133 Dokumentas - Sugrįžimas iš Romos

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantasSend by emailSend by email

Urantijos knyga

133 Dokumentas

Sugrįžimas iš Romos


(1468.1) 133:0.1 RUOŠDAMASIS palikti Romą, Jėzus neatsisveikino nė su vienu iš savo draugų. Raštininkas iš Damasko Romoje pasirodė be išankstinės žinios ir išnyko lygiai tokiu pačiu būdu. Praėjo visi metai, kol tie, kurie pažinojo ir mylėjo jį, prarado viltį pamatyti jį vėl. Prieš pasibaigiant antriesiems metams mažos grupės tų, kurie pažinojo jį, suartėjo vedinos bendro susidomėjimo jo mokymais ir bendrų prisiminimų apie tuos gerus laikus su juo. Ir šitos mažos stoikų, cinikų, ir misterinių kultų grupės šituos nereguliarius ir neoficialius susitikimus rengė toliau iki pat to meto, kada Romoje pasirodė krikščioniškosios religijos pirmieji pamokslininkai.

(1468.2) 133:0.2 Gonodas ir Ganidas nusipirko tiek daug daiktų Aleksandrijoje ir Romoje, kad jie savo daiktus išsiuntė su krovinių vilkstine į Tarentumą anksčiau, tuo tarpu šie trys keliauninkai neskubėdami žingsniavo per Italiją didžiuoju Apijų Keliu. Šitoje kelionėje jie sutiko įvairiausių žmogiškųjų būtybių. Palei šitą kelią gyveno daug kilnių romėnų piliečių ir graikų kolonistų, bet iš menkesniųjų vergų jau ėmė atsirasti ir daugybė palikuonių.

(1468.3) 133:0.3 Vieną dieną, tuo metu, kada ilsėjosi per pietus, maždaug pusiaukelėje į Tarentumą, Ganidas uždavė Jėzui tiesų klausimą, ką jis galvoja apie Indijos kastų sistemą. Jėzus tarė: “Nors žmogiškosios būtybės skiriasi daugeliu būdų, viena nuo kitos, bet prieš Dievą ir dvasiniame pasaulyje visi mirtingieji stovi ant vienodo pagrindo. Dievo akyse yra tiktai dvi grupės mirtingųjų: tie, kurie trokšta vykdyti jo valią, ir tie, kurie šito daryti nenori. Kada į apgyvendintą pasaulį žiūri visata, tada lygiai taip.pat ji mato dvi didžiules klases: tuos, kurie Dievą pažįsta, ir tuos, kurie jo nepažįsta. Tie, kurie Dievo pažinti negali, yra priskiriami prie kurios nors konkrečios sferos gyvūnų. Žmoniją atitinkamai galima suskirstyti į daugelį klasių pagal įvairias savybes, taip, kaip į jas galima būtų žvelgti fiziniu, protiniu, visuomeniniu, profesiniu, ar moraliniu požiūriu, bet, kada šitos skirtingos mirtingųjų klasės pasirodo prieš Dievo teismą, tada jos stovi ant vienodo pagrindo; Dievas iš tiesų nėra asmenų gerbėjas. Nors neįmanoma nepripažinti žmogiškųjų sugebėjimų ir talentų skirtumo intelektualiuose, visuomeniniuose, ir moraliniuose reikaluose, bet jūs neturėtumėte daryti tokių skirtumų dvasinėje žmonių brolystėje, kada jie susirenka garbinti Dievo akivaizdoje.”

1. Gailestingumas ir teisingumas

(1468.4) 133:1.1 Vieną popietę labai įdomus epizodas atsitiko ties šalikele, kada jie artinosi prie Tarentumo. Jie pamatė, kaip grubus ir agresyvus jaunuolis brutaliai mušė mažesnį vaikiną. Jėzus nuskubėjo padėti užpultajam jaunuoliui, ir kada jį išvadavo, tada užpuoliką tvirtai laikė tol, kol mažesnis vaikinas pabėgo. Tą akimirką, kai Jėzus mažąjį chuliganą paleido, Ganidas puolė berniuką ir ėmė jį smarkiai mušti, ir Ganido nuostabai Jėzus tuoj pat įsiterpė. Po to, kai jis sulaikė Ganidą ir leido išsigandusiam berniukui pasprukti, jaunuolis, kai tik atgavo kvapą, susijaudinęs sušuko: “Aš negaliu tavęs suprasti, Mokytojau. Jeigu galestingumas reikalauja, kad tu išlaisvintum mažesnį vaikinuką, tai argi teisingumas nereikalauja, kad būtų nubaustas didesnis ir nusikaltęs jaunuolis?“ Atsakydamas Jėzus tarė:

(1469.1) 133:1.2 “Ganidai, tu tikrai nesupranti. Gailestingumo tarnystė visada yra individo darbas, bet teisingumo bausmė yra visuomeninių, valdymo, ar visatos administracinių grupių funkcija. Kaip individas aš esu dėkingas, kad galiu parodyti gailestingumą; aš turiu ateiti į pagalbą užpultajam berniukui, ir visiškai logiška, jog aš galiu pavartoti jėgos tiek, kad suvaldyčiau užpuoliką. Ir būtent tą aš ir padariau. Aš išlaisvinau užpultą vaikinuką; tuo gailestingumo tarnystė ir baigėsi. Tada aš jėga sulaikiau užpuoliką pakankamai ilgai, kad silpnesnioji pusė ginče galėtų pabėgti, po šito aš pasitraukiau iš šio reikalo. Aš nesiėmiau užpuoliko teisti, kad šitokiu būdu pereičiau prie jo motyvų—kad apsvarstyčiau viską, kodėl jis savo bičiulį užpuolė—o tada imčiau vykdyti tokią bausmę, kurią galėtų padiktuoti mano protas kaip teisingą atpildą už jo blogą poelgį. Ganidai, galestingumas gali būti dosnus, bet teisingumas yra tikslus. Argi tu negali suprasti, jog nepanašu, kad du žmonės susitartų dėl tokios bausmės, kuri atitiktų teisingumo reikalavimus? Vienas paskirtų keturiasdešimt rimbo kirčių, kitas duotų dvidešimt kirčių, tuo tarpu dar kitas kaip bausmę patartų įkalinimą vienatvėje. Argi tu negali matyti, jog šitame pasaulyje tokios pareigos geriau turi priklausyti grupei arba jas turi vykdyti išrinkti grupės atstovai? Visatoje, nuosprendžio priėmimas yra suteikiamas tiems, kurie iki galo žino bet kokios pražangos priešistoriją, o taip pat ir jos motyvaciją. Civilizuotoje visuomenėje ir organizuotoje visatoje teisingumo administravimas numato teisingo nuosprendžio priėmimą po sąžiningo nagrinėjimo, ir tokios išimtinės teisės yra suteiktos juridinėms pasaulių grupėms ir visos kūrinijos aukštesniųjų visatų visažiniams administratoriams.”

(1469.2) 133:1.3 Per dienų dienas jie kalbėjo apie šitą gailestingumo pasireiškimo ir teisingumo vykdymo problemą. Ir Ganidas, bent jau tam tikru laipsniu, suprato, kodėl Jėzus neįsitraukdavo į asmeninę kovą. Bet Ganidas uždavė vieną paskutinį klausimą, į kurį jis niekada negavo iki galo patenkinamo atsakymo; ir tas klausimas buvo toks: “Bet, Mokytojau, jeigu kartais tave užpultų stipresnis ir blogo charakterio tvarinys ir grasintų tave sunaikinti, ką tu darytum? Argi tu nesistengtum apsiginti?” Nors Jėzus negalėjo iki galo ir patenkinamai atsakyti į vaikino klausimą, kadangi jis nenorėjo jam atskleisti, kad jis (Jėzus) žemėje gyvena kaip Rojaus Tėvo meilės pavyzdys stebinčiai visatai, tai jis paaiškino tiek:

(1469.3) 133:1.4 “Ganidai, aš galiu gerai suprasti, kaip kai kurios iš šitų problemų tave glumina, ir aš pasistengsiu į tavo klausimą atsakyti. Pirmiausia, visuose užpuolimuose, kurie gali būti vykdomi prieš mano asmenį, aš nustatyčiau, ar užpuolikas yra ar nėra Dievo sūnus— mano brolis materialiame kūne—ir jeigu aš manyčiau, kad toks tvarinys neturi moralaus mąstymo ir dvasingo samprotavimo, tada aš tikrai nedvejodamas ginčiausi, iki galo panaudodamas savo pasipriešinimo galių sugebėjimus, nesvarbu, kokios būtų pasekmės užpuolikui. Bet šitaip aš nepulčiau sūnystės statuso bičiulio žmogaus, net ir besigindamas. Tai yra, aš jo nebausčiau iš anksto ir neapsvarstęs, kodėl gi jis mane užpuolė. Aš visomis įmanomomis gudrybėmis stengčiausi jam sutrukdyti ir atkalbėti jį nuo tokio užpuolimo ir sušvelninti užpuolimą, jeigu man nepasisektų jo sustabdyti. Ganidai, aš turiu absoliutų pasitikėjimą savo dangiškojo Tėvo globa iš viršaus; aš esu pasišventęs savo Tėvo danguje valios vykdymui. Aš netikiu, kad reali skriauda gali ištikti mane; aš netikiu, jog mano gyvenimo darbui gali realiai sukelti pavojų, kas nors tokio, ko norėtų mano priešai, kad man atsitiktų, ir tikrai mums nėra ko bijoti prievartos iš savųjų draugų. Aš esu absoliučiai tikras, jog visa visata yra man draugiška—aš atkakliai tikiu šita visagale tiesa, iš visos širdies pasitikėdamas, nepaisant to, jog viskas atrodo priešingai.

(1470.1) 133:1.5 Bet Ganidas nebuvo iki galo patenkintas. Daug kartų jie aptarė šituos reikalus, ir Jėzus papasakojo jam apie kai kuriuos epizodus iš savosios vaikystės, o taip pat ir apie mūrininko sūnų Jokūbą. Sužinojęs, kaip Jokūbas pats save pasiskyrė ginti Jėzų, Ganidas tarė: “O, aš pradedu suprasti! Pirma, labai jau reta, jog kokia nors normali būtybė norėtų užpulti tokį gerą žmogų, kaip tu, ir net jeigu kas nors ir būtų toks nemąstantis, kad šitaip pasielgtų, tai beveik garantuota, kad netoli galėtų būti koks nors kitas mirtingasis, kuris atskubės tau į pagalbą, net ir taip, kaip ir tu visada ateini į pagalbą bet kokiam žmogui, kurį pamatai patekusį į nelaimę. Mokytojau, širdyje, aš sutinku su tavimi, bet savo protu aš vis dar mąstau, jeigu aš būčiau buvęs Jokūbo vietoje, tai man būtų patikę bausti tuos grubius jaunuolius, kurie išdrįsdavo tave užpulti tik dėl to, kad jie manė, jog tu nesiginsi. Aš manau, jog tu esi visiškai saugus savo kelionėje per gyvenimą, nes tu daug laiko skiri tam, kad padėtum ir tarnautum savo bičiuliams ištiktiems nelaimės—na, visiškai panašu, jog visada šalia bus kažkas, kad tave apgintų.” O Jėzus atsakė: “Tas išbandymas dar neatėjo, Ganidai, ir kada jis ateis, tada mes tikrai turėsime paklusti Tėvo valiai.” Ir tai buvo maždaug viskas, ką tas vaikinas iš savojo mokytojo galėjo išgirsti šita sunkia savigynos ir nesipriešinimo tema. Kita proga jis iš tikrųjų iš Jėzaus išpešė nuomonę, jog organizuota visuomenė turi visas teises panaudoti jėgą tam, kad įgyvendintų savuosius teisingus mandatus.

2. Lipant į laivą Tarentume

(1470.2) 133:2.1 Leisdami laiką laivų prieplaukoje, laukdami, kol iš laivo bus iškrauti kroviniai, keliauninkai pamatė vyrą, skriaudžiantį savo žmoną. Kaip buvo jam įprasta, Jėzus įsikišo užpultojo asmens pusėje. Jis priėjo prie įniršusio vyro iš užpakalio ir, švelniai tapšnodamas jam per petį, tarė: “Mano drauge, ar galiu minutėlę su tavimi pasišnekėti asmeniškai?” Įpykęs vyras buvo priblokštas dėl tokio kreipimosi ir, po akimirkos gluminančio abejojimo, išmikčiojo—“ė—kodėl—taip, ko tu nori iš manęs?” Kada Jėzus jį pasivedė į šoną, tada tarė: “Mano drauge, aš suvokiu, jog tau turėjo atsitikti kažkas siaubinga; aš labai noriu, kad tu man papasakotum, kas gi galėjo atsitikti tokiam stipriam vyrui, kad tai tave privertė taip užpulti savąją žmoną, savo vaikų motiną, ir užpulti tiesiog čia, visų akyse. Esu įsitikinęs, jog tu turi jausti, kad yra kažkokia svari priežastis šitaip užpulti. Ką gi ši moteris padarė, kad nusipelno savojo vyro tokio elgesio? Žiūrėdamas į tave, aš manau, jog tavo veide pastebiu meilę teisingumui, jeigu ne troškimą parodyti gailestingumą. Aš drįstu pasakyti, jeigu tu pamatytum mane šalikelėje, užpultą plėšikų, tai nedvejodamas atskubėtum manęs gelbėti. Drįstu pareikšti, jog per savo gyvenimą esi padaręs daug tokių drąsių dalykų. Dabar, mano drauge, pasakyk man, kas gi atsitiko? Ar ta moteris padarė kažką negerai, ar tu kvailai netekai galvos ir nemąstydamas užpuolei ją?” Ir šito vyro širdį suvirpino ne tiek tai, ką jis sakė, kiek tas nuoširdus žvilgsnis ir užjaučianti šypsena, kuria Jėzus jį apdovanojo užbaigęs savo pastabas. Vyras tarė: “Aš matau, jog tu esi cinikų šventikas, ir aš dėkingas, kad tu suvaldei mane. Mano žmona nepadarė jokio didelio nusižengimo; ji yra gera moteris, bet mane erzina savo būdu, kaip ji viešai kabinėjasi prie manęs, ir aš prarandu savitvardą. Aš gailiuosi dėl to, jog netekau savitvardos, ir prižadu pamėginti gyventi pagal savo ankstesnį pasižadėjimą, duotą vienam iš tavo brolių, kuris prieš daugelį metų mane mokė geresnio elgesio. Aš prižadu tau.”

(1471.1) 133:2.2 Ir tada, atsisveikindamas su juo, Jėzus pasakė: “Mano broli, visada prisimink, jog vyras neturi jokios teisėtos valdžios moteriai, jeigu tokios valdžios ta moteris su noru ir savanoriškai jam nesuteikė. Tavo žmona įsipareigojo per gyvenimą eiti kartu su tavimi, padėti tau kovoti su gyvenimo sunkumais, ir prisiiminti daug didesnę naštos dalį gimdydama ir auklėdama jūsų vaikus; ir kaip atsakas į šitą ypatingą tarnystę, būtų tiktai visiškai teisinga, kad iš tavęs ji sulauktų ypatingos apsaugos, kokią gali suteikti vyras moteriai kaip partnerei, kuri turi išnešioti, gimdyti, ir auklėti vaikus. Kupinas meilės rūpinimasis ir atidumas, kurį vyras nori skirti savo žmonai ir jų vaikams, yra to vyro kūrybinės ir dvasinės savimonės aukštesniųjų lygių pasiekimo matas. Argi tu nežinai, jog vyrai ir moterys yra partneriai su Dievu tuo, kad jie bendradarbiauja, jog sukurtų būtybes, kurios užauga, kad ir pačios turėtų nemirtingų sielų potencialą? Tėvas danguje su visatos vaikų Motina Dvasia elgiasi kaip su sau lygia. Tai yra panašu į Dievą, kada savo gyvenimu ir visu tuo, kas yra susiję su gyvenimu, lygiomis sąlygomis daliniesi su motina partnere, kuri taip iki galo dalinasi su tavimi tuo dieviškuoju patyrimu, kad jus atgamintų jūsų vaikų gyvenimu. Jeigu tiktai tu galėtum savo vaikus mylėti taip, kaip Dievas myli tave, tada tu mylėtum ir puoselėtum savo žmoną taip, kaip Tėvas danguje gerbia ir aukština Begalinę Dvasią, milžiniškos visatos visų dvasinių vaikų motiną.”

(1471.2) 133:2.3 Kada jie lipo į laivą, tada vėl atsisuko į tą vietą, kur su ašaromis akyse apsikabinusi pora stovėjo tylėdama. Išgirdęs pastarąją dalį to, ką Jėzus pasakė vyrui, Gonodas visą dieną mąstė apie tai, ką išgirdo, ir jis apsisprendė pertvarkyti savo šeimos gyvenimą po sugrįžimo į Indiją.

(1471.3) 133:2.4 Kelionė į Nikopolį buvo maloni, bet lėta, nes vėjas nebuvo palankus. Tie trys daug valandų praleido smulkiai atpasakodami savo patyrimus Romoje ir prisimindami viską, kas jiems buvo nutikę nuo pat pirmojo savo susitikimo Jeruzalėje. Ganidą pradėjo apimti asmeninės tarnystės dvasia. Jis ėmė dirbti su laivo stiuardu, bet antrąją dieną, kada jis pateko į gilius religinius vandenis, tada į pagalbą jis pasišaukė Jošua.

(1471.4) 133:2.5 Keletą dienų jie praleido Nikopolyje, tame mieste, kurį maždaug prieš penkiasdešimt metų Augustas buvo įkūręs kaip “pergalės miestą,” prisimenant Akcijaus mūšį, šitoje vietoje prieš mūšį jis su savo armija buvo įrengęs stovyklavietę. Jie apsistojo kažkokio Jeremijo, atsivertusio į žydų tikėjimą graiko, kurį buvo sutikę laive, namuose. Apaštalas Paulius su Jeremijo sūnumi praleido visą žiemą tame pačiame name savo trečiosios misionieriškos kelionės metu. Iš Nikopolio jie tuo pačiu laivu išplaukė į Korintą, romėnų Achajo provincijos sostinę.

3. Korinte

(1471.5) 133:3.1 Iki to laiko, kada jie pasiekė Korintą, Ganidas labai susidomėjo žydų religija, ir todėl nebuvo keista, jog vieną dieną, jiems einant pro sinagogą ir pamačius įeinančius žmones, jis paprašė Jėzų pasiimti jį į pamaldas. Tą dieną jie išgirdo mokyto rabino pokalbį apie “Izraelio likimą,” o po pamaldų jie susitiko su kažkokiu Krispumi, šitos sinagogos pagrindiniu valdytoju. Daug kartų jie buvo atėję į sinagogos pamaldas, bet daugiausia dėl to, kad susitiktų su Krispumi. Ganidas labai pamėgo Krispų, jo žmoną, ir jų šeimą, turėjusią penkis vaikus. Jam labai patiko stebėti, kaip žydas vadovauja savosios šeimos gyvenimui.

(1472.1) 133:3.2 Tuo metu, kada Ganidas studijavo šeimyninį gyvenimą, Jėzus mokė Krispų religinio gyvenimo geresniųjų metodų. Jėzus daugiau negu dvidešimt kartų surengė pasikalbėjimus su šituo į ateitį žvelgiančiu žydu; ir nieko nuostabaus, kad po daug metų, kada Paulius pamokslavo šitoje pačioje sinagogoje, ir kada žydai jo žinią buvo atmetę ir buvo nubalsavę uždrausti jam toliau pamokslauti sinagogoje, ir kada jis tuomet nuėjo pas pagonis, tai Krispus su visa savo šeima priėmė naująją religiją, ir jis tapo vienu iš pagrindinių krikščioniškosios bažnyčios, kurią Paulius vėliau organizavo Korinte, ramsčių.

(1472.2) 133:3.3 Per tuos aštuoniolika mėnesių, kai Paulius pamokslavo Korinte, vėliau prie jo prisidėjo Silas ir Timofiejus, jis sutiko daug ir kitų, kuriuos buvo mokęs “indų pirklio sūnaus repetitorius žydas.”

(1472.3) 133:3.4 Korinte jie sutiko visų rasių žmonių, kilusių iš trijų kontinentų. Po Aleksandrijos ir Romos, tai buvo pats kosmopolitiškiausias Viduržemio jūros imperijos miestas. Šitame mieste daug kas traukė kiekvieno dėmesį, ir Ganidui niekada neatsibodo lankytis tvirtovėje, kuri stovėjo maždaug du tūkstančius pėdų virš jūros lygio. Jis taip pat didelę dalį savo laisvalaikio praleisdavo sinagogoje ir Krispo namuose. Iš pradžių jį pritrenkė, o vėliau sužavėjo, moters statusas žydų namuose; šitam jaunajam indui tai buvo atradimas.

(1472.4) 133:3.5 Jėzus ir Ganidas dažnai svečiuodavosi kitoje žydų šeimoje, Justo, religingo pirklio, šeimoje, kuri gyveno šalia sinagogos. Ir, vėliau, kada apaštalas Paulius gyveno šituose namuose, jis daug kartų tikrai klausėsi išsamių pasakojimų apie šituos indo vaikino ir repetitoriaus žydo apsilankymus, tuo tarpu tiek Paulius, tiek Justas galvojo, kaip susiklostė tokio išmintingo ir puikaus hebrajų mokytojo tolimesnis gyvenimas.

(1472.5) 133:3.6 Viešint Romoje, Ganidas pastebėjo, kad Jėzus atsisakydavo juos lydėti į viešas pirtis. Po šito jaunuolis kelis kartus stengėsi Jėzų įtikinti, kad jis daugiau paaiškintų savąjį požiūrį į santykius tarp lyčių. Nors jis ir atsakydavo į vaikino klausimus, bet niekada neatrodė, kad jis būtų linkęs šita tema diskutuoti išsamiai. Vieną vakarą, kada jie vaikštinėjo po Korintą, netoli tos vietos, kur tvirtovės siena leidosi į jūrą, juos užkalbino dvi laisvo elgesio moterys. Ganidas buvo įsisąmoninęs mintį, ir teisingai, kad Jėzus yra aukštų idealų žmogus, ir kad jis bjaurisi viskuo, kas turi nešvarumo arba blogio atspalvį; todėl su šitomis moterimis jis griežtai pasikalbėjo ir grubiai jas nuvijo šalin. Kada Jėzus tai pamatė, tada Ganidui jis tarė: “Tu nori gero, bet tau nereikėtų šitaip kalbėti su Dievo vaikais, net jeigu jiems ir pasitaikė būti jo klystančiais vaikais. Kas mes tokie esame, kad teistume šitas moteris? Ar tu kartais žinai visas tas aplinkybes, kurios jas atvedė prie to, kad jos griebėsi tokio pragyvenimo būdo? Pastovėk čia su manimi tuo metu, kai mes šnekėsimės apie šituos reikalus.” Tai, ką jis pasakė, kurtizanes pribloškė net labiau negu Ganidą.

(1472.6) 133:3.7 Jiems ten stovint mėnulio šviesoje, Jėzus šnekėjo toliau: “Kiekviename žmogiškame prote gyvena dieviškoji dvasia, dangiškojo Tėvo dovana. Šita geroji dvasia visą laiką stengiasi mus vesti pas Dievą, padėti mums Dievą surasti ir Dievą pažinti; bet taip pat mirtingųjų viduje yra daug ir natūralių fizinių polinkių, kuriuos Kūrėjas ten įdėjo tam, kad tarnautų individo ir rasės gerovei. Dabar, dažnai, vyrai ir moterys susipainioja stengdamiesi suprasti patys save ir susidoroti su daugybe sunkumų, kad pragyventų tokiame pasaulyje, kuriame tokia didele dalimi viešpatauja savanaudiškumas ir nuodėmė. Aš suprantu, Ganidai, kad nė viena iš šitų moterų nėra tyčia nedoros. Aš galiu spręsti iš jų veidų, kad jos patyrė daug sielvarto; jos daug prisikentėjo nuo savosios akivaizdžiai žiaurios dalios; šitokio pobūdžio gyvenimą jos pasirinko nesąmoningai; netekusios drąsos, o tai buvo beveik neviltis, jos pasidavė tos akimirkos spaudimui ir šitą nemalonią pragyvenimo priemonę pasirinko kaip geriausią būdą toje situacijoje, kuri joms atrodė beviltiška. Ganidai, kai kurie žmonės tikrai yra blogi savo širdyje; jie sąmoningai apsisprendžia daryti nedorus darbus, bet, pasakyk man, kai tu žiūri į šituos, dabar ašarų išmurzintus veidus, ar tu juose matai ką nors bloga ar pikta?” Ir kai Jėzus nutilo, laukdamas jo atsakymo, Ganido balsas užspringo, kada jis išmikčiojo savąjį atsakymą: “Ne, Mokytojau, aš nematau. Ir aš atsiprašau, kad su jomis buvau grubus—aš maldauju jų atleidimo.” Tuomet tarė Jėzus: “Ir aš jų vardu sakau, kad tau jos atleido, kaip ir savo Tėvo danguje vardu aš sakau, kad ir jis atleido joms. Dabar visi kartu eikime į mano draugo namus, kur pasistengsime pailsėti, ir suplanuosime naują ir geresnį gyvenimą ateičiai.” Iki šito meto nustebusios moterys nebuvo pratarusios nė žodžio; jos viena su kita susižvalgė ir tyliai nuėjo paskui vyrus.

(1473.1) 133:3.8 Įsivaizduokite Justo žmonos nustebimą, kada, šitokią vėlyvą valandą, Jėzus pasirodė su Ganidu ir šitomis dviemis nepažįstamosiomis, sakydamas: “Tu atleisi mums, kad mes atėjome šituo laiku, bet Ganidas ir aš norime šiek tiek užkąsti, ir mes drauge pasidalintume ir su šitomis naujai surastomis draugėmis, kurioms taip pat reikia užvalgyti; ir be viso šito, mes atėjome pas jus, turėdami tokią mintį, kad jums bus įdomu kartu su mumis pamąstyti, koks būtų geriausias būdas padėti šitoms moterims pradėti naują gyvenimą. Jos gali papasakoti savo istoriją, bet aš manau, kad jos patyrė daug vargo, ir, kad jų pats buvimas čia, jūsų namuose, liudija, kaip nuoširdžiai jos trokšta pažinti gerus žmones ir kaip noriai jos pasinaudos ta galimybe, jog parodytų visam pasauliui—net ir dangaus angelams—kokiomis drąsiomis ir kilniomis moterimis jos gali tapti.”

(1473.2) 133:3.9 Kada Morta, Justo žmona, patiekė maistą ant stalo, Jėzus, netikėtai atsisveikindamas, tarė: “Kadangi darosi vėlu, ir kadangi jaunuolio tėvas mūsų lauks, mes meldžiame, jog mums atleistumėte, kad tuo tarpu mes paliekame jus čia kartu—tris moteris—Pačių Aukštųjų mylimus vaikus. Ir aš tikrai melsiuosi už dvasinį vadovavimą jums, tuo metu, kai jūs kursite planus naujam ir geresniam gyvenimui žemėje ir amžinajam gyvenimui didingame anapus.”

(1473.3) 133:3.10 Šitaip iš tiesų Jėzus ir Ganidas išsiskyrė su šiomis moterimis. Iki šiol abi kurtizanės nebuvo pasakiusios nieko; lygiai taip pat tylėjo ir Ganidas. Keletą sekundžių ir Morta nepratarė nė žodžio, bet netrukus ji susiorientavo situacijoje ir padarė šitoms atvykėlėms viską, ko tikėjosi Jėzus. Neužilgo po šito vyresnioji iš šių moterų numirė, puoselėdama šviesias viltis dėl amžinojo išlikimo, o jaunesniąją moterį Justas įdarbino savo versle, o vėliau ji tapo pirmosios krikščionių bažnyčios Korinte narė ir ja liko visą gyvenimą.

(1473.4) 133:3.11 Keletą kartų Krispaus namuose Jėzus ir Ganidas buvo sutikę kažkokį Gajų, kuris vėliau tapo ištikimu Pauliaus rėmėju. Per šituos du mėnesius, praleistus Korinte, jie atvirai šnekėjosi su dešimtimis vertų žmonių, ir dėl šitų akivaizdžiai atsitiktinių kontaktų įtakos daugiau negu pusė iš tų, su kuriais buvo šnekėtasi, tapo vėlesnės krikščionių bendruomenės nariais.

(1473.5) 133:3.12 Kada Paulius pirmą kartą nuvyko į Korintą, tada jis nesiruošė ten viešėti ilgą laiką. Bet jis nežinojo, kaip puikiai žydas repetitorius buvo parengęs dirvą jo darbui. Ir dar, jis pamatė, jog didžiulį susidomėjimą jau buvo sukėlęs Akvila ir Priskila, Akvila buvo vienas iš tų cinikų, su kuriais Jėzus buvo susitikęs tuo metu, kada viešėjo Romoje. Šita pora buvo žydų pabėgėliai iš Romos, ir Pauliaus mokymus jie greitai priėmė. Jis gyveno kartu su jais ir dirbo su jais, nes jie taip pat buvo palapinių meistrai. Būtent dėl šitų aplinkybių savąją viešnagę Korinte Paulius ir prailgino.

4. Asmeninis darbas Korinte

(1474.1) 133:4.1 Jėzus ir Ganidas turėjo daug daugiau įdomių patyrimų Korinte. Jie atvirai šnekėjosi su didžiuliu skaičiumi žmonių, kuriems buvo labai naudingi mokymai, gauti iš Jėzaus.

(1474.2) 133:4.2 Malūnininką jis mokė, kaip malti tiesos grūdus gyvenimo patyrimo malūne, kad dieviškojo gyvenimo sunkius dalykus galėtų iš karto priimti net ir tokie mirtingieji bičiuliai, kurie yra silpni ir bejėgiai. Jėzus sakė: “Duok tiesos pieno tiems, kurie yra kūdikiai pagal savo dvasinį suvokimą. Savo gyvoje ir kupinoje meilės tarnystėje dvasinį maistą patiek patrauklia forma ir pagal kiekvieno į tave besikreipiančiojo sugebėjimus suvokti.“

(1474.3) 133:4.3 Romėnų centurionui jis sakė: “Atiduok Cezariui tai, kas yra Cezario, o Dievui atiduok tai, kas yra Dievo. Nuoširdus tarnavimas Dievui ir ištikima tarnyba Cezariui nesusikerta, nebent Cezaris tikrai išdrįstų įžuliai reikalauti sau tokios pagarbos, kokios nusipelno vien tiktai Dievybė. Ištikimybė Dievui, jeigu tu tikrai pažintumei jį, savo atsidavimu tave padarytų dar ištikimesnį ir lojalesnį garbingam imperatoriui.”

(1474.4) 133:4.4 Mitraizmo kulto nuoširdžiam vadovui jis sakė: “Tu elgiesi teisingai ieškodamas amžinojo išgelbėjimo religijos, bet tu klysti dėl to, kad tokios šlovingos tiesos ieškai tarp žmogaus sukurtų misterijų ir žmogiškųjų filosofijų. Argi tu nežinai, kad amžinojo išgelbėjimo paslaptis gyvena tavo paties sielos viduje? Argi tu nežinai, kad dangiškasis Dievas savo dvasią pasiuntė tam, kad ji gyventų jūsų viduje, ir kad visus mylinčius tiesą ir Dievui tarnaujančius mirtinguosius šitoji dvasia ves iš šito gyvenimo ir per mirties vartus į šviesos amžinąsias aukštybes, kur Dievas laukia, kad savuosius vaikus priimtų? Ir niekada nepamiršk: Jūs tie, kurie Dievą pažįstate, esate Dievo sūnūs, jeigu iš tikrųjų trokštate būti tokie, kaip jis.”

(1474.5) 133:4.5 Epikūriečių mokytojui jis aiškino: “Tu gerai darai, kad pasirenki tai, kas yra geriausia, ir gerbi gėrį, bet ar esi išmintingas, kada nematai mirtingojo gyvenimo didesnių dalykų, kurie yra įkūnyti dvasinėje sferoje, kuri yra kilusi iš suvokimo, jog žmogiškojoje širdyje yra Dievas? Didis dalykas bet kokiame žmogiškajame patyrime yra suvokimas, jog pažįsti tą Dievą, kurio dvasia gyvena tavo viduje ir stengiasi tave vesti pirmyn į tą ilgą ir beveik begalinę kelionę, kad pasiektumei mūsų bendro Tėvo, visos kūrinijos Dievo, visatų Viešpaties, asmeninį buvimą.”

(1474.6) 133:4.6 Graikui rangovui ir statybininkui jis sakė: “Mano drauge, statydamas materialius žmonių statinius, ugdyk savo dvasinį charakterį, panašų į dieviškąją dvasią, kuri yra tavosios sielos viduje. Neleisk, kad tavo žemiškojo statybininko pasiekimas pralenktų tavo dangiškosios karalystės dvasinio sūnaus pasiekimą. Nors tu statai laiko buveines kitiems, bet neignoruok to, kad teisę į amžinybės buveinę užsitikrintum ir sau. Visą laiką prisimink, kad yra toks miestas, kurio pamatai yra teisumas ir tiesa ir kurio statybininkas ir sutvėrėjas yra Dievas.”

(1474.7) 133:4.7 Romėnų teisėjui jis sakė: “Teisdamas žmones, prisimink, jog tau pačiam taip pat kažkurią dieną paskelbs nuosprendį visatos Valdovų teismas. Teisk teisingai, net gailestingai, net ir taip, kaip ir tu kažkurią dieną šitaip iš tiesų geisi gailestingo nagrinėjimo būdamas Aukščiausiojo Teisėjo rankose. Teisk taip, kaip panašiomis aplinkybėmis būtum teisiamas ir tu, šitokiu būdu paklusdamas įstatymų dvasiai, o taip pat ir jo raidei. Ir net taip, kaip tu vykdai teisingumą, paklūstantį sąžiningumui, atsižvelgdamas į poreikius tų, kurie atvedami tavo akivaizdon, taip ir tu iš tiesų turėsi teisę tikėtis teisingumo, sušvelninto gailestingumu, kuomet kada nors stosi prieš visos žemės Teisėją.”

(1475.1) 133:4.8 Graikų užeigos šeimininkei jis pasakė: “Parodyk svetingumą kaip žmogus, priimantis Paties Aukštojo vaikus. Savo kasdienį sunkų darbą išaukštink iki nuostabaus meno aukštųjų lygių, vis didesniu laipsniu suvokdama, jog tu tarnauji Dievui per tuos asmenis, kurių viduje jis gyvena savo dvasia, kuri nusileido tam, kad gyventų žmonių širdyse, šituo siekdama transformuoti jų protą ir jų sielas vesti į tai, kad jos pažintų visų šitų dieviškosios dvasios suteiktų dovanų Rojaus Tėvą.”

(1475.2) 133:4.9 Jėzus daug kartų bendravo su kinu pirkliu. Atsisveikindamas jis perspėjo: “Garbink tiktai Dievą, kuris yra tavo tikrasis dvasinis protėvis. Prisimink, jog Tėvo dvasia visą laiką gyvena tavo viduje ir rodo tavo sielos kryptį link dangaus. Jeigu tu naudosiesi šitos nemirtingos dvasios nesuvokiamu vedimu, tai tu tikrai išaukštintu būdu toliau ieškosi Dievo. Ir kada tu tikrai pasieksi Tėvą danguje, tai bus dėl to, kad, ieškodamas jo, tu būsi tapęs vis labiau ir labiau panašus į jį. Ir taip, Čangai, viso gero, bet tiktai trumpam, nes mes vėl susitiksime šviesos pasauliuose, kur dvasinių sielų Tėvas pasirūpino daugybe sustojimo vietų tiems, kurie eina į Rojų.”

(1475.3) 133:4.10 Keliauninkui iš Britanijos jis pasakė: “Mano broli, aš suprantu, kad tu ieškai tiesos, o aš manau, kad visos tiesos Tėvo dvasia gyvena tavo viduje. Ar tu kada nors nuoširdžiai stengeisi pasišnekėti su savo paties sielos dvasia? Toks dalykas iš tikrųjų yra sunkus ir retai kada duoda suvokiamų rezultatų; bet kiekvienas nuoširdus materialaus proto bandymas bendrauti su jo viduje gyvenančia dvasia būna tikrai sėkmingas, nepaisant to, kad didžioji dauguma visų tokių nuostabių žmogiškųjų patyrimų turi ilgam likti viršsąmoniniais užregistravimais tokių Dievą pažįstančių mirtingųjų sielose.”

(1475.4) 133:4.11 Bėgliui vaikinui Jėzus tarė: “Atsimink, yra du dalykai, nuo kurių pabėgti negali—Dievas ir tu pats. Kad ir kur tu beeitum, visur su savimi pasiimi patį save ir dangiškojo Tėvo dvasią, kuri gyvena tavo širdyje. Mano sūnau, nebesistenk apgaudinėti pats savęs; apsistok ties įpročiu, kad į gyvenimo faktus žvelgtum drąsiai; tvirtai remkis į sūnystės su Dievu užtikrinimą ir amžinojo gyvenimo garantiją, taip, kaip aš tave mokiau. Nuo šios dienos stenkis būti tikras žmogus, toks žmogus, kuris pasiryžo į gyvenimą žvelgti drąsiai ir išmintingai.”

(1475.5) 133:4.12 Pasmerktam nusikaltėliui paskutiniąją valandą jis pasakė: “Mano broli, tau atėjo blogi laikai. Tu pasiklydai savame kelyje; tu susipainiojai nusikaltimų tinkluose. Iš pokalbio su tavimi aš gerai žinau, jog tu neketinai padaryti to, dėl ko tau netrukus teks užmokėti savo žemiškąja gyvybe. Bet tu tikrai įvykdei šitą blogį, ir tavo bičiuliai pripažino tave kaltu; jie nusprendė, jog tu turi mirti. Nei tu, nei aš negalime paneigti valstybės teisės į savigyną tokiu būdu, kokį ji pasirenka pati. Atrodo, kad nėra jokio žmogiškojo būdo, kaip tu galėtum išvengti bausmės už savo nusikaltimą. Tavo bičiuliai turi teisti tave, remdamiesi tuo, ką tu padarei, bet yra toks Teisėjas, į kurį tu gali kreiptis atleidimo, ir kuris tave teis remdamasis tavo tikraisiais motyvais ir geresniais ketinimais. Tau nereikia bijoti Dievo nuosprendžio, jeigu tavo atgaila yra tikra ir tavo įtikėjimas yra nuoširdus. Tas faktas, kad už tavo suklydimą žmogus skiria mirties bausmę, nesumažina tavo sielai galimybės sulaukti teisingumo ir patirti gailestingumą dangiškajame teisme.”

(1476.1) 133:4.13 Jėzus daug kartų atvirai šnekėjosi su daugybe išalkusių sielų, tų pokalbių buvo per daug, kad jiems atsirastų vietos šitame pasakojime. Šie trys keliauninkai buvo patenkinti savo gyvenimu Korinte. Išskyrus Atėnus, kurie buvo labiau pagarsėję kaip švietimo centras, Korintas buvo svarbiausias miestas Graikijoje šitais romėnų laikais, ir dviejų mėnesių viešnagė šitame klestinčiame prekybos centre visiems trims suteikė galimybę sukaupti daug vertingo patyrimo. Jų viešėjimas šitame mieste buvo vienas įdomiausių iš visų jų sustojimų jiems grįžtant iš Romos.

(1476.2) 133:4.14 Gonodas turėjo daug reikalų Korinte, bet pagaliau jo reikalai buvo baigti, ir jie pasiruošė išplaukti į Atėnus. Jie plaukė nedideliu laiveliu, kurį buvo galima pergabenti sausuma žemės vėžėmis iš vienos Korinto prieplaukos į kitą už dešimties mylių.

5. Atėnuose — pokalbis apie mokslą

(1476.3) 133:5.1 Netrukus jie atvyko į senąjį graikų mokslo ir švietimo centrą, ir Ganidą jaudino toji mintis, kad jis yra Atėnuose, kad yra Graikijoje, kažkada buvusios Aleksandro imperijos, kuri savo sienas buvo išplėtusi net ir iki jo paties Indijos žemės, kultūros centre. Reikalų nebuvo daug; todėl Gonodas didžiąją laiko dalį praleido su Jėzumi ir Ganidu, aplankydamas daug įdomių vietų ir klausydamasis vaikino ir jo įvairiapusio mokytojo įdomių diskusijų.

(1476.4) 133:5.2 Nuostabus universitetas Atėnuose tebeklestėjo, ir tas trejetas dažnai užsukdavo į jo mokymosi sales. Jėzus ir Ganidas buvo išsamiai aptarę Platono mokymus tada, kada jie lankė paskaitas muziejuje Aleksandrijoje. Jiems visiems patiko Graikijos menas, kurio pavyzdžių tai šen tai ten mieste dar tebebuvo surandama.

(1476.5) 133:5.3 Tiek tėvui, tiek sūnui labai patiko diskusija apie mokslą, į kurią savo užeigoje vieną vakarą Jėzus įsitraukė su filosofu graiku. Po to, kada šitas pedantas kalbėjo beveik tris valandas, ir, kada jis užbaigė savo aiškinimą, tada Jėzus, šiuolaikinės minties požiūriu, pasakė:

(1476.6) 133:5.4 Mokslininkai gali kažkurią dieną išmatuoti gravitacijos, šviesos, ir elektros energiją, arba jėgos pasireiškimus, bet šitie patys mokslininkai niekada negalės jums (moksliškai) pasakyti, kas šitie visatos reiškiniai yra. Mokslas nagrinėja fizinės energijos veiklas; religija reikalą turi su amžinosiomis vertybėmis. Tikroji filosofija iškyla iš tokios išminties, kuri daro viską, kas įmanoma, kad tarpusavyje susietų šituos kiekybinius ir kokybinius stebėjimus. Visada yra pavojus, jog mokslininkas, žvelgiantis iš grynai fizinių pozicijų, gali užsikrėsti matematiniu pasididžiavimu ir statistiniu egoizmu, jau nekalbant apie dvasinį aklumą.

(1476.7) 133:5.5 Logika yra veiksminga materialiame pasaulyje, ir matematika yra patikima tada, kada jos pritaikymas ribojasi fiziniais daiktais; bet nei vienos, nei kitos nereikia laikyti visiškai patikima arba neklystančia, kada būna taikoma gyvenimo problemoms. Gyvenimas apima reiškinius, kurie nėra iki galo materialūs. Aritmetika sako, jeigu vienas vyras galėtų nukirpti vieną avį per dešimt minučių, tai dešimt vyrų ją galėtų nukirpti per vieną minutę. Tai yra racionali matematika, bet taip nėra, nes tie dešimt vyrų negalėtų to padaryti; jie vienas kitam taip smarkiai trukdytų, kad tas darbas labai sulėtėtų.

(1477.1) 133:5.6 Matematika tvirtina, kad, jeigu vienas asmuo atitinka tam tikrą intelektualios ir moralios vertės vienetą, tai dešimt asmenų išreikštų dešimt kartų didesnę vertę. Bet turint reikalą su žmogiškąja asmenybe, arčiau tiesos būtų sakyti, jog toks asmenybių susivienijimas yra suma, kuri prilygsta konkrečių asmenybių, esančių lygtyje, skaičiaus kvadratui vietoje to, kad prilygtų jų paprastai aritmetinei sumai. Žmogiškųjų būtybių visuomeninė grupė, kuri darniai dirba harmonijoje, atitinka tokią jėgą, kuri yra daug didesnė negu paprasta jos dalių suma.

(1477.2) 133:5.7 Kiekybę galima identifikuoti kaip faktą, tokiu būdu tampančią moksliniu vienarūšiškumu. Kokybė, būdama proto interpretavimo dalykas, išreiškia vertybių nustatymą, ir, dėl to, turi likti individo patyrimu. Kada tiek mokslas, tiek religija taps mažiau dogmatiški ir pakantesni kritikai, tada iš tikrųjų filosofija visatą suvokdama išmintingai pradės pasiekti vienybę.

(1477.3) 133:5.8 Kosminėje visatoje yra vienybė, jeigu tiktai jūs galėtumėte pamatyti jos veikimą aktualybėje. Reali visata yra draugiška kiekvienam amžinojo Dievo vaikui. Tikroji problema yra tokia: Kaip gali žmogaus ribinis protas pasiekti loginę, teisingą, ir adekvačią minties vienybę? Šitą visatą pažįstančio proto būseną galima pasiekti tiktai suvokus, jog kiekybinio fakto ir kokybinės vertybės bendras priežastingumas yra Rojaus Tėvas. Toks tikrovės suvokimas suteikia platesnę įžvalgą į visatos reiškinių tikslingą vienybę; jis net atskleidžia vis augančio asmenybės pasiekimo dvasinį tikslą. Ir tokia vienybės samprata leidžia pajusti nuolat besikeičiančių neasmeninių santykių ir besivystančių asmeninių ryšių nekintantį gyvos visatos foną.

(1477.4) 133:5.9 Materija ir dvasia ir tas būvis, kuris įsiterpia tarp jų, yra realios visatos tikros vienybės trys tarpusavyje susiję ir tarpusavyje sujungti lygiai. Nepriklausomai nuo to, kokie skirtingi gali atrodyti fakto ir vertybės visatos reiškiniai, bet jie, galiausiai, yra suvienyti Aukščiausiajame.

(1477.5) 133:5.10 Materialiosios egzistencijos tikrovė yra susieta su nematoma energija, o taip pat ir su matoma materija. Kada visatos energijos yra tiek sulėtinamos, kad jos įgauna reikalingą judėjimo lygį, tada, esant palankioms sąlygoms, tos pačios energijos tampa mase. Ir neužmirškite, jog protas, kuris vienintelis gali suvokti akivaizdžių realybių buvimą, taip pat ir pats yra realus. Ir šitos visatos energijos-masės, proto, ir dvasios fundamentali priežastis yra amžina—ji egzistuoja Visuotinio Tėvo ir jo absoliučių partnerių prigimtyje ir reakcijose ir susideda iš šios prigimties ir šių reakcijų.

(1477.6) 133:5.11 Juos visus daugiau negu pritrenkė Jėzaus žodžiai, ir atsisveikindamas su jais, graikas pasakė: “Pagaliau mano akys pamatė žydą, kuris galvoja ne vien tiktai apie rasinį pranašumą ir kalba ne vien tik apie religiją.” Ir jie nuėjo miegoti.

(1477.7) 133:5.12 Viešėjimas Atėnuose buvo malonus ir naudingas, bet jis nebuvo ypatingai vaisingas žmogiškaisiais ryšiais. Per daug to meto atėniečių buvo arba intelektualiai besididžiuojantys kitais laikais įgyta reputacija, arba protiškai kvaili ir nemokšos, būdami menkesniųjų vergų iš ankstesniųjų laikotarpių, kada Graikijoje buvo šlovė, o jos liaudis pasižymėjo išmintimi, palikuonys. Net ir tada, tarp Atėnų piliečių dar buvo galima surasti daug aštrių protų.

6. Efese — pokalbis apie sielą

(1477.8) 133:6.1 Palikę Atėnus, keliauninkai per Troją vyko į Efesą, romėnų Azijos provincijos sostinę. Jie daug kartų lankėsi efesiečių Artemidės įžymioje šventykloje, maždaug už dviejų mylių nuo miesto. Artemidė buvo garsiausia visos Mažosios Azijos deivė ir dar anksčiau buvusios senovės Anatolijaus laikų motinos deivės įamžinimas. Primityvus stabas, demonstruojamas milžiniškoje šventykloje, skirtas jos garbinimui, buvo manoma, jog yra nukritęs iš dangaus. Iš Ganido ankstesniojo mokymo gerbti atvaizdus kaip dieviškumo simbolius buvo išrauta neviskas, ir jis manė, jog geriausia nusipirkti mažytę sidabrinę apvalią dėžutę šitos Mažosios Azijos derlingumo deivės garbei. Tą naktį jie ilgai kalbėjosi apie daiktų, pagamintų žmogaus rankomis, garbinimą.

(1478.1) 133:6.2 Savo viešėjimo trečiąją dieną jie ėjo palei upę pasroviui, kad pasižiūrėtų, kaip gilinama įplauka į uostą. Pusiaudienio metu jie šnekėjosi su jaunu finikiečiu, kuris jautė nostalgiją namams ir buvo labai nusiminęs; bet labiausiai jis pavydėjo kažkokiam jaunam vyrui, kuris gavo aukštesnes pareigas, peršokdamas per jo galvą. Jėzus jam tarė paguodžiančius žodžius ir pacitavo senovės hebrajų patarlę: “Žmogaus talentas suteikia jam galimybių ir atveda jį pas didžius žmones.”

(1478.2) 133:6.3 Iš visų didžiųjų miestų, kuriuos jie aplankė per šitą kelionę po Viduržemio jūros kraštus, jų veikla, atlikta čia, turėjo mažiausios vertės vėlesniųjų krikščionių misionierių darbui. Krikščionybė užsitikrino savo pradžią Efese daugiausia dėl tų pastangų, kurias dėjo Paulius, kuris čia gyveno daugiau negu dvejus metus darydamas palapines, kad pragyventų, ir kiekvieną vakarą skaitydavo paskaitas apie religiją ir filosofiją Tirano mokyklos pagrindinėje auditorijoje.

(1478.3) 133:6.4 Su šita vietine filosofijos mokykla buvo susijęs vienas progresyvus mąstytojas, ir Jėzus kelis kartus su juo naudingai pasikalbėjo. Šitų pokalbių metu Jėzus ne vieną kartą pavartojo žodį “siela.” Šitas mokytas graikas pagaliau jo paklausė, ką jis turi omeny, sakydamas “siela,” ir jis atsakė:

(1478.4) 133:6.5 “Siela yra toji žmogaus dalis, kuri mąsto apie savąjį aš, mato tiesą, ir suvokia dvasią, kuri amžiams iškelia žmogiškąją būtybę virš gyvulinio pasaulio lygio. Savimonė, savaime, nėra siela. Morali savimonė yra tikroji žmogiškoji saviraiška ir sudaro žmogiškosios sielos pamatą, o siela yra toji žmogaus dalis, kuri išreiškia žmogiškojo patyrimo potencialaus išlikimo vertybę. Moralus pasirinkimas ir dvasinis pasiekimas, sugebėjimas pažinti Dievą ir potraukis būti toks, koks yra jis, yra sielos bruožai. Žmogaus siela negali egzistuoti be moralaus mąstymo ir dvasinės veiklos. Neveikli siela yra mirštanti siela. Bet žmogaus siela skiriasi nuo tos dieviškosios dvasios, kuri gyvena jo proto viduje. Dieviškoji dvasia atvyksta vienu ir tuo pačiu metu su žmogiškojo proto pirmuoju moraliu poelgiu, ir tai yra sielos gimimo priežastis.

(1478.5) 133:6.6 “Sielos išgelbėjimas arba praradimas yra susijęs su tuo, ar morali sąmonė pasiekia išlikimo statusą dėka to, kad amžinai susijungia su nemirtinga dvasine dovana, kuri yra su ja susieta, ar šito statuso nepasiekia. Išgelbėjimas yra moralios sąmonės savojo aš suvokimo sudvasinimas, kuris šituo įgauna išlikimo vertybę. Bet kokią sielos konflikto formą sudaro darnos trūkumas tarp moralios, arba dvasinės, savimonės ir grynai intelektualios savimonės.

(1478.6) 133:6.7 “Žmogiškoji siela, kada yra subrendusi, sukilninta, ir sudvasinta, tada priartėja prie dangiškojo statuso tuo, kad ji beveik tampa tokia esybe, kuri įsiterpia tarp to, kas yra materialu, ir to, kas yra dvasiška, tarp materialiojo savojo aš ir dieviškosios dvasios. Besivystančią žmogiškosios būtybės sielą apibūdinti sunku ir dar sunkiau ją pademonstruoti, nes jos negalima atrasti nei materialaus tyrinėjimo, nei dvasinio įrodinėjimo metodais. Materialus mokslas negali pademonstruoti sielos egzistavimo, negali šito padaryti ir grynai dvasinis testavimas. Nepaisant to, kad nei materialus mokslas, nei dvasiniai kriterijai negali atrasti žmogiškosios sielos egzistavimo, bet kiekvienas moraliai sąmoningas mirtingasis žino, kad jo siela egzistuoja kaip realus ir aktualus asmeninis patyrimas.”

7. Viešėjimas Kipre — pokalbis apie protą

(1479.1) 133:7.1 Netrukus keliauninkai išplaukė į Kiprą, pakeliui sustodami Rodose. Jie mėgavosi ta ilga kelione jūra ir į savo galutinio tikslo salą atvyko gerai pailsėję fiziškai ir atsigavę dvasiškai.

(1479.2) 133:7.2 Jie buvo suplanavę pasidžiaugti tikro poilsio ir pramogų laikotarpiu šito vizito į Kiprą metu, kadangi jų kelionė po Viduržemio jūros kraštus artėjo prie pabaigos. Jie išlipo Pafose ir iš karto ėmė ruošti atsargas savo kelių savaičių gyvenimui netoli esančiuose kalnuose. Trečiąją dieną po savo atvykimo jie patraukė į kalnus su sunkiai apkrautais gyvuliais.

(1479.3) 133:7.3 Dvi savaites šis trejetas laiką leido puikiai, ir tada, be jokių išankstinių simptomų, staiga labai rimtai susirgo jaunasis Ganidas. Dvi savaites jis kankinosi nuo alinančio karščiavimo, dažnai kliedėjo; tiek Jėzus, tiek Gonodas visą laiką buvo užsiėmę sergančiojo jaunuolio slaugymu. Jėzus sumaniai ir švelniai rūpinosi vaikinu, ir tėvą nustebino tiek švelnumas, tiek nusimanymas, kuriuos jis parodė per visą savo tarnavimą kenčiančiam jaunuoliui. Jie buvo toli nuo žmonių gyvenamų vietų, ir berniukas per daug rimtai sirgo, kad jį būtų galima judinti; taigi jie pasiruošė, kiek tik įmanoma kuo geriau jį prižiūrėti, kad sugrąžintų jam sveikatą tiesiog ten kalnuose.

(1479.4) 133:7.4 Ganido sveikimo trijų savaičių laikotarpiu Jėzus papasakojo jam daug įdomių dalykų apie gamtą ir jos įvairias nuotaikas. Ir kiek daug malonumo jie patyrė tuomet, kai klajojo po kalnus, berniukui klausinėjant, Jėzui atsakinėjant, o tėvui žavintis visu šituo reginiu.

(1479.5) 133:7.5 Per paskutinę savo išvykos į kalnus savaitę Jėzus ir Ganidas ilgai kalbėjosi apie žmogiškojo proto funkcijas. Po kelias valandas trukusių diskusijų vaikinas paklausė: “Bet, Mokytojau, ką tu turi omeny, sakydamas, jog žmogus turi aukštesnę savimonės formą negu aukščiausieji gyvūnai?” Ir tą perteikus šiuolaikine kalba, Jėzus atsakė:

(1479.6) 133:7.6 Mano sūnau, aš jau tau esu daug ką pasakojęs apie žmogaus protą ir dieviškąją dvasią, kuri gyvena proto viduje, bet dabar leisk man pabrėžti, kad savimonė yra realybė. Kada bet koks gyvūnas tampa savimoningas, tada jis tampa primityviu žmogumi. Toks pasiekimas atsiranda dėl funkcijos koordinavimo tarp neasmenės energijos ir dvasią suvokiančio proto, ir būtent šitas reiškinys garantuoja, jog žmogiškajai asmenybei yra padovanojamas absoliutaus koncentravimo taškas, Tėvo danguje dvasia.

(1479.7) 133:7.7 Mintys nėra tiesiog pojūčių užregistravimas, mintys yra pojūčiai, plius savojo aš asmeniniai apmąstantys aiškinimai; o savasis aš yra daugiau negu savo pojūčių paprasta suma. Čia prasideda tai, kas būtų panašu į priartėjimą prie vienybės besivystančiame savajame aš, ir toji vienybė kyla iš viduje gyvenančios absoliučios vienybės dalies buvimo, kuris dvasiškai sužadina tokį savimoningą gyvulinės kilmės protą.

(1479.8) 133:7.8 Niekas, būdamas vien tiktai gyvūnas, negali savojo aš suvokti laike. Gyvūnai turi fiziologinį susieto pojūčio-suvokimo ir prisiminimo apie jį koordinavimą, bet nė vienas iš jų nepatiria prasmingo pojūčio suvokimo arba nedemonstruoja šitų sujungtų fizinių patyrimų tikslingo suvienijimo, kaip tas pasireiškia žmogaus išmintingų ir apmąstytų interpretavimų išvadose. Ir šitas savimoningos egzistencijos faktas, susietas su jo vėlesniojo dvasinio patyrimo tikrove, žmogų padaro potencialiu visatos sūnumi ir pranašauja tai, kad jis galiausiai pasieks visatos Aukščiausiąją Vienybę.

(1480.1) 133:7.9 Žmogiškasis aš taip pat nėra ir viena po kitos einančių sąmonės būsenų paprastoji suma. Be sąmonės klasifikuotojo ir suvienytojo veiksmingo veikimo neegzistuotų pakankamos vienybės tam, kad būtų garantija savąjį aš įvardinti. Toks nesuvienytas protas vargu ar gali pasiekti sąmoningus žmogiškojo statuso lygius. Jeigu sąmonės asociacijos būtų tiesiog atsitiktinumas, tai tuomet kiekvieno žmogaus protas demonstruotų nekontroliuojamas ir netvarkingas asociacijas, kurios yra būdingos tam tikroms protinio pamišimo fazėms.

(1480.2) 133:7.10 Žmogiškasis protas, remdamasis vien tiktai fizinių pojūčių sąmone, niekada negalėtų pasiekti dvasinių lygių; šitokios rūšies materialus protas visiškai neturėtų moralinių vertybių jausmo ir dvasinio viešpatavimo nukreipiančio jausmo, kuris yra toks esminis tam, jog būtų pasiekta harmoningos asmenybės vienybė laike, ir kuris yra neatskiriamas nuo asmenybės išlikimo amžinybėje.

(1480.3) 133:7.11 Žmogiškasis protas anksti pradeda demonstruoti savybes, kurios yra viršmaterialios; tikrai mąstantį žmogiškąjį intelektą nė kiek nesuvaržo laiko apribojimai. Tai, kad individai taip skiriasi savo veiksmais gyvenime, rodo ne tik nevienodus paveldėtus sugebėjimus ir skirtingus aplinkos poveikius, bet taip pat ir susivienijimo su viduje gyvenančia Tėvo dvasia laipsnį, kurį yra pasiekęs savasis aš, vieno su kitu susitapatinimo mastą.

(1480.4) 133:7.12 Žmogiškasis protas menkai susidoroja su tuo, kada yra dvigubo atsidavimo konfliktas. Sielai tai yra didžiulė įtampa pereiti per tokį patyrimą, kada stengiamasi tarnauti tiek gėriui, tiek blogiui. Aukščiausiuoju laipsniu laimingas ir veiksmingai suvienytas protas yra toks protas, kuris yra visiškai atsidavęs Tėvo danguje valios vykdymui. Neišspręsti konfliktai griauna vienybę ir gali baigtis proto sutrikimu. Bet išliekantis po mirties sielos charakteris nėra ugdomas mėginant užsitikrinti proto ramybę bet kokia kaina, kada yra atsisakoma kilnių troškimų, ir kada yra daromi kompromisai dvasinių idealų atžvilgiu; bet vietoje šito tokia ramybė yra pasiekiama ryžtingai ginant triumfą to, kas yra teisinga, ir šitoji pergalė yra pasiekiama blogį įveikiant galingąja gėrio jėga.

(1480.5) 133:7.13 Kitą dieną jie išvyko į Salamį, iš kur pradėjo kelionę į Antioką, esantį Sirijos pakrantėje.

8. Antioke

(1480.6) 133:8.1 Antiokas buvo romėnų Sirijos provincijos sostinė, ir čia imperijos valdytojas turėjo savo rezidenciją. Antioke gyveno pusė milijono gyventojų; savo dydžiu jis buvo trečiasis imperijos miestas ir pirmasis miestas savo blogiu ir pasipiktinimą keliančiu amoralumu. Gonodas turėjo sutvarkyti gana daug reikalų; taigi Jėzus ir Ganidas daug laiko praleido dviese. Šitame daugiakalbiame mieste jie aplankė visas vietas, išskyrus Dafnės giraitę. Gonodas ir Ganidas lankėsi šitoje liūdnai pagarsėjusioje gėdos šventykloje, bet Jėzus juos lydėti atsisakė. Tokios scenos nebuvo tiek pritrenkiančios indams, bet jos buvo pasibjaurėtinos idealistui hebrajui.

(1480.7) 133:8.2 Jėzus tapo rimtas ir susimąstęs, kada jie artėjo prie Palestinos ir prie savo kelionės pabaigos. Antioke jis bendravo su nedideliu skaičiumu žmonių; jis retai kada vaikštinėjo po miestą. Po daugelio klausinėjimų, kodėl jo mokytojas rodė tokį nedidelį susidomėjimą Antioku, Ganidas galiausiai privertė Jėzų pasakyti: “Šitas miestas yra netoli Palestinos; galbūt kada nors aš čia sugrįšiu.“

(1481.1) 133:8.3 Ganidas sukaupė labai įdomų patyrimą Antioke. Šitas jaunuolis pasirodė, jog yra sumanus mokinys ir jau buvo pradėjęs praktiškai panaudoti kai kuriuos Jėzaus mokymus. Vienas indas, susijęs su jo tėvo verslu Antioke, buvo tapęs toks nemalonus ir nepatenkintas, kad buvo svarstomas jo atleidimas iš darbo. Kada Ganidas tai išgirdo, tada jis nuėjo į savo tėvo verslo vietą ir ilgai kalbėjosi su savo tėvynainiu. Šitas vyras jautė, kad dirba ne savo vietoje. Ganidas jam papasakojo apie Tėvą danguje ir didele dalimi praplėtė jo požiūrį į religiją. Bet iš visko, ką Ganidas pasakė, hebrajų patarlės pacitavimas atnešė daugiausia naudos, o šitas išminties žodis buvo toks: “Kad ir ką dirbtum, dirbk iš visų jėgų.”

(1481.2) 133:8.4 Paruošę savo bagažą kupranugarių vilkstinei, jie išvyko į Sidoną, o iš ten tolyn į Damaską, ir po trijų dienų jie buvo pasiruošę ilgai ir sunkiai kelionei per dykumos smėlynus.

9. Mesopotamijoje

(1481.3) 133:9.1 Kelionė su vilkstine per dykumą nebuvo naujas patyrimas šitiems daug keliavusiems vyrams. Ganidas, stebėjęs savo mokytoją, kaip jis padėjo nešuliais apkrauti jų dvidešimt kupranugarių, ir pamatęs, kaip jis pasisiūlė vesti jų pačių gyvulį, sušuko: “Mokytojau, ar yra kas nors tokio, ko tu negali padaryti?” Jėzus tik nusišypsojo, tardamas: “Mokytojas aiškiai turi pagarbą tokio uolaus mokinio akyse.” Ir šitaip jie pajudėjo į senajį Uro miestą.

(1481.4) 133:9.2 Jėzus labai domėjosi ankstyvąja Uro istoriją, Abraomo gimimo vieta, ir jį lygiai taip pat sužavėjo Šušos griuvėsiai ir tradicijos, ir tiek sužavėjo, kad Gonodas ir Ganidas savo viešnagę šitose vietose pratęsė trims savaitėms tam, kad Jėzui suteiktų daugiau laiko tęsti savuosius tyrinėjimus, o taip pat ir tam, jog turėtų geresnę galimybę jį įtikinti, kad jis sugrįžtų su jais į Indiją.

(1481.5) 133:9.3 Būtent Ure Ganidas ilgai šnekėjosi su Jėzumi apie skirtumą tarp pažinimo, išminties, ir tiesos. Ir jį didžiai sužavėjo hebrajų išminčiaus posakis: “Išmintis yra pagrindinis dalykas; dėl to įgyk išminties. Visu savo siekiu pažinti, įgyk supratimo. Išaukštink išmintį, ir ji iškels tave. Ji atneš tau garbę, jeigu tiktai tu ją pasirinksi.”

(1481.6) 133:9.4 Pagaliau atėjo išsiskyrimo diena. Jie visi laikėsi vyriškai, ypač vaikinas, bet tai buvo sunkus išmėginimas. Jų akyse buvo ašaros, bet širdis buvo bebaimė. Atsisveikindamas su savuoju mokytoju, Ganidas pasakė: “Viso gero, Mokytojau, bet ne visam laikui. Kada aš vėl atvyksiu į Damaską, aš tikrai ieškosiu tavęs. Aš myliu tave, nes manau, jog Tėvas danguje turi būti kažkuo panašus į tave; bent jau aš žinau, kad tu didele dalimi esi panašus į tai, ką esi man pasakojęs apie jį. Aš tikrai prisiminsiu tavąjį mokymą, bet visų pirma, aš tikrai niekada neužmiršiu tavęs.” Tėvas pasakė: “Viso geriausio didžiajam mokytojui, tam, kuris padarė mus geresnius ir padėjo mums pažinti Dievą.” Ir Jėzus atsakė: “Telydi jus ramybė ir visą laiką su jumis tegyvena Tėvo danguje palaiminimas.” Ir Jėzus stovėjo ant kranto ir žiūrėjo, kaip maža valtelė juos plukdė prie išmetusio inkarą jų laivo. Šitaip Mokytojas išsiskyrė su savo draugais iš Indijos Karakse, kad jų niekada daugiau nebepamatytų šitame pasaulyje; taip pat ir jie niekada, šitame pasaulyje, nesužinojo, jog tas vyras, kuris vėliau pasirodė kaip Jėzus iš Nazareto, buvo tas pats draugas, su kuriuo ką tik išsiskyrė—jų mokytojas Jošua.

(1481.7) 133:9.5 Indijoje, Ganidas suaugo, kad taptų įtakingu vyru, vertu savo žymaus tėvo perėmėju, ir jis toli paskleidė didelę dalį iš tų kilnių tiesų, kurias jis buvo sužinojęs iš Jėzaus, savo mylimojo mokytojo. Vėliau, kada Ganidas išgirdo apie keistąjį mokytoją Palestinoje, kuris savo karjerą užbaigė ant kryžiaus, nors jis ir atpažino tą panašumą tarp Žmogaus Sūnaus evangelijos ir šito žydo repetitoriaus mokymų, bet jam niekada neatėjo mintis, jog šitie abu iš tikrųjų yra tas pats asmuo.

(1482.1) 133:9.6 Šitaip Žmogaus Sūnaus gyvenime baigėsi tas skyrius, kurį būtų galima pavadinti: Mokytojo Jošua misija.

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614 USA |
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved