176 Dokumentas - Antradienio vakarą ant Alyvų Kalno

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

176 Dokumentas

Antradienio vakarą ant Alyvų Kalno


(1912.1) 176:0.1 ŠITĄ antradienio vakarą, kada Jėzus ir apaštalai iš šventyklos išėjo, pakeliui į Getsemanės stovyklą, Motiejus, atkreipdamas dėmesį į šventyklos statinį pasakė: “Mokytojau, pažiūrėk, kokie yra šitie pastatai. Matai tuos masyvius akmenis ir gražų papuošimą; ar gali būti taip, jog šitie pastatai turi būti sugriauti?” Jiems einant tolyn link Alyvų Kalno, Jėzus tarė: “Jūs matote šiuos akmenis ir šitą masyvią šventyklą; tikrai, tikrai aš sakau jums: Tomis dienomis, kurios netrukus ateis, iš tikrųjų nebus palikta akmens ant akmens. Tikrai bus viskas sugriauta.” Šitos pastabos apie šventos šventyklos sugriovimą sukėlė apaštalų smalsumą jiems žygiuojant tolyn paskui Mokytoją; jie negalėjo suvokti jokio kito įvykio be pasaulio pabaigos, kuris šventyklą galėtų sugriauti.

(1912.2) 176:0.2 Kad išvengtų minių, einančių Kidrono slėniu link Getsemanės, Jėzus ir jo pagalbininkai nusprendė nedidelį atstumą užlipti Alyvų Kalno vakariniu šlaitu, o tada eiti taku į savo nuošalią stovyklą netoli Getsemanės, įrengtą nedideliu atstumu virš viešosios stovyklavietės. Jiems pasukus iš kelio, vedančio į Betanę, jie pamatė šią šventyklą, pašlovintą besileidžiančios saulės spindulių; ir tuo metu, kada jie buvo ant kalno, jie matė, kaip užsidega miesto šviesos, ir stebėjo apšviestos šventyklos grožį; ir ten, mėnulio pilnaties švelnioje šviesoje, Jėzus ir šie dvylika atsisėdo. Mokytojas šnekėjosi su jais ir netrukus Natanielius paklausė šitą klausimą: “Pasakyk mums, Mokytojau, kaip mes iš tikrųjų sužinosime, jog tie įvykiai, kurie netrukus įvyks, prasideda?”

1. Jeruzalės sugriovimas

(1912.3) 176:1.1 Atsakydamas į Natanieliaus klausimą, Jėzus pasakė: “Taip, aš tikrai jums papasakosiu apie šiuos laikus, kada šitoji tauta bus pripildžiusi piktybinio blogio taurę; kada teisingumas tikrai sparčiai nusileis ant šito mūsų tėvų miesto. Netrukus aš jus paliksiu; aš vykstu pas Tėvą. Po to, kai aš jus paliksiu, žiūrėkite, kad joks žmogus jūsų neapgautų, kadangi daug tokių ateis kaip išvaduotojai ir daugelį išves iš tikrojo kelio. Kada jūs išgirsite apie karus ir karo gandus, tada nesijaudinkite, ir nors visi šitie dalykai atsitiks, bet tuomet Jeruzalės pabaigos dar nebus. Jums nereikia nerimauti dėl bado ir žemės drebėjimų; taip pat jums nereikia jaudintis ir tada, kada jus atves pas pilietinę valdžią ir kada jūs būsite persekiojami evangelijos labui. Jus išmes iš sinagogos ir uždarys į kalėjimą mano labui, o kai kuriuos iš jūsų ir nužudys. Kada jus atves pas valdytojus ir valdovus, tai tikrai bus jūsų įtikėjimo paliudijimas ir tai pademonstruos jūsų tvirtumą karalystės evangelijoje. Ir kada jūs stovėsite prieš teisėjus, tada iš anksto nepergyvenkite dėl to, ką jums reikės sakyti, nes dvasia jus išmokys būtent tą pačią valandą, ką jūs turėtumėte atsakyti savo priešams. Šitomis kančių dienomis, net ir jūsų pačių giminaičiai, vadovaujami tų, kurie Žmogaus Sūnų atstūmė, atves jus į kalėjimą ir mirtį. Kažkurį laiką dėl manęs jūsų galės nekęsti visi žmonės, bet net ir užgriuvus tiems persekiojimams tikrai aš jūsų neapleisiu; manoji dvasia jūsų nepaliks. Būkite kantrūs! neabejokite, jog šitoji karalystės evangelija nugalės visus priešus ir, galiausiai, bus skelbiama visoms nacijoms.”

(1913.1) 176:1.2 Jėzus nutilo tuo metu, kada žvelgė žemyn į miestą. Mokytojas suvokė, kad Mesijo dvasinės sampratos atmetimas, pasiryžimas užsispyrusiai ir aklai laikytis lauktojo išvaduotojo materialios misijos, netrukus žydus atves į tiesioginį konfliktą su galingomis romėnų armijomis ir kad dėl tokio varžymosi žydų nacija gali būti tiktai galutinai ir visiškai nugalėta. Kada jo tauta atstūmė jo dvasinį savęs padovanojimą ir atsisakė priimti dangaus šviesą, kai ji taip gailestingai jiems švietė, tada šituo jie galutinai nulėmė savo kaip nepriklausomos tautos su ypatinga dvasine užduotimi žemėje dalią. Net ir žydų lyderiai vėliau pripažino, jog būtent šitoji Mesijo pasaulietinė idėja tiesiogiai atvedė į tuos neramumus, dėl kurių galiausiai jie ir buvo sunaikinti.

(1913.2) 176:1.3 Kadangi Jeruzalė turėjo tapti ankstyvojo evangelijos judėjimo lopšiu, tai Jėzus nenorėjo, kad judėjimo mokytojai ir pamokslininkai žūtų žydų tautai patiriant siaubingą pralaimėjimą, sąsajoje su Jeruzalės sugriovimu; dėl to savo pasekėjams jis iš tiesų davė šiuos nurodymus. Jėzus buvo labai susirūpinęs, kad kai kurie iš jo mokinių neįsitrauktų į šiuos greitai įvyksiančius maištus ir kad šitaip nežūtų žlungant Jeruzalei.

(1913.3) 176:1.4 Tada Andriejus pasiteiravo: “Bet, Mokytojau, jeigu Šventasis Miestas ir šventykla turi būti sugriauti, ir jeigu tavęs nebebus, kad vadovautum mums, tai kada mums reikėtų Jeruzalę palikti?” Tarė Jėzus: “Mieste jūs galite pasilikti po to, kada aš būsiu išėjęs, net ir per šiuos kančių ir žiaurių persekiojimų laikus, tačiau, kada jūs galų gale pamatysite, kad Jeruzalę yra apsupusios romėnų armijos po veidmainių pranašų maišto, tada jūs iš tikrųjų žinosite, kad neužilgo ji bus sugriauta; tuomet jūs turite bėgti į kalnus. Tegul niekas iš miesto ir apylinkių gyventojų nelaukia, kad ką nors išgelbėtų, ir taip pat tegul tie, kurie yra už miesto, nedrįsta įeitį į jį. Ten bus didžiulis sielvartas, nes tada tikrai bus pagonių keršto dienos. Ir po to, kada jūs būsite miestą palikę, tada šita nepaklusnioji tauta kris nuo kardo ašmenų ir pateks kaip belaisvė į visas tautas; ir šitokiu būdu tikrai Jeruzalė bus pagonių sutrypta. Tuo tarpu, aš įspėju jus, nebūkite apgauti. Jeigu koks nors žmogus ateis pas jus, sakydamas, ‘Žiūrėkit, štai Išvaduotojas,’ arba ‘Žiūrėkit, štai jis,’ netikėkite tuo, nes iškils daug veidmainių mokytojų ir daug bus išvesta iš tikrojo kelio; bet jūs neturėtumėte būti apgauti, nes aš jums apie visa tai pasakiau iš anksto.”

(1913.4) 176:1.5 Apaštalai mėnesienoje ilgai sėdėjo tylėdami, tuo metu, kada šitie pritrenkiantys Mokytojo pranašavimai grimzdo į jų pasimetusį protą. Ir būtent dėl šito paties perspėjimo iš esmės ištisa tikinčiųjų ir mokinių grupė iš Jeruzalės pabėgo šiaurės kryptimi, suradusi saugų prieglobstį Peloje, kada pirmą kartą pasirodė romėnų kariuomenė.

(1913.5) 176:1.6 Net ir po šito aiškiai suformuluoto perspėjimo, daug Jėzaus pasekėjų šiuos pranašavimus aiškino kaip užsimenančius apie tokius pasikeitimus, kurie akivaizdžiai įvyks Jeruzalėje, kada dėl Mesijo naujo pasirodymo bus įkurta Naujoji Jeruzalė ir tas miestas išsiplės, kad taptų pasaulio sostine. Savo mintyse šitie žydai buvo pasiryžę šventyklos sugriovimą susieti su “pasaulio pabaiga.” Jie tikėjo, kad šita Naujoji Jeruzalė apims visą Palestiną; kad po pasaulio pabaigos nedelsiant pasirodys “naujieji dangūs ir naujoji žemė.” Ir dėl to nebuvo keista, jog Petras galėjo pasakyti: “Mokytojau, mes žinome, jog viskas baigsis, kada pasirodys naujieji dangūs ir naujoji žemė, bet, kaip mes žinosime, kada tu tikrai sugrįši, kad šitą viską įgyvendintum?”

(1914.1) 176:1.7 Kada Jėzus tai išgirdo, jis kurį laiką mąstė ir tada tarė: “Jūs visą laiką klystate, kadangi visada mėginate naująjį mokymą pritaikyti prie senojo; jūs esate pasiryžę klaidingai suprasti visą mano mokymą; jūs evangeliją atkakliai aiškinate pagal savo nusistovėjusius tikėjimus. Nežiūrint šito, aš tikrai pamėginsiu jus apšviesti.”

2. Mokytojo antrasis atėjimas

(1914.2) 176:2.1 Keliomis progomis Jėzus buvo pareiškęs taip, kad jo klausytojai linko į tokią nuomonę, jog, nors jis ir ketina netrukus šitą pasaulį palikti, bet jis tikrai sugrįš tam, kad dangaus karalystės darbą užbaigtų. Jo pasekėjų įsitikinimui augant, kad jis ketina juos palikti, ir po to, kada jis šitą pasaulį paliko, tai buvo tiesiog natūralu, jog visi tikintieji greitai ėmė remtis šitais pažadais sugrįžti. Šitokiu būdu doktrina apie Kristaus antrąjį atėjimą buvo anksti įtraukta į krikščionių mokymus, ir beveik kiekviena vėlesnioji mokinių karta atsidavusiai tikėjo šita tiesa ir su įsitikinimu laukė jo atėjimo kada nors ateityje.

(1914.3) 176:2.2 Jeigu su savo Mokytoju ir Auklėtoju jie turėjo išsiskirti, tai kaip gi daugiau šitiems pirmiesiems mokiniams ir apaštalams iš tiesų suvokti šitą pažadą sugrižti, ir jie tuoj pat pranašaujamą Jeruzalės sugriovimą susiejo su šituo pažadėtu antruoju atėjimu. Ir jo žodžius toliau jie šitaip aiškino, nežiūrint to, kad per šito vakaro visą mokymą ant Alyvų Kalno, Mokytojas ypač stengėsi užkirsti kelią kaip tik tokiai klaidai.

(1914.4) 176:2.3 Toliau atsakydamas į Petro klausimą, Jėzus pasakė: “Kodėl gi jūs vis dar laukiate, kad Žmogaus Sūnus atsisės į Dovydo sostą, ir tikitės, jog išsipildys materialios žydų svajonės? Argi per visus tuos metus aš jums nesakiau, jog manoji karalystė nėra iš šito pasaulio? Tai, ką jūs dabar matote tenai apačioje, artėja prie pabaigos, bet tai bus naujoji pradžia, iš kurios karalystės evangelija eis į visą pasaulį, ir šitas išgelbėjimas pasklis visoms tautoms. Ir kada karalystė bus visiškai išsipildžiusi, tada neabejokite, kad Tėvas danguje jus tikrai aplankys su didesniu tiesos apreiškimu ir padidintu teisumo pademonstravimu, net ir taip, kaip šitam pasauliui jis jau padovanojo tą, kuris tapo tamsos princu, o tada padovanojo Adomą, ir po jo davė Melkizedeką, o šitomis dienomis, padovanojo Žmogaus Sūnų. Ir šitaip manasis Tėvas iš tiesų ir toliau išreikš savo gailestingumą ir skleis savo meilę, net ir šitam tamsiam ir blogio pasauliui. Tokiu būdu aš irgi, po to, kada manasis Tėvas suteiks man visą galią ir valdžią, tikrai toliau stebėsiu jūsų likimus ir vadovausiu karalystės reikalams savosios dvasios, kuri netrukus iš tiesų bus išlieta visiems materialiems kūnams, buvimo dėka. Nors šitokiu būdu aš iš tikrųjų būsiu su jumis dvasioje, bet taip pat prižadu, jog kada nors aš tikrai sugrįšiu į šitą pasaulį, kur gyvenau šitą gyvenimą materialaus kūno pavidalu ir įgijau tokį patyrimą, kai vienu ir tuo pačiu metu Dievas yra atskleidžiamas žmogui ir žmogus yra vedamas į Dievą. Labai greitai aš tikrai turėsiu jus palikti ir imtis to darbo, kurį Tėvas patikėjo man, bet būkite drąsūs, nes aš iš tiesų kada nors sugrįšiu. Tuo tarpu iki tol, visatos manoji Tiesos Dvasia iš tikrųjų jus guos ir ves.

(1915.1) 176:2.4 “Jūs dabar mane matote silpną ir materialaus kūno pavidalu, tačiau, kada aš sugrįšiu, tai bus su galia ir dvasioje. Materialaus kūno akys Žmogaus Sūnų mato materialaus kūno pavidalu, bet tiktai dvasios akys matys šį Žmogaus Sūnų, pašlovintą Tėvo ir žemėje pasirodantį savo paties vardu.

(1915.2) 176:2.5 “Tačiau šio Žmogaus Sūnaus kito pasirodymo laikai yra žinomi tiktai Rojaus tarybose; net ir dangaus angelai nežino, kada šitai įvyks. Tačiau, jūs turėtumėte suprasti, jog, kai šitoji karalystės evangelija bus tikrai paskelbta visam pasauliui, kad išgelbėtų visas tautas, ir kai amžiaus pilnatvė pasibaigs, tada Tėvas jums atsiųs kitą dieviškosios tvarkos padovanojimą, arba Žmogaus Sūnus sugrįš, kad teistų šitą amžių.

(1915.3) 176:2.6 “O dabar kas susiję su Jeruzalės kančiomis, apie kurias aš jums šnekėjau, tai net ir šitoji karta dar nebus išmirusi, kada manieji žodžiai išsipildys; bet kai dėl to laiko, kada Žmogaus Sūnus ateis vėl, tai šito nedrįstų pasakyti niekas nei danguje, nei žemėje. Bet jūs turėtumėte būti išmintingi spręsdami apie amžiaus brendimą; jūs turėtumėte būti budrūs, kad šitų laikų ženklus įžiūrėtumėte. Jūs žinote, kada figos medžio šakos suminkštėja ir atsiranda lapeliai, tada nebetoli vasara. Lygiai taip, ir kada pasaulis bus perėjęs per ilgą materialaus mąstymo žiemą ir kada jūs pastebėsite naujosios dieviškosios tvarkos dvasinio pavasario atėjimą, tada jūs tikrai turėtumėte žinoti, kad naujojo apsilankymo vasaros metas artėja.

(1915.4) 176:2.7 “Tačiau kokia gi yra šito mokymo, susijusio su Dievo Sūnų atėjimu, reikšmė? Argi jūs nesuvokiate, jog, kada kiekvienas iš jūsų esate kviečiamas atsisakyti savojo gyvenimo kovos ir pereiti per mirties vartus, tada jūs nedelsiant stojate prieš teismą, ir kad jūs akis į akį susiduriate su naujosios dieviškosios tvarkos tarnystės faktais begalinio Tėvo amžinajame plane? Su kuo visas pasaulis tiesiogine prasme turi susidurti amžiaus pabaigoje, su tuo jūs, kaip individai, turite kiekvienas būtinai susidurti savo asmeniniame patyrime, kada pasiekiate savo natūralaus gyvenimo pabaigą, ir šito dėka einate tolyn, kad susidurtumėte su tomis sąlygomis ir tais reikalavimais, kurie yra neatskiriami nuo kito apreiškimo apie Tėvo karalystės amžinąjį žengimą į priekį.”

(1915.5) 176:2.8 Iš visų pasisakymų, kuriuos Mokytojas perteikė savo apaštalams, nė vienas jų galvose niekada nesusipainiojo tiek, kiek susipainiojo šitas, perteiktas šį antradienio vakarą ant Alyvų Kalno ir susijęs su dviem dalykais, Jeruzalės sugriovimu ir jo paties antruoju atėjimu. Dėl to, vėlesnieji rašytiniai paaiškinimai, paremti atsiminimais apie tai, ką Mokytojas pasakė ta nepaprasta proga, mažai kuo sutapo vienas su kitu. Dėl to, kai į šiuos įrašus nebuvo įtraukta daug to, kas buvo pasakyta tą antradienio vakarą, atsirado daug legendų; ir labai anksti antrajame amžiuje viena žydų apokalipsė apie Mesiją, užrašyta kažkokio Selto, kuris priklausė imperatoriaus Kaligulos rūmams, buvo drąsiai įtraukta į Motiejaus Evangeliją, o vėliau papildė (iš dalies) Morkaus ir Luko užrašus. Būtent šituose Selto užrašuose atsirado parabolė apie dešimt nekaltų mergelių. Nė viena kita evangelijos užrašų dalis niekada nebuvo taip gluminančiai klaidingai aiškinama, kaip šito vakaro mokymas. Bet Apaštalas Jonas šitaip supainiotas nebuvo niekada.

(1915.6) 176:2.9 Kada šitie trylika vyrų vėl tęsė savo kelionę į stovyklą, tada jie nesikalbėjo ir jautė didžiulę emocinę įtampą. Judas buvo galutinai patvirtinęs savo sprendimą apleisti savo bičiulius. Buvo vėlyvas metas, kada Dovydas Zabediejus, Jonas Morkus, ir nemažas skaičius geriausių mokinių pasveikino Jėzų ir šiuos dvylika naujojoje stovykloje, bet apaštalai miego nenorėjo; jie norėjo daugiau sužinoti apie Jeruzalės sunaikinimą, Mokytojo išvykimą, ir pasaulio pabaigą.

3. Velesnė diskusija stovykloje

(1916.1) 176:3.1 Kada jie susėdo prie laužo, maždaug dvidešimt jų, tada Tomas paklausė: “Kadangi tu turi sugrįžti tam, jog užbaigtum karalystės darbą, tai koks turėtų būti mūsų požiūris į Tėvo reikalą tuo metu, kai tavęs nebus?” Kada Jėzus apžvelgė juos prie laužo, tada jis atsakė:

(1916.2) 176:3.2 “Ir net tu, Tomai, nesuvoki, ką aš esu sakęs. Argi aš visą šitą laiką jūsų nemokiau, kad jūsų ryšys su karalyste yra dvasinis ir individualus, visiškai asmeninio patyrimo reikalas dvasioje, įtikėjimo dėka suvokiant, kad tu esi Dievo sūnus? Ką gi aš daugiau pasakysiu? Nacijų nuopuolis, imperijų žlugimas, netikinčiųjų žydų sunaikinimas, amžiaus pabaiga, net ir šio pasaulio pabaiga, ką gi šitie dalykai turi bendro su tuo, kuris tiki šita evangelija ir kuris savąjį gyvenimą yra paslėpęs amžinosios karalystės garantijoje? Jūs tie, kurie esate Dievą pažįstantys ir tikintys į evangeliją, jau tvirtai tikite į amžinąjį gyvenimą. Kadangi jūsų gyvenimas buvo gyvenamas dvasioje ir Tėvo labui, tai jums niekas negali sukelti rimto nerimo. Karalystės statytojų, dangiškųjų pasaulių akredituotų piliečių, neturi trikdyti laikini sukrėtimai arba kelti nerimo žemiškieji kataklizmai. Kokią tai turi reikšmę jums tiems, kurie tikite šita karalystės evangelija, jeigu nacijos žlunga, amžius pasibaigia, ar visi matomi dalykai griūna, kadangi jūs žinote, kad jūsų gyvybė yra šio Sūnaus dovana, ir kad ji yra amžinai saugi Tėve? Nugyvenę žemiškąjį gyvenimą tikėdami ir davę dvasios vaisių kaip kupino meilės tarnavimo savo bičiuliams teisumą, jūs galite drąsiai laukti kito žingsnio amžinojoje karjeroje su tokiu pačiu įtikėjimu į išlikimą, kuris jus pernešė per pirmąjį ir žemiškąjį jaudinantį patyrimą sūnystėje su Dievu.

(1916.3) 176:3.3 “Kiekviena tikinčiųjų karta savo darbą turėtų tęsti, atsižvelgdama į galimą Žmogaus Sūnaus sugrįžimą, lygiai taip, kaip ir kiekvienas atskiras tikintysis savo gyvenimo darbą toliau atlieka, atsižvelgdamas į neišvengiamą ir nuolat gresiančią natūralią mirtį. Kada kartą įtikėjimo dėka save sukuriate kaip Dievo sūnų, tada daugiau niekas nebėra svarbu, kiek tai yra susiję su išlikimo garantija. Bet nepadarykite klaidos! šitas išlikimo įtikėjimas yra gyvas įtikėjimas, ir jis vis didesniu laipsniu pademonstruos tos dieviškosios dvasios, kuri jį iš pradžių įkvėpė žmogaus širdyje, vaisius. Tai, kad jūs kartą priėmėte sūnystę dieviškojoje karalystėje, jūsų neišgelbės, jeigu jūs sąmoningai ir atkakliai atmesite tas tiesas, kurios yra susijusios su Dievo sūnų materialiame kūne vis gausesnių dvasinių vaisių vedimu. Jūs tie, kurie buvote su manimi rūpinantis Tėvo reikalais žemėje, galite net ir dabar karalystę apleisti, jeigu matote, kad Tėvo tarnystės žmonijai kelias jums nepatinka.

(1916.4) 176:3.4 “Kaip individai, ir kaip tikinčiųjų karta, išgirskite mane, kada aš pasakosiu parabolę: Gyveno toks didis žmogus, kuris, prieš išvykdamas į ilgą kelionę į kitą šalį, pasikvietė savo visus patikimus tarnus ir atidavė į jų rankas visus savo turtus. Vienam jis davė penkis talentus, kitam davė du, o dar kitam davė vieną. Ir šitaip jis pasielgė su visa garbingų prievaizdų grupe, kiekvienam jis savo turto patikėjo sutinkamai su jų individualiais sugebėjimais; ir tada jis išvyko į tą kelionę. Kada jų šeimininkas išvyko, tada jo tarnai ėmė dirbti, kad iš jiems patikėto turto gautų pelno. Tuoj pat tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, juos investavo, ir labai greitai gavo kitų penkių talentų pelną. Panašiu būdu tas, kuris buvo gavęs du talentus, netrukus gavo dar du. Ir taip visi tie tarnai iš tiesų gavo pelno savo šeimininkui, išskyrus tiktai tą vieną, kuris gavo vienintelį talentą. Jis nuėjo pats sau vienas atskirai ir žemėje iškasė duobę, kurioje savo pono pinigą paslėpė. Netrukus tų tarnų šeimininkas netikėtai sugrįžo ir pasišaukė savo prievaizdus ataskaitai. Ir kada jie visi buvo sukviesti prieš savo šeimininką, tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, išėjo į priekį su tais pinigais, kurie buvo jam patikėti, ir atnešė penkis papildomus talentus, sakydamas: ‘Šeimininke, tu man davei penkis talentus, kad investuočiau, ir man džiugu atiduoti kitus penkis talentus kaip mano pelną.’ Ir tada jo šeimininkas jam tarė: ‘Gerai padaryta, geras ir ištikimas tarne, tu buvai ištikimas dėl daugelio dalykų; dabar aš tave paskirsiu prievaizdu, kuris prižiūrės daug ką; dabar pasidžiauk su savo šeimininku.’ Ir tuomet tas, kuris buvo gavęs du talentus, išėjo į priekį, sakydamas: ‘Pone, tu į mano rankas įdavei du talentus; žiūrėk, aš uždirbau šiuos kitus du talentus.’ Ir tada jo ponas jam tarė: ‘Gerai padaryta, esi geras ir ištikimas prievaizdas; tu irgi buvai ištikimas dėl daugelio dalykų, ir aš tikrai tave paskirsiu, kad prižiūrėtum daug ką; pasidžiauk su savo šeimininku.’ Ir tada atsiskaityti išėjo tas, kuriam buvo duotas tas vienas talentas. Šitas tarnas išėjo į priekį, sakydamas: ‘Pone, aš pažinau tave ir suvokiau, jog tu esi gudrus vyras tuo, kad tikėjaisi pelno ten, kur tu asmeniškai nedirbai; dėl to aš tikrai bijojau rizikuoti bet kokia dalimi to, kas buvo patikėta man. Aš tavąjį talentą saugiai paslėpiau žemėje; štai jis; dabar tu turi tai, kas priklauso tau.’ Bet jo ponas atsakė: ‘Tu esi nerangus ir tingus prievaizdas. Savo paties žodžiais tu prisipažįsti, jog žinojai, kad aš pareikalausiu iš tavęs ataskaitos su protingu pelnu, tokios, kokią šiandien pateikė tavo uolūs bičiuliai tarnai. Žinodamas tai, tu turėjai, dėl to, mano pinigus bent jau atiduoti į bankininkų rankas, jog man sugrįžus, galėčiau gauti savo paties pinigus su palūkanomis.’ Ir tada vyriausiajam prievaizdui šitas šeimininkas tarė: “Atimkite šitą vieną talentą iš šito tarno, kuris pelno negavo, ir atiduokite jį tam, kuris turi dešimt talentų.’

(1917.1) 176:3.5 “Kiekvienam, kuris turi, tikrai bus duota daugiau, ir tas tikrai turės su kaupu; bet iš to, kuris neturi, net ir tai, ką jis turi, tikrai bus atimta. Jūs negalite stovėti sustingę amžinosios karalystės reikaluose. Manasis Tėvas reikalauja, kad visi jo vaikai augtų gailestingumu ir tiesos pažinimu. Jūs tie, kurie žinote šitas tiesas, turite duoti daugiau dvasios vaisių ir demonstruoti augantį atsidavimą nesavanaudiškam tarnavimui savo bičiuliams tarnams. Ir prisiminkite, jog tiek, kiek jūs tarnaujate mažiausiajam iš mano sielos brolių, tiek jūs šitaip tarnaujate man.

(1917.2) 176:3.6 “Ir šitaip jūs tikrai turėtumėte rūpintis Tėvo reikalais, dabar ir nuo šiol, net ir amžinai. Dirbkite tol, kol aš ateisiu. Pareigingai padarykite tai, kas patikėta jums, ir šitokiu būdu jūs tikrai būsite pasiruošę atsiskaityti, kada pašauks mirtis. Ir šitaip gyvenę Tėvo šlovės labui ir šio Sūnaus pasitenkinimui, jūs tikrai su džiaugsmu ir nepaprastai dideliu malonumu įeisite į amžinai trunkančios karalystės amžinąją tarnystę.”

(1917.3) 176:3.7 Tiesa yra gyva; Tiesos Dvasia šviesos vaikus visą laiką veda į dvasinės tikrovės ir dieviškosios tarnystės naujas sferas. Tiesa jums yra suteikiama ne tam, kad ją kristalizuotumėte į nusistovėjusias, saugias, ir gerbiamas formas. Pereidamas per jūsų asmeninį patyrimą jūsų tiesos atskleidimas turi būti padidintas tiek, jog naujasis grožis ir realūs dvasiniai laimėjimai bus atskleisti visiems tiems, kurie mato jūsų dvasinius vaisius ir kaip tik dėl šito jie yra vedami į tai, kad šlovintų Tėvą, kuris yra danguje. Tiktai tie ištikimi tarnai, kurie šitokiu būdu auga tiesos pažinimu, ir kurie šituo išsiugdo sugebėjimą dvasines realybes suvokti dieviškai, gali kada nors tikėtis “visiškai patirti savo Viešpaties džiaugsmą.” Koks yra apgailėtinas vaizdas kada viena po kitos einančios tariamų Jėzaus pasekėjų kartos apie savo globojamą dieviškąją tiesą sako: “Štai čia, Mokytojau, yra toji tiesa, kurią tu mums patikėjai prieš vieną šimtą ar tūkstantį metų. Mes nieko nepraradome; mes ištikimai išsaugojome viską, ką tu mums įdavei; mes neleidome padaryti jokių pakeitimų tame, ko tu mus mokei; štai toji tiesa, kurią tu mums įdavei.” Bet toks pasiteisinimas dėl dvasinio tingumo nepateisins neveiklaus tiesos prižiūrėtojo Mokytojo akivaizdoje. Sutinkamai su ta tiesa, kuri yra atiduota į jūsų rankas, tiesos Mokytojas iš tikrųjų pareikalaus ir ataskaitos.

(1918.1) 176:3.8 Kitame pasaulyje iš jūsų bus paprašyta atsiskaityti už šito pasaulio dovanas ir jų priežiūrą. Nesvarbu, ar įgimtų gabumų yra mažai ar daug, bet jums bus privalu stoti prieš teisingą ir gailestingą teismą. Jeigu sugebėjimai yra naudojami tiktai savanaudiškiems siekiams ir nė viena mintis nėra skiriama aukštesnei pareigai, kad būtų gauta daugiau dvasios vaisių, kaip jie pasireiškia visą laiką besiplečiančioje žmonių tarnystėje ir garbinant Dievą, tai tokie savanaudiški prižiūrėtojai turi būti pasirengę sulaukti savo sąmoningo pasirinkimo pasekmių.

(1918.2) 176:3.9 Ir kokia didele dalimi į visus savanaudiškus mirtinguosius buvo panašus šitas neištikimas tarnas su vienu talentu, nes dėl savojo tingumo tiesiogiai apkaltino savo šeimininką. Kaip žmogus, kada dėl savo kaltės patiria nesėkmę, yra linkęs kaltinti kitus, dažnai tuos, kurie šito nusipelno mažiausia!

(1918.3) 176:3.10 Sakė Jėzus tą naktį, kada jie ėjo poilsio: “Jūs iš tiesų esate gavę dosniai; dėl to jūs iš tikrųjų turėtumėte dangaus tiesą dosniai ir atiduoti, ir atiduodant tikrai šitoji tiesa dauginsis ir skleis gelbstinčio gailestingumo augančią šviesą, net ir taip, kaip ir jūs padedate jai.”

4. Mykolo sugrįžimas

(1918.4) 176:4.1 Iš visų Mokytojo mokymų nė viena fazė nebuvo taip klaidingai suprasta, kaip jo pažadas, kada nors asmeniškai sugrįžti į šitą pasaulį. Nėra nieko keisto, jog Mykolas turėtų būti susidomėjęs tuo, kad kada nors sugrįžtų į šią planetą, kurioje jis patyrė savo septintąjį ir paskutinįjį savęs padovanojimą kaip šios sferos mirtingasis. Tiesiog natūralu manyti, kad Jėzus iš Nazareto, dabar milžiniškos visatos suverenus valdovas, norėtų sugrįžti, ne tiktai vieną kartą, bet daug kartų, į šį pasaulį, kuriame jis gyveno tokį unikalų gyvenimą ir galiausiai sau laimėjo tai, kad Tėvas be apribojimų padovanojo visatos galią ir valdžią. Urantija amžinai bus viena iš tų septynių Mykolo gimtųjų sferų jam laimint aukščiausiąją visatos valdžią.

(1918.5) 176:4.2 Jėzus tikrai, daugeliu atvejų ir didelei daliai individų, pareiškė, jog ketina į šitą pasaulį sugrįžti. Kada jo pasekėjai suvokė tai, kad jų Mokytojas neketina veikti kaip žemiškasis išvaduotojas, ir kada jie klausėsi jo pranašavimų apie Jeruzalės sugriovimą ir žydų nacijos žlugimą, tada jie kuo natūraliausiai jo pažadėtą sugrįžimą ėmė sieti su šitais katastrofiškais įvykiais. Tačiau, kada romėnų armijos Jeruzalės sienas sulygino su žeme, sugriovė šventyklą, ir išsklaidė Judėjos žydus, ir vis tiek Mokytojas neapsireiškė su galia ir šlovėje, tada jo pasekėjai ėmė formuluoti tokį tikėjimą, kuris galiausiai antrąjį Kristaus atėjimą susiejo su amžiaus pabaiga, net ir su pasaulio pabaiga.

(1918.6) 176:4.3 Jėzus pažadėjo padaryti du dalykus po to, kada jis bus pakilęs pas Tėvą, ir po to, kada visa valdžia danguje ir ant žemės bus atiduota į jo rankas. Jis pažadėjo, pirma, atsiųsti į šį pasaulį, ir vietoje savęs, kitą mokytoją, Tiesos Dvasią; ir šitą jis padarė Pentakosto dieną. Antra, savo pasekėjams jis kuo tvirčiausiai pažadėjo, kad jis kada nors asmeniškai sugrįš į šitą pasaulį. Bet jis nepasakė, kaip, kur, ar kada jis vėl aplankys šitą planetą, kurioje jis patyrė savęs padovanojimą materialaus kūno pavidalu. Viena proga jis užsiminė, jog, tuo tarpu, kai materialaus kūno akys jį matė tuo metu, kada jis čia gyveno materialaus kūno pavidalu, tai jam sugrįžus (bent jau per vieną iš įmanomų jo apsilankymų), jis bus matomas tiktai dvasinio įtikėjimo akimis.

(1919.1) 176:4.4 Daugelis iš mūsų yra linkę tikėti, kad per ateinančius amžius Jėzus sugrįš į Urantiją daug kartų. Konkretaus jo pažado, kad jis apsilankys daug kartų, mes neturime, bet atrodo, jog yra visiškai tikėtina, kad tas, kuris tarp savo visatinių titulų turi Urantijos Planetos Princo titulą, lankysis daug kartų tame pasaulyje, kurį nugalėjus jam ir buvo suteiktas toks unikalus titulas.

(1919.2) 176:4.5 Mes kuo tikriausiai tikime, jog Mykolas vėl asmeniškai atvyks į Urantiją, bet mes neturime nė mažiausio supratimo, kada arba kokiu būdu jis galėtų pasirinkti savo atėjimą. Ar jo antrasis atėjimas į žemę bus pagal laiką priderintas prie to, jog vyktų ryšium su paskutiniuoju nuosprendžiu šitam dabartiniam amžiui, arba drauge su Sūnaus Arbitro pasirodymu arba be jo pasirodymo? Ar jis ateis ryšium su kokio nors vėlesniojo Urantijos amžiaus užbaigimu? Ar jis ateis nepranešęs, ir ar tai bus kaip atskiras nesusietas įvykis? Mes nežinome. Tiktai dėl vieno dalyko mes esame tikri, tai yra, kada jis tikrai sugrįš, tada visas pasaulis panašu, kad sužinos apie tai, nes jis turi ateiti kaip visatos aukščiausiasis valdovas, o ne kaip nežinomas Betliejaus kūdikis. Bet, jeigu jį matyti turi kiekviena akis, ir jeigu jo buvimą bus galima matyti tiktai dvasinėmis akimis, tai jo atėjimas turi būti atidėtas ilgam.

(1919.3) 176:4.6 Jūs, dėl to, gerai padarytumėte, jeigu Mokytojo asmeninio sugrįžimo į žemę nesietumėte nei su kokiu nors atskiru įvykiu, nei su kokia nors ištisa įvykių grandine ar su kokiomis nors konkrečiomis epochomis. Mes esame tikri tiktai dėl vieno dalyko: Jis pažadėjo sugrįžti. Mes neturimo jokio supratimo, kada šitą pažadą jis įgyvendins arba su kuo tai bus susiję. Kiek mums yra žinoma, tai žemėje jis gali pasirodyti bet kurią dieną, o gali jis ir neateiti iki to meto, kada amžius bus keitęs amžių ir jiems nuosprendžius bus priėmę su juo susieti Sūnūs iš Rojaus korpuso.

(1919.4) 176:4.7 Mykolo antrasis atėjimas į žemę yra nuostabios emocinės reikšmės įvykis tiek tarpinėms būtybėms, tiek ir žmonėms; bet kitais požiūriais jis neturi tiesioginės svarbos tarpinėms būtybėms, o žmogiškosioms būtybėms neturi didesnės praktinės reikšmės negu natūralios mirties įprastas įvykis, kuris mirtingąjį žmogų taip staiga įmeta į visatos įvykių tos sekos tiesioginį grybšnį, kuris veda tiesiai pas tą patį Jėzų, mūsų visatos aukščiausiąjį valdovą. Visiems šviesos vaikams jį pamatyti yra lemta, ir tai nesudaro didelės reikšmės, ar mes einame pas jį, ar jam kartais reikėtų iš pradžių ateiti pas mus. Dėl to visada būkite pasiruošę jį pasveikinti žemėje, kaip ir jis yra pasiruošęs jus pasveikinti danguje. Mes su tvirtu įsitikinimu laukiame jo šlovingo pasirodymo, net ir daugkartinio atėjimo, bet visiškai nežinome, kaip, kada, ir su kuo tą susiejus, jam yra lemta pasirodyti.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved