156 Dokumentas - Viešnagė Tyre ir Sidone

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantasSend by emailSend by email

Urantijos knyga

156 Dokumentas

Viešnagė Tyre ir Sidone


(1734.1) 156:0.1 PENKTADIENIO popietę, birželio 10-ąją, Jėzus ir jo bičiuliai atvyko į Sidono apylinkes, kur jie apsistojo namuose tos turtingos moters, kuri buvo pacientė Betsaidos ligoninėje tuo metu, kada Jėzus buvo savo populiarumo viršūnėje. Evangelininkai ir apaštalai buvo apgyvendinti pas jos draugus betarpiškoje kaimynystėje, ir jie ilsėjosi šitose gaivinančiose sąlygose visą Sabato dieną. Sidone ir apylinkėse jie praleido beveik dvi su puse savaitės prieš tai, kada pasirengė aplankyti pajūrio miestus į šiaurę.

(1734.2) 156:0.2 Šitoji birželio Sabato diena buvo didingos ramybės diena. Evangelininkai ir apaštalai buvo visiškai pasinėrę į savo meditacijas, susijusias su Mokytojo pasisakymais apie religiją, kurių jie klausėsi pakeliui į Sidoną. Jie visi sugebėjo šį tą suvokti iš to, ką jis buvo jiems sakęs, bet jo mokymo svarbos nė vienas nesuvokė iki galo.

1. Sirietė moteris

(1734.3) 156:1.1 Netoli Karuskos namų, kur buvo apsistojęs Mokytojas, gyveno sirietė moteris, kuri apie Jėzų buvo daug ką girdėjusi kaip apie didį gydytoją ir mokytoją, ir šito Sabato popietę ji atėjo, atsivesdama ir savo mažąją dukrelę. Vaikas, maždaug dvylikos metų amžiaus, kentėjo nuo rimto nervinio sutrikimo, kuriam buvo būdingi traukuliai ir kitokie kankinantys simptomai.

(1734.4) 156:1.2 Jėzus savo pagalbininkams buvo prisakęs niekam nepasakoti, kad jis apsistojo Karuskos namuose, paaiškinęs, kad jis labai nori pailsėti. Nors jie ir pakluso savo Mokytojo nurodymams, bet Karuskos tarnas buvo nuėjęs į sirietės moters, Noranos, namus, jog pasakytų jai, kad Jėzus apsigyveno jo šeimininkės namuose, ir paragino šitą sunerimusią moterį nuvesti savo kenčiančią dukterį gydymui. Šita motina, aišku, tikėjo, kad jos vaiką buvo apsėdęs demonas, nešvari dvasia.

(1734.5) 156:1.3 Kada Norana atėjo su savo dukra, tada Alfiejų dvyniai per vertėją paaiškino, jog Mokytojas ilsisi ir negalima jo trukdyti; į tai Norana atsakė, kad ji ir jos vaikas kaip tik čia pasiliks tol, kol Mokytojas bus pabaigęs savo poilsį. Petras taip pat stengėsi jai paaiškinti ir įtikinti ją, kad eitų namo. Jis aiškino, kad Jėzus yra labai išvargęs nuo intensyvių mokymų ir gydymų, ir kad į Finikiją jis yra atvykęs ramybės ir poilsio laikotarpiui. Bet tai buvo bergždžia; Norana nenorėjo išeiti. Į Petro atkaklius prašymus ji tiktai tiek teatsakė: “Aš neišeisiu tol, kol jūsų Mokytojo nebūsiu pamačiusi. Aš žinau, jis iš mano vaiko gali išvaryti demoną, ir aš neišeisiu tol, kol jis mano dukros neapžiūrės.”

(1734.6) 156:1.4 Tada šią moterį pamėgino išvaryti Tomas, bet ir jam nepasisekė. Ji tarė jam: “Aš turiu įtikėjimą, kad jūsų Mokytojas gali išvaryti šitą demoną, kuris kankina mano vaiką. Aš esu girdėjusi apie jo stebuklus Galilėjoje, ir aš tikiu į jį. Kas gi atsitiko jums, jo mokiniams, kad jūs norėtumėte išvaryti tuos, kurie ateina pas jūsų Mokytoją pagalbos?” Ir kada ji prašneko šitaip, tada Tomas pasitraukė.

(1735.1) 156:1.5 Tada į priekį išėjo Simonas Uolusis, kad Noraną atkalbėtų. Simonas tarė: “Moterie, tu esi graikiškai šnekanti pagonė. Tau nereikėtų tikėtis to, jog Mokytojas paims tą duoną, kuri yra skirta išrinktų namų vaikams, ir ją numes šunims.” Bet Norana neįsižeidė dėl Simono įterptos pastabos. Ji tiktai atsakė: “Taip, mokytojau, tavo žodžius aš suprantu. Žydų akyse aš esu tiktai šuo, bet kai dėl jūsų Mokytojo, tai aš esu tikintis šuo. Aš esu pasiryžusi tam, kad jis tikrai apžiūrėtų mano dukrą, nes aš esu įsitikinusi, jeigu tiktai jis pažiūrės į ją, tai ją ir išgydys. Ir net tu, mano gerasis žmogau, neišdrįsi atimti šunims teisės gauti tuos trupinius, kurie atsitiktinai nukrenta nuo tų vaikų stalo.”

(1735.2) 156:1.6 Ir kaip tik šiuo metu visų akivaizdoje mažąją margaitę suėmė smarkūs traukuliai, ir motina suriko: “Štai, galite pamatyti, jog mano vaiką yra apsėdusi blogoji dvasia. Jeigu mūsų vargas jūsų neveikia, tai jis paveiks jūsų Mokytoją, kuris, man yra sakę, myli visus žmones ir išdrįsta gydyti net ir pagonis, kada jie tiki. Jūs esate neverti būti jo mokiniais. Aš neišeisiu tol. kol mano vaikas nebus išgydytas.”

(1735.3) 156:1.7 Jėzus, kuris girdėjo visą šitą pokalbį per atvirą langą, dabar išėjo į lauką, dideliam jų nustebimui, ir tarė: “O moterie, didis yra tavo įtikėjimas, toks didis, jog aš negaliu neduoti to, ko tu trokšti; eik savo keliu ramybėje. Tavo duktė jau yra išgydyta.” Ir mažoji mergaitė nuo tos valandos pasveiko. Kada Norana ir vaikas išėjo, tada Jėzus paliepė jiems niekam nepasakoti apie šitą atsitikimą; ir nors jo pagalbininkai iš tikrųjų šitą prašymą išpildė, bet motina ir vaikas tą faktą apie mažosios mergaitės išgydymą be perstojo skleidė po visas apylinkes ir net Sidone, tiek daug, kad po kelių dienų Jėzus priėjo išvados pakeisti gyvenamąją vietą.

(1735.4) 156:1.8 Kitą dieną, kada Jėzus mokė savo apaštalus, komentuodamas sirietės moters dukters išgydymą, jis pasakė: “Ir taip buvo visą laiką; jūs patys matote, kaip pagonys sugeba turėti išgelbstintį įtikėjimą į dangaus karalystės evangelijos mokymus. Tikrai, tikrai aš jums sakau, jog manojo Tėvo karalystę iš tiesų paims pagonys, jeigu Abraomo vaikai nenorės parodyti pakankamai įtikėjimo dėl to, kad patektų į ją.”

2. Mokymas Sidone

(1735.5) 156:2.1 Įeidami į Sidoną, Jėzus ir jo apaštalai perėjo per tiltą, daugelis iš jų pirmą kartą pamatė tiltą. Tuo metu, kada jie ėjo šituo tiltu, Jėzus, tarp kitų dalykų, pasakė: “Šitas pasaulis yra tiktai tiltas; jūs galite per jį pereiti, bet jūs neturėtumėte galvoti, kaip ant jo pastatyti gyvenamąjį būstą.”

(1735.6) 156:2.2 Kada šie dvidešimt keturi pradėjo savo darbus Sidone, tada Jėzus nuėjo apsistoti vienuose namuose, kurie buvo kaip tik į šiaurę nuo miesto, Justos ir jos motinos, Bernicės, namuose. Jėzus šiuos dvidešimt keturis Justos namuose mokė kiekvieną rytą, o jie išeidavo toliau į Sidoną, kad mokytų ir pamokslautų popietėmis ir vakarais.

(1735.7) 156:2.3 Apaštalų ir evangelininkų nuotaiką labai pakėlė tai, kaip Sidono pagonys priėmė jų žinią; per jų trumpą viešnagę prie karalystės prisidėjo daug žmonių. Šitas maždaug šešių savaičių laikotarpis Finikijoje buvo labai vaisingas metas tame darbe, kurio dėka buvo laimimos sielos, bet vėlesnieji Evangelijų užrašytojai žydai kaip buvo įpratę lengvai praleido šį įrašą apie tai, kaip šiltai Jėzaus mokymus sutiko šitie pagonys būtent šituo metu, kada toks didžiulis jo paties tautos atstovų skaičius buvo prieš jį nusistatęs priešiškai.

(1736.1) 156:2.4 Daugeliu atžvilgių šitie pagonys tikintieji Jėzaus mokymus suvokė geriau už žydus. Didelė dalis šitų graikiškai kalbančių sirofinikiečių sužinojo ne tik tai, kad Jėzus yra kaip Dievas, bet taip pat ir tai, kad Dievas yra kaip Jėzus. Šitie vadinamieji stabmeldžiai pasiekė tai, jog gerai suprato Mokytojo mokymus apie šito pasaulio ir visos visatos dėsnių vienodumą. Jie suvokė mokymą apie tai, jog Dievas nėra asmenų, rasių, ar nacijų gerbėjas; jog Visuotinis Tėvas nerodo nė menkiausio didesnio palankumo niekam; jog visata visiškai ir visą laiką laikosi įstatymų ir būtinai yra patikima. Šitie pagonys Jėzaus nebijojo; jie išdrįso jo žinią priimti. Per visus vėlesniuosius amžius žmonės nesugebėjo Jėzaus suvokti; jį suvokti jie bijojo.

(1736.2) 156:2.5 Jėzus šitiems dvidešimt keturiems išaiškino, kad iš Galilėjos jis pabėgo ne dėl to, kad jam stigo drąsos susitikti su savo priešais akis į akį. Jie suvokė, kad jis dar nebuvo pasirengęs atviram susirėmimui su visuotinai pripažinta religija, ir kad jis nesiekė tapti kankiniu. Būtent vieno iš tokių pasikalbėjimų metu Justos namuose Mokytojas savo mokiniams pirmą kartą pasakė, “net dangus ir žemė gali išnykti, bet manieji tiesos žodžiai tikrai neišnyks.”

(1736.3) 156:2.6 Per viešnagę Sidone Jėzaus mokymų tema buvo dvasinis žengimas į priekį. Jis jiems sakė, kad jie negali stovėti sustingę; jie turi žengti į priekį teisumo sferoje arba ristis atgal į blogį ir nuodėmę. Jis patarė jiems “pamiršti praeities dalykus tuo metu, kada jūs einate į priekį tam, kad apkabintumėte didingesnes karalystės realybes.” Jis ragino juos nepasitenkinti savąja vaikyste evangelijoje, bet stengtis pasiekti visišką dieviškosios sūnystės statusą dvasiniame bendravime ir tikinčiųjų bičiulystėje.

(1736.4) 156:2.7 Jėzus sakė: “Mano mokiniai turi ne tiktai nustoti darę blogį, bet turi išmokti daryti gėrį; jūs turite ne tiktai apsivalyti nuo bet kokios sąmoningos nuodėmės, bet taip pat neturite puoselėti ir jokių kaltės jausmų. Jeigu jūs išpažįstate savąsias nuodėmes, tuomet jums jos yra atleidžiamos; todėl jūsų sąžinė visą laiką turi būti nenusikaltusi.”

(1736.5) 156:2.8 Jėzui labai patiko šitų pagonių subtilus humoro jausmas. Būtent Noranos, tos sirietės moters, pademonstruotas humoro jausmas, o taip pat ir jos didžiulis ir nepalenkiamas įtikėjimas, Mokytojo širdį tiek sujaudino ir apeliavo į jo gailestingumą. Jėzus labai apgailestavo, kad jo tautai—žydams—taip stinga humoro. Vieną kartą jis Tomui pasakė: “Manoji tauta į save žvelgia perdaug rimtai; humoro ji beveik nesupranta. Varginanti fariziejų religija niekada nebūtų galėjusi atsirasti tokioje tautoje, kuri turi humoro jausmą. Jiems taip pat trūksta ir nuoseklumo; jie nukošia uodus ir praryja kupranugarius.”

3. Kelionė pakrante į šiaurę

(1736.6) 156:3.1 Antradienį, birželio 28-ąją, Mokytojas ir jo bičiuliai paliko Sidoną, pakrante keliavo į šiaurę į Porfireoną ir Heldują. Pagonys juos sutiko svetingai, ir didelė jų dalis prisidėjo prie karalystės per šitą mokymo ir pamokslavimo savaitę. Apaštalai pamokslavo Porfireone, o evangelininkai mokė Heldujoje. Tuo metu, kada šie dvidešimt keturi buvo šitaip užsiėmę savo darbu, Jėzus juos paliko trims ar keturioms dienoms, aplankė pakrantės Beiruto miestą, kur jis bendravo su siriečiu, vardu Malachas, kuris buvo tikintis, ir kuris prieš metus buvo Betsaidoje.

(1737.1) 156:3.2 Trečiadienį, liepos 6-ąją, jie visi sugrįžo į Sidoną ir apsistojo Justos namuose iki sekmadienio ryto, kada išvyko į Tyrą, eidami Sareptos keliu į pietus palei pakrantę, Tyrą pasiekė pirmadienį, liepos 11-ąją. Iki šito meto apaštalai ir evangelininkai ėmė priprasti dirbti tarp šitų vadinamųjų pagonių, kurie iš tikrųjų buvo daugiausia kilę iš ankstesniųjų kanaanitų genčių, kurios turėjo dar ankstesnę semitų kilmę. Visos šitos tautos šnekėjo graikų kalba. Apaštalai ir evangelininkai buvo labai nustebę, kada pastebėjo, kaip šitie pagonys trokšta klausytis evangelijos, ir kada matė, jog didelė jų dalis yra taip pasiruošusi tikėti.

4. Tyre

(1737.2) 156:4.1 Nuo liepos 11-osios iki liepos 24-osios jie mokė Tyre. Kiekvienas apaštalas su savimi pasiimdavo po vieną evangelininką, ir šitaip poromis jie mokė ir pamokslavo visose Tyro dalyse ir jo apylinkėse. Šito judraus jūros uosto daugiakalbiai gyventojai klausėsi jų su džiaugsmu, ir didelė jų dalis buvo pakrikštyta ir priimta į išorinę karalystės broliją. Jėzus apsistojo žydo tikinčiojo, kurio vardas buvo Juozapas ir kuris gyveno už trijų ar keturių mylių į pietus nuo Tyro, namuose, netoli Hiramo, kuris buvo Tyro miesto-valstybės karalius Dovydo ir Saliamono laikais, kapo.

(1737.3) 156:4.2 Kasdien, per šitą dviejų savaičių laikotarpį, apaštalai ir evangelininkai į Tyrą įeidavo per Aleksandro molą tam, kad surengtų nedidelius susirinkimus, ir kiekvieną vakarą didžioji jų dalis sugrįždavo į stovyklavietę prie Juozapo namų, į pietus nuo miesto. Kiekvieną dieną iš miesto tikintieji ateidavo pasišnekėti su Jėzumi jo poilsiavimo vietoje. Tyre Mokytojas kalbėjo tiktai vieną kartą, liepos 20-osios popietę, kada tikinčiuosius jis mokė apie Tėvo meilę visai žmonijai ir apie šio Sūnaus misiją Tėvą atskleisti visoms žmonių rasėms. Šitie pagonys buvo tiek susidomėję karalystės evangelija, kad, šita proga, jam buvo atvertos Melkarto šventyklos durys, ir įdomu pastebėti, jog vėlesniaisiais metais būtent šitos senovinės šventyklos vietoje buvo pastatyta krikščioniška bažnyčia.

(1737.4) 156:4.3 Didelė dalis geriausių gamintojų, kurie gamino Tyro purpurą, tokius dažus, kurie Tyrą ir Sidoną išgarsino visame pasaulyje ir kurie tiek daug prisidėjo prie to, kad jais buvo prekiaujama visame pasaulyje ir kurie vėliau atnešė turtus, tikėjo į karalystę. Kada, netrukus po šito, jūros gyvūnų, kurie buvo šitų dažų šaltinis, tiekimas sumažėjo, tada šitie dažų gamintojai išvyko ieškoti naujų vietų, kuriose būtų šitų pigmentinių moliuskų. Ir šitaip migruodami į tolimiausius žemės pakraščius, su savimi jie nusinešė ir žinią apie Dievo tėvystę ir žmogaus brolystę—karalystės evangeliją.

5. Jėzaus mokymai Tyre

(1737.5) 156:5.1 Šito trečiadienio popietę, savo kreipimosi metu, Jėzus savo pasekėjams pirmą kartą papasakojo apie baltąją leliją, kuri savo tyrą ir kaip sniegas baltą žiedą iškelia aukštai į saulės šviesą, nors jos šaknys yra įsikibusios į juodos žemės dumblą ir purvą apačioje. “Lygiai taip,” sakė jis, “mirtingasis žmogus, nors savo kilmės ir būties šaknis turi žmogiškosios prigimties gyvulinėje dirvoje, bet įtikėjimo dėka jis gali savo dvasinę prigimtį iškelti į dangiškosios tiesos saulės šviesą ir iš tikrųjų duoti taurių dvasinių vaisių.”

(1738.1) 156:5.2 Būtent per šitą patį pamokslą Jėzus panaudojo pirmąją ir vienintelę parabolę, kuri buvo susieta su jo paties amatu—dailidės užsiėmimu. Ragindamas “Pakloti gerus pamatus dvasinių sugebėjimų kilnaus charakterio augimui,“ jis sakė: “Tam, kad būtų vedami dvasiniai vaisiai, jūs turite gimti iš dvasios. Jus turi mokyti dvasia ir vesti dvasia, jeigu tarp savo bičiulių norite gyventi užpildytą dvasia gyvenimą. Bet nepadarykite neprotingo dailidės klaidos, kuris veltui švaisto brangų laiką tašydamas, matuodamas, ir šlifuodamas kirminų pergraužtą ir iš vidaus puvančią medieną, ir tada, kada jis šitaip visą savo laiką yra paskyręs sugedusiam rąstui, turi jį išmesti kaip netinkamą tam, jog būtų panaudotas kaip pagrindas namui, kurį jis nori pastatyti tokį, kad atsilaikytų prieš laiką ir audras. Tegul kiekvienas žmogus pasirūpina, jog charakterio intelektualūs ir moraliniai pagrindai būtų tokie, kad tinkamai išlaikytų vis besiplečiančios ir kilninančios dvasinės prigimties antstatą, kuris šitokiu būdu turi transformuoti mirtingojo protą ir tada, drauge su iš naujo atkurtu protu, turi pasiekti tai, kad išsivystytų siela, turinti nemirtingą likimą. Jūsų dvasinė prigimtis—ši drauge sukurta siela—yra gyvasis augimas, bet toji dirva, iš kurios turi išaugti šitie aukštesni žmogiškojo vystymosi ir dieviškojo likimo pasireiškimai, yra individo protas ir moralė. Atsirandančios sielos dirva yra žmogiška ir materiali, bet šio sujungto proto ir dvasios tvarinio likimas yra dvasinis ir dieviškas.”

(1738.2) 156:5.3 Tos pačios dienos vakare Natanielius paklausė Jėzaus: “Mokytojau, kodėl mes meldžiamės, jog Dievas mūsų nevestų į pagundą, kada iš tavo apreiškimo apie Tėvą mes gerai žinome, kad jis tokių dalykų nedaro niekada?” Jėzus atsakė Natanieliui:

(1738.3) 156:5.4 “Nekeista, jog tu pateiki tokius klausimus, matau, kad pradedi pažinti Tėvą tokį, kokį jį pažįstu aš, o ne tokį, kokį neaiškiai matė ankstesnieji hebrajų pranašai. Tu puikiai žinai, kaip mūsų protėviai buvo linkę Dievą matyti beveik visur, kur tik kas atsitikdavo. Dievo rankos jie ieškojo visuose gamtiniuose pasireiškimuose ir kiekviename neįprastame žmogiškojo patyrimo epizode. Dievą jie sujungė tiek su gėriu, tiek ir su blogiu. Jie manė, kad Mozės širdį jis suminkštino, o faraono širdį padarė kietesnę. Kada žmogus turėjo stiprų akstiną ką nors padaryti, gera ar bloga, tada jis buvo įpratęs šitas neįprastas emocijas aiškinti taip: ‘Su manimi kalbėjosi Viešpats, pasakė padaryk taip ir šitaip, arba nueik šen ir ten.’ Dėl to, kadangi žmonės taip dažnai ir taip smarkiai susidurdavo su pagunda, tai tapo mūsų protėvių įpročiu tikėti, jog Dievas juos atvedė į tai, kad išmėgintų, nubaustų, ar sustiprintų. Bet dabar gi jūs, iš tikrųjų, žinote geriau. Jūs žinote, kad žmones perdaug dažnai į pagundą veda jų pačių savanaudiški akstinai ir jų gyvulinės prigimties impulsai. Kada šitokiu būdu jus gundo, tada aš jums patariu, jog, kada jūs sąžiningai ir nuoširdžiai pagundą suvokiate tiesiog tokią, kokia ji yra, tuomet dvasios, proto, ir kūno energijas, kurios siekia pasireikšti, išmintingai nukreipkite į aukščiausiuosius kanalus ir link idealistiškesnių tikslų. Šitaip savo pagundas jūs tikrai galite transformuoti į sutvirtinančio mirtingojo tarnavimo aukščiausiuosius tipus, tuo metu, kada jūs beveik visiškai išvengiate šitų alinančių ir silpninančių konfliktų tarp gyvulinės ir dvasinės prigimčių.

(1738.4) 156:5.5 “Bet leiskite man jus įspėti, kad nepadarytumėte kvailystės mėgindami vieną troškimą pakeisti kitu ir tariamai aukštesniu troškimu vien tiktai žmogiškosios valios jėga. Jeigu jūs tikrai norėtumėte nugalėti mažesnės ir žemesnės prigimties pagundas, tuomet jūs turite pasiekti tokį dvasinio išsivystymo lygį, kuriame jūs realiai ir iš tikrųjų būsite išsiugdę tikrąjį susidomėjimą tomis aukštesnėmis ir idealistiškesnėmis elgesio formomis ir meilę toms aukštesnėms ir idealistiškesnėms elgesio formoms, kurias jūsų protas trokšta pakeisti žemesniais ir mažiau idealistiniais elgesio įpročiais, kuriuos jūs suvokiate kaip pagundą. Šitokiu būdu dvasinės transformacijos dėka jūs būsite išlaisvinti, vietoje to, jog vis daugiau jaustumėte perdaug didelę naštą apgaulingai slopindami mirtingojo troškimus. Tai, kas yra sena ir žemesnio lygio, bus užmiršta dėl meilės tam, kas yra nauja ir aukštesnio lygio. Visada grožis laimi prieš bjaurastį širdyse visų tų, kuriuos yra apšvietusi tiesos meilė. Naujos ir nuoširdžios dvasinės meilės išsiveržianti energija turi galingą jėgą. Ir vėl aš jums sakau, nepasiduokite blogiui, bet vietoje šito nugalėkite blogį gėriu.”

(1739.1) 156:5.6 Iki išnaktų apaštalai ir evangelininkai toliau klausinėjo, ir iš tų daugelio atsakymų mes norėtume pateikti tokias mintis, perteiktas šiuolaikine frazeologija:

(1739.2) 156:5.7 Tvirtas siekis, išmintingas sprendimas, ir subrandinta išmintis yra pagrindiniai materialios sėkmės dalykai. Lyderiavimas priklauso nuo natūralių sugebėjimų, protingumo, valios galios, ir ryžto. Dvasinis likimas priklauso nuo įtikėjimo, meilės, ir atsidavimo tiesai—alkio ir troškulio teisumui—iš visos širdies troškimo surasti Dievą ir būti tokiam, kaip jis.

(1739.3) 156:5.8 Nepraraskite drąsos dėl to, jog pamatėte, kad jūs esate žmogiškas. Žmogiškoji prigimtis gali būti linkusi į blogį, bet ji nėra savaime nuodėminga. Nenusiminkite dėl to, kad iki galo negalite užmiršti kokio nors savo apgailėtino patyrimo. Tos klaidos, kurių jums nepavyksta užmiršti laike, bus užmirštos amžinybėje. Palengvinkite savosios sielos naštą sparčiai įgydami savojo likimo ilgalaikės perspektyvos požiūrį, išplėskite savosios karjeros visatą.

(1739.4) 156:5.9 Nedarykite tokios klaidos, kad sielos vertingumą imtumėte nustatinėti remdamiesi proto netobulumu arba kūno apetitu. Neteiskite sielos, taip pat ir jos likimo nevertinkite pagal vieną atskirą nepasisekusį žmogiškąjį epizodą. Jūsų dvasinį likimą sąlygoja vien tiktai jūsų dvasiniai troškimai ir tikslai.

(1739.5) 156:5.10 Religija yra Dievą pažįstančio žmogaus atsirandančios nemirtingos sielos išskirtinai dvasinis patyrimas, bet moralinė galia ir dvasinė energija yra galingos jėgos, kurias galima panaudoti susidūrus su sunkiomis visuomeninėmis situacijomis ir sprendžiant sudėtingas ekonomines problemas. Šitos moralinės ir dvasinės dovanos visus žmogiškojo gyvenimo lygius padaro turtingesnius ir prasmingesnius.

(1739.6) 156:5.11 Jums yra skirta gyventi ribotą ir skurdų gyvenimą, jeigu jūs išmoksite mylėti tiktai tuos, kurie myli jus. Žmogiškoji meilė iš tiesų gali būti abipusė, bet dieviškoji meilė sklinda į išorę, stengdamasi visada patenkinti jos ieškojimą. Kuo mažiau meilės yra bet kokio tvarinio prigimtyje, tuo didesnis yra šios meilės poreikis, ir tuo daugiau iš tikrųjų dieviškoji meilė stengiasi tokį poreikį patenkinti. Meilė niekada nebūna savanaudiška, ir jos negalima pasidovanoti sau. Dieviškoji meilė negali būti užsidariusi; ją reikia nesavanaudiškai dovanoti.

(1739.7) 156:5.12 Karalystės tikintieji turėtų turėti besąlyginį įtikėjimą, turi tikėti iš visos sielos, į neabejotiną teisumo triumfą. Karalystės kūrėjai turi neabejoti amžinojo išgelbėjimo evangelijos tiesa. Tikintieji vis didesniu laipsniu turi išmokti, kaip pasitraukti į šalį nuo gyvenimo skubos—kaip išvengti materialiosios egzistencijos nuolatinių vargų—tuo metu, kada jie atgaivina sielą, įkvepia protą, ir atnaujina dvasią garbinančio bendravimo dėka.

(1739.8) 156:5.13 Dievą pažįstantys individai nepraranda drąsos atsitikus nelaimei arba dėl nusivylimų jie nenusimena. Tikinčiųjų neveikia depresija, kurią sukelia grynai materialūs perversmai; dvasioje gyvenančiųjų ramybės materialaus pasaulio epizodai nedrumsčia. Kandidatai į amžinąjį gyvenimą praktikuoja teikiantį energiją ir kuriantįjį metodą tam, kad pasitiktų mirtingojo gyvenimo visus vingius ir rūpesčius. Su kiekviena nugyventa diena tikram tikinčiajam elgtis teisingai yra vis lengviau.

(1740.1) 156:5.14 Dvasinis gyvenimas milžinišku laipsniu padidina tikrąją savigarbą. Bet savigarba nėra žavėjimasis savimi. Savigarba visada yra suderinta su meile ir tarnavimu savo bičiuliams. Neįmanoma gerbti savęs didesniu laipsniu negu jūs mylite savo artimą; vienas yra sugebėjimo matas kitam.

(1740.2) 156:5.15 Laikui einant, kiekvienas tikras tikintysis ima vis sumaniau savo bičiuliams skiepyti meilę amžinajai tiesai. Ar atskleisdami gėrį žmonėms jūs šiandien esate išradingesni negu vakar? Ar jūs šiais metais teisumą siūlote geriau negu praėjusiais metais? Ar išalkusias sielas vesdami į dvasinę karalystę jūs tą darote vis sumaniau?

(1740.3) 156:5.16 Ar jūsų idealai yra pakankamai aukšti, kad jums užtikrintų amžinąjį išgelbėjimą, tuo metu, kada jūsų idėjos yra tokios praktinės, kad jų dėka jūs taptumėte naudingu piliečiu, veikiančiu drauge su savo bičiuliais mirtingaisiais? Dvasioje, jūsų pilietybė yra danguje; materialiame kūne, jūs vis dar tebesate žemės karalysčių piliečiai. Cezariui atiduokite materialiuosius dalykus, o Dievui atiduokite dvasinius.

(1740.4) 156:5.17 Besivystančios sielos dvasinio sugebėjimo matas yra jūsų įtikėjimas į tiesą ir jūsų meilė žmogui, bet jūsų žmogiškojo charakterio stiprybės matas yra jūsų sugebėjimas atsispirti priešiškumo jausmui ir jūsų sumanumas nepasiduoti liūdnoms mintims gilaus skausmo akivaizdoje. Pralaimėjimas yra tikrasis veidrodis, kuris sąžiningai parodo, koks jūs esate iš tiesų.

(1740.5) 156:5.18 Kada jūs tampate vyresni pagal metus ir labiau patyrę karalystės reikaluose, ar tada jūs tampate taktiškesni, turėdami reikalų su nedrausmingais mirtingaisiais, ir pakantesni, gyvendami su užsispyrusiais bučiuliais? Taktas yra visuomeninės svertų sistemos atramos taškas, o pakantumas yra didžios sielos skiriamasis ženklas. Jeigu jūs turite šitas retas ir nuostabias dovanas, tai su laiku jūs tapsite dėmesingesni ir sumanesni savo vertose pastangose vengti visų nereikalingų visuomeninių nesusipratimų. Tokios išmintingos sielos sugeba išvengti didelės dalies nemalonumų, kurie tikrai ištinka visus tuos, kurie kenčia dėl emocinio prisiderinimo stokos, tuos, kurie atsisako suaugti, ir tuos, kurie atsisako pasenti pagarbiai.

(1740.6) 156:5.19 Venkite nesąžiningumo ir nedorumo visose savo pastangose pamokslaudami tiesą ir skelbdami evangeliją. Nesiekite nepelnyto pripažinimo ir nenorėkite neužtarnautos simpatijos. Meilę plačiai priimkite tiek iš dieviškųjų, tiek ir iš žmogiškųjų šaltinių, nesvarbu, kokie būtų jūsų nuopelnai, ir atsakydami patys mylėkite dosniai. Bet visuose kituose reikaluose, kurie yra susiję su garbe ir liaupsinimu, siekite tiktai to, kas sąžiningai priklauso jums.

(1740.7) 156:5.20 Dievo-sąmonės mirtingasis yra tikras dėl išgelbėjimo; gyvenimo jis nebijo; jis yra nuoširdus ir nuoseklus. Jis žino, kaip drąsiai ištverti neišvengiamas kančias; jis neaimanuoja, kada susiduria su neišvengiamais sunkumais.

(1740.8) 156:5.21 Tikras tikintysis nepailsta daryti gėrį vien tik dėl to, kad susiduria su kliūtimis. Sunkumai sužadina to, kuris myli tiesą, užsidegimą, tuo tarpu kliūtys tiktai meta iššūkį bebaimio karalystės kūrėjo pastangoms.

(1740.9) 156:5.22 Ir daug kitų dalykų Jėzus mokė juos prieš tai, kada jie susiruošė iš Tyro išvykti.

(1740.10) 156:5.23 Tą dieną prieš Jėzui paliekant Tyrą, kad sugrįžtų į Galilėjos jūros regioną, jis sukvietė savo pagalbininkus draugėn ir dvylikai evangelininkų nurodė grįžti skirtingu maršrutu, o ne tuo, kuriuo turi vykti jis ir dvylika apaštalų. Ir po to, kada evangelininkai su Jėzumi čia išsiskyrė, tai jiems taip artimai su juo bendrauti daugiau nebeteko niekada.

6. Sugrįžimas iš Finikijos

(1741.1) 156:6.1 Apie pusiaudienį, sekmadienį, liepos 24-ąją, Jėzus ir šie dvylika paliko Juozapo namus, esančius į pietus nuo Tyro, ėjo pietų kryptimi palei pakrantę į Ptolemėją. Čia jie praleido vieną dieną, tardami paguodos žodžius ten gyvenančių tikinčiųjų grupei. Petras jiems pamokslavo liepos 25-osios vakare.

(1741.2) 156:6.2 Antradienį Ptolemėją jie paliko, ėjo Tiberijaus keliu rytų kryptimi į šalies vidų beveik iki Jotapatos. Trečiadienį jie sustojo Jotapatoje ir tikintiesiems toliau aiškino apie karalystės reikalus. Ketvirtadienį jie iš Jotapatos išėjo, pasuko į šiaurę Nazareto-Libano kalno karavanų keliu ir, per Ramahą, ėjo į Zebuluno kaimą. Jie surengė susitikimus Ramahe penktadienį ir pasiliko ten per Sabatą. Jie pasiekė Zebuluną sekmadienį, 31-ąją, tą patį vakarą surengė susitikimą ir kitą rytą išvyko.

(1741.3) 156:6.3 Palikę Zebuluną, jie nukeliavo iki sankryžos su Magdalos-Sidono keliu netoli Giskalos, ir nuo ten jie nuėjo į Genesaretą, esantį vakariniame Galilėjos ežero krante, į pietus nuo Kapernaumo, kur jie buvo susitarę susitikti su Dovydu Zabediejumi, ir kur jie ketino pasitarti dėl to, kokį reikėtų žengti kitą žingsnį karalystės evangelijos skelbimo darbe.

(1741.4) 156:6.4 Trumpo pasitarimo su Dovydu metu jie sužinojo, kad daug lyderių susirinko draugėn priešingame ežero krante netoli Chereso, ir dėl to, tą patį vakarą jie valtimi persikėlė į kitą pusę. Vieną dieną jie ramiai ilsėjosi kalnuose, kitą dieną nuėjo į tą parką, buvusį netoli, kur kartą Mokytojas pamaitino penkis tūkstančius. Čia jie tris dienas ilsėjosi ir rengė kasdienius pasitarimus, kuriuose dalyvavo maždaug penkiasdešimt vyrų ir moterų, vienu metu buvusios gausios tikinčiųjų grupės, gyvenusios Kapernaume ir jo apylinkėse, likučiai.

(1741.5) 156:6.5 Tuo metu, kada Jėzaus nebuvo Kapernaume ir Galilėjoje, per tą laikotarpį, kai jis viešėjo Finikijoje, jo priešai manė, jog visas judėjimas yra sugriautas, ir priėjo išvados, kad Jėzaus skubus pasitraukimas rodė, kad jis išsigando taip smarkiai, jog buvo nepanašu, kad jis kada nors vėl sugrįžtų tam, kad jiems pridarytų rūpesčių. Visas aktyvus pasipriešinimas jo mokymams beveik nurimo. Tikintieji vėl ėmė rengti viešus susirinkimus, ir vyko palaipsnis, bet veksmingas sutelkimas tų išmėgintų ir tikrų išlikusiųjų po didžiojo atsijojimo, kurį ką tik buvo patyrę evangelijos tikintieji.

(1741.6) 156:6.6 Pilypas, Erodo brolis, iš dalies buvo tapęs tikinčiuoju į Jėzų ir nusiuntė žinią, kad jo valdose Mokytojas gali laisvai gyventi ir dirbti.

(1741.7) 156:6.7 Nurodymas Jėzaus mokymams ir visiems jo pasekėjams uždaryti visos žydijos sinagogas priešiškai atsigręžė prieš raštininkus ir fariziejus. Kada tik Jėzaus nebeliko kaip nesutarimų objekto, tada reakcija įvyko visoje žydų tautoje; buvo visuotinis priešiškumas fariziejams ir Sanhedrino vadovams Jeruzalėje. Didelė dalis sinagogų valdytojų ėmė slapta savo sinagogas atverti Abneriui ir jo draugams, tvirtindami, kad šitie mokytojai yra Jono pasekėjai, o ne Jėzaus mokiniai.

(1741.8) 156:6.8 Net ir Erodas Antipas pasikeitė ir, sužinojęs, kad Jėzus gyvena kitoje ežero pusėje jo brolio Pilypo teritorijoje, nusiuntė jam žinią, sakančią, jog nors jis ir pasirašė leidimą jį suimti Galilėjoje, bet jis nesuteikė teisės tam, kad jį suimtų Perėjoje, šitaip duodamas suprasti, kad Jėzui nebus trukdoma, jeigu jis liks už Galilėjos ribų; ir šitą patį nurodymą jis perdavė žydams Jeruzalėje.

(1742.1) 156:6.9 Ir šitokia padėtis buvo prieš rugpjūčio pirmąją, 29 m. po Kr. gim., kada Mokytojas sugrįžo iš Finikijos misijos ir pradėjo savo išsklaidytų, išmėgintų, ir smarkiai sumažėjusių jėgų reorganizavimą savosios misijos žemėje šitiems paskutiniesiems ir kupiniems įvykių metams.

(1742.2) 156:6.10 Dabar, kada Mokytojas ir jo pagalbininkai rengiasi pradėti naujosios religijos, gyvojo Dievo dvasios, kuri gyvena žmonių prote, religijos skelbimą, yra aišku dėl ko vyks mūšis.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614 USA |
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved