163 Dokumentas - Šių septyniasdešimties įšventinimas Magadane
Urantijos knyga
163 Dokumentas
Šių septyniasdešimties įšventinimas Magadane
163:0.1 (1800.1)PRAĖJUS kelioms dienoms po Jėzaus ir šių dvylikos sugrįžimo į Magadaną iš Jeruzalės, iš Betliejaus atvyko Abneris kartu su grupe, kurią sudarė maždaug penkiasdešimt mokinių. Šiuo metu Magadano Stovykloje taip pat buvo susirinkę evangelininkų korpusas, moterų korpusas, ir maždaug vienas šimtas penkiasdešimt kitų tikrų ir išmėgintų mokinių iš visų Palestinos vietų. Po kelių dienų, paskirtų bendravimui ir stovyklos reorganizavimui, Jėzus ir šie dvylika pradėjo šitos ypatingos tikinčiųjų grupės intensyvų mokymą, ir iš šitos gerai išmokytos ir patyrusios mokinių sankaupos Mokytojas vėliau atrinko tuos septyniasdešimt mokytojų ir juos pasiuntė skelbti karalystės evangeliją. Šitas įprastinis mokymas prasidėjo penktadienį, lapkričio 4-ąją, ir truko iki Sabato, lapkričio 19-sios.
163:0.2 (1800.2)Jėzus šitą grupę mokė kiekvieną rytą. Petras mokė metodų, kaip viešai pamokslauti; Natanielius mokė juos mokymo meno; Tomas aiškino, kaip atsakinėti į klausimus; tuo tarpu Motiejus aiškino, kaip tvarkyti savo grupės finansus. Likusieji apaštalai taip pat dalyvavo šitame mokyme, sutinkamai su savo specialiu patyrimu ir natūraliais gabumais.
1. Šių septyniasdešimties įšventinimas
163:1.1 (1800.3)Šiuos septyniasdešimt Jėzus įšventino Sabato popietę, lapkričio 19-ąją, Magadano Stovykloje, ir Abneris buvo paskirtas šitų evangelijos skelbėjų ir mokytojų vadovu. Šitą korpusą iš septyniasdešimties narių sudarė Abneris ir dešimt buvusių Jono apaštalų, penkiasdešimt vienas iš ankstesniųjų evangelininkų ir aštuoni kiti mokiniai, kurie buvo pasižymėję karalystės tarnystėje.
163:1.2 (1800.4)Apie antrą valandą šitą Sabato popietę, tarp lietaus protrūkių, tikinčiųjų kompanija, kuri, atvykus Dovydui ir daugumai jo pasiuntinių, padidėjusi ir pasiekusi daugiau negu keturis šimtus žmonių, susirinko Galilėjos ežero pakrantėje, kad paliudytų šitų septyniasdešimties įšventinimą.
163:1.3 (1800.5)Prieš tai, kada Jėzus savo rankas uždėjo ant šitų septyniasdešimties galvų, kad juos išskirtų kaip evangelijos žinianešius, kreipdamasis į juos, jis tarė: “Derlius iš tiesų yra gausus, bet nedaug yra darbininkų; dėl to aš liepiu jums visiems melstis, kad derliaus Viešpats pasiųstų dar ir kitų darbininkų į savojo derliaus lauką. Netrukus aš jus atskirsiu kaip karalystės žinianešius. Netrukus aš išsiųsiu jus pas žydus ir pagonis kaip ėriukus tarp vilkų. Ir kada jūs išeisite savais keliais, po du, tai aš liepiu jums nesinešti nei pinigų, nei papildomų drabužių, nes į šitą pirmąją misiją jūs išeinate tiktai trumpam laikui. Nesveikinkite jokio žmogaus pakeliui, rūpinkitės tiktai savo darbu. Kada tik jūs ketinsite apsistoti kokiuose nors namuose, pirmiausia sakykite: Tebūnie ramybė šitiems namams. Jeigu tie, kurie myli ramybę, juose gyvena, tuomet jūs iš tikrųjų apsigyvensite ten; jeigu ne, tada jūs tikrai išeisite. O pasirinkę šituos namus, pasilikite juose tol, kol viešėsite tame mieste, valgydami ir gerdami tą, kas tik bus pastatyta prieš jus. Ir jūs šitą darykite, nes šis darbininkas yra vertas, kad jį išlaikytų. Nesikraustykite iš namo į namą dėl to, kad gali būti pasiūlyta geresnė gyvenamoji vieta. Prisiminkite, kada jūs eisite skelbdami ramybę žemėje ir gerą valią tarp žmonių, tada jūs turėsite atkakliai diskutuoti su aršiais ir save apgavusiais priešais; todėl būkite išmintingi kaip gyvatės ir tuo pačiu metu tokie pat taikūs kaip balandžiai.
163:1.4 (1801.1)“Ir kur tik jūs eisite, visur pamokslaukite, sakydami, ‘Dangaus karalystė yra šalia,’ ir patarnaukite visiems tiems, kurių protas arba kūnas gali negaluoti. Karalystės geruosius dalykus jūs gavote nemokamai; ir jūs duokite juos nemokamai. Jeigu kokio nors miesto gyventojai jus priims, tai tikrai jie suras platų įėjimą į Tėvo karalystę; bet jeigu kurio nors miesto gyventojai šitą evangeliją atsisakys priimti, tai išvykdami iš tos netikinčios bendruomenės jūs vis tiek iš tiesų savo žinią skelbsite, sakydami, net ir tuomet, kada jūs išvyksite, tiems, kurie jūsų mokymą atstumia: ‘Nežiūrint to, kad jūs šią tiesą atstumiate, vis tiek yra taip, jog Dievo karalystė atėjo prie jūsų.’ Kas išgirsta jus, tas išgirsta mane. O kas išgirsta mane, tas išgirsta Tą, kuris mane atsiuntė. Kas atstumia jūsų evangelijos žinią, tas atstumia mane. O kas atstumia mane, tas atstumia ir Tą, kuris mane atsiuntė.”
163:1.5 (1801.2)Kada Jėzus šitą pasakė šiems septyniasdešimčiai, tada jis pradėjo nuo Abnerio, ir, jiems klūpant aplink jį ratu, savo rankas uždėjo paeiliui ant kiekvieno vyro galvos.
163:1.6 (1801.3)Anksti kitą rytą Abneris pasiuntė šiuos septyniasdešimt žinianešių į visus Galilėjos, Samarijos, ir Judėjos miestus. Ir šitos tridešimt penkios poros skelbė ir mokė maždaug šešias savaites, visos jos sugrįžo į naująją stovyklą netoli Pelos, Perėjoje, penktadienį, gruodžio 30-ąją.
2. Turtingas jaunas vyras ir kiti
163:2.1 (1801.4)Daugiau negu penkiasdešimtį mokinių, kurie norėjo, kad juos įšventintų ir paskirtų tarp tų septyniasdešimties, atmetė komitetas, kurį Jėzus buvo paskyręs tam, kad atrinktų šiuos kandidatus. Šitą komitetą sudarė Andriejus, Abneris, ir evangelininkų korpuso laikinasis vadovas. Visais atvejais, kada šitas komitetas iš trijų narių nesutardavo vienbalsiai, tada tą kandidatą jie atvesdavo pas Jėzų, ir nors Mokytojas niekada neatstūmė nė vieno asmens, kuris troško būti įšventintas kaip evangelijos žinianešys, bet buvo daugiau kaip tuzinas tokių, kurie, pasišnekėję su Jėzumi, tapti evangelijos žinianešiais daugiau nebetroško.
163:2.2 (1801.5)Vienas atkaklus mokinys atėjo pas Jėzų, sakydamas: “Mokytojau, aš norėčiau būti vienas iš tavo naujųjų apaštalų, bet mano tėvas yra labai senas ir netoli mirties; ar man būtų leista sugrįžti namo tam, kad jį palaidočiau?” Į tai Jėzus atsakė: “Mano sūnau, lapės turi olas, o dangaus paukščiai turi lizdus, bet Žmogaus Sūnus neturi kur savosios galvos priglausti. Tu esi ištikimas mokinys, ir gali likti toks, tuo pačiu metu sugrįžti namo tam, kad patarnautum tiems, kuriuos myli, bet ne taip yra su mano evangelijos žinianešiais. Jie atsisakė visko, kad eitų kartu su manimi ir skelbtų karalystę. Jeigu tu nori būti įšventintas mokytojas, tuomet laidoti mirusiuosius tu turi leisti kitiems, tuo tarpu tu toliau turi skleisti gerąją naujieną.” Ir šitas vyras išėjo labai nusivylęs.
163:2.3 (1801.6)Kitas mokinys atėjo pas Mokytoją ir tarė: “Aš norėčiau tapti įšventintu žinianešiu, bet norėčiau trumpam pareiti namo, kad nuraminčiau savo šeimą.” Ir Jėzus atsakė: “Jeigu tu tikrai norėtum būti įšventintas, tai tu turi trokšti atsisakyti visko. Evangelijos žinianešiai negali turėti padalintos meilės. Nė vienas vyras, uždėjęs savo ranką ant arklo, jeigu jis atsisukinėja atgal, nevertas to, jog taptų karalystės žinianešiu.”
163:2.4 (1801.7)Tuomet Andriejus pas Jėzų atvedė vieną turtingą jauną vyrą, kuris buvo atsidavęs tikintysis, ir kuris troško priimti įšventinimą. Šitas jaunas vyras, Matadormas, buvo Jeruzalės Sanhedrino narys; jis anksčiau klausėsi, kaip mokė Jėzus, o vėliau jį karalystės evangelijos buvo mokęs Petras ir kiti apaštalai. Jėzus šnekėjosi su Matadormu apie įšventinimo reikalavimus ir paprašė, kad šis sprendimą atidėtų iki to meto, kai šį dalyką bus geriau apsvarstęs. Anksti kitą rytą, kada Jėzus išėjo pasivaikščioti, šitas jaunas vyras priėjo prie jo ir tarė: “Mokytojau, aš iš tavęs norėčiau sužinoti apie tuos amžinojo gyvenimo užtikrinimus. Kadangi nuo jaunumės aš laikiausi visų šių įsakymų, tai norėčiau sužinoti, ką aš galiu padaryti daugiau dėl to, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?” Atsakydamas į šitą klausimą, Jėzus pasakė: “Jeigu tu laikaisi visų šių įsakymų—nesvetimauk, nežudyk, nevok, neliudyk melagingai, neapgaudinėk, gerbk savo tėvus—tai tu elgiesi gerai, bet išgelbėjimas yra atpildas už įtikėjimą, ne vien tik už darbus. Ar tu tiki šita karalystės evangelija?” Ir Matadormas atsakė: “Taip, Mokytojau, aš iš tikrųjų tikiu viskuo, ko tu mane mokei ir ko mane mokė tavieji apaštalai.” Ir Jėzus tarė, “Tuomet tu iš tikrųjų esi mano mokinys ir karalystės vaikas.”
163:2.5 (1802.1)Tada tarė jaunasis vyras: “Bet, Mokytojau, aš nesu patenkintas tuo, kad esu tavo mokinys; aš norėčiau būti vienas iš tavo naujųjų žinianešių.” Kada Jėzus išgirdo šitą, tada į jį žemyn jis pažvelgė su didžiule meile ir pasakė: “Aš iš tiesų turėsiu tave vienu iš savo žinianešių, jeigu tu panorėsi sumokėti tą kainą, jeigu tu tikrai suteiksi tą vienintelį dalyką, kurio tau trūksta.” Matadormas atsakė: “Mokytojau, aš padarysiu bet ką, jeigu tik man bus leista eiti kartu su tavimi.” Jėzus, pabučiavęs į kaktą klūpantį jauną vyrą, tarė: “Jeigu tu tikrai nori būti mano žinianešys, tai eik ir parduok viską, ką turi, ir, kada viską, ką gausi, būsi padovanojęs vargšams arba savo sielos broliams, tada ateik ir sek paskui mane, ir tu tikrai turėsi turtą dangaus karalystėje.”
163:2.6 (1802.2)Kada Matadormas išgirdo šitą, tada jo veido išraiška susmuko. Jis atsistojo ir išėjo nusiminęs, nes jis turėjo didžiulius turtus. Šitas jaunas fariziejus buvo išauklėtas taip, kad tikėtų, jog turtas yra Dievo palankumo ženklas. Jėzus žinojo, kad jis nebuvo išsilaisvinęs nuo meilės sau ir savo turtams. Mokytojas norėjo jį išlaisvinti iš meilės turtui, nebūtinai iš to turto. Nors Jėzaus mokiniai su visais savo žemiškaisiais turtais ir neišsiskyrė, bet apaštalai ir šie septyniasdešimt išsiskyrė. Matadormas troško būti vienas iš šių septyniasdešimties naujųjų žinianešių, ir būtent dėl šitos priežasties Jėzus pareikalavo, kad su visais savo žemiškaisiais turtais jis išsiskirtų.
163:2.7 (1802.3)Beveik kiekviena žmogiškoji būtybė turi kokį nors trūkumą, kurio laikosi kaip mėgstamo blogio, ir kurio atsisakymas sudaro dalį kainos už patekimą į dangaus karalystę. Jeigu Matadormas su savo turtais būtų išsiskyręs, tai galbūt jie būtų buvę sugrąžinti tiesiog į jo rankas, kad juos valdytų kaip šių septyniasdešimties iždininkas. Nes vėliau, po bažnyčios įkūrimo Jeruzalėje, jis Mokytojo paliepimui iš tiesų pakluso, nors tuomet tapti šių septyniasdešimties nariu buvo per vėlu, ir jis tapo Jeruzalės bažnyčios iždininku, kurios vadovas buvo Jokūbas, Viešpaties materialiame kūne brolis.
163:2.8 (1802.4)Šitaip visada buvo ir amžinai bus: Žmonės savo sprendimus privalo priimti patys. Yra tam tikras pasirinkimo laisvės diapazonas, kuriuo mirtingieji gali pasinaudoti. Dvasinio pasaulio jėgos nevers žmogaus prievarta; jos leidžia jam eiti savo pasirinkimo keliu.
163:2.9 (1802.5)Jėzus numatė, jog Matadormas, su savo turtais, galbūt negalėjo tapti tokių vyrų, kurie dėl evangelijos buvo atsisakę visko, įšventintu partneriu; tuo pačiu metu, jis matė, jog be savo turtų, jis taptų jų visų aukščiausiuoju vadovu. Bet, kaip ir paties Jėzaus broliai, taip ir jis karalystėje niekada netapo didis, nes jis pats iš savęs atėmė tą artimą ir asmeninį bendravimą su Mokytoju, kas galėjo būti jo patyrimas, jeigu šituo metu jis būtų norėjęs padaryti tą patį dalyką, kurio prašė Jėzus, ir kurį, praėjus keleriems metams, jis iš tikrųjų ir padarė.
163:2.10 (1803.1)Turtai tiesiogiai neturi nieko bendro su patekimu į dangaus karalystę, bet meilė turtui turi. Dvasinė ištikimybė karalystei yra nesuderinama su vergavimu materialistiniam mamonui. Savo aukščiausio laipsnio ištikimybe dvasiniam idealui žmogus neturi dalintis su atsidavimu materialistiniams dalykams.
163:2.11 (1803.2)Jėzus niekada nemokė, jog turėti turto yra negerai. Jis tiktai iš šių dvylikos ir septyniasdešimties pareikalavo, kad visus savo žemiškuosius turtus paskirtų bendram reikalui. Net ir tada, jis pasirūpino jų turto pelningu likvidavimu, kaip buvo ir Apaštalo Motiejaus atveju. Jėzus savo turtingiems mokiniams daug kartų davė panašių patarimų į tuos, kokius davė mokydamas turtingą vyrą iš Romos. Mokytojas uždarbio pertekliaus išmintingą investavimą laikė teisėta apsidraudimo forma ateičiai ir nuo neišvengiamų sunkumų. Kada apaštališkasis iždas būdavo perpildytas, tada Judas pinigus padėdavo kaip indėlį, kad būtų galima pasinaudoti vėliau, kada jie galėtų patirti sunkumų dėl pajamų sumažėjimo. Šitą Judas darydavo pasitaręs su Andriejumi. Jėzus asmeniškai niekada neturėjo nieko bendro su apaštališkaisiais finansais, išskyrus tuos atvejus, kada būdavo dalinamos išmaldos. Bet vieną ekonominį nusižengimą jis daug kartų pasmerkė, o būtent, kada silpnus, nemokytus, ir tuos, kuriems ne taip pasisekė, nesąžiningai išnaudodavo stiprūs, sumanūs, ir protingesni jų bičiuliai. Jėzus pareiškė, jog toks nežmogiškas elgesys su vyrais, moterimis, ir vaikais yra nesuderinamas su dangaus karalystės brolystės idealais.
3. Samprotavimas apie turtą
163:3.1 (1803.3)Iki to laiko, kada Jėzus užbaigė pokalbį su Matadormu, Petras ir kai kurie kiti apaštalai susirinko prie jo, ir turtingajam vyrui nueinant, Jėzus atsisuko į apaštalus ir tarė: “Jūs matot, kap yra sunku tiems, kurie turi turtų, iki galo įeiti į Dievo karalystę! Dvasinio garbinimo negalima dalintis su atsidavimu materialiems dalykams; nė vienas žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams. Jūs turite tokį posakį, jog ‘lengviau kupranugariui pralįsti per adatos skytutę negu pagoniui paveldėti amžinąjį gyvenimą.’ O aš pareiškiu, jog šitam kupranugariui pralįsti per adatos skylutę lygiai taip lengva, kaip ir šitiems savimi patenkintiems turčiams patekti į dangaus karalystę.”
163:3.2 (1803.4)Kada Petras ir apaštalai išgirdo šiuos žodžius, tada jie buvo nepaprastai pritrenkti, tiek pritrenkti, jog Petras tarė: “Kas tuomet, Viešpatie, gali būti išgelbėtas? Ar visi tie, kurie turi turtų, tikrai nepateks į karalystę?” Ir Jėzus atsakė: “Ne, Petrai, bet visi tie, kurie pasitiki turtais, tikrai vargu ar pateks į šį dvasinį gyvenimą, kuris veda į amžinąjį žengimą į priekį. Bet net ir tada, didelė dalis to, kas yra neįmanoma žmogui, nėra nepasiekiama Tėvui danguje; vietoje šito mes turėtume suvokti, jog su Dievu viskas yra įmanoma.”
163:3.3 (1803.5)Kada jie ėjo susimąstę, tada Jėzus liūdėjo dėl to, jog Matadormas nepasiliko su jais, nes jį labai mylėjo. Ir kada jie nusileido prie ežero, tada atsisėdo ten prie vandens, ir Petras, kalbėdamas šių dvylikos vardu {kurie iki šio laiko buvo susirinkę visi), tarė: “Mums neramu dėl tavo žodžių tam turtingam jaunam vyrui. Ar mes tikrai reikalausime iš tų, kurie nori sekti paskui tave, kad jie atsisakytų visų savo žemiškųjų turtų?” Ir Jėzus tarė: “Ne, Petrai, tiktai iš tų, kurie norėtų tapti apaštalais, ir kurie trokšta gyventi su manimi taip, kaip gyvenate ir jūs, ir kaip viena šeima. Bet Tėvas reikalauja, kad jo vaikų meilė būtų tyra ir nepadalinta. Kad ir koks daiktas ar asmuo atsistotų tarp jūsų ir jūsų meilės karalystės tiesoms, jo būtina atsisakyti. Jeigu žmogaus turtas neįsiveržia į sielos valdas, tuomet jis neturi poveikio dvasiniam gyvenimui tų, kurie norėtų patekti į karalystę.”
163:3.4 (1804.1)Ir tuomet tarė Petras, “Bet, Mokytojau, mes palikome viską, kad eitume kartu su tavimi, tuomet, ką mes tikrai turėsime?” Ir Jėzus aiškino visiems dvylikai: “Tikrai, tikrai, aš sakau jums, nėra nė vieno žmogaus, kuris paliko turtus, namus, žmoną, sielos brolius, tėvus, ar vaikus mano labui ir dangaus karalystės labui, ir kuriam tikrai nebus su kaupu atlyginta šitame pasaulyje, galbūt kokiais nors persekiojimais, ir būsimajame pasaulyje amžinuoju gyvenimu. Bet daugelis tų, kurie yra pirmieji, tikrai bus paskutinieji, tuo tarpu paskutinieji tikrai dažnai bus pirmieji. Tėvas bendrauja su savo tvariniais sutinkamai su jų poreikiais ir pagal tai, kaip jie paklūsta jo gailestingo ir kupino meilės rūpinimosi visatos gerove teisingiems įstatymams.
163:3.5 (1804.2)“Dangaus karalystė yra panaši į šeimininką, kuris samdydavo daug žmonių, ir kuris anksti iš ryto išėjo nusamdyti darbininkų, kad jie dirbtų jo vynuogyne. Kada jis sutarė su darbininkais, kad sumokės vieną dinarą už dieną, tada nusiuntė juos į vynuogyną. Tuomet apie devintą valandą jis vėl išėjo, ir, pamatęs kitus darbininkus stovinčius turgaus aikštėje ir nieko neveikiančius, tarė jiems: ‘Jūs taip pat eikite dirbti į mano vynuogyną, ir aš jums sumokėsiu teisingai.’ Ir jie iš karto nuėjo dirbti. Apie dvyliktą valandą jis ir vėl išėjo, ir apie trečią valandą, ir padarė tą patį. O nuėjęs į turgavietę maždaug penktą valandą po pusiaudienio, jis dar surado ir kitų stovinčių, nieko neveikiančių darbininkų, ir jis pasiteiravo jų, ‘Kodėl jūs čia stovite visą dieną nieko neveikdami?’ Ir tie vyrai atsakė, ‘Kadangi mūsų niekas nenusamdė.’ Tuomet tarė šeimininkas: ‘Eikite jūs taip pat dirbti į mano vynuogyną, ir kiek tik priklausys, tiek aš jums sumokėsiu.’
163:3.6 (1804.3)“Kada atėjo vakaras, tada šitas vynuogyno savininkas tarė savo prievaizdui: ‘Pakviesk darbininkus ir sumokėk jiems uždarbį, pradėdamas nuo tų, kurie buvo pasamdyti paskutiniai ir užbaigdamas tais, kurie buvo nusamdyti pirmieji.’ Kada tie, kurie buvo nusamdyti apie penktą valandą, atėjo, tada jie gavo po vieną dinarą kiekvienas, ir šitaip buvo atsiskaityta su kiekvienu iš likusiųjų darbininkų. Kada dienos pradžioje nusamdyti vyrai pamatė, kiek buvo sumokėta vėliau atėjusiems, tada jie tikėjosi gauti daugiau negu buvo suderėta. Bet kaip ir visi kiti, kiekvienas vyras gavo tiktai po vieną dinarą. Ir kada kiekvienas savo užmokestį buvo gavęs, tada jie pasiskundė šeimininkui, sakydami: ‘Šitie vyrai, kurie buvo nusamdyti paskutiniai, dirbo tiktai vieną valandą, ir vis tiek tu jiems sumokėjai tiek pat, kiek ir mums, nešusiems dienos naštą kepinant saulei.’
163:3.7 (1804.4)“Tuomet atsakė šeimininkas: ‘Mano draugai, aš gi jums nepadariau nieko blogo. Argi kiekvienas iš jūsų nesutikote dirbti už vieną dinarą per dieną? Pasiimkite dabar tai, kas yra jūsų, ir eikite savais keliais, nes aš noriu duoti tiems, kurie atėjo paskutinieji, tiek pat, kiek daviau ir jums. Argi tai nėra teisėta, jog su tuo, kas yra mano, pasielgčiau taip, kaip noriu? ar jūs nepatenkinti mano dosnumu, nes aš noriu būti geras ir parodyti gailestingumą?”
4. Atsisveikinimas su šiais septyniasdešimčia
163:4.1 (1804.5)Magadano Stovykloje buvo sujudimo metas tą dieną, kada šie septyniasdešimt išėjo į savo pirmąją misiją. Anksti tą rytą, per savo paskutinįjį pasikalbėjimą su šiais septyniasdešimčia. Jėzus pabrėžė tokius dalykus:
163:4.2 (1804.6)1. Karalystės evangelija turi būti skelbiama visam pasauliui, pagonims, o taip pat ir žydams.
163:4.3 (1804.7)2. Patarnaudami sergantiesiems, susilaikykite nuo mokymo tikėtis stebuklų.
163:4.4 (1805.1)3. Skelbkite Dievo sūnų dvasinę brolystę, o ne išorinę žemiškosios galios ir materialios šlovės karalystę.
163:4.5 (1805.2)4. Venkite laiko praradimo dėl per didelio bendravimo draugijoje ir dėl kitokių banalybių, kurios galėtų atitraukti nuo to, kad iš visos širdies atsiduotumėte evangelijos skelbimui.
163:4.6 (1805.3)5. Jeigu pirmasis namas, renkantis kur apsistoti, pasirodys, jog tai yra verti namai, tai ten ir apsigyvenkite visam viešnagės tame mieste laikotarpiui.
163:4.7 (1805.4)6. Aiškiai sakykite visiems ištikimiems tikintiesiems, jog dabar atėjo metas atvirai atsiskirti nuo žydų religinių lyderių Jeruzalėje.
163:4.8 (1805.5)7. Mokykite, jog visa žmogaus pareiga yra apibendrinta šitame viename įsakyme: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, savo visu protu ir visa siela, o savo artimą mylėk kaip save patį. (Šito jie turėjo mokyti kaip žmogaus visuminės pareigos vietoje tų 613 gyvenimo taisyklių, kurias smulkiai aiškino fariziejai.)
163:4.9 (1805.6)Kada Jėzus visų apaštalų ir mokinių akivaizdoje šitaip baigė kalbėti šiems septyniasdešimčiai, tada Simonas Petras juos nusivedė atskirai ir jiems pasakė įšventinimo pamokslą, kuris buvo Mokytojo nurodymo, duoto tuo metu, kada jis savo rankas buvo uždėjęs ant jų ir išskyrė juos kaip karalystės žinianešius, išvystymas. Petras paliepė šiems septyniasdešimčiai savo patyrime puoselėti tokias dorybes:
163:4.10 (1805.7)1. Pašvęstą atsidavimą. Visą laiką melstis, jog evangelijos derliaus dorojimui būtų pasiųsta daugiau darbininkų. Jis paaiškino, jog kada žmogus meldžiasi šitaip, tai tikimybė bus didesnė, kad jis pasakys, “Štai aš; siųsk mane.” Jis perspėjo juos, kad jie neignoruotų kasdienio garbinimo.
163:4.11 (1805.8)2. Tikrąją drąsą. Jis įspėjo juos, kad jie susidurs su priešiškumu ir kad juos tikrai persekios. Petras jiems sakė, kad jų misija nėra užduotis bailiams, ir patarė tiems, kurie bijo, pasitraukti prieš išvykstant. Bet nepasitraukė nė vienas.
163:4.12 (1805.9)3. Įtikėjimą ir pasitikėjimą kitu. Jie turi išvykti į šitą trumpą misiją visai be jokių atsargų; jie privalo pasitikėti Tėvu dėl maisto ir pastogės ir dėl visų kitų reikalingų dalykų.
163:4.13 (1805.10)4. Uolumą ir iniciatyvą. Juos turi užvaldyti uolumas ir išmintingas entuziazmas; jie privalo rūpintis išimtinai savojo Mokytojo reikalu. Rytietiškas pasisveikinimas buvo ilgas ir įmantrus ritualas; dėl to jiems buvo nurodyta “pakeliui nesveikinti nė vieno žmogaus,” toks buvo įprastas metodas, kada buvo nurodama savo reikalą pradėti negaištant laiko. Tai neturėjo nieko bendro su draugišku pasisveikinimu.
163:4.14 (1805.11)5. Gerumą ir mandagumą. Mokytojas jiems buvo nurodęs vengti nereikalingo laiko švaistymo visuomeninių ritualų metu, bet jis paliepė mandagumą rodyti visiems, su kuriais jiems tektų susitikti. Jie turi rodyti visapusišką gerumą tiems, kurie gali juos priimti savo namuose. Jie buvo griežtai įspėti, kad nepaliktų kuklių namų dėl to, jog būtų priimti patogesniuose ar įtakingesniuose namuose.
163:4.15 (1805.12)6. Sergančiųjų globą. Šiems septyniasdešimčiai Petras nurodė surasti tokių, kurie yra nesveiki protu ir kūnu, ir padaryti viską, ką tik jie gali, kad jų kančią palengvintų ar jų negalavimus išgydytų.
163:4.16 (1805.13)Ir kada jiems šitai buvo nurodyta ir pasakyta, tada jie iškeliavo po du į savo misiją Galilėjoje, Samarijoje, ir Judėjoje.
163:4.17 (1806.1)Nors žydai laikėsi ypatingos nuostatos skaičiaus septyniasdešimt atžvilgiu, kartais manydami, jog pagoniškųjų nacijų skaičius siekė septyniasdešimt, ir nors šitie septyniasdešimt žinianešių su šia evangelija turėjo eiti į visas tautas, bet vis tik, tiek, kiek mes galime matyti, tai buvo tiktai sutapimas, jog šitoji grupė turėjo kaip tik septyniasdešimt narių. Be abejo Jėzus būtų priėmęs ne mažiau kaip pusę tuzino ir kitų, bet jie nenorėjo sumokėti tos kainos, kada reikėjo atsisakyti turto ir šeimos.
5. Stovyklos perkėlimas į Pelą
163:5.1 (1806.2)Jėzus ir šie dvylika dabar pasirengė įkurti savo paskutinę būstinę Perėjoje, netoli Pelos, kur Mokytojas buvo pakrikštytas Jordano upėje. Dešimt paskutiniųjų lapkričio dienų buvo praleista besitariant Magadane, ir antradienį, gruodžio 6-ąją, visa grupė, kurią sudarė beveik trys šimtai žmonių, dienai brėkštant, išvyko su visais savo daiktais, kad tą vakarą apsistotų prie upės netoli Pelos. Tai buvo ta pati vieta, prie šaltinio, kurią prieš keletą metų su savo stovykla buvo užėmęs Jonas Krikštytojas.
163:5.2 (1806.3)Įrengus Magadano Stovyklą, Dovydas Zabediejus sugrįžo į Betsaidą ir nedelsiant pasiuntinių tarnybą ėmė mažinti. Karalystė ėmė įžengti į naują fazę. Kasdien, piligrimai atvykdavo iš visų Palestinos kraštų ir net iš tolimųjų Romos imperijos regionų. Kartais tikintieji atvykdavo iš Mesopotamijos ir iš tų kraštų, kurie buvo į rytus nuo Tigrio. Todėl, sekmadienį, gruodžio 18-ąją, Dovydas, padedamas savojo pasiuntinių korpuso, ant nešulinių gyvulių sukrovė stovyklos įrangą, kurią jis tuo metu laikė savo tėvo namuose ir kurią anksčiau buvo panaudojęs Betsaidos stovykloje prie ežero. Laikinai atsisveikinęs su Betsaida, jis išvyko į pietus palei ežero krantą ir palei Jordano upę iki tokios vietos, kuri buvo maždaug už pusės mylios į šiaurę nuo apaštališkosios stovyklos; ir greičiau negu po savaitės jis buvo pasirengęs svetingai priimti beveik pusantro tūkstančio atvykėlių piligrimų. Apaštališkojoje stovykloje buvo galima apgyvendinti apie penkis šimtus žmonių. Šiuo metu Palestinoje buvo lietų sezonas, ir šitoks apgyvendinimas buvo reikalingas tam, kad būtų pasirūpinta vis labiau augančiu skaičiumi atvykėlių, didele dalimi nuoširdžių, kurie atvykdavo į Perėją tam, kad pamatytų Jėzų ir pasiklausytų jo mokymo.
163:5.3 (1806.4)Dovydas visa tai padarė savo paties iniciatyva, nors šitą darydamas Magadane jis pasitarė su Pilypu ir Motiejumi. Savo ankstesniojo pasiuntinių korpuso didesniąją dalį jis įdarbino padėjėjais, kad šitą stovyklą prižiūrėtų; dabar nuolatiniam pasiuntinių darbui jis naudojo mažiau negu dvidešimt vyrų. Baigiantis gruodžiui ir iki to laiko, kada sugrįžo šie septyniasdešimt, prie Mokytojo susirinko maždaug aštuoni šimtai lankytojų, ir jie apsigyveno Dovydo stovykloje.
6. Šių septyniasdešimties sugrįžimas
163:6.1 (1806.5)Penktadienį, gruodžio 30-ąją, tuo metu, kai Jėzus su Petru, Jokūbu, ir Jonu buvo išėjęs į netoli esančius kalnus, šie septyniasdešimt žinianešių į Pelos būstinę pradėjo rinktis po du, lydimi gausaus būrio tikinčiųjų. Mokymo vietoje visi septyniasdešimt susirinko apie penktą valandą, kada į stovyklą sugrįžo ir Jėzus. Vakarienė buvo atidėta daugiau negu vienai valandai, kol šitie karalystės evangelijos entuziastai pasakojo apie savo patyrimus. Didelę dalį šitų naujienų Dovydo pasiuntiniai apaštalams buvo atnešę per ankstesnes savaites, tačiau iš tikrųjų tai buvo įkvepiantis dalykas klausytis šitų naujai įšventintų evangelijos mokytojų asmeniškai pasakojančių, kaip jų žinią sutiko išalkę žydai ir pagonys. Pagaliau Jėzus galėjo matyti žmones, kaip jie išeina skleisti gerųjų naujienų jam pačiam asmeniškai nebedalyvaujant. Dabar Mokytojas žinojo, kad šitą pasaulį jis gali palikti nesudarydamas rimtų kliūčių karalystės žengimui į priekį.
163:6.2 (1807.1)Kada šie septyniasdešimt pasakojo, kaip jiems “net ir nelabieji pakluso,” tai jie turėjo omenyje tuos nuostabius pagijimo atvejus, kada jie išgydė nervinių sutrikimų aukas. Ir vis tik, buvo keletas atvejų, kada šitie tarnai išlaisvino iš realaus dvasių apsėdimo, ir Jėzus, turėdamas šitą galvoje, tarė: “Nieko nuostabaus, kad šitos nepaklusnios žemesniosios dvasios turėtų jums paklusti, suvokdamos, jog aš mačiau Šėtoną, krentantį iš dangaus kaip žaibą. Bet dėl šito tiek daug nedžiūgaukite, nes aš jums pareiškiu, jog vos tik aš sugrįšiu pas savąjį Tėvą, tuomet mes tikrai pasiųsime savo dvasias į pačius žmonių protus, kad nedidelis skaičius šitų pasimetusių dvasių daugiau nebegalėtų patekti į nelaimingų mirtingųjų protą. Aš kartu su jumis džiaugiuosi, kad jūs turite galios žmonėms, bet dėl šitokio patyrimo nesijauskite pakylėti, bet vietoje šito džiaukitės, kad jūsų vardai yra įrašyti į dangaus sąrašus, ir kad šitokiu būdu jūs einate į priekį begalinėje dvasinio užkariavimo karjeroje.”
163:6.3 (1807.2)Ir būtent šituo metu, kaip tik prieš valgant vakarinį valgį, Jėzus patyrė vieną iš tų retų emocinės ekstazės akimirkų, kurias retkarčiais buvo matę jo pasekėjai. Jis pasakė: “Aš dėkoju tau, mano Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad, tuo metu, kai šita nuostabi evangelija buvo paslėpta nuo išmintingųjų ir veidmainių, ši dvasia šitas dvasines šloves apreiškė šitiems karalystės vaikams. Taip, mano Tėve, tai turėjo būti malonu šitą daryti tau matant, ir aš džiaugiuosi žinodamas, jog gerosios naujienos sklis po visą pasaulį net ir po to, kai aš būsiu sugrįžęs pas tave ir po to darbo, kurį tu man buvai davęs atlikti. Aš labai smarkiai susijaudinu, kada suvokiu, jog neužilgo tu atiduosi visišką valdžią į mano rankas, jog tiktai tu iš tikrųjų žinai, kas aš esu, ir jog tiktai aš iš tikrųjų pažįstu tave, ir tuos, kuriems aš apreiškiau tave. Ir kada aš būsiu užbaigęs šitą apreiškimą savo sielos broliams materialiame kūne, tada aš toliau tęsiu šį apreiškimą tavo tvariniams danguje.”
163:6.4 (1807.3)Kada Jėzus šitaip baigė kalbėti Tėvui, tada jis pasisuko, kad kreiptųsi į savo apaštalus ir tarnus: “Palaimintos yra tos akys, kurios mato, ir tos ausys, kurios girdi šituos dalykus. Leiskite man pasakyti jums, jog daug pranašų ir daug didingų vyrų iš praeities amžių troško pamatyti tai, ką dabar matote jūs, bet šito jiems nebuvo suteikta. Ir daug šviesos vaikų kartų, kurios dar bus ateityje, kada jos išgirs apie šituos dalykus, tada pavydės jums tiems, kurie girdėjote ir matėte šiuos dalykus.”
163:6.5 (1807.4)Tada, kalbėdamas visiems mokiniams, jis tarė: “Jūs girdėjote, kaip daug miestų ir kaimų priėmė karalystės gerąsias naujienas, ir kaip mano tarnus ir mokytojus priėmė tiek žydai, tiek pagonys. Ir iš tiesų yra palaimintos tos bendruomenės, kurios pasirinko tikėjimą karalystės evangelija. Bet didžiulė kančia yra lengvabūdiškai atstūmusiems Chorazino, Julijaus-Betsaidos, ir Kapernaumo gyventojams, tiems miestams, kurie šitų žinianešių nepriėmė maloniai. Aš pareiškiu, jeigu šie didingi darbai, atlikti šitose vietose, būtų buvę padaryti Tyre ir Sidone, tai šitų vadinamųjų pagoniškų miestų žmonės jau seniai būtų atgailavę su maišinės medžiagos drabužiais ir pelenais. Teismo dieną iš tikrųjų Tyrui ir Sidonui bus parodytas didesnis pakantumas.”
163:6.6 (1807.5)Kadangi kita diena buvo Sabatas, tai Jėzus išėjo atskirai su šiais septyniasdešimčia ir jiems pasakė: “Aš iš tikrųjų džiaugiausi drauge su jumis, kada jūs sugrįžote atnešę gerų naujienų apie tai, jog toks didžiulis kiekis žmonių, pasklidusių po visą Galilėją, Samariją, ir Judėją, karalystės evangeliją priėmė. Bet kodėl gi jūsų nuotaika buvo taip stebinančiai pakili? Argi jūs nesitikėjote, kad jūsų žinia pademonstruos galią ją atnešus? Argi jūs išeinate su tokiu nedideliu įtikėjimu į šitą evangeliją, jog sugrįžtate, stebėdamiesi jos veiksmingumu? Ir dabar, nors aš nenorėčiau slopinti jūsų džiūgavimo dvasios, bet aš norėčiau jus tikrai griežtai įspėti dėl pasididžiavimo, dvasinio pasididžiavimo, subtilybių. Jeigu jūs galėtumėte suprasti Liuciferio, to piktybinio blogojo, nuopuolį, tuomet rimtai saugotumėtės bet kokios dvasinio pasididžiavimo formos.
163:6.7 (1808.1)“Jūs ėmėtės šito didingo darbo mokyti mirtingąjį, kad jis yra Dievo sūnus. Aš jums parodžiau šį kelią; eikite pirmyn, kad atliktumėte savo pareigą ir nepavarkite daryti gėrį. Jums ir visiems tiems, kurie tikrai seks jūsų pėdomis per amžius, leiskite man pasakyti: Aš visada esu šalia, ir manasis pakvietimas-raginimas yra, ir tikrai amžinai bus, Ateikite pas mane visi tie, kurie sunkiai dirbate ir nešate sunkią naštą, ir aš jums tikrai suteiksiu poilsį. Užsidėkite manąjį jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš esu teisus ir ištikimas, ir jūs tikrai savo sieloms surasite dvasinį poilsį.”
163:6.8 (1808.2)Ir jie pamatė, jog Mokytojo žodžiai yra teisingi, kada jo pažadus išbandė. Ir nuo tos dienos nesuskaičiuojami tūkstančiai taip pat išmėgino ir įrodė šitų pačių pažadų tikrumą.
7. Pasiruošimas paskutiniajai misijai
163:7.1 (1808.3)Kitos kelios dienos Pelos stovykloje buvo labai užimtos; buvo baigiama pasiruošti Perėjos misijai. Jėzus ir jo pagalbininkai netrukus turėjo pradėti savo paskutiniąją misiją, trijų mėnesių kelionę po visą Perėją, kuri baigėsi tiktai tada, kada Mokytojas įžengė į Jeruzalę, kad atliktų savo paskutiniuosius darbus žemėje. Per visą šitą laikotarpį Jėzaus ir šių dvylikos apaštalų būstinė buvo laikoma čia, Pelos stovykloje.
163:7.2 (1808.4)Jėzui daugiau nebebuvo reikalo išvykti toli, kad žmones mokytų. Dabar kiekvieną savaitę pas jį patį jų ateidavo vis daugiau, ir iš visų kraštų, ne tik iš Palestinos, bet iš viso Romos pasaulio ir iš Artimųjų Rytų. Nors Mokytojas kartu su šiais septyniasdešimčia dalyvavo Perėjos kelionėje, bet didelę savo laiko dalį jis praleido Pelos stovykloje, mokydamas minias ir instruktuodamas šiuos dvylika. Per šitą trijų mėnesių laikotarpį bent jau dešimt apaštalų pasilikdavo su Jėzumi.
163:7.3 (1808.5)Moterų korpusas taip pat pasiruošė išvykti, po dvi, kad su šiais septyniasdešimčia dirbtų didesniuose Perėjos miestuose. Šitoji pirminė dvylikos moterų grupė neseniai buvo išmokiusi didesnį korpusą iš penkiasdešimties moterų, kaip dirbti lankantis namuose ir kaip patarnauti sergantiems ir kenčiantiems. Perpetuja, Simono Petro žmona, tapo moterų korpuso šito naujojo skyriaus nare ir jai buvo patikėta vadovauti išplėstam moterų darbui Abnerio priežiūroje. Po Pentakosto ji pasiliko su savo įžymiuoju vyru, lydėdama jį visose jo misionieriškose kelionėse; ir tą dieną, kada Petras buvo nukryžiuotas Romoje, tada ji buvo supenėta laukiniams žvėrims arenoje. Šito naujojo moterų korpuso narės buvo Pilypo ir Motiejaus žmonos ir Jokūbo ir Jono motina.
163:7.4 (1808.6)Viskas buvo parengta, jog karalystės darbas dabar įžengtų į savo baigiamąją fazę asmeniškai vadovaujant Jėzui. Ir šitoji dabartinė fazė buvo dvasinės gelmės fazė kaip kontrastas toms apie stebuklus galvojančioms ir stebuklų ieškančioms minioms, kurios sekė paskui Mokytoją Galilėjoje ankstesnėmis pupuliarumo dienomis. Tačiau vis dar buvo tam tikras skaičius jo pasekėjų, kurie mąstė materialiai, ir kuriems nepavyko suvokti tos tiesos, jog dangaus karalystė yra žmogaus dvasinė brolystė, kuri remiasi visuotinės Dievo tėvystės amžinuoju faktu.