41 Dokumentas - Vietinės visatos fiziniai aspektai

   
   Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

41 Dokumentas

Vietinės visatos fiziniai aspektai

41:0.1 (455.1) BŪDINGAS erdvės reiškinys, kuris išskiria kiekvieną vietinę visatą iš visų kitų, yra Kuriančiosios Dvasios buvimas. Visą Nebadoną iš tikrųjų persmelkia Salvingtono Dieviškojo Tarno buvimas, ir toks buvimas lygiai taip tikrai pasibaigia ties mūsų vietinės visatos išorinėmis sienomis. Tai, ką persmelkia mūsų vietinės visatos Motina Dvasia yra Nebadonas; tai, kas nusitęsia už jos buvimo erdvėje, yra už Nebadono, tai yra Orvontono supervisatos erdvės regionai už Nebadano—kitos vietinės visatos.

41:0.2 (455.2) Nors didžiosios visatos administracinis organizavimas atskleidžia aiškiai nubrėžtą padalijimą tarp centrinės visatos, super-, ir vietinių visatų vyriausybių, ir nors šitie padalinimai astronomiškai turi paraleles Havonos ir septynių supervisatų atskyrimui erdvėje, bet tokių aiškių fizinės demarkacijos linijų, atskiriančių vietinius kūrinius, nėra. Net Orvontono didžiuosius ir mažuosius sektorius aiškiai (mes) galime atskirti, bet ne taip lengva nustatyti fizines vietinių visatų sienas. Tai yra dėl to, jog šitie vietiniai kūriniai administraciniu požiūriu yra organizuoti pagal tam tikrus kūrybinius principus, valdančius supervisatos visos energetinės įkrovos segmentavimą, tuo tarpu jų fizinės sudedamosios dalys, erdvės sferos—saulės, tamsiosios salos, planetos ir t.t.—susidaro visų pirma iš ūkų, o šitie astronomiškai atsiranda pagal tam tikrus ikikūrybinius (transcendentinius) Pagrindinės Visatos Architektų planus.

41:0.3 (455.3) Vienas ar daugiau—net ir daug—tokių ūkų gali būti įtraukta į atskiros vietinės visatos sferą, net ir kaip Nebadonas buvo fiziškai surinktas iš Andronoverio ir kitų ūkų planetinių ir žvaigždinių palikuonių. Nebadono sferos turi skirtingus ūkinius protėvius, bet jos visos turėjo tam tikrą minimalų judėjimo erdvėje bendrumą, kuris energijos reguliuotojų protingų pastangų dėka buvo taip suderintas tam, kad sukurtų mūsų erdvės kūnų šiandieninę sankaupą, kuri supervisatos orbitomis skrieja drauge kaip vienas su kitu artimai susijęs vienetas.

41:0.4 (455.4) Tokia yra Nebadono vietinio žvaigždžių debesies sandara šiandien vis daugiau nusistovėjusia orbita skriejančio aplink Orvontono to mažojo sektoriaus, kuriam priklauso mūsų vietinis kūrinys, Šaulio centrą.

1. Nebadono Energetiniai Centrai

41:1.1 (455.5) Spiralinius ir kitokius ūkus, erdvės sferų motininius ratus, inicijuoja Rojaus jėgos organizatoriai; ir vykstant ūkų evoliucijai, kada atsiranda reagavimas į trauką, jų veikimą supervisatoje pakeičia energijos centrai ir fiziniai kontrolieriai, kurie po šito prisiima visą atsakomybę už vėliau atsirandančių žvaigždinių ir planetinių palikuonių generacijų fizinę evoliuciją. Šita Nebadono ikivisatinė fizinė priežiūra, atvykus mūsų Sūnui Kūrėjui, buvo nedelsiant suderinta su jo visatos organizavimo planu. Tarp šito Dievo Rojaus Sūnaus sferos ribų, Aukščiausieji Energijos Centrai ir Pagrindiniai Fiziniai Kontrolieriai bendradarbiavo su vėliau pasirodančiais Morontinės Energijos Prižiūrėtojais ir kitais tvariniais, kad būtų sukurtas tas milžiniškas kompleksas ryšio linijų, energetinių grandinių, ir energijos linijų, kurios tvirtai susieja daugelį Nebadono erdvės kūnų į vieną integruotą administracinį vienetą.

41:1.2 (456.1) Vienas šimtas ketvirtosios kategorijos Aukščiausiųjų Energijos Centrų yra nuolat priskirtas prie mūsų vietinės visatos. Šitos būtybės priima įeinančias į vidų energijos linijas iš Uversos trečiosios kategorijos centrų ir nužemintas ir modifikuotas grandines perduoda į mūsų žvaigždynų ir sistemų energetinius centrus. Šitie energijos centrai, bendradarbiaudami, veikia tam, kad sukurtų gyvąją kontrolės ir išlyginimo sistemą, kuri dirba tam, jog palaikytų priešingu atveju svyruojančių ir kintamų energijų pusiausvyrą ir paskirstymą. Tačiau, energijos centrai nėra susiję su laikinais ir vietinės energijos perversmais, tokiais, kaip saulės dėmės ir sistemų elektriniai sutrikimai; šviesa ir elektra nėra erdvės pagrindinės energijos; jos yra antriniai ir šalutiniai pasireiškimai.

41:1.3 (456.2) Šis vienas šimtas vietinės visatos centrų yra dislokuota Salvingtone, kur jie funkcionuoja tiksliai tos sferos energetiniame centre. Architektūrinės sferos, tokios, kaip Salvingtonas, Edentija, ir Jerusemas yra apšviestos, šildomos, ir energizuojamos tokiais metodais, kurie juos įgalina būti visiškai nepriklausomus nuo erdvės saulių. Šitas sferas sukonstravo—padarė pagal užsakymą—energetiniai centrai ir fiziniai kontrolieriai ir jos buvo suprojektuotos tam, kad turėtų galingą įtaką energijos paskirstymui. Savo veiklą sutelkdami tokiuose energijos kontrolės sukoncentravimo taškuose, energetiniai centrai, savo gyvu buvimu, reguliuoja ir kanalais perduoda erdvės fizines energijas. Ir šitos energijų grandinės yra pagrindinės visiems fiziniams-materialiems ir morontiniams-dvasiniams reiškiniams.

41:1.4 (456.3) Po dešimt penktosios kategorijos Aukščiausiųjų Energijos Centrų yra paskirta į kiekvieną iš Nebadono pirminių poskyrių, tą vieną šimtą žvaigždynų. Norlatiadeke, jūsų žvaigždyne, jie nėra dislokuoti būstinės sferoje, bet yra išdėstyti milžiniškos žvaigždžių sistemos, kuri sudaro žvaigždyno fizinį branduolį, centre. Edentijoje yra dešimt asocijuotų mechaninių kontrolierių ir dešimt frandalankų, kurie turi tobulą ir nuolatinį ryšį su gretimai esančiais energijos centrais.

41:1.5 (456.4) Po vieną šeštosios kategorijos Aukščiausiąjį Energijos Centrą yra dislokuota kiekvienos vietinės sistemos tiksliai pačiame traukos centre. Satanijos sistemoje paskirtasis energijos centras užima erdvės tamsiąją salą, esančią astronominiame sistemos centre. Didelė dalis šitų tamsiųjų salų yra didžiuliai generatoriai, kurie mobilizuoja ir reguliuoja tam tikras erdvės energijas; ir šitas natūralias aplinkybes efektyviai panaudoja Satanijos Energijos Centras, kurio gyvoji masė veikia kaip ryšys su aukštesniais centrais, nukreipdama labiau materializuotos energijos sroves Pagrindiniams Fiziniams Kontrolieriams erdvės evoliucinėse planetose.

2. Satanijos Fiziniai Kontrolieriai

41:2.1 (456.5) Nors Pagrindiniai Fiziniai Kontrolieriai tarnauja su energijos centrais per visą didžiąją visatą, bet jų funkcijos vietinėje sistemoje, tokioje, kaip Satanija, yra lengviau suvokiamos. Satanija yra viena iš vieno šimto vietinių sistemų, kurios sudaro Norlatiadeko žvaigždyno administracinę organizaciją, betarpiškoje kaimynystėje turinti Sandmatijos, Asuntijos, Porogijos, Sortorijos, Rantulijos, ir Glantonijos sistemas. Norlatiadeko sistemos skiriasi daugeliu atžvilgių, bet jos visos yra evoliucinės ir besivystančios, labai panašiai kaip Satanija.

41:2.2 (457.1) Pati Satanija yra sudaryta iš daugiau kaip septynių tūkstančių astronominių grupių, arba fizinių sistemų, nedaugelis iš jų turi panašią į jūsų saulės sistemos kilmę. Satanijos astronominis centras yra milžiniška erdvės tamsioji sala, kuri, su savo lydinčiomis sferomis, yra netoli sistemos vyriausybės būstinės.

41:2.3 (457.2) Išskyrus paskirtų energetinių centrų buvimą, visos Satanijos fizinės energijos sistemos priežiūra yra sutelkta Jeruseme. Pagrindinis Fizinis Kontrolierius, dislokuotas šitoje būstinės sferoje, dirba koordinuotai su sistemos energijos centru, tarnaudamas kaip energijos inspektorių, dislokuotų Jeruseme ir veikiančių po visą vietinę sistemą, ryšio vadovas.

41:2.4 (457.3) Energijos perdavimą grandinėmis ir kanalais prižiūri penki šimtai tūkstančių gyvų ir protingų energijos manipuliatorių, paskleistų per visą Sataniją. Tokių fizinių kontrolierių veiksmų dėka prižiūrintys energijos centrai iki galo ir tobulai kontroliuoja didžiąją dalį pagrindinių erdvės energijų, įskaitant labai karštų dangiškųjų kūnų atsiradimą ir energija pakrautas tamsiąsias sferas. Šita gyvųjų esybių grupė gali mobilizuoti, transformuoti, transmutuoti, manipuliuoti, ir perduoti beveik visas organizuotos erdvės fizines energijas.

41:2.5 (457.4) Gyvybė turi įgimtą sugebėjimą mobilizuoti ir transmutuoti visuotinę energiją. Jūs esate susipažinę su augalinės gyvybės veikimu transformuojant materialią šviesos energiją į augalų karalystės įvairius pasireiškimus. Jūs taip pat kai ką žinote apie tą metodą, kurio dėka šita vegetatyvinė energija gali būti paversta į gyvulinės veiklos reiškinius, bet apie energijos reguliuotojų ir fizinių kontrolierių, kurie yra apdovanoti sugebėjimu mobilizuoti, transformuoti, nukreipti, ir koncentruoti daugialypes erdvės energijas, metodus jūs iš esmės nežinote nieko.

41:2.6 (457.5) Šitos energetinių sferų būtybės nėra tiesiogiai susijusios su energija taip, kaip su gyvų tvarinių sudedamuoju faktoriumi, nėra tiesiogiai susijusios net ir su fiziologinės chemijos sfera. Kartais jos būna susijusios su fizinėmis formomis iki gyvybės, su išvystymu tų energetinių sistemų, kurios elementarių materialiųjų organizmų gyvosioms energijoms gali tarnauti fiziniais apvalkalais. Tam tikra prasme fiziniai kontrolieriai su materialiosios energijos ikigyvybiniais pasireiškimais yra susiję taip, kaip pagalbinės proto dvasios yra susijusios su materialaus proto ikidvasinėmis funkcijomis.

41:2.7 (457.6) Šitie energijos kontrolės ir energijos reguliavimo išmintingi tvariniai savo metodą turi suderinti kiekvienoje sferoje sutinkamai su tos planetos fizine sandara ir architektūra. Jie neklystamai panaudoja fizikų ir kitų techninių patarėjų savo atitinkamo personalo apskaičiavimus ir dedukcines išvadas, kiek tai yra susiję su labai karštų saulių ir superpakrautų žvaigždžių kitokių tipų vietine įtaka. Privalu atsižvelgti net į erdvės milžiniškus šaltus ir tamsiuosius gigantus ir į žvaigždžių dulkių debesų sankaupas; į visus šituos materialius dalykus atsižvelgiama, sprendžiant energijos manipuliavimo praktines problemas.

41:2.8 (457.7) Evoliucinių apgyvendintų pasaulių įtampos-energijos priežiūra priklauso Pagrindiniams Fiziniams Kontrolieriams, bet šitos būtybės nėra atsakingos dėl visų energijos sutrikimų Urantijoje. Tokie sutrikimai yra dėl daugelio priežasčių, kai kurios iš jų yra už fizinių saugotojų sferos ribų ir nėra jų kontroliuojamos. Urantiją kerta milžiniškos energetinės linijos, mažytė planeta yra milžiniškų masių grandinėje, ir kartais šitie vietiniai kontrolieriai naudoja gausybę kitų savosios kategorijos kontrolierių tam, kad šitas energetines linijas išlygintų. Jie tą daro visiškai gerai, kas susiję su Satanijos fizinėmis grandinėmis, bet turi problemų izoliuodami galingas Norlatiadeko sroves.

3. Mūsų žvaigždėti partneriai

41:3.1 (458.1) Yra daugiau negu du tūkstančiai spindinčių saulių, skleidžiančių šviesą ir energiją Satanijoje, o jūsų pačių Saulė yra vidutinis degantis dangaus kūnas. Iš trisdešimties saulių, esančių arčiausia jūsų Saulės, tik trys yra ryškesnės. Visatos Energijos Reguliuotojai inicijuoja specializuotas energijos sroves, kurios veikia tarp atskirų žvaigždžių ir atitinkamų jų sistemų. Šitie saulių žaizdrai, kartu su edvės tamsiaisiais gigantais, energijos centrams ir fiziniams kontrolieriams tarnauja kaip pastotės kelyje materialių kūrinių energijos grandinių efektyviam sukoncentravimui ir reguliavimui.

41:3.2 (458.2) Nebadono saulės nėra nepanašios į kitų visatų saules. Visų saulių, juodųjų salų, planetų, ir palydovų, net meteoritų, materijos sudėtis yra gana tapati. Šitos saulės vidutiniškai yra maždaug vieno milijono mylių skersmens, jūsų pačių Saulės kūno skersmuo yra šiek tiek mažesnis. Didžiausia visatos žvaigždė, Antareso žvaigždžių debesys, už jūsų Saulę yra keturis šimtus penkiasdešimt kartų didesnis savo skersmeniu ir šešiasdešimt milijonų kartų didesnis savo tūriu. Bet erdvės yra užtektinai tam, kad būtų sutalpintos visos šitos milžiniškos saulės. Jos turi tiek laisvos vietos erdvėje, kad neužkliudytų viena kitos, kiek jos turėtų vienas tuzinas apelsinų, skriejančių aplink išoriniu Urantijos paviršiumi, ir jeigu planeta būtų tuščiaviduris gaublys.

41:3.3 (458.3) Kada saulės, kurios yra per didelės, yra išmetamos iš ūko motininio rato, tada jos greitai suskyla arba suformuoja dvigubas žvaigždes. Visos saulės iš pradžių būna grynai dujinės, nors vėliau jos laikinai gali egzistuoti pusiau skystu pavidalu. Kada jūsų Saulė pasiekė superdujų spaudimo šitą panašų į skystą būvį, tada ji nebuvo pakankamo dydžio, kad per pusiaujį suskiltų, toks yra dvigubų žvaigždžių vienas iš susidarymo būdų.

41:3.4 (458.4) Kada dydžiu būna mažesnės už jūsų Saulės dešimtadalį, tada šitos karštos sferos greitai traukiasi, kondensuojasi, ir vėsta. Kada jos trisdešimt kartų viršija jūsų Saulės dydį—tiksliau, kada trisdešimt kartų yra viršijamas visos realios materialios masės turinys—tada saulės greitai suskyla į du atskirus kūnus, kiekvienas iš jų tampa naujų sistemų centru arba priešingu atveju, lieka vienas kito traukos įtakoje ir skrieja aplink bendrą centrą kaip vienos rūšies dviguba žvaigždė.

41:3.5 (458.5) Paskutinysis iš didžiausių kosminių išsiveržimų Orvontone buvo nepaprastas dvigubos žvaigždės sprogimas, kurio šviesa Urantiją pasiekė 1572 m. po Kr. gim. Šitas blyksnis buvo toks intensyvus, jog sprogimas buvo aiškiai matomas ryškioje dienos šviesoje.

41:3.6 (458.6) Nevisos žvaigždės yra kietos, bet daugelis iš senesniųjų žvaigždžių yra kietos. Kai kurios iš rausvų, šiek tiek rusenančių žvaigždžių, savo milžiniškos masės centre yra pasiekusios tokį tankį, kurį galima būtų išreikšti pasakant, jog tokios žvaigždės vienas kubinis colis, jeigu jis būtų Urantijoje, svertų šešis tūkstančius svarų. Milžiniškas spaudimas, lydimas karščio ir cirkuliuojančios energijos praradimo, vis labiau ir labiau artino bazinių materialių dalelių orbitas vieną prie kitos tol, kol jos dabar visiškai priartėjo prie elektroninio kondensavimo būvio. Šitas vėsimo ir susitraukimo procesas gali tęstis iki ultimatoninio kondensavimosi ribinio ir kritinio sprogimo taško.

41:3.7 (459.1) Dauguma gigantiškų saulių yra santykinai jaunos; dauguma liliputų žvaigždžių yra senos, bet nevisos. Koliziniai liliputai gali būti labai jauni ir gali žėrėti intensyvia balta šviesa, niekada nepažinę pirminės raudonos stadijos, būdingos jaunam švytėjimui. Tiek labai jaunos, tiek labai senos saulės paprastai švyti rausvu spindesiu. Geltonas atspalvis rodo vidutinę jaunystę ar priartėjimą prie seno amžiaus, bet spindinti balta šviesa liudija tvirtą ir ilgalaikį suaugusiojo gyvenimą.

41:3.8 (459.2) Nors bręstančios žvaigždės per pulsuojančią fazę nepereina, bent jau taip, kad galima būtų matyti, tai žiūrėdami į erdvę, jūs galite matyti daugelį iš tokių jaunesniųjų žvaigždžių, kurių gigantiškam kvėpavimui susitraukiant ir išsiplečiant reikia nuo dviejų iki septynių dienų tam, kad būtų užbaigtas visas ciklas. Jūsų pačių Saulė vis dar tebeturi silpstantį palikimą iš savosios jaunystės dienų galingų išsiplėtimų, bet šitas periodas pailgėjo nuo ankstesnių trijų su puse dienos pulsavimo iki šiandieninių vienuolikos su puse metų saulės dėmių ciklų.

41:3.9 (459.3) Žvaigždžių ryškumo kitimas turi įvairią kilmę. Kai kurių dvigubų žvaigždžių išsiplėtimai, sukelti smarkiai besikeičiančių atstumų, kada šie du kūnai aplink skrieja savo orbitomis, taip pat sukelia periodiškus šviesos pulsavimus. Šitie gravitacijos pasikeitimai sukuria reguliarius ir pasikartojančius blyksnius, tiesiog taip, kaip energijos-materijos didėjanti sankaupa sugaudama paviršiuje meteorus sukeltų santykinai staigų šviesos blyksnį, kuris greitai sumažėtų iki tai saulei normalaus ryškumo. Kartais saulė sugauna meteorų srovę tokioje linijoje, kuri turi sumažintą pasipriešinimą gravitacijai, o kartais žvaigždžių blyksnius sukelia susidūrimai, bet didžioji dauguma tokių reiškinių būna dėl vidinio pulsavimo.

41:3.10 (459.4) Vienoje besikeičiančių žvaigždžių grupėje šviesos svyravimo periodas tiesiogiai priklauso nuo jų ryškumo, ir šito fakto žinojimas astronomams suteikia galimybę tokias saules panaudoti kaip visatos švyturius ar tikslius matavimo taškus, toliau tiriant toli nutolusių žvaigždžių grupes. Šituo metodu įmanoma kuo tiksliausiai išmatuoti žvaigždėtus atstumus daugiau negu iki vieno milijono šviesmečių. Geresni erdvės matavimo būdai ir pagerinta teleskopinė technika leis kada nors daugiau atskleisti tuos dešimt Orvontono supervisatos didžiųjų skyrių; iš šitų milžiniškų sektorių bent jau aštuonis jūs atpažinsite kaip didžiules ir visiškai simetriškas žvaigždžių grupes.

4. Saulės tankis

41:4.1 (459.5) Jūsų Saulės masė yra šiek tiek didesnė negu yra apskaičiavę jūsų fizikai, kurie nustatė, kad jos masė yra apie du oktilijonai (2 x 1027) tonų. Dabar ji yra pusiaukelėje tarp tankiausių ir labiausiai išretėjusių saulių, turinti vieno su puse karto didesnį negu vandens tankį. Bet jūsų Saulė nėra nei skysta, nei kieta—ji yra dujinė—ir tai yra tiesa, nepaisant to, jog sunku paaiškinti, kaip dujinė materija gali pasiekti tokį ir net daug didesnį tankį.

41:4.2 (459.6) Dujinis, skystas, ir kietas būviai yra atominio-molėkulinio ryšio dalykai, bet tankis yra erdvės ir masės santykis. Tankis kinta tiesiog proporcingai masės kiekiui erdvėje ir atvirkščiai proporcingai erdvės kiekiui masėje, erdvės kiekiui tarp materijos centrinių branduolių ir tų dalelyčių, kurios skrieja aplink šituos centrus lygiai taip, kaip ir erdvės kiekiui tokių materialių dalelyčių viduje.

41:4.3 (459.7) Vėstančios žvaigždės fiziškai gali būti dujinės ir tuo pačiu metu milžiniško tankio. Jūs nesate susipažinę su saulės superdujomis, bet šitos ir kitos neįprastos materijos formos paaiškina, kaip net ir nekietos saulės gali pasiekti tokį tankį, kuris prilygsta geležiai—maždaug tokiam pačiam, kaip Urantijos—ir vis tiek likti labai karšto dujinio būvio ir toliau veikti kaip saulės. Šitose tankiose superdujose atomai yra ypatingai maži; juose yra mažai elektronų. Tokios saulės taip pat yra praradusios didelę dalį savo laisvų ultimatoninių energijos atsargų.

41:4.4 (460.1) Viena iš netoli jūsų esančių saulių, kuri egzistavimą pradėjo beveik su tokia pačia mase, kaip ir jūsų Saulės, dabar susitraukė beveik iki Urantijos dydžio, tapusi keturiasdešimt tūkstančių kartų tankesne už jūsų Saulę. Šito karšto-šalto dujinio-kieto kūno svoris yra maždaug viena tona kubiniame colyje. Ir vis tiek šita saulė šviečia blyškiu rausvu spindesiu, mirštančio šviesos monarcho nusenusiu rusenimu.

41:4.5 (460.2) Tačiau dauguma saulių nėra tokios tankios. Viena iš jūsų artimesnių kaimynių turi tiksliai tokį patį tankį, koks yra jūsų atmosferos tankis jūros lygyje. Jeigu jūs atsidurtumėte šitos saulės viduje, tai nesugebėtumėte pamatyti nieko. Ir jeigu netrukdytų temperatūra, tai jūs galėtumėte įsiskverbti į daugumą saulių, kurios mirga naktiniame danguje, ir nepamatytumėte materijos daugiau negu jos jaučiate savo žemiškų gyvenamųjų kambarių ore.

41:4.6 (460.3) Masyvi Veluntijos saulė, viena didžiausių Orvontone, turi tankį, prilygstantį Urantijos atmosferos tankio tiktai vienai tūkstantajai daliai. Jeigu jos sudėtis būtų panaši į jūsų atmosferos ir nebūtų superkaršta, tai ji būtų toks vakuumas, jog žmogiškosios būtybės greitai užtrokštų, jeigu jos būtų viduje ar virš jos.

41:4.7 (460.4) Kito iš Orvontono gigantų temperatūra paviršiuje yra šiek tiek žemesnė negu trys tūkstančiai laipsnių. Jo skersmuo yra daugiau negu trys šimtai milijonų mylių—užtektinai vietos, kad sutalpintų jūsų Saulę ir dabartinę žemės orbitą. Ir vis tik, nepaisant šito milžiniško savo dydžio, už jūsų saulę didesnio daugiau negu keturiasdešimt milijonų kartų, jo masė yra didesnė tik apie trisdešimt kartų. Šitos milžiniškos saulės turi išsikišimus, kurie beveik siekia vienas kitą.

5. Saulės radiacija

41:5.1 (460.5) Tai, kad erdvės saulės nėra labai tankios, patvirtina išleidžiamų šviesos energijų pastovios srovės. Per didelis tankumas sulaikytų šviesą nepralaidumu tol, kol šviesos energijos spaudimas pasiektų sprogimo tašką. Saulės viduje yra milžiniškas šviesos ar dujų spaudimas, kuris gali sukelti tokį energijos srovės išspjovimą, kuris prasiskverbtų į erdvę per milijonų milijonus mylių tam, kad energizuotų, apšviestų, ir sušildytų tolimas planetas. Penkiolikos pėdų storio paviršiaus, turinčio Urantijos tankį, užtektų efektyviai sustabdyti visų rentgeno spindulių ir šviesos energijų išsiveržimą iš saulės tol, kol vidinis besikaupiančių energijų augantis spaudimas, atsirandantis iš atomo skilimo, nugalėtų gravitaciją dėl milžiniško sprogimo į išorę.

41:5.2 (460.6) Šviesa, varančiųjų į priekį dujų akivaizdoje, yra labai sprogi, kada esant aukštai temperatūrai ją sulaiko nepraleidžiančios sienos. Šviesa yra reali. Taip, kaip energiją ir galingumą jūs vertinate savo pasaulyje, tai saulės šviesa būtų ekonomiška net ir mokant milijoną dolerių už svarą.

41:5.3 (460.7) Jūsų saulės vidus yra didžiulis rentgeno spindulių generatorius. Saules iš vidaus palaiko nenutrūkstantis šitų galingų išsiveržimų bombardavimas.

41:5.4 (460.8) Daugiau negu pusės milijono metų reikia rentgeno spindulio sužadintam elektronui tam, kad jis prasiskverbtų iš vidutinio dydžio saulės paties centro iki jos paviršiaus, nuo kur jis pradeda kelionę į erdvę, galbūt tam, kad sušildytų apgyvendintą planetą, kad būtų sugautas meteoro, kad dalyvautų atomo susidaryme, kad būtų pritrauktas labai smarkiai įkrautos erdvės juodosios salos, arba kad užbaigtų savo erdvės skrydį, paskutinį kartą panirdamas į saulės, kuri yra panaši į tą saulę, iš kurios jis ir atsirado, paviršių.

41:5.5 (461.1) Saulės vidaus rentgeno spinduliai suteikia labai karštiems ir sužadintiems elektronams tokią įkrovą, kurios energijos pakanka tam, kad elektronai būtų nešami per erdvę, pro sutinkamos materijos sulaikančius poveikius ir, nepaisant į šalį kreipiančių gravitacinių traukimų, į tolimų sistemų tolimiausias sferas. Šios galingos skriejimo greičio energijos, reikalingos tam, kad būtų nugalėta saulės trauka, pakanka tam, kad būtų užtikrintas saulės spindulio keliavimas tolyn nepakitusiu greičiu tol, kol jis susidurs su didžiulėmis materijos masėmis; tuomet jis yra greitai transformuojamas į karštį išlaisvinant kitas energijas.

41:5.6 (461.2) Energija, nesvarbu ar tai būtų šviesa, ar kitos formos, savo skrydyje per erdvę juda tiesiai į priekį. Materialiosios egzistencijos realios dalelytės keliauja erdve kaip šūvių papliūpa. Jos skrieja tiesia ir nepertraukiama linija ar procesija, išskyrus tada, kada jas paveikia galingesnės jėgos, ir išskyrus tada, kada jos visada paklūsta linijinės gravitacijos traukai, kuri yra neatskiriama nuo materialios masės, ir Rojaus Salos žiedinės gravitacijos buvimui.

41:5.7 (461.3) Gali atrodyti, jog saulės energija yra varoma bangomis, bet taip yra dėl tuo pačiu metu egzistuojančių ir skirtingų poveikių. Organizuotos energijos konkreti forma sklinda ne bangomis, bet tiesiomis linijomis. Jėgos-energijos antrosios ar trečiosios formos buvimas gali sukelti tokį vaizdinį, jog stebima srovė keliauja banguojančia formuote, lygiai taip, kaip pliaupiant liūčiai su stipriu vėju kartais atrodo, jog vanduo krenta plačiomis juostomis ar leidžiasi bangomis. Lietaus lašai krenta nepertraukiamos procesijos tiesia linija, bet vėjo poveikis yra toks, jog suteikia vandens plačių juostų ar lietaus lašų bangų matomą vaizdą.

41:5.8 (461.4) Tam tikrų antrinių ir kitų neatskleistų energijų veikimas, esantis jūsų vietinės visatos erdvės regionuose, yra toks, jog atrodo, kad saulės šviesos išsiveržimai sukuria tam tikrus banguojančius reiškinius, ir taip pat atrodo, kad jie yra suskaidomi į konkretaus ilgio ir svorio be galo smulkias porcijas. Ir, praktiškai mąstant, taip būtent ir vyksta. Vargu ar jūs galėtumėte pasiekti geresnį šviesos elgesio supratimą iki to meto, kada įgausite aiškesnę sampratą apie įvairių erdvės jėgų ir saulės energijų, veikiančių Nebadono erdvės regionuose, tarpusavio veikimą ir tarpusavio ryšius. Jūsų dabartinis susipainiojimas taip pat yra ir dėl to, kad ne iki galo suvokiate šitą problemą, nes ji apima pagrindinės visatos asmenės ir neasmenės kontrolės tarpusavyje susietas veiklas—Bendrai Veikiančiojo ir Beribio Absoliuto buvimą, veikimą, ir koordinavimą.

6. Kalcis — keliauninkas erdvėje

41:6.1 (461.5) Iššifruojant spektro reiškinius, reikėtų prisiminti, jog erdvė nėra tuščia; jog šviesą, keliaujančią erdve, kartais modifikuoja įvairios energijos ir materijos formos, kurios cirkuliuoja visoje organizuotoje erdvėje. Kai kurios iš linijų, rodančių nežinomą materiją, kurios atsiranda jūsų saulės spektre, yra dėl to, jog yra modifikuoti tie gerai žinomi elementai, kurie suskaldyti skrajoja po visą erdvę kaip saulės elementų mūšių aršių susidūrimų atominės aukos. Šitie klajojantys vieniši apleistieji, ypač natris ir kalcis, persmelkia erdvę.

41:6.2 (461.6) Kalcis, iš tikrųjų, yra pagrindinis erdvę persmelkiantis materialus elementas visame Orvontone. Mūsų visą supervisatą nusėja mažiausios akmens dulkelės. Akmuo tiesiogine prasme yra pagrindinė statybinė medžiaga planetoms ir erdvės sferoms. Kosminis debesys, didžioji erdvės paklodė, susideda didžiausia dalimi iš modifikuotų kalcio atomų. Akmens atomas yra vienas iš labiausiai paplitusių ir atspariausių elementų. Jis ne tik atlaiko saulės jonizaciją—skilimą—bet išlieka nepakitęs net ir po griaunančių rentgeno spindulių bombardavimo ir po saulės aukštos temperatūros poveikio. Kalcis turi tokią individualybę ir tokį ilgaamžiškumą, kurie pranoksta visas labiau paplitusias materijos formas.

41:6.3 (462.1) Kaip jūsų fizikai yra įtarę, šituos saulės pažeistus kalcio likučius tiesiogine prasme įvairiais atstumais neša šviesos spinduliai, ir šitokiu būdu jų platus paskleidimas po visą erdvę yra labai smarkiai palengvinamas. Natrio atomas, po tam tikrų modifikacijų, taip pat pajėgus judėti pasinaudodamas šviesos ir energijos pagalba. Kalcio ypatingas vikrumas dar labiau kelia susižavėjimą, kadangi šitas elementas turi beveik dvigubai didesnę masę už natrio. Kalcis prasiskverbia per vietinę erdvę dėl to, kad jis ištrūksta iš saulės fotosferos pakeistos formos, tiesiogine prasme jodamas ant išsiveržiančių į išorę saulės spindulių. Iš visų saulės elementų kalcis, nepaisant jo santykinio masyvumo—talpinančio dvidešimt besisukančių elektronų—sėkmingiausiai išsiveržia iš saulės vidaus į erdvės sferas. Tai paaiškina, kodėl ant saulės yra kalcio sluoksnis, dujinis akmenų paviršius, turintis šešių tūkstančių mylių storį; ir tai yra nepaisant to fakto, jog devyniolika lengvesnių elementų, ir daugybė sunkesnių elementų, yra po juo.

41:6.4 (462.2) Esant saulės temperatūrai kalcis yra aktyvus ir kintantis elementas. Akmens atomas turi du judrius ir silpnai sujungtus elektronus dviejose išorinėse elektronų grandinėse, kurios yra labai arti viena kitos. Atominės kovos pačioje pradžioje jis praranda savo išorinį elektroną; po šito devynioliktuoju elektronu jis ima meistriškai žongliruoti pirmyn ir atgal tarp elektronų skriejimo devynioliktosios ir dvidešimtosios grandinių. Šitą devynioliktąjį elektroną mėtant pirmyn ir atgal tarp savo orbitos ir savo prarasto kompaniono orbitos daugiau negu dvidešimt penkis tūkstančius kartų per sekundę, deformuotas akmens atomas iš dalies gali nugalėti gravitaciją ir tokiu būdu sėkmingai išskrieti su atsirandančiomis šviesos ir energijos srovėmis, saulės spinduliais, į laisvę ir į kelionę. Šitas kalcio atomas išorėn juda besikartojančių į priekį varančiųjų trukčiojimų dėka, saulės spindulį sugaudamas ir paleisdamas maždaug dvidešimt penkis tūkstančius kartų per kiekvieną sekundę. Ir štai kodėl akmuo yra erdvės pasaulių pagrindinis komponentas. Kalcis yra labiausiai prityręs bėglys iš saulės kalėjimo.

41:6.5 (462.3) Šito akrobatinio kalcio elektrono judrumą parodo tas faktas, jog tuomet, kai karštų saulės jėgų rentgeno spindulių jis yra mėtomas į aukštesnės orbitos žiedą, tai šioje orbitoje jis pasilieka tiktai apie vieną milijoninę sekundės dalį; bet prieš tai, kada atomo branduolio elektrinės traukos galia įtraukia jį atgal į savo orbitą, jis sugeba užbaigti vieną milijoną apsisukimų aplink atominį centrą.

41:6.6 (462.4) Jūsų saulė išsiskyrė su milžinišku savo kalcio kiekiu, didžiausius kiekius praradusi tuo laikotarpiu, kada vyko jos konvulsiniai išsiveržimai, sąsajoje su saulės sistemos susidarymu. Dabar didelė dalis kalcio yra saulės išoriniame apvalkale.

41:6.7 (462.5) Reikėtų prisiminti tai, jog spektro analizė parodo tiktai saulės paviršiaus sudėtį. Pavyzdžiui: Saulės spektras rodo daug geležies linijų, bet geležis nėra pagrindinis elementas saulėje. Šitas reiškinys yra beveik visiškai dėl saulės paviršiaus dabartinės temperatūros, šiek tiek žemesnės negu 6.000 laipsnių, šitoji temperatūra yra labai palanki geležies spektro registravimui.

7. Saulės energijos šaltiniai

41:7.1 (463.1) Daugelio saulių, net ir jūsų saulės, vidinė temperatūra yra daug aukštesnė negu įprasta manyti. Saulės viduje iš esmės neegzistoja pilnų atomų, jie visi yra daugiau ar mažiau suskaldyti intensyvaus rentgeno spindulių bombardavimo, kuris yra būdingas tokioms aukštoms temperatūroms. Nepriklausomai nuo to, kaip materialūs elementai gali atrodyti saulės išoriniuose sluoksniuose, bet viduje jie yra sudaryti panašiai dėl griaunančiųjų rentgeno spindulių skaidomojo poveiko. Rentgeno spindulys yra didis atominės egzistencijos sulygintojas.

41:7.2 (463.2) Jūsų saulės paviršiaus temperatūra yra beveik 6.000 laipsnių, bet ji greitai auga skverbiantis į saulės vidų, kol pasiekia neįtikėtiną beveik 35.000.000 laipsnių aukščiausią ribą centriniuose regionuose. (Visos šitos temperatūros yra pagal jūsų Farenheito skalę.)

41:7.3 (463.3) Visi šitie reiškiniai rodo milžinišką energijos išsiskyrimą, o saulės energijos šaltiniai, išvardinti pagal jų svarbą, yra tokie:

41:7.4 (463.4) 1. Atomų ir, galiausiai, elektronų sugriovimas.

41:7.5 (463.5) 2. Elementų transmutacija, įskaitant ir šitokiu būdu išlaisvintą energijų radioaktyviąją grupę.

41:7.6 (463.6) 3. Kai kurių visuotinių erdvės energijų sukaupimas ir perdavimas.

41:7.7 (463.7) 4. Erdvės materija ir meteoritai, kurie nenutrūkstamai neria į degančias saules.

41:7.8 (463.8) 5. Saulės susitraukimas; saulės vėsimas ir dėl to vykstantis susitraukimas sukuria energiją ir karštį, kurie kartais būna didesni už tą energiją, kurią suteikia erdvės materija.

41:7.9 (463.9) 6. Gravitacijos veikimas aukštose temperatūrose grandinėje esančią tam tikrą jėgą transformuoja į spinduliuojamąsias energijas.

41:7.10 (463.10) 7. Susigrąžinta šviesa ir kita materija, kuri yra įtraukiama atgal į saulę, po to, kai ji buvo palikusi saulę, kartu su kitomis energijomis, kurių kilmė yra už saulės ribų.

41:7.11 (463.11) Egzistuoja reguliuojantis karštų dujų (kartais siekiančių milijonų laipsnių temperatūrą) apvalkalas, kuris apgaubia saules, ir kuris veikia tam, jog stabilizuotų karščio praradimą ir kitaip užkirstų kelią karščio išsklaidymo pavojingiems svyravimams. Per aktyvųjį saulės gyvenimą vidinė 35.000.000 laipsnių temperatūra išlieka beveik tokia pati, visiškai nepriklausomai nuo išorinės temperatūros progresinio kritimo.

41:7.12 (463.12) Jūs galėtumėte pamėginti įsivaizduoti 35.000.000 laipsnių karštį, kartu su tam tikru gravitacijos spaudimu, kaip elektronų virimo tašką. Esant tokiam spaudimui ir tokiai temperatūrai, visi atomai keičiasi ir suskyla į elektroninius ir kitokius savo protėvinius komponentus; net elektronai ir kitokie ultimatonų junginiai gali būti suskaidyti, bet saulės nesugeba suskaidyti ultimatonų.

41:7.13 (463.13) Tokios saulės temperatūros veikia tam, kad milžiniškai pagreitintų ultimatonus ir elektronus, iš pastarųjų bent jau tokius, kurie ir toliau egzistuoja tokiomis sąlygomis. Jūs suprasite, ką reiškia aukšta temperatūra greitinant ultimatonų ir elektronų veiklą, kada akimirkai susimąstysite, jog paprasto vandens viename laše yra daugiau negu vienas milijardas trilijonų atomų. Tai yra tokia energija, turinti daugiau negu vieną šimtą arklio galių, nenutrūkstamai skleidžiama dvejus metus. Viso karščio, kurį dabar skleidžia saulės sistemos saulė kiekvieną sekundę, užtektų tam, kad per vieną sekundę būtų užvirintas visas vanduo, esantis visuose Urantijos vandenynuose.

41:7.14 (464.1) Tiktai tos saulės, kurios veikia visatos energijos pagrindinių srovių tiesioginiuose kanaluose, gali šviesti amžinai. Tokių saulių žaizdrai dega neribotą laiką, sugebėdami savo materialius nuostolius atstatyti iš erdvės-jėgos ir analogiškos cirkuliuojančios energijos įplaukų. Tačiau žvaigždės, esančios toli nuo šitų pagrindinių pakrovimo kanalų, yra pasmerktos tam, jog energiją išeikvotų—palaipsniui atvėsdamos ir galiausiai išdegdamos.

41:7.15 (464.2) Tokias mirusias ar mirštančias saules gali atgaivinti susidūrimo poveikis arba jas iš naujo gali pakrauti kai kurios nespindinčios energetinės erdvės salos arba traukos dėka pavogdamos netoli esančias mažesnes saules ar sistemas. Didžioji dauguma mirusių saulių bus atgaivintos šitais ar kitokiais evoliuciniais metodais. Tos, kurios galiausiai nebebus šitokiu būdu iš naujo pakrautos, yra pasmerktos suirti dėl masės sprogimo, kada gravitacinis kondensavimasis pasieks energijos spaudimo kritinį ultimatoninio kondensavimosi lygį. Tokios nykstančios saulės šitokiu būdu tampa rečiausios formos energija, nuostabiai tinkama tam, kad energizuotų kitas, palankesnėje padėtyje esančias saules.

8. Saulės energijos reakcijos

41:8.1 (464.3) Tose saulėse, kurios yra erdvės energetinių kanalų grandinėse, saulės energiją išlaisvina įvairios sudėtinių branduolinių reakcijų grandinės, iš kurių labiausiai paplitusi yra vandenilio-anglies-helio reakcija. Šitos metamorfozės metu, anglis veikia kaip energijos katalizatorius, kadangi šitas procesas vandenilį paverčiant į helį, jokiu būdu jo nepakeičia. Esant tam tikroms aukštos temperatūros sąlygoms vandenilis įsiskverbia į anglies branduolius. Kadangi anglis gali išlaikyti ne daugiau kaip keturis tokius protonus, tai kada yra pasiekiamas toks prisotinimo būvis, tada anglis pradeda paleisti protonus taip greitai, kaip greitai atsiranda nauji protonai. Šitos reakcijos metu į vidų įskriejančios vandenilio dalelytės tolyn pasklinda kaip helio atomas.

41:8.2 (464.4) Vandenilio turinio sumažėjimas padidina saulės ryškumą. Tose saulėse, kurios yra pasmerktos išdegimui, spindėjimo viršūnė yra pasiekiama vandenilio išeikvojimo taške. Šitą tašką pasiekus, spindėjimą palaiko dėl to atsirandantis gravitacinis suspaudimo procesas. Galiausiai tokia žvaigždė taps vadinamuoju baltuoju nykštuku, labai suspausta sfera.

41:8.3 (464.5) Didžiulėse saulėse—mažuose apskritiminiuose ūkuose—kada yra išeikvojamas vandenilis ir kada prasideda gravitacinis suspaudimas, jeigu toks kūnas nėra pakankamai neskaidrus, kad palaikytų vidinį spaudimą kaip atramą išoriniams dujų regionams, tada įvyksta staigus suirimas. Gravitaciniai-elektriniai pasikeitimai sukuria didžiausias gausybes nedidelių dalelyčių, neturinčių elektrinio potencialo, ir tokios dalelytės lengvai išsivaduoja iš saulės vidaus, šitokiu būdu sukeldamos gigantiškos saulės suirimą per keletą dienų. Būtent šitų “bėglių dalelyčių” tokia emigracija sukėlė milžiniškos novos iš Andromedos ūko sunykimą maždaug prieš penkiasdešimt metų. Šitas didžiulis žvaigždinis kūnas suiro per keliasdešimt minučių Urantijos laiku.

41:8.4 (464.6) Kaip taisyklė, išspaustos materijos didžiulis kiekis toliau egzistuoja prie vėstančios saulės likučių kaip ūkų dujų didžiuliai debesys. Ir visa tai paaiškina, kaip atsiranda didelė dalis netaisyklingos formos ūkų tipų, tokių kaip Krabo ūkas, kuris susidarė maždaug prieš devynis šimtus metų ir kuris vis dar tebedemonstruoja motininę sferą kaip vienišą žvaigždę netoli šito netaisyklingo ūko masės centro.

9. Saulės stabilumas

41:9.1 (465.1) Didesnės saulės savo elekronams turi tokią gravitacinę kontrolę, jog šviesa išsiveržia tiktai galingų rentgeno spindulių pagalba. Šitie spinduliai padėjėjai persmelkia visą erdvę, ir yra susiję su energijos bazinių ultimatoninių susivienijimų palaikymu. Didžiuliai energijos nuostoliai ankstyvosiomis saulės dienomis, po to, kada yra pasiekiama aukščiausia temperatūra—daugiau kaip 35.000.000 laipsnių—yra ne dėl to, jog išsiveržia šviesa, bet daugiau dėl ultimatoninio nutekėjimo. Šitos ultimatonų energijos išsiveržia išorėn į erdvę, kad įsitrauktų į elektroninių susivienijimų ir energijos materializavimo jaudinantį procesą, kaip tikras energetinis sprogimas saulės jaunystės laikais.

41:9.2 (465.2) Atomus ir elektronus veikia gravitacija. Vietinė gravitacija, materialaus traukimo tarpusavio įtaka, ultimatonų neveikia, bet jie visiškai paklūsta absoliučiai arba Rojaus gravitacijai, visatų visatos visuotinio ir amžinojo apskritimo krypčiai, skriejimui. Ultimatoninė energija nepaklūsta netolimų ar tolimų materialių masių linijinei arba tiesioginei gravitacinei traukai, bet ji amžinai iš tikrųjų skrieja tiksliai pagal toli nusidriekiančios kūrinijos didžiosios elipsės grandinę.

41:9.3 (465.3) Kiekvienais metais jūsų pačių saulės centras išspinduliuoja beveik vieną šimtą milijardų tonų realios materijos, tuo tarpu gigantiškos saulės praranda milžinišką materijos kiekį per savo ankstyvąjį augimą, per pirmąjį milijardą metų. Saulės gyvenimas tampa pastovus po to, kada viduje pasiekiama maksimali temperatūra ir kada pradedama atplaiduoti ikiatomines energijas. Ir būtent šituo kritiniu momentu didesnės saulės ima traukulingai pulsuoti.

41:9.4 (465.4) Saulės stabilumas visiškai priklauso nuo pusiausvyros tarp gravitacijos-karščio varžymosi—milžiniško spaudimo, kurį atsveria neįsivaizduojama temperatūra. Dujų elastingumas saulių viduje paremia įvairių medžiagų viršutinius sluoksnius, ir kada gravitacija ir karštis yra pusiausvyros būsenoje, tada išorinių medžiagų svoris tiksliai prilygsta apačioje esančių ir vidinių dujų temperatūros spaudimui. Daugelyje jaunesniųjų žvaigždžių toliau vykstantis gravitacinis kondensavimasis sukelia visą laiką aukštėjančią vidinę temperatūrą, o vidiniam karščiui kylant, superdujinių vėjų vidinių rentgeno spindulių spaudimas tampa toks didžiulis, jog, dėl išcentrinio judėjimo, saulė pradeda išmesti į erdvę savo išorinius sluoksnius, tokiu būdu atstatydama pažeistą pusiausvyrą tarp gravitacijos ir karščio.

41:9.5 (465.5) Jūsų saulė jau seniai yra pasiekusi santykinę pusiausvyrą tarp savo išsiplėtimo ir susitraukimo ciklų, tų neramumų, kurie sukelia daugelio jaunesniųjų žvaigždžių milžiniškus pulsavimus. Dabar jūsų saulė baigia savo šeštojo milijardo metus. Šiuo metu ji veikia pačiu ekonomiškiausiu periodu. Tokiu, kaip dabartinis jos veiksmingumas, ji dar švies daugiau negu dvidešimt penkis milijardus metų. Ji tikriausiai patirs iš dalies veiksmingą nuosmukio periodą tol, kol tęsis jos jaunystės ir stabilizuoto veikimo sujungti periodai.

10. Apgyvendintų pasaulių kilmė

41:10.1 (465.6) Kai kurios iš besikeičiančio ryškumo žvaigždžių, maksimalaus pulsavimo būsenoje arba netoli tokios būsenos, dabar kuria pagalbines sistemas, didelė jų dalis galiausiai bus tokios pačios, kaip ir jūsų saulė ir aplink ją skriejančios planetos. Jūsų saulė buvo kaip tik tokio galingo pulsavimo būsenoje, kada masyvi Angonos sistema priskriejo arti, ir saulės išorinis paviršius pradėjo išsviesti tikras materijos sroves ištisines juostas. Su nuolat didėjančia jėga tai tęsėsi tol, kol buvo priartėta kiek įmanoma greta, kada buvo pasiekta saulės sukibimo riba ir kada buvo išsviesta smailėjantį pirmagalį turinti milžiniška materijos masė, saulės sistemos protėvis. Panašiomis aplinkybėmis traukiančiojo kūno kuo arčiausias priartėjimas kartais pritraukia ištisas planetas, net ketvirtadalį ar trečdalį saulės. Šitie stambūs išstūmimai formuoja tam tikrus ypatingus debesimis apgaubtus pasaulių tipus, sferas, labai panašias į Jupiterį ir Saturną.

41:10.2 (466.1) Tačiau didžioji dauguma saulės sistemų turi visiškai kitokią kilmę negu jūsų saulės sistema, ir tai yra tiesa net ir dėl tų sistemų, kurios buvo sukurtos gravitacijos potvyniniu metodu. Bet nesvarbu, kokiu būdu yra sukurtas pasaulis, gravitacija visada sukuria saulės sistemos tipo kūrinį: tai yra, centrinę saulę arba juodąją salą su planetomis, palydovais, palydovų palydovais, ir meteoritais.

41:10.3 (466.2) Atskirų pasaulių fizinius aspektus didele dalimi nulemia kilmės būdas, astronominė padėtis, ir fizinė aplinka. Amžius, dydis, sukimosi greitis, ir judėjimo greitis erdvėje taip pat yra nulemiantys faktoriai. Pasauliams, kilusiems tiek dėl dujų susitraukimo, tiek dėl kietos masės padidėjimo, yra būdingi kalnai, o per savo egzistavimo ankstyvąjį laikotarpį, kada pasauliai nėra perdaug maži, jiems yra būdingi vanduo ir oras. Pasauliai, susiformavę skaidantis besilydančiai masei ir iš susidūrimų, kartais neturi ilgų kalnų grandinių.

41:10.4 (466.3) Per šitų visų naujų pasaulių ankstyvuosius amžius žemės drebėjimai yra dažni, ir jiems visiems yra būdingi didžiuliai fiziniai kataklizmai; ypač tai pasakytina apie sferas, kilusias dėl dujų susitraukimo, apie pasaulius, atsiradusius iš milžiniškų ūkinių žiedų, kurie liko po ankstyvo kai kurių atskirų saulių susispaudimo ir susitraukimo. Planetos, turinčios dvigubą kilmę, tokios, kaip Urantija, patiria mažiau grėsmingą ir audringą jaunystės laikotarpį. Net ir tokiu atveju, jūsų pasaulis patyrė galingų sukrėtimų ankstyvąją fazę, kurią apibūdina ugnikalniai, žemės drebėjimai, potvyniai, ir siaubingos audros.

41:10.5 (466.4) Urantija yra santykinai izoliuotas pasaulis Satanijos pakraštyje, jūsų saulės sistema, su viena išimtimi, yra labiausia nutolusi nuo Jerusemo, tuo tarpu pati Satanija, išskyrus dar vieną sistemą, yra pati kraštinė Norlatiadeko sistema, o šitas žvaigždynas dabar kerta Nebadono išorinį kraštą. Jūs iš tiesų buvote tarp pačių mažiausiųjų visoje kūrinijoje tol, kol Mykolo savęs padovanojimas jūsų planetą iškėlė į garbės ir didingo susidomėjimo visatoje padėtį. Kartais paskutinis būna pirmasis, tuo tarpu tikrai mažiausias tampa didingiausiu.

41:10.6 (466.5) [Pateikta Archangelo, bendradarbiaujant su Nebadono Energijos Centrų Vadovu. ]

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved