170 Dokumentas - Dangaus karalystė
Urantijos knyga
170 Dokumentas
Dangaus karalystė
170:0.1 (1858.1)ŠEŠTADIENIO popietę, kovo 11-ąją, Jėzus pasakė savo paskutinį pamokslą Peloje. Tai buvo vienas iš nuostabiausių pasisakymų per jo viešą tarnystę, išsamiai ir iki galo aptaręs dangaus karalystę. Jis žinojo apie tą susipainiojimą, kuris buvo jo apaštalų ir mokinių protuose dėl terminų “dangaus karalystė” ir “Dievo karalystė,” kuriuos jis vartojo kaip savęs padovanojimo misijos tarpusavyje kaitomus pavadinimus, prasmės ir reikšmės. Nors paties termino dangaus karalystė ir galėjo užtekti tam, kad būtų atskirta tai, ką jis išreiškė, nuo bet kokių saitų su žemiškosiomis karalystėmis ir laikinomis vyriausybėmis, bet neužteko. Žemiškojo karaliaus idėja žydų prote buvo per daug įsišaknijusi, kad ją būtų galima šitaip išrauti per vienos kartos gyvenimą. Dėl to šitai ilgai puoselėtai karalystės sampratai Jėzus iš pradžių atvirai nesipriešino.
170:0.2 (1858.2)Šitą Sabato popietę Mokytojas stengėsi išaiškinti mokymą apie dangaus karalystę; šitą klausimą jis aptarė visais aspektais ir stengėsi paaiškinti tą daugelį skirtingų prasmių, kuriomis šitas terminas buvo pavartotas. Šitame pasakojime šį kreipimąsi mes išplėtosime, pridėdami didelę dalį teiginių, kuriuos Jėzus buvo pareiškęs ankstesnėmis progomis, ir įtraukdami kai kurias pastabas, pareikštas tiktai apaštalams tos pačios dienos vakarinių diskusijų metu. Mes taip pat pateiksime kai kuriuos komentarus, nagrinėjančius vėlesnį karalystės idėjos vystymąsi, kaip ji yra susijusi su vėlesniąja krikščioniškąja bažnyčia.
1. Sampratos apie dangaus karalystę
170:1.1 (1858.3)Sąsajoje su Jėzaus pamokslo atpasakojimu, reikėtų pastebėti, jog hebrajų raštuose buvo dualistinė dangaus karalystės samprata. Pranašai Dievo karalystę pateikė kaip:
170:1.2 (1858.4)1. Dabarties realybę; ir kaip
170:1.3 (1858.5)2. Ateities viltį—kada karalystė bus visiškai įgyvendinta pasirodžius Mesijui. Tai yra toji karalystės smprata, kokios mokė Jonas Krikštytojas.
170:1.4 (1858.6)Nuo pat pradžių Jėzus ir apaštalai mokė šitų abiejų sampratų. Buvo ir kitos dvi idėjos apie karalystę, kurias reikėtų turėti omenyje:
170:1.5 (1858.7)3. Vėlesnioji žydų samprata apie viršgamtinės kilmės ir stebuklingo paskelbimo pasaulinę ir transcendentinę karalystę.
170:1.6 (1858.8)4. Persų mokymai, vaizduojantys dieviškosios karalystės įkūrimą kaip gėrio prieš blogį pergalės pasiekimą pasaulio pabaigoje.
170:1.7 (1858.9)Tiesiog prieš pat Jėzaus atėjimą į žemę, žydai sujungė ir sumaišė visas šitas karalystės idėjas į savo epokalipsinę sampratą apie Mesijo atėjimą, kad įkurtų žydų triumfo amžių, Dievo aukščiausiosios valdžios žemėje amžinąjį amžių, naująjį pasaulį, tokią erą, kurioje visa žmonija garbintų Jahvę. Nusprendęs vartoti šitą dangaus karalystės sampratą, Jėzus apsisprendė pasinaudoti tiek žydų, tiek ir persų religijų pačiu gyvybingiausiu ir pačiu svarbiausiu palikimu.
170:1.8 (1859.1)Toji dangaus karalystė, kaip ji buvo teisingai ir klaidingai suprantama per visus krikščioniškosios eros šimtmečius, apima keturias atskiras idėjų grupes:
170:1.9 (1859.2)1. Žydų sampratą.
170:1.10 (1859.3)2. Persų ampratą.
170:1.11 (1859.4)3. Jėzaus asmeninę-patyrimo sampratą—“dangaus karalystė yra tavo paties viduje.”
170:1.12 (1859.5)4. Sudėtinės ir supainiotos sampratos, kurias krikščionybės įkūrėjai ir skelbėjai stengėsi įteigti pasauliui.
170:1.13 (1859.6)Pasirodo, jog skirtingais periodais ir besikeičiančiomis aplinkybėmis Jėzus savo viešuose mokymuose galėjo būti pateikęs gausų skaičių “karalystės” sampratų, bet savo apaštalus jis visada mokė tokios karalystės, kuri apima žmogaus asmeninį patyrimą savo bičiulių atžvilgiu ir Tėvo danguje atžvilgiu. Kalbėdamas apie karalystę jis savo pasisakymą visada užbaigdavo taip, “Karalystė yra jūsų viduje.”
170:1.14 (1859.7)Painiavos amžius, kas susiję su termino “dangaus karalystė” prasme, sąlygojo tokie trys faktoriai:
170:1.15 (1859.8)1. Tas supainiojimas, kuris atsirado stebint, kaip “karalystės” idėja vystėsi per savo įvairius perdarymo, įgyvendinto Jėzaus ir jo apaštalų, etapus.
170:1.16 (1859.9)2. Tas supainiojimas, kuris buvo neišvengiamai susijęs su ankstyvosios krikščionybės perkėlimu iš žydiškosios dirvos į pagoniškąją.
170:1.17 (1859.10)3. Tas supainiojimas, kuris buvo neatskiriamas nuo to fakto, jog krikščionybė tapo tokia religija, kuri buvo organizuota aplink Jėzaus asmens centrinę idėją; karalystės evangelija ėmė vis daugiau ir daugiau tapti religija apie jį.
2. Jėzaus samprata apie karalystę
170:2.1 (1859.11)Mokytojas aiškino, jog dangaus karalystė turi prasidėti nuo tiesos apie Dievo tėvystę ir su ja susijusio žmogaus brolystės fakto dualios sampratos ir turi koncentruotis į tiesos apie Dievo tėvystę ir su ja susijusio žmogaus brolystės fakto dualią sampratą. Tokio mokymo priėmimas, Jėzus skelbė, žmogų išlaisvintų iš amžius trunkančios gyvulinės baimės vergystės ir tuo pačiu metu žmogiškąjį gyvenimą praturtintų tokiomis naujojo dvasinės laisvės gyvenimo dovanomis:
170:2.2 (1859.12)1. Naujos drąsos ir išaugusios dvasinės galios turėjimu. Karalystės evangelija turėjo žmogų išlaisvinti ir jį įkvėpti, kad jis išdrįstų tikėtis amžinojo gyvenimo.
170:2.3 (1859.13)2. Evangelija nešė naujo pasitikėjimo ir tikros paguodos žinią visiems žmonėms, net ir neturtingiesiems.
170:2.4 (1859.14)3. Ji pati savaime buvo naujoji moralinių vertybių norma, naujasis etinis matas, kuriuo būtų vertinamas žmogiškasis elgesys. Ji pavaizdavo dėl jos atsirandančios žmogiškosios visuomenės naujosios tvarkos idealą.
170:2.5 (1859.15)4. Ji mokė, jog tai, kas yra dvasinis, yra aukščiau už tai, kas yra materialus; ji šlovino dvasines realybes ir išaukštino viršžmogiškuosius idealus.
170:2.6 (1860.1)5. Šita naujoji evangelija dvasinį pasiekimą demonstravo kaip tikrąjį gyvenimo tikslą. Žmogiškasis gyvenimas gavo naują moralinės vertybės ir dieviškojo orumo dovaną.
170:2.7 (1860.2)6. Jėzus mokė, jog amžinosios realybės yra teisingo žemiškojo siekio pasekmė (atlygis). Žmogaus mirtingas gyvenimas žemėje įgavo naujų prasmių, kurios atsiranda suvokus kilnų likimą.
170:2.8 (1860.3)7. Naujoji evangelija tvirtino, kad žmogaus išgelbėjimas atskleidžia toli siekiantį dieviškąjį tikslą, kurį turi įgyvendinti ir realizuoti Dievo išgelbėtų sūnų begalinės tarnystės ateities likimas.
170:2.9 (1860.4)Šitie mokymai apima išplėstą karalystės idėją, kurios mokė Jėzus. Vargu ar Jono Krikštytojo primityvūs ir supainioti mokymai apie karalystę turėjo šitą didingą sampratą.
170:2.10 (1860.5)Apaštalai Mokytojo pasisakymų apie karalystę tikrosios prasmės nesugebėjo suvokti. Vėlesnis Jėzaus mokymų iškraipymas, kaip jie yra užrašyti Naujajame Testamente, yra dėl to, jog evangelijos rašytojų sampratą nuspalvino tas tikėjimas, kad Jėzus tada pasaulį paliko tiktai trumpam laikui; kad jis netrukus sugrįš tam, kad įkurtų karalystę turėdamas galią ir valdžią—tiesiog tokia idėja, kokios jie laikėsi tuo metu, kada su jais jis buvo materialaus kūno pavidalu. Bet Jėzus karalystės įkūrimo nesiejo su savo sugrįžimo į šitą pasaulį idėja. Tai, kad praėjo šimtmečiai be jokių ženklų apie “Naujojo Amžiaus” pasirodymą, visiškai nereiškia, jog tai nesiderina su Jėzaus mokymu.
170:2.11 (1860.6)Tos didžiulės pastangos, kurias įkūnijo šitas pamokslas, buvo tas mėginimas, kad dangaus karalystės samprata būtų paversta į idėjos vykdyti Dievo valią idealą. Ilgą laiką Mokytojas savo pasekėjus buvo mokęs melstis: “Teateinie tavoji karalystė; tebūnie tavoji valia”; ir šiuo metu jis atkakliai stengėsi priversti juos vietoje Dievo karalystės termino vartoti praktiškesnį ekvivalentą Dievo valia. Bet jam šito pasiekti nepavyko.
170:2.12 (1860.7)Jėzus norėjo, kad karalystės, karaliaus, ir pavaldinių idėja būtų pakeista į sampratą apie dangiškąją šeimą, dangiškąjį Tėvą, ir išlaisvintus Dievo sūnus, įsitraukusius į džiaugsmingą ir savanorišką tarnystę savo bičiulių žmonių labui ir į Dievo Tėvo išaukštintą ir protingą garbinimą.
170:2.13 (1860.8)Iki šito laiko apaštalai buvo įgavę dvigubą požiūrį į karalystę; jie žiūrėjo į ją kaip į:
170:2.14 (1860.9)1. Asmeninio patyrimo dalyką, kuris tuo metu buvo tikrų tikinčiųjų širdyje, ir kaip į
170:2.15 (1860.10)2. Rasinių ar pasaulinių reiškinių klausimą; jog karalystė yra ateityje, kažkas, ko reikia laukti.
170:2.16 (1860.11)Jie žvelgė į ateinančią karalystę žmonių širdyse kaip į palaipsnį vystymąsi, kaip į mieles tešloje, arba kaip į garstyčių sėklos augimą. Jie tikėjo, kad karalystės atėjimas rasine ar pasauline prasme bus tiek netikėtas, tiek ir įspūdingas. Jėzus niekada nepavargdavo jiems kartoti, jog dangaus karalystė yra jų asmeninis patyrimas suvokiant aukščiausias dvasinio gyvenimo vertybes; jog šito dvasinio patyrimo realybės vis didesniu laipsniu yra paverčiamos į naujus ir aukštesnius dieviškojo užtikrintumo ir amžinojo didingumo lygius.
170:2.17 (1860.12)Šitą popietę Mokytojas mokė aiškiai naujos sampratos apie karalystės dvigubą prigimtį tuo, kad jis pavaizdavo tokias dvi fazes:
170:2.18 (1860.13)“Pirmąją. Dievo karalystę šitame pasaulyje, aukščiausio laipsnio troškimą vykdyti Dievo valią, nesavanaudišką žmogaus meilę, kuri veda geresnio etinio ir moralinio elgesio gerus vaisius.
170:2.19 (1861.1)“Antrąją. Dievo karalystę danguje, mirtingųjų tikinčiųjų tikslą, tokią padėtį, kurioje toji meilė Dievui yra ištobulinta, ir kurioje Dievo valia yra vykdoma dieviškiau.”
170:2.20 (1861.2)Jėzus mokė, kad, įtikėjimo dėka, tikintysis įeina į karalystę dabar. Įvairiais pasisakymais jis mokė, kad įtikėjimo dėka įeinant į karalystę, esminiai yra du dalykai:
170:2.21 (1861.3)1. Įtikėjimas, nuoširdumas. Ateiti kaip mažam vaikui, priimti sūnystės padovanojimą kaip dovaną; atsiduoti Tėvo valios vykdymui be dvejonių ir visiškai tikint ir nuoširdžiai pasitikint Tėvo išmintimi; ateiti į karalystę išsivadavus nuo prietarų ir išankstinių nuostatų; būti našališkiems ir tokiems, kuriuos būtų galima mokyti kaip nesugadintus vaikus.
170:2.22 (1861.4)2. Alkis tiesai. Troškulys teisumui, proto pasikeitimas, motyvo būti panašiam į Dievą ir surasti Dievą įgijimas.
170:2.23 (1861.5)Jėzus mokė, jog nuodėmė nėra sugedusios prigimties vaikas, bet vietoje šito ji yra palikuonis tokio žinančio proto, kurį valdo nenusileidžianti valia. Kai dėl nuodėmės, tai jis mokė, kad Dievas jau atleido; kad tokį atleidimą mes asmeniškai padarome prieinamą sau patiems tokiu veiksmu, kada atleidžiame savo bičiuliams. Kada jūs atleidžiate savo broliui materialiame kūne, tada šito atleidimo dėka savo paties sieloje jūs kuriate sugebėjimą už savo pačių klaidingus poelgius priimti Dievo atleidimo realybę.
170:2.24 (1861.6)Iki to laiko, kada Apaštalas Jonas ėmė rašyti istoriją apie Jėzaus gyvenimą ir mokymus, ankstyvieji krikščionys buvo patyrę tiek daug vargo dėl Dievo karalystės idėjos kaip persekiojimų sukėlėjos, kad šį terminą didžiąja dalimi jie nustojo vartoti. Jonas daug kalba apie “amžinąjį gyvenimą.” Jėzus dažnai kalbėjo apie šį gyvenimą kaip apie “gyvenimo karalystę.” Jis taip pat dažnai užsimindavo apie “Dievo karalystę jūsų viduje.” Kartą jis kalbėjo apie tokį patyrimą kaip apie “šeimyninę bičiulystę su Dievu Tėvu.” Jėzus stengėsi karalystę pakeisti daugeliu terminų, bet visada nesėkmingai. Tarp kitų terminų, jis vartojo: Dievo šeima, Tėvo valia, Dievo draugai, tikinčiųjų bičiulystė, žmogaus brolystė, Tėvo avidė, Dievo vaikai, ištikimųjų bičiulystė, Tėvo tarnystė, ir išlaisvinti Dievo sūnūs.
170:2.25 (1861.7)Bet karalystės idėjos vartojimo išvengti jie negalėjo. Būtent praėjus daugiau negu penkiasdešimčiai metu, tiktai vėliau, kada Jeruzalę sugriovė romėnų armijos, tada karalystės samprata ėmė keistis į amžinojo gyvenimo kultą, kadangi jos visuomeninius ir institucinius aspektus perėmė sparčiai besiplečianti ir besikristalizuojanti krikščionių bažnyčia.
3. Kas susiję su teisumu
170:3.1 (1861.8)Jėzus visada stengėsi savo apaštalams ir mokiniams įteigti tai, kad jie turi įgyti, įtikėjimo dėka, tokį teisumą, kuris pranoktų tą vergiškų darbų teisumą, kurį kai kurie raštininkai ir fariziejai taip tuščiagarbiškai demonstravo prieš pasaulį.
170:3.2 (1861.9)Nors Jėzus ir mokė, jog įtikėjimas, paprastas kaip vaiko tikėjimas, yra tas raktas nuo karalystės durų, bet jis taip pat mokė, jog patekus per šias duris, ten yra vis augantys teisumo laipteliai, kuriais kiekvienas tikintis vaikas turi kilti tam, kad suaugtų tvirtų Dievo sūnų visu ūgiu.
170:3.3 (1861.10)Būtent kada yra apmąstomas Dievo atleidimo priėmimo metodas, tada atsiskleidžia karalystės teisumo pasiekimas. Įtikėjimas yra toji kaina, kurią jūs mokate už patekimą į Dievo šeimą; bet atleidimas yra toks Dievo veiksmas, kuris jūsų įtikėjimą priima kaip įsileidimo kainą. O kad karalystės tikintysis Dievo atleidimą priima, tai sudaro konkretų ir aktualų patyrimą ir apima tokius keturis žingsnius, vidinio teisumo karalystės žingsnius.
170:3.4 (1862.1)1. Dievo atleidimas iš tikrujų yra padaromas prieinamas ir jį žmogus asmeniškai patiria tiek, kiek jis atleidžia savo bičiuliams.
170:3.5 (1862.2)2. Žmogus savo bičiuliams realiai neatleis, jeigu jų nemylės kaip paties savęs.
170:3.6 (1862.3)3. Šitaip mylėti savo artimą kaip save patį yra aukščiausioji etika.
170:3.7 (1862.4)4. Moralus elgesys, tikrasis teisumas, tampa, tuomet, tokios meilės natūralia pasekme.
170:3.8 (1862.5)Dėl to tai yra akivaizdu, jog karalystės tikroji ir vidinė religija būtinai ir vis labiau linksta į tai, kad pati pasireikštų visuomeninės tarnystės praktinėse srityse. Jėzus mokė tokios gyvos religijos, kuri pastūmėdavo tikinčiuosius atsiduoti kupinai meilės tarnystei. Bet Jėzus religijos nepakeitė etika. Jis mokė religijos kaip priežasties, o etikos mokė kaip pasekmės.
170:3.9 (1862.6)Bet kokio veiksmo teisumo dydis turi būti matuojamas motyvu; dėl to aukščiausios gėrio formos yra nesąmoningos. Jėzus niekada nekreipė dėmesio nei į moralę, nei į etiką, kaip į tokias. Jis domėjosi vien tiktai ta vidine ir dvasine bičiulyste su Dievu Tėvu, kuri taip tvirtai ir tiesiai pati pasireiškia kaip išorinė ir kupina meilės tarnystė žmogui. Jis mokė, jog karalystės religija yra nuoširdus asmeninis patyrimas, kurio nė vienas žmogus negali laikyti savo paties viduje; jog ta sąmonė, kad esi tikinčiųjų šeimos narys, neišvengiamai veda į tai, kad būtų laikomasi šeimos elgesio taisyklių, į tarnystę savo broliams ir seserims stengiantis broliją padidinti ir išplėsti.
170:3.10 (1862.7)Karalystės religija yra asmeninė, individuali; vaisiai, rezultatai, yra šeimyniniai, visuomeniniai. Jėzus visą laiką aukštino individo kaip priešybės bendruomenei šventumą. Bet jis taip pat suvokė ir tai, kad žmogus savo charakterį vysto nesavanaudiško tarnavimo dėka; kad savo moralinę prigimtį jis atskleidžia kupinais meilės ryšiais su savo bičiuliais.
170:3.11 (1862.8)Mokydamas to, jog karalystė yra žmogaus viduje, išaukštindamas individą, Jėzus senajai visuomenei sudavė mirtiną smūgį tuo, kad jis paskelbė tikrojo socialinio teisingumo naująją dieviškąją tvarką. Šią naująją visuomenės tvarką pasaulis pažįsta mažai, nes taikyti dangiškosios karalystės evangelijos principus jis atsisakė. Ir kada šitas dvasinės karalystės pranašumas į žemę ateis iš tiesų, tada jis pasireikš ne vien tiktai geresnėmis visuomeninėmis ir materialiomis sąlygomis, bet vietoje šito jis pasireikš šlove tų padidintų ir praturtintų dvasinių vertybių, kurios yra būdingos artėjančiam geresnių žmogiškųjų ryšių ir išvystytų dvasinių laimėjimų amžiui.
4. Jėzaus mokymas apie karalystę
170:4.1 (1862.9)Jėzus niekada nepateikė tikslaus karalystės apibrėžimo. Vienu atveju jis kalbėjo apie vieną karalystės fazę, o kitu atveju jis aptarė Dievo viešpatavimo žmonių širdyse kitą brolystės aspektą. Šito Sabato popietės pamokslo metu Jėzus pažymėjo ne mažiau kaip penkias karalystės fazes, arba epochas, ir jos yra tokios:
170:4.2 (1862.10)1. Individualaus tikinčiojo bičiulystės su Dievu Tėvu dvasinio gyvenimo asmeninis ir vidinis patyrimas.
170:4.3 (1863.1)2. Besiplečianti evangelijos tikinčiųjų brolystė, padidintos moralės ir sužadintos etikos visuomeniniai aspektai, kylantys iš to, kad Dievo dvasia valdo individualių tikinčiųjų širdyse.
170:4.4 (1863.2)3. Viršmirtingoji nematomų dvasinių būtybių brolystė, kuri vyrauja žemėje ir danguje, viršžmogiškoji Dievo karalystė.
170:4.5 (1863.3)4. Dievo valios tobulesnio įgyvendinimo perspektyva, žengimas į priekį link naujos visuomeninės tvarkos, sąsajoje su geresniu dvasiniu gyvenimu, aušros—link kito žmogaus amžiaus.
170:4.6 (1863.4)5. Karalystė visoje savo pilnatvėje, ateities dvasinis šviesos ir gyvenimo amžius žemėje.
170:4.7 (1863.5)Dėl to mes visada iš tiesų turime Mokytojo mokymą tikrinti, kad nustatytume, kurią iš šitų penkių fazių jis turi mintyje, kada pavartoja dangaus karalystės terminą. Šito proceso dėka palaipsniui keisdamas žmogaus valią ir šitaip paveikdamas žmogiškuosius sprendimus, Mykolas ir jo pagalbininkai lygiai taip palaipsniui, bet tvirtai keičia žmogiškosios evoliucijos, visuomeninę ir kitokią, tėkmę.
170:4.8 (1863.6)Mokytojas šita proga pabrėžė tokius penkis punktus, išreiškiančius karalystės evangelijos esmingiausius bruožus:
170:4.9 (1863.7)1. Individo primatą.
170:4.10 (1863.8)2. Valią kaip lemiamą faktorių žmogaus patyrime.
170:4.11 (1863.9)3. Dvasinę bičiulystę su Dievu Tėvu.
170:4.12 (1863.10)4. Aukščiausio laipsnio pasitenkinimą iš kupinos meilės žmogaus tarnystės.
170:4.13 (1863.11)5. Žmogiškojoje asmenybėje to, kas yra dvasinis, viršenybę atžvilgiu to, kas yra materialus.
170:4.14 (1863.12)Šitas pasaulis niekada rimtai ar nuoširdžiai, ar sąžiningai Jėzaus dangaus karalystės doktrinos šitų dinamiškų idėjų ir dieviškųjų idealų neišmėgino. Bet jūs neturėtumėte nusivilti dėl akivaizdžiai lėto karalystės idėjos žengimo į priekį Urantijoje. Prisiminkite, jog besivystančios evoliucijos tvarką veika staigūs ir netikėti periodiški pasikeitimai tiek materialiuose, tiek dvasiniuose pasauliuose. Jėzaus kaip įsikūnijusio Sūnaus savęs padovanojimas buvo kaip tik toks keistas ir netikėtas įvykis šio pasaulio dvasiniame gyvenime. Taip pat nedarykite lemtingos klaidos, ieškodami karalystės amžiaus matomų bruožų, kada jos įkūrimo neįgyvendinate savo pačių sielose.
170:4.15 (1863.13)Nors vieną karalystės fazę Jėzus siejo su ateitimi ir, daugeliu progų, iš tiesų užsiminė, jog toks įvykis galėtų pasireikšti kaip pasaulinės krizės dalis; ir nors jis lygiai taip kuo tvirčiausiai, keletą progų, konkrečiai pažadėjo kada nors sugrįžti į Urantiją, bet reikėtų pažymėti, kad šitų dviejų idėjų jis niekada aiškiai tarpusavyje nesiejo į vieną. Jis pažadėjo naują karalystės apreiškimą žemėje ir kuriuo nors laiku ateityje; jis taip pat pažadėjo kada nors į šitą pasaulį sugrįžti asmeniškai; bet jis nesakė, kad šie du įvykiai yra sinonimiški. Iš viso to, ką mes žinome, šitie pažadai galėtų būti siejami, arba galėtų ir nebūti siejami, su tuo pačiu įvykiu.
170:4.16 (1863.14)Jo apaštalai ir mokiniai šiuos du mokymus kuo tikriausiai sujungė draugėn. Kada karalystei nepavyko materializuotis taip, kaip tikėjosi jie, tada, prisimindami Mokytojo mokymą apie ateities karalystę ir neužmiršdami jo pažado ateiti vėl, jie skubiai padarė išvadą, jog šitie pažadai yra susiję su identišku įvykiu; ir dėl to jie gyveno vildamiesi, kad netrukus jis ateis antrą kartą tam, kad įkurtų karalystę visoje savo pilnatvėje ir su galia ir šlove. Ir šitaip iš tikrųjų žemėje gyveno viena po kitos tikinčios kartos, puoselėdamos tą pačią įkvepiančią, bet neišsipildančią viltį.
5. Vėlesnės idejos apie karalystę
170:5.1 (1864.1)Apibendrinus Jėzaus mokymus apie dangaus karalystę, mums leidžiama papasakoti apie kai kurias vėlesnes idėjas, kurios buvo susietos su sampratomis apie karalystę, ir pateikti pranašišką karalystės prognozę kaip ji galėtų vystytis ateities amžiuje.
170:5.2 (1864.2)Per krikščioniškosios propagandos pirmuosius šimtmečius, dangaus karalystės idėjai labai didelės įtakos turėjo tuo metu greitai plitusio graikų idealizmo sąvokos, tokia idėja, jog tai, kas yra gamtiška, yra šešėlis to, kas yra dvasiška—tas, kas yra laikina, yra laiko šešėlis to, kas yra amžina.
170:5.3 (1864.3)Bet tas didžiulis žingsnis, kuris pažymėjo Jėzaus mokymų perkėlimą iš žydiškosios dirvos į pagoniškąją, buvo žengtas tada, kada karalystės Mesijas tapo bažnyčios, religinės ir visuomeninės organizacijos, išaugusios iš Pauliaus ir jo perėmėjų veiklos ir pasirėmusios Jėzaus mokymais, papildytais Filono idėjomis ir persų doktrinomis apie gėrį ir blogį, Atpirkėju.
170:5.4 (1864.4)Jėzaus idėjų ir idealų, įkūnytų karalystės evangelijos mokyme, beveik nebuvo įgyvendinta, kadangi jo pasekėjai jo pasisakymus vis labiau iškreipė. Mokytojo karalystės sampratą žymiu mastu pakeitė dvi didžiulės tendencijos:
170:5.5 (1864.5)1. Žydų tikintieji atkakliai laikėsi tokios nuomonės, kad jis yra Mesijas. Jie tikėjo, kad Jėzus labai greitai iš tikrųjų sugrįš tam, kad įkurtų pasaulinę ir daugiau ar mažiau materialią karalystę.
170:5.6 (1864.6)2. Kitų genčių krikščionys labai anksti pradėjo priimti Pauliaus doktrinas, kurios vis labiau vedė į bendrą tikėjimą, kad Jėzus yra bažnyčios vaikų Atpirkėjas, ankstesniosios sampratos apie grynai dvasinę karalystės brolystę naujasis ir institucinis perėmėjas.
170:5.7 (1864.7)Bažnyčia, kaip visuomeninė karalystės pasekmė, būtų buvusi visiškai natūrali ir net pageidautina. Bažnyčios blogis buvo ne jos egzistavimas, bet tai, kad Jėzaus karalystės sampratą ji beveik visiškai pakeitė savąja samprata. Pauliaus suinstitutinta bažnyčia tapo dangaus karalystės, kurią buvo skelbęs Jėzus, tikruoju pakaitalu.
170:5.8 (1864.8)Bet tikrai neabejokite, kad šitoji pati dangaus karalystė, kuri, kaip mokė Mokytojas, egzistuoja tikinčiojo širdyje, bus dar paskelbta šitai krikščioniškajai bažnyčiai, net kaip ir visoms kitoms religijoms, rasėms, ir nacijoms žemėje—net ir kiekvienam individui.
170:5.9 (1864.9)Jėzaus mokymo karalystė, dvasinis individualaus teisumo idealas ir samprata apie žmogaus dieviškąją bičiulystę su Dievu, palaipsniui nugrimzdo į Jėzaus asmens kaip Atpirkėjo-Kūrėjo ir suvisuomenintos religinės bendruomenės dvasinio vadovo mistinę sampratą. Šitokiu būdu formali ir institucinė bažnyčia tapo pakaitalu tokiai karalystės brolystei, kurios kiekvieną narį dvasia veda individualiai.
170:5.10 (1864.10)Bažnyčia buvo neišvengiama ir naudinga Jėzaus gyvenimo ir mokymų visuomeninė pasekmė; tragediją sudarė tas faktas, kad šitoji visuomeninė reakcija į karalystės mokymus taip visiškai pakeitė dvasinę sampratą apie tokią realią karalystę, kokios mokė Jėzus ir kokia jis gyveno.
170:5.11 (1865.1)Toji karalystė, žydams, buvo izraeliečių bendruomenė; kitoms gentims ji tapo krikščioniškąja bažnyčia. Jėzui karalystė buvo visuma individų, kurie buvo suvokę savo įtikėjimą į Dievo tėvystę, šituo pareikšdami savo pasišventimą Dievo valios vykdymui iš visos širdies, šitaip tapdami dvasinės žmogaus brolystės nariais.
170:5.12 (1865.2)Mokytojas iki galo suvokė, jog kai kurie visuomeniniai rezultatai pasaulyje atsiras kaip karalystės evangelijos pasklidimo pasekmė; bet jis norėjo, kad visi tokie pageidautini visuomeniniai pasireiškimai tikrai atsirastų kaip individualių tikinčiųjų šito asmeninio patyrimo, šitos grynai dvasinės bičiulystės ir komunijos su ta dieviškąja dvasia, kuri gyvena tokių tikinčiųjų viduje ir juos sužadina, nesąmoningi ir neišvengiami padariniai, arba natūralūs vaisiai.
170:5.13 (1865.3)Jėzus numatė, jog po tikrosios dvasinės karalystės pažangos atsiras visuomeninė organizacija, arba bažnyčia, ir štai kodėl jis niekada nesipriešino apaštalams, kada jie praktikavo Jono įvestą krikštijimo ritualą. Jis mokė, jog tiesą mylinti siela, toji, kuri yra išalkusi ir ištroškusi teisumo, išalkusi ir ištroškusi Dievo, į dvasinę karalystę yra priimama įtikėjimo dėka; tuo pačiu metu apaštalai mokė, jog toks tikintysis į mokinių visuomeninę organizaciją yra priimamas išorinio krikšto ritualo dėka.
170:5.14 (1865.4)Kada Jėzaus tiesioginiai pasekėjai suvokė tai, kad jiems iš dalies nepavyko įgyvendinti jo idealo įkurti dangiškąją karalystę žmonių širdyse, kur dvasia vadovautų individualiam tikinčiajam ir jį vestų, tada jie pamėgino jo mokymą gelbėti, kad jis nebūtų prarastas iš viso, pakeisdami Mokytojo karalystės idealą matomos visuomeninės organizacijos, krikščioniškosios bažnyčios, palaipsniu sukūrimu. Ir kada šitą pakeitimo programą jie buvo užbaigę, tada tam, kad išlaikytų nuoseklumą ir kad užtikrintų Mokytojo mokymo, susijusio su karalystės faktu, pripažinimą, ėmėsi karalystės nukėlimo į ateitį. Bažnyčia, vos tiktai užėmė tvirtą padėtį, pradėjo mokyti, jog karalystė tikrovėje turi pasirodyti krikščioniškojo amžiaus kulminaciniu momentu, tuo metu, kada Kristus ateis antrą kartą.
170:5.15 (1865.5)Šitokiu būdu karalystė tapo amžiaus sąvoka, idėja apie būsimą apsilankymą, ir Paties Aukštojo šventųjų paskutiniojo atpirkimo idealu. Ankstyvieji krikščionys (ir per didelis vėlesniųjų skaičius) apskritai iš akiračio prarado tą Tėvo-ir-sūnaus idėją, kurią įkūnijo Jėzaus mokymas apie karalystę, tuo tarpu jie pakeitė ją gerai organizuota visuomenine bažnyčios bendrija. Šitokiu būdu bažnyčia tapo iš esmės visuomenine brolyste, kuri veiksmingai pakeitė Jėzaus sampratos ir idealo dvasinę brolystę.
170:5.16 (1865.6)Jėzaus idealios sampratos didžiąja dalimi nepavyko įdiegti, bet ant Mokytojo asmeninio gyvenimo ir mokymo pamatų, papildęs graikų ir persų sampratomis apie amžinąjį gyvenimą ir išplėtęs Filono doktrinomis apie tai, kas yra žemiškas, kaip kontrastas tam, kas yra dvasinis, Paulius nuėjo toliau, kad sukurtų vieną iš pačių progresyviausių žmogiškųjų draugijų, kurios kada nors egzistavo Urantijoje.
170:5.17 (1865.7)Jėzaus samprata vis dar tebėra gyva pasaulio išsivysčiusiose religijose. Pauliaus krikščioniškoji bažnyčia yra suvisuomenintas ir sužmogintas šešėlis tokios dangiškosios karalystės, kokios norėjo Jėzus—ir kokia ji tikrai vis tiek taps ateityje. Paulius ir jo perėmėjai amžinojo gyvenimo klausimus iš dalies perkėlė iš individo į bažnyčią. Šitokiu būdu Kristus tapo bažnyčios galva vietoje to, kad būtų kiekvieno atskiro tikinčiojo vyresniuoju broliu Tėvo karalystės šeimoje. Paulius ir jo amžininkai visas Jėzaus išvadas, susijusias su jo paties ir atskiro tikinčiojo ryšiu, pritaikė bažnyčiai kaip tikinčiųjų grupei; ir šitaip pasielgdami, jie sudavė mirtiną smūgį Jėzaus sampratai apie dieviškąją karalystę atskiro tikinčiojo širdyje.
170:5.18 (1866.1)Ir tokiu būdu, per amžius, krikščioniškoji bažnyčia dirbo tokiomis sąlygomis, kada nepaprastai didžiuliu laipsniu žmones painiojo, nes ji išdrįso pareikšti teises į tas paslaptingas karalystės galias ir privilegijas, kurios gali būti naudojamos ir patiriamos tiktai tarp Jėzaus ir jo dvasinių tikinčiųjų brolių. Ir šitokiu būdu tampa akivaizdu, jog narystė bažnyčioje nebūtinai reiškia bičiulystę karalystėje; viena yra dvasinė, kita iš esmės yra visuomeninė.
170:5.19 (1866.2)Anksčiau ar vėliau kitas ir didingesnis Jonas Krikštytojas turės pakilti, skelbdamas “Dievo karalystė yra šalia”—turėdamas omenyje sugrįžimą prie aukščiausiosios dvasinės Jėzaus sampratos, kuris skelbė, jog karalystė yra jo dangiškojo Tėvo valia, viešpataujanti ir viską pranokstanti tikinčiojo širdyje—ir visa tai darydamas be jokios nuorodos tiek į matomą bažnyčią žemėje, tiek ir į laukiamą antrąjį Kristaus atėjimą. Turi ateiti Jėzaus tikrųjų mokymų atgimimas, toks jų naujas pateikimas, kuris panaikins jo ankstyvųjų pasekėjų, kurie stengėsi sukurti tikėjimo sociofilosofinę sistemą, siejamą su Mykolo gyvenimo žemėje faktu, darbą. Per trumpą laiką šitos istorijos apie Jėzų mokymas beveik užėmė Jėzaus karalystės evangelijos skelbimo vietą. Šitaip viena istorinė religija išstūmė tą mokymą, kuriame Jėzus žmogaus aukščiausias moralines idėjas ir dvasinius idealus buvo suliejęs su žmogaus didingiausia viltimi, siejama su ateitimi—amžinuoju gyvenimu. Ir tai buvo karalystės evangelija.
170:5.20 (1866.3)Būtent kaip tik dėl to, kad Jėzaus evangelija buvo tokia daugiapusė, tai per keletą amžių jo mokymų įrašus studijuojantys žmonės susiskaldė į tiek daug kultų ir sektų. Toks apgailėtinas krikščionių tikinčiųjų susiskaldymas kyla dėl to, kad jiems Mokytojo daugiapusiuose mokymuose nepavyko pamatyti jo neprilygstamo gyvenimo dieviškosios vienovės. Tačiau kada nors tikri tikintieji į Jėzų savo požiūriu nebebus šitaip dvasiškai susiskaldę netikinčiųjų akivaizdoje. Visada mes galime turėti intelektualaus suvokimo ir interpretavimo įvairovę, net ir suvisuomeninimo skirtingus laipsnius, bet tai, kad nėra dvasinės brolystės, yra tiek nepateisinama, tiek ir priekaištautina.
170:5.21 (1866.4)Nepadarykite klaidos! Jėzaus mokymuose yra tokia amžinoji prigimtis, kuri mąstančių žmonių širdyse neleis jiems likti navaisingiems amžinai. Tokia karalystė, kokią suvokė Jėzus, dideliu laipsniu žemėje sužlugo; kol kas, jos vietą užėmė išorinė bažnyčia; bet jūs turėtumėte suvokti, kad šitoji bažnyčia yra dvasinės karalystės, kuriai yra trukdoma, tiktai lervinė stadija, kuri ją nuneš per šitą materialų amžių ir tolyn į dvasingesnę dieviškąją tvarką, kur Mokytojo mokymai galės turėti vystymuisi geresnę galimybę. Šitokiu būdu iš tikrųjų vadinamoji krikščioniškoji bažnyčia tampa tuo kokonu, kuriame dabar miega Jėzaus sampratos karalystė. Dieviškosios brolystės karalystė tebėra gyva, ir galiausiai ir tikrai iškils iš šito ilgo nugrimzdimo, lygiai taip tikrai, kaip drugelis galiausiai pasirodo kaip gražus išsirutuliojimas iš savo mažiau patrauklaus metamorfozinio vystymosi tvarinio.