126 Dokumentas - Šie dveji lemiami metai

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

126 Dokumentas

Šie dveji lemiami metai


(1386.1) 126:0.1 IŠ VISŲ Jėzaus žemiškojo gyvenimo patyrimų, keturioliktieji ir penkioliktieji metai buvo patys labiausiai lemiami. Šitie dveji metai, kada jis ėmė sąmoningai suvokti savąjį dieviškumą ir likimą, ir prieš tai, kada jis pasiekė didžiulio laipsnio bendravimą su viduje gyvenančiu savuoju Derintoju, buvo patys sunkiausi jo kupiname įvykių gyvenime Urantijoje. Būtent šitą dvejų metų laikotarpį reikėtų pavadinti didžiuliu išbandymu, tikruoju gundymu. Nė vienas kitas žmogiškasis jaunuolis, žengdamas per ankstyvuosius susipainiojimus ir paauglystės problemų derinimą, niekada nepatyrė didesnio išmėginimo už tą, kokį patyrė Jėzus, pereidamas iš vaikystės laikotarpio į jaunatviškos brandos laikotarpį.

(1386.2) 126:0.2 Šitas svarbus Jėzaus jaunuoliško vystymosi laikotarpis prasidėjo jam užbaigus apsilankymą Jeruzalėje ir sugrįžus į Nazaretą. Iš pradžių Marija džiaugėsi ta mintimi, kad ji dar kartą susigrąžino savo berniuką, kad Jėzus sugrįžo namo tam, jog būtų paklusnus sūnus—kitoks jis niekada ir nebuvo—ir kad nuo šiol jis labiau atsižvelgs į jos planus, susijusius su jo ateities gyvenimu. Bet neilgai ji maudėsi motiniškos apgaulės ir nesuvokto šeimyninio pasididžiavimo saulės apinduliuose; labai greitai jos laukė dar didesnis nusivylimas. Berniukas vis daugiau laiko praleisdavo tėvo draugijoje; vis rečiau su savo problemomis jis kreipdavosi į ją, tuo tarpu abu jo tėvai vis mažiau besuvokė jo dažnus svyravimus tarp šito pasaulio reikalų ir apmąstymų apie savąjį ryšį su savo Tėvo reikalu. Atvirai tariant, jie nebesuprato jo, bet jie iš tiesų jį mylėjo.

(1386.3) 126:0.3 Su amžiumi, Jėzaus gailestis ir meilė žydų tautai gilėjo, bet, metams einant, jo prote vystėsi augantis teisingas pasipiktinimas dėl to, jog Tėvo šventykloje yra politiniais interesais remiantis paskirti šventikai. Jėzus jautė didžiulę pagarbą nuoširdiems fariziejams ir sąžiningiems raštininkams, bet jis labai niekino veidmainius fariziejus ir nesąžiningus teologus; jis niekino visus tuos religinius vadovus, kurie buvo nenuoširdūs. Kada jis atidžiai tyrinėdavo Izraelio vadovus, kartais jam kildavo pagunda palankiai pasižiūrėti į galimybę tapti žydų lūkesčių Mesijumi, bet tokiai vilionei jis niekada nepasidavė.

(1386.4) 126:0.4 Pasakojimas apie jo žygdarbius tarp šventovės išminčių Jeruzalėje teikė pasitenkinimo visam Nazaretui, ypač jo buvusiems mokytojams iš sinagogos mokyklos. Kurį laiką pagyros jam buvo visų lūpose. Visas kaimas smulkiai pasakojo apie jo vaikišką išmintį ir pagyrimo vertą elgesį ir pranašavo, kad jis turi lemtį tapti didžiu vadovu Izraelyje; pagaliau tikrai didis mokytojas turi kilti iš Nazareto Galilėjoje. Ir jie visi nekantriai laukė to meto, kada jis bus penkiolikos metų amžiaus, kad jam būtų leista reguliariai skaityti raštus sinagogoje Sabato dieną.

1. Jo keturioliktieji metai (8 m. po Kr. gim.)

(1387.1) 126:1.1 Tai yra kalendoriniai jo keturioliktojo gimtadienio metai. Jis buvo tapęs geru jungų gamintoju ir darė gerus dirbinius tiek iš storos drobės, tiek iš odos. Jis taip pat greitai tobulėjo kaip puikus dalidė ir baldžius. Šitą vasarą jis dažnai nukeliaudavo ant kalvos viršaus į šiaurės vakarus nuo Nazareto tam, kad pasimelstų ir pamedituotų. Palaipsniui jis ėmė vis sąmoningiau suvokti savęs padovanojimo žemėje prigimtį.

(1387.2) 126:1.2 Šita kalva, šiek tiek daugiau negu prieš vieną šimtą metų, buvo “Baalio aukštoji vieta,” o dabar ji yra Simeono, įžymaus Izraelio šventojo vyro kapo vieta. Nuo šitos Simeono kalvos viršūnės Jėzus nužvelgdavo Nazaretą ir aplinkinius kaimus. Jis žiūrėdavo į Megidą ir prisimindavo pasakojimą apie egiptiečių armiją, laimėjusią savo pirmąją didžiąją pergalę Azijoje; ir kaip, vėliau, kita tokia armija sumušė Judėjos karalių Josiją. Jis galėjo matyti netoli esantį Taanaką, kur Debora ir Barakas sumušė Siserą. Tolumoje jis galėjo matyti Dotano kalvas, kur, kaip jį anksčiau buvo mokę, Juozapo sielos broliai buvo jį pardavę į Egipto vergovę. Tada savo žvilgsnį jis nukreipdavo tolyn į Ebalą ir Gerizimą ir mintyse sau atkartodavo pasakojimus apie Abraomą, Jakovą, ir Abimeleką. Ir šitokiu būdu jis prisimindavo ir apmąstydavo savo tėvo Juozapo tautos istorinius ir legendinius įvykius.

(1387.3) 126:1.3 Jis toliau mokėsi aukštesniuose skaitymo kursuose, vadovaujant sinagogos mokytojams, ir taip pat tęsė savo brolių ir seserų mokymą namuose, kada jie paaugdavo iki tinkamo amžiaus.

(1387.4) 126:1.4 Šitų metų pradžioje Juozapas susitvarkė taip, jog pajamas, kurias gaudavo iš savosios nuosavybės Nazarete ir Kapernaume, pataupytų tam, kad galėtų užmokėti už ilgą Jėzaus mokslų kursą Jeruzalėje, nes buvo suplanuota, jog į Jeruzalę jis turėtų vykti kitų metų rugpjūtį, kada jam sueis penkiolika metų.

(1387.5) 126:1.5 Iki šitų metų pradžios tiek Juozapą, tiek Mariją dažnai aplankydavo abejonės dėl savojo pirmagimio sūnaus likimo. Jis iš tikrųjų buvo nuostabus ir mielas vaikas, bet jį buvo taip sunku suprasti, taip sunku suvokti, ir vis tik, niekada neatsitiko nieko nepaprasto ar stebuklingo. Dešimtis kartų jo išdidi motina sulaikiusi kvapą nekantriai laukė, tikėdamasi pamatyti savo sūnų, kaip jis atliks kokį nors viršžmogišką ar stebuklingą veiksmą, bet visada jos viltys suduždavo žiauriai nusivylus. Ir visa tai ją slėgė, netgi draskė širdį. Tų laikų religingi žmonės iš tikrųjų tikėjo, kad pranašai ir pažadėtieji žmonės visuomet demonstruodavo savo pašaukimą ir įtvirtindavo savo dieviškąją valdžią darydami stebuklus ir atlikdami stebinančių dalykų. Bet Jėzus nedarė nei vieno, nei kito; dėl to jo tėvų pasimetimas, kada jie mąstė apie jo ateitį, visą laiką augo.

(1387.6) 126:1.6 Daug įvairių daiktų namuose atspindėjo Nazareto šeimos pagerėjusią ekonominę padėtį ir ypač padidėjęs kiekis lygių baltų lentelių, kurios buvo naudojamos kaip rašymo grifelinės lentelės, buvo rašoma medžio anglimi. Jėzui taip pat buvo leista atnaujinti muzikos pamokas; jam labai patiko groti arfa.

(1387.7) 126:1.7 Per visus šiuos metus tikrai galima sakyti, kad Jėzui “didesnį palankumą rodė ir žmogus, ir Dievas.” Šeimos perspektyvos atrodė geros; ateitis buvo šviesi.

2. Juozapo mirtis

(1388.1) 126:2.1 Viskas klojosi gerai iki tos lemtingos antradienio dienos, rugsėjo 25-osios, kada bėgikas iš Sepforio į šituos Nazareto namus atnešė tragišką žinią, kad Juozapą, dirbusi valdovo rezidencijos statyboje, sunkiai sužeidė virstantis keltuvas. Žinianešys iš Sepforio pakeliui į Juozapo namus užsuko į dirbtuves, pranešdamas Jėzui apie jo tėvo sužeidimą nelaimingo atsitikimo metu, ir jie kartu nuėjo į namus, kad liūdną žinią praneštų Marijai. Jėzus troško tuoj pat vykti pas tėvą, bet Marija nenorėjo ir girdėti nieko kito, išskyrus tai, kad pas savo vyrą skubėti turi ji. Ji nurodė, kad į Sepforį ją lydėtų Jokūbas, tuo metu dešimties metų amžiaus, tuo tarpu, kad Jėzus liktų namuose su jaunesniaisiais vaikais tol, kol ji sugrįš, nes ji nežinojo, kiek sunkiai buvo sužeistas Juozapas. Tačiau nuo sužalojimų Juozapas numirė iki Marijos atvykimo. Jie atvežė jį į Nazaretą, ir kitą dieną jis buvo palaidotas šalia savo tėvų.

(1388.2) 126:2.2 Kaip tik tuo metu, kada perspektyvos buvo geros ir ateitis atrodė šviesi, akivaizdžiai žiauri ranka atėmė šitos Nazareto šeimos galvą, šitos šeimos reikalai buvo sujaukti, ir visi planai, susiję su Jėzumi ir jo ateities mokymusi, buvo sugriauti. Šitas dailidė jaunuolis, dabar ką tik sulaukęs keturiolikos metų amžiaus, suvokė, kad jis turi ne tik įgyvendinti savo dangiškojo Tėvo užduotį apreikšti dieviškąją prigimtį žemėje ir materialiame kūne, bet ir tai, kad jauna jo žmogiškoji prigimtis taip pat turi prisiimti pareigą rūpintis našle tapusia savo motina ir septyniais broliais ir seserimis—ir dar vienu vaiku, kuris turės gimti. Šitas vaikinas iš Nazareto dabar tapo šitos šeimos, kurią taip netikėtai ištiko sielvartas, pagrindine parama ir paguoda. Šitaip Urantijoje buvo leista natūraliai vystytis įvykių sekai, kuri priverstų šitą likimo jaunuolį taip anksti prisiimti tas sunkias, bet labai lavinančias ir drausminančias pareigas, kurios atsirado jam tapus žmogiškosios šeimos galva, tapus tėvu savo paties broliams ir seserims, tapus savo motinos rėmėju ir gynėju, savo tėvo šeimos, vienintelės šeimos, kurią jis turėjo pažinti, gyvendamas šitame pasaulyje, saugotoju.

(1388.3) 126:2.3 Jėzus noriai prisiėmė tas pareigas, kurios taip netikėtai jį užgriuvo, ir jas vykdė ištikimai iki pat pabaigos. Bent jau viena didžiulė problema ir neramiai laukiamas sunkumas jo gyvenime išsisprendė tragiškai—dabar iš jo nebebuvo tikimasi, kad jis važiuotų į Jeruzalę studijuoti vadovaujant rabinams. Visada tai buvo tiesa, kad “Jėzus nebuvo pavaldus kitam žmogui.” Jis visą laiką norėjo mokytis net ir iš paties nuolankiausio mažo vaiko, bet jo kompetencija mokyti tiesos niekada nebuvo kilusi iš žmogiškųjų šaltinių.

(1388.4) 126:2.4 Vis dar jis nieko nežinojo apie Gabrielio apsilankymą pas jo motiną prieš jam gimstant; apie tai jis sužinojo tiktai iš Jono savo krikšto dieną, savo viešosios tarnystės pradžioje.

(1388.5) 126:2.5 Metams einant, šitas jaunas Nazareto dailidė bet kokią visuomeninę instituciją ir bet kokį religinį paprotį vis labiau vertino nesikeičiančiu matu: Ką tai suteikia žmogiškajai sielai? ar prie žmogaus priartina Dievą? ar tai atveda žmogų pas Dievą? Nors šitas jaunuolis nevisiškai ignoravo poilsio ir visuomeninio gyvenimo aspektus, bet vis labiau ir labiau savo laiką ir energiją jis skyrė tik dviems tikslams: rūpintis savo šeima ir pasirengti tam, jog vykdytų savo Tėvo dangiškąją valią žemėje.

(1389.1) 126:2.6 Šitais metais kaimynams tapo įpročiu žiemos vakarais užsukti į svečius pasiklausyti, kaip Jėzus groja arfa, pasiklausyti jo pasakojimų (nes vaikinas buvo nuostabus pasakotojas), ir pasiklausyti, kaip jis skaito raštus graikiškai.

(1389.2) 126:2.7 Šeimos ekonominiai reikalai tebesiklostė visiškai sklandžiai, nes Juozapo mirties metu jie turėjo nemenką pinigų sumą. Jėzus anksti pademonstravo, kad turi skvarbų dalykinį mąstymą ir finansinę išmintį. Jis buvo liberalus, bet ekonomiškas; jis buvo taupus, bet dosnus. Jis įrodė, kad yra išmintingas ir sumanus savo tėvo reikalų tvarkytojas.

(1389.3) 126:2.8 Bet nepriklausomai nuo visų Jėzaus ir Nazareto kaimynų pastangų atnešti gyvumo į namus, Marija, ir net vaikai, buvo apimti liūdesio. Juozapo nebebuvo. Juozapas buvo nepaprastas vyras ir tėvas, ir jiems visiems jo trūko. Ir visa tai atrodė dar tragiškiau, pagalvojus, kad jis mirė anksčiau negu jie galėjo pasikalbėti su juo ar išgirsti jo atsisveikinimo palaiminimą.

3. Penkioliktieji metai (9 m. po Kr. gim.)

(1389.4) 126:3.1 Įpusėjus šitiems penkioliktiesiems metams—o mes laiką skaičiuojame pagal dvidešimtojo amžiaus kalendorių, ne pagal žydų metus—Jėzus savo šeimos reikalus ėmė valdyti tvirtai. Iki šitų metų pabaigos, jų santaupos beveik išnyko, ir jie tiesiogiai susidūrė su būtinybe Nazarete atsisakyti vieno iš namų, kuris Juozapui ir jo kaimynui Jokūbui priklausė partnerystės pagrindu.

(1389.5) 126:3.2 Trečiadienio vakarą, balandžio 17-ąją, 9 m. po Kr. gim. gimė Rūta, šeimos kūdikėlė, ir Jėzus, kiek tik sugebėjo, stengėsi užimti savo tėvo vietą, guosdamas savo motiną ir jai padėdamas, šituo sunkiu ir ypatingai liūdnu išbandymo metu. Maždaug dvi dešimtis metų (kol jis pradėjo savo viešąją tarnystę) nė vienas tėvas negalėjo mylėti ir auginti savo dukters su didesne meile ir ištikimybe, kaip mažąja Rūta rūpinosi Jėzus. Ir jis lygiai taip buvo geras tėvas ir visiems kitiems savo šeimos nariams.

(1389.6) 126:3.3 Šitais metais Jėzus pirmą kartą suformulavo tą maldą, kurios vėliau mokė savo apaštalus, ir kuri daugeliui tapo žinoma kaip “Viešpaties Malda.” Tam tikra prasme tai buvo šeimos altoriaus evoliucija; jie turėjo daug garbinimo formų ir keletą formalių maldų. Po tėvo mirties Jėzus stengėsi vyresniuosius vaikus išmokyti, kad maldoje jie išsireikštų individualiai—didele dalimi taip, kaip tą daryti patikdavo jam—bet jie negalėjo suvokti jo minties ir būtinai sugrįždavo prie savo išmoktų maldos formų. Būtent šitaip mėgindamas sužadinti savo vyresniuosius brolius ir seseris sukalbėti individualią maldą, Jėzus stengėsi jiems padėti, pasufleruodamas eilutes, ir netrukus, jam sąmoningai nesiekiant, atsitiko taip, kad jie visi ėmė naudoti tokią maldos formą, kuri didžiąja dalimi buvo sudaryta iš šitų pasufleruotų eilučių, kurias jie buvo išmokę iš Jėzaus.

(1389.7) 126:3.4 Pagaliau Jėzus atsisakė tos minties, jog kiekvienas šeimos narys formuluotų spontanišką maldą, ir vieną spalio vakarą jis prisėdo prie mažytės lempelės, padėtos ant žemo akmeninio stalo, ir, ant maždaug aštuoniolikos kvadratinių colių glotnios kedro lentelės, medžio anglies gabaliuku užrašė tą maldą, kuri nuo to laiko tapo standartine šeimynine malda.

(1389.8) 126:3.5 Šitais metais Jėzus buvo sunerimęs dėl susipainiojusio mąstymo. Šeimyninės pareigos visiškai pašalino bet kokią mintį apie nedelsiamą kokio nors plano įgyvendinimą, reaguojant į apsireiškimą Jeruzalėje, nurodžiusį jam “tarnauti savo Tėvo reikalui.” Jėzus teisingai samprotavo, kad rūpinimasis savo žemiškojo tėvo šeima yra svarbiausia iš visų pareigų; kad parama savo šeimai turi tapti jo pirmuoju įsipareigojimu.

(1390.1) 126:3.6 Per šituos metus Jėzus surado pastraipą vadinamojoje Enocho Knygoje, kuri turėjo įtakos jam vėliau pasirenkant terminą “Žmogaus Sūnus,” kaip savęs padovanojimo misijos Urantijoje įvardijimą. Jis buvo giliai apsvarstęs idėją apie žydų Mesiją ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad jis neturi būti tas Mesijas. Jis troško padėti savo tėvo tautai, bet niekada nemanė vadovauti žydų armijoms, kad nuverstų svetimus Palestinos pavergėjus. Jis žinojo, jog niekada nesėdės Dovydo soste Jeruzalėje. Taip pat jis netikėjo ir tuo, kad jo misija yra dvasinio išlaisvintojo arba moralės mokytojo misija, skirta vien tiktai žydų tautai. Dėl to, jo gyvenimo misija negalėjo būti kokia nors prasme didžiulių troškimų ir hebrajų raštų tariamų mesijiškų pranašysčių išsipildymas; bent jau toks išsipildymas, kaip pranašų šitas pranašystes suprato žydai. Lygiai taip pat jis buvo tikras, jog niekada nepasirodys kaip toks Žmogaus Sūnus, kokį buvo pavaizdavęs Pranašas Danielius.

(1390.2) 126:3.7 Tačiau, kada jam ateis laikas pradėti veikti pasaulio mokytojo vaidmenyje, kaip tada jis save vadins? Ką jis turėtų sakyti apie savąją misiją? Kokiu vardu jį vadintų tie žmonės, kurie taptų tikinčiaisiais į jo mokymus?

(1390.3) 126:3.8 Mąstydamas apie visas šitas problemas, sinagogos bibliotekoje Nazarete, tarp tų apokaliptinių knygų, kurias buvo studijavęs, jis surado šitą rankraštį, pavadintą “Enocho Knyga”; ir nors jis buvo tikras, kad šio rankraščio nebuvo parašęs senovės Enochas, bet rankraštis jį labai suintrigavo, ir jis skaitė jį vėl ir vėl. Viena ištrauka jam padarė ypatingą poveikį, ištrauka, kurioje pasirodė šitas terminas “Žmogaus Sūnus.” Šitos vadinamosios Enocho Knygos rašytojas toliau pasakojo apie šitą Žmogaus Sūnų, pavaizduodamas tą darbą, kurį jis dirbs žemėje, ir aiškindamas, jog šitas Žmogaus Sūnus, prieš nusileisdamas ant šitos žemės tam, kad atneštų išgelbėjimą žmonijai, buvo perėjęs per dangiškosios šlovės rūmus su savuoju Tėvu, visų Tėvu; ir, kad buvo nusisukęs nuo visų šitų grožybių ir šlovės tam, jog nusileistų ant žemės skelbti išgelbėjimą kenčiantiems mirtingiesiems. Kada Jėzus skaitydavo šitas ištraukas (gerai suprasdamas, jog didelė dalis Rytų misticizmo, sumaišyto su šitais mokymais, buvo klaidinga), širdyje jis reaguodavo ir savo protu suvokdavo, jog iš visų hebrajų raštų apie mesijiškas pranašystes ir iš visų teorijų apie žydų išlaisvintoją, niekas nebuvo taip arti tiesos, kaip šitas pasakojimas, užslėptas šitoje tiktai iš dalies pripažintoje Enocho Knygoje; ir jis tuoj pat apsisprendė, jog nuo pat pradžių pasivadins “Žmogaus Sūnumi.” Ir šitą jis iš tiesų padarė, kada vėliau pradėjo savo viešąjį darbą. Jėzus turėjo neklystamą sugebėjimą tam, jog suvoktų tiesą, ir jis niekada nedvejojo, kad iš karto priimtų tiesą, nesvarbu iš kokio šaltinio ji pasirodydavo besklindanti.

(1390.4) 126:3.9 Iki šito laiko jis buvo gana nuodugniai išsprendęs daugelį dalykų, susijusių su savo būsimuoju darbu pasauliui, bet apie šituos reikalus jis nieko nepasakojo savo motinai, kuri vis dar tvirtai laikėsi minties, kad jis yra žydų Mesijas.

(1390.5) 126:3.10 Dabar iškilo Jėzaus jaunesniųjų dienų didysis suglumimas. Šį tą išsiaiškinęs apie savo misijos žemėje prigimtį, “tarnauti savo Tėvo reikalui”—savo Tėvo kupiną meilės prigimtį parodyti visai žmonijai—jis ėmė iš naujo mąstyti apie tą daugelį teiginių, esančių raštuose, kurie užsimena apie tai, jog ateis nacionalinis išlaisvintojas, žydų mokytojas ar karalius. Apie kokį įvykį šitos pranašystės užsimena? Argi jis nėra žydas? ar gal yra? Ar jis priklauso ar nepriklauso Dovydo namams? Jo motina tvirtino, kad jis priklauso; jo tėvas buvo sakęs, kad jis nepriklauso. Pats jis nusprendė, kad nepriklauso. Bet ar tie pranašai buvo supainioję Mesijo prigimtį ir misiją?

(1391.1) 126:3.11 Pagaliau, ar gali būti taip, kad jo motina yra teisi? Kada praeityje nuomonės išsiskirdavo, tada daugeliu klausimų ji būdavo teisi. Jeigu jis būtų naujasis mokytojas, o ne Mesijas, tai kaip tada jis atpažintų žydų Mesiją, jeigu toksai pasirodytų Jeruzalėje jo žemiškosios misijos metu; ir, toliau, koks būtų jo ryšys su šituo žydų Mesiju? Ir koks būtų jo ryšys, pradėjus savo gyvenimo misiją, su savo šeima? su žydų bendrija ir religija? su Romos imperija? su pagonimis ir jų religijomis? Kiekvieną iš šitų svarbių problemų šitas jaunas galilėjietis perkratė savo mintyse ir rimtai apmąstė, toliau tebedirbdamas prie staliaus varstoto, sunkiu darbu uždirbdamas pragyvenimą sau, savo motinai, ir kitoms aštuonioms alkanoms burnoms.

(1391.2) 126:3.12 Baigiantis šitiems metams, Marija pamatė, kaip šeimos santaupos tirpsta. Balandžių pardavinėjimą ji perleido Jokūbui. Netrukus jie nusipirko antrą karvę, ir, padedant Miriamai, ėmė pardavinėti pieną savo kaimynams Nazarete.

(1391.3) 126:3.13 Jo gilių apmąstymų periodai, jo dažnos išvykos į kalvos viršūnę pasimelsti, ir ta gausa keistų idėjų, kurias kartas nuo karto Jėzus išsakydavo, jo motinai kėlė didžiulį nerimą. Kartais jai atrodė, jog berniukas yra beveik pamišęs, ir tada savo baimę ji slopindavo prisimindama, kad, galų gale, jis yra pažadėtasis vaikelis ir kažkuria prasme nuo kitų jaunuolių skiriasi.

(1391.4) 126:3.14 Bet Jėzus palaipsniui mokėsi išsakyti nevisas savo mintis, pateikti nevisas savo idėjas pasauliui, net ir savo paties motinai. Pradedant šitais metais, Jėzus nuolat vis mažiau atskleisdavo to, kas vyksta jo prote; tai yra, jis mažiau kalbėdavo apie tuos dalykus, kurių negalėjo suvokti vidutinis asmuo, ir dėl kurių jį palaikytų keistu arba skirtingu nuo eilinių žmonių. Visu savo išoriniu elgesiu jis tapo eiliniu ir paprastu individu, nors iš tiesų jis troško, jog kas nors jo problemas suprastų. Jis labai troško, jog būtų patikimas ir artimas draugas, bet jo problemos buvo perdaug sudėtingos, kad jas suvoktų jo žmogiškieji bičiuliai. Neįprastos padėties unikalumas vertė, kad savąją naštą jis neštų vienas.

4. Pirmasis pamokslas sinagogoje

(1391.5) 126:4.1 Atėjus penkioliktajam gimtadieniui, Jėzus oficialiai galėjo užimti sinagogos sakyklą Sabato dieną. Daug kartų iki to meto, kai nebūdavo kalbėtojų, Jėzų prašydavo paskaityti iš raštų, bet dabar atėjo toji diena, kada, pagal įstatymą, jis galėjo vadovauti pamaldoms. Todėl per pirmąjį Sabatą po jo penkioliktojo gimtadienio chazanas pasirūpino, kad Jėzus vadovautų rytinėms pamaldoms sinagogoje. Ir kada susirinko visi Nazareto tikintieji, tada jaunuolis, pats išsirinkęs ištrauką iš raštų, atsistojo ir ėmė skaityti:

(1391.6) 126:4.2 “Viešpaties Dievo dvasia yra manyje, nes Viešpats mane patepė; jis pasiuntė mane, kad neščiau gerąją naujieną nusižeminusiems, kad sustiprinčiau palūžusiuosius, skelbčiau laisvę belaisviams, ir išlaisvinčiau dvasinius kalinius; kad skelbčiau Dievo malonės metus ir Dievo paskutiniojo teismo mums dieną; kad guosčiau visus liūdinčiuosius, suteikčiau jiems grožį vietoje pelenų, džiaugsmo aliejų vietoje gedėjimo, padėkos giesmę vietoje skausmo dvasios, kad juos būtų galima vadinti teisumo medžiais, Viešpaties sodinukais, su kuriais būtų galima jį šlovinti.

(1392.1) 126:4.3 “Siek gėrio, o ne blogio, kuriuo tu galėtum gyventi, ir šitaip Viešpats, gausybių Dievas, tikrai bus su tavimi. Neapkęsk blogio ir mylėk gėrį; apsispręsk prie vartų. Galbūt Viešpats Dievas bus maloningas tam, kas liko po Juozapo.

(1392.2) 126:4.4 “Apsiplaukite, apsišvarinkite; pašalinkite savo darbų blogį, kad jo nebeliktų prieš mano akis; nustokite darę blogį ir mokykitės daryti gėrį; siekite teisingumo, išlaisvinkite engiamuosius. Ginkite našlaičius ir užtarkite našles.

(1392.3) 126:4.5 “Su kuo aš ateisiu pas Viešpatį tam, kad nusilenkčiau prieš visos žemės Viešpatį? Ar ateisiu pas jį su sudegintomis aukomis, su vienerių metų amžiaus veršiukais? Ar Viešpats bus patenkintas tūkstančiais avinų, dešimtimis tūkstančių avių, ar aliejaus upėmis? Ar aš atiduosiu savąjį pirmagimį už savo nusidėjimą, savo kūno vaisių už savosios sielos nuodėmes? Ne! nes Viešpats mums parodė, o žmonės, kas yra gėris. Ir ko Viešpats prašo iš jūsų yra tai, kad elgtumėtės teisingai, mylėtumėte gailestingumą, ir eitumėte nuolankiai su savo Dievu?

(1392.4) 126:4.6 “Tada, su kuo palyginsite Dievą, kuris sėdi virš žemės apskritimo? Pakelkite akis ir pasižiūrėkite, kas sukūrė visus šituos pasaulius, kas suskaičiuoja jų gausybes ir jas visas vadina vardais. Jis visus šituos dalykus daro savosios galios didingumu, ir dėl to, kad jis yra stiprus galia, neprapuola nė vienas. Jis suteikia galios silpniesiems, o tiems, kurie yra išsekę, jis padidina stiprybę. Nebijokite, nes aš esu su jumis; nenusiminkite, nes aš esu jūsų Dievas. Aš sustiprinsiu jus ir padėsiu jums; taip, aš tikrai jus paremsiu savo teisumo dešine ranka, nes aš esu Viešpats jūsų Dievas. Ir aš laikysiu jūsų dešinę ranką, sakydamas jums, nebijokite, nes aš jums tikrai padėsiu.

(1392.5) 126:4.7 “Ir jūs esate mano liudininkai, sako Viešpats, ir mano tarnai, kuriuos aš pasirinkau, kad galėtumėte viską žinoti ir tikėti manimi ir suprasti, jog aš esu Amžinasis. Aš, tik aš, esu Viešpats, ir be manęs nėra jokio kito išgelbėtojo.”

(1392.6) 126:4.8 Ir kada jis šitaip perskaitė, tada atsisėdo, o žmonės išėjo namo, apmąstydami tuos žodžius, kuriuos jis taip maloningai buvo jiems perskaitęs. Niekada šio miesto gyventojai nebuvo matę jo tokio didingai rimto; niekada jie nebuvo girdėję jo balso tokio energingo ir tokio nuoširdaus; niekada jie nebuvo matę jo tokio vyriško ir ryžtingo, tokio valdingo.

(1392.7) 126:4.9 Šitą Sabato popietę ant Nazareto kalvos Jėzus užkopė su Jokūbu ir, kada jie sugrįžo namo, tada ant dviejų glotnių lentelių medžio anglimi jis graikiškai užrašė Dešimt Įsakymų. Vėliau Morta šitas lenteles nuspalvino ir papuošė, ir ilgą laiką jos kabėjo ant sienos virš Jokūbo nedidelio varstoto.

5. Finansinė kova

(1392.8) 126:5.1 Palaipsniui Jėzus ir jo šeima sugrįžo prie ankstesniųjų metų paprasto gyvenimo. Jų drabužiai ir net maistas tapo paprastesni. Jie turėjo daug pieno, sviesto, ir sūrio. Sezono metu jie vartodavo savo sodo derlių, bet kiekvienas praeinantis mėnuo vertė juos labiau taupyti. Jų pusryčiai buvo labai kuklūs; geriausią maistą jie palikdavo vakarienei. Tačiau, tarp šitų žydų turto stoka nereiškė menkesnės visuomeninės padėties.

(1392.9) 126:5.2 Šitas jaunuolis jau buvo beveik pasiekęs suvokimą apie tai, kaip tuo laiku gyveno žmonės. O tai, kaip gerai jis suprato gyvenimą namie, laukuose, ir dirbtuvėse, parodo jo vėlesnieji mokymai, kurie taip išsamiai atskleidžia jo artimą ryšį su žmogiškojo patyrimo visomis fazėmis.

(1392.10) 126:5.3 Nazareto chazanas toliau laikėsi tikėjimo, kad Jėzus turi tapti didžiu mokytoju, galbūt garsiojo Gamalilo Jeruzalėje perėmėju.

(1393.1) 126:5.4 Akivaizdžiai visi Jėzaus karjeros planai sugriuvo. Ateitis nebeatrodė šviesi sprendžiant iš to, kaip reikalai klostėsi dabar. Bet jis neprarado tvirtumo; jis neprarado drąsos. Jis gyveno toliau, diena iš dienos, gerai atlikdamas savo dabartinę pareigą ir ištikimai vykdydamas tiesiogines pareigas, susijusias su savo gyvenimo padėtimi. Jėzaus gyvenimas yra amžinoji paguoda visiems nusivylusiems idealistams.

(1393.2) 126:5.5 Sunkiai dirbančio paprasto padienio dailidės uždarbis palaipsniui tirpo. Metams baigiantis, Jėzus, dirbdamas anksti ryte ir vėlai vakare, galėjo uždirbti tokią sumą, kuri prilygo maždaug dvidešimt penkiems centams per dieną. Iki kitų metų pradžios jiems buvo sunku sumokėti pilietinius mokesčius, nekalbant jau apie sinagogos nustatytą turtinį mokestį ir pusės šekelio šventyklos mokestį. Per šituos metus mokesčių rinkėjas mėgino išspausti iš Jėzaus papildomų įplaukų, net grasindamas paimti ir jo arfą.

(1393.3) 126:5.6 Bijodamas, jog graikiškų raštų egzempliorių gali pastebėti ir konfiskuoti mokesčių rinkėjai, Jėzus, savo penkioliktojo gimtadienio proga, padovanojo jį Nazareto sinagogos bibliotekai kaip savosios brandos auką Viešpačiui.

(1393.4) 126:5.7 Savo penkioliktaisiais metais Jėzus patyrė didžiulį sukrėtimą, kada jis nuvyko į Sepforį, tam, jog gautų Erodo nuosprendį dėl jam įteiktos apeliacijos, susijusios su ginču dėl pinigų sumos, kuri priklausė Juozapui jį ištikusios tragiškos mirties metu. Jėzus ir Marija vylėsi gauti žymią pinigų sumą, kada iždininkas Sepforyje jiems pasiūlė niekingą sumą. Juozapo broliai apeliaciją padavė pačiam Erodui, ir dabar Jėzus stovėjo rūmuose ir klausėsi Erodo dekreto, kad mirties metu jo tėvui nepriklausė jokių pinigų. Ir dėl tokio neteisingo sprendimo Jėzus niekada daugiau nebepasitikėjo Erodu Antipu. Nieko nuostabaus, jog kartą jis apie Erodą užsiminė kaip apie “tą lapiną.”

(1393.5) 126:5.8 Tiesioginis darbas prie dailidės varstoto šitais ir vėlesniaisiais metais iš Jėzaus atėmė galimybę bendrauti su vilkstinių keleiviais. Šeimynines vilkstinių aptarnavimo dirbtuves jau buvo perėmęs jo dėdė, ir Jėzus dirbo vien tik namų dirbtuvėje, kur jis būdavo šalia, kad pagelbėtų Marijai rūpintis šeima. Maždaug šituo laiku jis ėmė siuntinėti Jokūbą į kupranugarių sustojimo vietą tam, jog surinktų informaciją apie pasaulio įvykius, ir šitaip jis stengėsi sužinoti tos dienos naujienas.

(1393.6) 126:5.9 Kada jis vyriškėjo, tada patyrė visus tuos prieštaravimus ir susipainiojimus, kuriuos patyrė eiliniai jauni asmenys ankstesniaisiais ir vėlesniaisiais amžiais. Ir tas žiaurus patyrimas rūpinantis savo šeima buvo užtikrinta apsauga nuo to, kad jis neturėtų per daug laiko tuščiai medituoti ar įsitraukti į mistinius polinkius.

(1393.7) 126:5.10 Tai buvo tie metai, kada Jėzus kaip tik į šiaurę nuo savųjų namų išsinuomavo nemažą žemės sklypą, kuris buvo padalintas kaip šeimyninio daržo laukas. Kiekvienas iš vyresniųjų vaikų turėjo atskirą daržą, ir jie pradėjo su entuziazmu lenktyniauti žemdirbystės srityje. Jų vyriausiasis brolis daržovių auginimo sezono metu darže su jais šiek tiek laiko praleisdavo kiekvieną dieną. Kada Jėzus dirbdavo su savo jaunesniaisiais broliais ir seserimis darže, tada jis dažnai puoselėdavo mintį, kad jie visi gyventų kaimo ūkyje, kur galėtų džiaugtis netrikdomo gyvenimo laisve ir nevaržymu. Bet neatsitiko taip, kad jie būtų augę kaime; ir Jėzus, būdamas labai praktiškas jaunuolis, o taip pat ir idealistas, ėmėsi savo problemą išmintingai ir energingai spręsti, kai tik ją pastebėjo, ir padarė viską, kas tik buvo jo galioje, kad prisitaikytų pats ir priderintų savo šeimą prie savo padėties realybės ir, kad savo sąlygas pakeistų tiek, jog kiek įmanoma aukščiausiu laipsniu jos patenkintų jų individualius ir kolektyvinius troškimus.

(1393.8) 126:5.11 Vienu metu Jėzus puoselėjo mažytę viltį, kad jis būtų pajėgus sukaupti pakankamai lėšų, su sąlyga, jeigu jie gautų tą žymią pinigų sumą, kuri priklausė jo tėvui už darbą prie Erodo rūmų, tam, jog būtų galima nusipirkti nedidelį ūkį. Jis iš tiesų rimtai galvojo apie šitą planą, kaip savo šeimą perkelti į kaimą. Tačiau, kada Erodas iš viso atsisakė sumokėti bet kokius pinigus, kuriuos buvo skolingas Juozapui, tada jie atsižadėjo ketinimų turėti namą kaime. Taigi, jie išsigudrino, kaip didele dalimi patirti tai, kas yra patiriama gyvenant ūkyje, nes dabar jie turėjo tris karves, keturias avis, būrį viščiukų, asilą, ir šunį, papildomai prie balandžių. Net ir mažyliai turėjo savo nuolatines pareigas, kurias turėjo atlikti gerai sureguliuotame valdymo plane, kuris apibūdino šitos Nazareto šeimos namų gyvenimą.

(1394.1) 126:5.12 Baigiantis šitiems penkioliktiesiems metams Jėzus užbaigė perėjimą per šitą pavojingą ir sunkų periodą žmogiškojoje egzistencijoje, tą perėjimo laiką tarp vaikystės nerūpestingų metų ir artėjančios vyrystės sąmonės, su jos padidintomis pareigomis ir galimybėmis tam, jog būtų įgytas sudėtingesnis patyrimas vystant kilnų charakterį. Augimo periodas protui ir kūnui pasibaigė, ir dabar prasidėjo šito jaunojo vyro iš Nazareto tikroji karjera.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved