jis nėra tas laukiamas Izraelio išvaduotojas. Judas pareiškė, kad jis labai norėtų surasti, kokį nors būdą iš viso šio judėjimo tinkamai pasitraukti. Jo draugai pataikaujančiai jį užtikrino, kad tokį jo pasitraukimą žydų valdovai sveikins kaip didžiulį įvykį, ir kad už tai jam nieko nebūtų perdaug. Jie privertė jį patikėti, kad Sanhedrinas iš karto jam pareikš ypatingą garbę, ir kad pagaliau jis bus tokioje padėtyje, jog galės panaikinti savo kupino gerų norų, bet “nevykusio bendravimo su nemokytais galilėjiečiais” stigmą.

(1924.7) 177:4.3 Judas negalėjo iki galo patikėti, jog Mokytojas stebuklus padarė velnių princo galia, bet dabar jis buvo visiškai įsitikinęs, kad Jėzus savąja galia nepasinaudos tam, kad išaukštintų savąjį aš; pagaliau jis buvo įsitikinęs, kad Jėzus leisis žydų valdovų sunaikinamas, o jis negalėjo ištverti tos žeminančios minties, kad jis būtų tapatinamas su kokiu nors pralaimėjimo judėjimu. Jis nenorėjo puoselėti jokios minties apie menamą pralaimėjimą. Jis gerai suprato savo Mokytojo tvirtą charakterį ir to didingo ir gailestingo proto skvarbumą, ir vis tik jis jautė pasitenkinimą dėl to, kad bent jau iš dalies jis laikosi tokios pat minties, kokią išsakė vienas iš jo giminaičių, kad Jėzus, nors ir yra gero norintis fanatikas, bet galbūt yra nevisiškai sveiko proto; kad jis visada atrodė keistas ir nesuprantamas asmuo.

(1925.1) 177:4.4 Ir dabar, kaip niekada anksčiau, Judas pajuto, jog ima jausti apmaudą dėl to, kad Jėzus niekada jam nebuvo skyręs garbingesnių pareigų. Visą laiką jis vertino tą garbę, kad jis yra apaštališkasis iždininkas, bet dabar jis ėmė jausti, kad yra neįvertintas; kad jo sugebėjimai yra nepripažinti. Jį netikėtai apėmė pasipiktinimas dėl to, kad Petras, Jokūbas, ir Jonas turėjo būti pagerbti tuo, kad su Jėzumi bendravo artimai, ir šiuo metu, kada jis buvo pakeliui į aukštojo šventiko namus, jis buvo labiau linkęs atsiskaityti su Petru, Jokūbu, ir Jonu negu ką nors galvoti apie Jėzaus išdavimą. Bet be visų kitų minčių, kaip tik tuo metu, nauja ir įsiviešpataujanti mintis ėmė skverbtis į jo sąmoningo proto svarbiausiąją vietą: Jis rengėsi pasiekti garbę sau, ir jeigu tą būtų galima užsitikrinti tuo pačiu metu atsiskaitant ir su tais, kurie buvo prisidėję prie jo gyvenime didžiausio nusivylimo, tai būtų dar geriau. Jį apėmė siaubingas pasimetimo, puikybės, nevilties, ir pasiryžimo suokalbis. Ir dėl to turi būti aišku, jog visiškai ne dėl pinigų tuo metu Judas ėjo į Kajafo namus, kad susitartų dėl Jėzaus išdavimo.

(1925.2) 177:4.5 Artindamasis prie Kajafo namų, Judas galutinai apsisprendė Jėzų ir savo bičiulius apaštalus apleisti; ir šitokiu būdu apsisprendęs pasitraukti iš dangiškosios karalystės reikalo, jis buvo pasiryžęs užsitikrinti sau kiek tik įmanoma daugiau tos garbės ir šlovės, kurią, kaip jis manė anksčiau, kada nors jis turės, kada jis iš pradžių susiejo save su Jėzumi ir naująja karalystės evangelija. Kažkada visi apaštalai puoselėjo šitokių troškimų drauge su Judu, bet laikui einant, jie išmoko žavėtis tiesa ir mylėti Jėzų, bent jau išmoko daugiau už Judą.

(1925.3) 177:4.6 Kajafui ir žydų valdovams išdaviką pristatė pusbrolis, kuris paaiškino, kad Judas, supratęs savo klaidą, jog leidosi suklaidinamas subtilaus Jėzaus mokymo, atvyko į šią vietą, kur jis nori viešai ir oficialiai atsižadėti savo bendravimo su šiuo galilėjiečiu, ir tuo pačiu metu prašyti savo sielos brolių Judėjoje, kad jie vėl pasitikėtų juo ir vėl jį priimtų į savo draugiją. Šitas Judo atstovas toliau aiškino, kad Judas suvokia, jog Izraelio ramybei būtų geriausia, jeigu Jėzus tikrai būtų suimtas, ir, patvirtindamas savo apgailestavimą, jog dalyvavo tokiame klaidingame judėjime, ir įrodydamas savo nuoširdumą, jog dabar sugrįžta prie Mozės mokymų, jis atėjo tam, jog pasisiūlytų Sanhedrinui kaip tas, kuris drauge su tuo kapitonu, kuris turi įsakymą Jėzų suimti, gali taip pasirūpinti, kad jį būtų galima suimti tyliai, šitokiu būdu išvengiant bet kokio pavojaus sukelti žmonių neramumus ar būtinybės jo suėmimą atidėti iki Perėjimo šventės pabaigos.

(1925.4) 177:4.7 Kada jo pusbrolis baigė kalbėti, tada jis pristatė Judą, kuris, išėjęs į priekį netoli aukštojo šventiko, tarė: “Viską, ką mano pusbrolis pažadėjo, aš tikrai padarysiu, tačiau ką jūs norite man duoti už šitą tarnystę?” Neatrodė, kad Judas pastebėjo paniekos ir net pasibjaurėjimo išraišką, kuri šmėkštelėjo kietaširdžio ir tuščiagarbio Kajafo veide; jo širdis buvo per daug susikoncentravusi ties savojo aš šlove ir ties troškimu patirti pasitenkinimą dėl savojo aš išaukštinimo.

(1926.1) 177:4.8 Ir tada Kajafas nužvelgė išdaviką, sakydamas: “Judai, tu nueisi pas sargybos kapitoną ir pasirūpinsi drauge su tuo karininku, kad tavasis Mokytojas pas mus būtų atvestas arba šiąnakt, arba rytojaus naktį, o kada tu būsi jį atidavęs į mūsų rankas, tada už šitą tarnystę savąjį atlygį tu tikrai gausi.” Kada Judas išklausė tai, tada jis pasitraukė iš vyriausiųjų šventikų ir valdovų akivaizdos ir tarėsi su šventyklos sargybinių kapitonu dėl to, kokiu būdu Jėzus turi būti suimtas. Judas žinojo, kad tuo metu Jėzaus stovykloje nebuvo, ir neturėjo jokio supratimo, kada tą vakarą jis sugrįš, ir tokiu būdu jie tarpusavyje susitarė Jėzų suimti kitą vakarą (ketvirtadienį) po to, kada Jeruzalės gyventojai ir visi atvykę piligrimai bus pasišalinę nakčiai.

(1926.2) 177:4.9 Judas pas savo draugus stovykloje sugrįžo apsvaigęs nuo tokių minčių apie didybę ir šlovę, kokių nebuvo puoselėjęs daugelį dienų. Jis prisijungė prie Jėzaus tikėdamasis kažkurią dieną tapti didžiu vyru naujojoje karalystėje. Jis pagaliau suvokė, kad jokios naujosios karalystės, kokios jis laukė, neturi būti. Bet jis džiūgavo dėl to, jog buvo toks įžvalgus, kad savo nusivylimą dėl negalėjimo pasiekti šlovės lauktoje naujojoje karalystėje išsikeitė į tai, kad tuoj pat sulauktų garbės ir atlygio esant senesnei tvarkai, kuri, dabar jis manė, jog išsilaikys, ir kuri, jis buvo dėl to tikras, sunaikins Jėzų ir visa tai, ką jis išreiškia. Išdavystės sąmoningo ketinimo paskutinis motyvas rodo, jog tai, kad Judas išdavė Jėzų, buvo bailus veiksmas savanaudžio dezertyro, kurio vienintelė mintis buvo jo paties saugumas ir šlovinimas, nesvarbu, kokios būtų jo elgesio pasekmės jo Mokytojui ir jo buvusiems bičiuliams.

(1926.3) 177:4.10 Bet visą laiką kaip tik taip ir buvo. Judas ilgą laiką buvo pasinėręs į šitą tyčinę, atkaklią, savanaudišką, ir kerštingą sąmonę, kuri jo prote ėmė vis labiau įtvirtinti, o jo širdyje vis daugiau puoselėti, šiuos keršto ir neištikimybės, kupinus neapykantos ir blogio troškimus. Jėzus mylėjo Judą ir juo pasitikėjo net ir taip, kaip jis mylėjo ir kitus apaštalus ir kaip jais pasitikėjo, bet Judui nepavyko išsiugdyti atsakomojo lojalaus pasitikėjimo kitu ir pajusti atsakomąją meilę iš visos širdies. Ir koks pavojingas gali tapti garbės troškimas, kada jis visiškai tvirtai susijungia su egoizmu ir kada aukščiausiu laipsniu jį motyvuoja piktas ir ilgai slopintas kerštas! Koks triuškinantis dalykas yra nusivylimas gyvenime tų kvailių, kurie, savo žvilgsnį nukreipę į šešėlines ir greitai pamirštamas laiko pagundas, tampa akli dieviškųjų vertybių ir tikrųjų dvasinių realybių amžinųjų pasaulių nesiliaujančių pasiekimų aukštesniems ir realesniems laimėjimams. Judas mintyse troško žemiškosios garbės ir šitą troškimą pamilo iš visos širdies; kiti apaštalai savo protu lygiai taip troško šitos pačios žemiškosios garbės, bet širdyje jie mylėjo Jėzų, ir darė viską, kas tik įmanoma, kad išmoktų mylėti ir tas tiesas, kurių jis mokė juos.

(1926.4) 177:4.11 Judas šiuo metu šito nesuvokė, bet pasąmonėje jis buvo Jėzaus kritikas visą laiką nuo to momento, kada Erodas nukirto galvą Jonui Krikštytojui. Giliai širdyje Judas visada piktinosi dėl to, kad Jėzus neišgelbėjo Jono. Jūs neturėtumėte užmiršti to, kad Judas prieš tapdamas Jėzaus pasekėju, buvo Jono mokinys. Ir visos šitos žmogiškojo pasipiktinimo ir kartaus nusivylimo sankaupos, kurias savo sieloje Judas įvilko į neapykantos apdarus, dabar buvo gerai organizuotos jo pasąmoniniame prote ir buvo pasiruošusios išsiveržti, kad nugramzdintų jį, kada jis kartą išdrįs nuo savo sielos brolių paremiančios įtakos atsiriboti, tuo pačiu metu apnuogindamas save Jėzaus priešų protingiems įžeidinėjimams ir rafinuotai pajuokai. Kiekvieną kartą, kada tik Judas leisdavo savo viltims pakilti aukštai, o Jėzus padarydavo arba pasakydavo ką nors tokio, kas jas sudaužydavo į šukes, Judo širdyje visada likdavo kartaus apmaudo randas; ir kada šitų randų daugėjo, tada greitai toji širdis, taip dažnai sužeidžiama, prarado visą tikrą meilę tam, kuris buvo užkrėtęs šitą nemalonų patyrimą gero norinčiai, bet bailiai ir savanaudiškai asmenybei. Judas to nesuvokė, bet jis buvo bailys. Dėl to jis visada buvo tikrai linkęs bailumą priskirti Jėzui kaip tą motyvą, dėl kurio jis taip dažnai atsisakydavo siekti valdžios ir šlovės, kada jam tai buvo akivaizdžiai lengvai pasiekiama. Ir kiekvienas mirtingasis žmogus visiškai gerai žino, kaip meilė, net kažkada ir buvusi tikra, gali, per nusivylimą, pavydą, ir ilgai trunkantį apmaudą, galiausiai pavirsti į tikrą neapykantą.

(1927.1) 177:4.12 Pagaliau vyriausieji šventikai ir senoliai galėjo keletą valandų lengviau atsikvėpti. Jiems nebereikės Jėzaus suimti viešai, o Judo kaip išdavikiško sąjungininko užsitikrinimas garantavo, kad Jėzus iš jų jurisdikcijos nebepabėgs, kaip praeityje jis tą buvo padaręs tiek daug kartų.

5. Paskutinioji visuomeninė valanda

(1927.2) 177:5.1 Kadangi tai buvo trečiadienis, tai šitas vakaras stovykloje buvo skirtas bendravimui. Mokytojas savo prislėgtiems apaštalams stengėsi nuotaiką pakelti, bet šitą padaryti buvo beveik neįmanoma. Jie visi pradėjo suvokti, kad neramūs ir gniuždantys įvykiai neišvengiamai artėja. Jie nebegalėjo pralinksmėti net ir tada, kada jų Mokytojas smulkiai prisiminė apie jų kupino įvykių ir meilės bendravimo metus. Jėzus rūpestingai teiravosi apie kiekvieno iš apaštalų šeimą ir, žiūrėdamas į Dovydą Zabediejų, paklausė, ar kas nors nebuvo neseniai gavęs kokių nors žinių nuo jo motinos, jo jauniausiosios sesers, ar kitų jo šeimos narių. Dovydas žvelgė žemyn į savo kojas; jis bijojo atsakyti.

(1927.3) 177:5.2 Tai buvo tas atvejis, kada Jėzus įspėjo savo pasekėjus nepasikliauti minios parama. Jis smulkiai prisiminė apie jų patyrimą Galilėjoje, kada ne kartą didžiulės žmonių minios entuziastingai sekė paskui juos visur ir tada lygiai taip su entuziazmu nuo jų nusisukdavo ir sugrįždavo prie savo ankstesniojo tikėjimo ir gyvenimo. Ir tada jis tarė: “Ir dėl to jūs neturite sau leisti, kad tos didžiulės minios, kurios mūsų klausėsi šventykloje ir kurios atrodė, kad mūsų mokymais tiki, jus apgautų. Šitos minios tiesos klausosi ir ja tiki paviršutiniškai savo protu, bet nedaugelis leidžia tiesos žodžiui įsiskverbti į širdį gyvomis šaknimis. Tais, kurie pažįsta evangeliją tikai protu, ir kurie jos nepatyrė širdimi, negalima pasikliauti, jog sulauksi iš jų paramos, kada ateis tikras vargas. Kada žydų valdovai susitars Žmogaus Sūnų sunaikinti, ir kada jie smogs sutartinai, tada jūs pamatysite, kaip šitos minios arba pabėgs iš baimės, arba tylėdamos stovės nuošalyje nustebusios, tuo metu, kada šitie išprotėję ir apakę valdovai evangelijos tiesos mokytojus ves į mirtį. Ir tada, kada jus užgrius priešiškumas ir persekiojimai, dar kiti, kurie jūs manote, jog myli tiesą, bus išsklaidyti, o kai kurie evangelijos atsižadės ir jus apleis. Kai kurie mums buvę labai artimi jau yra apsisprendę pabėgti. Šiandien jūs ilsėjotės, kad pasiruoštumėte tiems laikams, kurie dabar artėja. Dėl to, budėkite ir melskitės, kad rytoj būtumėte sustiprinti toms dienoms, kurios kaip tik mūsų ir laukia.”

(1927.4) 177:5.3 Stovykloje viešpatavo nepaaiškinamos įtampos atmosfera. Tylūs pasiuntiniai ateidavo ir išeidavo, bendraudami tiktai su Dovydu Zabediejumi. Vakarui nepasibaigus, kai kurie žinojo, kad Lozorius skubiai pabėgo iš Betanės. Jono Morkaus tylėjimas po sugrįžimo į stovyklą, nežiūrint to, kad jis buvo praleidęs visą dieną Mokytojo draugijoje, kėlė nerimą. Visos pastangos įtikinti jį prabilti tiktai aiškiai rodė, kad Jėzus jam buvo sakęs nekalbėti.

(1928.1) 177:5.4 Net ir Mokytojo gera nuotaika ir neįprastas bendravimas juos gąsdino. Jie visi jautė, kad link jų tikrai artinasi siaubinga izoliacija ir jie suvokė, kad ji netrukus užgrius juos su triuškinančiu netikėtumu ir neišvengiamu siaubu. Jie neaiškiai jautė, kas jų laukia, ir nė vienas nesijautė, kad būtų pasirengęs su šiuo išbandymu susidurti. Mokytojo nebuvo visą dieną; jiems jo labai smarkiai trūko.

(1928.2) 177:5.5 Jų dvasinė būsena niekada iki pat tikrosios Mokytojo mirties valandos nebuvo smukusi tiek, kiek šitą trečiadienio vakarą. Nors kita diena buvo dar viena diena arčiau to tragiškojo penktadienio, vis tik, jis buvo drauge su jais, ir šios dienos neramias valandas jie praleido geriau.

(1928.3) 177:5.6 Buvo kaip tik prieš pusiaunaktį, kada Jėzus, žinodamas, jog tai bus paskutinioji naktis, kada jis kada nors daugiau miegos su savo pasirinkta šeima žemėje, tarė, paleisdamas juos nakčiai: “Eikite miegoti, mano sielos broliai, ir tegul ramybė bus su jumis, kol mes atsikelsime ryte, kad dar vieną dieną vykdytume Tėvo valią ir patirtume tą džiaugsmą, žinodami, jog esame jo sūnūs.”

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved