137 Dokumentas - Belaukiant Galilėjoje

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

137 Dokumentas

Belaukiant Galilėjoje


(1524.1) 137:0.1 ANKSTYVĄ šeštadienio rytą, vasario 23-iąją, 26 m. po Kr. gim., Jėzus nusileido nuo kalno, kad vėl prisijungtų prie Jono draugijos, stovyklavusios prie Pelos. Visą tą dieną Jėzus vaikščiojo minioje. Jis suteikė pagalbą vaikinui, kuris susižeidė krisdamas, ir nukeliavo į netoli Pelos buvusį kaimą, kad berniuką nugabentų saugiai ir perduotų į jo tėvų rankas.

1. Pirmųjų keturių apaštalų pasirinkimas

(1524.2) 137:1.1 Per šitą Sabatą du iš Jono pagrindinių mokinių didelę laiko dalį praleido su Jėzumi. Iš visų Jono pasekėjų vienam, kurio vardas buvo Andriejus, Jėzus padarė labai gilų įspūdį; jį su sužeistu berniuku jis palydėjo į Pelą. Grįžtant į Jono stovyklos vietą, jis Jėzui pateikė daug klausimų, ir tiesiog prieš pat stovyklą jie abu sustojo trumpam pasišnekėti, ir Andriejus pasakė: “Aš tave stebėjau visą laiką nuo tada, kada tu atvykai į Kapernaumą, ir aš tikiu, jog tu esi tas naujasis Mokytojas, ir nors viso tavojo mokymo aš nesuprantu, bet aš visiškai apsisprendžiau sekti paskui tave; aš norėčiau sėdėti prie tavo kojų ir apie naująją karalystę sužinoti visą tiesą.” Ir Jėzus, su nuoširdžiu patikinimu, pasveikino Andriejų kaip pirmąjį iš savo apaštalų, iš tos grupės, sudarytos iš dvylikos narių, kurie drauge su juo turėjo įtemptai dirbti, kad įkurtų naująją Dievo karalystę žmonių širdyse.

(1524.3) 137:1.2 Andriejus buvo Jono darbo tylus stebėtojas, ir nuoširdžiai tikėjo jo darbu, ir jis turėjo labai gabų ir kupiną entuziazmo brolį, Simoną, kuris buvo vienas iš geriausiųjų Jono mokinių. Nebūtų klaidinga pasakyti, jog Simonas buvo vienas iš pagrindinių Jono ramsčių.

(1524.4) 137:1.3 Tuoj po to, kada Jėzus ir Andriejus sugrįžo į stovyklą, Andriejus susirado Simoną ir, nusivedęs jį į šalį, pranešė jam, jog savo paties protu jis priėjo išvados, kad Jėzus yra tas didysis Mokytojas, ir, kad jis pats pasižadėjo būti jo mokinys. Jis toliau aiškino, kad Jėzus priėmė jo pasiūlytą tarnystę, ir Andriejus patarė, kad jis (Simonas) lygiai taip pat nueitų pas Jėzų ir pasisiūlytų į draugiją naujosios karalystės tarnystėje. Simonas tarė: “Visą laiką nuo tada, kada šitas vyras atėjo dirbti į Zabediejaus dirbtuves, aš tikėjau, kad jis yra Dievo atsiųstas, tačiau kaip bus su Jonu? Argi mes turime jį apleisti? Argi taip elgtis yra teisinga?” Tuomet jie sutarė tuoj pat nueiti ir pasitarti su Jonu. Joną nuliūdino mintis, jog praranda savo du gabius patarėjus ir pačius perspektyviausius mokinius, bet jis drąsiai atsakė į jų klausimus, tardamas: “Tai tiktai pati pradžia; netrukus mano darbas pasibaigs, ir visi mes tapsime jo mokiniais.” Tada Andriejus gestu pakvietė Jėzų paeiti į šalį ir tuo metu pareiškė, kad jo brolis pats trokšta įsijungti į naujosios karalystės tarnystę. Ir pasveikindamas Simoną kaip savo antrąjį apaštalą, Jėzus tarė: “Simonai, tavo entuziazmas yra vertas pagyrimo, bet karalystės darbui jis yra pavojingas. Aš įspėju tave, kad savuosius žodžius pradėtum daugiau apmąstyti. Tavo vardą aš norėčiau pakeisti, kad jis būtų Petras.”

(1525.1) 137:1.4 Susižeidusio berniuko tėvai, kurie gyveno Peloje, maldavo Jėzų pasilikti nakčiai pas juos, jų namus paversti savo namais, ir jis tą pažadėjo. Prieš išsiskirdamas su Andriejumi ir jo broliu, Jėzus tarė: “Anksti ryte mes išeisime į Galilėją.”

(1525.2) 137:1.5 Po to, kada Jėzus nakčiai sugrįžo į Pelą, ir tuo metu, kada Andriejus ir Simonas vis dar aptarinėjo savosios tarnystės pobūdį įkuriant ateinančią karalystę, stovykloje pasirodė Zabediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas, ką tik sugrįžę po ilgų ir bergždžių Jėzaus paieškų kalnuose. Kada jie išgirdo Simono Petro pasakojimą apie tai, kaip jis ir jo brolis, Andriejus, tapo pirmaisiais priimtais naujosios karalystės patarėjais, ir, kad jie anksti rytą su savo naujuoju Mokytoju turi iškeliauti į Galilėją, tada tiek Jokūbas, tiek Jonas nusiminė. Su Jėzumi jie kurį laiką buvo pažįstami iš anksčiau, ir jį mylėjo. Jie daug dienų jo ieškojo kalnuose, ir dabar sugrįžo, kad sužinotų, jog kitiems, o ne jiems buvo suteikta pirmenybė. Jie paklausė, kur Jėzus nuėjo, ir nuskubėjo jį susirasti.

(1525.3) 137:1.6 Jėzus miegojo, kada jie atėjo prie tos vietos, kur jis buvo apsistojęs, bet jie pažadino jį, sakydami: “Kaip gi taip, tuo metu, kai mes tie, kurie tiek ilgai gyveno su tavimi, tavęs ieškome kalnuose, tai tu pirmenybę suteiki ne mums, o kitiems, ir Andriejų ir Simoną pasirenki savo pirmaisiais padėjėjais naujojoje karalystėje?” Jėzus jiems atsakė, “Nuraminkite savo širdis ir paklauskite savęs, ‘kas gi jums nurodė ieškoti Žmogaus Sūnaus, kada jis tvarko Tėvo reikalą?’” Kada jie smulkiai papasakojo apie savo ilgus ieškojimus kalnuose, tada Jėzus toliau juos mokė: “Jūs turėtumėte išmokti ieškoti naujosios karalystės paslapčių savo širdyje, o ne kalnuose. Tai, ko jūs ieškojote, jau buvo jūsų sielose. Jūs iš tikrųjų esate mano sielos broliai—jums nereikia, kad aš jus priimčiau—jūs jau esate šitoje karalystėje, ir turėtumėte būti geros nuotaikos, taip pat pasirengti rytoj su mumis vykti į Galilėją.” Tuomet Jonas išdrįso paklausti, “Bet, Mokytojau, ar Jokūbas ir aš naujojoje karalystėje būsime tavo draugai, net ir tokie, kaip Andriejus ir Simonas?” Ir Jėzus, uždėjęs ranką ant peties ir vienam, ir kitam, tarė: “Mano sielos broliai, jūs jau buvote su manimi karalystės dvasioje, net ir iki to laiko, kada šitie kiti pasiprašė būti priimami. Jums, mano sielos broliai, nėra reikalo į tą karalystę prašyti leidimo; jūs buvote su manimi karalystėje nuo pat pradžios. Žmonėms gali atrodyti, jog kiti gali būti pirma jūsų, bet savo širdyje aš tikrai jus taip pat įtraukiau į karalystės tarybas, net ir anksčiau negu jūs pagalvojote manęs šito paprašyti. Ir net šitaip, jūs tikrai būtumėte galėję tapti pirmieji ir žmonių akyse, jeigu nebūtumėte išėję, vedini gerų ketinimų, bet patys sau iškėlę užduotį surasti tą, kuris nebuvo pasiklydęs. Ateinančioje karalystėje, negalvokite apie tuos dalykus, kurie jūsų nerimą didina, bet vietoje šito visą laiką rūpinkitės tiktai Tėvo, kuris yra danguje, valios vykdymu.”

(1525.4) 137:1.7 Jokūbas ir Jonas priėmė priekaištą deramu būdu; jie daugiau tikrai niekada nebepavydėjo Andriejui ir Simonui. Ir jie pasiruošė, su savo dviem bičiuliais apaštalais, kitą rytą iškeliauti į Galilėją. Nuo šitos dienos apaštalo terminas buvo vartojamas tam, kad pasirinkta Jėzaus patarėjų šeima būtų atskiriama nuo didelės gausybės tikinčiųjų mokinių, kurie vėliau ėjo paskui jį.

(1525.5) 137:1.8 Vėlai tą vakarą, Jokūbas, Jonas, Andriejus, ir Simonas kalbėjosi su Jonu Krikštytoju, ir su ašaromis akyse, bet tvirtu balsu šis ryžtingas Judėjos pranašas atidavė du iš savo geriausiųjų mokinių, kad jie taptų ateinančios karalystės Galilėjos Princo apaštalais.

2. Pilypo ir Natanieliaus pasirinkimas

(1526.1) 137:2.1 Sekmadienio rytą, vasario 24-ąją, 26 m. po Kr. gim., Jėzus išsiskyrė su Jonu Krikštytoju ties upe netoli Pelos, ir daugiau niekada jo nebematė materialiame kūne.

(1526.2) 137:2.2 Tą dieną, kada Jėzus ir jo keturi mokiniai-apaštalai išvyko į Galilėją, Jono pasekėjų stovykloje kilo didžiulis sąmyšis. Neužilgo turėjo įvykti pirmasis didžiulis skilimas. Diena anksčiau Jonas buvo pareiškęs Andriejui ir Ezrai savo įsitikinimą, kad Jėzus yra Išvaduotojas. Andriejus nusprendė eiti su Jėzumi, bet Ezra atmetė tą švelnių manierų dailidę iš Nazareto, savo draugams pareiškęs: “Pranašas Danielius sako, jog Žmogaus Sūnus ateis su dangaus debesimis, turėdamas galią ir didingą šlovę. Šitas Galilėjos dailidė, šitas Kapernaumo laivų meistras, negali būti Išvaduotojas. Argi gali tokia Dievo dovana kilti iš Nazareto? Šitas Jėzus yra Jono giminaitis ir dėl didžiulio širdies gerumo mūsų mokytojas buvo apgautas. Laikykimės nuošaly nuo šito netikro Mesijo.” Kada Jonas papriekaištavo Ezrai dėl tokių žodžių, tada šis pasitraukė su didele dalimi mokinių ir nuskubėjo pietų kryptimi. Ir šitoji grupė toliau krikštijo Jono vardu ir galiausiai įkūrė sektą iš tų, kurie tikėjo Jonu, bet atsisakė pripažinti Jėzų. Šitos grupės likučiai tebeegzistuoja Mesopotamijoje ir šiandien.

(1526.3) 137:2.3 Tuo metu, kada šitie neramumai brendo tarp Jono pasekėjų, Jėzus ir jo keturi mokiniai-apaštalai buvo toli nuėję link Galilėjos. Prieš jiems persikeliant per Jordano upę, kad toliau per Nainą eitų į Nazaretą, Jėzus, pasižiūrėjęs į priekį ir aukštyn į kelią, pamatė Pilypą iš Betsaidos su draugu einantį link jų. Jėzus pažinojo Pilypą iš anksčiau, ir jis taip pat buvo gerai žinomas visiems keturiems naujiesiems apaštalams. Jis su savo draugu Natanieliumi ėjo susitikti su Jonu prie Pelos, kad daugiau sužinotų apie girdėtą Dievo karalystės atėjimą, ir jis labai apsidžiaugė dėl to, jog sutiko Jėzų. Pilypas žavėjosi Jėzumi visą laiką nuo tada, kada jis pirmą kartą atvyko į Kapernaumą. Bet Natanielius, kuris gyveno Galilėjos Kanoje, Jėzaus nepažinojo. Pilypas nuėjo pirmyn, kad pasisveikintų su savo draugais, tuo tarpu Natanielius šalikelėje ilsėjosi medžio šešėlyje.

(1526.4) 137:2.4 Petras pasivedė Pilypą į šalį ir ėmė aiškinti, kad jie, nurodydamas save, Andriejų, Jokūbą, ir Joną, visi tapo Jėzaus pagalbininkais naujojoje karalystėje ir ryžtingai paragino Pilypą pasisiūlyti į tarnystę. Pilypas ėmė dvejoti. Ką jam daryti? Čia, be jokio išankstinio perspėjimo—šalikelėje netoli Jordano upės—iškilo pats svarbiausias gyvenimo klausimas, dėl kurio nedelsiant reikėjo apsispręsti. Iki šio laiko jis nuoširdžiai pasišnekėjo su Petru, Andriejumi, ir Jonu, tuo tarpu Jėzus aiškino Jokūbui maršrutą per Galilėją ir toliau į Kapernaumą. Pagaliau, Andriejus patarė Pilypui, “Kodėl nepaklausus Mokytojo?”

(1526.5) 137:2.5 Staiga Pilypas ėmė suprasti, kad Jėzus iš tikrųjų yra didis žmogus, galbūt Mesijas, ir jis nusprendė paklusti Jėzaus sprendimui šitame reikale; ir jis tiesiai priėjo prie jo, klausdamas, “Mokytojau, ar man eiti pas Joną, ar prisijungti prie savo draugų, kurie eina paskui tave?” Ir Jėzus atsakė: “Eik paskui mane.” Pilypas susijaudino dėl to tikrumo, kad surado Išlaisvintoją.

(1526.6) 137:2.6 Pilypas dabar gestu parodė grupei, kad liktų savo vietoje, tuo tarpu pats nuskubėjo atgal prie draugo, kad savo apsisprendimo žinią praneštų Natanieliui, kuris vis dar laukė atokiau po šilkmedžiu mintyse perkratydamas tuos daugelį dalykų, kuriuos buvo girdėjęs apie Joną Krikštytoją, ateinančią karalystę, ir laukiamą Mesiją. Pilypas nutraukė šituos apmąstymus, sušukdamas, “Aš suradau Išlaisvintoją, tą, apie kurį rašė Mozė ir pranašai ir apie kurį paskelbė Jonas.” Natanielius, žvelgdamas į viršų, pasiteiravo, “Iš kur yra šitas mokytojas?” Ir Pilypas atsakė, “Jis yra Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus dailidė, pastaruoju metu gyvenantis Kapernaume.“ Ir tada, kažkiek pritrenktas, Natanielius paklausė, “Argi kas nors tokio doro gali kilti iš Nazareto?” Bet Pilypas, paėmęs jį už rankos, tarė, “Eime ir pamatysi.”

(1527.1) 137:2.7 Pilypas nusivedė Natanielių prie Jėzaus, kuris, švelniai žvelgdamas į nuoširdžiai abejojančiojo veidą, tarė: “Štai tikras izraelitas, kuris neturi jokios apgaulės. Eik su manimi.” Ir Natanielius, atsigręždamas į Pilypą, pasakė: “Tu esi teisus. Jis iš tikrųjų puikiai pažįsta žmones. Aš taip pat eisiu kartu, jeigu esu šito vertas.” Ir Jėzus linktelėjo Natanieliui, vėl tardamas, “Eik su manimi.”

(1527.2) 137:2.8 Dabar jis buvo surinkęs savo būsimųjų artimų pagalbininkų pusę korpuso, penkis, kurie anksčiau kažkiek laiko jį pažinojo, ir vieną nepažįstamąjį, Natanielių. Daugiau nebegaišdami jie persikėlė per Jordano upę ir, perėję per Naino kaimą, Nazaretą pasiekė vėlai tą naktį.

(1527.3) 137:2.9 Nakčiai jie visi apsistojo pas Juozapą Jėzaus vaikystės namuose. Jėzaus pagalbininkai mažai tesuprato, kodėl jų naujai surastas mokytojas taip buvo susirūpinęs, kad rūpestingai sunaikintų visus savo užrašų likučius, kurie namuose buvo išlikę Dešimties Įsakymų ir kitų elgesio principų ir posakių forma. Bet šitokie veiksmai, lygiai tiek ir tas faktas, kad jie niekada vėliau nematė, kad jis kur nors rašytų—išskyrus ant dulkių ar smėlio—jų protui padarė gilų įspūdį.

3. Apsilankymas Kapernaume

(1527.4) 137:3.1 Kitą dieną Jėzus savo apaštalus pasiuntė toliau į Kaną, nes jie visi buvo pakviesti į to miesto jaunos žymios moters vestuves, tuo tarpu jis susiruošė trumpai aplankyti savo motiną Kapernaume, stabteldamas Magdaloje, kad pasimatytų su savo broliu Judu.

(1527.5) 137:3.2 Prieš palikdami Nazaretą, naujieji Jėzaus pagalbininkai papasakojo Juozapui ir kitiems Jėzaus šeimos nariams apie tuomet artimos praeities nuostabius įvykius ir leido laisvai lietis savo jausmams, pareiškę apie savo tikėjimą, kad Jėzus yra tas ilgai lauktas išvaduotojas. Ir šitie Jėzaus šeimos nariai visa tai aptarinėjo, o Juozapas pasakė: “Galbūt, galų gale, motina buvo teisi—galbūt mūsų keistasis brolis ir yra tas būsimasis karalius.”

(1527.6) 137:3.3 Judas buvo Jėzaus krikšto metu ir, kartu su savo broliu Jokūbu, buvo tapęs tvirtu tikinčiuoju į Jėzaus misiją žemėje. Nors tiek Jokūbas, tiek Judas buvo labai susipainioję dėl savo brolio misijos pobūdžio, bet jų motina buvo atgaivinusi visas savo ankstesnes viltis apie Jėzų kaip apie Mesiją, Dovydo sūnų, ir savo sūnus ji skatino įtikėti į savo brolį kaip Izraelio išvaduotoją.

(1527.7) 137:3.4 Į Kapernaumą Jėzus atvyko pirmadienio naktį, bet jis nenuėjo į savuosius namus, kuriuose gyveno Jokūbas ir jo motina; jis nuėjo tiesiai į Zabediejaus namus. Jo visi draugai Kapernaume pastebėjo jo didžiulį ir malonų pasikeitimą. Jis vėl atrodė, jog yra palyginti linksmas ir labiau panašus į save tokį, koks jis buvo savo ankstesniaisiais metais Nazarete. Per daugelį metų iki savojo krikšto ir vienatvės periodais prieš pat krikštą ir tuoj pat po jo, jis ėmė darytis vis rimtesnis ir užsisklęsti savyje. Dabar jiems visiems jis atrodė beveik toks pat, koks buvo ir anksčiau. Jame buvo kažkoks didingumas ir išaukštinimas, bet jis vėl buvo nerūpestingas ir linksmas.

(1528.1) 137:3.5 Marija buvo susijaudinusi nuo lūkesčių. Ji laukė, jog Gabrielio pažadas netrukus išsipildys. Ji tikėjosi, jog netrukus visą Palestiną sukrės ir pritrenks jos sūnaus kaip viršgamtinio karaliaus stebuklingas atsiskleidimas. Bet į visus tuos daugelį klausimų, kuriuos pateikdavo jo motina, Jokūbas, Judas, ir Zabediejus, Jėzus šypsodamasis tiktai tiek atsakydavo: “Bus geriau, jeigu kurį laiką aš palauksiu čia; aš turiu vykdyti savojo Tėvo, kuris yra danguje, valią.”

(1528.2) 137:3.6 Kitą dieną, antradienį, jie visi nukeliavo į Kaną į Naomės vestuves, kurios turėjo įvykti kitą dieną. Ir nepaisant Jėzaus nuolatinių perspėjimų, kad jie apie jį nepasakotų niekam tol, “kol tikrai ateis Tėvo valanda,” bet jie atkakliai laikėsi savo, tyliai skleisdami tolyn žinią, kad jie surado Išvaduotoją. Kiekvienas iš jų slapta tikėjosi, kad Jėzus apie savo kaip Mesijo valdžios pradžią paskelbs per artėjančias vestuves Kanoje, ir kad šitą jis padarys su didžiule galia ir stulbinančia didybe. Jie prisiminė tai, kas jiems buvo pasakota apie tuos reiškinius, kurie lydėjo jo krikštą, ir jie tikėjo, kad jo būsimąją veiklą žemėje pažymės viršgamtinių stebuklų ir stebuklingų demonstravimų vis didėjantys pasireiškimai. Todėl, ištisas kaimas ruošėsi susirinkti drauge Kanoje į Naomės ir Joabo, Natano sūnaus, vestuvių šventę.

(1528.3) 137:3.7 Marija daug metų nebuvo šitokia džiugesio pilna. Į Kaną ji vyko jausdamasi motina karaliene, kad pamatytų savo sūnaus karūnavimą. Nuo pat to laiko, kai jam buvo trylika metų, Jėzaus šeima ir draugai nebuvo jo matę tokio nerūpestingo ir laimingo, tokio dėmesingo ir supratingo savo bičiulių norams ir troškimams, tokio jaudinančiai užjaučiančio. Ir šitaip jie visi šnibždėjosi tarpusavyje, mažomis grupelėmis, smalsaudami, kas čia turi atsitikti. Koks šito keisto asmens bus kitas žingsnis? Kaip jis paskelbs ateinančios karalystės šlovę? Jie visi virpėjo iš jaudulio nuo tos minties, kad jiems tenka dalyvauti čia, kad pamatytų Izraelio Dievo jėgos ir galios apreiškimą.

4. Vestuvės Kanoje

(1528.4) 137:4.1 Trečiadienį iki pusiaudienio į Kaną buvo atvykę beveik tūkstantis svečių, keturis kartus daugiau negu buvo kviesta. Žydai laikėsi papročio vestuves švęsti trečiadienį, o pakvietimai į vestuves buvo pasiųsti prieš vieną mėnesį. Priešpietį ir ankstyvą popietę tai labiau panašėjo į viešą priėmimą Jėzui, o ne į vestuves. Kiekvienas norėjo pasisveikinti su šituo beveik įžymiu galilėjiečiu, ir jis buvo labai nuoširdus su visais, jaunais ir senais, žydais ir pagonimis. Ir visi apsidžiaugė, kada Jėzus sutiko vadovauti įžanginėms vestuvių eitynėms.

(1528.5) 137:4.2 Jėzus dabar visiškai sąmoningai suvokė viską apie savo žmogiškąją egzistenciją, apie savo ankstesniąją dieviškąją egzistenciją, ir apie savo sujungtą, arba sulietą, žmogiškosios ir dieviškosios prigimties statusą. Su tobula pusiausvyra jis galėjo vieną akimirką vaidinti žmogiškąją rolę arba nedelsiant įgauti dieviškosios asmenybės išskirtines teises.

(1528.6) 137:4.3 Kuo toliau ėjo diena, tuo labiau Jėzus ėmė suvokti, jog tie žmonės laukia, kad jis padarytų kokį nors stebuklą; jis ypatingai aiškiai matė, kad jo šeima ir jo šeši mokiniai-apaštalai tikisi, kad jis deramai paskelbs apie savo ateinančią karalystę kokio nors pritrenkiančio ir viršgamtinio pasireiškimo dėka.

(1529.1) 137:4.4 Ankstyvą popietę Marija pasikvietė Jokūbą, ir jie dviese išdrįso prieiti prie Jėzaus ir pasiteirauti, ar jis neparodytų jiems pasitikėjimo tokiu laipsniu, kad pasakytų, kurią valandą ir kokioje vestuvių ceremonijos vietoje jis yra suplanavęs pasireikšti kaip “tas viršgamtinis.” Nespėjo jie išsakyti šitų dalykų Jėzui, kada pamatė, jog sukėlė jo būdingą nepasitenkinimą. Jis tepasakė: “Jeigu jūs mane mylite, tuomet turėkite noro laukti su manimi, tuo tarpu aš lauksiu savojo Tėvo danguje valios.” Bet jo veido išraiška iškalbingai rodė jo priekaištą.

(1529.2) 137:4.5 Šitas jo motinos žingsnis sukėlė didžiulį nepasitenkinimą žmogiškajam Jėzui, ir jį labai išblaivino jo reakcija į jos dviprasmišką pasiūlymą, kad jis sau leistų kaip nors išoriškai pademonstruoti savąjį dieviškumą. Tai buvo būtent vienas iš tų dalykų, kurių nedaryti jis apsisprendė tuomet, kada taip neseniai buvo atsiskyręs kalnuose. Kelias valandas Marija buvo prislėgta. Ji tarė Jokūbui: “Aš negaliu jo suprasti; ką visa tai gali reikšti? Ar nebus galo tokiam jo keistam elgesiui?” Jokūbas ir Judas savo motiną stengėsi raminti, tuo tarpu Jėzus pasišalino, kad valandą pabūtų vienas. Bet jis sugrįžo pas susirinkusiuosius ir vėl buvo nerūpestingas ir linksmas.

(1529.3) 137:4.6 Vestuvės tęsėsi su užslopintu laukimu, bet visa ceremonija baigėsi, o iš garbingojo svečio jokio veiksmo, jokio žodžio. Ir tada imta šnibždėtis apie tai, jog šis dailidė ir valčių meistras, Jono paskelbtas “Išvaduotoju,” savąją ranką pademonstruos per vakaro pobūvį, galbūt vestuvinės vakarienės metu. Tačiau tokio pademonstravimo bet koks laukimas buvo veiksmingai pašalintas iš jo šešių mokinių-apaštalų proto, kada jis sukvietė juos draugėn prieš pat vestuvinę vakarienę ir, labai rimtai, paaiškino: “Negalvokite, kad į šitą vietą aš atėjau tam, kad padaryčiau kokį nors stebuklą smalsuolių pasitenkinimui arba tų, kurie abejoja, įtikinimui. Vietoje šito mes esame čia tam, kad tarnautume savo Tėvo, kuris yra danguje, valiai.” Bet kai Marija ir visi kiti pamatė jį besitariantį su savo bičiuliais, tada savo mintyse jie buvo visiškai įsitikinę, jog netrukus turi įvykti kažkas nepaprasto. Ir jie visi susėdo, kad pasidžiaugtų vestuvine vakariene ir šventiškos geros bičiulystės vakaru.

(1529.4) 137:4.7 Jaunikio tėvas buvo pasirūpinęs vyno gausa visiems į vestuvių šventę pakviestiems svečiams, bet iš kur jis galėjo žinoti, kad jo sūnaus vestuvės turi tapti tokiu įvykiu, kuris būtų taip artimai susijęs su Jėzaus kaip Mesijo išvaduotojo laukiamu pasireiškimu? Jis džiaugėsi ta garbe, jog tarp jo svečių yra šis įžymusis galilėjietis, bet dar nesibaigus vestuvinei vakarienei, tarnai perdavė jam nerimo sukėlusią žinią, jog vynas baigiasi. Prieš tai, kada pasibaigė oficiali vakarienė, ir svečiai vaikštinėjo po sodą, jaunikio motina Marijai atvirai išsakė, jog vyno atsargos išseko. Ir Marija pasitikinčiai tarė: “Nesijaudink—aš tikrai pasišnekėsiu su savo sūnumi. Jis mums padės.” Ir šitokiu būdu ji iš tiesų išdrįso pasikalbėti, nepaisant vos prieš kelias valandas išreikšto priekaišto.

(1529.5) 137:4.8 Per daugelio metų laikotarpį, Marija visada kreipdavosi į Jėzų pagalbos, kada tik jų šeimą Nazarete ištikdavo krizė, taip, kad jai buvo visiškai natūralu, kad ji pagalvojo apie jį tokiu metu. Bet šita ambicinga motina turėjo dar ir kitų motyvų į savo vyriausiąjį sūnų kreiptis šituo atveju. Kada Jėzus stovėjo sodo kampe vienas, tada motina priėjo prie jo ir ištarė: “Mano sūnau, jie nebeturi vyno.” Ir Jėzus atsakė, “Mano geroji moterie, kuo čia dėtas aš?” Marija tarė, “Bet aš manau, jog tavoji valanda atėjo; argi tu negali padėti mums?” Jėzus atsakė: “Vėl pareiškiu, jog aš neatėjau daryti tokio pobūdžio dalykų. Kodėl gi tu vėl vargini mane šitais reikalais?” Ir tada, apsipildama ašaromis, Marija nuoširdžiai maldavo, “Bet, mano sūnau, aš prižadėjau jiems, kad tu mums padėsi; argi tu nieko nepadarysi dėl manęs, prašau?” Ir tada tarė Jėzus: “Moterie, kuo čia dėta tu, kad duotum tokius pažadus? Žiūrėk, kad daugiau šito nedarytum. Mes privalome visuose reikaluose tarnauti Tėvo danguje valiai.”

(1530.1) 137:4.9 Marija, Jėzaus motina, buvo sugniuždyta; ji suakmenėjo! Kada ji stovėjo čia prieš jį, nejudėdama, ašaroms riedant per skruostus, Jėzaus žmogiškąją širdį apėmė užuojauta šiai moteriai, kuri jį pagimdė materialaus kūno pavidalu; ir pasilenkęs į priekį, jis švelniai uždėjo savo ranką ant jos galvos, tardamas: “Na, na, mama Marija, nesielvartauk dėl mano akivaizdžiai griežtų žodžių, nes, argi aš nebuvau daug kartų tau sakęs, jog atėjau vykdyti tiktai savo dangiškojo Tėvo valios? Su didžiausiu džiaugsmu aš padaryčiau tai, ko tu iš manęs prašai, jeigu tai būtų Tėvo valios dalis—“ Ir Jėzus akimirkai nutilo, jis dvejojo. Marijai atrodė, kad ji jaučia, jog kažkas vyksta. Pašokusi, ji apsivijo rankomis Jėzaus kaklą, pabučiavo jį, ir nulėkė į tarnų patalpą, pareikšdama, “Ką tik mano sūnus pasako, tas įvyksta.” Bet Jėzus nieko nepasakė. Dabar jis suvokė, kad jis jau buvo pasakęs—arba vietoje šito trokšdamas pagalvojo—per daug.

(1530.2) 137:4.10 Marija buvo apimta džiugaus spindesio. Ji nežinojo, kaip bus padarytas vynas, bet tvirtai tikėjo, kad pagaliau įtikino savo pirmagimį sūnų pareikšti savąją valdžią, išdrįsti žengti žingsnį pirmyn ir pareikalauti savo vietos ir pademonstruoti savo kaip Mesijo galią. Ir, dėl tam tikrų visatos jėgų ir asmenybių buvimo ir bendravimo, apie kurias niekas iš susirinkusiųjų nežinojo nieko, ji neturėjo būti apvilta. Tas vynas, kurio Marija troško ir kurio Jėzus, tas Dievas-žmogus, žmogiškai ir užjaučiančiai panorėjo, tuoj turėjo atsirasti.

(1530.3) 137:4.11 Netoli stovėjo šeši akmeniniai vandens indai pripilti vandens, maždaug po dvidešimt galonų kiekviename. Šitą vandenį buvo numatyta vėliau panaudoti vestuvių šventės paskutiniojo apvalymo ceremonijoms. Tarnų sujudimas prie šitų didžiulių akmeninių indų, energingai vadovaujant jo motinai, patraukė Jėzaus dėmesį, ir priėjęs, jis pamatė, kad iš jų jie sėmė sklidinus ąsočius vyno.

(1530.4) 137:4.12 Palaipsniui Jėzus ėmė suvokti, kas atsitiko. Iš visų asmenų, dalyvavusių vestuvių šventėje Kanoje, Jėzus buvo labiausiai nustebintas. Likusieji laukė, kad jis padarytų stebuklą, bet jo ketinimas buvo būtent šito ir nedaryti. Ir tada Žmogaus Sūnus prisiminė savo Personalizuoto Minties Derintojo perspėjimą kalnuose. Jis prisiminė, kaip Derintojas jį buvo įspėjęs apie tai, kad jokia jėga ar asmenybė nepajėgi iš jo atimti kūrėjo išskirtinių teisių, nepriklausomų nuo laiko. Šituo atveju energijos transformuotojai, tarpinės būtybės, ir visos kitos reikalingos asmenybės buvo surinktos prie to vandens ir kitų reikalingų elementų, ir dėl Visatos Aukščiausiojo Valdovo Kūrėjo išreikšto pageidavimo, nebebuvo galima išvengti to, kad nedelsiant atsirastų vynas. Ir šitas įvykis tuo labiau turėjo įvykti, nes Personalizuotas Derintojas leido suprasti, jog šio Sūnaus troškimo įgyvendinimas jokiu būdu neprieštaravo Tėvo valiai.

(1530.5) 137:4.13 Bet tai jokiu būdu nebuvo stebuklas. Nė vienas gamtos dėsnis nebuvo pakeistas, sustabdytas, ar net pažeistas. Atsitiko vienintelis dalykas, buvo anuliuotas laikas, dangiškosioms būtybėms surenkant tuos cheminius elementus, kurie yra būtini vyno padarymui. Kanoje šituo atveju Kūrėjo reagentai vyną padarė lygiai taip, kaip jį padaro įprastų natūralių procesų būdu, išskyrus tai, kad jie tą atliko nepriklausomai nuo laiko ir įsikišus viršžmogiškosioms jėgoms, surenkant erdvėje būtinas chemines sudedamąsias dalis.

(1531.1) 137:4.14 Tuo labiau buvo akivaizdu, kad šito vadinamojo stebuklo padarymas neprieštaravo Rojaus Tėvo valiai, nes priešingu atveju jis nebūtų įvykęs, kadangi Jėzus jau buvo atsidavęs Tėvo valiai visuose reikaluose.

(1531.2) 137:4.15 Kada tarnai pasėmė šito jauno vyno ir nunešė jį geriausiam vyrui, “pobūvio vadovui,” ir kada jis paragavo jo, tada jis sušuko jaunikiui, “Yra paprotys iš pradžių patiekti gerą vyną, kada svečiai būna gerai įgėrę, tada atnešti vynmedžių menkesnį vaisių, bet jūs išlaikėte patį geriausią vyną iki pat pobūvio pabaigos.”

(1531.3) 137:4.16 Marija ir Jėzaus mokiniai labai džiūgavo dėl tariamo stebuklo, kurį, jie manė, Jėzus padarė sąmoningai, bet Jėzus pasišalino į sodo ramų nuošalų kampelį ir kuriam laikui pasinėrė į rimtus apmąstymus. Pagaliau jis nusprendė, jog tas epizodas, esant tokioms aplinkybėms, buvo nepavaldus jo asmeninei kontrolei ir, kadangi neprieštaravo jo Tėvo valiai, tai buvo neišvengiamas. Kada jis sugrįžo pas žmones, tada jie žvelgė į jį su didžiule baiminga pagarba; jie visi tikėjo, kad jis yra Mesijas. Bet Jėzus buvo skausmingai suglumęs, žinodamas, kad jie tikėjo juo tiktai dėl to neįprasto atsitikimo, kurį ką tik netyčia pamatė. Jėzus vėl kuriam laikui pasišalino į namo viršų tam, kad galėtų visa tai apmąstyti.

(1531.4) 137:4.17 Jėzus dabar visiškai suvokė, kad jis turi būti budrus nuolat, kitaip dėl jo užuojautos ir gailesčio tokios rūšies epizodai kartosis visą laiką. Nežiūrint šito, daug panašių įvykių atsitiko iki to laiko, kada Žmogaus Sūnus galutinai paliko savo mirtingąją gyvybę materialiame kūne.

5. Sugrįžus į Kapernaumą

(1531.5) 137:5.1 Nors daugelis svečių pasiliko visai savaitei, kurios metu buvo švenčiamos vestuvės, bet Jėzus, su savo naujai pasirinktais mokiniais-apaštalais—Jokūbu, Jonu, Andriejumi, Petru, Pilypu, ir Natanieliumi—labai anksti kitą rytą išvyko į Kapernaumą, išėjo su niekuo neatsisveikinę. Jėzaus šeima ir visi jo draugai Kanoje labai nusiminė, nes jis taip netikėtai paliko juos, o Judas, Jėzaus jauniausiasis brolis, išėjo ieškoti jo. Jėzus ir jo apaštalai nuėjo tiesiai į Zabediejaus namus Betsaidoje. Šitoje kelionėje Jėzus su savo naujai pasirinktais pagalbininkais aptarė daugelį dalykų, kurie yra svarbūs ateinančiai karalystei, ir ypač juos perspėjo neužsiminti apie vandens pavertimą vynu. Jis taip pat jiems patarė savo būsimame darbe vengti Sepforio ir Tiberijaus miestų.

(1531.6) 137:5.2 Po vakarienės tą vakarą, šituose Zabediejaus ir Salomėjos namuose, buvo surengtas vienas svarbiausių pasitarimų per visą Jėzaus žemiškąją karjerą. Šitame susirinkime dalyvavo tiktai šeši apaštalai; Judas atėjo tada, kada jie ruošėsi išsiskirstyti. Šitie šeši pasirinkti vyrai atkeliavo iš Kanos į Betsaidą su Jėzumi, ėjo, tarsi, skrisdami oru. Jie buvo kupini vilties ir virpėjo nuo minties, jog Žmogaus Sūnus juos pasirinko artimais padėjėjais. Bet kai Jėzus ėmė jiems aiškinti, kas jis yra ir kokia turi būti jo misija žemėje ir kaip ji galbūt gali pasibaigti, jie buvo pritrenkti. Jie negalėjo suvokti., ką jis jiems sakė. Jie neteko žado; net ir Petras buvo prislėgtas tiek, jog to neįmanoma apsakyti. Tiktai giliai mąstantis Andriejus išdrįso atsakyti į Jėzaus patarimo žodžius. Kada Jėzus suprato, kad jo žinios jie nesuvokė, kada jis pamatė, kad jų idėjos apie žydų Mesiją buvo taip visiškai sustabarėjusios, tada jis pasiuntė juos ilsėtis, tuo tarpu jis vaikštinėjo ir šnekėjosi su savo broliu Judu. Ir prieš tai, kai Judas atsisveikino su Jėzumi, jis tarė su didžiuliu jausmu: “Mano tėve-broli, aš niekada tavęs nesupratau. Aš nesu įsitikinęs, ar tu esi tas, ką apie tave mus mokė motina, aš nevisiškai suvokiu ateinančią karalystę, bet aš tikrai žinau, jog tu esi galingas Dievo žmogus. Aš girdėjau tą balsą prie Jordano upės, ir aš tikiu į tave, nesvarbu, kas tu bebūtum.” Ir kada jis šitą pasakė, tada jis išėjo į savo namus Magdaloje.

(1532.1) 137:5.3 Tą naktį Jėzus nemiegojo. Užsimetęs naktinį apsiaustą, jis sėdėjo ant ežero kranto mąstydamas, mąstydamas iki kitos dienos aušros. Per tos nakties ilgas meditavimo valandas Jėzus aiškiai suvokė, kad jis niekada nesugebės savo pasekėjų priversti, kad jie žiūrėtų į jį, kokioje nors kitoje šviesoje, o ne kaip į ilgai lauktą Mesiją. Pagaliau jis suvokė, jog skelbti savąją žinią apie karalystę nėra kito būdo, išskyrus kaip Jono pranašystės išsipildymą, ir jam pačiam būti tokiam, kokio laukė žydai. Galų gale, nors jis ir nėra Dovydo tipo Mesijas, bet jis iš tikrųjų yra senųjų dvasingiau mąstančių išminčių pranašiškų žodžių išsipildymas. Iš tiesų jis niekada daugiau iki galo nebeneigė, kad jis nėra Mesijas. Jis nusprendė šitos sudėtingos situacijos galutinį išpainiojimą palikti Tėvo valios sprendimui.

(1532.2) 137:5.4 Kitą rytą Jėzus prie savo draugų prisijungė per pusryčius, bet jie buvo nelinksma grupė. Jis bendravo su jais ir baigęs valgyti subūrė juos aplink save, sakydamas: “Būtent manojo Tėvo valia yra tokia, kad mes kurį laiką palauktume šioje vietoje. Jūs girdėjote Joną sakant, kad jis atėjo parengti kelio karalystei; dėl to mums reikia palaukti Jono pamokslavimo užbaigimo. Kada savo darbą bus užbaigęs tas, kuris eina pirma Žmogaus Sūnaus, tada mes tikrai pradėsime skelbti karalystės gerąją naujieną.” Savo apaštalams jis nurodė grįžti namo, tuo tarpu pats išsiruošė su Zabediejumi į laivų dirbtuvę, pažadėdamas pasimatyti su jais kitą dieną sinagogoje, kur jis turėjo kalbėti, ir paskyrė susitikimą su jais to Sabato popietę.

6. Sabato dienos įvykiai

(1532.3) 137:6.1 Jėzaus pirmasis viešas pasirodymas po savojo krikšto buvo Kapernaumo sinagogoje Sabato dieną, kovo 2-ąją, 26 m. po Kr. gim. Sinagoga buvo perpildyta. Pasakojimą apie krikštą Jordano upėje dabar papildė šviežios naujienos iš Kanos apie tą vandenį ir vyną. Jėzus į garbės vietas pasodino savo šešis apaštalus, o drauge su jais sėdėjo jo materialaus kūno broliai Jokūbas ir Judas. Jo motina, parvykusi į Kapernaumą kartu su Jokūbu išvakarėse, taip pat dalyvavo, sėdėjo sinagogos moterų sekcijoje. Visa sinagoga įsitempusi laukė; visi tikėjosi pamatyti kokį nors nepaprastą viršgamtinės galios pasireiškimą, kuris tinkamai paliudytų to, kuris tą dieną turėjo jiems kalbėti, prigimtį ir valdžią. Bet jiems buvo skirta nusivilti.

(1532.4) 137:6.2 Kada Jėzus atsistojo, tada sinagogos valdytojas įteikė jam Raštų ritinėlį, ir jis skaitė iš pranašo Isajo: “Šitaip sako Viešpats: ‘Dangus yra manasis sostas, o žemė yra manasis pakojis. Kur yra tas namas, kurį pastatėte man? Ir kur gi yra mano gyvenamoji buveinė? Visa tai iš tikrųjų sukūrė manosios rankos,’ sako Viešpats. ‘Bet šituo žmogumi aš tikrai pasirūpinsiu, net ir tuo, kuris yra vargšas ir turi atgailaujančią dvasią, ir kuris dreba nuo manųjų žodžių.’ Klausykitės Viešpaties žodžio jūs tie, kurie drebate ir bijote: ‘Jūsų sielos broliai neapkentė jūsų ir išvijo jus dėl manojo vardo.” Bet tegul Viešpats būna pašlovintas. Jis tikrai jums pasirodys džiaugsme, o visi kiti tikrai bus sugėdinti. Balsas iš miesto, balsas iš šventovės, balsas iš Viešpaties sako: ‘Prieš patirdama gimdymo skausmus, ji pagimdė; prieš pajusdama skausmą, ji pagimdė žmogaus vaikelį.’ Kas gi girdėjo tokį dalyką? Argi galima priversti žemę pagimdyti per vieną dieną? Arba, argi gali nacija gimti iš karto? Bet Viešpats sako šitaip: ‘Štai aš paskleisiu ramybę kaip upę, ir net pagonių šlovė tikrai bus tokia, kaip tekanti upė. Kaip ir tą, kurį guodžia motina, taip ir aš iš tiesų guosiu jus. Ir jūs tikrai būsite guodžiami net ir Jeruzalėje. Ir kada šituos dalykus jūs pamatysite, tada jūsų širdys džiūgaus.’”

(1533.1) 137:6.3 Kada jis baigė skaityti, tada Jėzus atidavė ritinėlį jo saugotojui. Prieš atsisėsdamas jis tiesiog tarė: “Būkite kantrūs, ir jūs tikrai išvysite Dievo šlovę; ji tikrai bus net ir su visais tais, kurie bus su manimi ir šitokiu būdu išmoks vykdyti manojo Tėvo, kuris yra danguje, valią.” Ir žmonės išsiskirstė namo, stebėdamiesi, ką visa tai reiškia.

(1533.2) 137:6.4 Tą popietę Jėzus ir jo apaštalai, su Jokūbu ir Judu, sulipo į valtį ir nusiyrė netoli nuo kranto, kur sustojo, tuo tarpu jis pasakojo jiems apie ateinančią karalystę. Ir apie tai jie suprato daugiau negu trečiadienio naktį.

(1533.3) 137:6.5 Jėzus nurodė jiems imtis savo įprastų pareigų tol, kol “ateis karalystės valanda.” Ir tam, kad juos paskatintų, jis parodė pavyzdį sugrįždamas į nuolatinį darbą valčių dirbtuvėje. Paaiškinęs, jog kiekvieną vakarą po tris valandas jie turėtų paskirti savo būsimojo darbo apmąstymams ir pasirengimui, Jėzus toliau pasakė: “Mes tikrai visi liksime čia, kol man Tėvas lieps jus pakviesti. Dabar kiekvienas iš jūsų turite sugrįžti prie savo įprastų darbų tiesiog tarsi nieko nebūtų atsitikę. Niekam nepasakokite apie mane ir prisiminkite, jog manoji karalystė neturi ateiti su triukšmu ir magiškais kerais, bet vietoje šito ji turi ateiti dėka didžiulio pasikeitimo, kurį manasis Tėvas bus rūpestingai išvystęs jūsų širdyse ir širdyse tų, kurie bus tikrai pakviesti, kad šios karalystės tarybose prisijungtų prie jūsų. Dabar jūs esate mano draugai; aš pasitikiu jumis ir myliu jus; netrukus jūs turėsite tapti mano asmeniniais pagalbininkais. Būkite kantrūs, būkite nuoširdūs. Visada pakluskite Tėvo valiai. Pasiruoškite atsiliepti į karalystės pakvietimą. Nors jūs ir patirsite didžiulį džiaugsmą manojo Tėvo tarnystėje, bet taip pat jūs turėtumėte būti pasirengę ir nemalonumams, nes aš jus perspėju, jog daugelis į karalystę pateks tiktai patirdami didžiulius sukrėtimus. Bet tų, kurie karalystę yra suradę, džiaugsmas bus pilnas ir jie bus vadinami visos žemės palaimintaisiais. Bet nepuoselėkite netikrų vilčių; ties manaisiais žodžiais pasaulis suklups. Net ir jūs, mano draugai, nevisiškai suvokiate, ką aš atskleidžiu jūsų supainiotam protui. Nedarykite klaidos; mes pradedame dirbti tokiai kartai, kuri reikalauja ženklų. Žmonės reikalaus stebuklų kaip įrodymo, jog aš esu pasiųstas savojo Tėvo, o apreiškimo apie manojo Tėvo meilę jie neskubės pripažinti manosios misijos mandatu.”

(1533.4) 137:6.6 Tą vakarą, kada jie buvo sugrįžę į krantą, prieš jiems išsivaikštant savais keliais, Jėzus, stovėdamas prie vandens krašto, meldėsi: “Mano Tėve, dėkoju tau už šituos mažylius, kurie nepaisydami savo abejonių, jau ir dabar tiki. Ir dėl jų gerovės aš atsidėjau tam, kad vykdyčiau tavąją valią. Ir dabar teišmoksta jie būti kaip vienas, net ir taip, kaip vienas esame mes.”

7. Keturi mokymo mėnesiai

(1533.5) 137:7.1 Keturis ilgus mėnesius—kovą, balandį, gegužę, ir birželį—tęsėsi šitas laukimo laikas; Jėzus daugiau negu vieną šimtą kartų ilgai ir nuoširdžiai, nors pakiliai ir linksmai, kalbėjosi su šitais šešiais pagalbininkais ir savo paties broliu Jokūbu. Dėl ligų šeimoje, Judas retai kada turėjo galimybę dalyvauti šitose pamokose. Jokūbas, Jėzaus brolis, neprarado tikėjimo į jį, bet Marija per šituos delsimo ir neveikimo mėnesius beveik prarado viltį, susietą su savo sūnumi. Jos įtikėjimas, pakilęs į tokias viršūnes Kanoje, dabar nugrimzdo į naujus žemus lygius. Ji tiktai tegalėjo pasiduoti savo dažnai kartojamam protrūkiui: “Aš negaliu jo suprasti. Aš negaliu suvokti, ką visa tai reiškia.” Bet Jokūbo žmona daug prisidėjo prie to, kad Marijos drąsą palaikytų.

(1534.1) 137:7.2 Per visus šiuos keturis mėnesius šitie septyni tikintieji, vienas jo paties materialaus kūno brolis, su Jėzumi susipažino giliau; jie ėmė priprasti prie tos minties, jog gyvena su šituo Dievu-žmogumi. Nors jie vadino jį rabinu, bet mokėsi jo nebijoti. Jėzus turėjo tą neprilygstamą asmenybės taktą, kuris įgalino jį gyventi tarp jų taip, kad jo dieviškumas jų negąsdintų. Jiems iš tikrųjų buvo lengva būti “draugais su Dievu,” Dievu, įsikūnijusiu materialaus kūno pavidalu. Šitas laukimo metas žiauriai išbandė visą tikinčiųjų grupę. Nieko, absoliučiai nieko, stebuklingo neįvyko. Diena iš dienos jie dirbdavo savo įprastus darbus, tuo tarpu naktis po nakties jie sėdėdavo prie Jėzaus kojų. Ir juos drauge išlaikė jo neprilygstama asmenybė ir nuoširdūs žodžiai, kuriuos jis tardavo jiems vakaras po vakaro.

(1534.2) 137:7.3 Šitas laukimo ir mokymo laikotarpis buvo ypatingai sunkus Simonui Petrui. Jis visą laiką stengėsi įtikinti Jėzų pradėti karalystės skelbimą Galilėjoje, tuo metu Jonui toliau tebepamokslaujant Judėjoje. Bet Jėzaus atsakymas Petrui visada būdavo toks: “Būk kantrus, Simonai. Daryk pažangą. Mes tikrai nebūsime per daug pasirengę, kada Tėvas pakvies.” Ir Andriejus retkarčiais nuramindavo Petrą savo santūresniu ir filosofiniu patarimu. Andriejų nepaprastai paveikė Jėzaus žmogiškasis natūralumas. Jis niekada nepavargdavo mąstyti apie tai, kaip tas, kuris gyvena taip arti Dievo, gali būti toks draugiškas ir dėmesingas žmonėms.

(1534.3) 137:7.4 Per visą šį laikotarpį Jėzus sinagogoje kalbėjo tiktai du kartus. Iki to meto, kada pasibaigė daug šitų laukimo savaičių, pasakojimai apie jo krikštą ir Kanos vyną ėmė nurimti. Ir Jėzus pasirūpino tuo, jog per šitą laikotarpį daugiau neįvyktų jokių tariamų stebuklų. Bet nors jie ir gyveno taip ramiai Betsaidoje, bet pasakojimai apie Jėzaus neįprastus darbus buvo pasiekę Erodą Antipą, kuris savo ruožtu pasiuntė šnipus, kad šie nustatytų, ko jis siekia. Bet Erodas buvo labiau sunerimęs dėl Jono pamokslavimo. Jis nusprendė nekibti prie Jėzaus, kuris taip ramiai toliau dirbo Kapernaume.

(1534.4) 137:7.5 Per šitą laukimo laiką Jėzus stengėsi išmokyti savo pagalbininkus, kokio požiūrio jiems reikėtų laikytis įvairių religinių grupių ir politinių partijų Palestinoje atžvilgiu. Visada Jėzaus žodžiai būdavo tokie: “Mes stengiamės į save patraukti jas visas, bet mes nesame nė viena iš jų.”

(1534.5) 137:7.6 Raštininkai ir rabinai, paimti drauge, buvo vadinami fariziejais. Save jie vadino “partneriais.” Tarp žydų daugeliu atžvilgių jie buvo pažangi grupė, priėmusi daugelį mokymų, nevisiškai surandamų hebrajų raštuose, tokių, kaip tikėjimas į mirusiųjų prisikėlimą, tokią doktriną, kurią minėjo tiktai vėlesnysis pranašas Danielius.

(1534.6) 137:7.7 Sedukiečius sudarė šventikai ir kai kurie turtingi žydai. Jie nesiginčijo smulkmeniškai dėl įstatymo įgyvendinimo niuansų. Fariziejai ir sedukiečiai iš tiesų buvo religinės partijos, o ne sektos.

(1534.7) 137:7.8 Eseniečiai buvo tikra religinė sekta, kilusi per Makabėjų maištą, kurių reikalavimai kai kuriais atžvilgiais buvo reiklesni ir už fariziejų reikalavimus. Jie buvo perėmę daugelį persų tikėjimų ir papročių, gyveno kaip brolija vienuolynuose, susilaikydavo nuo vedybų, ir viskuo dalinosi bendrai. Jie specializavosi mokymuose apie angelus.

(1535.1) 137:7.9 Uolieji buvo žydų aršių patriotų grupė. Jie tvirtino, jog kovoje už išsivadavimą iš romėnų jungo priespaudos visi metodai yra pateisinami.

(1535.2) 137:7.10 Erodiečiai buvo grynai politinė partija, kuri pasisakė už išsilaisvinimą iš tiesioginio romėnų valdymo atkuriant Erodo dinastiją.

(1535.3) 137:7.11 Pačiame Palestinos viduryje gyveno samariečiai, su kuriais “žydai reikalų neturėjo,” nežiūrint to, kad didelė dalis jų pažiūrų buvo panaši į žydų mokymus.

(1535.4) 137:7.12 Visos šitos partijos ir sektos, įskaitant ir mažesniąją nazariečių broliją, tikėjo, jog kada nors ateis Mesijas. Jie visi laukė nacionalinio išvaduotojo. Bet Jėzus labai tiksliai paaiškino, kad jis ir jo mokiniai nebus sąjungininkai nė su viena iš šitų minties ar praktikos mokyklų. Žmogaus Sūnus neturi būti nei nazarietis, nei esenietis.

(1535.5) 137:7.13 Nors vėliau Jėzus savo apaštalams ir nurodė keliauti taip, kaip buvo keliavęs Jonas, skelbiant evangeliją ir mokant tikinčiuosius, bet akcentą jis suteikė tam, jog būtų skelbiama “dangaus karalystės geroji naujiena.” Savo pagalbininkams jis nepaliaujamai kartojo, kad jie turi “rodyti meilę, užuojautą, ir gailestingumą.” Jis nuo pat pradžių savo pasekėjus mokė, jog dangaus karalystė yra dvasinis patyrimas, turintis reikalo su Dievo įsiviešpatavimu žmonių širdyse.

(1535.6) 137:7.14 Jiems šitaip belaukiant, kada pradės aktyvų viešą pamokslavimą, Jėzus ir tas septynetas kiekvieną savaitę du vakarus praleisdavo sinagogoje studijuodami hebrajų raštus. Vėlesniaisiais metais po intensyvaus viešojo darbo periodų apaštalai šiuos keturis mėnesius prisimindavo kaip pačius brangiausius ir naudingiausius per visą savo bendravimą su Mokytoju. Jėzus šiuos vyrus mokė visko, ką tik jie galėjo įsisavinti. Jis nedarė tos klaidos, kad juos mokytų per daug. Jis negilino jų susipainiojimo tuo, kad pateiktų tiek tiesos, kad jie visiškai nebepajėgtų suvokti.

8. Pamokslas apie karalystę

(1535.7) 137:8.1 Sabato dieną, birželio 22-ąją, likus nedaug laiko iki jų išėjimo į pirmąją pamokslavimo kelionę ir praėjus maždaug dešimčiai dienų po Jono įkalinimo, Jėzus užėmė sinagogos sakyklą antrą kartą nuo to meto, kada savo apaštalus atsivedė į Kapernaumą.

(1535.8) 137:8.2 Iki jo pamokslo apie “Karalystę” likus kelioms dienoms, kada Jėzus dirbo valčių dirbtuvėse, Petras jam atnešė žinią apie Jono suėmimą. Jėzus dar kartą padėjo į šalį instrumentus, nusiėmė prijuostę, ir tarė Petrui: “Tėvo valanda atėjo. Pasiruoškime skelbti karalystės evangeliją.”

(1535.9) 137:8.3 Jėzus prie dailidės varstoto dirbo paskutinį kartą šitą antradienį, birželio 18-ąją, 26 m. po Kr. gim. Petras išskubėjo iš dirbtuvių ir įpusėjus popietei surinko visus savo draugus, ir palikęs juos giraitėje prie kranto, nuėjo ieškoti Jėzaus. Bet jo negalėjo surasti, nes Mokytojas buvo išėjęs į kitą giraitę melstis. Ir jie nepamatė jo iki vėlaus vakaro, kada jis sugrįžo į Zabediejaus namus ir paprašė valgyti. Kitą dieną jis nusiuntė savo brolį Jokūbą, kad paprašytų leidimo kalbėti sinagogoje ateinančio Sabato dieną. Ir sinagogos valdytojas buvo labai patenkintas, kad Jėzus vėl nori vesti pamaldas.

(1536.1) 137:8.4 Prieš tai, kada Jėzus pasakė šitą įsimintiną pamokslą apie Dievo karalystę, pirmą aiškų žingsnį į savo viešąją karjerą, jis perskaitė iš Raštų šitas eilutes: “Jūs man tikrai būsite šventikų karalystė, šventoji tauta. Jahvė yra mūsų teisėjas, Jahvė yra mūsų įstatymų suteikėjas, Jahvė yra mūsų karalius; jis mus išgelbės. Jahvė yra mano karalius ir mano Dievas. Jis yra didis karalius visai žemei. Meilės kupinas gerumas šitoje karalystėje yra skirtas Izraeliui. Tebūnie palaiminta Viešpaties šlovė, nes jis yra mūsų Karalius.”

(1536.2) 137:8.5 Užbaigęs skaityti, Jėzus pasakė:

(1536.3) 137:8.6 “Aš atėjau, kad paskelbčiau Tėvo karalystės įkūrimą. Ir šitą karalystę tikrai sudarys žydų ir pagonių, turtingų ir beturčių, laisvųjų ir pavergtųjų garbinančios sielos, nes manasis Tėvas nėra asmenų gerbėjas; jo meilė ir jo gailestingumas yra skirtas visiems.

(1536.4) 137:8.7 “Tėvas danguje siunčia savo dvasią tam, jog apsigyventų žmonių prote, ir kada žemėje savąjį darbą aš būsiu užbaigęs, tada lygiai taip visiems materialiems kūnams tikrai bus išlieta Tiesos Dvasia. Ir manojo Tėvo dvasia ir Tiesos Dvasia tikrai įkurdins jus dvasinio supratimo ir dieviškojo teisumo ateinančioje karalystėje. Manoji karalystė nėra iš šito pasaulio. Žmogaus Sūnus neves kariuomenių į mūšį tam, kad įtvirtintų valdžios sostą ar pasaulinės šlovės karalystę. Kada manoji karalystė bus tikrai atėjusi, tada Žmogaus Sūnų jūs tikrai pažinsite kaip Ramybės Princą, kaip amžinojo Tėvo atskleidimą. Šito pasaulio vaikai kariauja dėl šito pasaulio karalysčių įkūrimo ir išplėtimo, bet manieji mokiniai į dangaus karalystę tikrai įžengs savo moralių sprendimų ir savo dvasinių pergalių dėka; ir kada jie kartą įžengs į ją, tada jie tikrai suras džiaugsmą, teisumą, ir amžinąjį gyvenimą.

(1536.5) 137:8.8 “Tie, kurie pirmiausia stengiasi įeiti į šią karalystę, šitokiu būdu pradėdami ugdyti charakterio kilnumą, tokį, kaip ir manojo Tėvo, neužilgo tikrai turės ir visa kita, kas yra reikalinga. Bet jums aš labai nuoširdžiai sakau: Jeigu į šią karalystę nesistengsite patekti turėdami mažo vaiko tikėjimą ir pasitikėjimą, rodomą kitam, tai jūs tikrai jokiu būdu nebūsite į ją įleisti.

(1536.6) 137:8.9 “Tegu neapgauna jūsų tie, kurie ateina sakydami, jog čia yra ta karalystė arba ten yra ta karalystė, nes manojo Tėvo karalystė nėra susijusi su matomais ir materialiais dalykais. Ir šitoji karalystė yra net ir dabar tarp jūsų, nes ten, kur Dievo dvasia moko ir veda žmogaus sielą, ten tikrovėje ir yra dangaus karalystė. Ir šitoji Dievo karalystė yra teisumas, ramybė, ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.

(1536.7) 137:8.10 “Jonas iš tikrųjų jus krikštijo kaip atgailavimo ženklą ir dėl jūsų nuodėmių atleidimo, bet kada jūs įžengsite į dangaus karalystę, tada jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.

(1536.8) 137:8.11 “Manojo Tėvo karalystėje tikrai nebus nei žydų, nei pagonių, tiktai tie, kurie tarnystės pagalba siekia tobulumo, nes aš pareiškiu, jog tas, kuris manojo Tėvo karalystėje nori būti didis, pirmiausia turi tapti tarnu visiems. Jeigu savo bičiuliams jūs norite tarnauti, tuomet jūs tikrai sėdėsite su manimi mano karalystėje, net ir taip, kaip tarnaudamas tvarinio pavidalu, aš netrukus sėdėsiu su savo Tėvu jo karalystėje.

(1536.9) 137:8.12 “Šita naujoji karalystė yra kaip sėkla, auganti geroje lauko dirvoje. Ji vaisių iki galo sunokina pamažu. Nuo tos akimirkos, kai karalystė bus įkurta žmogaus širdyje, iki tos valandos, kada ši karalystė visiškai sunoks į visą laiką trunkančio teisumo ir amžinojo išgelbėjimo vaisių, praeis laiko.

(1536.10) 137:8.13 “Ir šitoji karalystė, kurią aš jums skelbiu, nėra valdžios ir gausos valda. Dangaus karalystė nėra valgis ir gėrimas, bet vietoje šito ji yra augančio teisumo ir didėjančio džiaugsmo gyvenimas tobulėjančioje manojo Tėvo, kuris yra danguje, tarnystėje. Nes, argi Tėvas nesakė apie savo vaikus pasaulyje: ‘Būtent tokia yra manoji valia, kad jie tikrai galiausiai turėtų būti tobuli, net ir tokie, koks tobulas esu aš.’

(1537.1) 137:8.14 “Aš atėjau skelbti karalystės gerąją naujieną. Aš neatėjau tam, kad apsunkinčiau sunkią naštą tų, kurie įeis į šitą karalystę. Aš skelbiu naują ir geresnį kelią, ir tie, kurie sugebės patekti į ateinančią karalystę, džiaugsis dieviškąja ramybe. Ir kad ir kiek jums tai kainuotų šito pasaulio daiktais, nesvarbu, kokią kainą jūs turėtumėte sumokėti tam, kad patektumėte į dangaus karalystę, bet jūs patirsite daug kartų didesnį džiaugsmą ir dvasinį vystymąsi šitame pasaulyje, ir toje epochoje, kuri bus amžinajame gyvenime.

(1537.2) 137:8.15 “Įėjimo į Tėvo karalystę nelydi žygiuojančios armijos, nelydi šito pasaulio karalysčių nugalėjimas, taip pat nelydi ir nelaisvės jungo nusimetimas. Dangaus karalystė yra šalia, ir visi tie, kurie įžengs į ją, tikrai patirs didžiulę laisvę ir džiaugsmingą išgelbėjimą.

(1537.3) 137:8.16 “Šitoji karalystė yra amžinasis viešpatavimas. Tie, kurie įeis į šią karalystę, tikrai pakils pas mano Tėvą; jie tikrai pasieks jo šlovės dešiniąją ranką Rojuje. Ir visi tie, kurie įeis į dangaus karalystę, tikrai taps Dievo sūnumis, ir ateities amžiuje šitaip iš tiesų jie pakils pas Tėvą. Ir aš neatėjau tam, kad kviesčiau būsimus teisiuosius, bet atėjau kviesti nusidėjėlių ir visų tų, kurie yra išalkę ir ištroškę dieviškojo tobulumo teisumo.

(1537.4) 137:8.17 “Jonas atėjo skelbdamas atgailavimą, kad jus karalystei paruoštų; dabar atėjau aš, kad skelbčiau įtikėjimą, Dievo dovaną, kaip tą kainą už patekimą į dangaus karalystę. Jeigu tiktai jūs tikrai tikite, jog manasis Tėvas jus myli begaline meile, tuomet jūs esate Dievo karalystėje.”

(1537.5) 137:8.18 Šitaip pakalbėjęs, jis atsisėdo. Visus, kurie klausėsi, jo žodžiai pritrenkė. Jo mokiniai buvo sužavėti. Bet gerosios naujienos žmonės nebuvo pasirengę priimti iš šito Dievo-žmogaus lūpų. Maždaug vienas trečdalis iš tų, kurie jo klausėsi, šia žinia tikėjo, nors jie ir negalėjo iki galo jos suprasti; maždaug vienas trečdalis tokią grynai dvasinę lauktos karalystės sampratą savo širdyse pasiruošė atmesti, tuo tarpu likęs vienas trečdalis jo mokymo negalėjo suvokti, didelė dalis tikrai buvo įsitikinusi, kad jis “yra pamišęs.”

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved