154 Dokumentas - Paskutiniosios dienos Kapernaume

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

154 Dokumentas

Paskutiniosios dienos Kapernaume


(1717.1) 154:0.1 TĄ ĮSIMINTINĄ šeštadienio naktį, balandžio 30-ąją, kada Jėzus sakė paguodos ir padrąsinimo žodžius savo nusiminusiems ir pasimetusiems mokiniams, Tiberijuje vyko pasitarimas tarp Erodo Antipo ir grupės specialių atstovų, atsiųstų Jeruzalės Sanhedrino. Šitie raštininkai ir fariziejai ragino Erodą, kad jis suimtų Jėzų; jie padarė viską, kas tik įmanoma, jog įtikintų jį, kad Jėzus paprastus žmones kursto nesantaikai ir net maištui. Bet Erodas atsisakė prieš jį imtis veiksmų kaip prieš politinį nusikaltėlį. Erodo patarėjai jį buvo teisingai informavę apie tą atvejį kitoje ežero pusėje, kada žmonės stengėsi jį paskelbti žydų karaliumi ir kaip šitą pasiūlymą jis atmetė.

(1717.2) 154:0.2 Vienas iš Erodo šeimos oficialių narių, Kuza, kurio žmona priklausė tarnaujančiam moterų korpusui, buvo jį informavęs, kad Jėzus nesiūlo kištis į žemiškojo valdymo reikalus, kad jis yra susirūpinęs tiktai savo tikinčiųjų dvasinės brolystės įkūrimu, tokią brolystę jis vadina dangaus karalyste. Erodas pasitikėjo Kuzos pranešimais, ir pasitikėjo tiek, kad kištis į Jėzaus veiklą atsisakė. Šituo metu Erodo požiūrį į Jėzų, taip pat veikė ir tai, kad jis prietaringai bijojo Jono Krikštytojo. Erodas buvo vienas iš tų žydų atskalūnų, kuris netikėjo niekuo, bet bijojo visko. Jo sąžinė buvo nešvari, nes jis paliepė nužudyti Joną, ir jis nenorėjo, kad jį įpainiotų į šitas intrigas, nukreiptas prieš Jėzų. Jis žinojo apie daugelį ligų, kurias akivaizdžiai buvo išgydęs Jėzus, ir jis laikė jį pranašu arba santykinai nepavojingu religiniu fanatiku.

(1717.3) 154:0.3 Kada žydai pagrasino, jog praneš Cezariui, kad jis užstoja išdaviką, tada Erodas paliepė jiems iš jo pasitarimų salės išeiti. Šitokiu būdu reikalai nesikeitė visą savaitę, per šį laiką Jėzus savo pasekėjus rengė neišvengiamai artėjančiam išsklaidymui.

1. Pasitarimų savaitė

(1717.4) 154:1.1 Nuo gegužės 1-sios iki gegužės 7-sios Jėzus nuoširdžiai tarėsi su savo pasekėjais Zabediejaus namuose. Į šituos pasitarimus buvo įleisti tiktai išbandyti ir patikimi mokiniai. Šituo metu buvo tiktai maždaug vienas šimtas mokinių, kurie turėjo tokios moralinės drąsos, jog išdrįso pasipriešinti fariziejams ir atvirai pareiškė apie savo ištikimybę Jėzui. Su šita grupe jis užsiiminėjo rytais, popietėmis, ir vakarais. Nedidelės lankytojų grupės kiekvieną popietę susirinkdavo pajūryje, kur su jomis kalbėdavosi kas nors iš evangelininkų ar apaštalų. Šitas grupes retai kada sudarydavo daugiau kaip penkiasdešimt žmonių.

(1717.5) 154:1.2 Šitos savaitės penktadienį Kapernaumo sinagogos valdytojai ėmėsi oficialių veiksmų, uždarydami Dievo namų duris Jėzui ir visiems jo pasekėjams. Šitas žingsnis buvo žengtas Jeruzalės fariziejų sukurstymu. Jairas atsistatydino iš vyriausiojo valdytoto pareigų ir atvirai susivienijo su Jėzumi.

(1718.1) 154:1.3 Paskutinis susirinkimas pakrantėje įvyko Sabato popietę, gegužės 7-ąją. Jėzus kalbėjosi su mažiau kaip vienu šimtu penkiasdešimčia tų, kurie buvo susirinkę tuo metu. Šitoji šeštadienio naktis pažymėjo tą metą, kada liaudies požiūrio į Jėzų ir jo mokymus buvo pasiektas atoslūgio žemiausias taškas. Nuo šiol visą laiką buvo pastovus, lėtas, bet sveikesnis ir patikimas palankumo jausmo augimas; kilo naujas pasekėjų judėjimas, kuris buvo geriau grindžiamas dvasiniu įtikėjimu ir tikru religiniu patyrimu. Ta daugiau ar mažiau mišri ir kompromisinė pereinamoji pakopa tarp Mokytojo pasekėjų materialistinių sampratų apie karalystę ir tų labiau idealistinių ir dvasinių sampratų, kurių mokė Jėzus, dabar aiškiai buvo pasibaigusi. Nuo šiol buvo atviresnis karalystės evangelijos skelbimas platesniu užmoju ir su toli nusidriekiančiomis dvasinėmis prasmėmis.

2. Poilsio savaitė

(1718.2) 154:2.1 Sekmadienį, gegužės 8-ąją, 29 m. po Kr. gim., Jeruzalėje Sanhedrinas priėmė dekretą, kuriuo remiantis, Jėzui ir jo pasekėjams visos Palestinos sinagogos buvo uždarytos. Tai buvo naujas ir precedento neturintis valdžios uzurpavimas, kurį įvykdė Jeruzalės Sanhedrinas. Iki šito meto kiekviena sinagoga egzistavo ir veikė kaip nepriklausoma tikinčiųjų parapija ir buvo valdoma ir vadovaujama savo pačios valdytojų valdybos. Sanhedrinui buvo pavaldžios tiktai Jeruzalės sinagogos. Po Sanhedrino šitokio neatidėliotino veiksmo penki jo nariai atsistatydino. Nedelsiant buvo išsiųsta vienas šimtas pasiuntinių tam, kad būtų perduotas ir įvykdytas šitas dekretas. Per trumpą dviejų savaičių laikotarpį kiekviena sinagoga Pelestinoje šitam Sanhedrino manifestui pakluso, išskyrus Hebrono sinagogą. Hebrono sinagogos valdytojai atsisakė pripažinti Sanhedrino teisę į tokios jurisdikcijos įgyvendinimą savųjų parapijiečių atžvilgiu. Šitas atsisakymas pritarti Jeruzalės dekretui buvo grindžiamas daugiau parapijinės autonomijos gynimu, o ne simpatija Jėzaus reikalui. Netrukus po šito Hebrono sinagogą sunaikino gaisras.

(1718.3) 154:2.2 Šitą patį sekmadienio rytą, Jėzus paskelbė savaitės atostogas, paraginęs visus savo mokinius sugrįžti namo ar pas draugus, kad pailsėtų jų sunerimusios sielos ir kad jie tartų padrąsinančius žodžius tiems, kuriuos jie myli. Jis pasakė: “Eikite į savo vietas, kad pailsėtumėte ir pažvejotumėte, tuo pačiu metu melsdamiesi už karalystės išplitimą.”

(1718.4) 154:2.3 Šita poilsio savaitė Jėzui leido aplankyti netoli jūros daugelį šeimų ir grupių. Taip pat jis kelis kartus žvejojo su Dovydu Zabediejumi, ir tuo metu, kada jis didžiąją laiko dalį būdavo vienas, visada netoli jo pasislėpę būdavo du arba trys patikimiausi Dovydo pasiuntiniai, kurie buvo gavę savo vadovo aiškius įsakymus dėl Jėzaus saugojimo. Šitą poilsio savaitę jokio viešo mokymo nebuvo.

(1718.5) 154:2.4 Tai buvo būtent toji savaitė, kada Natanielius ir Jokūbas Zabediejus rimtai susirgo. Tris dienas ir tris naktis jie labai kentėjo nuo skausmingo virškinimo sutrikimo. Trečiąją naktį Jėzus nusiuntė Salomėją, Jokūbo motiną, pailsėti, tuo tarpu kenčiančius savo apaštalus jis slaugė pats. Žinoma, šituos du vyrus Jėzus galėjo išgydyti akimirksniu, bet tai nėra nei šio Sūnaus, nei Tėvo metodas, kaip reikėtų spręsti šiuos žmonių vaikų įprastus sunkumus ir negalavimus. Nė karto, per savo visą kupiną įvykių gyvenimą materialaus kūno pavidalu, Jėzus neįsitraukė į kokio nors pobūdžio viršgamtinį tarnavimą kuriam nors savo žemiškosios šeimos nariui arba kurio nors iš savo tiesioginių pasekėjų labui.

(1719.1) 154:2.5 Visatos sunkumai ir planetinės kliūtys yra būtinos kaip mokymo patyrimo dalis, kuri užtikrina mirtingųjų tvarinių besivystančių sielų augimą ir vystymąsi, progresinį tobulumą. Žmogiškosios sielos sudvasinimas reikalauja betarpiško patyrimo, kada platus spektras realių visatos problemų yra sprendžiamas tokiu būdu, kuris lavina. Gyvulinė prigimtis ir žemesniosios valinių tvarinių formos palankia kryptimi nesivysto tada, kada aplinkybės yra lengvos. Probleminės situacijos, drauge su akstinų pasireiškimu, veikia drauge, jog sukeltų tokią proto, sielos, ir dvasios veiklą, kuri galingai prisideda prie to, kad mirtingasis žengtų į priekį į vertingų tikslų pasiekimą, ir prie to, kad būtų pasiekiami aukščiausieji dvasinio likimo lygiai.

3. Antrasis pasitarimas Tiberijuje

(1719.2) 154:3.1 Gegužės 16-ąją Tiberijuje buvo surengtas antrasis pasitarimas tarp Jeruzalės valdžios ir Erodo Antipo. Jame dalyvavo tiek religiniai lyderiai, tiek ir politiniai vadovai iš Jeruzalės. Žydų lyderiai galėjo Erodui pranešti, jog iš esmės visos sinagogos tiek Galilėjoje, tiek Judėjoje Jėzaus mokymams duris uždarė. Vėl buvo mėginta pasiekti tai, jog Erodas Jėzų suimtų, bet jų reikalavimus įvykdyti jis atsisakė. Tačiau, gegužės 18-ąją, Erodas iš tiesų pritarė planui leisti Sanhedrino valdžiai sučiupti Jėzų ir jį nugabenti į Jeruzalę, kad būtų nuteistas pateikus jam religinius kaltinimus, su sąlyga, kad šitokiam planui pritars ir romėnų valdovas Judėjoje. Tuo tarpu, Jėzaus priešai po visą Galilėją intensyviai skleidė gandą, kad Jėzaus atžvilgiu Erodas ėmė laikytis priešiško požiūrio, ir kad ketina sunaikinti visus tuos, kurie tiki jo mokymais.

(1719.3) 154:3.2 Šeštadienio naktį, gegužės 21-ąją, Tiberijų pasiekė žinia, jog pilietinė valdžia Jeruzalėje neprieštarauja susitarimui tarp Erodo ir Sanhedrino, pagal kurį Jėzus turi būti sučiuptas ir nugabentas į Jeruzalę tam, kad jį teistų Sanhedrinas, apkaltinus jį žydų nacijos šventųjų įstatymų išniekinimu. Todėl, tik prieš šitos dienos vidurnaktį, Erodas pasirašė dekretą, kuris Sanhedrino pareigūnams suteikė įgaliojimus sučiupti Jėzų Erodo valdose ir jėga jį nugabenti į Jeruzalę į teismą. Erodas buvo stipriai spaudžiamas iš visų pusių prieš tai, kada jis sutiko duoti tokį leidimą, ir jis puikiai suvokė, kad Jėzus iš savo aršių priešų Jeruzalėje negali tikėtis teisingo teismo.

4. Šeštadienio naktis Kapernaume

(1719.4) 154:4.1 Tą pačią šeštadienio naktį, Kapernaume penkiasdešimties žymių miesto gyventojų grupė susirinko sinagogoje tam, jog aptartų tokį svarbų klausimą: “Ką mes darysime su Jėzumi?” Jie svarstė ir ginčijosi ilgiau negu iki pusiaunakčio, bet negalėjo pasiekti kokio nors bendro susitarimo. Be kelių asmenų, kurie buvo linkę tikėti, kad Jėzus gali būti Mesijas, bent jau šventas žmogus, arba galbūt pranašas, kiti susirinkusieji pasidalino į keturias beveik lygias grupes, kurios laikėsi, atitinkamai, tokio pažiūrio į Jėzų:

(1719.5) 154:4.2 1. Kad jis yra suklaidintas ir nepavojingas religinis fanatikas.
(1719.6) 154:4.3 2. Kad jis yra pavojingas ir apsukrus kurstytojas, kuris galėtų sukelti maištą.
(1720.1) 154:4.4 3. Kad jis yra susidėjęs su velniais, kad jis gali būti net ir velnių princas.
(1720.2) 154:4.5 4. Kad jis yra pamišęs, kad jis yra beprotis, protiškai nesubalansuotas.

(1720.3) 154:4.6 Daug buvo kalbama apie Jėzaus skelbiamas doktrinas, kurios kėlė nerimą paprastiems žmonėms; jo priešai laikėsi tokios nuomonės, kad jo mokymai yra nepraktiški, kad viskas sužlugs, jeigu kiekvienas mėgins sąžiningai stengtis gyventi pagal jo idėjas. Ir daugelio vėlesniųjų kartų žmonės sakė tuos pačius dalykus. Daug protingų ir gero norinčių žmonių, net ir šviesesniame šitų apreiškimų amžiuje, laikosi nuomonės, jog remiantis Jėzaus mokymais nebūtų buvę galima sukurti modernios civilizacijos—ir iš dalies jie yra teisūs. Bet visi tokie abejojantieji užmiršta, jog remiantis jo mokymais būtų buvę galima sukurti daug geresnę civilizaciją, ir kada nors ji bus sukurta. Šitas pasaulis niekada rimtai ir nebandė Jėzaus mokymų įgyvendinti plačiu mastu, nežiūrint to, kad buvo mėginama be entuziazmo vadovautis vadinamosios krikščionybės doktrinomis.

5. Įsimintinas sekmadienio rytas

(1720.4) 154:5.1 Jėzaus gyvenime gegužės 22-oji buvo įsimintina diena. Šitą sekmadienio rytą, prieš išauštant dienai, iš Tiberijaus atskubėjo vienas iš Dovydo pasiuntinių, atnešęs žinią, jog Erodas suteikė įgaliojimus, arba netrukus juos suteiks, Sanhedrino pareigūnams Jėzų suimti. Šitoji žinia apie iškilusį pavojų privertė Dovydą Zabediejų pažadinti savo pasiuntinius ir išsiųsti juos į visas vietines mokinių grupes, sukviečiant jas į skubų pasitarimą šito ryto septintą valandą. Kada Judo (Jėzaus brolio) brolienė išgirdo šitą nerimą keliančią žinią, tada ji skubiai ją perdavė visiems Jėzaus šeimos nariams, kurie gyveno šalia, pakviesdama juos susirinkti Zabediejaus namuose. Ir reaguodami į šitą skubų pakvietimą, netrukus atėjo Marija, Jokūbas, Juozapas, Judas, ir Rūta.

(1720.5) 154:5.2 Šito ankstyvaus ryto susirinkimo metu Jėzus savuosius atsisveikinimo nurodymus perteikė susirinkusiems mokiniams; tai yra, su jais jis atsisveikino laikinai, gerai žinodamas, kad netrukus jie bus iš Kapernaumo išvyti. Jis visiems jiems nurodė siekti, kad jiems vadovautų Dievas, ir tęsti karalystės darbą, nesvarbu, kokios būtų pasekmės. Evangelininkai turės dirbti taip, kaip jiems atrodys tinkama iki tokio meto, kol galimas dalykas juos pakvies. Iš šitų evangelininkų jis pasirinko dvylika, kad lydėtų jį; dvylikai apaštalų jis nurodė pasilikti su juo, kad ir kas beatsitiktų. Dvylikai moterų jis paliepė likti Zabediejaus namuose ir Petro namuose tol, kol jis jas pakvies.

(1720.6) 154:5.3 Jėzus sutiko, kad Dovydas Zabediejus ir toliau laikytų savo pasiuntinių tarnybą, kuri apėmė visą šalį, ir netrukus atsisveikindamas su Mokytoju, Dovydas pasakė: “Eik pirmyn dirbdamas savo darbą, Mokytojau. Nesileisk, kad tave sugautų šitie fanatikai, ir visada būk tikras, jog šitie pasiuntiniai seks paskui tave. Mano vyrai niekada nepraras ryšio su tavimi, ir per juos tu sužinosi, kas vyksta kitose karalystės dalyse, o mes iš jų sužinosime viską apie tave. Kas beatsitiktų man, šitai tarnystei tai nesutrukdys, kadangi aš esu paskyręs pirmąjį ir antrąjį, net ir trečiąjį, pavaduotojus. Aš nesu nei mokytojas, nei pamokslininkas, bet šitą darau iš širdies, ir niekas negali manęs sustabdyti.”

(1720.7) 154:5.4 Maždaug 7:30 šįryt Jėzus pradėjo savo atsisveikinimo kreipimąsi beveik vienam šimtui tikinčiųjų, kurie susirinko viduje, kad pasiklausytų jo. Visiems dalyvaujantiesiems tai buvo atsakinga proga, bet Jėzus atrodė nepaprastai linksmas; jis ir vėl buvo toks pat, kaip įprasta. Tas rimtumas, kuris tęsėsi savaitėmis, buvo dingęs, ir jis įkvėpė juos visus savo žodžiais apie įtikėjimą, viltį, ir drąsą.

6. Jėzaus šeimos atvykimas

(1721.1) 154:6.1 Buvo maždaug aštunta valanda šito sekmadienio rytą, kada Jėzaus žemiškosios šeimos penki nariai atvyko į šią vietą, atsiliepdami į Judo brolienės skubų iškvietimą. Iš visos jo meterialaus kūno šeimos tiktai vienas narys, Rūta, tikėjo iš visos širdies ir visą laiką jo misijos žemėje dieviškumu. Judas ir Jokūbas, ir net Juozapas, vis dar išlaikė didelę dalį savojo įtikėjimo į Jėzų, bet išdidumas jiems trukdė blaiviau mąstyti ir pajusti tikrai dvasinius polinkus. Marija lygiai taip pat buvo draskoma tarp meilės ir baimės, tarp motinos meilės ir šeimos išdidumo. Nors ją ir gąsdino abejonės, bet ji niekada iki galo negalėjo užmiršti Gabrielio apsilankymo prieš Jėzaus gimimą. Fariziejai atkakliai stengėsi Mariją įtikinti, kad Jėzus yra pamišęs, beprotis. Jie ragino ją, kad ji drauge su savo sūnumis nueitų ir pasistengtų jį atkalbėti nuo tolimesnių pastangų mokyti viešai. Jie užtikrino Mariją, kad netrukus Jėzaus sveikata pašlis, ir kad visai šeimai bus užtraukta tiktai negarbė ir nešlovė, jeigu jam bus leidžiama savo veiklą tęsti. Ir šitokiu būdu, kada pasiekė žinia iš Judo brolienės, tada visi penki iš karto išsirengė į Zabediejaus namus, jie visi buvo Marijos namuose, kur išvakarėse buvo susitikę su tais fariziejais. Su Jeruzalės lyderiais jie kalbėjosi iki išnaktų, ir daugiau ar mažiau visi buvo įsitikinę, kad Jėzus elgiasi keistai, kad jis elgiasi keistai jau kuris laikas. Nors Rūta jo elgesyje ir negalėjo paaiškinti visko, bet ji atkakliai tvirtino, kad su savo šeima jis visada elgėsi sąžiningai, ir ji atsisakė pritarti tai programai, kad būtų mėginama nuo tolimesniojo darbo jį atkalbėti.

(1721.2) 154:6.2 Pakeliui į Zabediejaus namus jie aptarinėjo šituos reikalus ir tarpusavyje susitarė pamėginti Jėzų įtikinti, kad jis su jais vyktų namo, nes, Marija tarė: “Aš žinau, jog galėčiau savo sūnų paveikti, jeigu tiktai jis tikrai parvyktų namo ir išklausytų mane.” Jokūbas ir Judas buvo girdėję gandų apie planus Jėzų suimti ir jį nugabenti į Jeruzalę, kad nuteistų. Jie taip pat baiminosi ir dėl savo pačių saugumo. Kol Jėzus liaudies akyse buvo populiarus, tol jo šeima leido šiems reikalams klostytis sava vaga, bet dabar, kada Kapernaumo gyventojai ir Jeruzalės lyderiai staiga atsigręžė prieš jį, jie labai smarkiai pajuto savo tariamai nešlovingos kėblios padėties spaudimą.

(1721.3) 154:6.3 Jie tikėjosi susitikti su Jėzumi, pasivesti jį į šalį, ir paraginti jį vykti namo kartu su jais. Jie galvojo patikinti jį, kad jie užmirš tai, kad jis juos ignoravo—jie atleis ir užmirš—jeigu tiktai jis atsisakys tos kvailystės mėginti skelbti naują religiją, kuri gali atnešti vargą jam pačiam ir užtraukti gėdą jo šeimai. Į visa tai Rūta atsakydavo tik tiek: “Aš pasakysiu savo broliui, jog aš manau, kad jis yra Dievo žmogus, ir jog aš tikiuosi, kad jis geriau norėtų numirti negu leisti šitiems nusidėjėliams fariziejams sustabdyti jo pamokslavimą.” Juozapas pažadėjo pasirūpinti Rūta, kad ji nekalbėtų tol, kol kiti Jėzų įkalbinės.

(1721.4) 154:6.4 Kada jie priėjo Zabediejaus namus, tada Jėzus buvo pasiekęs savo atsisveikinimo kreipimosi į mokinius vidurį. Jie stengėsi patekti į namo vidų, bet jis buvo tiesiog perpildytas. Galiausiai jie įsitaisė užpakaliniame prieangyje ir nusiuntė Jėzui žinią, per susirinkusius žmones, taip, kad ją galų gale jam pašnibždėjo Simonas Petras, kuris nutraukė jo kalbą šiuo tikslu ir kuris pasakė: “Žiūrėk, tavoji motina ir tavieji broliai yra lauke, ir jie labai nori su tavimi pasišnekėti.” Dabar jo motinai į galvą ir mintis neatėjo, kaip svarbu jo pasekėjams perteikti šitą atsisveikinimo pranešimą, ji taip pat tikrai nežinojo, kad jo kalbą bet kurią akimirką gali nutraukti pasirodymas tų, kurie ateina jo suimti. Ji iš tikrųjų manė, jog, po tokio ilgo akivaizdaus susvetimėjimo, atsižvelgiant į tai, kad ji ir jo broliai tikrai parodė gailestingumą patys atvykdami pas jį, Jėzus nustos kalbėti ir ateis pas juos tą pačią akimirką, kai tik gaus žinią apie tai, kad jie laukia.

(1722.1) 154:6.5 Tai buvo tiesiog dar vienas iš tų atvejų, kada jo žemiškoji šeima negalėjo suvokti, kad jis turi rūpintis ir Tėvo reikalais. Ir šitokiu būdu Marija ir jo broliai buvo giliai įskaudinti, kada, nežiūrint to, kad savo pasisakymą jis pertraukė tam, jog šią žinią išklausytų, bet vietoje to, kad lėktų į lauką pasisveikinti su jais, jie išgirdo jo melodingą balsą, tariantį garsiau: “Pasakykite mano motinai ir mano broliams, kad jiems nereikėtų baimintis dėl manęs. Tėvas, atsiuntęs mane į šį pasaulį, manęs neapleis; taip pat tikrai nieko blogo neatsitiks ir mano šeimai. Paprašykite, kad jie būtų drąsūs ir atsiduotų karalystės Tėvui. Bet, galų gale, kas gi yra manoji motina ir kas gi yra manieji broliai?” Ir savo rankas ištiesdamas į priekį į visus savo mokinius, susirinkusius šitame kambaryje, jis tarė: “Aš neturiu motinos; aš neturiu brolių. Štai mano motina, štai mano broliai! Nes, kas tiktai vykdo manojo Tėvo, kuris yra danguje, valią, tas yra mano motina, tas yra mano brolis ir mano sesuo.”

(1722.2) 154:6.6 Ir kada Marija išgirdo šituos žodžius, tada ji apalpo Judo glėbyje. Jie išnešė ją į sodą, kad atgaivintų, tuo tarpu Jėzus tarė savosios išsiskyrimo kalbos baigiamuosius žodžius. Tada jis būtų išėjęs į lauką pasišnekėti su savo motina ir broliais, bet iš Tiberijaus atskubėjo pasiuntinys, atnešęs žinią, kad Sanhedrino pareigūnai yra pakeliui į čia, turėdami suteiktus įgaliojimus suimti Jėzų ir jį nugabenti į Jeruzalę. Šitą žinią priėmė Andriejus ir, nutraukęs Jėzų, jis ją perdavė jam.

(1722.3) 154:6.7 Andriejus neprisiminė, jog Dovydas aplink Zabediejaus namą buvo išstatęs apie dvidešimt penkis sargybinius, ir jog niekas jų negalėjo užklupti netikėtai; taigi jis paklausė Jėzaus, ką reikia daryti. Mokytojas stovėjo tylėdamas, tuo tarpu jo motina po truputėlį ėmė atsigauti sode po to šoko, kada išgirdo šiuos žodžius, “Aš neturiu motinos.” Būtent kaip tik šituo metu kažkokia moteris kambaryje atsistojo ir sušuko: ”Tebūnie palaimintos tos įsčios, kurios pagimdė tave, ir tebūnie palaimintos tos krūtys, kurios išmaitino tave.” Jėzus minutėlę nukrypo nuo savo pokalbio su Andriejumi tam, kad atsakytų šitai moteriai, tardamas, “Ne, geriau jau tebūnie palaimintas tas, kuris girdi Dievo žodį ir išdrįsta jam paklusti.”

(1722.4) 154:6.8 Marija ir Jėzaus broliai manė, kad Jėzus jų nesuprato, kad jis nustojo domėtis jais, nesuvokdami, jog Jėzaus nesuprato būtent jie. Jėzus iki galo suprato, kaip žmonėms sunku nuraukti ryšius su savąja praeitimi. Jis žinojo, kaip žmogiškosios būtybės keičia savo nuomonę, veikiamos pamokslininko iškalbos, ir kaip sąmonė reaguoja į jausmingą kreipimąsi, lygiai taip, kaip ir protas reaguoja į logiką ir samprotavimą, bet jis taip pat žinojo, kaip nepalyginamai sunkiau yra įtikinti žmones atsižadėti praeities.

(1722.5) 154:6.9 Per amžius tai yra tiesa, jog visi tie, kurie gali manyti, kad juos suprato klaidingai, arba, kad jie yra neįvertinti, Jėzuje turi užjaučiantį draugą ir supratingą patarėją. Savo apaštalus jis buvo įspėjęs, jog žmogaus priešais gali būti jo paties namiškiai, bet vargu ar jis suvokė, jog šitas pranašavimas beveik išsipildys jo paties patyrime. Jėzus savosios šeimos neapleido dėl to, jog vykdytų savo Tėvo valią—jį apleido ji. Vėliau, po Mokytojo mirties ir prisikėlimo, kada Jokūbas savo gyvenimą susiejo su ankstyvuoju krikščionių judėjimu, tada jis nepaprastai kentėjo dėl to, kad nepatyrė šito ankstesniojo bendravimo su Jėzumi ir jo mokiniais.

(1723.1) 154:6.10 Patirdamas šituos įvykius, Jėzus nusprendė vadovautis savo žmogiškojo proto ribotomis žiniomis. Jis troško to, jog bendravimo su savo pagalbininkais patyrimą kauptų kaip paprasčiausias žmogus. Ir būtent savo žmogiškojo proto dėka Jėzus norėjo pasimatyti su savo žmogiškąja šeima prieš jam išvykstant. Jis savo kalbos, kurią buvo įpusėjęs, nenorėjo nutraukti, kad šitaip jų pirmasis susitikimas po tokio ilgo išsiskyrimo nevirstų tokiu viešu dalyku. Jis ketino užbaigti savąjį kreipimąsi ir tada pabūti su jais prieš išvykstant, bet šitą planą sužlugdė ką tik nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės.

(1723.2) 154:6.11 Jų pabėgimą dar labiau paskubino Dovydo pasiuntinių grupės atvykimas prie Zabediejaus namo galinio įėjimo. Tas triukšmas, kurį sukėlė šitie vyrai, išgąsdino apaštalus, kurie pamanė, jog naujieji atvykėliai gali būti tie vyrai, kurie pasirodė tam, kad juos suimtų, ir bijodami to, kad juos nedelsiant suims, jie per priekinį įėjimą išskubėjo prie laukiančio laivo. Ir visa tai paaiškina, kodėl Jėzus nepamatė savosios šeimos, laukiančios galiniame prieangyje.

(1723.3) 154:6.12 Bet jis tikrai pasakė Zabediejui, kada skubėdamas lipo į laivą: “Pasakyk mano motinai ir mano broliams, jog aš vertinu tai, kad jie atėjo, ir jog aš ketinau pasimatyti su jais. Įspėk juos, kad tegu jie ne ant manęs pyksta, o geriau tegu stengiasi pažinti Dievo valią ir įgauti gailestingumo ir drąsos šitą valią vykdyti.”

7. Skubus pabėgimas

(1723.4) 154:7.1 Ir tokiu būdu būtent šitą sekmadienio rytą, gegužės dvidešimt antrąją, 29 m. po Kr. gim., Jėzus, su savo dvylika apaštalų ir dvylika evangelininkų, ėmė skubiai bėgti nuo Sanhedrino pareigūnų, kurie buvo pakeliui į Betsaidą, gavę iš Erodo Antipo įgaliojimus suimti Jėzų ir nuvesti jį į Jeruzalę, kad nuteistų apkaltinus jį šventvagyste ir kitais žydų šventojo įstatymo pažeidimais. Buvo beveik pusė devynių šitą gražų rytą, kada šitas dvidešimt penkių vyrų būrys užgulė irklus ir ėmė plaukti į Galilėjos jūros rytinį krantą.

(1723.5) 154:7.2 Paskui Mokytojo valtį plaukė kita ir mažesnė valtis, kurioje buvo šeši Dovydo pasiuntiniai, kurie buvo gavę nurodymus palaikyti ryšį su Jėzumi ir jo pagalbininkais, ir pasirūpinti, jog informacija apie jų buvimo vietą ir saugumą būtų reguliariai perduodama į Zabediejaus namus Betsaidoje, kurie jau kuris laikas buvo naudojami kaip būstinė karalystės darbui. Bet Jėzus daugiau niekada nebegyveno Zabediejaus namuose. Nuo šiol, per savo gyvenimo žemėje visą likusiąją dalį, Mokytojas iš tikrųjų “nebeturėjo kur priglausti savo galvos.” Daugiau jis iš tikrųjų nebeturėjo nieko net ir panašaus į nuolatinę buveinę.

(1723.6) 154:7.3 Jie nusiyrė netoli Chereso kaimo, atidavė savo valtį saugoti draugams, ir pradėjo Mokytojo gyvenimo žemėje šitų paskutiniųjų metų, per kuriuos buvo gausu įvykių, klajones. Kažkurį laiką jie pasiliko Pilypo valdose, iš Chereso nuėjo į Pilypo-Cezarėją, tada pasiekė Finikijos pakrantę.

(1723.7) 154:7.4 Minia laukė prie Zabediejaus namų, stebėdama, kaip šitos dvi valtys plaukia per ežerą link rytinio kranto, ir jos jau buvo gerokai nuplaukusios, kada atskubėjo Jeruzalės pareigūnai ir ėmė ieškoti Jėzaus. Jie nenorėjo patikėti, kad jis nuo jų pabėgo, ir tuo metu, kada Jėzus ir jo grupė keliavo į šiaurę per Betaniją, tai šie fariziejai ir jų padėjėjai praleido beveik dvi savaites ieškodami jo Kapernaumo apylinkėse.

(1724.1) 154:7.5 Jėzaus šeima sugrįžo namo į Kapernaumą ir beveik savaitę praleido aptarinėdama, diskutuodama, ir besimelsdama. Ji buvo pasimetusi ir apimta siaubo. Nė vienas neturėjo proto ramybės iki ketvirtadienio popietės, kada Rūta sugrįžo po apsilankymo Zabediejaus namuose, kur ji iš Dovydo sužinojo, kad jos tėvas-brolis yra saugus ir visiškai sveikas ir keliauja link Finikijos pakrantės.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved