186 Dokumentas - Prieš pat nukryžiavimą

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

186 Dokumentas

Prieš pat nukryžiavimą


(1997.1) 186:0.1 KADA JĖZUS ir jo kaltintojai išėjo pas Erodą, tada Mokytojas pasisuko į Apaštalą Joną ir tarė: “Jonai, dėl manęs tu negali padaryti daugiau nieko. Eik pas mano motiną ir atvesk ją, kad pamatytų mane prieš man mirštant.” Kada Jonas išgirdo savo Mokytojo prašymą, nors ir nenorėdamas palikti jį vieną tarp priešų, išskubėjo į Betanę, kur visa Jėzaus šeima buvo susirinkusi laukdama žinių Lozoriaus, kurį Jėzus prikėlė iš mirusiųjų, seserų, Mortos ir Marijos, namuose.

(1997.2) 186:0.2 Kelis kartus ryte pasiuntiniai Mortai ir Marijai buvo atnešę žinių apie Jėzaus teismo eigą. Bet Jėzaus šeima Betanę pasiekė likus vos kelioms minutėms iki to meto, kada atvyko Jonas, atnešęs Jėzaus prašymą pasimatyti su motina prieš savo mirtį. Kai tik Jonas Zabediejus jiems viską papasakojo, kas atsitiko nuo tos akimirkos, kai vidurnaktį buvo suimtas Jėzus, tada Marija, jo motina, tuoj pat išėjo lydima Jono, kad pasimatytų su savo vyriausiuoju sūnumi. Iki to meto, kada Marija ir Jonas pasiekė miestą, Jėzus, lydimas romėnų kareivių, kurie turėjo jį nukryžiuoti, jau buvo atėjęs į Golgotą.

(1997.3) 186:0.3 Kada Marija, Jėzaus motina, su Jonu išėjo pas savo sūnų, tada jo sesuo Rūta atsisakė pasilikti su kitais šeimos nariais. Kadangi ji buvo pasiryžusi savo motiną lydėti, tai jos brolis Judas išėjo kartu su ja. Likusieji Mokytojo šeimos nariai pasiliko Betanėje Jokūbo priežiūroje, ir beveik kas valandą Dovydo Zabediejaus pasiuntiniai jiems atnešdavo žinių apie to siaubingo reikalo eigą, baudžiant jų vyriausiąjį brolį, Jėzų iš Nazareto, mirties bausme.

1. Judo Iskarijoto galas

(1997.4) 186:1.1 Buvo maždaug pusė devynių šitą penktadienio rytą, kada Jėzaus apklausa pas Pilotą buvo baigta ir Mokytojas buvo perduotas romėnų kareiviams, kurie turėjo jį nukryžiuoti. Kai tiktai šie romėnai Jėzų pasiėmė, tuomet žydų sargybinių kapitonas su savo vyrais nužygiavo atgal į šventyklą. Vyriausiasis šventikas ir jo partneriai iš Sanhedrino sekė paskui šiuos sargybinius, nuėjo tiesiai į šventykloje savo įprastą susirinkimų vietą tašyto akmens salėje. Čia jie surado daug kitų Sanhedrino narių, laukiančių, kad sužinotų, kas gi buvo padaryta su Jėzumi. Tuo metu, kada Kajafas informavo Sanhedriną apie Jėzaus teismo eigą ir nuosprendžio paskelbimą, prieš juos pasirodė Judas, norėdamas pareikalauti savojo atlygio už tą vaidmenį, kurį jis suvaidino suimant ir nuteisiant mirties bausme savo Mokytoją.

(1997.5) 186:1.2 Visi šitie žydai bjaurėjosi Judu; išdavikui jie jautė vien tiktai akivaizdžios paniekos jausmus. Per visą Jėzaus teismą pas Kajafą ir per visą tą laiką, kada jis buvo pas Pilotą, Judas jautė aštrius sąžinės priekaištus dėl savo išdavikiško elgesio. Ir jis taip pat pradėjo tam tikra prasme jausti nusivylimą ir dėl atlygio, kurį turėjo gauti kaip užmokestį už Jėzaus išdaviko paslaugas. Jam nepatiko žydų valdžios šaltumas ir abejingumas; nežiūrint šito, jis tikėjosi, kad jam bus gausiai atlyginta už jo bailų elgesį. Jis tikėjosi, kad jį pakvies prieš visą Sanhedrino susirinkimą, ir ten, mintyse girdėdamas jam sakomas pagyrų kalbas tuo metu, kada jie išreikš jam deramą pagarbą kaip pripažinimo ženklą už didžią tarnystę, kurią, jis su pasitenkinimu manė, kad atliko savo nacijai. Dėl to įsivaizduokite šito egoisto išdaviko tą didžiulę nuostabą, kada aukštojo šventiko vienas tarnas, paplekšnojęs jam per petį, pakvietė jį tiesiog išeiti iš salės ir tarė: “Judai, man liepta sumokėti tau už Jėzaus išdavimą. Štai tavo atlygis.” Ir šitaip pasakęs, Kajafo tarnas padavė Judui maišelį su trisdešimčia sidabrinių—tuometinę gero, sveiko vergo kainą.

(1998.1) 186:1.3 Judas buvo pritrenktas, priblokštas. Jis puolė atgal mėgindamas įeiti į salę, bet durininkas kelią užtvėrė. Jis norėjo kreiptis į Sanhedriną, bet jie nenorėjo įleisti jo. Judas negalėjo patikėti, kad šitie žydų valdovai jam leido išduoti savuosius draugus ir savo Mokytoją, o tada siūlo jam kaip atlygį trisdešimt sidabrinių. Jis buvo pažemintas, nusivylęs, ir visiškai palaužtas. Jis išėjo iš šventyklos, tarsi, transo būsenoje. Jis nesąmoningai pinigų maišelį įsimetė į savo gilią kišenę, į tą pačią kišenę, kurioje jis ilgą laiką buvo nešiojęs maišelį su apaštalų pinigais. Ir jis klajojo po miestą paskui tas minias, kurios ėjo pasižiūrėti nukryžiavimo.

(1998.2) 186:1.4 Iš tolo Judas matė, kaip jie pakėlė kryžių su prikaltu ant jo Jėzumi, ir šitą pamatęs, jis nulėkė atgal į šventyklą, ir jėga prasibrovęs pro durininką, atsidūrė Sanhedrino, kuris vis dar posėdžiavo, akivaizdoje. Išdavikas beveik duso ir buvo labai smarkiai pakrikęs, bet jis įstengė išmikčioti šiuos žodžius: “Aš nusidėjau tuo, kad išdaviau nekaltą kraują. Jūs mane įžeidėte. Už mano paslaugą jūs man pasiūlėte atlygį, pinigus—vergo kainą. Aš gailiuosi dėl to, ką padariau; štai jūsų pinigai. Aš noriu atsikratyti šito poelgio kaltės.”

(1998.3) 186:1.5 Kada žydų valdovai išklausė Judą, tada jie ėmė iš jo tyčiotis. Vienas iš jų, sėdintis netoli tos vietos, kur stovėjo Judas, gestu parodė, kad jis išeitų iš salės, ir tarė: “Tavo Mokytojui romėnai mirties bausmę jau įvykdė, o kai dėl tavosios kaltės, tai koks mūsų reikalas? Pats tuo pasirūpink—ir eik lauk!”

(1998.4) 186:1.6 Kada Judas išėjo iš Sanhedrino patalpos, tada jis išėmė iš maišelio tuos trisdešimt sidabrinių ir sviedė juos plačiai ant šventyklos grindų. Išdavikui einant iš šventyklos, jis buvo beveik pamišęs. Judas dabar žengė per tą patyrimą, kada ėmė suvokti nuodėmės tikrąją prigimtį. Išnyko visi nusižengimo kerai, susižavėjimas, ir apsvaigimas. Dabar šis piktadarys stovėjo vienas ir betarpiškai prieš iliuzijas praradusios ir nusivylusios savosios sielos teismo nuosprendį. Nuodėmė buvo pakerinti ir rizikingai jaudinanti, kol buvo daroma, bet dabar reikia pažvelgti į nuogų ir neromantiškų faktų derlių.

(1998.5) 186:1.7 Šitas vienu metu buvęs dangaus karalystės ambasadorius žemėje, dabar ėjo Jeruzalės gatvėmis, apleistas ir vienišas. Jo neviltis buvo desperatiška ir beveik absoliuti. Tolyn jis ėjo per miestą ir už jo sienų, toliau žemyn į siaubingą vienatvę Hinomo slėnyje, kur jis užkopė ant stačių uolų ir, pasiėmęs savo apsiausto juostą, jos vieną galą pritvirtino prie mažo medžio, kitą galą surišo aplink savo kaklą, ir pats šoko nuo bedugnės krašto. Jis dar buvo gyvas, kai tas mazgas, kurį buvo surišusios jo nervingos rankos, atsirišo, ir išdaviko kūnas tėškėsi į gabalus, kada nukrito ant aštrių uolų apačioje.

2. Mokytojo požiūris

(1999.1) 186:2.1 Kada Jėzų suėmė, tada jis žinojo, kad jo darbas žemėje mirtingojo kūno pavidalu yra užbaigtas. Jis iki galo suprato, kokio pobūdžio mirtimi jis mirs, ir mažai pergyveno dėl savo vadinamųjų teismų smulkmenų.

(1999.2) 186:2.2 Stojęs prieš sanhedristų teismą Jėzus atsisakė atsakinėti į tuos parodymus, kuriuos davė veidmainiai liudininkai. Buvo tiktai vienas vienintelis klausimas, į kurį jis visada atsakydavo, nesvarbu kas bepaklaustų, draugas ar priešas, ir tai buvo klausimas apie jo misijos žemėje pobūdį ir dieviškumą. Kada jo paklausdavo, ar jis yra Dievo Sūnus, tada jis būtinai atsakydavo. Jis atkakliai nekalbėjo, kada buvo smalsaus ir piktadario Erodo akivaizdoje. Pas Pilotą jis kalbėjo tiktai tada, kada manė, jog Pilotui ar kuriam nors kitam nuoširdžiam asmeniui savo atsakymais galėtų padėti geriau pažinti tiesą. Jėzus savo apaštalus buvo mokęs, jog neverta barstyti perlų prieš kiaules, ir dabar jis išdrįso praktiškai pritaikyti tai, ko buvo mokęs. Šiuo metu jo elgesys iliustravo tai, koks yra kantrus žmogiškosios prigimties nuolankumas drauge su dieviškosios prigimties didingu tylėjimu ir rimtu orumu. Jis iš viso norėjo su Pilotu aptarti bet kokį klausimą, susijusį su jam iškeltais politiniais kaltinimais—bet kokį klausimą, kuris, jo nuomone, priklausė šio valdytojo kompetencijai.

(1999.3) 186:2.3 Jėzus buvo įsitikinęs, jog Tėvo valia yra būtent tokia, kad jis atsiduotų natūraliai ir įprastai žmogiškųjų įvykių tėkmei, lygiai taip, kaip tam turi atsiduoti ir kiekvienas kitas mirtingasis tvarinys, ir dėl to jis atsisakė pasinaudoti net ir grynai žmogiškosiomis įtaigios iškalbos galiomis, kad paveiktų savo visuomeniškai trumparegių ir dvasiškai apakintų bičiulių mirtingųjų intrigų baigtį. Nors Jėzus gyveno ir mirė Urantijoje, bet jo visa žmogiškoji karjera, nuo pat pradžių iki pat pabaigos, buvo toks reginys, numatytas tam, kad paveiktų ir mokytų jo sukurtą ir be perstojo remiamą visą visatą.

(1999.4) 186:2.4 Šitie trumparegiai žydai neprideramai triukšmingai reikalavo Mokytojo mirties tuo metu, kada jis stovėjo ten siaubingoje tyloje, žvelgdamas į nacijos—savo žemiškojo tėvo tautos—mirties sceną.

(1999.5) 186:2.5 Jėzus buvo įgavęs tokį žmogiškojo charakterio tipą, kuris galėjo išlaikyti pusiausvyrą ir patvirtinti savo orumą nuolatinio ir nepateisinamo įžeidinėjimo akivaizdoje. Jo įbauginti buvo neįmanoma. Kada iš pradžių jį užpuolė Anaso tarnas, tada jis tiktai buvo pataręs, kad derėtų pakviesti liudininkus, kurie galėtų tinkamai duoti parodymus prieš jį.

(1999.6) 186:2.6 Nuo pat pradžių iki pat pabaigos, per vadinamąjį jo teismą pas Pilotą, stebinčios dangiškosios gausybės negalėjo susilaikyti nuo to, kad netransliuotų visatai scenos “Jėzus teisia Pilotą” pavaizdavimo.

(1999.7) 186:2.7 Kada buvo pas Kajafą, ir kada žlugo visi melagingi parodymai, tada Jėzus nedvejodamas atsakė į vyriausiojo šventiko klausimą, šituo savo paties liudijimu pateikdamas tai, ką jie troško paversti pagrindu, kad jį nuteistų už šventvagystę.

(1999.8) 186:2.8 Mokytojas nė akimirkai neparodė nė mažiausio susidomėjimo Piloto geranoriškomis, bet neryžtingomis pastangomis jį išlaisvinti. Jis iš tikrųjų gailėjosi Piloto ir nuoširdžiai stengėsi jo aptemdytą protą apšviesti. Jis visiškai nereagavo į romėnų valdytojo visus apeliavimus į žydus, kad jie atsisakytų savo kriminalinių kaltinimų, keliamų jam. Per visą šį kankinantį išmėginimą jo laikysena buvo natūraliai ori ir kukliai didinga. Jo atsakyme savo būsimiesiems žudikams, kada jie paklausė, ar jis yra “žydų karalius,” nebuvo nė menkiausio nenuoširdumo atspindžio. Tiktai su nedideliu patikslinančiu paaiškinimu jis priėmė šitokį pavadinimą, suvokdamas tai, jog, nors jie ir buvo nusprendę jį atstumti, bet jis yra visiškai ne tas, kuris leistųsi būti nacionalinis lyderis, net ir dvasine prasme.

(2000.1) 186:2.9 Jėzus mažai kalbėjo šitų teismų metu, bet jis pasakė užtektinai, kad visiems mirtingiesiems parodytų, kokį žmogiškąjį charakterį gali žmogus ištobulinti bendradarbiaudamas su Dievu, ir kad visai visatai atskleistų tą būdą, kuriuo Dievas gali pasireikšti tvarinio gyvenime, kada toks tvarinys tikrai nusprendžia vykdyti Tėvo valią, šitokiu būdu tapdamas aktyviu gyvojo Dievo sūnumi.

(2000.2) 186:2.10 Jo meilę neišmanantiems mirtingiesiems iki galo atskleidžia jo kantrybė ir didžiulė savitvarda tuo metu, kada jis patyrė grubių kareivių ir nemąstančių tarnų patyčias, smūgius, ir daužymus. Jis ne tik nepyko, kada jie užrišo jam akis ir pasityčiodami daužė per veidą, sušukdami: “Išpranašauk mums, kuris tau trenkė.”

(2000.3) 186:2.11 Pilotas pasakė daugiau tiesos negu jis suvokė, kada po Jėzaus nuplakimo, jis parodė jį miniai, sušukdamas, “Štai šis žmogus!” Iš tikrųjų, baimės apimtas romėnų gubernatorius net ir neįsivaizdavo, jog kaip tik tuo metu visata savo dėmesį buvo nukreipusi stebėdama šitą sceną, kaip jų mylimą valdovą pasityčiodami ir daužydami šitaip žemina jo tamsūs ir degradavę mirtingieji pavaldiniai. Ir kada Pilotas ištarė, tada aidu nuskriejo per visą Nebadoną, “Štai Dievas ir žmogus!” Per visą visatą, nuo tos dienos visą laiką nesuskaičiuojami milijonai toliau stebėjo tą žmogų, tuo tarpu Havonos Dievas, visatų visatos aukščiausiasis valdovas, priima šį žmogų iš Nazareto, kaip šitos laiko ir erdvės vietinės visatos mirtingųjų tvarinių idealo įgyvendinimą. Gyvendamas savo neprilygstamą gyvenimą jis visą laiką žmogui apreiškė Dievą. Dabar, per savo mirtingosios karjeros paskutiniuosius epizodus ir savo vėlesne mirtimi, jis naujai ir jaudinančiai atskleidė Dievui žmogų.

3. Patikimasis Dovydas Zabediejus

(2000.4) 186:3.1 Tuoj po to, kada Jėzus buvo perduotas romėnų kareiviams, užbaigus apklausą pas Pilotą, šventyklos sargybinių būrys išskubėjo į Getsemanę, kad išvaikytų arba suimtų Mokytojo pasekėjus. Bet likus daug laiko iki jų pasirodymo šitie pasekėjai buvo išsisklaidę. Apaštalai buvo pasitraukę į jiems nurodytas slapstymosi vietas; graikai buvo atsiskyrę ir išsivaikščioję po įvairius namus Jeruzalėje; likusieji mokiniai lygiai taip buvo išnykę. Dovydas Zabediejus manė, kad Jėzaus priešai sugrįš; todėl jis iš anksto perkėlė kokias penkias ar šešias palapines aukštyn į įdubą, netoli tos vietos, kur Mokytojas taip dažnai atsiskirdavo pasimelsti ir garbinti. Čia jis pasiūlė pasislėpti ir tuo pačiu turėti centrą, arba koordinavimo punktą, savo pasiuntinių tarnybai. Vos tik Dovydas stovyklą paliko, kai pasirodė šventyklos sargybiniai. Nieko nesuradę, jie pasitenkino tuo, kad sudegino stovyklą ir tada nuskubėjo atgal į šventyklą. Išklausęs jų ataskaitą, Sanhedrinas buvo patenkintas dėl to, kad Jėzaus pasekėjai buvo taip smarkiai įbauginti ir prislėgti, jog nebebus jokio pavojaus kilti sukilimui arba kokio nors mėginimo išgelbėti Jėzų iš jo budelių rankų. Pagaliau jie galėjo lengvai atsikvėpti, ir dėl to jie laikinai nutraukė posėdį, kiekvienas vyras išėjo savu keliu ruoštis Perėjimo šventei.

(2000.5) 186:3.2 Kada tiktai Pilotas Jėzų buvo perdavęs romėnų kareiviams, kad nukryžiuotų, tada vienas pasiuntinys nuskubėjo į Getsemanę informuoti Dovydą, ir po penkių minučių bėgikai buvo pakeliui į Betsaidą, Pelą, Filadelfiją, Sidoną, Šekemą, Hebroną, Damaską, ir Aleksandriją. Ir šitie pasiuntiniai nešė žinią, kad atkakliu žydų valdovų reikalavimu romėnai Jėzų netrukus nukryžiuos.

(2001.1) 186:3.3 Per visą šitą tragišką dieną, kol galiausiai buvo pasiųsta žinia, kad Mokytojas paguldytas į kapavietę, Dovydas maždaug kas pusvalandį su pranešimais siuntė pasiuntinius pas apaštalus, graikus, ir Jėzaus žemiškąją šeimą, susirinkusią Lozoriaus namuose Betanėje. Kada pasiuntiniai išvyko su žinia, kad Jėzus yra palaidotas, tada Dovydas vietinių bėgikų korpusą paleido, kad atšvęstų Perėjimo šventę ir artėjančiam poilsio Sabatui, nurodęs jiems vėl pas jį pasirodyti, neatkreipus į save dėmesio, sekmadienio rytą Nikodemo namuose, kur jis ketino keletą dienų slėptis su Andriejumi ir Simonu Petru.

(2001.2) 186:3.4 Šitas savitai mąstantis Dovydas Zabediejus buvo vienintelis iš Jėzaus geriausiųjų mokinių, kuris buvo linkęs į Mokytojo tvirtinimą, kad jis mirs ir “trečiąją dieną vėl prisikels,” pažvelgti tiesiogine ir aiškia dalykine prasme. Dovydas vieną kartą buvo girdėjęs, kaip jis išsakė šitą pranašystę ir, turėdamas tokį protą, kuris mąsto tiesiogine prasme, dabar savo pasiuntiniams pasiūlė susirinkti ankstyvą sekmadienio rytą Nikodemo namuose tokiu būdu, kad jie būtų pasirengę paskleisti žinią tuo atveju, jeigu Jėzus prisikeltų iš mirusiųjų. Dovydas netrukus suprato, jog nė vienas iš Jėzaus pasekėjų nesitiki, kad iš kapo jis sugrįžtų taip greitai; dėl to iš tiesų jis mažai kalbėjo apie savo įsitikinimą ir nieko nekalbėjo apie tai, kad visus savo žinianešius, išskyrus tuos bėgikus, kurie penktadienį iki vidurdienio buvo išsiųsti į tolimus miestus ir tikinčiųjų centrus, kviečia susirinkti ankstų sekmadienio rytą.

(2001.3) 186:3.5 Ir šitokiu būdu šitie Jėzaus pasekėjai, išsisklaidę po visą Jeruzalę ir jos apylinkes, tą naktį valgė Perėjimo šventės vakarienę, ir kitą dieną liko atsiskyrę.

4. Pasiruošimas nukryžiavimui

(2001.4) 186:4.1 Po to, kada Pilotas prieš minią nusiplovė rankas, šitokiu būdu stengdamasis atsikratyti kaltės už tai, jog nekaltą žmogų atidavė nukryžiuoti vien tik dėl to, kad pabūgo pasipriešinti žydų valdovų triukšmingam reikalavimui, tada jis įsakė Mokytoją perduoti romėnų kareiviams ir jų kapitonui nurodė jį nukryžiuoti tuoj pat. Perdavus Jėzų kareiviams, šie jį nusivedė atgal į pretorijos kiemą, ir nurengę tą rūbą, kuriuo jį buvo apvilkęs Erodas, aprengė jį savo paties drabužiu. Šitie kareiviai tyčiojosi ir šaipėsi iš jo, bet fiziškai daugiau nebebaudė. Dabar Jėzus su šitais romėnų kareiviais buvo vienas. Jo draugai slapstėsi; jo priešai nuėjo savais keliais; net ir Jono Zabediejaus šalia jo daugiau nebebuvo.

(2001.5) 186:4.2 Buvo šiek tiek po aštuonių, kada Pilotas perdavė Jėzų kareiviams, ir beveik devynios, kada jie išėjo į nukryžiavimo vietą. Per šitą ilgesnį negu pusės valandos laiką Jėzus nepratarė nė žodžio. Didžiulės visatos valdymo reikalai iš esmės apmirė. Gabrielis ir Nebadono vyriausieji valdovai buvo arba susirinkę čia Urantijoje, arba kitais būdais labai atidžiai sekė archangelų pranešimus erdvėje, stengdamiesi sužinoti, kas gi vyksta su Žmogaus Sūnumi Urantijoje.

(2001.6) 186:4.3 Iki to laiko, kada kareiviai buvo pasirengę su Jėzumi išeiti į Galgotą, jiems ėmė daryti įspūdį jo neįprasta savitvarda ir nepaprastas orumas, jo kantrus tylėjimas.

(2001.7) 186:4.4 Tai, kad išeiti su Jėzumi į nukryžiavimo vietą buvo delsiama, didele dalimi buvo dėl to, jog paskutinę akimirką kapitonas nusprendė kartu pasiimti ir du vagis, kurie buvo nuteisti mirties bausme; kadangi Jėzus turėjo būti nukryžiuotas tą rytą, tai romėnų kapitonas manė, jog šitie du lygiai taip pat galėtų mirti kartu su juo, o nelaukti iki Perėjimo šventės pabaigos.

(2002.1) 186:4.5 Kai tiktai šie vagys buvo parengti, jie buvo įvesti į kiemą, kur jie pažvelgė į Jėzų, vienas iš jų pirmą kartą, bet kitas buvo dažnai girdėjęs, kada šis kalbėjo tiek šventykloje, tiek ir prieš daugelį mėnesių Pelos stovykloje.

5. Jėzaus mirtis Perejimo šventės atžvilgiu

(2002.2) 186:5.1 Tiesioginio ryšio tarp Jėzaus mirties ir žydų Perėjimo šventės nėra. Tas tiesa, Mokytojas iš tikrųjų savo gyvybės materialiame kūne neteko šitą dieną, pasiruošimo žydų Perėjimo šventei dieną, ir maždaug tuo metu, kada šventykloje buvo aukojami Perėjimo šventės avinėliai. Bet šitas atsitiktinis sutapimas jokiu būdu nerodo, jog Žmogaus Sūnaus mirtis žemėje turi kokį nors ryšį su žydų aukojimo sistema. Jėzus buvo žydas, bet kaip Žmogaus Sūnus jis buvo šių sferų mirtingasis. Tų įvykių, jau papasakotų ir vedančių į šitą grėsmingai besiartinantį Mokytojo nukryžiavimą, užtenka, jog būtų parodyta, kad jo mirtis maždaug šituo laiku buvo grynai natūralus ir žmogaus kontroliuojamas reikalas.

(2002.3) 186:5.2 Būtent žmogus, o ne Dievas suplanavo ir įvykdė mirties bausmę Jėzui ant kryžiaus. Tas tiesa, Tėvas atsisakė kištis į žmogiškųjų įvykių tėkmę Urantijoje, bet Tėvas Rojuje nenurodė, neliepė, ir nereikalavo, kad jo Sūnus mirtų taip, kaip jis mirė žemėje. Tai yra faktas, jog tam tikru būdu, anksčiau ar vėliau, Jėzus būtų turėjęs atsikratyti savo paties mirtingojo kūno, savojo įsikūnijimo materialialaus kūno pavidalu, bet tokią užduotį jis būtų galėjęs įvykdyti begaline gausybe būdų, o ne mirdamas ant kryžiaus tarp dviejų vagių. Visa tai padarė žmogus, ne Dievas.

(2002.4) 186:5.3 Mokytojo krikšto metu jis jau buvo tobulai įsisavinęs reikalaujamo patyrimo žemėje ir materialiame kūne metodą, kuris buvo reikalingas jo septintajam ir paskutiniajam savęs padovanojimui visatoje. Šituo pačiu laiku Jėzaus pareiga žemėje buvo įvykdyta. Visas jo gyvenimas, kurį jis gyveno po šito, ir net jo mirties pobūdis, iš jo pusės buvo grynai jo asmeninė tarnystė savo mirtingųjų tvarinių gerovei ir jų dvasiniam išaukštinimui šitame pasaulyje ir kituose pasauliuose.

(2002.5) 186:5.4 Gerosios naujienos evangelija, jog mirtingasis žmogus gali, įtikėjimo dėka, tapti dvasiškai sąmoningai suvokiančiu tai, kad jis yra Dievo sūnus, nepriklauso nuo Jėzaus mirties. Tas tiesa, iš tikrųjų visą šitą karalystės evangeliją nepaprastai smarkiai apšvietė Mokytojo mirtis, bet jo gyvenimas ją apšvietė dar daugiau.

(2002.6) 186:5.5 Visa, ką žemėje sakė arba darė Žmogaus Sūnus, nepaprastai papuošė doktrinas apie sūnystę su Dievu ir apie žmonių brolystę, bet šitie esminiai Dievo ir žmogaus ryšiai yra neatskiriami nuo Dievo meilės savo tvariniams ir dieviškųjų Sūnų įgimto gailestingumo visatos faktų. Šitie jaudinantys ir dieviškai gražūs ryšiai tarp žmogaus ir jo Sutvėrėjo šitame pasaulyje ir kituose pasauliuose per visą visatų visatą egzistavo nuo amžinybės; ir jokiu būdu jie nepriklauso nuo šitų periodiškų savęs padovanojimų, kuriuos įgyvendina Dievo Sūnūs Kūrėjai, kurie tokiu būdu įgauna savo sukurtų protingų būtybių prigimtį ir pavidalą, ir tai sudaro tos kainos dalį, kurią jie turi sumokėti už tai, kad galutinai įgyja beribę valdžią savo atitinkamoms vietinėms visatoms.

(2002.7) 186:5.6 Tėvas danguje mirtingąjį žmogų žemėje mylėjo lygiai taip smarkiai iki Jėzaus gyvenimo ir mirties Urantijoje, kaip ir po šito žmogaus ir Dievo transcendentinio partnerystės pademonstravimo. Šita galinga Nebadono Dievo įsikūnijimo transakcija kaip Urantijos žmogaus negalėjo padidinti amžino, begalinio, ir visuotinio Tėvo savybių, bet ji tikrai praturtino ir apšvietė Nebadono visatos visus kitus administratorius ir tvarinius. Nors dėl šito Mykolo savęs padovanojimo Tėvas danguje mus myli ne daugiau, bet visos kitos dangiškosios protingos būtybės mus myli labiau. Ir tai yra dėl to, kad Jėzus ne tiktai atskleidė Dievą žmogui, bet lygiai taip jis naujai atskleidė ir žmogų Dievams ir visatų visatos dangiškosioms protingoms būtybėms.

(2003.1) 186:5.7 Jėzus netrukus nemirs kaip auka už nuodėmę. Jis nesiruošia išpirkti žmogiškosios rasės įgimtos moralinės kaltės. Prieš Dievą žmonija tokios rasinės kaltės neturi. Kaltė yra grynai asmeninės nuodėmės ir žinojimo dalykas, tyčinis maištas prieš Tėvo valią ir jo Sūnų valdymą.

(2003.2) 186:5.8 Nuodėmė ir maištas neturi nieko bendro su Dievo Rojaus Sūnų savęs padovanojimų fundamentaliu planu, nors mums iš tikrųjų atrodo, kad šis išgelbėjimo planas yra savęs padovanojimo plano laikinasis bruožas.

(2003.3) 186:5.9 Dievo suteikiamas išgelbėjimas Urantijos mirtingiesiems būtų buvęs lygiai toks pat veiksmingas ir neklystamai užtikrintas, jeigu Jėzaus ir nebūtų nužudžiusios neišmanėlių mirtingųjų žiaurios rankos. Jeigu žemės mirtingieji Mokytoją ir būtų sutikę palankiai ir jeigu jis ir būtų išvykęs iš Urantijos jam savanoriškai atsisakius savosios gyvybės materialaus kūno pavidalu, visa tai nebūtų turėję jokios įtakos Dievo meilės ir šio Sūnaus gailestingumo faktui—sūnystės su Dievu faktui. Jūs mirtingieji esate Dievo sūnūs, ir yra reikalaujama tiktai vieno dalyko, kad tokia tiesa taptų reali jūsų asmeniniame patyrime, ir tai yra jūsų iš dvasios gimęs įtikėjimas.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved