Kaip išlaikyti krizės tikėjimą?

Spausdinimui tinkamas variantas

Pergalingo žmogiškojo gyvenimo žemėje sąmonė gimsta iš to tvarinio įtikėjimo, kuris išdrįsta mesti iššūkį kiekvienam iškylančiam egzistencijos epizodui, kada susiduria su žmogiškųjų apribojimų siaubingu reginiu, neklystamai deklaruodamas: Nors aš ir negaliu šito padaryti, bet manyje gyvena tas, kuris tą padaryti gali ir kuris tą padarys, visatų visatos Tėvo-Absoliuto dalis. Ir tai yra “toji pergalė, kuri apima šį pasaulį, net jūsų įtikėjimą.” ~ Urantijos knyga, 4:4:9 (59.5)

Bet likus daug laiko iki atvykimo į Havoną, šitie pakilusieji laiko vaikai būna išmokę džiaugtis esant neužtikrintumui, nusiraminti esant nusivylimui, rodyti entuziazmą esant akivaizdžiam pralaimėjimui, stiprėti sunkumų akivaizdoje, rodyti nenugalimą drąsą didybės akivaizdoje, ir demonstruoti nepalenkiamą įtikėjimą, kada yra susiduriama su iššūkiu to, kas yra nepaaiškinama. Senų seniausiai šitų piligrimų šūkiu tapo: “Kartu su Dievu nieko—absoliučiai nieko—nėra neįmanoma.” ~ Urantijos knyga, 26:5.3 (291.3)

Kad ir kaip būtų sunku mokslines abejones, susijusias su maldos veiksmingumu, suderinti su visą laiką esančiu akstinu siekti pagalbos ir vadovavimo iš dieviškųjų šaltinių, niekada nepamirškite, jog nuoširdaus įtikėjimo malda yra galinga jėga, skatinanti asmeninę laimę, individualią savikontrolę, visuomeninę harmoniją, moralinę pažangą, ir dvasinį pasiekimą. ~ Urantijos knyga, 91:6:3 (999.6)

Jėzus pavaizdavo pažįstančio Dievą mirtingojo giluminį užtikrintumą, kada jis sakė: “Dievą pažįstančiam karalystės tikinčiajam, ką ten reiškia, net jeigu ir visi žemiškieji dalykai subyrės?” Žemiškasis saugumas yra pažeidžiamas, bet dvasinis užtikrintumas yra nepažeidžiamas. Kada žmogiškojo priešiškumo, savanaudiškumo, žiaurumo, neapykantos, blogio, ir pavydo potvynio didžioji banga plaka mirtingojo sielą, tada jūs galite būti visiškai tikri, jog yra viena vidinė tvirtovė, dvasios citadelė, kuri yra absoliučiai neįveikiama; bent jau tai yra tiesa dėl kiekvienos žmogiškosios būtybės, kuri savo sielą patikėjo viduje gyvenančiai amžinojo Dievo dvasiai. ~ Urantijos knyga, 100:2.7 (1096.4)