Urantijos knyga

88 Dokumentas

Fetišai, talismanai, ir magija

88:0.1 (967.1) SAMPRATA apie dvasios įėjimą į negyvą objektą, gyvūną, ar žmogiškąją būtybę yra labai senovinis ir garbingas tikėjimas, išsilaikęs nuo religinės evoliucijos pradžios. Šita doktrina apie dvasios turėjimą yra nei daugiau, nei mažiau kaip fetišizmas. Laukinis nebūtinai garbina fetišą; jis labai logiškai garbina ir giliai gerbia tame objekte gyvenančią dvasią.

88:0.2 (967.2) Iš pradžių, buvo tikima, jog fetišo dvasia yra mirusiojo žmogaus vėlė; vėliau, buvo manoma, kad fetišuose gyvena aukštesnės dvasios. Ir šitaip fetišų kultas galiausiai įkūnijo visas primityvias idėjas apie vėles, sielas, dvasias, ir demonus.

1. Tikėjimas į fetišus

88:1.1 (967.3) Primityvusis žmogus visada norėjo bet ką, kas yra nepaprasta, paversti fetišu; todėl atsitiktinumų dėka atsirado daug fetišų. Žmogus serga, kažkas įvyksta, ir jis pasveiksta. Tą patį tinka pasakyti ir apie daugelio vaistų ir atsitiktinių metodų reputaciją gydant ligas. Objektai, susiję su sapnais, buvo panašu, jog bus paversti fetišais. Fetišais tapo ugnikalniai, bet ne kalnai, kometos, bet ne žvaigždės. Ankstyvasis žmogus manė, jog krentančios žvaigždės ir meteoritai pažymi, jog į žemę atvyksta ypatingos apsilankančios dvasios.

88:1.2 (967.4) Pirmieji fetišai buvo akmenukai, turėję neįprastų žymių, ir nuo to momento žmogus visą laiką ieškojo “šventų akmenų”; karoliukų vėrinys kažkada buvo šventų akmenukų rinkinys, talismanų sankaupa. Daug genčių turėjo akmenis fetišus, bet nedaugelis išliko taip, kaip išliko Kaabos ir Skouno akmenys. Ugnis ir vanduo taip pat buvo tarp ankstyvųjų fetišų, o ugnies garbinimas, kartu su tikėjimu į šventą vandenį, vis dar tebeegzistuoja.

88:1.3 (967.5) Fetišai medžiai atsirado vėliau, bet kai kuriose gentyse išlikęs gamtos garbinimas atvedė į tikėjimą į talismanus, kuriuose gyvena kokios nors rūšies gamtos dvasia. Kada fetišais tapo augalai ir vaisiai, tada juos valgyti buvo uždrausta. Obuolys buvo tarp pirmųjų, patekusių į šitą kategoriją; jo niekada nevalgė Levantino tautos.

88:1.4 (967.6) Jeigu gyvūnas ėsdavo žmogaus mėsą, tuomet jis tapdavo fetišu. Šitokiu būdu šuo tapo parsų šventuoju gyvūnu. Jeigu fetišas yra gyvūnas ir jame nuolat gyvena vėlė, tuomet fetišizmas gali turėti poveikio reinkarnacijai. Daugeliu atvejų laukiniai gyvūnams pavydėdavo; jie nesijautė pranašesni už gyvūnus ir dažnai jiems būdavo suteikiami mėgstamiausių žvėrių vardai.

88:1.5 (967.7) Kada gyvūnai tapo fetišais, tada atsirado tabu gyvūnų fetišų mėsos valgymui. Beždžionės, dėl savo panašumo į žmogų, anksti tapo gyvūnais fetišais; vėliau buvo panašiai žiūrima į gyvates, paukščius, ir kiaules.Vienu metu fetišas buvo karvė, pienas buvo tabu, tuo tarpu išmatos buvo labai gerbiamos. Gyvatė buvo garbinama Palestinoje, ypač ją garbino finikiečiai, kurie, kartu su žydais, manė, kad ji yra blogųjų dvasių reiškėja. Net ir daugelis šiuolaikinių žmonių tiki talismanų roplių galiomis. Gyvatei buvo reiškiama didžiulė pagarba, pradedant nuo Arabijos, einant tolyn per Indiją iki raudonųjų žmonių moki genties gyvatės šokio.

88:1.6 (968.1) Kai kurios savaitės dienos buvo fetišai. Per amžius buvo manoma, jog penktadienis yra nesėkminga diena, o skaičius trylika yra blogio skaičius. Sėkmingi skaitmenys trys ir septyni atėjo iš vėlesniųjų apreiškimų; keturi buvo primityviojo žmogaus pasisekimo skaitmuo, ir jis kilo anksti, atradus keturias kompaso kryptis. Buvo manoma, jog nesėkmę atneša galvijų ar kitokios nuosavybės skaičiavimas; senovės gyventojai visada priešinosi gyventojų surašymui, “žmonių suskaičiavimui.”

88:1.7 (968.2) Primityvusis žmogus lytinių santykių nepavertė netinkamu fetišu; reprodukcinė funkcija susilaukė tiktai riboto dėmesio. Laukinis buvo natūraliai protaujantis, nebuvo nei nešvankus, nei gašlus.

88:1.8 (968.3) Seilės buvo stiprus fetišas; apspjovus žmogų, buvo galima išvaryti velnius. Būti apspjautam vyresniojo amžiumi arba aukštesnio padėtimi reiškė aukščiausią komplimentą. Į žmogaus kūno dalis buvo žiūrima kaip į potencialius fetišus, ypač į plaukus ir nagus. Vadų rankų pirštų ilgi nagai buvo labai vertinami, ir jų apkirpimas buvo stiprus fetišas. Tikėjimas į kaukoles fetišus didele dalimi paaiškina, kodėl vėliau vyko galvų medžiojimas. Bambagyslė buvo labai vertingas fetišas; net ir šiandien į ją šitaip žiūrima Afrikoje. Žmonijos pirmasis žaislas buvo išsaugota bambagyslė. Papuošta perlais, kaip tai būdavo dažnai daroma, ji buvo pirmieji žmogaus karoliai.

88:1.9 (968.4) Kuproti ir luoši vaikai, buvo manoma, yra fetišai; buvo tikima, kad lunatikai yra pakvaišę. Primityvusis žmogus negalėjo atskirti genijaus nuo bepročio; idiotai arba būdavo primušami iki mirties, arba garbinami kaip asmenybės fetišai. Isterija vis labiau ėmė patvirtinti liaudies tikėjimą į raganavimą; epileptikai dažnai būdavo žyniai arba šamanai; girtuokliavimas buvo laikomas dvasios apsėdimo forma; kada laukinis girtaudavo, tada į savo plaukus jis įdėdavo lapą, parodydamas, kad jis už savo veiksmus neatsako. Nuodai ir svaigalai tapo fetišais; buvo manoma, kad jie yra apsėsti.

88:1.10 (968.5) Daugelis žmonių į genijus žiūrėjo kaip į asmenybes fetišus, apsėstus gerų dvasių. Ir šitie talentingi žmonės greitai išmoko pasinaudoti apgaule ir triukais tam, kad patenkintų savo pačių egoistinius interesus. Buvo manoma, jog žmogus fetišas yra daugiau negu žmogiškoji būtybė; jis buvo dieviškas, net ir neklystantis. Tokiu būdu vadai, karaliai, žyniai, pranašai, ir bažnyčios valdovai galiausiai įgavo didžiulės galios ir naudojosi neribota valdžia.

2. Fetišų evoliucija

88:2.1 (968.6) Buvo manoma, jog vėlės buvo linkusios apsigyventi kokiuose nors objektuose, kurie joms priklausė tada, kada jos gyveno materialiame kūne. Šitas tikėjimas paaiškina daugelio šiuolaikinių relikvijų veiksmingumą. Senovės žmonės visada giliai gerbė savo valdovų kaulus, ir į šventųjų ir didvyrių griaučių palaikus daugelis vis dar tebežiūri su prietaringa keliančia baimę pagarba. Net ir šiandien, vyksta piligrimų kelionės aplankyti didžių žmonių kapų.

88:2.2 (968.7) Tikėjimas į relikvijas išsivystė iš senovės fetišų kulto. Šiuolaikinių religijų relikvijos išreiškia mėginimą laukinio fetišą racionalizuoti ir tokiu būdu jį iškelti iki oraus ir respektabilaus lygio šiuolaikinėse religinėse sistemose. Tikėjimas į fetišus ir į magiją yra laikomas pagoniškumu, bet tariamai yra priimtina tikėti į relikvijas ir stebuklus.

88:2.3 (969.1) Židinys—ugnies vieta—tapo daugiau ar mažiau fetišu, šventąja vieta. Šventovės ir šventyklos iš pradžių buvo vietos fetišai, nes ten buvo laidojami mirusieji. Hebrajų fetišą pirkelę Mozė iškėlė į tokią padėtį, kad joje atsirado superfetišas, tuomet egzistavusi samprata apie Dievo įstatymą. Bet izraeliečiai niekada neatsisakė būdingo tik kanaanitams tikėjimo į akmens altorių: “Ir šitas akmuo, kurį aš pastačiau kaip koloną, bus Dievo namai.” Jie iš tikrųjų tikėjo, kad jų Dievo dvasia gyvena tokiuose akmeniniuose altoriuose, kurie tikrovėje buvo fetišai.

88:2.4 (969.2) Seniausieji atvaizdai būdavo daromi tam, kad būtų išsaugota žymiausių mirusiųjų išvaizda ir atminimas; jie iš tikrųjų buvo paminklai. Stabai buvo fetišizmo ištobulinimas. Primityvieji žmonės tikėjo, kad pašventinimo ceremonija priversdavo dvasią įeiti į atvaizdą; lygiai taip, kada tam tikri objektai būdavo palaiminami, tada jie tapdavo talismanais.

88:2.5 (969.3) Mozė, papildydamas senovės Dalamatijos moralinio kodekso antrąjį įsakymą, pabandė tarp hebrajų suvaldyti fetišų garbinimą. Jis rūpestingai nurodė, kad jie nedarytų kokios nors rūšies tokių atvaizdų, kuriuos būtų galima pašventinti kaip fetišą. Jis aiškiai pareiškė: “Nedarykite stabų arba ko nors panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, arba, kas yra žemėje apačioje, arba, kas yra žemės vandenyse.” Nors šitas įsakymas padarė daug, kad sutrukdytų meno vystymąsi tarp žydų, bet fetišų garbinimą jis tikrai sumažino. Bet Mozė buvo perdaug išmintingas, kad senuosius fetišus mėgintų pakeisti staiga, ir dėl to jis sutiko, jog į arką, kuri tuo pačiu buvo karo altorius ir religinė šventykla kartu su įsakymų ritinėliais būtų įdedamos ir kai kurios relikvijos.

88:2.6 (969.4) Galiausiai fetišais tapo žodžiai, ypač tokie, kurie buvo laikomi Dievo žodžiais; šitokiu būdu daugelio religijų šventosios knygos tapo fetišiniais kalėjimais, įkalinančiais žmogaus dvasinę vaizduotę. Pačios tos Mozės pastangos, nukreiptos prieš fetišus, tapo aukščiausiu fetišu; jo įsakymas vėliau buvo panaudotas tam, kad apkvailintų meną ir, kad trukdytų džiaugtis ir žavėtis tuo, kas yra gražu.

88:2.7 (969.5) Senovėje valdžios žodis fetišas buvo baimę kelianti dogma, pats siaubingiausias iš visų tironų, kurie žmogų pavergia. Dogmatinis fetišas mirtingąjį žmogų atves į tai, kad jis pats save išduos aklo prisirišimo, fanatizmo, prietarų, nepakantumo, ir pačių žvėriškiausių barbariškų žiaurumų gniaužtams. Šiuolaikinė pagarba išminčiai ir tiesai yra ne kas kita, kaip nesenas išsilaisvinimas iš polinkio kurti fetišus ir kopimas į aukštesniuosius galvojimo ir protavimo lygius. Kai dėl sukauptų fetišų raštų, į kuriuos religininkai žiūri kaip į šventas knygas, tai ne tiktai tikima, jog, kas yra užrašyta toje knygoje, yra tiesa, bet taip pat tikima, jog toje knygoje yra visa tiesa. Jeigu vienoje iš tokių knygų kartais kalbama apie žemę, kad ji yra plokščia, tuomet, per daugelį kartų, šiaip jau protingi vyrai ir moterys atsisako pripažinti aiškų įrodymą, jog planeta yra apvali.

88:2.8 (969.6) Tas paprotys, kada viena iš tokių šventų knygų atverčiama tam, kad akis galėtų atsitiktinai žvilgtelėti į pirmą pasitaikiusią pastraipą, kurios laikymasis gali nulemti svarbius gyvenimo sprendimus ar projektus, yra nei daugiau, nei mažiau kaip atviras fetišizmas. Duoti priesaiką, uždėjus ranką ant “šventos knygos” arba prisiekti kokiu nors aukščiausios pagarbos objektu, yra rafinuoto fetišizmo forma.

88:2.9 (969.7) Bet jis iš tiesų išreiškia realią evoliucinę pažangą vystantis nuo baimės, jaučiamos fetišui, kada buvo apipjaustomi laukinių vado nagai, iki nuostabaus laiškų, įstatymų, legendų, alegorijų, mitų, eilėraščių, ir kronikų rinkinio garbinimo, kas galiausiai atspindi išsijotą daugelio amžių išmintį, bent jau iki to laiko ir to įvykio, kada jie būna surenkami kaip “šventoji knyga.”

88:2.10 (970.1) Kad žodžiai taptų fetišais, jie turėjo būti laikomi įkvepiančiais, ir kreipimasis į tariamai dieviškai įkvėptus raštus vedė tiesiai į bažnyčios valdžios sukūrimą, tuo tarpu pilietinių formų evoliucija vedė į valstybės valdžios įgyvendinimą.

3. Totemizmas

88:3.1 (970.2) Fetišizmas perėjo per visus primityviuosius kultus, pradedant nuo ankstyviausiojo tikėjimo į šventus akmenis, per stabus, kanibalizmą, ir gamtos garbinimą, ir baigiant totemizmu.

88:3.2 (970.3) Totemizmas yra visuomeninių ir religinių apeigų suderinimas. Iš pradžių buvo manoma, jog pagarba tariamos biologinės kilmės gyvūnui totemui suteikia garantiją tam, kad bus apsirūpinta maistu. Totemai vienu ir tuo pačiu metu buvo grupės ir jos narių dievo simboliai. Toks dievas buvo klano įasmeninimas. Totemizmas buvo viena iš fazių mėginant suvisuomeninti šiaip jau asmeninę religiją. Totemas galiausiai išsivystė į įvairių šiuolaikinių tautų vėliavą, arba nacionalinį simbolį.

88:3.3 (970.4) Fetišas krepšys, šamano krepšys, buvo maišelis, į kurį būdavo sudedamas keliantis pagarbą asortimentas, kurį sudarydavo daiktai, pripildyti vėlių, ir senovės šamanas niekada neleisdavo savo krepšiui, savo galios simboliui, paliesti žemės. Civilizuotos tautos dvidešimtajame amžiuje žiūri, kad jų vėliavos, nacionalinės sąmonės emblemos, lygiai taip niekada neliestų žemės.

88:3.4 (970.5) Į žynių ir karalių ženklus galiausiai buvo pradėta žiūrėti kaip į fetišus, ir aukščiausio statuso fetišas perėjo per daugelį vystymosi etapų nuo klanų iki genčių, nuo suzereniteto iki suvereniteto, nuo totemų iki vėliavų. Fetišai karaliai valdė “dieviškąja teise,” ir kilo daug kitų valdymo formų. Žmonės taip pat padarė fetišą iš demokratijos, paprastų žmogaus idėjų, kada jos kolektyviai yra pavadinamos “visuomenės nuomone,” egzaltavimo ir garbinimo. Vieno žmogaus nuomonė, kada paimama atskirai, nelaikoma, jog būtų daug ko verta, tačiau, kada daug žmonių kolektyviai veikia kaip demokratija, tada šitas pats vidutinybės sprendimas yra laikomas teisingumo arbitru ir teisumo standartu.

4. Magija

88:4.1 (970.6) Civilizuotas žmogus ima energingai spręsti realios aplinkos problemas mokslo pagalba; laukinis žmogus iliuzinės vėlių aplinkos realias problemas mėgino spręsti magijos pagalba. Magija buvo tas metodas, kuriuo būdavo manipuliuojama aplinka tariamų dvasių, kurių intrigomis būdavo be pabaigos aiškinama tai, kas nepaaiškinama; tai buvo menas, kaip panaudojant fetišus arba kitas ir galingesnes dvasias pasiekti, jog dvasia bendradarbiautų savanoriškai, o nenorinčią dvasią priversti, kad ji pagalbą suteiktų.

88:4.2 (970.7) Magijos, raganavimo, ir burtininkavimo tikslas buvo dvigubas:

88:4.3 (970.8) 1. Išpranašauti ateitį.

88:4.4 (970.9) 2. Palankiai paveikti aplinką.

88:4.5 (970.10) Mokslo siekiai yra tapatūs magijos siekiams. Žmonija iš magijos į mokslą vystosi ne apmąstymų ir samprotavimų dėka, bet vietoje šito ji vystosi ilgo patyrimo dėka, palaipsniui ir skausmingai. Žmogus palaipsniui atsiremia į tiesą, pradėdamas nuo suklydimo, vystydamasis suklydime, ir galiausiai pasiekdamas tiesos slenkstį. Tiktai atėjus moksliniam metodui jis tikrai pažvelgė į priekį. Bet primityvusis žmogus turėjo eksperimentuoti arba žūti.

88:4.6 (970.11) Ankstyvųjų prietarų pakerėjimas buvo vėlesniojo mokslinio žingeidumo motina. Šitie primityvieji prietarai turėjo vis augantį dinamišką jausmą—baimę plius žingeidumą; senovės magija buvo vis didėjanti varomoji galia. Šitie prietarai buvo atsirandantis žmogaus troškimas sužinoti ir valdyti planetos aplinką.

88:4.7 (971.1) Magija laukinį pavergė taip stipriai, nes natūralios mirties sampratos jis negalėjo suvokti. Vėlesnė idėja apie pirminę nuodėmę didele dalimi padėjo susilpninti magijos įtaką rasei tuo, kad ji paaiškino natūralią mirtį. Vienu metu buvo visiškai įprasta nužudyti dešimt nekaltų asmenų už jų tariamą atsakomybę dėl vienos natūralios mirties. Tai yra viena priežastis, kodėl senovės tautų gyventojų skaičius nedidėjo sparčiau, ir tai tebėra tiesa kalbant apie kai kurias Afrikos gentis. Apkaltintas asmuo paprastai prisipažindavo, jog yra kaltas, net ir tada, kada tai jam reikšdavo mirtį.

88:4.8 (971.2) Laukiniui magija yra natūrali. Jis tiki, kad priešą iš tiesų galima sunaikinti buriant su jo plaukų kuokšteliu ar nagų nuopjovomis. Mirtis nuo gyvačių įkandimų būdavo priskiriama burtininko magijai. Su magija kovoti yra sunku dėl to fakto, jog mirti galima iš baimės. Primityviosios tautos magijos taip bijojo, kad iš tiesų iš baimės būdavo mirštama, o tokių pasekmių užtekdavo tam, jog šitas klaidingas tikėjimas būtų sustiprintas. Nepasisekimo atveju visada būdavo koks nors patikimas paaiškinimas; nepavykusi magija pasitaisydavo didesnės magijos pagalba.

5. Magiški talismanai

88:5.1 (971.3) Kadangi bet kas, kas yra susijęs su kūnu, galėjo tapti fetišu, tai ankstyviausioji magija reikalo turėjo su plaukais ir nagais. Tas slaptumas atliekant gamtinius reikalus kilo iš baimės, jog priešas gali užvaldyti kažką, kas išėjo iš kūno, ir tą panaudoti pakenkiančioje magijoje; dėl to visos išmatos iš kūno būdavo rūpestingai užkasamos. Būdavo susilaikoma nuo viešo nusispjovimo, kadangi bijota, jog seiles bus galima panaudoti kenkiančioje magijoje; nusispjovimas visada būdavo uždengiamas. Net maisto likučiai, drabužiai, ir papuošalai galėjo tapti magijos įnstrumentais. Laukinis ant stalo niekada nepalikdavo jokių savo valgio likučių. Ir visa tai būdavo daroma iš baimės, kad jo priešai šitais daiktais gali pasinaudoti magiškose apeigose, o ne dėl to, jog būtų suvokiama tokio papročio kokia nors higieninė svarba.

88:5.2 (971.4) Magiški talismanai būdavo daromi iš įvairiausių daiktų: žmogaus kūno, tigro nagų, krokodilo dantų, nuodingų augalų sėklų, gyvatės nuodų, ir žmogaus plaukų. Labai didelės magiškos jėgos turėjo mirusiojo kaulai. Magijoje galėjo būti panaudojamos net dulkės nuo kojų atspaudų. Senovės žmonės buvo giliai įtikėję į meilės talismanus. Kraujas ir kitos kūniškos sekrecijos formos galėjo užtikrinti magišką meilės poveikį.

88:5.3 (971.5) Buvo manoma, jog magijoje yra veiksmingi atvaizdai. Buvo daromi atvaizdai, ir kada su jais buvo elgiamasi gerai arba blogai, tada buvo tikima, kad lygiai toks pat poveikis yra padaromas ir realiam asmeniui. Prietaringas žmogus pirkdamas pakramtydavo gabalėlį kieto medžio tam, kad suminkštintų pardavėjo širdį.

88:5.4 (971.6) Juodos karvės pienas buvo labai magiškas; taip pat labai magiškos buvo juodos katės. Valdžios lazda ar skeptras buvo magiški, kartu su būgnais, varpais, ir mazgais. Visi senovės objektai buvo magiški talismanai. Į naujos aukštesnės civilizacijos papročius buvo žiūrima nepalankiai dėl jų tariamai blogos magiškos prigimties. Ilgą laiką taip buvo žiūrima į rašymą, spausdinimą, ir paveikslus.

88:5.5 (971.7) Primityvusis žmogus tikėjo, kad vardams, ypač dievų vardams, turi būti rodoma pagarba. Vardas buvo laikomas esybe, faktoriumi, kuris yra atskirtas nuo fizinės asmenybės; jam buvo reiškiama vienoda pagarba kaip ir sielai ir šešėliui. Vardai būdavo užstatomi už paskolas; žmogus negalėdavo naudotis savo vardu tol, kol jo neišpirkdavo sugrąžinęs gautą paskolą. Dabartinėmis dienomis kiekvienas savo vardą pasirašo ant skolos dokumento. Magijoje individo vardas netrukus tapo svarbus. Laukinis turėjo du vardus; svarbus vardas buvo laikomas perdaug šventu, kad būtų vartojamas įprastinėmis progomis; todėl atsirado antrasis arba kasdienis vardas—pravardė. Jis niekada nepasakydavo savo tikrojo vardo svetimiems. Bet koks neįprastos prigimties patyrimas jį versdavo savo vardą pakeisti; kartais tas buvo daroma stengiantis išgydyti ligą arba sustabdyti nesėkmes. Laukinis galėjo sau gauti naują vardą, nusipirkdamas jį iš genties vado; žmonės vis dar tebeinvestuoja į titulus ir laipsnius. Bet pačiose primityviausiose gentyse, tokiose, kaip Afrikos bušmenai, individualių vardų nėra.

6. Magijos praktika

88:6.1 (972.1) Magija būdavo praktikuojama naudojantis burtų lazdele, “kerėjimo” ritualu, ir užkalbėjimais, o atliekantysis ritualą paprastai dirbdavo neapsirengęs. Tarp primityviųjų magų buvo daugiau moterų negu vyrų. Magijoje “kerėjimas” reiškia paslaptį, ne gydymą. Laukinis niekada savęs negydė; jis niekada nenaudojo vaistų, išskyrus tuomet, kada patardavo magijos specialistai. Ir dvidešimtojo amžiaus šamanai yra tipiški senovės magai.

88:6.2 (972.2) Magija turėjo tiek viešą, tiek privatų aspektą. Magija, kurią atlikdavo burtininkas, šamanas, arba žynys, turėjo būti visos genties gerovei. Raganos, užkalbėtojai, ir kerėtojai užsiiminėdavo privačia magija, asmenine ir savanaudiška magija, kuri būdavo panaudojama kaip priverstinis metodas, kuris užtraukia blogį priešui. Samprata apie dualistinį spiritizmą, apie geras ir blogas dvasias, pagimdė vėlesniuosius tikėjimus į baltąją ir juodąją magiją. Ir religijai vystantis, magijos terminas buvo taikomas tokiam dvasių veikimui, kuris buvo už individo kulto ribų, ir taip pat ji buvo siejama su senesniaisiais tikėjimais į vėles.

88:6.3 (972.3) Žodžių kombinacijos, šūksnių ir užkalbėjimų ritualai, buvo labai magiški. Kai kurie užkalbėjimai galiausiai išsivystė į maldas. Netrukus, buvo imta praktuoti imituojančiąją magiją; maldos ėmė virsti į vaidinimą; magiški šokiai buvo ne kas kita, kaip draminės maldos. Palaipsniui magiją pakeitė malda kaip aukojimo ritualo dalis.

88:6.4 (972.4) Gestas, būdamas senesnis už šneką, buvo šventesnis ir magiškesnis, o pamėgdžiojimas buvo tikima, jog turi stiprią magiškąją galią. Raudonieji žmonės dažnai šokdavo bizono šokį, kurio metu vienas iš šokančiųjų vaidindavo bizoną, ir jo sugavimas garantuodavo besiartinančios medžioklės sėkmę. Gegužės Pirmosios lytinis šventimas buvo tiesiog pamėgdžiojanti magija, daranti užuominą į augalinio pasaulio lytines aistras. Lėlę kaip magišką talismaną iš pradžių naudojo nevaisinga žmona.

88:6.5 (972.5) Magija buvo evoliucinio religijos medžio šalutinė šaka, kuri galiausiai davė mokslinio amžiaus vaisių. Tikėjimas į astrologiją atvedė į astronomijos išsivystymą; tikėjimas į filosofo akmenį atvedė į metalų įsisavinimą, tuo tarpu tikėjimas į magiškus skaičius sukūrė matematikos mokslą.

88:6.6 (972.6) Tačiau toks pasaulis, kuriame yra tokia gausa talismanų, didele dalimi sunaikino bet kokią asmeninę ambiciją ir iniciatyvą. Į papildomo darbo arba uolumo vaisius buvo žiūrima kaip į magiškus. Jeigu vieno žmogaus lauke grūdų užderėdavo daugiau negu pas jo kaimyną, tai jį galėdavo pakviesti pas vadą ir apkaltinti perviliojus šituos papildomus grūdus iš tingaus kaimyno lauko. Iš tikrųjų, barbariškumo laikais buvo pavojinga žinoti labai daug; visada buvo galimybė būti nubaustam mirtimi kaip juodajam magui.

88:6.7 (972.7) Palaipsniui mokslas iš gyvenimo šalina azartinio lošimo elementą. Bet jeigu šiuolaikiniai švietimo metodai kartais sužlugtų, tada beveik nedelsiant būtų sugrįžtama į primityviuosius tikėjimus į magiją. Šitie prietarai vis dar tebėra daugelio vadinamųjų civilizuotų žmonių protuose. Kalba turi daugybę sustabarėjimų, kurie įrodo, kad žmogiškoji rasė ilgą laiką buvo nugrimzdusi į magiškus prietarus, tokie žodžiai yra užkerėtas, po nelaiminga žvaigžde, apsėdimas, įkvėpimas, išleisti dvasią, išradingumas, perkūno trenktas, ir apstulbintas. Ir išmintingos žmogiškosios būtybės vis dar tiki geru atsitiktinumu, bloga akimi, ir astrologija.

88:6.8 (973.1) Senovės magija buvo šiuolaikinio mokslo kokonas, savo laiku be jos nebuvo galima apsieiti, bet dabar ji daugiau nebėra naudinga. Ir tokiu būdu nemokšiškų prietarų iliuzijos kėlė nerimą primityvių žmonių protui tol, kol galėjo atsirasti mokslo sąvokos. Šiandien, Urantija yra šitos intelektualios evoliucijos prieblandos zonoje. Viena pasaulio pusė su didžiuliu entuziazmu siekia tiesos šviesos ir mokslinių atradimų faktų, tuo tarpu kita pusė yra nugrimzdusi į senųjų prietarų ir vos užmaskuotos magijos glėbį.

88:6.9 (973.2) [Pateikta Nebadono Spindinčiosios Vakaro Žvaigždės.