141 Dokumentas - Viešojo darbo pradžia

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

141 Dokumentas

Viešojo darbo pradžia


(1587.1) 141:0.1 SAVAITĖS pirmąją dieną, sausio 19-ąją, 27 m. po Kr. gim., Jėzus ir dvylika apaštalų pasiruošė išvykti iš savo būstinės Betsaidoje. Šie dvylika nieko nežinojo apie savo Mokytojo planus, išskyrus tai, kad jie eina į Jeruzalę tam, jog dalyvautų Perėjimo šventėje balandžio mėnesį, ir jog ketinama keliauti Jordano slėniu. Iš Zabediejaus namų jie neišėjo beveik iki pusiaudienio, nes apaštalų šeimos ir kiti mokiniai atvyko atsisveikinti ir palinkėti jiems sėkmės naujajame darbe, kurį jie netrukus pradės.

(1587.2) 141:0.2 Prieš pat išeinant apaštalai pasigedo Mokytojo, ir Andriejus išėjo jo ieškoti. Netrukus Jėzų surado sėdintį valtyje ant kranto, ir jis verkė. Šie dvylika dažnai buvo matę savo Mokytoją, kada jis atrodydavo prislėgtas sielvarto, ir jiems buvo tekę matyti, kada jis būdavo giliai susimąstęs, bet nė vienas iš jų niekada nebuvo matęs jo verkiančio. Andriejus kažkuria prasme buvo pritrenktas matydamas Mokytoją šitaip paveiktą prieš jų išvykimą į Jeruzalę, ir jis surizikavo prieiti prie Jėzaus ir paklausti: “Šitą didžią dieną, Mokytojau, kada mes turime išeiti į Jeruzalę, kad paskelbtume Tėvo karalystę, kas yra, kad tu verki? Kuris iš mūsų tave įžeidė?” Ir Jėzus, grįždamas su Andriejumi pas šiuos dvylika, jam atsakė: “Nė vienas iš jūsų manęs neįskaudino. Man liūdna tiktai dėl to, kad nė vienas iš mano tėvo Juozapo šeimos narių neprisiminė, kad ateitų mums palinkėti laimingos kelionės ir geros kloties.” Šituo metu Rūta viešėjo pas savo brolį Juozapą Nazarete. Kitus jo šeimos narius sulaikė išdidumas, nusivylimas, nesupratimas, ir apgailėtinas įsižeidimas, kilęs dėl užgautų jausmų.

1. Išvykstant iš Galilėjos

(1587.3) 141:1.1 Kapernaumas buvo netoli nuo Tiberijaus, ir garsas apie Jėzų buvo pradėjęs sklisti po visą Galilėją ir net už jos ribų. Jėzus žinojo, kad Erodas netrukus pradės atkreipti dėmesį į jo darbą; taigi jis manė, jog su savo apaštalais geriausia būtų keliauti į pietus ir į Judėją. Daugiau negu vieno šimto tikinčiųjų būrys labai norėjo eiti su jais, bet Jėzus pasišnekėjo su jais ir nuoširdžiai maldavo nelydėti apaštališkosios grupės jai keliaujant į pietus palei Jordano upę. Nors jie ir sutiko pasilikti, bet po kelių dienų daugelis iš jų sekė paskui Mokytoją.

(1587.4) 141:1.2 Per pirmąją dieną Jėzus ir apaštalai nukeliavo tiktai iki Tarikėjos, kur ilsėjosi per naktį. Kitą dieną jie nužingsniavo iki tos vietos prie Jordano upės netoli Pelos, kur prieš vienerius metus pamokslavo Jonas ir kur Jėzus priėmė krikštą. Čia jie išbuvo daugiau kaip dvi savaites, mokydami ir pamokslaudami. Iki pirmosios savaitės pabaigos keli šimtai žmonių susirinko į stovyklą netoli tos vietos, kur Jėzus ir šie dvylika gyveno, ir jie buvo atėję iš Galilėjos, Finikijos, Sirijos, Dekapolio, Perėjos, ir Judėjos.

(1588.1) 141:1.3 Jėzus viešai nepamokslavo. Andriejus padalino minią ir paskirstė pamokslautojus ikipietiniams ir popietiniams susirinkimams; po vakarinio valgio Jėzus šnekėdavosi su šiais dvylika. Jis nemokė jų nieko naujo, bet pakartodavo savo ankstesnį mokymą ir atsakinėjo į jų daugybę klausimų. Per vieną iš šitų vakarų jis šiems dvylikai šį tą papasakojo apie tas keturiasdešimt dienų, kurias buvo praleidęs kalnuose netoli nuo šitos vietos.

(1588.2) 141:1.4 Didelė dalis tų, kurie buvo atvykę iš Perėjos ir Judėjos, buvo pakrikštyti Jono ir norėjo daugiau išsiaiškinti apie Jėzaus mokymą. Apaštalai mokydami Jono mokinius buvo padarę didžiulę pažangą tuo, kad Jono pamokslavimo nė mažiausiu laipsniu nemenkino, ir dėl to, kad dabar savo naujųjų mokinių jie net ir nekrikštijo. Bet visada toji kliūtis, už kurios užkliūdavo Jono pasekėjai, buvo tai, kad Jėzus, jeigu jis tikrai yra tas, kuo jį esant skelbė Jonas, nieko nepadarė dėl to, kad ištrauktų jį iš kalėjimo. Jono mokiniai niekada negalėjo suprasti, kodėl Jėzus jų mylimo vadovo žiauriai mirčiai neužkirto kelio.

(1588.3) 141:1.5 Naktis po nakties Andriejus rūpestingai mokė savo bičiulius apaštalus subtilios ir sunkios užduoties, kad jie sklandžiai sutartų su Jono Krikštytojo pasekėjais. Per šituos pirmuosius Jėzaus viešojo tarnavimo metus daugiau negu trys ketvirtadaliai jo pasekėjų anksčiau ėjo su Jonu ir priėmė jo krikštą. Šitie visi 27-ieji metai po Kr. gim. buvo praleisti Perėjoje ir Judėjoje ramiai perimant darbą iš Jono.

2. Dievo istatymas ir Tėvo valia

(1588.4) 141:2.1 Tą naktį prieš jiems išvykstant iš Pelos, Jėzus suteikė apaštalams šiek tiek daugiau mokymo apie naująją karalystę. Mokytojas sakė: “Jūs buvote mokomi laukti ateinančios Dievo karalystės, o dabar aš ateinu pranešdamas, kad šitoji ilgai laukta karalystė yra šalia, net ir tai, kad ji jau yra čia ir tarp mūsų. Kiekvienoje karalystėje turi būti karalius, sėdintis savo soste ir išleidžiantis valdos įstatymus. Ir šitaip jūs iš tikrųjų susikūrėte sampratą apie dangaus karalystę kaip apie žydų tautos pašlovintą visų žemės tautų valdymą su Dovydo soste sėdinčiu Mesiju ir iš šitos stebuklingos galios vietos skelbiančiu viso pasaulio įstatymus. Bet, mano vaikai, jūs žiūrite ne įtikėjimo akimis, ir jūs klausotės ne dvasios supratingumu. Aš pareiškiu, jog dangaus karalystė yra Dievo valdymo įgyvendinimas ir pripažinimas žmonių širdyse. Tas tiesa, šioje karalystėje yra Karalius, ir tas Karalius yra mano Tėvas ir jūsų Tėvas. Mes iš tikrųjų esame jo ištikimi pavaldiniai, bet tą faktą nepalyginamai pranoksta toji transformuojanti tiesa, jog mes esame jo sūnūs. Mano gyvenime šita tiesa taps matoma visiems. Mūsų Tėvas taip pat sėdi soste, bet ne tokiame, kuris yra padarytas rankomis. Begaliniojo sostas yra amžinoji Tėvo buveinė dangų danguje; jis užpildo visus daiktus ir skelbia savuosius įstatymus visatų visatoms. Ir Tėvas taip pat valdo savo vaikų širdyse žemėje ta dvasia, kurią jis pasiuntė gyventi mirtingųjų žmonių sielose.

(1588.5) 141:2.2 “Kada jūs tampate šitos karalystės pavaldiniais, tada jūs iš tikrųjų įgaunate sugebėjimą išgirsti Visatos Valdovo įstatymą; tačiau, kada, padedant karalystės evangelijai, kurią aš atėjau skelbti, jūs įtikėjimo dėka pamatote, jog esate sūnūs, tada nuo tos akimirkos jūs žvelgiate į save ne kaip į visagalio karaliaus įstatymais valdomus tvarinius, bet kaip į mylinčio ir dieviškojo Tėvo privilegijuotus sūnus. Tikrai, tikrai aš jums sakau, kada Tėvo valia yra jūsų įstatymas, tada vargu ar jūs esate karalystėje. Tačiau, kada Tėvo valia tikrai tampa jūsų valia, tada jūs esate kuo tikriausiai karalystėje, nes šitaip karalystė yra tapusi sukurtu patyrimu jūsų viduje. Kada Dievo valia yra jūsų įstatymas, tada jūs esate kilnūs vergai pavaldiniai; tačiau, kada jūs tikite į šitą dieviškosios sūnystės naująją evangeliją, tada mano Tėvo valia tampa jūsų valia, ir jūs esate iškeliami į laisvų Dievo vaikų, išlaisvintų karalystės sūnų, aukštą padėtį.

(1589.1) 141:2.3 Kai kurie apaštalai iš šito mokymo kažką suprato, bet nė vienas iš jų nesuvokė šito nuostabaus paskelbimo prasmės iki galo, galbūt tik Jokūbas Zabediejus. Bet šie žodžiai nugrimzdo jų širdyse ir išplaukė vėl, kad džiugintų juos tarnystėje vėlesniaisiais metais.

3. Gyvenimas Amate

(1589.2) 141:3.1 Mokytojas ir jo apaštalai pasiliko prie Amato beveik trims savaitėms. Apaštalai ir toliau pamokslaudavo miniai du kartus per dieną, o Jėzus pamokslavo kiekvieno Sabato popietę. Tapo nebeįmanoma toliau ilsėtis trečiadieniais; taigi Andriejus viską sutvarkė taip, jog per šešias dienas savaitėje kiekvieną dieną turėtų ilsėtis du apaštalai, tuo tarpu savo pareigas atlikdavo visi Sabato pamaldų metu.

(1589.3) 141:3.2 Petras, Jokūbas, ir Jonas atliko didžiąją dalį viešo pamokslavimo. Pilypas, Natanielius, Tomas, ir Simonas atliko didžiąją dalį asmeninio darbo ir vedė pamokas specialioms atvykusiųjų grupėms; dvyniai toliau apskritai palaikydavo tvarką, tuo tarpu Andriejaus, Motiejaus, ir Judo veikla išsivystė į bendro vadovavimo komitetą iš trijų, nors kiekvienas iš šio trejeto taip pat atliko ir didžiulį religinį darbą.

(1589.4) 141:3.3 Andriejus didelę laiko dalį skyrė tarp Jono mokinių ir naujesniųjų Jėzaus mokinių nuolat iškylančių nesusipratimų ir nesutarimų suderinimui. Rimtos situacijos susidarydavo kas keletą dienų, bet Andriejus, padedamas savo apaštališkųjų partnerių, sugebėdavo priversti besiginčijančias puses pasiekti kokį nors susitarimą, bent jau laikinai. Jėzus nesutiko dalyvauti nė viename tokiame pasitarime; jis taip pat nedavė ir jokio patarimo, kaip deramai sureguliuoti šituos sunkumus. Jis nė karto nepatarė ir apaštalams, kaip jie turėtų spręsti šitas painias problemas. Kada Andriejus ateidavo pas Jėzų su šitais klausimais, jis visada sakydavo: “Tai nėra išmintinga, kada šeimininkas dalyvauja savo svečių šeimos vaiduose; išmintingas gimdytojas niekada nepalaiko nė vienos pusės savo vaikų nereikšminguose ginčuose.”

(1589.5) 141:3.4 Mokytojas parodė didžiulę išmintį ir pademonstravo tobulą sąžiningumą visuose savo reikaluose su savo apaštalais ir su visais savo mokiniais. Jėzus iš tikrųjų buvo žmonių šeimininkas; jis darė didžiulę įtaką visiems savo bičiuliams žmonėms dėl suderinto savo asmenybės žavesio ir jėgos. Jo griežtas, klajokliškas, ir benamis gyvenimas turėjo nematomą viešpataujantį poveikį. Jo valdinga mokymo maniera, aiški logika, argumentavimo jėga, išmintinga įžvalga, proto gyvumas, neprilygstama pusiausvyra, ir stulbinantis pakantumas turėjo intelektualaus patrauklumo ir dvasinės pritraukiančios jėgos. Jis buvo paprastas, vyriškas, nuoširdus, ir bebaimis. Kada esant Mokytojui pasireikšdavo visas toks fizinis ir intelektualus poveikis, tada taip pat pasireikšdavo ir visi tie dvasiniai būties kerai, kurie buvo susiję su jo asmenybe—kantrybė, švelnumas, nuolankumas, nuoširdumas, ir kuklumas.

(1589.6) 141:3.5 Jėzus iš Nazareto iš tikrųjų buvo stipri ir valinga asmenybė; jis buvo intelektuali galia ir dvasinė tvirtovė. Jo asmenybė patiko ne tik dvasingai mąstančioms moterims, kurios buvo tarp jo pasekėjų, bet taip pat ir išsilavinusiam ir intelektualiam Nikodemui ir grubiam romėnų kareiviui, kapitonui, pastatytam sargyboje prie kryžiaus, kuris, visą laiką stebėjo, kaip Mokytojas miršta, ir jam mirus, pasakė, “Tikrai, tai buvo Dievo sūnus.” Ir stiprūs, atšiaurūs Galilėjos žvejai vadino jį Mokytoju.

(1590.1) 141:3.6 Jėzaus paveikslai yra labai nevykę. Tie Kristaus paveikslai turi žalingą poveikį jaunimui; šventyklų prekiautojai vargu ar būtų bėgę nuo Jėzaus, jeigu jis būtų buvęs toks vyras, kokį jį paprastai pavaizduodavo jūsų menininkai. Jis buvo oraus vyriškumo įkūnijimas; jis buvo geras, bet natūralus. Jėzus nepozavo, jog yra švelnus, saldus, kilnus, ir nuoširdžiai mistiškas. Jo mokymas buvo jaudinančiai dinamiškas. Jis ne tik norėjo gero, bet jis iš tikrųjų darė tai, kas yra gera.

(1590.2) 141:3.7 Mokytojas niekada nesakė: “Ateikite pas mane visi tie, kurie esate tingūs, ir visi tie, kurie esate svajotojai.” Bet tikrai jis daug kartų sakė: “Ateikite pas mane visi tie, kurie dirbate, ir aš jums tikrai suteiksiu poilsį—dvasinę stiprybę.” Mokytojo jungas, iš tikrųjų, yra lengvas, bet net ir šituo atveju, jis niekada jo neprimeta, kiekvienas individas šitą jungą turi užsidėti laisva valia.

(1590.3) 141:3.8 Jėzus parodė, kaip nugalima aukojimo dėka, išdidumo ir savanaudiškumo aukojimo dėka. Parodydamas gailestingumą, jis norėjo pavaizduoti dvasinį išsilaisvinimą iš bet kokios nuoskaudos, sielvarto, pykčio, ir savanaudiškos valdžios ir keršto geismo. Ir kada jis pasakė, “Nesipriešinkite blogiui,” tada jis vėliau paaiškino, kad jis neturi omenyje to, jog būtų toleruojama nuodėmė arba būtų patariama broliautis su neteisingumu. Jis daugiau turėjo ketinimą mokyti atlaidumo, “nesipriešinti blogam elgesiui savosios asmenybės atžvilgiu, savo asmeninio orumo jausmų įžeidimui.”

4. Mokymas apie Tevą

(1590.4) 141:4.1 Gyvenant prie Amato, Jėzus daug laiko paskyrė apaštalams, mokydamas juos naujos sampratos apie Dievą; vėl ir vėl jis iš tikrųjų juos mokė, jog Dievas yra Tėvas, o ne didysis ir vyriausiasis buhalteris, kuris iš esmės yra užsiėmęs tuo, jog registruoja savo klystančių vaikų žemėje prasižengimus, fiksuoja nuodėmes ir blogus poelgius, kurie bus panaudoti prieš juos, kada vėliau jis teis juos kaip visos kūrinijos teisingas Teisėjas. Žydai ilgą laiką Dievą suvokė kaip visus valdantį karalių, net ir kaip tautos Tėvą, bet niekada anksčiau iš tiesų didžiulis skaičius mirtingųjų nepuoselėjo tokios minties apie Dievą, kad jis yra toks Tėvas, kuris myli individą.

(1590.5) 141:4.2 Atsakydamas į Tomo klausimą, “Kas yra šitos karalystės Dievas?” Jėzus atsakė: “Dievas yra tavo Tėvas, ir religija—manoji evangelija—yra nei daugiau nei mažiau kaip įtikimas pripažinimas tos tiesos, kad tu esi jo sūnus. Ir aš esu čia tarp jūsų materialaus kūno pavidalu tam, kad šitas abi mintis aiškinčiau savo gyvenimu ir mokymais.”

(1590.6) 141:4.3 Jėzus taip pat stengėsi savo apaštalų protą išvaduoti nuo sampratos siūlyti gyvulinę auką kaip religinę pareigą. Bet šitie vyrai, kuriuos išauklėjo tokia religija, kuri reikalavo kasdienio paaukojimo, nepajėgė suvokti to, ką jis turi omenyje. Nepaisant šito, Mokytojas nepavargdavo juos mokyti. Kada jam nepavykdavo visų savo apaštalų proto pasiekti vienu pavyzdžiu, tada savo mintį jis vėl persakydavo ir apšvietimo tikslu pavartodavo kitokio pobūdžio parabolę.

(1590.7) 141:4.4 Tuo pačiu metu Jėzus pradėjo išsamiau mokyti šituos dvylika apie jų misiją “guosti kenčiančius ir tarnauti sergantiems.” Mokytojas juos daug ko mokė apie žmogaus visumą—kūno, proto, ir dvasios sąjungą, formuojančią individualų vyrą ar moterį. Jėzus pasakojo savo pagalbininkams apie tas tris formas kančių, su kuriomis jie susidurs, ir toliau aiškino, kaip jie turėtų tarnauti visiems tiems, kurie kenčia žmogiškųjų ligų širdgėlą. Jis mokė juos atpažinti:

(1591.1) 141:4.5 1. Materialaus kūno ligas—tas kančias, kurios paprastai yra laikomos fiziniais negalavimais.
(1591.2) 141:4.6 2. Sutrikusį protą—tas nefizines kančias, į kurias vėliau buvo žiūrima kaip į emocinius ir protinius sunkumus ir sutrikimus.
(1591.3) 141:4.7 3. Blogų dvasių apsėdimą.

(1591.4) 141:4.8 Keliomis progomis Jėzus savo apaštalams aiškino apie šitų blogų dvasių, tais laikais dažnai vadintų nešvariomis dvasiomis, prigimtį, ir šį tą apie jų kilmę. Mokytojas puikiai žinojo skirtumą tarp blogų dvasių apsėdimo ir beprotybės, bet apaštalai šito nežinojo. Taip pat buvo neįmanoma, turint omenyje jų ribotas žinias apie Urantijos ankstyvąją istoriją, Jėzui imtis užduoties išaiškinti šitą reikalą, kad jis būtų suprantamas iki galo. Bet jis daug kartų jiems sakė, turėdamas omenyje šitas blogas dvasias: “Jos tikrai daugiau nebetrikdys žmonių, kada aš būsiu pakilęs pas savąjį Tėvą danguje, ir kada savąją dvasią aš būsiu išliejęs visiems materialiems kūnams tais laikais, kada karalystė ateis su didžiule galia ir dvasine šlove.”

(1591.5) 141:4.9 Savaitė po savaitės ir mėnuo po mėnesio, per šiuos ištisus metus, apaštalai vis daugiau ir daugiau dėmesio kreipė į gydančią tarnystę ligoniams.

5. Dvasinė vienybė

(1591.6) 141:5.1 Vienas iš svarbiausių iš tų visų vakarinių pasitarimų prie Amato buvo susirinkimas, skirtas diskusijai apie dvasinę vienybę. Jokūbas Zabediejus paklausė: “Mokytojau, kaip mes iš tikrųjų išmoksime žiūrėti vienodai ir tuo pačiu pasiekti didesnį tarpusavio sutarimą?” Kada Jėzus išgirdo šitą klausimą, tada jis savo paties dvasios viduje tiek smarkiai suvirpėjo, kad atsakė: “Jokūbai, Jokūbai, kada gi aš jus mokiau, kad jūs visi turite žiūrėti vienodai? Aš atėjau į pasaulį paskelbti dvasinės laisvės tuo tikslu, jog mirtingiesiems būtų suteikta galia gyventi savąjį ir laisvą individualų gyvenimą prieš Dievą. Aš nenoriu, jog visuomeninę harmoniją ir broliškąją ramybę tikrai reikėtų pirkti, paaukojant laisvą asmenybę ir dvasinę savastį. Tai, ko aš reikalauju iš jūsų, savo apaštalų, yra dvasinė vienybė — ir tą jūs galite patirti tame džiaugsme, kada esate vieningai atsidavę tam, kad iš visos širdies vykdytumėte manojo Tėvo danguje valią. Jums nereikia matyti vienodai arba jausti vienodai, arba net ir mąstyti vienodai tam, kad dvasiškai būtumėte vienodi. Dvasinė vienybė kyla iš tos sąmonės, jog kiekviename iš jūsų gyvena, ir vis labiau viešpatauja, dangiškojo Tėvo dvasinė dovana. Jūsų apaštališkasis sutarimas turi kilti iš tos realybės, kad kiekvieno iš jūsų dvasinė viltis yra tapati kilme, prigimtimi, ir lemtimi.

(1591.7) 141:5.2 “Šitokiu būdu jūs galite patirti dvasinio tikslo ir dvasinio supratingumo ištobulintą vienybę, kylančią iš abipusio sąmoningo suvokimo, jog Rojaus dvasios, gyvenančios kiekviename iš jūsų, yra tapačios; ir jūs galite turėti šitą giliai dvasinę visišką vienybę, išlaikydami savo intelektualaus mąstymo, temperamentingo pojūčio, ir visuomeninio elgesio pačius įvairiausius individualius ypatumus. Jūsų asmenybės gali būti gaivinančiai įvairios ir labai skirtingos, tuo tarpu jūsų dieviškojo garbinimo ir broliškos meilės dvasinė prigimtis ir dvasios vaisiai gali būti suvienyti tiek, jog visi tie, kurie matys jūsų gyvenimą, tikrai pažins šitą dvasinį tapatumą ir sielos vienybę; jie atpažins, kad jūs buvote su manimi ir šito dėka išmokote, ir gerai išmokote, kaip vykdyti Tėvo danguje valią. Jūs galite pasiekti tarnavimo Dievui vienybę net ir tada, kada jūs šitaip tarnaujate sutinkamai su savo paties proto, kūno ir sielos savitais sugebėjimais.

(1592.1) 141:5.3 “Jūsų dvasios vienybė numato du dalykus, kurie visada derinsis individualių tikinčiųjų gyvenime: Pirma, jūs turite bendrą akstiną gyvenimo tarnystei; jūs visi labiau už viską trokštate vykdyti Tėvo danguje valią. Antra, jūs visi turite egzistencijos bendrą tikslą; jūs visi siekiate tikslo surasti Tėvą danguje, ir šituo įrodydami visatai, jog tapote panašūs į jį.”

(1592.2) 141:5.4 Mokydamas šiuos dvylika Jėzus prie šitos temos buvo sugrįžęs daug kartų. Jis nuolat jiems sakydavo, kad jis neturi tokio troškimo, jog tie, kurie tiki į jį, turėtų tapti dogmatiški ir sustandartinti sutinkamai net ir su gerų žmonių religiniais aiškinimais. Vėl ir vėl jis įspėdavo savo apaštalus, kad jie neformuluotų tikėjimų ir nekurtų tradicijų kaip tokios priemonės, kuri nukreiptų ir kontroliuotų tikinčiuosius karalystės evangelijoje.

6. Paskutinė savaitė prie Amato

(1592.3) 141:6.1 Baigiantis paskutinei savaitei prie Amato, Simonas Uolusis atvedė pas Jėzų kažkokį Tehermą, persą, turintį verslo reikalų Damaske. Teherma buvo girdėjęs apie Jėzų ir buvo atvykęs į Kapernaumą, kad jį pamatytų, o ten sužinojęs, kad Jėzus su savo apaštalais žygiuoja į pietus palei Jordano upę į Jeruzalę, išėjo jo ieškoti. Andriejus atvedė Tehermą Simonui, kad jį pamokytų. Simonas į šitą persą žiūrėjo kaip į “ugnies garbintoją,” nors Teherma iš visų jėgų ir stengėsi paaiškinti, jog ugnis yra tiktai To Tyrojo ir Šventojo matomas simbolis. Pasikalbėjęs su Jėzumi šitas persas išreiškė norą pasilikti keletui dienų, kad išgirstų mokymą ir pasiklausytų pamokslavimo.

(1592.4) 141:6.2 Kada Simonas Uolusis ir Jėzus buvo vieni, tada Simonas paklausė Mokytojo: “Kodėl išėjo taip, kad aš negalėjau jo įtikinti? Kodėl jis taip priešinosi man ir taip visiškai pasirengė klausyti tavęs?” Jėzus atsakė: “Simonai, Simonai, kiek kartų tave esu mokęs susilaikyti nuo bet kokių pastangų, ką nors išrauti širdies tų, kurie siekia išgelbėjimo? Kaip dažnai aš tau tikrai sakydavau, jog dirbtum tik tam, jog ką nors įdėtum į šitas išalkusias sielas? Vesk žmones į karalystę, ir didžiosios ir gyvosios karalystės tiesos netrukus išstums bet kokį rimtą suklydimą. Kada tu mirtingajam žmogui esi pateikęs tą gerąją naujieną, jog Dievas yra jo Tėvas, tada tu gali lengviau įtikinti, kad tikrovėje jis yra Dievo sūnus. Ir šitą padaręs, tu būni atnešęs išgelbėjimo šviesą tam, kuris sėdi tamsoje. Simonai, kada Žmogaus Sūnus pirmą kartą atėjo pas jus, argi jis atėjo smerkdamas Mozę ir pranašus ir skelbdamas naują ir geresnį gyvenimo būdą? Ne. Aš atėjau ne tam, kad atimčiau tai, ką jūs turite iš savo protėvių, bet tam, kad jums parodyčiau ištobulintą matymą to, ką jūsų tėvai matė tiktai iš dalies. Tuomet, Simonai, toliau mokyk karalystės ir pamokslauk karalystę, ir kada tu matai, jog žmogus užtikrintai ir tvirtai yra karalystėje, tada yra tas laikas, kai toks žmogus ateis pas tave pasiklausti, jam perteikti mokymą, kuris yra susijęs su sielos augančiu žengimu į priekį dieviškojoje karalystėje.”

(1592.5) 141:6.3 Simoną šitie žodžiai pritrenkė, bet jis padarė taip, kaip jį pamokė Jėzus, ir Teherma, tas persas, buvo įvardintas tarp tų, kurie įžengė į karalystę.

(1592.6) 141:6.4 Tą vakarą Jėzus su apaštalais aptarė naująjį gyvenimą karalystėje. Iš dalies jis pasakė: “Kada jūs įžengiate į karalystę, tada jūs atgimstate. Jūs negalite mokyti gilių dvasinių dalykų tuos, kurie yra gimę tiktai iš materialaus kūno; pirmiausia žiūrėkite, jog žmonės gimtų iš dvasios prieš tai, kada jūs stengsitės juos mokyti išvystytų dvasios kelių. Nesistenkite žmonėms aprodyti šventovės grožybių tol, kol pirmiau jų nebūsite įvedę į šventovę. Supažindinkite žmones su Dievu ir kaip Dievo sūnus prieš tai, kada imsite aptarinėti Dievo tėvystės ir žmonių sūnystės doktrinas. Nekovokite su žmonėmis—visada būkite kantrūs. Tai nėra jūsų karalystė; jūs esate tik ambasadoriai. Tiesiog eikite ir skelbkite: Tai yra dangaus karalystė—Dievas yra jūsų Tėvas ir jūs esate jo sūnūs, ir šita geroji naujiena, jeigu jūs iš visos širdies tikite ja, yra jūsų amžinasis išgelbėjimas.”

(1593.1) 141:6.5 Apaštalai padarė didžiulę pažangą per tą laikotarpį, kada jie gyveno prie Amato. Bet jie buvo labai nusivylę, kad Jėzus nedavė jokių patarimų, kaip elgtis su Jono mokiniais. Net ir svarbiu krikšto klausimu, ką jis iš viso pasakė, tebuvo: “Jonas iš tikrųjų krikštijo vandeniu, tačiau, kada jūs įeisite į dangaus karalystę, tada jūs tikrai būsite pakrikštyti Dvasia.”

7. Prie Betanės už Jordano

(1593.2) 141:7.1 Vasario 26-ąją, Jėzus, jo apaštalai, ir didžiulė pasekėjų grupė keliavo į pietus palei Jordaną iki brastos netoli Betanijos Perėjoje, tos vietos, kur Jonas pirmą kartą paskelbė apie ateinančią karalystę. Jėzus su savo apaštalais pasiliko čia, mokydami ir pamokslaudami, keturias savaites prieš tai, kada jie patraukė toliau į Jeruzalę.

(1593.3) 141:7.2 Gyvenimo prie Betanės už Jordano upės antrąją savaitę, Jėzus nusivedė Petrą, Jokūbą, ir Joną į kalnus kitoje pusėje upės ir į pietus nuo Jericho trijų dienų poilsio. Mokytojas mokė šituos tris daugelio naujų ir išvystytų tiesų apie dangaus karalystę. Šitame pasakojime mes pertvarkysime ir suklasifikuosime šituos mokymus šitaip:

(1593.4) 141:7.3 Jėzus stengėsi išaiškinti tai, jog jis nori, kad jo mokiniai, paragavę karalystės gerųjų dvasinių realybių, pasaulyje gyventų taip, jog žmonės, matydami jų gyvenimą, imtų sąmoningai suvokti karalystę ir dėl to imtų tikinčiųjų klausinėti apie karalystės kelius. Visi tokie nuoširdūs tiesos ieškotojai visada džiaugiasi girdėdami džiugias naujienas apie įtikėjimo dovaną, kuri užtikrina priėmimą į karalystę su jos amžinosiomis ir dieviškosiomis dvasinėmis realybėmis.

(1593.5) 141:7.4 Mokytojas siekė įteigti visiems karalystės evangelijos mokytojams, kad jų vienintelis rūpestis yra atskiram žmogui apreikšti Dievą kaip jo Tėvą—vesti šitą atskirą žmogų į tai, kad jis imtų sąmoningai suvokti save sūnumi; tada šitą patį žmogų pristatytų Dievui kaip jo įtikėjimo sūnų. Šitie abu esminiai apreiškimai yra užbaigti Jėzuje. Jis, iš tikrųjų, tapo “tuo keliu, ta tiesa, ir tuo gyvenimu.” Jėzaus religija visiškai rėmėsi jo savęs padovanojimo žemėje gyvenimu. Kada Jėzus iš šito pasaulio išvyko, tada nepaliko jokių knygų, jokių įstatymų, ar kokių nors kitokių žmogiškosios organizacijos formų, turinčių poveikio individo religiniam gyvenimui.

(1593.6) 141:7.5 Jėzus aiškiai pareiškė, kad jis atėjo tam, jog su žmonėmis užmegztų asmeninius ir amžinus ryšius, kurie amžinai turi būti iškilę aukščiau už visus kitus žmogiškuosius ryšius. Ir jis pabrėžė, kad šita artima dvasinė bičiulystė turi pasiekti visų amžių ir visų visuomeninių sąlygų visus žmones ir visose tautose. Ir jo vienintelis pasiūlytas atlygis savo vaikams buvo: šitame pasaulyje—dvasinis džiaugsmas ir dieviškoji komunija; kitame pasaulyje—amžinasis gyvenimas žengiant į priekį Rojaus Tėvo dieviškosiose dvasinėse realybėse.

(1593.7) 141:7.6 Jėzus labai pabrėžė tai, ką jis vadino dviemis svarbiausiomis tiesomis mokymuose apie karalystę, ir jos buvo tokios: išgelbėjimo pasiekimas įtikėjimu, ir vien tiktai įtikėjimu, susietu su revoliuciniu mokymu apie žmogiškosios laisvės pasiekimą per nuoširdų tiesos suvokimą, “Jūs tikrai pažinsite tiesą, ir toji tiesa jus tikrai išlaisvins.” Jėzus buvo toji tiesa, pasireiškusi materialaus kūno pavidalu, ir jis pažadėjo atsiųsti savąją Tiesos Dvasią į visų savo vaikų širdis po savo sugrįžimo pas Tėvą danguje.

(1594.1) 141:7.7 Mokytojas šiuos apaštalus mokė tiesos pagrindų, skirtų ištisam amžiui žemėje. Jie dažnai klausydavosi jo mokymų, kada tikrovėje tai, ką jis sakė, buvo skiriama kitų pasaulių įkvėpimui ir mokymui. Jis rodė naujo ir savito gyvenimo plano pavyzdį. Žmogiškuoju požiūriu jis iš tikrųjų buvo žydas, bet savąjį gyvenimą jis gyveno visiems pasauliams kaip valdos mirtingasis.

(1594.2) 141:7.8 Kad užtikrintų savojo Tėvo pripažinimą, įgyvendinant karalystės planą, Jėzus paaiškino, kad jis sąmoningai ignoravo “žemės didžiuosius žmones.” Jis savo darbą pradėjo nuo vargšų, nuo tos pačios klasės, kurią taip ignoravo didžioji dauguma ankstesniųjų laikų evoliucinių religijų. Jis neniekino nė vieno žmogaus; jo planas buvo pasaulinio masto, net ir visatos masto. Šitie jo teiginiai buvo tokie drąsūs ir ryškūs, kad net ir Petras, Jokūbas, ir Jonas jautė pagundą manyti, kad jis gali būti pamišęs.

(1594.3) 141:7.9 Jis stengėsi šitiems apaštalams atsargiai perteikti tiesą, kad jis su šita savęs padovanojimo misija yra atėjęs ne tam, kad parodytų pavyzdį nedideliam skaičiui žemės tvarinių, bet tam, kad sukurtų ir parodytų žmogiškojo gyvenimo normą visoms tautoms visuose pasauliuose ištisoje savo visatoje. Ir šitoji norma priartėjo prie aukščiausiojo tobulumo, net ir iki Visuotinio Tėvo galutiniojo gėrio. Bet apaštalai jo žodžių prasmės negalėjo suvokti.

(1594.4) 141:7.10 Jis paskelbė, jog yra atėjęs tam, kad veiktų kaip mokytojas, toks mokytojas, kuris yra atsiųstas iš dangaus, kad materialiam protui pateiktų dvasinę tiesą. Ir būtent tiksliai tą jis ir darė; jis buvo mokytojas, ne pamokslininkas. Žmogiškuoju požiūriu Petras buvo daug veiksmingesnis pamokslininkas už Jėzų. Jėzaus pamokslavimas buvo toks veiksmingas dėl jo unikalios asmenybės, o ne dėl to, kad jo iškalba ar emocinis apeliavimas būtų kėlę susižavėjimą. Jėzus kalbėjo tiesiai į žmonių sielas. Jis buvo žmogaus dvasios mokytojas, bet per protą. Jis gyveno su žmonėmis.

(1594.5) 141:7.11 Būtent šitos progos metu Jėzus atskleidė Petrui, Jokūbui, ir Jonui tai, kad jo darbą žemėje kai kuriais atžvilgiais apriboja jo “partnerio danguje” pavedimas, turėdamas omenyje savo Rojaus brolio, Emanuelio, nurodymus, perteiktus prieš savęs padovanojimo misiją. Jis papasakojo jiems, kad jis atėjo vykdyti savojo Tėvo valios ir tiktai savojo Tėvo valios. Šitaip skatinamas iš visos širdies įgyvendinti vienintelį tikslą, jis nebuvo taip susirūpinęs dėl blogio pasaulyje.

(1594.6) 141:7.12 Apaštalai palaipsniui ėmė pripažinti Jėzaus nedirbtiną draugiškumą. Nors su Mokytoju buvo lengva užmegzti ryšį, bet jis visada gyveno nepriklausomai nuo visų žmogiškųjų būtybių ir aukščiau už visas žmogiškąsias būtybes. Jo niekada nė vieną akimirką nevaldė nė viena grynai mirtingojo įtaka arba jo niekada neveikė moraliai silpna žmogiškoji nuomonė. Jis nekreipė jokio dėmesio į visuomenės nuomonę, ir jo neveikė pagyrimai. Jis retai kada stabteldavo tam, kad ištaisytų nesusipratimus, arba tam, kad įsižeistų dėl klaidingo aiškinimo. Jis niekada neprašė nė vieno žmogaus patarimo; jis niekada neprašė melstis.

(1594.7) 141:7.13 Jokūbą pritrenkė tai, jog atrodė, kad Jėzus mato pabaigą nuo pradžios. Mokytojas retai kada atrodydavo nustebęs. Jis niekada nebūdavo susijaudinęs, susierzinęs, ar sutrikęs. Jis niekada neatsiprašė nė vieno žmogaus. Kartais jis būdavo nuliūdęs, bet niekada nebuvo praradęs drąsos.

(1594.8) 141:7.14 Jonas aiškiau suprato, jog nepaisant visų savo dieviškųjų sugebėjimų, galų gale, jis yra žmogus. Jėzus gyveno kaip žmogus tarp žmonių, ir suprato, mylėjo, ir žinojo, kaip žmones valdyti. Savo asmeniniame gyvenime jis buvo toks žmogiškas, ir vis tik toks be ydų. Ir visada jis buvo nesavanaudiškas.

(1595.1) 141:7.15 Nors Petras, Jokūbas, ir Jonas daug ko negalėjo suprasti, ką Jėzus sakė šita proga, bet jo nuoširdūs žodžiai pasiliko jų širdyse, ir po nukryžiavimo ir prisikėlimo jie galingai išplaukė, kad juos praturtintų ir džiugintų vėlesniojo tarnavimo metu. Nėra nieko nuostabaus, kad šitie apaštalai Mokytojo žodžių nesuprato iki galo, nes jis pateikė jiems naujojo amžiaus planą.

8. Darbas Jeriche

(1595.2) 141:8.1 Per keturias savaites, jiems gyvenant prie Betanės už Jordano upės, kiekvieną savaitę kelis kartus Andriejus paskirdavo apaštalų poras, kad jos į Jerichą išeitų dienai ar dviems dienoms. Jonas turėjo daug tikinčiųjų Jeriche, ir didžioji jų dauguma Jėzaus ir jo apaštalų labiau išvystytus mokymus sveikino. Per šitas išvykas į Jerichą apaštalai pradėjo konkrečiau įgyvendinti Jėzaus mokymus patarnauti sergantiesiems; mieste jie aplankė kiekvieną namą ir stengėsi paguosti kiekvieną sergantį žmogų.

(1595.3) 141:8.2 Jeriche apaštalai šiek tiek dirbo ir viešą darbą, bet iš esmės jų darbas buvo ramesnio ir asmeninio pobūdžio. Dabar jie pamatė, kad karalystės gerosios naujienos sergančiuosius labai guodžia; kad jų žinia sergančiuosius gydo. Ir būtent Jeriche šiems dvylikai Jėzaus pavedimas pamokslauti džiugias karalystės naujienas ir patarnauti sergantiesiems pirmą kartą buvo įgyvendintas iki galo.

(1595.4) 141:8.3 Jeriche jie buvo sustoję pakeliui į Jeruzalę, ir juos pasivijo delegacija iš Mesopotamijos, atvykusi pasitarti su Jėzumi. Apaštalai buvo planavę čia praleisti tiktai vieną dieną, bet, kada atvyko šitie tiesos ieškotojai iš Rytų, tada Jėzus su jais praleido tris dienas, ir jie sugrįžo į savo įvairius namus palei Eufratą, džiaugdamiesi, kad sužinojo naujų tiesų apie dangaus karalystę.

9. Išvykstant į Jeruzalę

(1595.5) 141:9.1 Pirmadienį, paskutiniąją kovo mėnesio dieną, Jėzus ir apaštalai pradėjo savo kelionę viršun į kalvas link Jeruzalės. Lozorius iš Betanės buvo du kartus nusileidęs prie Jordano upės, kad pasimatytų su Jėzumi, ir buvo dėl visko susitarta, kad Mokytojas ir jo apaštalai savo būstinę galėtų turėti pas Lozorių ir jo seseris Betanėje tol, kol jie norėtų būti Jeruzalėje.

(1595.6) 141:9.2 Jono mokiniai pasiliko prie Betanės už Jordano upės, mokydami ir krikštydami minias, taip, kad Jėzų lydėjo tiktai šie dvylika, kada jis atvyko į Lozoriaus namus. Čia Jėzus ir apaštalai praleido penkias dienas, ilsėdamiesi ir gaivindamiesi prieš tai, kada iškeliavo į Jeruzalę į Perėjimo šventę. Tai buvo didžiulis įvykis Mortos ir Marijos gyvenime savo brolio namuose priimti Mokytoją ir jo apaštalus, kur jos galėjo pasirūpinti jų reikmėmis.

(1595.7) 141:9.3 Sekmadienio rytą, balandžio 6-ąją, Jėzus ir apaštalai nusileido į Jeruzalę; ir tai buvo pirmas kartas, kada Mokytojas ir visi šie dvylika buvo ten kartu.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved