Urantijos knyga

4 Dokumentas

Dievo ryšys su visata

4:0.1 (54.1) VISUOTINIS Tėvas turi tikslą, susijusį su visatų visatos materialiais, intelektualiais, ir dvasiniais reiškiniais, kurį jis įgyvendina visą laiką. Dievas sutvėrė visatas savo paties laisva ir suverenia valia, ir jis sutvėrė jas sutinkamai su savo visaišminčiu ir amžinuoju tikslu. Abejotina, ar kas nors, išskyrus Rojaus Dievybes ir jų aukščiausiuosius pagalbininkus, iš tiesų labai daug ką žino apie Dievo amžinąjį tikslą. Net Rojaus išaukštinti gyventojai laikosi labai skirtingų nuomonių dėl Dievybių amžinojo tikslo pobūdžio.

4:0.2 (54.2) Lengva logiškai išmąstyti, jog sukuriant tobulą Havonos centrinę visatą buvo tikslas grynai patenkinti dieviškąją prigimtį. Havona gali tarnauti kūrinio modeliu visoms kitoms visatoms ir mokykla, kurioje lavinimą užbaigia laiko piligrimai pakeliui į Rojų; tačiau, toks dieviškasis kūrinys turi egzistuoti pirmiausia tobulų ir begalinių Kūrėjų malonumui ir pasitenkinimui.

4:0.3 (54.3) Stebinantis planas tobulinant evoliucinius mirtinguosius, ir po to, kada jie pasiekia Rojų ir Užbaigtųjų Korpusą, toliau juos ruošiant kažkokiam neatskleistam darbui ateityje, iš tikrųjų atrodo, jog šiuo metu yra septynių supervisatų ir daugelio jų padalinių vienas iš pagrindinių rūpesčių; bet šitas kilimo planas dvasinant ir mokant laiko ir erdvės mirtinguosius jokiu būdu nėra visatos protingų būtybių vienintelis užsiėmimas. Iš tikrųjų yra daug kitų nuostabių siekių, kuriems dangiškosios būtybės skiria savo laiką ir nukreipia savo energiją.

1. Visatos požiūris į Tėva

4:1.1 (54.4) Per amžius Urantijos gyventojai klaidingai suprato Dievo apvaizdą. Dieviškojo pasireiškimo darbų apvaizda jūsų pasaulyje yra, bet ji nėra tokia vaikiška, savavališka, ir materiali tarnystė, kokia esant ją suvokė daug mirtingųjų. Dievo apvaizdą sudaro suvienyta veikla dangiškųjų ir dieviškųjų dvasių, kurios, sutinkamai su kosminiu įstatymu, be perstojo dirba Dievo garbei ir jo visatos vaikų dvasinio vystymosi labui.

4:1.2 (54.5) Argi savo sampratos apie Dievo bendravimą su žmogumi jūs negalite išvystyti iki tokio lygio, kad suvoktumėte, jog visatos šūkis yra pažanga? Per ilgus amžius žmogiškoji rasė kovojo, kad pasiektų savo dabartinę padėtį. Per visus šituos tūkstantmečius Apvaizda rengė pažangios evoliucijos planą. Tikrovėje šios abi mintys neprieštarauja viena kitai, jos priešpastatomos tiktai žmogaus klaidingose sampratose. Dieviškoji apvaizda niekada netampa opozicija tikrai žmogiškajai pažangai, tiek žemiškai, tiek dvasinei. Apvaizda visada yra suderinta su nesikeičiančia ir tobula aukščiausiojo Įstatymų Tvėrėjo prigimtimi.

4:1.3 (55.1) “Dievas yra ištikimas” ir “visi jo įsakymai yra teisingi.” “Jo ištikimybė yra nustatyta pačiuose danguose.” “Per amžius, O Viešpatie, tavo žodis yra įtvirtintas danguje. Tavo ištikimybė yra visoms kartoms; tu sukūrei žemę ir ji egzistuoja.” “Jis yra ištikimas Kūrėjas.”

4:1.4 (55.2) Nėra jokio jėgų ir asmenybių apribojimo, kurio Tėvas negalėtų panaudoti tam, kad paremtų savo tikslą ir palaikytų savo tvarinius. “Amžinasis Dievas yra mūsų prieglobstis, ir po apačia yra amžinai esančios rankos.” “Tas, kuris gyvena Paties Aukštojo slaptoje vietoje, tas tikrai gyvens Visagalio šešėlyje.” “Žiūrėkit, tas, kuris saugo mus, tikrai nei užsnūs, nei užmigs.” “Mes žinome, kad viskas vyksta gerovei tų, kurie myli Dievą,” “nes Viešpaties akys yra nukreiptos į teisiuosius, o jo ausys klausosi jų maldų.”

4:1.5 (55.3) Dievas paremia “viską savo galios žodžiu.” Ir kada atsiranda nauji pasauliai, tada jis “pasiunčia savo Sūnus, ir jie būna sukuriami.” Dievas ne tiktai kuria, bet jis “juos visus išsaugo.” Dievas nuolat teikia paramą visiems materialiems tvariniams ir visoms dvasinėms būtybėms. Visatos yra amžinai patvarios. Stabilumas yra tarp akivaizdaus nestabilumo. Tarp žvaigždėtų sferų energijos poslinkių ir fizinių kataklizmų yra pamatinė tvarka ir saugumas.

4:1.6 (55.4) Visuotinis Tėvas nepasitraukė iš visatų valdymo; jis nėra neaktyvi Dievybė. Jeigu kartais Dievas pasitrauktų kaip dabartinis visos kūrinijos parėmėjas, tuomet patį tą akimirksnį visuotinai žlugtų viskas. Jeigu ne Dievas, tai tuomet nebūtų tokio dalyko, kaip tikrovė. Šitą pačią akimirką, kaip ir praeities ir ateities tolimaisiais amžiais, Dievas ir toliau paremia. Šis dieviškasis grybšnis nusitęsia aplinkui amžinybės apskritimą. Visata nėra prisukta kaip laikrodis, kad eitų šitiek ilgai, o po to nustotų veikusi; viskas yra nuolat atnaujinama. Tėvas nenutrūkstamai spinduliuoja energiją, šviesą, ir gyvybę. Dievo darbas yra materialus, o taip pat ir dvasinis. “Jis patiesia šiaurę per tuščią erdvę ir žemę pakabina ant nieko.”

4:1.7 (55.5) Manosios kategorijos būtybė sugeba atrasti galutinę harmoniją ir nustatyti toli siekiantį ir giluminį koordinavimą visatos administravimo įprastuose reikaluose. Didelė dalis to, kas mirtingojo protui atrodo nesujungtas ir atsitiktinis dalykas, man atrodo tvarkingas ir konstruktyvus dalykas. Bet visatose vyksta labai daug to, ko ir aš iki galo nesuvokiu. Aš ilgą laiką studijavau pripažintas vietinių visatų ir supervisatų jėgas, energijas, protus, morontijas, dvasias, ir asmenybes, ir daugiau ar mažiau esu su visu tuo susipažinęs. Aš turiu bendrą supratimą, kaip šitos agentūros ir asmenybės veikia, ir esu išsamiai susipažinęs su didžiosios visatos suvoktomis dvasinėmis protingomis būtybėmis. Nepaisant mano žinių apie visatų reiškinius, aš nuolat susiduriu su tokiomis kosminėmis reakcijomis, kurių negaliu iki galo suvokti. Aš nuolat susiduriu su jėgų, energijų, intelektų, ir dvasių akivaizdžia gausybe užmačių, kurių aš negaliu patenkinamai paaiškinti.

4:1.8 (55.6) Aš esu visiškai kompetentingas nustatyti ir analizuoti visų reiškinių pasireiškimą, kuris tiesiogiai kyla dėl Visuotinio Tėvo, Amžinojo Sūnaus, ir Begalinės Dvasios, ir, dideliu laipsniu, Rojaus Salos, veikimo. Mano suglumimas kyla tada, kada susiduriu su tuo, kas atrodo yra jų paslaptingųjų partnerių, potencialumo trijų Absoliutų, veikimas. Šitie Absoliutai atrodo, jog anuliuoja materiją, pranoksta protą, ir išstumia dvasią. Mane nuolat supainioja ir dažnai suglumina mano nesugebėjimas suvokti šitų sudėtingų transakcijų, kurias aš priskiriu Beribio Absoliuto, Dievybės Absoliuto, ir Visuotinio Absoliuto buvimui ir veikimui.

4:1.9 (56.1) Šitie Absoliutai visatoje turi būti ne iki galo atskleisti buvimai, kurie, erdvės potencialo reiškiniuose ir kitų viršgalutiniųjų veikime, padaro taip, jog fizikams, filosofams, ar net religininkams neįmanoma tvirtai numatyti to, tiesiog, kaip jėgos, koncepcijos, ar dvasios pirmienos reaguos į poreikius, kurie atsiranda sudėtingoje tikrovės situacijoje, apimančioje aukščiausiuosius prisiderinimus ir galutines vertybes.

4:1.10 (56.2) Laiko ir erdvės visatose taip pat yra organiška vienybė, kuri atrodo sudaro visų kosminių įvykių audinio pagrindą. Besivystančios Aukščiausiosios Būtybės šitas gyvasis buvimas, šitas Projektuoto Neužbaigtumo Imanentiškumas, kartas nuo karto nepaaiškinamai pasireiškia tuo, kas atrodo yra akivaizdžiai nesusietų visatos įvykių stebinančiai atsitiktinis suderinimas. Tai turėtų būti Apvaizdos funkcija—Aukščiausiosios Būtybės ir Bendrai Veikiančiojo sfera.

4:1.11 (56.3) Aš esu linkęs manyti, jog būtent šita toli nusidriekianti ir apskritai neatpažįstama visatos veiklos visų fazių ir formų koordinavimo ir tarpusavio ryšių kontrolė sukelia tokį skirtingą ir akivaizdžiai beviltiškai supainiotą fizinių, protinių, moralinių, ir dvasinių reiškinių kratinį, kuris turi taip neklystančiai dirbti Dievo šlovei ir žmonių ir angelų gerovei.

4:1.12 (56.4) Bet platesne prasme kosmoso akivaizdūs “atsitiktinumai” yra neabejotinai Begaliniojo laiko-erdvės jaudinančio patyrimo ribinės dramos dalis jam amžinai manipuliuojant Absoliutus.

2. Dievas ir gamta

4:2.1 (56.5) Ribota prasme gamta yra Dievo fizinis įprotis. Dievo elgesį, arba veiksmą, riboja ir laikinai modifikuoja vietinės visatos, žvaigždyno, sistemos, ar planetos eksperimentiniai planai ir evoliuciniai modeliai. Dievas veikia sutinkamai su gerai apibrėžtu, nesikeičiančiu, ir nekintamu dėsniu per visą plačiai plintančią pagrindinę visatą; bet jis modifikuoja savo veiksmo modelius taip, kad prisidėtų prie kiekvienos visatos, žvaigždyno, sistemos, planetos, ir asmenybės suderinto ir subalansuoto elgesio sutinkamai su evoliucinio išsiskleidimo ribinių projektų vietiniais tikslais, siekiais, ir planais.

4:2.2 (56.6) Dėl to, gamta, kaip ją supranta mirtingasis žmogus, yra nesikeičiančios Dievybės ir jos nekintamų įstatymų bazinis pagrindas ir fundamentalus fonas, kuriuos modifikuoja, kurie svyruoja dėl to, kad juos veikia, ir kurie patiria perversmus dėl to, kad pasireiškia vietiniai planai, tikslai, modeliai, ir sąlygos, kurias sudarė ir įgyvendina vietinės visatos, žvaigždyno, sistemos, ir planetos jėgos ir asmenybės. Pavyzdžiui: Taip, kaip Dievo įstatymai buvo nustatyti Nebadonui, taip juos modifikuoja šitos vietinės visatos Sūnaus Kūrėjo ir Kuriančiosios Dvasios sukurti planai; ir papildomai prie viso šito šitų įstatymų veikimą toliau paveikė tam tikrų būtybių, gyvenančių jūsų planetoje ir priklausančių betarpiškai Satanijos planetinei sistemai, klaidos, pražangos, ir sukilimai.

4:2.3 (56.7) Gamta yra laiko-erdvės rezultatas, kylantis dėl dviejų kosminių faktorių: pirma, dėl Rojaus Dievybės nekintamumo, tobulumo, ir teisingumo, ir antra, dėl tų tvarinių, kurie yra už Rojaus ribų, nuo aukščiausiųjų iki žemiausiųjų, eksperimentinių planų, įgyvendinimo suklydimų, maištavimo klaidų, vystymosi neužbaigtumo, ir išminties netobulumo. Todėl gamta turi vienodą, nesikeičiančią, didingą, ir nuostabią tobulumo giją iš amžinybės apskritimo; bet kiekvienoje visatoje, kiekvienoje planetoje, ir kiekvienoje atskiroje gyvybėje, šitą gamtą modifikuoja, riboja, ir galbūt suteršia evoliucionių sistemų ir visatų tvarinių veiksmai, klaidos, ir neištikimybė, ir dėl to gamta visada turi būti besikeičiančios nuotaikos, su kaprizais, nors stabili iš pagrindų, ir įvairuojanti sutinkamai su vietinės visatos veikiančiomis normomis.

4:2.4 (57.1) Gamta yra Rojaus tobulumas, padalintas iš neužbaigtų visatų netobulumo, blogio, ir nuodėmės. Šitas dalmuo šitokiu būdu išreiškia tiek tai, kas yra tobulas ir kas yra dalinis, tiek tai, kas yra amžinas ir kas yra laikinas. Besitęsianti evoliucija modifikuoja gamtą, padidindama Rojaus tobulumo turinį ir sumažindama santykinės tikrovės blogio, klaidos, ir disharmonijos turinį.

4:2.5 (57.2) Dievo nėra asmeniškai gamtoje ar bet kokioje kitoje iš gamtos jėgų, nes gamtos reiškinys yra progresinės evoliucijos netobulumų ir, kartais, kylančio maišto pasekmių perkėlimas ant Dievo visuotinio įstatymo Rojaus pamatų. Kaip pasirodo tokiame pasaulyje, kaip Urantija, gamta niekada negali būti visaišminčio ir begalinio Dievo adekvati išraiška, teisingas atstovavimas, patikimas pavaizdavimas.

4:2.6 (57.3) Gamta, jūsų pasaulyje, yra tobulumo įstatymų apribojimas vietinės visatos evoliuciniais planais. Koks tai yra absurdas garbinti gamtą dėl to, kad ją ribota, siaura prasme persmelkia Dievas; nes ji yra visuotinės ir, dėl to, dieviškosios galios aspektas! Gamta taip pat yra visatos eksperimento kosminėje evoliucijoje vystymosi, augimo, ir pažangos neužbaigtų, nepilnų, ir netobulų veiksmų pasireiškimas.

4:2.7 (57.4) Natūralaus pasaulio akivaizdūs trūkumai nerodo, jog bent vieną atitinkamą tokį trūkumą turi Dievo charakteris. Greičiau tokie pastebimi netobulumai iš tikrųjų yra tiesiog neišvengiamos stabtelėjimo akimirkos demonstruojant visą laiką judančią begalybės ekranizavimo juostą. Būtent šitie patys trūkumų intarpai į tobulumo nenutrūkstamumą įgalina materialaus žmogaus ribinį protą sugauti dieviškosios tikrovės greitai pranykstantį žvilgsnį laike ir erdvėje. Dieviškumo materialūs pasireiškimai žmogaus evoliuciniam protui atrodo defektiniai tiktai dėl to, kad mirtingasis žmogus į gamtos reiškinius ir toliau atkakliai žvelgia įprastinėmis akimis, žmogiškąja vizija, neparemta morontijos mota arba apreiškimu, jos kompensuojančiu pakaitalu laiko pasauliuose.

4:2.8 (57.5) Ir gamtą suteršė, jos gražų veidą išvagojo randai, jos bruožus išdegino miriadų tvarinių, kurie yra gamtos dalis, bet kurie prisidėjo prie jos iškreipimo laike, maištas, blogas elgesys, ir klaidingas mąstymas. Ne, gamta nėra Dievas. Gamta nėra garbinimo objektas.

3. Dievo nesikeičiantis charakteris

4:3.1 (57.6) Perdaug ilgai žmogus galvojo apie Dievą kaip apie panašų į save. Dievas nepavydi, niekada nepavydėjo, ir niekada nepavydės žmogui ar kokiai nors kitai būtybei visatų visatoje. Žinant, jog šis Sūnus Kūrėjas norėjo, kad žmogus būtų planetinio kūrimo šedevras, kad būtų visos žemės valdovas, tai tas vaizdas, kad jį valdo jo paties žemos aistros, tas reginys, kaip jis lankstosi prieš medžio, akmens, aukso, ir savanaudiškų ambicijų stabus —šitos niekingos scenos sukelia Dievo ir jo Sūnų rūpestį dėl žmogaus, bet ne pavydą žmogui.

4:3.2 (57.7) Amžinasis Dievas negali įniršti ir supykti šitų žmogiškųjų emocijų prasme ir taip, kaip žmogus supranta šitas reakcijas. Šitie jausmai yra menki ir niekingi; vargu ar jie yra verti to, kad būtų vadinami žmogiškais, tuo labiau, dieviškais; ir tokie požiūriai yra visiškai svetimi Visuotinio Tėvo tobulai prigimčiai ir gailestingam charakteriui.

4:3.3 (58.1) Didelė, labai didelė, dalis to sunkumo, kurį patiria Urantijos mirtingieji, kad suprastų Dievą, yra dėl Liuciferio maišto ir Kaligastijos išdavystės toli siekiančių pasekmių. Pasauliuose, kurių nėra atskyrusi nuodėmė, evoliucinės rasės sugeba suformuluoti nepalyginamai geresnes Visuotinio Tėvo idėjas; jie kenčia mažiau nuo sampratos supainiojimo, išvedžiojimų, ir iškraipymo.

4:3.4 (58.2) Dievas neatgailauja dėl to, ką yra kada nors padaręs, dabar padaro, ar kada nors padarys. Jis yra visaišmintis, o taip pat ir visagalis. Žmogaus išmintis išsivysto iš žmogiškojo patyrimo išmėginimų ir klaidų; Dievo išmintį sudaro jo begalinės visatos įžvalgos beribis tobulumas, ir šitas išankstinis numatymas efektyviai reguliuoja kūrybinę laisvą valią.

4:3.5 (58.3) Visuotinis Tėvas niekada nepadaro nieko tokio, dėl ko vėliau reikėtų liūdėti ar gailėtis, bet jo Kūrėjų asmenybių sumanyti ir sutverti valiniai tvariniai nusidriekiančiose visatose, savo nenusisekusiu sprendimu kartais sukelia dieviškojo liūdesio emocijas savo tėvų Kūrėjų asmenybėms. Bet nors Tėvas nepadaro nei klaidų, nei gailisi, nei patiria liūdesio, vis tiek jis yra tokia būtybė, kuri turi tėviškąją meilę, ir jo širdis neabejotinai sielvartauja, kada jo vaikai nepasiekia tokių dvasinių lygių, kuriuos jie gali pasiekti su ta pagalba, kurią taip dosniai suteikė visatų dvasinio pasiekimo planai ir mirtingųjų kilimo strategija.

4:3.6 (58.4) Tėvo begalinis gerumas pranoksta laiko ribinio proto suvokimo galimybes; dėl to visada turi būti pateikiamas kontrastas su palyginamuoju blogiu (ne nuodėme) tam, kad būtų pademonstruoti santykinio gėrio visi aspektai. Dieviškojo gėrio tobulumą mirtingojo netobulumo įžvalga gali suvokti tiktai dėl to, kad jis yra kontrastingai susivienijęs su santykiniu netobulumu laiko ir materijos ryšiuose, kurie yra erdvės judėjimuose.

4:3.7 (58.5) Dievo charakteris yra be ribų viršžmogiškas; dėl to iš tiesų tokia dieviškumo prigimtis turi būti įasmeninta, kaip yra įasmeninta dieviškuosiuose Sūnuose, iki to laiko, kada ją gali net įtikėjimu suvokti žmogaus ribinis protas.

4. Dievo suvokimas

4:4.1 (58.6) Dievas yra vienintelė stacionari, savaiminė, ir nesikeičianti būtybė visoje visatų visatoje, ji neturi nieko išorėje, neturi nieko anapus, neturi praeities, ir neturi ateities. Dievas yra tikslinė energija (kūrybinė dvasia) ir absoliuti valia, ir jos savaime egzistuoja ir yra visuotinos.

4:4.2 (58.7) Kadangi Dievas savaime egzistuoja, tai jis yra absoliučiai nepriklausomas. Dievo pats tas tapatumas yra priešiškas keitimuisi. “Aš, Viešpats, nesikeičiu.” Dievas yra nesikeičiantis; bet tol, kol nepasieksite Rojaus statuso, tol jūs negalėsite net pradėti suprasti, kaip Dievas gali pereiti nuo paprastumo prie sudėtingumo, nuo tapatumo prie variacijos, nuo ramybės prie judėjimo, nuo begalybės prie užbaigtumo, nuo dieviško prie žmogiško, nuo vienybės prie dualumo ir trivienybės. Ir Dievas šitokiu būdu gali modifikuoti savo absoliutumo pasireiškimus, nes dieviškasis nekintamumas nereiškia nejudėjimo; Dievas turi valią—jis yra valia.

4:4.3 (58.8) Dievas yra absoliutaus apsisprendimo būtybė; nėra jokių apribojimų jo visatos reakcijoms, išskyrus tuos, kuriuos yra nustatęs jis pats, o jo laisvos valios veiksmus sąlygoja tiktai tos dieviškosios savybės ir tobuli požymiai, kurie neatskiriamai apibūdina jo amžinąją prigimtį. Dėl to Dievas iš tikrųjų yra susietas su visata kaip galutiniojo gėrio būtybė plius kūrybinės begalybės laisva valia.

4:4.4 (58.9) Tėvas-Absoliutas yra centrinės ir tobulos visatos kūrėjas ir visų kitų Kūrėjų Tėvas. Asmenybe, gėriu, ir daugeliu kitų bruožų Dievas dalinasi su žmogumi ir kitomis būtybėmis, bet valios begalybė yra vien tiktai jo. Dievas savo kūrybinius veiksmus apriboja tiktai savo amžinosios prigimties sentimentais ir savo begalinės išminties padiktavimais. Dievas asmeniškai pasirenka tiktai tai, kas yra beribiškai tobula, dėl to centrinė visata yra dieviškai tobula; ir nors Sūnūs Kūrėjai turi visišką dieviškumą, net jo absoliutumo aspektų, bet jų visiškai neriboja tas išminties užbaigtumas, kuris reguliuoja Tėvo valios begalybę. Dėl to, Mykolų sūnystės kategorijoje, kūrybinė laisva valia tampa net aktyvesnė, visiškai dieviška ir beveik galutinė, jeigu ne absoliuti. Tėvas yra begalinis ir amžinas, bet paneigti tokią galimybę, kad jis pats apriboja savąją valią, reiškia paneigti šitą pačią sampratą, kad jo valia yra absoliuti.

4:4.5 (59.1) Dievo absoliutumas persmelkia visus septynis visatos tikrovės lygius. Ir šitos absoliučios prigimties visumą veikia Kūrėjo ryšys su savo visatos tvarinių šeima. Tikslumas gali apibūdinti trejybinį teisingumą visatų visatoje, bet savo milžiniškos šeimos visuose ryšiuose su laiko tvariniais visatų Dievą valdo dieviškasis jausmas. Apskritai—amžinai—begalinis Dievas yra Tėvas. Iš visų įmanomų vardų, kuriais jis galėtų būti tinkamai žinomas, man buvo nurodyta pavaizduoti visos kūrinijos Dievą kaip Visuotinį Tėvą.

4:4.6 (59.2) Tėvo laisvos valios veiksmų Dieve nevaldo jėga, taip pat jų nereguliuoja ir vien tik intelektas; dieviškoji asmenybė yra apibrėžiama kaip susidedanti iš dvasios ir visatoms pasireiškianti kaip meilė. Dėl to, visuose savo asmeniniuose ryšiuose su visatų tvarinių asmenybėmis, Pirmasis Šaltinis ir Centras visada ir nuolat yra mylintis Tėvas. Dievas yra toks Tėvas aukščiausia šio žodžio prasme. Jį amžinai motyvuoja dieviškosios meilės tobulas idealizmas, ir toji švelni prigimtis stipriausią ir didžiausią pasitenkinimą gauna tada, kada myli ir kada yra mylima.

4:4.7 (59.3) Moksle, Dievas yra Pirmoji Priežastis; religijoje, visuotinis ir mylintis Tėvas; filosofijoje, toji vienintelė būtybė, kuri egzistuoja savaime, nepriklausanti nuo jokios kitos būtybės dėl savo egzistavimo, bet egzistencijos tikrovę geranoriškai suteikianti visiems daiktams ir visoms kitoms būtybėms. Bet tam, kad būtų parodyta, jog mokslo Pirmoji Priežastis ir filosofijos savaime egzistuojanti Vienybė yra religijos Dievas, kupinas gailestingumo ir gėrio ir yra įsipareigojęs įgyvendinti savo vaikų žemėje amžinąjį išlikimą, reikalingas apreiškimas.

4:4.8 (59.4) Mes trokštame Begaliniojo sampratos, bet garbiname patyrimą-idėją apie Dievą, savo sugebėjimą bet kur ir bet kuriuo metu suvokti savo aukščiausiosios sampratos apie Dievybę asmenybės ir dieviškumo faktorius.

4:4.9 (59.5) Pergalingo žmogiškojo gyvenimo žemėje sąmonė gimsta iš to tvarinio įtikėjimo, kuris išdrįsta mesti iššūkį kiekvienam iškylančiam egzistencijos epizodui, kada susiduria su žmogiškųjų apribojimų siaubingu reginiu, neklystamai deklaruodamas: Nors aš ir negaliu šito padaryti, bet manyje gyvena tas, kuris tą padaryti gali ir kuris tą padarys, visatų visatos Tėvo-Absoliuto dalis. Ir tai yra “toji pergalė, kuri apima šį pasaulį, net jūsų įtikėjimą.”

5. Klaidingos idejos apie Dievą

4:5.1 (59.6) Religinė tradicija yra netobulai išsaugotas dokumentas apie praeities amžių Dievą pažinusiųjų žmonių patyrimus, bet tokie dokumentai nėra patikimi religinio gyvenimo vadovai ar teisingos informacijos apie Visuotinį Tėvą šaltinis. Tokie senovės tikėjimai buvo nuolat keičiami dėl to fakto, jog primityvus žmogus buvo mitų kūrėjas.

4:5.2 (60.1) Urantijoje vienas didžiausių susipainiojimo šaltinių, aiškinančių Dievo prigimtį, išsivysto iš to, kad jūsų šventoms knygoms nepasisekė aiškiai nustatyti skirtumo tarp Rojaus Trejybės asmenybių ir tarp Rojaus Dievybės ir vietinės visatos kūrėjų ir administratorių. Per praėjusius dieviškosios tvarkos dalinio supratimo laikotarpius jūsų šventikams ir pranašams nepasisekė aiškiai skirti vieną nuo kito Planetų Princus, Sistemų Valdovus, Žvaigždynų Tėvus, Sūnus Kūrėjus, Supervisatų Valdovus, Aukščiausiąją Būtybę, ir Visuotinį Tėvą. Didelė dalis pranešimų iš pavaldžių asmenybių, tokių, kaip Gyvybės Nešėjai ir įvairios angelų kategorijos, jūsų įrašuose, būdavo pateikiami kaip atkeliaujantys iš paties Dievo. Urantijos religinė mintis vis dar painioja su Dievybe asocijuotas asmenybes su pačiu Visuotiniu Tėvu taip, kad jas visas pavadina vienu vardu.

4:5.3 (60.2) Urantijos žmonės toliau kenčia nuo primityvių sampratų apie Dievą. Tie dievai, kurie putoja įniršiu audroje; kurie sudrebina žemę savo įtūžyje, ir kerta žmonėms apimti pykčio; kurie pateikia savo nepasitenkinimo nuosprendžius bado ir potvynio laikotarpiais—tai yra primityviosios religijos dievai; jie nėra tie Dievai, kurie gyvena ir valdo visatose. Tokios sampratos yra likučiai iš tų laikų, kada žmonės manė, jog šitą visatą valdo ir reguliuoja įsivaizduojamų dievų užgaidos. Bet mirtingasis žmogus pradeda suvokti, kad jis gyvena santykinio įstatymo ir tvarkos valdoje, kiek tai yra susiję su Aukščiausiųjų Kūrėjų ir Aukščiausiųjų Kontrolierių administraciniais metodais ir elgesiu.

4:5.4 (60.3) Barbariška idėja nuraminti supykusį Dievą, palenkti į savo pusę įsižeidusį Viešpatį, laimėti Dievybės palankumą aukomis, atgailavimu, ir net kraujo praliejimu, reiškia tokią religiją, kuri yra visiškai naivi ir primityvi, tokią filosofiją, kuri nėra verta mokslo ir tiesos apšviesto amžiaus. Tokie tikėjimai yra iš viso bjaurūs toms dangiškosioms būtybėms ir tiems dieviškiesiems valdovams, kurie tarnauja ir valdo visatose. Dievui tai yra įžeidimas tikėti, manyti, ir mokyti, jog turi būti pralietas nekaltas kraujas tam, kad būtų laimėtas jo palankumas arba kad būtų į šalį nukreiptas išgalvotas dieviškasis įniršis.

4:5.5 (60.4) Hebrajai tikėjo, jog “be kraujo praliejimo negali būti nuodėmės atleidimo.” Jie neišsivadavo iš senos ir pagoniškos minties, jog Dievų negalima nuraminti kaip nors kitaip, tiktai kraujo vaizdiniu, nors Mozė iš tikrųjų žengė didžiulį žingsnį į priekį, uždraudęs aukoti žmogų, ir, savo pasekėjų vaikiškai naivių beduinų primityviame prote, žmogiškąją auką pakeitė ritualiniu gyvulių aukojimu.

4:5.6 (60.5) Rojaus Sūnaus savęs padovanojimas jūsų pasaulyje buvo neatskiriamas nuo tos padėties, kada užbaigiamas planetinis amžius; šis savęs padovanojimas buvo neišvengiamas, ir jis nebuvo reikalingas tam, jog būtų laimėtas Dievo palankumas. Šitas savęs padovanojimas taip pat pasirodo, jog buvo Sūnaus Kūrėjo paskutinis asmeninis veiksmas per ilgą jaudinantį patyrimą, kurio metu užsitarnaujama patirtinė aukščiausioji valdžia savojoje visatoje. Kokia Dievo begalinio charakterio parodija! šitas mokymas, kad jo tėviškos širdies, nepaprastai atšiauriai šaltos ir kietos, nesujaudino jo tvarinių nelaimės ir skausmai, kad savo švelnaus gailestingumo jis nepaskleidė tol, kol nepamatė savo nekalto Sūnaus kraujuojančio ir mirštančio ant Kalvarijos kryžiaus!

4:5.7 (60.6) Bet Urantijos gyventojai turi surasti išsilaisvinimą iš šitų senovės klaidų ir pagoniškų prietarų, susijusių su Visuotinio Tėvo prigimtimi. Tiesos apreiškimas apie Dievą ateina, ir žmogiškoji rasė turi lemtį pažinti Visuotinį Tėvą visu tuo charakterio grožiu ir požymių nuostabumu, kuriuos perteikė Sūnus Kūrėjas, kuris gyveno Urantijoje kaip Žmogaus Sūnus ir Dievo Sūnus.

4:5.8 (61.1) [Pateikė Uversos Dieviškasis Patarėjas.]