144 Dokumentas - Gilbojoje ir Dekapolyje

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

144 Dokumentas

Gilbojoje ir Dekapolyje


(1617.1) 144:0.1 RUGSĖJIS ir spalis praėjo ramiai leidžiant laiką nuošalioje stovykloje ant Gilbojos kalno šlaitų. Rugsėjo mėnesį Jėzus praleido atskirai su apaštalais, mokydamas juos ir pateikdamas jiems karalystės tiesas.

(1617.2) 144:0.2 Buvo ne viena priežastis, dėl ko Jėzus ir jo apaštalai šituo laiku pasitraukė į nuošalumą prie Samarijos ir Dekapolio sienos. Jeruzalės religiniai valdovai buvo nusiteikę priešiškai; Erodas Antipas Joną vis dar tebelaikė kalėjime, bijodamas jį tiek paleisti, tiek ir nužudyti, tuo pačiu metu jis ir toliau turėjo įtarimų, kad Jonas ir Jėzus kažkokiu būdu yra susiję. Esant tokioms sąlygoms buvo neišmintinga energingą veiklą planuoti tiek Judėjoje, tiek Galilėjoje. Buvo ir trečioji priežastis: palaipsniui auganti įtampa tarp Jono mokinių lyderių ir Jėzaus apaštalų, kuri dar labiau pagilėjo, kada tikinčiųjų skaičius augo.

(1617.3) 144:0.3 Jėzus žinojo, jog mokymo ir pamokslavimo parengtinio darbo dienos beveik pasibaigė, jog kitas žingsnis bus jo gyvenimo žemėje visiškų ir baigiamųjų pastangų pradžia, ir jis nenorėjo, kad šitoji užduotis būtų pradėta tokiu būdu, kuris nors mažiausiu laipsniu imtų kankinti ir gluminti Joną Krikštytoją. Dėl to Jėzus buvo nusprendęs kažkiek laiko praleisti pasitraukus nuošaliau ir patikrinti savo apaštalų pasirengimą ir tada šiek tiek ramiai padirbėti Dekapolio miestuose tol, kol Jonas bus arba nužudytas, arba išleistas iš kalėjimo ir prisijungs vieningai dirbdamas su jais.

1. Gilbojos stovykla

(1617.4) 144:1.1 Laikui einant, šie dvylika tapo labiau pasišventusiais Jėzui ir vis daugiau atsidavusiais karalystės darbui. Jų atsidavimas didžiaja dalimi buvo dėl jų asmeninės ištikimybės. Jie nesuvokė jo daugiapusio mokymo; jie ne iki galo suprato Jėzaus prigimtį ar jo savęs padovanojimo žemėje reikšmę.

(1617.5) 144:1.2 Jėzus savo apaštalams aiškiai pasakė, kad jie pasitraukė nuošaliau dėl trijų priežasčių:

(1617.6) 144:1.3 1. Kad sustiprintų savo supratimą apie karalystės evangeliją, ir įtikėjimą į ją.
(1617.7) 144:1.4 2. Kad leistų nurimti pasipriešinimui prieš jų darbą tiek Judėjoje, tiek Galilėjoje.
(1617.8) 144:1.5 3. Kad sulauktų, kokia bus Jono Krikštytojo dalia.

(1617.9) 144:1.6 Belaukiant Gilbojoje, Jėzus šiems dvylikai daug pasakojo apie savo ankstyvąjį gyvenimą ir savo patyrimus ant Hermono Kalno; jis taip pat kai ką atskleidė, kas nutiko kalnuose per tas keturiasdešimt dienų iš karto po jo krikšto. Ir jis tiesiai jiems nurodė, jog apie šituos patyrimus jie neturėtų pasakoti nė vienam žmogui tol, kol jis nebus sugrįžęs pas Tėvą.

(1618.1) 144:1.7 Per šitas rugsėjo savaites jie ilsėjosi, bendravo, prisiminė savo patyrimus nuo to laiko, kai Jėzus pirmą kartą juos pakvietė į tarnystę, ir nuoširdžiai stengėsi suderinti visa tai, ko juos iki šiol buvo išmokęs Mokytojas. Tam tikru laipsniu jie visi jautė, jog tai jiems bus paskutinė ilgesnio poilsio galimybė. Jie suvokė, kad jų viešoji veikla, ar ji būtų Judėjoje ar Galilėjoje pažymės ateinančios karalystės galutinio skelbimo pradžią, bet jie turėjo menką supratimą arba neturėjo iš viso jokio nusistovėjusio supratimo, kokia gi bus toji karalystė, kada ji ateis. Jonas ir Andriejus manė, jog karalystė buvo jau atėjusi; Petras ir Jokūbas tikėjo, kad ji vis dar turi ateiti; Natanielius ir Tomas atvirai prisipažino, kad jie yra suglumę; Motiejus, Pilypas, ir Simonas Uolusis buvo neužtikrinti ir susipainioję; dvyniai palaimingai nieko nežinojo apie šį prieštaringumą; o Judas Iskarijotas buvo tylus, niekam neįsipareigojantis.

(1618.2) 144:1.8 Šito laiko didžiąją dalį Jėzus praleido vienas ant kalno netoli stovyklos. Kartais su savimi jis pasiimdavo Petrą, Jokūbą, ar Joną, bet dažniau jis išeidavo, kad melstųsi ir bendrautų su Tėvu vienas. Po Jėzaus krikšto ir tų keturiasdešimties dienų Pirėjos kalnuose, vargu ar būtų tinkama kalbėti apie šituos komunijos su Tėvu periodus kaip apie maldą, taip pat nėra tinkama kalbėti apie Jėzų, kaip apie tokį, kuris garbina, bet visiškai teisinga šiuos laikotarpius laikyti jo asmeniniu bendravimu su savuoju Tėvu.

(1618.3) 144:1.9 Per visą rugsėjo mėnesį pagrindinė diskusijų tema buvo malda ir garbinimas. Po to, kada jie keletą dienų buvo aptarinėję garbinimą, tada pagaliau Jėzus pateikė savo reikšmingą kalbą apie maldą, atsakydamas į Tomo prašymą: “Mokytojau, išmokyk mus, kaip melstis.”

(1618.4) 144:1.10 Jonas savuosius mokinius buvo mokęs maldos, tokios maldos, kuri suteiktų išgelbėjimą ateinančioje karalystėje. Nors Jėzus niekada nedraudė savo pasekėjams vartoti Jono maldos formos, bet apaštalai labai greitai suvokė, kad jų Mokytojas ne iki galo pritarė tokiam papročiui, kad būtų sukalbamos nustatytos ir formalios maldos. Nepaisant šito, tikintieji nuolat pageidaudavo, kad juos išmokytų, kaip melstis. Šie dvylika labai norėjo sužinoti, kokiai prašymo formai pritars Jėzus. Ir būtent iš esmės dėl šito eilinių žmonių poreikio ko nors paprastai prašyti Jėzus šitą kartą sutiko, atsakydamas į Tomo pageidavimą, išmokyti juos rekomenduojamos maldos formos. Šitoji Jėzaus pamoka vyko vieną popietę, kada ant Gilbojos kalno jie gyveno trečiąją savaitę.

2. Samprotavimas apie maldą

(1618.5) 144:2.1 “Jonas iš tikrųjų jus mokė paprastos maldos formos: ‘O Tėve, apvalyk mus nuo nuodėmės, parodyk mums savąją šlovę, atskleisk savąją meilę, ir leisk savajai dvasiai pašventinti mūsų širdis per amžių amžius, Amen!” Jis šitos maldos mokė dėl to, kad jūs turėtumėte ką nors, ko mokytumėte minias. Jis neturėjo ir minties, kad jūs turėtumėte vartoti tokį nustatytą ir formalų prašymą, kaip savo pačių sielos išraišką maldoje.

(1618.6) 144:2.2 “Malda yra sielos požiūrio į dvasią visiškai asmeninė ir spontaniška išraiška; malda turėtų būti sūnystės komunija ir bičiulystės išraiška. Malda, kada yra padiktuota dvasios, veda į tai, kad padėtų dvasiškai žengti į priekį. Ideali malda yra dvasinės komunijos tokia forma, kuri veda į išmintingą garbinimą. Tikroji malda yra nuoširdus požiūris atsisukant į dangų tam, kad būtų pasiekti jūsų idealai.

(1619.1) 144:2.3 “Malda yra sielos kvėpavimas, ir jus turėtų vesti taip, kad būtumėte atkaklūs savajame bandyme mėgindami išsiaiškinti Tėvo valią. Jeigu bet kuris iš jūsų turite artimą, ir pas jį nueinate vidurnaktį ir sakote: ‘Drauge, paskolink man tris kepalus, nes manęs aplankyti atvyko keliaujantis vienas draugas, o aš neturiu nieko, kuo jį pavalgydinčiau’; ir jeigu jūsų kaimynas atsako, ‘Netrukdyk manęs, nes durys dabar užstumtos, o vaikai ir aš miegame: dėl to aš negaliu keltis ir duoti tau duonos,’ jūs būsite atkaklus aiškindamas, kad jūsų draugas išalkęs, ir kad jūs neturite jam pasiūlyti jokio maisto. Aš sakau jums, nors jūsų kaimynas neatsikels ir neduos jums duonos dėl to, kad jis yra jūsų draugas, vis tiktai dėl jūsų atkaklumo jis atsikels ir duos jums tiek kepalų, kiek jums reikia. Tuomet, jeigu dėl atkaklumo palankumą tikrai parodys net ir mirtingasis žmogus, tai kiek dėl jūsų atkaklumo dvasioje nepalyginamai daugiau gyvenimo duonos jums suteiks Tėvo danguje gerosios rankos. Vėl aš jums sakau: Prašykite, ir jums tikrai bus duota; ieškokite, ir jūs tikrai surasite; belskitės, ir jums tikrai bus atidaryta. Nes kiekvienas, kuris prašo, gauna; tas, kuris ieško, suranda; ir tam, kuris beldžiasi į išgelbėjimo duris, bus atidaryta.

(1619.2) 144:2.4 “Kuris gi iš jūsų, būdamas tėvas, jeigu jūsų sūnus prašo neišmintingai, suabejotumėte duoti pagal tėviškąją išmintį, o ne tenkintumėte sūnaus klaidingą prašymą? Jeigu vaikui reikia duonos, argi jam duosite akmenį, tiesiog vien tik dėl to, kad jis neišmintingai prašo jo? Jeigu jūsų sūnui reikia žuvies, argi jūs jam duosite vandens gyvatę, tiesiog tik dėl to, kad ji atsitiktinai gali pakliūti į tinklus su žuvimis, ir vaikas kvailai prašo šios gyvatės? Tuomet, jeigu jūs, būdami mirtingieji ir ribiniai, žinote, kaip atsiliepti į maldą ir duoti gerų ir tinkamų dovanų saviesiems vaikams, tai kiek jūsų dangiškasis Tėvas tikrai daug daugiau duos dvasios ir daugybės papildomų palaimų tiems, kurie jo prašo? Žmonės turi visada melstis ir nebūti praradę drąsos.

(1619.3) 144:2.5 “Leiskite man jums papasakoti istoriją apie vieną tokį teisėją, kuris gyveno nedorame mieste. Šitas teisėjas nebijojo Dievo, nejautė jis pagarbos ir žmogui. Tuo metu šitame mieste gyveno neturtinga našlė, kuri nuolat ateidavo pas šitą neteisingą teisėją, sakydama, ‘Apsaugok mane nuo mano priešų.’ Kažkurį laiką jis nesiklausė jos, bet netrukus pats sau tarė: ‘Nors Dievo aš nebijau, ir žmogui pagarbos nejaučiu, bet vis tiktai, kadangi šita našlė nenustoja varginusi manęs, tai aš ją apginsiu, kad manęs ji nepribaigtų savo nuolatiniais apsilankymais.’ Šitas istorijas aš jums pasakoju tam, kad padrąsinčiau jus atkakliai melstis, o ne turėti slaptą vidinį jausmą, kad jūsų prašymai pakeis teisų ir teisingą Tėvą viršuje. Tačiau, jūsų atkaklumas turi būti ne tam, kad laimėtų Dievo palankumą, bet tam, kad pakeistų jūsų žemiškąjį požiūrį ir išplėstų jūsų sielos sugebėjimą dvasiniam imlumui.

(1619.4) 144:2.6 “Tačiau, kada jūs meldžiatės, tada jūs pasinaudojate tokia maža dalimi įtikėjimo. Tikrasis įtikėjimas pašalins materialių sunkumų kalnus, kurie gali pasitaikyti sielos plėtimo ir dvasinio žengimo į priekį kelyje.”

3. Tikinčiojo malda

(1619.5) 144:3.1 Bet apaštalai vis dar nebuvo patenkinti; jie troško, kad Jėzus jiems duotų maldos modelį, kurio jie galėtų mokyti savo naujus mokinius. Išklausęs šitą samprotavimą apie maldą, Jokūbas Zabediejus tarė: “Labai gerai, Mokytojau, bet mes ne tiek sau patiems taip smarkiai trokštame maldos formos, kiek savo naujiems tikintiesiems, kurie taip dažnai maldauja mūsų, “Išmokykite mus, kaip tinkamai melstis Tėvui danguje.’”

(1619.6) 144:3.2 Kada Jokūbas baigė šnekėti, tada tarė Jėzus: “Tuomet, jeigu vis dar tebetrokštate tokios maldos, aš jums pateiksiu tą, kurios mokiau savuosius brolius ir seseris Nazarete”:

(1620.1) 144:3.3 Mūsų Tėve, kuris esi danguje,
(1620.2) 144:3.4 Tebūnie pašventintas tavasis vardas.
(1620.3) 144:3.5 Teateinie tavoji karalystė; tebūnie tavoji valia
(1620.4) 144:3.6 Žemėje, kaip ji yra danguje.
(1620.5) 144:3.7 Duok mums šiandien duonos rytdienai;
(1620.6) 144:3.8 Atgaivink mūsų sielas gyvenimo vandeniu.
(1620.7) 144:3.9 Ir kiekvienam iš mūsų atleisk mūsų skolas,
(1620.8) 144:3.10 Kaip ir mes atleidome savo skolininkams.
(1620.9) 144:3.11 Apsaugok mus nuo pagundų, išvaduok mus iš blogio,
(1620.10) 144:3.12 Ir vis labiau mus padaryk tokiais tobulais, koks esi ir pats.

(1620.11) 144:3.13 Nėra nieko keisto, jog apaštalai troško, kad Jėzus juos išmokytų maldos modelio tikintiesiems. Jonas Krikštytojas savo pasekėjus buvo išmokęs kelių maldų; visi didieji mokytojai buvo suformulavę maldų saviesiems mokiniams. Žydų religiniai mokytojai turėjo maždaug dvidešimt penkias ar trisdešimt nustatytų maldų, kurias jie kalbėdavo sinagogose ir net gatvių sankryžose. Jėzus ypač prieštaravo tam, kad būtų meldžiamasi viešumoje. Iki šito meto šie dvylika buvo girdėję jį besimeldžiantį tiktai keletą kartų. Jie matė jį praleidžiantį ištisas naktis besimeldžiantį ar garbinantį, ir jiems buvo labai smalsu sužinoti jo prašymų būdą ar formą. Jiems iš tikrųjų labai reikėjo sužinoti, ką atsakyti minioms, kada jos prašydavo, kad išmokytų melstis, kaip Jonas buvo išmokęs savuosius mokinius.

(1620.12) 144:3.14 Jėzus šiuos dvylika mokė visada melstis slapta; atsiskyrus išeiti į tylų gamtos prieglobstį arba nueiti į savo kambarius ir užsidaryti duris prieš pradedant maldą.

(1620.13) 144:3.15 Po Jėzaus mirties ir pakilimo pas Tėvą, daugeliui tikinčiųjų tapo įprasta šitą vadinamąją Viešpaties maldą užbaigti pridedant žodžius—”Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.” Dar vėliau dvi eilutės buvo prarastos perrašinėjant, o šitai maldai buvo pridėtas papildomas sakinys, sakantis: “Nes tavoji karalystė ir galia ir šlovė yra per amžių amžius.”

(1620.14) 144:3.16 Jėzus apaštalams davė maldos kolektyvinę formą, kokią jie naudodavo namuose Nazarete. Jis niekada nemokė formalios asmeninės maldos, jis mokė tiktai grupinių, šeimyninių, arba visuomeninių prašymų. Ir šitą daryti jis niekada nepasisiūlė pats.

(1620.15) 144:3.17 Jėzus mokė, jog veiksminga malda turi būti:

(1620.16) 144:3.18 1. Nesavanaudiška—ne vien tik sau vienam.
(1620.17) 144:3.19 2. Ja tikima—turi atitikti įtikėjimą.
(1620.18) 144:3.20 3. Nuoširdi—tyra iš širdies.
(1620.19) 144:3.21 4. Išmintinga—sutinkamai su apsišvietimu.
(1620.20) 144:3.22 5. Ja pasitikima—atsiduodama Tėvo visaišmintei valiai.

(1620.21) 144:3.23 Kada Jėzus leido ištisas naktis ant kalno besimelsdamas, iš esmės tą jis darė būtent dėl savo mokinių, ypač dėl šių dvylikos. Mokytojas dėl savęs meldėsi labai mažai, nors jis didele dalimi buvo įsitraukęs į garbinimą, kuris savo prigimtimi buvo jo protinga komunija su savuoju Rojaus Tėvu.

4. Daugiau apie maldą

(1620.22) 144:4.1 Daug dienų po diskusijos apie maldą apaštalai Mokytoją toliau klausinėjo apie šitą visų svarbiausią ir garbinantį paprotį. Per šitas dienas Jėzaus apaštalų mokymą, apie maldą ir garbinimą, galima būtų sutraukti ir šiuolaikine frazeologija perteikti šitaip:

(1621.1) 144:4.2 Bet kokio prašymo nuoširdžiai atkaklus ir trokštantis kartojimas, kada tokia malda yra Dievo vaiko nuoširdi išraiška ir yra sukalbama su tikėjimu, nesvarbu, kad ir kokia neapgalvota ji būtų, arba tokia, į kurią neįmanoma atsakyti tiesiogiai, bet visada ji išplečia sielos sugebėjimą dvasiniam imlumui.

(1621.2) 144:4.3 Visose maldose, prisiminkite, jog sūnystė yra dovana. Nė vienam vaikui nereikia sūnaus ar dukros statuso užsitarnauti. Žemės vaikas gimsta savo tėvų valios dėka. Lygiai taip pat, Dievo vaikas patenka į malonę ir į naująjį dvasios gyvenimą Tėvo danguje valios dėka. Dėl to dangaus karalystę—dieviškąją sūnystę—reikia priimti kaip mažam vaikui. Jūs užsitarnaujate teisumą—progresinį charakterio vystymąsi—bet sūnystę jūs gaunate malonės dėka ir per įtikėjimą.

(1621.3) 144:4.4 Malda Jėzų atvedė iki jo sielos virškomunijos su visatų visatos Aukščiausiaisiais Valdovais. Malda žemės mirtinguosius atves iki tikrojo garbinimo komunijos. Sielos dvasinis sugebėjimas imlumui nulemia kiekybę tų dangiškųjų palaiminimų, kuriuos galima asmeniškai įgyti ir sąmoningai suvokti kaip atsakymą į maldą.

(1621.4) 144:4.5 Malda ir su ja susietas garbinimas yra toks metodas, kurio dėka atsitraukiama nuo gyvenimo kasdienės rutinos, nuo materialiosios egzistencijos monotoniškos priespaudos. Tai yra kelias priartėti prie sudvasintos saviraiškos ir prie intelektualaus ir religinio pasiekimo individualybės.

(1621.5) 144:4.6 Malda yra priešnuodis prieš kenksmingą savistabą. Bent jau, tokia malda, kokios mokė Mokytojas, yra tokia geranoriška tarnystė sielai. Jėzus nuolat naudojosi geranoriška įtaka melsdamasis už bičiulius. Mokytojas paprastai melsdavosi už daugelį, ne už save. Tiktai savo žemiškojo gyvenimo didžiųjų krizių metu Jėzus iš tikrųjų meldėsi už save.

(1621.6) 144:4.7 Malda yra dvasinio gyvenimo kvėpavimas žmonijos rasių materialiojoje civilizacijoje. Garbinimas yra išgelbėjimas ieškančioms malonumų mirtingųjų kartoms.

(1621.7) 144:4.8 Kaip maldą galima būtų palyginti su sielos dvasinių baterijų nauju pakrovimu, taip ir garbinimą galima būtų palyginti su bangos nustatymu sieloje tam, kad būtų galima priimti Visuotinio Tėvo begalinės dvasios programas visatoje.

(1621.8) 144:4.9 Malda yra vaiko nuoširdus ir ilgesingas žvilgsnis, nukreiptas į savo dvasinį Tėvą; ji yra toks psichologinis procesas, kai žmogiškoji valia yra pakeičiama į dieviškąją valią. Malda yra dieviškojo plano tokia dalis, kada tai, kas yra, paverčiama tuo, kuo tai turi būti.

(1621.9) 144:4.10 Viena iš priežasčių, dėl ko Petras, Jokūbas, ir Jonas, kurie taip dažnai lydėdavo Jėzų per jo ilgus naktinius budėjimus, niekada negirdėjo, kaip Jėzus meldžiasi, buvo ta, kad jų Mokytojas taip retai savo maldas sukalbėdavo garsu ištariamais žodžiais. Iš esmės Jėzaus visos maldos buvo sukalbamos dvasioje ir širdyje—tyliai.

(1621.10) 144:4.11 Iš visų apaštalų Petras ir Jokūbas arčiausiai priartėjo prie to, kad suvoktų Mokytojo mokymą apie maldą ir garbinimą.

5. Maldos kitos formos

(1621.11) 144:5.1 Per likusį savo gyvenimą žemėje, Jėzus, kartas nuo karto, atkreipdavo apaštalų dėmesį į keletą papildomų maldos formų, bet šitą jis darydavo tiktai tam, jog pailiustruotų kitus dalykus, ir jis drausdavo šitų “parabolių maldų” mokyti minias. Dauguma jų buvo iš kitų apgyvendintų planetų, bet šito fakto Jėzus šiems dvylikai neatskleidė. Tarp šitų maldų buvo ir tokios:

(1622.1) 144:5.2 Mūsų Tėve, iš kurio susideda visatos sferos,
(1622.2) 144:5.3 Tebūnie išaukštintas tavasis vardas ir visašlovis tavasis charakteris.
(1622.3) 144:5.4 Tavasis buvimas apglėbia mus, ir tavoji šlovė pasireiškia
(1622.4) 144:5.5 Netobulai per mus taip, kaip tobulai ji yra rodoma danguje.
(1622.5) 144:5.6 Suteik mums šiandien gaivinančių šviesos jėgų.
(1622.6) 144:5.7 Ir neleisk mums nuklysti į mūsų vaizduotės blogio šalikelius,
(1622.7) 144:5.8 Nes tavoji yra šlovinga buveinė, amžinoji galia,
(1622.8) 144:5.9 O mums, tavojo Sūnaus begalinės meilės amžinoji dovana.
(1622.9) 144:5.10 Vis tiek, ir per amžių amžius yra tiesa.

* * *

(1622.10) 144:5.11 Mūsų kuriantysis Tėve, kuris esi visatos centre,
(1622.11) 144:5.12 Padovanok mums savąją prigimtį ir suteik mums savąjį charakterį.
(1622.12) 144:5.13 Padaryk mus savo sūnumis ir dukromis gailestingumu
(1622.13) 144:5.14 Ir pašlovink savąjį vardą per mūsų amžinąjį pasiekimą.
(1622.14) 144:5.15 Savo derinančią ir kontroliuojančią dvasią suteik, kad gyventų ir būtų mūsų viduje,
(1622.15) 144:5.16 Kad tavąją valią mes galėtume vykdyti šitoje sferoje taip, kaip tavuo- sius paliepimus angelai vykdo šviesoje.
(1622.16) 144:5.17 Palaikyk mus šią dieną, kada mes žengiame pirmyn tiesos keliu.
(1622.17) 144:5.18 Išvaduok mus iš inercijos, blogio, ir bet kokio nuodėmingo nusižengimo.
(1622.18) 144:5.19 Būk kantrus su mumis, kai kupiną meilės gerumą mes rodome savo bičiuliams.
(1622.19) 144:5.20 Paskleisk savąją gailestingumo dvasią mūsų tvarinių širdyse.
(1622.20) 144:5.21 Vesk mus savo paties ranka, žingsnis po žingsnio, per painų gyvenimo labirintą,
(1622.21) 144:5.22 Ir kada tikrai ateis mūsų pabaiga, priimk į savo paties krūtinę mūsų ištikimas dvasias.
(1622.22) 144:5.23 Ir tikrai, tebūnie ne mūsų norai, bet tavoji valia.

* * *

(1622.23) 144:5.24 Mūsų tobulas ir teisus dangiškasis Tėve,
(1622.24) 144:5.25 Šią dieną vadovauk ir reguliuok mums kelionėje.
(1622.25) 144:5.26 Pašventink mūsų žingsnius ir suderink mūsų mintis.
(1622.26) 144:5.27 Amžinai vesk mus amžinojo žengimo į priekį keliais.
(1622.27) 144:5.28 Pripildyk mus išminties iki galios pilnatvės
(1622.28) 144:5.29 Ir padaryk mus gyvybingus savo begaline energija.
(1622.29) 144:5.30 Įkvėpk mus serafinių gausybių buvimo ir
(1622.30) 144:5.31 Vadovavimo dieviškąja sąmone.
(1622.31) 144:5.32 Vesk mus amžinai į viršų šviesos keliu;
(1622.32) 144:5.33 Išteisink mus iki galo didžiojo nuosprendžio dieną.
(1622.33) 144:5.34 Padaryk mus panašiais į save amžinojoje šlovėje
(1622.34) 144:5.35 Ir priimk mus į savo begalinę tarnystę danguje.

* * *

(1622.35) 144:5.36 Mūsų Tėve, kuris esi paslaptyje,
(1622.36) 144:5.37 Atskleisk mums savo šventą charakterį.
(1622.37) 144:5.38 Suteik savo vaikams žemėje šią dieną, kad
(1622.38) 144:5.39 Pamatytų tą kelią, tą šviesą, ir tą tiesą.
(1622.39) 144:5.40 Parodyk mums amžinojo žengimo į priekį kelią
(1622.40) 144:5.41 Ir suteik mums tą valią, kad žengtume juo.
(1622.41) 144:5.42 Įkurk mūsų viduje savo dieviškąjį karaliavimą
(1622.42) 144:5.43 Ir šituo padovanok mums visišką savojo aš įvaldymą.
(1622.43) 144:5.44 Neleisk mums nuklysti į tamsos ir mirties kelius;
(1622.44) 144:5.45 Vesk mus amžinai prie gyvųjų vandenų.
(1622.45) 144:5.46 Išgirsk šitas mūsų maldas savo paties labui;
(1622.46) 144:5.47 Būk patenkintas, paversdamas mus vis labiau ir labiau panašiais į save patį.
(1623.1) 144:5.48 Pabaigoje, dieviškojo Sūnaus labui,
(1623.2) 144:5.49 Priimk mus į amžinąjį glėbį.
(1623.3) 144:5.50 Ir tikrai, tebūnie ne mūsų, bet tavoji valia.

* * *

(1623.4) 144:5.51 Šlovingasis Tėve ir Motina, sujungti į vieną gimdytoją,
(1623.5) 144:5.52 Tikrai ištikimi mes būsime tavo dieviškajai prigimčiai.
(1623.6) 144:5.53 Kad tavasis aš gyventų vėl mūsų viduje ir per mus
(1623.7) 144:5.54 Tavo dieviškosios dvasios dovanos ir padovanojimo dėka,
(1623.8) 144:5.55 Šitokiu būdu tave netobulai atkuriant šitoje sferoje
(1623.9) 144:5.56 Kaip tu esi tobulai ir didingai parodytas danguje.
(1623.10) 144:5.57 Suteik mums diena iš dienos mielą brolybės tarnystę
(1623.11) 144:5.58 Ir vesk mus akimirka po akimirkos mylinčios tarnystės keliu.
(1623.12) 144:5.59 Būk su mumis amžinai ir nepaliaujamai kantrus
(1623.13) 144:5.60 Net kaip ir mes tavo kantrybę rodome savo vaikams.
(1623.14) 144:5.61 Suteik mums dieviškosios išminties, kuri viską daro gerai,
(1623.15) 144:5.62 Ir tos begalinės meilės, kuri yra maloninga kiekvienam tvariniui.
(1623.16) 144:5.63 Padovanok mums savąją kantrybę ir kupiną meilės nuoširdumą,
(1623.17) 144:5.64 Kad mūsų geraširdiškumas galėtų apglėbti šios sferos silpnuosius.
(1623.18) 144:5.65 Ir kuomet mūsų karjera pasibaigs, tebūna ji verta tavojo vardo,
(1623.19) 144:5.66 Tegu džiugina tavo gerąją dvasią, ir tebūna pasitenkinimas mūsų sielos pagalbininkams.
(1623.20) 144:5.67 Ne taip, kaip mes norime, mūsų mylintis Tėve, bet taip, kaip tu nori savo mirtingųjų vaikų amžinojo gėrio,
(1623.21) 144:5.68 Ir tikrai tebūnie taip.

* * *

(1623.22) 144:5.69 Mūsų visaištikimasis Šaltini ir visagali Centre,
(1623.23) 144:5.70 Pagarbintas ir šventas tebūnie tavo visagailestingojo Sūnaus vardas.
(1623.24) 144:5.71 Tavo dovanos ir palaiminimai pasiekė mus iš viršaus,
(1623.25) 144:5.72 Šitaip suteikdami mums galios įvykdyti tavąją valią ir įgyvendinti ta- vuosius nurodymus.
(1623.26) 144:5.73 Duok mums akimirka po akimirkos gyvybės medžio maisto;
(1623.27) 144:5.74 Gaivink mus diena iš dienos jo upės gyvaisiais vandenimis.
(1623.28) 144:5.75 Žingsnis po žingsnio vesk mus iš tamsos į dieviškąją šviesą.
(1623.29) 144:5.76 Atnaujink mūsų protus viduje gyvenančios dvasios transformacijomis,
(1623.30) 144:5.77 Ir kada pagaliau tikrai ateis mums mirtingoji pabaiga,
(1623.31) 144:5.78 Priimk mus pas save ir pasiųsk mus į amžinybę.
(1623.32) 144:5.79 Vainikuok mus vaisingos tarnystės dangiškomis karūnomis,
(1623.33) 144:5.80 Ir mes šlovinsime Tėvą, Sūnų, ir Šventąją Įtaką.
(1623.34) 144:5.81 Ir tikrai, per visą visatą be pabaigos.

* * *

(1623.35) 144:5.82 Mūsų Tėve, kuris gyveni slaptosiose visatos vietose,
(1623.36) 144:5.83 Tebūnie pagerbtas tavasis vardas, pagarbintas tavasis gailestingumas, ir gerbiamas tavasis nuosprendis.
(1623.37) 144:5.84 Tešviečia mums teisumo saulė vidurdienį.
(1623.38) 144:5.85 Tuomet, kai meldžiame tave, kad mūsų nuklydusius žingsnius sutemo- se vestum į kelią.
(1623.39) 144:5.86 Vesk mus už rankos savo paties pasirinktais keliais
(1623.40) 144:5.87 Ir neapleisk mūsų, kada kelias yra sunkus ir valandos tamsios.
(1623.41) 144:5.88 Neužmiršk mūsų taip, kaip mes taip dažnai ignoruojame ir užmirštame tave.
(1623.42) 144:5.89 Bet būk gailestingas ir mylėk mus taip, kaip mes trokštame mylėti tave.
(1623.43) 144:5.90 Žvelk žemyn į mus nuoširdžiai ir atleisk mums gailestingai taip,
(1623.44) 144:5.91 Kaip mes teisingai atleidžiame tiems, kurie nuskriaudžia ir įskaudina mus.
(1624.1) 144:5.92 Tegu didingo Sūnaus meilė, atsidavimas, ir savęs padovanojimas
(1624.2) 144:5.93 Padaro prieinamą amžinąjį gyvenimą tavo begalinio gailestingumo ir meilės dėka.
(1624.3) 144:5.94 Tegu visatų Dievas mums padovanoja savosios dvasios visą pilnatvę;
(1624.4) 144:5.95 Suteik mums malonę, kad pasiduotume šitos dvasios vedimui.
(1624.5) 144:5.96 Atsidavusių serafinių gausybių meilės kupinos tarnystės dėka
(1624.6) 144:5.97 Tegu Sūnus veda mus ir mums vadovauja iki amžiaus pabaigos.
(1624.7) 144:5.98 Daryk mus visą laiką ir vis labiau tokius, koks esi tu,
(1624.8) 144:5.99 Ir pabaigoje priimk mus į amžinąjį Rojaus glėbį.
(1624.9) 144:5.100 Ir tikrai, save padovanojančio Sūnaus vardu
(1624.10) 144:5.101 Ir Aukščiausiojo Tėvo garbei ir šlovei.

(1624.11) 144:5.102 Nors apaštalai neturėjo teisės pateikti šitų maldų pamokų savo viešuose mokymuose, bet iš visų šitų apreiškimų jie turėjo daug naudos savo pačių asmeniniame religiniame patyrime. Šituos ir kitus maldos modelius Jėzus naudojo kaip pailiustravimą, ryšium su šių dvylikos slaptu mokymu, o tam, kad šitie septyni maldų pavyzdžiai būtų užrašyti šitame dokumente, buvo suteiktas specialus leidimas.

6. Pasitarimas su Jono apaštalais

(1624.12) 144:6.1 Maždaug apie spalio pirmąją, Pilypas ir keli jo bičiuliai apaštalai buvo nuėję į netoli esantį kaimą nusipirkti maisto, kada susitiko su keliais Jono Krikštytojo apaštalais. Šito atsitiktinio susitikimo turgavietėje pasekme tapo trijų savaičių pasitarimas tarp Jėzaus apaštalų ir Jono apaštalų Gilbojos stovykloje, kadangi Jonas, sekdamas Jėzaus pavyzdžiu, neseniai buvo paskyręs apaštalais dvylika savo geriausiųjų mokinių. Jonas tą buvo padaręs reaguodamas į Abnerio, savo ištikimų pasekėjų vadovo, raginimą. Jėzus buvo Gilbojos stovykloje per šito bendro pasitarimo visą pirmąją savaitę, bet jo nebuvo per paskutines dvi savaites.

(1624.13) 144:6.2 Prieš prasidedant šito mėnesio antrajai savaitei, Abneris buvo surinkęs visus savo bičiulius Gilbojos stovvykloje ir buvo pasirengęs tartis su Jėzaus apaštalais. Tris savaites šitie dvidešimt keturi vyrai posėdžiavo tris kartus per dieną šešias dienas per kiekvieną savaitę. Pirmąją savaitę Jėzus su jais bendravo tarp priešpietinių, popietinių, ir vakarinių posėdžių. Jie norėjo, kad Mokytojas susitiktų su jais ir vadovautų jų bendroms diskusijoms, bet jis ryžtingai atsisakė dalyvauti diskusijose, nors sutiko jiems kalbėti trimis progomis. Šitie Jėzaus pašnekesiai tiems dvidešimt keturiems buvo apie užuojautą, bendradarbiavimą, ir pakantumą.

(1624.14) 144:6.3 Andriejus ir Abneris pasikeisdami vadovavo šitiems bendriems abiejų apaštališkųjų grupių susirinkimams. Šitie vyrai turėjo aptarti daugybę sunkumų ir išspręsti daug problemų. Vėl ir vėl su savomis problemomis jie ateidavo pas Jėzų, tiktai, kad išgirstų jį sakant: “Aš rūpinuosi tiktai jūsų asmeninėmis ir grynai religinėmis problemomis. Aš esu Tėvo atstovas individui, o ne grupei. Jeigu jūs turite asmeninių sunkumų savo santykiuose su Dievu, tai ateikite pas mane, ir aš tikrai išklausysiu jus ir patarsiu jums, kaip išspręsti jūsų problemas. Tačiau, kada jūs pradedate derinti skirtingus religinių klausimų žmogiškuosius aiškinimus ir imate religiją suvisuomeninti, tada jums teks visas tokias problemas spręsti remiantis savo pačių sprendimais. Nors, visą laiką aš pritariu ir visada domiuosi, ir kada jūs prieisite prie savo išvadų dėl šitų nedvasinės svarbos reikalų, su sąlyga, kad jūs būsite sutarę visi, tuomet aš iš anksto prižadu suteikti savo visišką pritarimą ir nuoširdžiai bendradarbiauti. O dabar, kad jūsų diskusijoms netrukdyčiau, aš palieku jus dviems savaitėms. Dėl manęs nesijaudinkite, nes pas jus aš tikrai sugrįšiu. Aš tvarkysiu savo Tėvo reikalus, nes be šitosios mes turime ir kitų sferų.”

(1625.1) 144:6.4 Šitaip pasakęs, Jėzus nusileido kalno šlaitu, ir jie namatė jo ištisas dvi savaites. Ir jie niekada nesužinojo, kur jis nuėjo ar ką veikė per šitas dienas. Praėjo šiek tiek laiko prieš tai, kada šie dvidešimt keturi vyrai galėjo imtis rimto savųjų problemų svarstymo, jiems buvo taip neramu dėl to, jog nėra Mokytojo. Tačiau per savaitę juos vėl užvaldė savosios diskusijos, o kreiptis pagalbos į Jėzų jie nebegalėjo.

(1625.2) 144:6.5 Pirmasis dalykas, dėl kurio ši grupė susitarė, buvo maldos, kurią taip neseniai Jėzus buvo juos išmokęs, priėmimas. Vieningai buvo nubalsuota, jog šita malda būtų priimta kaip toji, kurios reikia mokyti tikinčiuosius abiems apaštalų grupėms.

(1625.3) 144:6.6 Toliau jie nusprendė, jog, kol gyvens Jonas, kalėjime ar ne kalėjime, abi grupės, turinčios po dvylika apaštalų, tęs savąjį darbą, ir kas tris mėnesius bus rengiami bendri vienos savaitės susitikimai tose vietose, dėl kurių reikės kartas nuo karto susitarti.

(1625.4) 144:6.7 Bet iš jų visų problemų pati rimčiausioji buvo krikšto klausimas. Jų sunkumai dar labiau padidėjo, nes Jėzus šia tema buvo atsisakęs pareikšti bet kokią nuomonę. Galų gale jie susitarė: Kol gyvens Jonas, arba, kol jie bendrai susitarę galėtų šitą sprendimą pakeisti, tol tikinčiuosius krikštys tiktai Jono apaštalai, ir kad galiausiai naujuosius mokinius mokys tiktai Jėzaus apaštalai. Dėl to, nuo šio meto iki Jono mirties, du iš Jono apaštalų lydėdavo Jėzų ir jo apaštalus tam, kad tikinčiuosius pakrikštytų, nes bendra taryba vieningai nubalsavo, jog krikštas turi tapti pirmuoju žingsniu į išorinę sąjungą su karalystės reikalais.

(1625.5) 144:6.8 Toliau buvo susitarta, kad, Jono mirties atveju, Jono apaštalai ateis pas Jėzų ir taps jam pavaldūs, ir kad daugiau jie nebekrikštys, nebent būtų įgalioti Jėzaus ar jo apaštalų.

(1625.6) 144:6.9 Ir tuomet buvo nubalsuota, kad, Jono mirties atveju, Jėzaus apaštalai pradės krikštyti su vandeniu, kaip dieviškosios Dvasios krikšto ženklu. Dėl to, ar atgaila turi ar neturi būti susieta su krikšto skelbimu, buvo palikta pasirinkti laisvai; jokio grupę suvaržančio sprendimo nebuvo priimta. Jono apaštalai skelbė, “Atgailaukite ir krikštykitės.” Jėzaus apaštalai skelbė, “Tikėkite ir krikštykitės.”

(1625.7) 144:6.10 Ir toks yra pasakojimas apie Jėzaus pasekėjų pirmąjį mėginimą suderinti skirtingas pastangas, pašalinti nuomonių skirtumus, organizuoti grupines užduotis, nustatyti išorinius ritualus, ir suvisuomeninti asmeninius religinius papročius.

(1625.8) 144:6.11 Buvo apsvarstyta daug ir kitokių smulkesnių reikalų ir dėl jų sprendimų buvo susitarta vienbalsiai. Šitie dvidešimt keturi vyrai turėjo iš tiesų nuostabų patyrimą per šitas dvi savaites, kada jie buvo priversti susidurti su problemomis ir sureguliuoti sunkumus be Jėzaus. Jie mokėsi būti skirtingi, diskutuoti, nuoširdžiai ginčytis, melstis, ir siekti kompromisų, ir visa tai darant išlaikyti palankumą kito asmens požiūriui ir likti bent jau iki tam tikro laipsnio pakantiems jo nuoširdžiai nuomonei.

(1625.9) 144:6.12 Tą popietę, kada vyko jų baigiamoji diskusija finansiniais klausimais, sugrįžo Jėzus, jis pasiklausė jų diskusijų, išgirdo jų sprendimus, ir tarė: “Tuomet, šitokios yra jūsų išvados, ir aš kiekvienam iš jūsų padėsiu įgyvendinti jūsų bendrų sprendimų dvasią.”

(1626.1) 144:6.13 Nuo šito laiko praėjus dviems su puse mėnesio, Jonas buvo nužudytas, ir per visą šitą laikotarpį Jono apaštalai buvo drauge su Jėzumi ir šiais dvylika. Jie visi dirbo kartu ir krikštijo tikinčiuosius per šitą darbo laikotarpį Dakapolio miestuose. Gilbojos stovykla pasibaigė lapkričio 2-ąją, 27 m. po Kr. gim.

7. Dekapolio miestuose

(1626.2) 144:7.1 Lapkričio ir gruodžio mėnesiais, Jėzus ir šie dvidešimt keturi vyrai tyliai dirbo graikų Dekapolio miestuose, daugiausia Skaitopolyje, Gerasoje, Abiloje, ir Gadare. Tai iš tikrųjų buvo to parengiamojo laikotarpio, kada buvo perimamas Jono darbas ir organizacija, pabaiga. Visada naujojo apreiškimo suvisuomeninta religija iš tikrųjų sumoka kompromiso kainą ankstesniosios religijos, kurią ji stengiasi išgelbėti, nusistovėjusiomis formomis ir papročiais. Krikštas buvo toji kaina, kurią Jėzaus pasekėjai sumokėjo dėl to, kad nusivestų drauge su savimi, kaip suvisuomenintą religinę grupę, Jono Krikštytojo pasekėjus. Jono pasekėjai, prisijungdami prie Jėzaus pasekėjų, atsisakė beveik visko, išskyrus vandens krikštą.

(1626.3) 144:7.2 Jėzus mažai mokė viešumoje šitos misijos po Dekapolio miestus metu. Jis daug laiko praleido mokydamas šiuos dvidešimt keturis ir turėjo specialių pasikalbėjimų su dvylika Jono apaštalų. Su laiku jie labiau suprato, kodėl Jėzus nėjo aplankyti Jono kalėjime, ir kodėl jis nieko nesiėmė, kad užtikrintų jo išlaisvinimą. Bet jie niekada negalėjo suprasti, kodėl gi Jėzus nedarė stebuklų, kodėl gi jis atsisakė parodyti savo dieviškosios valdžios išorinius ženklus. Prieš ateidami į Gilbojos stovyklą, jie buvo įtikėję į Jėzų daugiausia dėl Jono paliudijimų, bet netrukus jie ėmė tikėti dėl savo pačių sąsajos su Mokytoju ir jo mokymais.

(1626.4) 144:7.3 Per šiuos du mėnesius didžiąją laiko dalį grupė dirbo poromis, vienas Jėzaus apaštalas eidavo su vienu Jono apaštalu. Jono apaštalas krikštijo, Jėzaus apaštalas mokė, tuo tarpu jie abu skelbė šios karalystės evangeliją taip, kaip ją suprato kiekvienas iš jų. Ir jie laimėjo daug sielų tarp šitų pagonių ir tarp savo tikėjimo atsisakiusiųjų žydų.

(1626.5) 144:7.4 Abneris, Jono apaštalų vadovas, tapo atsidavusiu tikinčiuoju į Jėzų, o vėliau buvo paskirtas septyniasdešimties mokytojų, kuriuos Mokytojas pasiuntė skelbti evangelijos, grupės vadovu.

8. Stovykloje netoli Pelos

(1626.6) 144:8.1 Gruodžio antroje pusėje jie visi atėjo netoli Jordano upės, arti Pelos, kur jie vėl pradėjo mokyti ir pamokslauti. Tiek žydai, tiek pagonys ateidavo į šitą stovyklą pasiklausyti evangelijos. Būtent tuo metu, kada Jėzus vieną popietę mokė minias, keletas iš Jono artimiausiųjų draugų Mokytojui atnešė paskutiniąją žinią, kurią jis gavo iš Krikštytojo.

(1626.7) 144:8.2 Jonas dabar kalėjime buvo praleidęs vienerius su puse metų, ir didžiąją šio laiko dalį Jėzus dirbo labai tyliai; todėl nebuvo nieko keisto, kad Jonas ėmė nerimauti dėl karalystės. Jono draugai nutraukė Jėzaus mokymą, kad pasakytų jam: “Jonas Krikštytojas mus pasiuntė paklausti—ar tu iš tikrųjų esi tas Išlaisvintojas, ar mums ieškoti kito?”

(1626.8) 144:8.3 Jėzus padarė pertraukėlę, kad Jono draugams pasakytų: “Eikite atgal ir praneškite Jonui, kad jis nėra užmirštas. Papasakokite jam, ką pamatėte ir išgirdote, jog vargšams yra skelbiama geroji naujiena.” Ir kada Jėzus su Jono pasiuntiniais pasikalbėjo daugiau, tada jis vėl atsigręžė į minią ir tarė: “Nemanykite, kad Jonas abejoja karalystės evangelija. Jis tiktai teiraujasi dėl to, kad nuramintų savo mokinius, kurie taip pat yra ir manieji mokiniai. Jonas nėra silpnas. Leiskite man paklausti jūsų, kurie girdėjote Joną pamokslaujantį prieš tai, kada Erodas jį pasodino į kalėjimą: Kokį jūs pamatėte Joną—nendrę, lankstomą vėjo? Nepastovių nuotaikų ir švelniais drabužiais apsirengusį vyrą? Kaip taisyklė, tie, kurie yra nuostabiausiai pasidabinę ir kurie gyvena subtiliai, yra karalių rūmuose ir turtuolių didinguose namuose. Tačiau, ką gi jūs matėte, kada stebėjote Joną? Pranašą? Taip, sakau aš jums, ir daug daugiau negu pranašą. Apie Joną taip buvo parašyta: ‘Stebėkite, aš siunčiu savo pasiuntinį tavo akivaizdon; jis tikrai parengs tau kelią.’

(1627.1) 144:8.4 “Tikrai, tikrai, aš jums sakau, tarp tų, gimusiųjų iš moterų, nebuvo iškilusio didingesnio už Joną Krikštytoją; ir vis tiktai tas, kuris yra tikrai mažytis, dangaus karalystėje yra didingesnis, nes jis yra gimęs iš dvasios, ir žino, jog yra tapęs Dievo sūnumi.”

(1627.2) 144:8.5 Daugelis tų, kurie girdėjo Jėzų, tą dieną priėmė Jono krikštą, šituo viešai išpažindami įėjimą į dangaus karalystę. Ir nuo tos dienos Jono apaštalai buvo tvirtai susieti su Jėzumi. Šitas įvykis pažymėjo Jono ir Jėzaus pasekėjų tikrąją sąjungą.

(1627.3) 144:8.6 Po to, kada šie pasiuntiniai pasišnekėjo su Abneriu, tada jie išvyko į Makarėją. kad viską atpasakotų Jonui. Tai jį labai nuramino, o jo įtikėjimą sustiprino Jėzaus žodžiai ir Abnerio pranešimas.

(1627.4) 144:8.7 Šitą popietę Jėzus toliau mokė, sakydamas: “Bet su kuo man palyginti šitąją kartą? Daugelis iš jūsų nepriims nei Jono žinios, nei manojo mokymo. Jūs esate kaip tie turgaus aikštėje žaidžiantys vaikai, kurie kreipiasi į savuosius draugus ir sako: ‘Mes jums grojome dūdele, bet jūs nešokote; mes raudojome, bet jūs neliūdėjote.’ Ir taip yra su kai kuriais iš jūsų. Atėjo Jonas, kuris nei valgė, nei gėrė, bet jie kalbėjo, kad jį yra apsėdęs nelabasis. Atėjo Žmogaus Sūnus, kuris valgo ir geria, ir tie patys žmonės sako: ‘Žiūrėkite, ėdrus žmogus ir daug geria vyno, mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių draugas!’ Iš tiesų, išmintį apsprendžia jos vaikai.

(1627.5) 144:8.8 “Atrodytų, jog Tėvas danguje kai kurias iš šitų tiesų nuslėpė nuo išmintingųjų ir išdidžių, tuo tarpu jas atskleidė kūdikiams. Bet Tėvas viską daro gerai; Tėvas apsireiškia visatai savo paties pasirinktais būdais. Dėl to, ateikite visi, kurie įtemptai dirbate ir esate sunkiai prislėgti, ir jūs tikrai surasite poilsį savo sieloms. Užsidėkite dieviškąjį jungą, ir jūs patirsite Dievo ramybę, kuri pranoksta bet kokį supratimą.”

9. Jono Krikštytojo mirtis

(1627.6) 144:9.1 Joną Krikštytoją nužudė Erodo Antipo įsakymu sausio 10-ios vakarą, 28 m. po Kr. gim. Kitą dieną keletas Jono mokinių, kurie buvo nuvykę į Makarėją, sužinojo apie jo nužudymą ir, nuėję pas Erodą, paprašė jo kūno, kurį jie įdėjo į kapavietę, vėliau jį palaidojo Sebaste, Abnerio tėviškėje. Kitą dieną, sausio 12-ąją, jie išėjo į šiaurę, į Jono ir Jėzaus apaštalų stovyklą netoli Pelos, ir jie pranešė Jėzui apie Jono mirtį. Kada Jėzus išklausė jų pasakojimą, tada jis paleido minias ir, sukvietęs draugėn šiuos dvidešimt keturis, tarė: “Jonas nebegyvas. Erodas jam nukirto galvą. Šiąnakt susirinkite į bendrą pasitarimą ir deramai susitvarkykite savo reikalus. Daugiau tikrai nebebus laukimo. Atėjo toji valanda, jog karalystė būtų skelbiama atvirai ir su galia. Rytoj mes eisime į Galilėją.”

(1627.7) 144:9.2 Todėl, ankstyvą sausio 13-sios rytą, 28 m. po Kr. gim, Jėzus ir apaštalai, lydimi maždaug dvidešimt penkių mokinių, išėjo į Kapernaumą ir nakčiai apsistojo Zabediejaus namuose.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved