Pereiti į pagrindinį turinį

165 Dokumentas - Perėjos misija prasideda

Urantijos knyga

165 Dokumentas

Perėjos misija prasideda

165:0.1 (1817.1)ANTRADIENĮ, sausio 3-ąją, 30 m. po Kr. gim., Abneris, buvęs Jono Krikštytojo dvylikos apaštalų vadovas, nazarietis ir kažkada buvęs nazariečių mokyklos Engedyje vadovas, dabar šių septyniasdešimties karalystės žinianešių vadovas, sukvietė savo partnerius draugėn ir suteikė jiems paskutiniuosius pamokymus prieš išsiųsdamas juos į misiją po visus Perėjos miestus ir kaimus. Šita Perėjos misija tęsėsi beveik tris mėnesius, ir tai buvo paskutinioji Mokytojo tarnystė. Po šitų darbų Mokytojas nuėjo tiesiai į Jeruzalę, kad pereitų per savo paskutiniuosius patyrimus materialiame kūne. Šie septyniasdešimt, kuriems periodiškai padėdavo Jėzus ir dvylika apaštalų, dirbo šiuose didmiesčiuose ir miesteliuose, o taip pat ir maždaug penkiasdešimtyje kaimų: Zafone, Gadare, Makade, Arbeloje, Ramate, Edrėjuje, Bosore, Kaspine, Mispehe, Gerase, Ragabe, Sukote, Amtuse, Adome, Penuele, Kapitolijuje, Dione, Hatite, Gadoje, Filadelfijoje, Jogbehe, Gilyde, Bet-Nimre, Tyre, Elyle, Livyje, Hešbone, Kaliroje, Bet-Peore, Šitime, Sibmahe, Medeboje, Bet-Meone, Areopolyje, ir Aroere.

165:0.2 (1817.2)Šitos kelionės per Perėją metu moterų korpusas, dabar turintis šešiasdešimt dvi nares, atliko didžiąją dalį ligonių slaugymo darbo. Tai buvo baigiamasis laikotarpis, per kurį buvo išvystyti karalystės evangelijos aukščiausieji dvasiniai aspektai ir, dėl to, stebuklų nebebuvo daroma. Jėzaus apaštalai ir mokiniai taip skrupulingai nedirbo nė vienoje kitoje Palestinos dalyje, ir nė viename kitame regione Mokytojo mokymo tokiu plačiu mastu nepriėmė aukštesnės piliečių klasės.

165:0.3 (1817.3)Perėja šituo metu maždaug vienodu laipsniu buvo ir pagoniška ir žydiška, žydai apskritai iš šitų regionų buvo išstumti Judo Makabėjaus laikais. Perėja buvo pati gražiausia ir vaizdingiausia provincija visoje Palestinoje. Paprastai žydai ją apibūdindavo kaip “žemę už Jordano upės.”

165:0.4 (1817.4)Per visą šitą laikotarpį Jėzus savo laiką padalino tarp stovyklos prie Pelos ir kelionių su šiais dvylika, kad padėtų šiems septyniasdešimčiai tuose įvairiuose miestuose, kur jie mokė ir pamokslavo. Vadovaudamiesi Abnerio nurodymu, šie septyniasdešimt krikštijo visus tikinčiuosius, nors šitą daryti Jėzus jiems nebuvo nurodęs.

1. Pelos stovykloje

165:1.1 (1817.5)Iki sausio vidurio daugiau negu vienas tūkstantis du šimtai žmonių susirinko Pelos stovykloje, ir Jėzus šitą minią mokė bent jau vieną kartą kiekvieną dieną, kada jis būdavo stovykloje, paprastai kalbėdavo devintą valandą ryte, jeigu tam nesutrukdydavo lietus. Petras ir kiti apaštalai mokė kiekvieną popietę. Vakarus Jėzus paliko įprastiems klausimų ir atsakymų susibūrimams su šiais dvylika ir kitais pažengusiais į priekį mokiniais. Vakarinėse grupėse vidutiniškai būdavo apie penkiasdešimt žmonių.

165:1.2 (1817.6)Iki kovo vidurio, to meto, kada Jėzus pradėjo savo kelionę į Jeruzalę, daugiau negu keturi tūkstančiai žmonių sudarė tą didžiulę auditoriją, kuri klausėsi Jėzaus arba Petro pamokslavimo kiekvieną rytą. Mokytojas nusprendė savo darbą žemėje užbaigti tuo metu, kada susidomėjimas jo žinia buvo pasiekęs aukštą tašką, aukščiausią tašką, kuris buvo pasiektas karalystės žengimo į priekį šitoje antrojoje arba be stebuklų fazėje. Nors trys ketvirtadaliai žmonių šioje minioje ir buvo tiesos ieškotojai, tačiau taip pat čia buvo ir didelis skaičius fariziejų iš Jeruzalės ir iš kitur, kartu su dideliu skaičiumi abejojančiųjų ir priekabiautojų.

165:1.3 (1818.1)Jėzus ir dvylika apaštalų didelę savo laiko dalį paskyrė miniai, susirinkusiai Pelos stovykloje. Šie dvylika mažai kreipė arba iš viso nekreipė dėmesio į misionieriškas keliones, tiktai kartas nuo karto su Jėzumi išeidavo aplankyti Abnerio partnerių. Abneriui Perėjos rajonas buvo gerai žinomas, kadangi būtent šitoje vietoje buvęs jo mokytojas, Jonas Krikštytojas, dirbo daugiausia. Po to, kada Abneris ir šie septyniasdešimt pradėjo Perėjos misiją, tada į Pelos stovyklą jie niekada daugiau nebesugrįžo.

2. Pamokslas apie gerajį piemenį

165:2.1 (1818.2)Grupė, kurią sudarė daugiau kaip trys šimtai jeruzaliečių, fariziejų ir kitokių žmonių, sekė Jėzų į šiaurę nuo Pelos, kada baigiantis atsidavimo šventei jis skubinosi palikti žydų valdovams pavaldžią teritoriją; ir būtent šitų žydų mokytojų ir vadų akivaizdoje, o taip pat girdint dvylikai apaštalų, Jėzus pasakė pamokslą apie “Gerąjį Piemenį.” Po pusvalandinės betarpiškos diskusijos, kreipdamasis į maždaug vieno šimto žmonų grupę, Jėzus pasakė:

165:2.2 (1818.3)“Šitą vakarą aš jums turiu daug ką pasakyti, ir kadangi daugelis iš jūsų esate mano mokiniai, o kai kurie iš jūsų esate mano aršūs priešai, tai savo mokymą pateiksiu parabole, kad kiekvienas galėtumėte sau pasiimti tą, kas suvirpins jūsų širdį.

165:2.3 (1818.4)“Šį vakarą čia prieš mane yra žmonių, kurie už mane ir už šitą karalystės evangeliją norėtų numirti, ir kai kurie iš jų šitaip save ir paaukos ateityje; ir čia tarp jūsų taip pat yra ir tokių, tradicijos vergų, kurie mane sekė iki šitos vietos nuo Jeruzalės ir kurie, su savo tamsiais ir apgautais vadais, siekia Žmogaus Sūnų nužudyti. Tas gyvenimas, kurį aš dabar gyvenu materialiame kūne, tikrai teis tiek vienus, tiek ir kitus, tikruosius piemenis ir netikrus piemenis. Jeigu netikras piemuo būtų aklas, tai jis nuodėmės neturėtų, bet jūs gi tvirtinate, kad matote; jūs atvirai pareiškiate, kad esate mokytojai Izraelyje; dėl to jūsų nuodėmė iš tiesų krenta ant jūsų.

165:2.4 (1818.5)“Tikrasis piemuo savo avių bandą sugena į avidę nakčiai, kada yra pavojingas metas. O kada išaušta rytas, tada į avidę jis įeina per duris, ir jam pašaukus, avys atpažįsta jo balsą. Kiekvienas piemuo, kuris į avidę patenka bet kokiu kitu būdu, tik ne per duris, yra vagis ir plėšikas. Tikrasis piemuo į avidę įeina po to, kada jam duris yra atvėręs sargas, ir jo avys, atpažinusios jo balsą, išeina jam pakvietus; ir kada jos, kurios yra jo, šitokiu būdu yra išvedamos, tada tikrasis piemuo eina pirma jų; jis rodo kelią ir avys seka paskui jį. Jo avys seka paskui jį, nes jos atpažįsta jo balsą; jos neseks paskui nepažįstamąjį. Jos pabėgs nuo nepažįstamojo, nes jos neatpažįsta jo balso. Šita minia, kuri čia susirinko prie mūsų, yra kaip avys be piemens, tačiau, kada mes joms ką nors pasakome, tada jos atpažįsta piemens balsą ir jos seka paskui mus; bent jau seka tos, kurios yra išalkusios tiesos ir ištroškusios teisingumo. Kai kurie iš jūsų nesate iš manosios avidės; jūs neatpažįstate manojo balso, ir jūs nesekate paskui mane. Ir kadangi jūs esate netikri piemenys, tai avys neatpažįsta jūsų balso ir neseks paskui jus.”

165:2.5 (1819.1)Ir kada Jėzus papasakojo šitą parabolę, tada niekas nepateikė jam nė vieno klausimo. Po kiek laiko jis vėl ėmė kalbėti ir toliau aptarinėjo šią parabolę:

165:2.6 (1819.2)“Tie, kurie norėtumėte būti manojo Tėvo avių bandų žemesnieji piemenys, turite būti ne tik verti vadovai, bet taip pat jūs privalote šią bandą maitinti geru maistu; jūs nesate tikrieji piemenys, jeigu savųjų bandų nenuvedate į žaliąsias ganyklas ir prie ramiųjų vandenų.

165:2.7 (1819.3)“Ir dabar, jeigu kas nors iš jūsų šitą parabolę suvokia perdaug lengvai, tai aš tikrai pareikšiu, kad aš esu ir tos durys į Tėvo avidę, ir tuo pačiu metu manojo Tėvo bandų tikrasis piemuo. Nė vienam piemeniui, kuris stengiasi į šitą avidę patekti be manęs, tikrai ten patekti nepavyks, ir šios avys jo balso neišgirs. Aš, drauge su tais, kurie tarnauja su manimi, iš tiesų esu tos durys. Kiekviena siela, kuri į amžinąjį kelią žengia mano sukurtų ir nurodytų priemonių dėka, tikrai bus išgelbėta ir galės eiti pirmyn stengdamasi pasiekti amžinąsias Rojaus ganyklas.

165:2.8 (1819.4)“Bet aš taip pat esu ir tas tikrasis piemuo, kuris už šias avis nori paaukoti net ir savąją gyvybę. Vagis įsilaužia į avidę tiktai tam, kad pavogtų, ir kad užmuštų, ir kad sunaikintų; bet aš atėjau tam, kad jūs visi galėtumėte turėti gyvenimą, ir turėti jį daug gausesnį. Tas, kuris yra samdinys, kilus pavojui, pabėgs ir leis, kad ir avys išsibėgiotų ir pražūtų; bet tikrasis piemuo, kada ateis vilkas, nepabėgs; savąją bandą jis saugos ir, jeigu reikės, už savąsias avis paaukos ir savąją gyvybę. Tikrai, tikrai, aš sakau jums, draugams ir priešams, aš esu tas tikrasis piemuo; aš pažįstu savąsias avis ir manosios pažįsta mane. Aš pavojaus akivaizdoje nepabėgsiu. Aš tikrai užbaigsiu šitą tarnystę iki galo įvykdydamas savojo Tėvo valią, ir aš tikrai neapleisiu šios bandos, kurią Tėvas patikėjo mano priežiūrai.

165:2.9 (1819.5)“Bet aš turiu daug ir kitų avių, kurios yra ne iš šitos avidės, ir šitie žodžiai tinka ne tiktai šitam pasauliui. Šitos kitos avys taip pat girdi ir atpažįsta mano balsą, ir aš pažadėjau Tėvui, kad jos visos tikrai bus sugintos į vieną avidę, į Dievo sūnų vieną brolystę. Ir tuomet jūs iš tiesų visi atpažinsite vieno piemens, tikrojo piemens, balsą, ir tikrai visi pripažinsite Dievo tėvystę.

165:2.10 (1819.6)“Ir šitaip jūs tikrai sužinosite, kodėl Tėvas myli mane ir kodėl jis visas savo bandas šitoje valdoje patikėjo man, kad jas prižiūrėčiau; tai yra dėl to, jog manasis Tėvas žino, kad saugodamas avidę aš nesudrebėsiu, kad savųjų avių aš nepaliksiu, ir kad, jeigu prireiks, nedvejodamas paaukosiu savąją gyvybę tarnaudamas daugybei jo bandų. Bet, įsidėmėkite, jeigu aš paaukosiu savąją gyvybę, tai aš vėl ją tikrai atgausiu. Nė vienas žmogus ir nė vienas kitas tvarinys gyvybės iš manęs atimti negali. Aš turiu teisę ir galią savąją gyvybę paaukoti, ir turiu tą pačią galią ir teisę vėl ją atgauti. Jūs negalite šito suprasti, bet tokią valdžią aš gavau iš savojo Tėvo net ir anksčiau negu atsirado šitas pasaulis.”

165:2.11 (1819.7)Kada jie išgirdo šiuos žodžius, tada jo apaštalai suglumo, jo mokiniai nustebo, tuo tarpu fariziejai iš Jeruzalės ir apylinkių išėjo į naktį, sakydami, “Arba jis yra beprotis, arba jis turi velnią.” Tačiau net ir kai kurie Jeruzalės mokytojai sakė: “Jis kalba kaip tas, kuris turi valdžią; be to, kas yra kada nors matęs, jog tas, kuris turi velnią, duotų regėjimą tokiam vyrui, kuris gimė aklas, ir darytų visus tuos nuostabius darbus, kokius padarė šitas vyras?”

165:2.12 (1819.8)Kitą rytą maždaug pusė iš šitų žydų mokytojų išpažino tikėjimq į Jėzų, o kita pusė nusivylusi sugrįžo į Jeruzalę ir į savo namus.

3. Sabato pamokslas Peloje

165:3.1 (1819.9)Iki sausio pabaigos Sabato popietinės minios siekdavo maždaug tris tūkstančius. Šeštadienį, sausio 28-ąją, Jėzus pasakė atmintiną pamokslą apie “Pasitikėjimą kitu ir dvasinį pasirengimą.” Po Simono Petro parengiamųjų pastabų Mokytojas pasakė:

165:3.2 (1820.1)“Ką daug kartų aš esu sakęs savo apaštalams ir savo mokiniams, dabar pareiškiu šitai miniai: Saugokitės fariziejų mielių, kurios yra apgaulė, kilusi iš prietarų ir subrandinta vergavimu tradicijoms, nors daugelis šitų fariziejų savo širdyje yra sąžiningi, o kai kurie iš jų čia gyvena ir kaip mano mokiniai. Netrukus jūs visi tikrai suprasite mano mokymą, nes dabar nėra nieko paslėpta, kas tikrai nebus atskleista. Tai, kas dabar nuo jūsų yra paslėpta, tikrai bus jums viskas atskleista, kada Žmogaus Sūnus savąją misiją žemėje ir materialaus kūno pavidalu bus užbaigęs.

165:3.3 (1820.2)“Greitai, labai greitai, iš tikrųjų tie dalykai, kuriuos mūsų priešai dabar planuoja slapta ir tamsoje, bus iškelti į šviesą ir skelbiami nuo namų stogų. Bet jums, manieji draugai, aš sakau, kada jie siekia sunaikinti Žmogaus Sūnų, nebijokite jų. Nebijokite tų, kurie, nors jie ir gali sugebėti nužudyti kūną, bet po šito daugiau jūsų atžvilgiu valdžios nebeturi. Aš patariu jums, nebijokite nieko, danguje ar ant žemės, bet džiaukitės tuo, jog pažįstate Tą, kuris turi galią iš viso neteisingumo jus išlaisvinti ir perduoti jus visatos teismui neturinčius kaltės.

165:3.4 (1820.3)“Argi neparduoda penkių žvirblių už du pensus? Ir vis tik, kada šitie paukščiai skrajoja ieškodami sau maisto, tada nė vienas iš jų neegzistuoja be Tėvo, visos gyvybės šaltinio, žinios. Serafiniai sargybiniai yra suskaičiavę visus jūsų plaukus ant galvos. Ir jeigu visa tai yra tiesa, tai kodėl gi jūs turėtumėte gyventi bijodami tų įvairių smulkmenų, kurios iškyla jūsų kasdieniame gyvenime? Aš jums sakau: Nebijokite; jūs esate daug vertingesni už daugybę žvirblių.

165:3.5 (1820.4)“Visus tuos, kurie turėjote drąsos prieš žmones prisipažinti, kad įtikėjote į mano evangeliją, aš tikrai netrukus pripažinsiu prieš dangaus angelus; bet tą, kuris mano mokymų tiesą prieš žmones paneigia sąmoningai, jo likimo sargybinis tikrai paneigs net ir prieš dangaus angelus.

165:3.6 (1820.5)“Kalbėkite apie Žmogaus Sūnų ką tik norite ir jums tikrai bus atleista; bet tas, kuris išdrįsta šventvagiauti prieš Dievą, tikrai vargu ar suras atleidimą. Kada žmonės nusirita tiek, jog Dievo darbus sąmoningai priskiria blogio jėgoms, tada tokie sąmoningi maištininkai vargu ar už savo nuodėmes ieškos atleidimo.

165:3.7 (1820.6)“Ir kada mūsų priešai nuves jus prieš sinagogų valdytojus ir prieš kitokią aukštąją valdžią, tada nesirūpinkite dėl to, ką jums reikėtų sakyti, ir nepergyvenkite dėl to, kaip jums reikėtų atsakinėti į jų klausimus, kadangi toji dvasia, kuri gyvena jūsų viduje, tikrai būtent tą pačią valandą jus išmokys, ką jums reikėtų pasakyti karalystės evangelijos garbei.

165:3.8 (1820.7)“Kiek dar ilgai jūs lauksite apsisprendimo slėnyje? Kodėl gi jūs lūkuriuojate tarp dviejų nuomonių? Kodėl žydai ar pagonys abejoja priimti ar ne gerąją naujieną, kad jis yra amžinojo Dievo sūnus? Kiek mums prireiks laiko, kad įtikintume jus džiaugsmingai įeiti į savo dvasinį paveldą? Aš atėjau į šitą pasaulį, kad apreikščiau Tėvą jums ir kad jus vesčiau pas Tėvą. Pirmąjį dalyką aš padariau, bet antrojo dalyko aš negaliu padaryti be jūsų sutikimo; Tėvas niekada nė vieno žmogaus eiti į karalystę neverčia. Šitas kvietimas amžinai buvo ir visada bus toks: Kas tiktai nori, tegul ateina ir laisvai geria gyvybės vandenį.”

165:3.9 (1820.8)Kada Jėzus pabaigė kalbėti, tada daugelis nuėjo, kad juos apaštalai pakrikštytų Jordano upėje, tuo tarpu jis klausėsi klausimų, kuriuos pateikė tie, kurie pasiliko.

4. Palikimo paskirstymas

165:4.1 (1821.1)Kada apaštalai krikštijo tikinčiuosius, tada Mokytojas kalbėjosi su tais, kurie pasiliko laukti. Ir vienas jaunas vyras jam tarė: “Mokytojau, mano tėvas numirė palikęs didelį palikimą man ir mano broliui, bet mano brolis atsisako man duoti tai, kas yra mano. Ar, tuomet, tu negalėtum paliepti mano broliui pasidalinti šituo palikimu su manimi?” Jėzus truputį pasipiktino tuo, jog šitas materialiai mąstantis jaunuolis aptarinėjimui turėtų kelti tokį verslo klausimą; bet jis ir šita proga pasinaudojo tam, kad perteiktų tolimesnį mokymą. Tarė Jėzus: “Žmogau, kas iš manęs padarė dalintoją tarp jūsų? Kaip tau į galvą ir mintis atėjo, kad aš kreipiu dėmesį į šito pasaulio materialius reikalus?” Ir tada, pasisukęs į visus, kurie buvo prie jo, jis pasakė: “Atkreipkite dėmesį ir nebūkite godūs; žmogaus gyvenimą sudaro ne tų daiktų, kuriuos jis gali turėti, gausumas. Laimę atneša ne turto galia, ir džiaugsmą suteikia ne turtai. Turtas, pats savaime, nėra prakeikimas, bet meilė turtams dažnai veda į tokį atsidavimą šito pasaulio daiktams, jog siela tampa akla Dievo karalystės žemėje dvasinių realybių nuostabiems potraukiams ir amžinojo gyvenimo danguje džiaugsmams.

165:4.2 (1821.2)“Leiskite man jums papasakoti istoriją apie vieną turtingą žmogų, kurio žemė duodavo gausų derlių; ir kada jis tapo labai turtingu, tada pats sau ėmė svarstyti: ‘Ką aš darysiu su visais savo turtais? Aš dabar turtų turiu tiek daug, kad nebeužtenka ir vietos, kur juos laikyti.’ Ir kada šitą problemą jis apmąstė, tada tarė: ‘Iš tiesų padarysiu šitaip; tikrai nugriausiu savo svirnus ir pasistatysiu didesnius, ir šitokiu būdu iš tikrųjų turėsiu pakankamai vietos, kur laikyti savo derlių ir savo turtus. Tada tikrai savo sielai galėsiu pasakyti, siela, tu susikrovei daug turto, kurio pakaks daugeliui metų; dabar pailsėk; valgyk, gerk, ir džiaukis, nes tu esi turtinga ir šį turtą padidinai.

165:4.3 (1821.3)“Bet šitas turtingas žmogus taip pat buvo ir kvailas. Rūpindamasis savo proto ir kūno materialiais poreikiais, jis nebuvo susikrovęs turto danguje tam, kad patenkintų dvasią, ir tam, kad išgelbėtų sielą. Net ir tada jis nepatyrė malonumo ir nepasinaudojo savo sukauptais ir saugomais turtais, nes būtent tą pačią naktį buvo pareikalauta jo sielos. Tą naktį atėjo plėšikai, kurie įsilaužė į jo namus tam, kad jį užmuštų, ir po to, kada prisiplėšė iš jo svirnų, tada viską, kas liko, padegė. O dėl tos nuosavybės, kuri nepateko plėšikams, jo turto paveldėtojai pradėjo kovoti tarpusavyje. Šitas vyras turtus sau susikrovė ant žemės, bet jis nebuvo turtingas prieš Dievą.”

165:4.4 (1821.4)Jėzus šitaip pasielgė su jaunuoju vyru ir jo palikimu, nes žinojo, kad jo problema yra godumas. Net jeigu problema būtų buvusi ir kitokia, tai Mokytojas nebūtų įsikišęs, nes jis niekada nesikišdavo net į savo apaštalų, tuo labiau į savo mokinių, žemiškuosius reikalus.

165:4.5 (1821.5)Kada Jėzus savo pasakojimą užbaigė, tada kitas vyras atsistojo ir jo paklausė: “Mokytojau, aš žinau, jog tavo apaštalai pardavė visus savo žemiškuosius turtus tam, kad sektų paskui tave, ir kad jie visais daiktais naudojasi bendrai, kaip ir eseniečiai, bet, ar tu norėtum, kad mes visi tie, kurie esame tavo mokiniai, irgi pasielgtume lygiai taip? Argi tai yra nuodėmė turėti sąžiningo turto?” Ir Jėzus į šitą klausimą atsakė: “Mano drauge, tai nėra nuodėmė turėti doro turto; bet nuodėmė yra tai, jeigu jūs turimą materialų turtą paverčiate į lobius, kurie gali užvaldyti jūsų susidomėjimą ir jūsų meilę nukreipti į šalį nuo atsidavimo karalystės dvasiniams siekiams. Nėra jokios nuodėmės turėti sąžiningo turto žemėje, su sąlyga, jeigu jūsų lobis yra danguje, nes, kur yra jūsų lobis, ten taip pat iš tikrųjų bus ir jūsų širdis. Yra didžiulis skirtumas tarp turto, kuris veda į godumą ir savanaudiškumą, ir tokio turto, kurį laiko ir dalina su patikėtinio dvasia tie, kurie šito pasaulio turtų turi gausiai, ir kurie taip dosniai prisideda prie paramos tiems, kurie visą savo energiją yra pašventę karalystės darbui. Daugelis iš jūsų, kurie esate čia ir be pinigų, esate maitinami ir apgyvendinti štai tame palapinių miestelyje, kadangi dosnūs turtingi vyrai ir moterys tokiems tikslams davė pinigų jūsų šeimininkui Dovydui Zabediejui.

165:4.6 (1822.1)“Bet niekada neužmirškite, jog, galų gale, turtas yra neilgalaikis. Meilė turtams perdaug dažnai užgožia ir net sunaikina dvasinį matymą. Žiūrėkite, jog suvoktumėte tą pavojų, kada turtas tampa ne jūsų tarnu, bet jūsų šeimininku.”

165:4.7 (1822.2)Jėzus nemokė išlaidumo, tinginystės, abejingumo tam, kad nebūtų rūpinamasi savo šeimos materialiais poreikiais, ar priklausomybės nuo išmaldų, ir jis nepritarė tokiems dalykams. Bet jis iš tikrųjų mokė, jog tai, kas yra materialu ir žemiška, tas turi būti pavaldu sielos gerovei ir dvasinės prigimties žengimui į priekį dangaus karalystėje.

165:4.8 (1822.3)Tuomet, kada žmonės nusileido prie upės tam, jog pasižiūrėtų, kaip buvo krikštijama, prie Jėzaus vienas atskirai priėjo pirmasis vyras, klausęs dėl savo paveldėjimo, kadangi jis manė, kad Jėzus su juo pasielgė žiauriai; ir kada Mokytojas jį išklausė vėl, tada jis atsakė: “Mano sūnau, kodėl gi tu, atsiduodamas savo godžiam polinkiui, praleidi progą maitintis gyvenimo duona tokią dieną, kaip šitoji? Argi tu nežinai, jog žydų įstatymai dėl palikimo bus teisingai pritaikyti, jeigu tu su savo skundu iš tiesų nueisi į sinagogos teismą? Argi tu negali suprasti, jog manasis darbas yra susijęs su tuo, jog būtų užtikrinta tai, kad jūs sužinotumėte apie dangiškąjį palikimą? Argi tu neskaitei Rašto: ‘Tas, kuris turtą padidina savo apdairumo ir didelio suvaržymo dėka, ir tai yra jo atlygio dalis, sako: Aš sulaukiau poilsio ir dabar tikrai galėsiu savo gėrybėmis naudotis nuolat, bet jis nežino, kas jo laukia ateityje, o taip pat jis nežino, kad jis visus šiuos daiktus kada mirs turės palikti kitiems.’ Argi tu neskaitei šio įsakymo: ‘Nebūk godus.’ Ir dar, ‘Jie valgė ir prisivalgė, ir apaugo riebalais, ir tada jie tikrai nusisuko į kitus dievus.’ Ar tu skaitei Psalmėse, jog ‘Viešpats bjaurisi tais, kurie yra godūs,’ ir jog “tas nedaug, ką turi teisus žmogus, yra geriau už daugelio nuodėmingųjų turtus.’ ‘Jeigu turtai auga, tai nenukreipk į juos savo širdies.’ Ar tu skaitei, kur Jeremijas sakė, ‘Tegul turtingas žmogus savo turtuose nešlovina turto,’ ir Ezekilis sakė tiesą, kada jis kalbėjo, ‘Savo kalbomis jie demonstruoja meilę, bet giliai širdyje jie siekia savanaudiškos naudos sau’.”

165:4.9 (1822.4)Jėzus išsiuntė jaunąjį vyrą, tardamas jam, “Mano sūnau, kokia nauda iš to, jeigu tu laimėsi visą pasaulį ir prarasi savo paties sielą?”

165:4.10 (1822.5)Kitam, stovėjusiam netoli, kuris paklausė Jėzaus, kaip turtingieji bus teisiami nuosprendžio dieną, jis atsakė: “Aš atėjau ne tam, kad teisčiau turtinguosius ar vargšus, bet tas gyvenimas, kokį gyvena žmonės, bus jų visų teisėjas. Be viso šito, kas yra susiję su turtingųjų teisimu, tai visi tie, kurie įgijo didžiulį turtą, turės atsakyti mažiausiai į tris klausimus, ir šitie klausimai yra tokie:

165:4.11 (1822.6)“1. Kiek turto tu sukaupei?

165:4.12 (1822.7)“2. Kaip šitą turtą tu gavai?

165:4.13 (1822.8)“3. Kaip savo turtą tu panaudojai?”

165:4.14 (1822.9)Tada Jėzus įėjo į savo palapinę, kad prieš vakaro valgį valandėlę pailsėtų. Kada apaštalai baigė krikštyti, tada jie taip pat atėjo, ir norėjo su juo pasikalbėti apie turtą žemėje ir lobį danguje, bet jis miegojo.

5. Pokalbiai apie turtą su apaštalais

165:5.1 (1823.1)Tą vakarą po vakarienės, kada Jėzus ir šie dvylika susirinko draugėn į savo kasdienius pasitarimus, Andriejus paklausė: “Mokytojau, tuo metu, kada mes krikštijome tikinčiuosius, tu laukiančiai miniai daug ką pasakei, ko mes negirdėjome. Ar nenorėtum šitų žodžių pakartoti mūsų labui?” Ir, atsakydamas į Andriejaus prašymą, Jėzus pasakė:

165:5.2 (1823.2)“Taip, Andriejau, aš pasikalbėsiu su jumis apie šiuos turto ir savarankiškumo reikalus, bet manieji žodžiai jums, apaštalams, turi tam tikra prasme skirtis nuo tų žodžių, kuriuos pasakiau mokiniams ir miniai, kadangi jūs atsisakėte visko ne tiktai dėl to, jog eitumėte su manimi, bet ir dėl to, jog būtumėte įšventinti į karalystės ambasadorius. Jūs iš tiesų jau turite kelerių metų patyrimą, ir jūs žinote, jog Tėvas, kurio karalystę jūs skelbiate, jūsų neapleis. Jūs pašventėte savo gyvenimą, kad tarnautumėte karalystei; dėl to nepergyvenkite ir nesirūpinkite dėl žemiškojo gyvenimo dalykų, ką jūs iš tiesų valgysite, kaip ir dėl savo kūno, ką jūs iš tiesų vilkėsite. Sielos gerovė yra daugiau negu maistas ir gėrimas; žengimas į priekį dvasioje yra nepalyginamai aukščiau už apdaro poreikį. Kada kyla pagunda suabejoti, ar tikrai turėsite duonos, tada pamąstykite apie varnus; jie nei sėja, nei pjauna, jie neturi nei sandėlių, nei svirnų, ir vis tik Tėvas aprūpina maistu kiekvieną iš jų, kuris ieško sau maisto. O kiek daug vertingesni už daugybę paukščių esate jūs! Be to, visas jūsų nerimas arba graužiančios abejonės negali padaryti nieko, kad jūsų materialius poreikius patenkintų. Kuris gi iš jūsų nerimo dėka gali savo ūgį padidinti per plaštaką arba prie savojo gyvenimo pridurti dieną? Kadangi tokie dalykai nėra jūsų rankose, tai kodėl gi jūs nerimaujate dėl kurios nors iš šitų problemų?

165:5.3 (1823.3)“Pamąstykite apie lelijas, kaip jos auga; jos nei dirba, nei verpia; vis tik aš jums sakau, kad net ir Saliamonas savo aukščiausioje šlovėje nebuvo pasipuošęs taip, kaip kuri nors iš šitų lelijų. Jeigu Dievas šitaip aprengia lauko žolę, kuri šiandien yra gyva, o rytojaus dieną bus nupjauta ir įmesta į ugnį, tai kaip daug gražiau aprengs jus, dangiškosios karalystės ambasadorius. O jūs, turintys tokį mažą įtikėjimą! Kada jūs iš visos širdies pasišvenčiate karalystės evangelijos skelbimui, tada jums neturėtų kilti abejonių dėl paramos jums patiems ar jūsų šeimoms, kurias palikote. Jeigu jūs savo gyvenimą iš tikrųjų pašvęsite evangelijai, tada jūs tikrai pagal šitą evangeliją gyvensite. Jeigu jūs esate tiktai tikintieji mokiniai, tada jūs turite duoną užsidirbti sau patiems ir prisidėti prie išlaikymo visų tų, kurie moko ir skelbia ir gydo. Jeigu jūs nerimaujate dėl savo duonos ir vandens, tai kuo gi jūs skiriatės nuo tų pasaulio nacijų, kurios taip uoliai siekia patenkinti tokius būtiniausius poreikius? Pasišvęskite savo darbui, tikėdami, jog tiek Tėvas, tiek aš žinome, kad jums yra reikalingi visi šitie dalykai. Leiskite man jus užtikrinti, kartą ir visiems laikams, kad, jeigu savo gyvenimą jūs pašvęsite karalystės darbui, tai visi jūsų realūs poreikiai tikrai bus patenkinti. Siekite didingesnio dalyko, ir mažesnįjį surasite jame; prašykite to, kas yra dangiška, ir į šitą tikrai bus įtraukta ir tai, kas yra žemiška. Šešėlis tikrai turi būti kartu su kūnu.

165:5.4 (1823.4)“Jūs esate tiktai maža grupė, bet jeigu jūs turite įtikėjimą, jeigu jūs tikrai nesuklupsite baimėje, tuomet aš pareiškiu, jog būtent manajam Tėvui yra labai malonu suteikti jums šitą karalystę. Jūs savo lobį sukrovėte ten, kur turtai nesensta, iš kur nė vienas vagis negali jų pavogti, ir kur jokia kandis negali jo sunaikinti. Ir kaip aš sakiau šiems žmonėms, kur yra jūsų lobis, ten taip pat bus ir jūsų širdis.

165:5.5 (1824.1)“Bet dirbant tą darbą, kuris kaip tik laukia mūsų, ir tą darbą, kuris liks jums po to, kada aš išvyksiu pas Tėvą, jus išbandys didžiulės kančios. Jūs visi turite būti budrūs, kad neturėtumėte baimės ir abejonių. Kiekvienas iš jūsų, parenkite savo protą ir tegul jūsų šviestuvai visą laiką būna uždegti. Elkitės kaip tie vyrai, kurie žvalgosi savojo šeimininko, sugrįžtančio iš vestuvių pokylio, kad tuomet, kai jis pareis ir pasibels, jūs galėtumėte jam greitai atidaryti. Tokius dėmesingus tarnus palaimina šeimininkas, kuris mato, kad jie yra ištikimi tokią nuostabią akimirką. Tuomet iš tiesų šeimininkas savuosius tarnus pasodins, tuo tarpu juos aptarnaus jis pats. Tikrai, tikrai, aš sakau jums, kad jūsų gyvenime netrukus bus krizė, ir jums dera žvalgytis ir būti pasirengusiems.

165:5.6 (1824.2)“Jūs gerai suprantate, jog nė vienas žmogus neleistų vagiui įsilaužti į savuosius namus, jeigu žinotų, kuriuo metu jis ateis. Bet jūs taip pat budėkite savo labui, nes tokiu metu, kada jūs mažiausia įtariate, ir tokiu būdu, apie kurį negalvojate, Žmogaus Sūnus tikrai išeis.”

165:5.7 (1824.3)Keletą minučių šie dvylika sėdėjo tyloje. Kai kuriuos iš šitų perspėjimų jie buvo girdėję ir anksčiau, bet anksčiau jie buvo perteikti ne tokiomis aplinkybėmis, kaip šitą kartą.

6. Atsakymas į Petro klausimą

165:6.1 (1824.4)Kada jie sėdėjo mąstydami, tada Simonas Petras paklausė: “Ar šitą parabolę tu papasakojai mums, savo apaštalams, ar ji yra skirta visiems mokiniams?’ Ir Jėzus atsakė:

165:6.2 (1824.5)“Išbandymų metas atskleidžia žmogaus sielą; išmėginimas parodo, kas iš tikrųjų yra širdyje. Kada tarnas yra išbandytas ir išmėgintas, tada namų šeimininkas tokį tarną gali paskirti, kad prižiūrėtų namus, ir šitam ištikimam prievaizdui ramiai patikėti, kad pamaitintų ir prižiūrėtų jo vaikus. Lygiai taip, iš tiesų ir aš greitai žinosiu, kam galima patikėti mano vaikų gerovę, kada aš būsiu sugįžęs pas Tėvą. Kaip namų šeimininkas teisingam ir išbandytam tarnui tikrai patikės savosios šeimos reikalus, taip ir aš iš tiesų išaukštinsiu tuos, kurie ištvers šito laikmečio išbandymus manosios karalystės reikaluose.

165:6.3 (1824.6)“Bet jeigu tas tarnas yra tingus ir savo širdyje ima sakyti, ‘Manasis šeimininkas ilgai negrįžta,’ ir pradeda blogai elgtis su savo bičiuliais tarnais ir valgyti ir gerti su girtuokliais, tuomet to tarno šeimininkas sugrįš tokiu metu, kada jo nelaukia ir, pamatęs kad jis yra neištikimas, gėdingai jį išmes. Todėl jūs gerai darote, kad ruošiatės tai dienai, kada jus tikrai aplankys netikėtai ir nelauktu būdu. Atsiminkite, kad jums buvo duota daug; dėl to iš jūsų tikrai bus ir pareikalauta daug. Žiaurūs išmėginimai artinasi prie jūsų. Aš turiu gauti kitokį krikštą, ir aš budėsiu tol, kol tai įvyks. Jūs skelbiate ramybę žemėje, bet manoji misija į žmonių materialiuosius reikalus ramybės neatneš—bent jau, kuriam laikui. Toji pasekmė gali būti tiktai susiskaldymas, kur du šeimos nariai į mane tiki, o trys nariai šitą evangeliją atstumia. Nulemta yra tai, jog šitoji evangelija, kurią jūs skelbiate, draugus, gimines, ir mylimuosius, nuteiks vienus prieš kitus. Tas tiesa, kiekvienas iš šitų tikinčiųjų tikrai patirs nuostabią ir tvirtą ramybę savojoje širdyje, bet ramybė į žemę ateis tiktai tada, kada tikėti ir patekti į savo šlovingą sūnystės su Dievu paveldėjimą norės visi. Nežiūrint šito, eikite po visą pasaulį skelbdami šitą evangeliją visoms nacijoms, kiekvienam vyrui, kiekvienai moteriai, ir kiekvienam vaikui.”

165:6.4 (1824.7)Ir tai buvo visos ir užimtos Sabato dienos pabaiga. Ryte Jėzus ir šie dvylika išėjo į šiaurinės Perėjos miestus, kad aplankytų šiuos septyniasdešimt, kurie dirbo šituose regionuose Abnerio priežiūroje.