138 Dokumentas - Karalystės pasiuntinių rengimas

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

138 Dokumentas

Karalystės pasiuntinių rengimas


(1538.1) 138:0.1 PASAKĘS pamokslą apie “Karalystę,” Jėzus tą popietę sukvietė šešis apaštalus draugėn ir ėmė atskleisti savo planus aplankyti miestus aplink Galilėjos Jūrą ir jos apylinkėse. Jo broliai Jokūbas ir Judas buvo labai įskaudinti, nes į šitą pasitarimą jų nepakvietė. Iki šio laiko jie laikėsi nuomonės, jog priklauso Jėzaus pagalbininkų vidaus ratui. Bet Jėzus planavo artimų giminaičių tarp apaštališkųjų karalystės reguliuotojų šito korpuso narių neturėti. Dėl to, kad į tą nedidelį skaičių išrinktųjų Jokūbas ir Judas nebuvo įtraukti, taip pat ir dėl to, kad visą laiką po Kanos patyrimo jis akivaizdžiai nuo savo motinos tolo, tarp Jėzaus ir jo šeimos ėmė atsirasti vis platėjanti bedugnė. Šita situacija tęsėsi per visą jo viešą tarnavimą—jie beveik jį atstūmė—ir šitie nesutarimai buvo visiškai pašalinti tiktai po jo mirties ir prisikėlimo. Jo motina nuolat svyravo tarp tikėjimo ir vilties pulsuojančių požiūrių ir vis augančių nusivylimo, pažeminimo, ir nevilties emocijų. Tiktai Rūta, šeimoje pati jauniausioji, savo tėvui-broliui išliko nepalaužiamai ištikima.

(1538.2) 138:0.2 Iki pat prisikėlimo, visa Jėzaus šeima buvo labai mažai kuo susijusi su jo tarnavimu. Jeigu pranašas yra gerbiamas, bet tiktai ne savo paties šalyje, tai jis sulaukia supratingo pripažinimo, bet tik ne savo šeimoje.

1. Paskutinieji nurodymai

(1538.3) 138:1.1 Kitą dieną, sekmadienį, birželio 23-ąją, 26 m. po Kr. gim., šitam šešetui Jėzus perteikė savo paskutiniuosius nurodymus. Jis nurodė jiems išvykti po du tam, kad mokytų karalystės gerosios naujienos. Jis uždraudė jiems krikštyti ir patarė viešai nepamokslauti. Jis toliau aiškino, kad vėliau jis leis jiems pamokslauti viešai, bet dabar kurį laiką, ir dėl daugelio priežasčių, jis norėjo, kad jie įgytų praktinio patyrimo, kaip asmeniškai bendrauti su savo bičiuliais žmonėmis. Jėzus turėjo tikslą jų pirmąją kelionę paversti vien tiktai asmeninio darbo kelione. Nors šitas pareiškimas tam tikra prasme sukėlė apaštalų nusivylimą, bet vis tik jie suprato, bent jau iš dalies, Jėzaus priežastį, kodėl šitokiu būdu pradedamas karalystės skelbimas, ir jie išėjo geros nuotaikos ir kupini entuziazmo. Jis išsiuntė juos po du, Jokūbas ir Jonas išėjo į Cheresą, Andriejus ir Petras ėjo į Kapernaumą, tuo tarpu Pilypas ir Natanielius nuėjo į Tarikėją.

(1538.4) 138:1.2 Prieš jiems pradedant šitą pirmąją dviejų savaičių tarnystę, Jėzus jiems pranešė, kad jis nori įšventinti dvylika apaštalų tam, jog karalystės darbą jie tęstų po jo išvykimo, ir kiekvienam iš savo pirmųjų atsivertėlių nurodė pasirinkti po vieną vyrą į numatomo apaštalų korpuso narius. Jonas prašneko, klausdamas: “Bet, Mokytojau, ar šitie šeši vyrai taps mūsų rato nariais ir naudosis viskuo lygiai su mumis, kurie su tavimi buvo nuo to momento prie Jordano upės ir klausėsi visų tavo mokymų ruošiantis šitam, mūsų pirmajam darbui karalystės labui?” Ir Jėzus atsakė: “Taip, Jonai, tie vyrai, kuriuos jūs pasirinksite, tikrai taps kaip vienas su mumis, ir jūs išmokysite juos visko, kas susiję su karalyste, net ir taip, kaip mokiau jus aš.” Šitaip taręs, Jėzus paliko juos.

(1539.1) 138:1.3 Šešetas nesiskirstė, kad eitų į savo darbus, tol, kol diskusijoje nepasikeitė savo samprotavimais apie Jėzaus nurodymus, jog kiekvienas iš jų turėtų pasirinkti po naują apaštalą. Pagaliau Andriejaus nuomonė paėmė viršų, ir jie išėjo į savo tarnystę. Iš esmės Andriejus pasakė: “Mokytojas yra teisus; mūsų yra per mažai, kad aprėptume šitą darbą. Reikia didesnio skaičiaus mokytojų, ir Mokytojas mums parodė didžiulį pasitikėjimą tuo, kad mums patikėjo pasirinkti šituos šešis naujus apaštalus.” Šitą rytą, kada jie išsiskyrė, kad išeitų į savo darbus, kiekvienas širdyje šiek tiek jautė užslopintą nusiminimą. Jie žinojo, kad jiems trūks Jėzaus, ir dar prisidėjo baimė ir drovumas, jie visiškai ne taip įsivaizdavo dangaus karalystės paskelbimą.

(1539.2) 138:1.4 Buvo sutarta, jog šitas šešetas turi dirbti dvi savaites, po šito jie turi sugrįžti į Zabediejaus namus pasitarimui. Tuo tarpu Jėzus išėjo į Nazaretą aplankyti Juozapo ir Simono ir kitų savo šeimos narių, gyvenančių tose apylinkėse. Jėzus padarė viską, kas tiktai yra žmogiškai įmanoma, kas derinasi su jo pasišventimu vykdyti savo Tėvo valią, kad išlaikytų savosios šeimos pasitikėjimą ir meilę. Šituo požiūriu savąją pareigą jis atliko daugiau negu iki galo.

(1539.3) 138:1.5 Tuo metu, kada apaštalai buvo išvykę su šita misija, Jėzus daug mąstė apie Joną, dabar sėdintį kalėjime. Buvo didžiulė pagunda panaudoti savo potencialias galias, kad jis būtų išvaduotas, bet dar kartą jis pakluso tam, “kad vykdytų Tėvo valią.”

2. Tų šešių parinkimas

(1539.4) 138:2.1 Šita pirmoji misionieriška šešeto kelionė buvo itin sėkminga. Jie visi atrado tiesioginio ir asmeninio ryšio su žmonėmis didžiulę vertę. Jie sugrįžo pas Jėzų daug geriau suvokdami, kad, pagaliau, religija yra grynai ir visiškai asmeninio patyrimo reikalas. Jie ėmė jausti, kaip paprasti žmonės yra išalkę klausytis žodžių apie religinę paguodą ir dvasinį sustiprinimą. Susirinkę aplink Jėzų, jie visi troško šnekėti vienu metu, bet Andriejus ėmėsi vadovavimo, ir, kada jis suteikdavo žodį kiekvienam atskirai, tada jie pateikė savo oficialius pranešimus Mokytojui ir pristatė savo pasirinktus kandidatus į šešis naujus apaštalus.

(1539.5) 138:2.2 Jėzus, po to, kada kiekvienas vyras pristatė savąjį kandidatą į naujus apaštalus, paprašė visus kitus balsuoti dėl tokio paskyrimo; tokiu būdu visus šešis naujus apaštalus oficialiai priėmė visi šeši senesnieji. Tada Jėzus pranešė, kad jie visi šituos kandidatus aplankys ir pakvies juos į tarnystę.

(1539.6) 138:2.3 Naujai pasirinkti apaštalai buvo šie:

(1539.7) 138:2.4 1. Motiejus Levis, mokesčių rinkėjas iš Kapernaumo, kurio kontora buvo šiek tiek į rytus nuo miesto, netoli nuo Betanijos ribų. Jį pasirinko Andriejus.

(1539.8) 138:2.5 2. Tomas Didymus, žvejys iš Tarikėjos ir kažkada dirbęs dailide ir mūrininku Gadare. Jį pasirinko Pilypas.

(1539.9) 138:2.6 3. Jokūbas Alfiejus, žvejys ir ūkininkas iš Chereso, buvo parinktas Jokūbo Zabediejaus.

(1539.10) 138:2.7 4. Judas Alfiejus, Jokūbo Alfiejaus brolis dvynys, taip pat žvejys, buvo parinktas Jono Zabediejaus.

(1540.1) 138:2.8 5. Simonas Uolusis, buvo aukštas pareigūnas patriotinėje Uoliųjų organizacijoje, tų pareigų jis atsisakė tam, kad prisijungtų prie Jėzaus apaštalų. Prieš prisijungdamas prie Uoliųjų, Simonas buvo pirklys. Jį pasirinko Petras.

(1540.2) 138:2.9 6. Judas Iskarijotas, buvo turtingų žydų tėvų, gyvenančių Jeriche, vienintelis sūnus. Jis buvo prisidėjęs prie Jono Krikštytojo, ir jo sedukiečiai tėvai buvo jo atsižadėję. Šituose kraštuose jis ieškojosi darbo, kada jį surado Jėzaus apaštalai, ir iš esmės dėl jo patyrimo finansų srityje, Natanielius jį pakvietė įsijungti į jų gretas. Judas Iskarijotas tarp tų dvylikos apaštalų buvo vienintelis iš Judėjos.

(1540.3) 138:2.10 Jėzus visą dieną praleido su šešetu, atsakinėdamas į jų klausimus ir klausydamasis jų pasakojimų smulkmenų, nes jie patyrė daug įdomaus ir naudingo, apie ką norėjo papasakoti. Jie dabar matė Mokytojo plano išmintį išsiųsti juos tam, kad dirbtų ramiai ir asmeniškai prieš tai, kada jie imsis rimtesnių viešų pastangų.

3. Motiejaus ir Simono pakvietimas

(1540.4) 138:3.1 Kitą dieną Jėzus ir tas šešetas išėjo pakviesti Motiejaus, mokesčių surinkėjo. Motiejus jų laukė, sutvarkęs savąsias knygas ir pasiruošęs perduoti savosios kontoros reikalus savo broliui. Kada jie priėjo prie mokesčių rinkėjo namo, tada Andriejus į priekį išėjo su Jėzumi, kuris, žiūrėdamas Motiejui į akis, tarė: “Eik su manimi.” Ir šis atsistojo ir įėjo į savo namą kartu su Jėzumi ir apaštalais.

(1540.5) 138:3.2 Motiejus pasakė Jėzui apie pobūvį, kurį jis rengia tą vakarą, bent jau, kad jis nori surengti tokią vakarienę savo šeimai ir draugams, jeigu tik Jėzus pritartų tam ir sutiktų būti garbės svečias. Ir Jėzus linktelėjo galvą sutikdamas. Tada Petras pasivedė Motiejų į šalį ir paaiškino, kad jis buvo pakvietęs kažkokį Simoną prisijungti prie apaštalų ir užsitikrino jo sutikimą, kad Simonas į šitas vaišes taip pat būtų pakviestas.

(1540.6) 138:3.3 Po vidurdienio pietų Motiejaus namuose jie visi nuėjo su Petru pakviesti Simono Uoliojo, kurį surado savo senosios veiklos vietoje, kurią dabar tvarkė jo sūnėnas. Kai Petras drauge su Jėzumi priėjo prie Simono, Mokytojas pasveikino šitą ugningą patriotą ir tiktai teištarė: “Eik su manimi.”

(1540.7) 138:3.4 Jie visi sugrįžo į Motiejaus namus, kur iki vakarinio valgio valandos daug kalbėjo apie politiką ir religiją. Levio šeima ilgą laiką užsiiminėjo verslu ir mokesčių rinkimu; dėl to didelę dalį svečių, kuriuos Motiejus buvo pakvietęs į šitą pobūvį, fariziejai būtų pavadinę “publikanais ir nusidėjėliais.”

(1540.8) 138:3.5 Tomis dienomis, kada tokios rūšies priėmimas-pobūvis būdavo rengiamas įžymaus asmens garbei, egzistavo paprotys, pagal kurį bet kas, kam buvo įdomu, galėdavo vaikščioti po pobūvio kambarį ir žiūrėti į valgančius svečius ir klausytis garbingų žmonių pokalbių ir kalbų. Todėl, šita proga dalyvavo didžioji dalis Kapernaumo fariziejų, kad pasižiūrėtų, kaip šito neįprasto visuomeninio suėjimo metu elgiasi Jėzus.

(1540.9) 138:3.6 Vakarienei tęsiantis, vakarieniaujančiųjų džiugesys pasiekė geros nuotaikos viršūnę, ir visiems buvo taip malonu, kad stebintys fariziejai, mintyse, ėmė kritikuoti Jėzų, kad jis dalyvauja tokiame lengvabūdiškame ir nerūpestingame pobūvyje. Vėliau vakare, kada jie sakė kalbas, vienas iš pagiežingesnių fariziejų nuėjo tiek toli, kad ėmė Petrui kritikuoti Jėzaus elgesį, sakydamas: “Kaip tu drįsti mokyti, kad šitas vyras yra teisus, kada jis valgo su publikanais ir nusidėjėliais ir leidžia sau šitaip dalyvauti tokiose nerūpestingo malonumo scenose.” Petras pašnibždomis šią kritiką persakė Jėzui prieš jam išsakant atsisveikinimo palaiminimą susirinkusiesiems. Kada prašneko Jėzus, tada jis pasakė: “Šitą vakarą atėjus čia, kad pasveikinčiau Motiejų ir Simoną, priimtus į mūsų draugiją, man džiugu matyti jūsų nerūpestingumą ir gerą susibūrimo nuotaiką, bet jūs turėtumėte džiūgauti dar daugiau, nes daugelis iš jūsų suras įėjimą į ateinančią dvasios karalystę, kurioje jūs tikrai dar didesniu laipsniu džiaugsitės dangaus karalystės dovanomis. O tiems, kurie mintyse mane kritikuoja, nes aš atėjau čia, kad pasilinksminčiau kartu su šitais draugais, tai leiskite man pasakyti, jog aš atėjau, kad paskelbčiau džiaugsmą visuomenės atstumtiesiems ir laisvę moraliniams belaisviams. Argi man reikia priminti jums, jog tiems, kurie yra sveiki, daktaro nereikia, bet jo reikia tiems, kurie negaluoja? Aš atėjau ne tam, jog pakviesčiau teisiuosius, bet kad pakviesčiau nusidėjėlius.”

(1541.1) 138:3.7 Ir iš tikrųjų buvo keistas vaizdas visoje žydijoje: matyti teisaus charakterio ir kilnių jausmų vyrą laisvai ir džiaugsmingai bendraujantį su paprastais žmonėmis, net ir su nereliginga ir malonumų siekiančia mokesčių rinkėjų ir menamų nusidėjėlių minia. Simonas Uolusis troško pasakyti kalbą šitame susibūrime Motiejaus namuose, bet Andriejus, žinodamas, kad Jėzus nenori, jog ateinanti karalystė būtų painiojama su uoliųjų judėjimu, įtikino jį susilaikyti nuo bet kokių viešų pastabų.

(1541.2) 138:3.8 Jėzus ir apaštalai tą naktį liko Motiejaus namuose, ir kada žmonės išsivaikščiojo namo, tada jie tik ir kalbėjo apie vienintelį dalyką: apie Jėzaus gerumą ir draugiškumą.

4. Dvynių pakvietimas

(1541.3) 138:4.1 Ryte visi devyni valtimi išplaukė į Cheresą, kad oficialiai pakviestų kitus du apaštalus, Jokūbą ir Judą Alfiejaus sūnus dvynius, kuriuos pasirinko Zabediejaus Jokūbas ir Jonas. Žvejai dvyniai tikėjosi, kad Jėzus ir jo apaštalai atvyks, todėl ir laukė jų ant kranto. Jokūbas Zabediejus pristatė Mokytoją šiems Chereso žvejams, ir Jėzus, įdėmiai žvelgdamas į juos, linktelėjo galvą ir tarė: “Eikite kartu su manimi.”

(1541.4) 138:4.2 Tą popietę, kurią jie praleido drauge, Jėzus jiems iki galo išaiškino, kaip jie turi elgtis dalyvaudami šventiniuose susibūrimuose, savo pastabas užbaigdamas šitaip: “Visi žmonės yra mano broliai. Mano Tėvas danguje neniekina nė vieno mūsų sukurto tvarinio. Dangaus karalystė yra atvira visiems vyrams ir visoms moterims. Nė vienas žmogus negali užtrenkti gailestingumo durų nė prieš vieną išalkusią sielą, kuri norėtų patekti į ją. Mes tikrai valgysime kartu su visais, kurie trokšta išgirsti apie karalystę. Kada mūsų Tėvas danguje iš viršaus žvelgia į žmones, tada jie visi yra vienodi. Būtent dėl to neatsisakykite atsilaužti duonos su farizieju ar nusidėjėliu, su sedukiečiu ar mokesčių rinkėju, su romėnu ar žydu, su turtingu ar vargšu, su laisvu ar pavergtu. Karalystės durys yra plačiai atvertos visiems tiems, kurie trokšta pažinti tiesą ir surasti Dievą.”

(1541.5) 138:4.3 Tą naktį per kuklią vakarienę Alfiejaus namuose, broliai dvyniai buvo priimti į apaštalų šeimą. Vėliau tą vakarą savo apaštalams Jėzus surengė pirmąją pamoką apie nešvarių dvasių kilmę, prigimtį, ir likimą, bet jie negalėjo suvokti to, ką jis jiems aiškino, reikšmės. Jiems buvo labai lengva mylėti Jėzų ir juo žavėtis, bet labai sunku suprasti didelę dalį jo mokymų.

(1542.1) 138:4.4 Po nakties poilsio visa grupė, kurią dabar sudarė vienuolika narių, valtimi nuplaukė į Tarikėją.

5. Tomo ir Judo pakvietimas

(1542.2) 138:5.1 Žvejys Tomas ir klajūnas Judas sutiko Jėzų ir apaštalus prie žvejų valčių prieplaukos Tarikėjoje, ir Tomas grupę nusivedė į netoli esančius savo namus. Dabar Pilypas pristatė Tomą kaip savo pasirinktąjį kandidatą į apaštalus, o Natanielius supažindino su Judu Iskarijotu, Judėjos gyventoju, vertu tokios pačios garbės. Jėzus pasižiūrėjo į Tomą ir tarė: “Tomai, tau stinga tikėjimo; nepaisant šito, aš priimu tave. Eik su manimi.” Judui Iskarijotui Mokytojas pasakė: “Judai, mes esame visi iš vieno materialaus kūno, ir aš, priimdamas tave į mūsų būrį, meldžiu, kad tu visada būtum ištikimas savo Galilėjos sielos broliams. Eik su manimi.”

(1542.3) 138:5.2 Kada jie pasistiprino, tada Jėzus nusivedė tuos dvylika nuošaliau, kad kurį laiką su jais pasimelstų ir paaiškintų jiems apie Šventosios Dvasios prigimtį ir veikimą, bet ir vėl iš tiesų jiems didžiąja dalimi nepavyko suprasti šitų nuostabių tiesų, kurių jis stengėsi juos išmokyti, prasmės. Vienas suprasdavo vieną vietą, o kitas suvokdavo kitą, bet nė vienas negalėjo aprėpti jo mokymo visumos. Jie visada darydavo tą pačią klaidą, mėgindami naująją Jėzaus evangeliją pritaikyti prie savo religinio tikėjimo senųjų formų. Jie negalėjo suvokti tos minties, kad Jėzus atėjo skelbti naują išgelbėjimo evangeliją ir sukurti naują kelią, kaip surasti Dievą; jie nesuvokė, kad jis yra Tėvo danguje naujasis apreiškimas.

(1542.4) 138:5.3 Kitą dieną Jėzus savo dvylika apaštalų paliko vienus; jis norėjo, kad jie susipažintų tarpusavyje, ir troško, kad jie vieni pasišnekėtų apie tai, ko jis buvo juos mokęs. Mokytojas sugrįžo vakarienei, ir po vakarienės jis pasakojo jiems apie serafimų tarnystę, ir kai kurie apaštalai jo mokymą suvokė. Jie pernakvojo, o kitą dieną valtimi išplaukė į Kapernaumą.

(1542.5) 138:5.4 Zabediejus ir Solomėja buvo persikėlę gyventi pas savo sūnų Dovydą, taip, kad savo didžiulį namą galėjo perduoti Jėzui ir jo dvylikai apaštalų. Čia Jėzus praleido ramų Sabatą su savo pasirinktaisiais pasiuntiniais; jis išsamiai juos supažindino su planais, susijusiais su karalystės skelbimu, ir iki galo paaiškino, kodėl buvo svarbu vengti bet kokių susirėmimų su pilietine valdžia, pasakydamas: “Jeigu pilietinius valdovus būtina barti, tai šitą užduotį palikite man. Žiūrėkite, kad nepasmerktumėte Cezario arba jo tarnų.” Būtent tą patį vakarą Judas Iskarijotas pasivedė Jėzų į šalį, kad pasiteirautų, kodėl nieko nebuvo padaryta dėl to, kad Jonas būtų ištrauktas iš kalėjimo. Ir Judas nevisiškai buvo patenkintas Jėzaus požiūriu.

6. Intensyvaus mokymo savaitė

(1542.6) 138:6.1 Kita savaitė buvo skirta intensyviam mokymui. Kiekvieną dieną šeši nauji apaštalai būdavo atiduodami atitinkamai į juos pasirinkusių apaštalų rankas, kad su jais išsamiai pakartotų viską, ką šie patys buvo sužinoję ir patyrę rengdamiesi karalystės darbui. Senesnieji apaštalai rūpestingai pakartojo, naujųjų šešių labui, Jėzaus mokymus iki pat tos valandos. Vakarais jie visi susirinkdavo Zabediejaus sode, kad juos mokytų Jėzus.

(1542.7) 138:6.2 Būtent šituo metu Jėzus nustatė laisvą dieną poilsiui ir atsipalaidavimui savaitės viduryje. Ir šito atsipalaidavimo plano turėti vieną laisvą dieną per savaitę jie laikėsi per visą jo likusį materialųjį gyvenimą. Kaip taisyklė, jie niekada nevykdė savo įprastinės veiklos trečiadieniais. Šitą kiekvienos savaitės poilsio dieną Jėzus paprastai atsiskirdavo nuo jų, sakydamas: “Mano vaikai, eikite dienai poilsio. Pailsėkite nuo sunkių karalystės darbų ir pasidžiaukite atsipalaidavimu, kuris ateina, jums sugrįžus prie savo ankstesniųjų užsiėmimų arba atradus naujas poilsio veiklos formas.” Nors Jėzui, šituo savo žemiškojo gyvenimo periodu, iš tikrųjų nereikėjo šitos poilsio dienos, bet jis laikėsi šito plano, kadangi žinojo, jog taip yra geriausia jo žmogiškiesiems pagalbininkams. Jėzus buvo auklėtojas—Mokytojas; jo padėjėjai buvo jo auklėtiniai—mokiniai.

(1543.1) 138:6.3 Jėzus stengėsi savo apaštalams išaiškinti skirtumą tarp savo mokymų ir savo gyvenimo tarp jų ir tų mokymų, kurie vėliau gali atsirasti apie jį. Jėzus sakė: “Manoji karalystė ir su ja susijusi evangelija tikrai bus jūsų žinios pagrindas. Nenuklyskite į pamokslavimą apie mane ir apie mano mokymus. Skelbkite karalystės evangeliją ir atskleiskite mano apreiškimą apie Tėvą danguje, bet nenusukite klaidingai į šalutinius takus, kad kurtumėte legendas ir kultą, kurie būtų susiję su tikėjimais ir mokymais apie mano tikėjimus ir mokymus.” Bet ir vėl jie nesuprato, kodėl jis šitaip pasakė, ir nė vienas vyras neišdrįso paklausti, kodėl gi jis juos šitaip moko.

(1543.2) 138:6.4 Šitų ankstyvųjų mokymų metu Jėzus stengėsi kiek įmanoma vengti prieštaravimų su savo apaštalais, išskyrus tuomet, kai tai būdavo susiję su klaidingomis sampratomis apie jo Tėvą danguje. Tokiais atvejais jis niekada nedvejodavo, kad klaidingus tikėjimus ištaisytų. Jėzaus gyvenimas Urantijoje po pakrikštijimo teturėjo vienintelį motyvą, ir tai buvo noras geriau ir teisingiau apreikšti savo Rojaus Tėvą; jis buvo naujojo ir geresniojo kelio pas Dievą, įtikėjimo ir meilės kelio, pirmeivis. Visą laiką jis savo apaštalus ragino: “Eikite ieškoti nusidėjėlių; suraskite prislėgtuosius ir nuraminkite sunerimusius.”

(1543.3) 138:6.5 Jėzus situaciją valdė tobulai; jis turėjo neribotą galią, kurią galėjo panaudoti tam, kad paremtų savo misiją, bet jis visiškai pasitenkino tomis priemonėmis ir asmenybėmis, į kurias didžioji dauguma žmonių būtų žiūrėjusi kaip į nepakankamas ir būtų laikiusi nereikšmingomis. Jis vykdė nepaprastai stulbinančių galimybių misiją, bet jis primygtinai reikalavo, kad jo Tėvo reikalas būtų tvarkomas pačiu ramiausiu ir nepastebimu būdu; jis rūpestingai vengė bet kokio galios demonstravimo. Ir dabar jis planavo dirbti tyliai, bent jau kelis mėnesius, su savo apaštalais Galilėjos Jūros apylinkėse.

7. Kitas nusivylimas

(1543.4) 138:7.1 Jėzus buvo suplanavęs penkių mėnesių asmeninio darbo ramią misionierišką veiklą. Jis apaštalams nesakė, kiek ji turi tęstis; jie dirbo savaitė po savaitės. Ir anksti savaitės šitą pirmąją dieną, kai tik jis ruošėsi tai pranešti savo dvylikai apaštalų, Simonas Petras, Jokūbas Zabediejus, ir Judas Iskarijotas atėjo su juo pasikalbėti atskirai. Pasivedęs Jėzų į šalį, Petras išdrįso paklausti: “Mokytojau, mes atėjome savo draugų nuoširdžiu prašymu pasiteirauti, ar dabar nėra pribrendęs laikas įžengti į karalystę. Ir, ar tu paskelbsi tą karalystę Kapernaume, ar mes turime eiti į Jeruzalę? Ir kada mes tikrai sužinosime, kiekvienas iš mūsų, kokias pareigas turėsime užimti su tavimi karalystės kūrime —” ir Petras būtų toliau klausęs, bet Jėzus perspėdamas pakėlė ranką ir jį sustabdė. Ir pamojęs likusiems apaštalams, stovintiems netoliese, prisijungti prie jų, Jėzus tarė: “Mano mažieji vaikai, kiek man dar reikės taikstytis su jumis! Argi aš nepaaiškinau jums, kad manoji karalystė nėra iš šito pasaulio? Aš gi jums daug kartų esu sakęs, jog aš neatėjau tam, kad sėsčiau į Dovydo sostą, ir dabar, kaip čia yra, kad jūs teiraujatės, kokią vietą kiekvienas iš jūsų užims Tėvo karalystėje? Argi jūs negalite suvokti, jog aš jus pakviečiau dvasinės karalystės ambasadoriais? Argi jūs nesuprantate, jog greitai, labai greitai, jūs turėsite atstovauti man šiame pasaulyje ir karalystės skelbime, net ir taip, kaip dabar aš atstovauju savajam Tėvui, kuris yra danguje? Ar gali būti taip, jog aš pasirinkau jus ir mokiau jus kaip karalystės žinianešius, ir vis tiek jūs nesuvokiate ateinančios dieviškojo pranašumo karalystės žmonių širdyse pobūdžio ir reikšmės? Mano draugai, paklausykite manęs dar kartą. Išmeskite iš galvos šitą idėją, jog manoji karalystė yra galios valdžia arba šlovės viešpatavimas. Iš tikrųjų, visa galia danguje ir žemėje netrukus bus atiduota į mano rankas, bet tai nėra Tėvo valia, kad šitą dieviškąją dovaną mes panaudotume tam, jog šlovintume patys save šitoje epochoje. Kitoje epochoje jūs iš tikrųjų sėdėsite su manimi galioje ir šlovėje, bet mums dabar reikia atsiduoti Tėvo valiai ir toliau su nuolankiu paklusnumu vykdyti jo valią žemėje.”

(1544.1) 138:7.2 Dar kartą iš tiesų jo pagalbininkai buvo pritrenkti, netekę žado. Jėzus išsiuntė juos po du, kad pasimelstų, paprašęs sugrįžti pas jį vidurdienį. Šitą lemtingą vidurdienį kiekvienas iš jų stengėsi surasti Dievą, ir kiekvienas stengėsi pralinksminti ir sustiprinti savo partnerį, ir jie sugrįžo pas Jėzų, kaip jis ir buvo prašęs.

(1544.2) 138:7.3 Dabar Jėzus jiems papasakojo apie Jono atėjimą, pakrikštijimą Jordano upėje, vestuvių šventę Kanoje, neseną tų šešių pasirinkimą, ir savo paties materialaus kūno brolių atskyrimą nuo jų, ir įspėjo juos, kad karalystės priešai taip pat stengsis juos patraukti į šalį. Po šito trumpo, bet nuoširdaus pokalbio visi apaštalai, vadovaujami Petro, atsistojo, kad pareikštų savo amžiną atsidavimą savo Mokytojui ir prisiektų savo nepalaužiamą ištikimybę karalystei, kaip tą išreiškė Tomas: “Šitai ateinančiai karalystei, nesvarbu, kokia ji, ir net jeigu aš ir ne iki galo ją suprantu.“ Jie visi tikrai tikėjo į Jėzų, nors ir ne iki galo suprato jo mokymus.

(1544.3) 138:7.4 Jėzus dabar paklausė, kiek pinigų jie turi su savimi; jis taip pat pasiteiravo, kaip jie pasirūpino savo šeimomis. Kada paaiškėjo, jog vargu ar jie turi pakankamai pinigų tam, kad patys pragyventų dvi savaites, tada jis tarė: “Tai nėra manojo Tėvo valia, kad mes savo darbą pradėtume šitokiu būdu. Mes tikrai liksime čia prie jūros dvi savaites ir žvejosime ar dirbsime, ką tik mūsų rankoms pasitaikys dirbti; o tuo tarpu, vadovaujami Andriejaus, pirmojo pasirinkto apaštalo, jūs taip susitvarkysite patys, kad pasirūpintumėte viskuo, kas bus reikalinga jūsų darbui ateityje, tiek dabartinei asmeninei tarnystei, tiek ir tai tarnystei, kada vėliau jus įšventinsiu tam, jog pamokslautumėte evangeliją ir mokytumėte tikinčiuosius.” Šitie žodžiai jiems visiems labai pakėlė nuotaiką; tai buvo pirma konkreti ir tiksli užuomina, kad Jėzus yra numatęs vėliau imtis energingesnės ir ryžtingesnės viešos veiklos.

(1544.4) 138:7.5 Apaštalai likusią dienos dalį praleido tobulindami savo organizaciją ir užbaigdami valčių ir tinklų parengimą, kad rytojaus dieną pradėtų žvejybą, nes jie visi nusprendė užsiimti žvejyba; didžioji jų dauguma iki tol buvo žvejai, net ir Jėzus buvo patyręs valčių meistras ir žvejys. Didelę dalį iš tų valčių, kuriomis jie naudojosi kitų kelerių metų laikotarpiu, padirbo Jėzus savo paties rankomis. Ir jos buvo geros ir patikimos valtys.

(1544.5) 138:7.6 Jėzus liepė jiems užsiimti žvejyba dvi savaites, pridurdamas: “Ir tada jūs išeisite, kad taptumėte žmonių žvejais.” Jie žvejojo trimis grupėmis, Jėzus kiekvieną naktį išplaukdavo vis su kita grupe. Ir Jėzus jiems visiems taip patiko! Jis buvo geras žvejys, linksmas kompanionas, ir įkvepiantis draugas; kuo ilgiau jie dirbo su juo, tuo labiau jį mylėjo. Motiejus vieną dieną pasakė: ”Kuo labiau supranti kai kuriuos žmones, tuo mažiau jais žaviesi, bet apie šitą žmogų, pasakysiu net ir taip, kuo mažiau jį suprantu, tuo labiau aš jį myliu.”

(1545.1) 138:7.7 Šito plano, kada dvi savaites būdavo žvejojama ir dvi savaites būdavo išeinama asmeniškai dirbti karalystės darbo, buvo laikomasi ilgiau negu penkis mėnesius, net iki šitų metų, 26 po Kr. gim., pabaigos, kol buvo nutraukti ypatingi persekiojimai, kurie buvo nukreipti prieš Jono mokinius po jo įkalinimo.

8. Šių dvylikos pirmasis darbas

(1545.2) 138:8.1 Pardavus dviejų savaičių žuvų laimikį, Judas Iskarijotas, išrinktas šių dvylikos iždininku, apaštalų pinigus padalino į šešias lygias dalis, iki to meto jau buvo sukaupti pinigai išlaikomų šeimų reikmėms. Ir tada arti rugpjūčio vidurio, 26 metais po Kr. gim., jie iškeliavo po du į Andriejaus paskirtas darbo vietoves. Per pirmąsias dvi savaites Jėzus keliavo kartu su Andriejumi ir Petru, per antrąsias dvi savaites buvo su Jokūbu ir Jonu, ir taip toliau su likusiomis poromis pagal jų parinkimo tvarką. Šitokiu būdu jis galėjo bent jau vieną kartą išeiti su kiekviena pora iki to laiko, kada jis sukvietė juos draugėn, kad pradėtų savo viešąją tarnystę.

(1545.3) 138:8.2 Jėzus juos mokė skelbti nuodėmės atleidimą įtikėjimo į Dievą dėka, be išpirkimo ar aukos, ir kad Tėvas danguje myli visus savo vaikus ta pačia amžinąja meile. Jis liepė savo apaštalams susilaikyti nuo to, kad aptarinėtų:

(1545.4) 138:8.3 1. Jono Krikštytojo darbą ir įkalinimą.
(1545.5) 138:8.4 2. Tą balsą krikšto metu. Jėzus sakė: “Tiktai tie, kurie girdėjo tą balsą, gali juo remtis. Kalbėkite tiktai apie tai, ką girdėjote iš manęs; nepasakokite nuogirdų.”
(1545.6) 138:8.5 3. Vandens pavertimą vynu Kanoje. Jėzus rimtai juos įspėjo, sakydamas: “Nė vienam žmogui nepasakokite apie tą vandenį ir vyną.”

(1545.7) 138:8.6 Jie patyrė nuostabių akimirkų per visus šiuos penkis ar šešis mėnesius, kada po dvi savaites žvejodavo, šituo užsidirbdami pakankamai pinigų, kad jiems užtektų pragyventi per kitas dvi savaites, kada dirbdavo misionierišką darbą karalystei.

(1545.8) 138:8.7 Paprasti žmonės žavėjosi Jėzaus ir jo apaštalų mokymu ir tarnyste. Rabinai žydus ilgą laiką buvo mokę, kad neišprusę negali būti nei pamaldūs, nei teisūs. Bet Jėzaus apaštalai buvo tiek pamaldūs, tiek teisūs; vis tik jie maloningai didžiąja dalimi nieko nežinojo apie rabinų mokytumą ir apie pasaulio išmintį.

(1545.9) 138:8.8 Jėzus savo apaštalams išaiškino skirtumą tarp atgailavimo vadinamųjų gerų darbų pagalba, kaip šito mokė žydai, ir sąmonės pakeitimo įtikėjimo dėka—naujojo gimimo—kurio jis prašė kaip tos kainos, kurią reikia sumokėti už priėmimą į karalystę. Jis savo apaštalus mokė, jog patekimo į Tėvo karalystę vienintelė sąlyga yra įtikėjimas. Jonas juos mokė “atgailavimo—bėgti nuo to įtūžio, kuris ateis.” Jėzus mokė, “Įtikėjimas yra atviros durys įeiti į dabartinę, tobulą, ir amžinąją Dievo meilę.” Jėzus nekalbėjo kaip pranašas, kaip tas, kuris ateina, kad paskelbtų Dievo žodį. Atrodė, kad jis kalba savo vardu, kaip tas, kuris turi valdžią. Jėzus stengėsi jų protą nuo stebuklų ieškojimo nukreipti į tikro ir asmeninio patyrimo suradimą, viduje gyvenančios meilės ir gelbstinčio gailestingumo Dievo dvasios pasitenkinimui ir užtikrinimui.

(1545.10) 138:8.9 Mokiniai anksti sužinojo, kad Mokytojas jaučia gilią pagarbą ir išreiškia užjaučiantį požiūrį kiekvienai sutiktai žmogiškajai būtybei, ir jiems darė milžinišką įspūdį šitas vienodas ir nesikeičiantis dėmesys, kurį jis taip nuosekliai rodė visų tipų vyrams, moterims ir vaikams. Jis gilių svarstymų metu padarydavo pertraukėlę, kad galėtų išeiti į kelią ir pasakyti gerų žodžių praeinančiai moteriai, prislėgtai savo kūno ir sielos naštos. Jis nutraukdavo rimtą pasitarimą su savo apaštalais, kad nuoširdžiai pabendrautų su įsiveržusiu vaiku. Niekada Jėzui neatrodė niekas taip svarbu, kaip atskiras žmogus, kuris atsidurdavo jo betarpiškoje akivaizdoje. Jis buvo šeimininkas ir mokytojas, bet jis buvo daugiau negu tai—jis taip pat buvo draugas ir artimas, supratingas bičiulis.

(1546.1) 138:8.10 Nors Jėzaus viešą mokymą daugiausia sudarė parabolės ir trumpos kalbos, bet jis visada savo apaštalus mokė klausimų ir atsakymų pagalba. Jis visuomet padarydavo pauzę, kad atsakytų į nuoširdžius klausimus savo vėlesnių viešų pokalbių metu.

(1546.2) 138:8.11 Iš pradžių apaštalus pritrenkė Jėzaus elgesys su moterimis, bet greitai jie priprato prie šito; jis labai akivaizdžiai jiems paaiškino, kad karalystėje moterys turi gauti lygias teises su vyrais.

9. Penki išbandymo menesiai

(1546.3) 138:9.1 Šitas kažkiek monotoniškas laikmetis kaitaliojant žvejojimą su asmeniniu darbu šiems dvylikai apaštalų tapo sekinančiu patyrimu, bet šį išmėginimą jie ištvėrė. Nežiūrint visų savo niurzgėjimų, abejonių, ir laikinų nepasitenkinimų, jie liko ištikimi savo atsidavimo ir ištikimybės Mokytojui priesaikai. Būtent jų asmeninis bendravimas su Jėzumi per šituos išmėginimo mėnesius jį padarė tokį brangų jiems, kad visi (išskyrus Judą Iskarijotą) liko lojalūs ir ištikimi jam net ir sunkiomis teismo ir nukryžiavimo valandomis. Tikri žmonės tiesiog tikrai negalėjo apleisti labai gerbiamo mokytojo, kuris gyveno taip arti jų ir buvo taip atsidavęs jiems, kaip gyveno ir kaip buvo atsidavęs Jėzus. Niūriomis Mokytojo mirties valandomis šitų apaštalų širdyse visą protingumą, svarstymus, ir logiką išstūmė vienintelis nepaprastas žmogiškasis jausmas—aukščiausio laipsnio draugystės-ištikimybės jausmas. Šitie penki darbo su Jėzumi mėnesiai šituos apaštalus, kiekvieną iš jų, atvedė į tai, kad jie laikė jį pačiu geriausiu draugu, kokį tik jie turėjo visame pasaulyje. Ir būtent šitas žmogiškasis jausmas, o ne jo nuostabūs mokymai ar puikūs darbai, juos išlaikė kartu iki prisikėlimo ir iki karalystės evangelijos skelbimo atnaujinimo.

(1546.4) 138:9.2 Šitie ramaus darbo mėnesiai iš tiesų buvo didžiulis išmėginimas ne tiktai apaštalams, išmėginimas, kurį jie ištvėrė, bet šitas viešo neveiklumo laikotarpis buvo didžiulis išbandymas ir Jėzaus šeimai. Iki to meto, kada Jėzus buvo pasiruošęs pradėti savo viešąją veiklą, jo visa šeima (išskyrus Rūtą) iš esmės jį paliko. Tiktai keliomis progomis vėliau jie iš tikrųjų mėgino užmegzti su juo ryšius, ir tuomet tai būdavo dėl to, kad jie bandydavo įtikinti jį sugrįžti namo pas juos, kadangi jie beveik tikėjo, kad jis buvo pamišęs. Jie tiesiog negalėjo suvokti jo filosofijos ar suprasti jo mokymo; tai visiškai pranoko jo paties kraujo giminių sugebėjimus.

(1546.5) 138:9.3 Apaštalai toliau dirbo savo asmeninį darbą Kapernaume, Betsaidoje-Julijuje, Korazine, Gerase, Hipose, Magdaloje, Kanoje, Galilėjos Betliejuje, Jotapatoje, Ramahe, Safede, Gišaloje, Gadare, ir Abiloje. Be šitų miestų, jie dirbo daugelyje kaimų, o taip pat ir kaimų apylinkėse. Iki šito laikotarpio pabaigos šis dvyliktukas buvo parengęs visiškai neblogus savo šeimų globos planus. Didžioji dalis apaštalų buvo vedę, kai kurie turėjo po kelis vaikus, bet savo namiškių aprūpinimą jie buvo taip sutvarkę, kad gaudami šiokią tokią nedidelę pagalbą iš apaštališkųjų pinigų, jie galėjo visą energiją skirti Mokytojo darbui, nesijaudindami dėl savo šeimų finansinės gerovės.

10. Dvyliktuko organizacija

(1547.1) 138:10.1 Apaštalai anksti buvo organizuoti tokiu būdu:

(1547.2) 138:10.2 1. Andriejus, pirmasis pasirinktas apaštalas, buvo paskirtas šio dvyliktuko pirmininku ir vyriausiuoju tvarkytoju.

(1547.3) 138:10.3 2. Petras, Jokūbas, ir Jonas buvo paskirti Jėzaus asmeniniais palydovais. Jie turėjo jam tarnauti dieną ir naktį, rūpintis jo fizinėmis ir įvairiomis kitomis reikmėmis, ir lydėti jį tų naktinių budėjimų metu, kada jis melsdavosi ir paslaptingai bendraudavo su Tėvu danguje.

(1547.4) 138:10.4 3. Pilypas tapo grupės ekonomu. Būtent jo pareiga buvo pasirūpinti maistu ir žiūrėti, kad lankytojai, kartais net ir minios klausytojų, turėtų ko nors valgyti.

(1547.5) 138:10.5 4. Natanielius sekė to dvyliktuko šeimų reikmes. Jis gaudavo reguliarius pranešimus apie kiekvieno apaštalo šeimos poreikius ir, pateikęs paraišką Judui, iždininkui, kiekvieną savaitę pasiųsdavo pinigų toms šeimoms, kurioms jų prireikdavo.

(1547.6) 138:10.6 5. Motiejus buvo apaštališkojo korpuso finansinis agentas. Jo pareiga buvo pasirūpinti, kad biudžetas būtų subalansuotas, iždas papildytas. Jeigu grupė savo pragyvenimui pinigų nebegaudavo, jeigu nebebuvo gaunama paaukojimų tiek, jog grupė galėtų išsilaikyti, tada Motiejus turėjo įgaliojimus tiems dvylikai paliepti kažkuriam laikui sugrįžti prie savo tinklų. Bet šito niekada neprireikė, kada jie pradėjo savo viešąjį darbą; jis visuomet turėjo pakankamai pinigų iždininko rankose, kad finansuotų jų veiklą.

(1547.7) 138:10.7 6. Tomas rūpinosi keliavimo maršrutu. Jo pareiga buvo surasti vietas apsigyvenimui ir bendrais bruožais parinkti vietas mokymui ir pamokslavimui, šituo užtikrinant, kad būtų sklandžiai ir operatyviai laikomasi keliavimo tvarkaraščio.

(1547.8) 138:10.8 7. Jokūbas ir Judas, Alfiėjaus sūnūs dvyniai, buvo paskirti tvarkyti minias. Jų užduotis buvo paskirti pakankamą skaičių tvarkdarių, kad jie galėtų palaikyti tvarką minioje pamokslavimo metu.

(1547.9) 138:10.9 8. Simonas Uolusis buvo atsakingas už poilsio ir atsipalaidavimo organizavimą. Jis tvarkė tas trečiadienio programas, o taip pat stengėsi pasirūpinti kelių valandų poilsiu ir atsipalaidavimu kiekvieną dieną.

(1547.10) 138:10.10 9. Judas Iskarijotas buvo paskirtas iždininku. Jis nešiojo iždo maišelį. Jis apmokėdavo visas išlaidas ir registruodavo knygose. Kiekvieną savaitę jis pateikdavo Motiejui biudžeto paskaičiavimus, o taip pat kiekvieną savaitę Andriejui pateikdavo ataskaitas. Iš fondo Judas mokėdavo Andriejaus įgaliojimu.

(1547.11) 138:10.11 Šitokiu būdu šie dvylika veikė nuo savo pirminio organizavimo iki to laiko, kada reikėjo atlikti pertvarkymą dėl Judo, išdaviko, dezertyravimo. Mokytojas ir jo dvylika mokinių-apaštalų tvarkėsi šitokiu paprastu būdu iki sekmadienio, sausio 12-osios, 27 m. po Kr. gim., kada jis sukvietė juos draugėn ir oficialiai įšventino juos į karalystės ambasadorius ir jos gerosios naujienos pamokslininkus. Ir tuoj po šito jie pasirengė iškeliauti į Jeruzalę ir Judėją, į savo pirmąją viešo pamokslavimo kelionę.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved