117 Dokumentas - Dievas Aukščiausiasis

   
   Red Jesus Text: Įjungta | Off    Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantasSend by emailSend by email

Urantijos knyga

117 Dokumentas

Dievas Aukščiausiasis


(1278.1) 117:0.1 TOKIU laipsniu, kokiu mes vykdome Dievo valią, nesvarbu kokioje visatos vietoje mes egzistuotume, tokiu dydžiu Aukščiausiojo visagalis potencialas tampa vienu laipteliu aktualesnis. Dievo valia yra Pirmojo Šaltinio ir Centro tikslas, potencialiai išreikštas trijuose Absoliutuose, įasmenintas Amžinajame Sūnuje, bendrai sujungtas Begalinėje Dvasioje veikimui visatoje, ir įamžintas amžinuosiuose Rojaus modeliuose. Ir Dievas Aukščiausiasis tampa Dievo visuminės valios aukščiausiu ribiniu pasireiškimu.

(1278.2) 117:0.2 Jeigu kada nors visa didžioji visata pasieks santykinai tai, jog gyvens visiškai pagal Dievo valią, tada laiko-erdvės kūriniai bus įsitvirtinę šviesoje ir gyvenime, ir tada tikrai Visagalis, Aukštybės dievybės potencialas, ims iš esmės egzistuoti pasirodžius Dievo Aukščiausiojo dieviškajai asmenybei.

(1278.3) 117:0.3 Kada besivystantis protas būna suderintas su kosminio proto grandinėmis, kada besivystanti visata stabilizuojasi pagal centrinės visatos modelį, kada besivystanti dvasia užmezga ryšį su Pagrindinių Dvasių suvienytu tarnavimu, kada kylanti mirtingojo asmenybė pagaliau reaguoja į viduje gyvenančio Derintojo dieviškąjį vedimą, tada iš tikrųjų visatose Aukščiausiojo aktualybė tampa reali dar vienu laipsniu; tada Aukštybės dieviškumas būna dar vienu žingsniu pažengęs link kosminio realizavimosi.

(1278.4) 117:0.4 Didžiosios visatos dalys ir individai vystosi kaip Aukščiausiojo visuminės evoliucijos atspindys, tuo tarpu savo ruožtu Aukščiausiasis yra visos didžiosios visatos evoliucijos sintetinė sankaupinė visuma. Mirtingojo požiūriu, jie abu yra evoliuciniai ir patirtiniai, veikiantys vienas kitą.

1. Aukščiausiosios Būtybės prigimtis

(1278.5) 117:1.1 Aukščiausiasis yra fizinės harmonijos grožis, intelektualios prasmės tiesa, ir dvasinės vertybės gėris. Jis yra tikrosios sėkmės saldybė ir amžinojo laimėjimo džiaugsmas. Jis yra didžiosios visatos viršsiela, ribinio kosmoso sąmonė, ribinės tikrovės užbaigtumas, ir Kūrėjo-tvarinio patyrimo įasmeninimas. Per visą ateities amžinybę Dievas Aukščiausiasis išreikš žodžiu valinio patyrimo tikrovę Dievybės trejybiniuose ryšiuose.

(1278.6) 117:1.2 Aukščiausiųjų Kūrėjų asmenyse Dievai nužengė iš Rojaus į laiko ir erdvės sferas tam, kad ten sukurtų ir išvystytų tvarinius, turinčius potencialą pasiekti Rojų, kurie gali pakilti į jį, ieškodami Tėvo. Šita besileidžiančiųjų Kūrėjų, kurie apreiškia Dievą, ir kylančiųjų tvarinių, kurie ieško Dievo, procesija visatoje atskleidžia Aukščiausiojo Dievybės evoliuciją, jame pasiekia savitarpio supratimą, atranda amžinąją ir visuotinę brolystę tiek besileidžiantieji, tiek kylantieji. Tokiu būdu Aukščiausioji Būtybė tampa tobulo Kūrėjo priežasties ir tobulėjančio tvarinio reakcijos patyrimo ribine sinteze.

(1279.1) 117:1.3 Didžioji visata turi galimybę užbaigti susivienijimą, ir visą laiką siekia užbaigto susivienijimo, ir tai yra dėl to, jog šita kosminė egzistencija yra Rojaus Trejybės, kuri yra beribė vienybė, kūrybinių veiksmų ir galios mandatų pasekmė. Ribiniame kosmose šita pati trejybinė vienybė yra išreikšta Aukščiausiajame, kurio realybė tampa vis akivaizdesnė, kada visatos pasiekia susitapatinimo su Trejybe maksimalų lygį.

(1279.2) 117:1.4 Kūrėjo valia ir tvarinio valia kokybiškai skiriasi, bet patirtiškai abiejų valia taip pat yra ir panaši, nes tvarinys ir Kūrėjas gali bendradarbiauti siekdami visatos tobulumo. Žmogus gali dirbti palaikydamas ryšį su Dievu, ir šitaip drauge sukurti amžinąjį užbaigtąjį. Dievas gali dirbti net ir žmogiškuoju pavidalu, kada įsikūnija jo Sūnūs, kurie šituo pasiekia tvarinio patyrimo aukštybę.

(1279.3) 117:1.5 Aukščiausiojoje Būtybėje, Kūrėjas ir tvarinys yra suvienyti vienoje Dievybėje, kurios valia yra išreikšta vienoje dieviškojoje asmenybėje. Ir šita Aukščiausiojo valia yra kažkas daugiau negu tvarinio arba Kūrėjo valia, panašiai, kaip Nebadono Sūnaus Šeimininko suvereni valia dabar yra kažkas daugiau negu dieviškosios ir žmogiškosios valios susijungimas. Rojaus tobulumo ir laiko-erdvės patyrimo sąjunga sukuria naują prasmės vertybę dievybės realybės lygiuose.

(1279.4) 117:1.6 Besivystanti Aukščiausiojo dieviškoji prigimtis tampa visų tvarinių ir visų Kūrėjų neprilygstamo patyrimo didžiojoje visatoje tiksliu pavaizdavimu. Aukščiausiajame, visi kūrėjai ir visi tvariniai yra viena; jie yra amžiams suvienyti tuo patyrimu, kuris kilo iš tų vingių, kurie būna sprendžiant daugybę problemų, su kuriomis susiduria visa ribinė kūrinija, kada ji žengia amžinuoju keliu ieškodama tobulumo ir išsivadavimo iš neužbaigtumo pančių.

(1279.5) 117:1.7 Tiesa, grožis, ir gėris yra tarpusavyje susieti Dvasios tarnystėje, Rojaus didybėje, Sūnaus gailestingume, ir Aukščiausiojo patyrime. Dievas Aukščiausiasis yra tiesa, grožis, ir gėris, nes šitos dieviškumo sąvokos išreiškia idėjinio patyrimo ribinius maksimumus. Šitų trivienybių dieviškumo savybių amžinieji šaltiniai yra viršribiniuose lygiuose, bet tvarinys suvokti galėtų tik tokius šaltinius, kaip virštiesa, viršgrožis, ir viršgėris.

(1279.6) 117:1.8 Mykolas, vienas iš kūrėjų, atskleidė Tėvo Kūrėjo dieviškąją meilę savo žemiškiesiems vaikams. Ir šitą dieviškąją meilę atradę ir priėmę, žmonės gali trokšti šitą meilę atskleisti savo sielos broliams materialiame kūne. Tokia tvarinio meilė yra tikrasis Aukščiausiojo meilės atspindys.

(1279.7) 117:1.9 Aukščiausiasis viską aprėpia simetriškai. Pirmasis Šaltinis ir Centras potencialus yra trijuose didžiuosiuose Absoliutuose; aktualus yra Rojuje, Sūnuje, ir Dvasioje; bet Aukščiausiasis yra tiek aktualus, tiek ir potencialus, asmenės aukštybės ir visagalės galios būtybė, vienodai reaguojanti į tvarinio pastangas ir į Kūrėjo tikslą; pats asmeniškai veikia visatą ir pats reaguoja į visatos visumą; ir vienu ir tuo pačiu metu yra aukščiausiasis kūrėjas ir aukščiausiasis tvarinys. Aukštybės Dievybė tokiu būdu išreiškia viso ribinio visumą.

2. Evoliucinio augimo šaltinis

(1280.1) 117:2.1 Aukščiausiasis yra Dievas laike; tvarinio augimas laike yra jo paslaptis; jo taip pat yra ir netobulos dabarties nugalėjimas ir tobulėjančios ateities pasiekimas. Ir bet kokio ribinio augimo galutiniai vaisiai yra: galia, kurią protu valdo dvasia asmenybės suvienijančio ir kūrybinio buvimo dėka. Viso šito augimo kulminacinė pasekmė yra Aukščiausioji Būtybė.

(1280.2) 117:2.2 Mirtingajam žmogui, egzistencija prilygsta augimui. Ir iš tiesų atrodytų, jog taip ir yra, net ir platesniąja visatos prasme, nes dvasios vadovaujamos egzistencijos pasekmė tikrai yra patirtinis augimas—statuso padidinimas. Tačiau, mes jau seniai manome, jog dabartinis augimas, kuris apibūdina tvarinio egzistenciją dabartiniame visatos amžiuje, yra Aukščiausiojo funkcija. Mes lygiai taip pat manome, jog šito pobūdžio augimas yra būdingas Aukščiausiojo augimo amžiui, ir kad jis baigsis tada, kada baigsis Aukščiausiojo augimas.

(1280.3) 117:2.3 Pasižiūrėkite į tvarinių sutrejybintų sūnų statusą: Jie yra gimę ir gyvena dabartiniame visatos amžiuje; jie turi asmenybę, kartu yra apdovanoti protu ir dvasia. Jie turi patyrimą ir jį atsimena, bet jie neauga, kaip auga kylantieji. Būtent mūsų įsitikinimu ir supratimu, šitie tvarinių sutrejybinti sūnūs, nors jie yra dabartiniame visatos amžiuje, bet iš tikrųjų priklauso kitam visatos amžiui—amžiui, kuris bus tada, kada bus užbaigtas Aukščiausiojo augimas. Todėl jų nėra dabartinio neužbaigto ir dėl to augančio statuso Aukščiausiojo viduje. Šitokiu būdu jie nedalyvauja dabartinio visatos amžiaus patirtiniame augime, yra laikomi rezerve kitam visatos amžiui.

(1280.4) 117:2.4 Mano paties kategorija, Galingieji Žinianešiai, būdami apkabinti Trejybės, dabartinio visatos amžiaus augime nedalyvauja. Tam tikra prasme mes turime anksčiau einančio visatos amžiaus statusą, kokie iš tiesų yra Trejybės Stacionarūs Sūnūs. Aišku yra viena: Mūsų statusas yra nustatytas Trejybės apkabinimu, ir daugiau patyrimo nebeatsiranda augimo dėka.

(1280.5) 117:2.5 Tas netaikoma užbaigtiesiems, kaip netaikoma ir bet kokioms kitoms evoliucinėms ir patirtinėms kategorijoms, kurios yra Aukščiausiojo augimo proceso dalyviai. Jūs mirtingieji, dabar gyvenantys Urantijoje, galintys trokšti Rojaus pasiekimo ir užbaigtųjų statuso, turėtumėte suprasti, jog tokį likimą galima įgyvendinti tiktai dėl to, kad jūs esate Aukščiausiajame ir iš Aukščiausiojo, todėl ir dalyvaujate Aukščiausiojo augimo cikle.

(1280.6) 117:2.6 Kada nors pasibaigs Aukščiausiojo augimas; jo statusas pasieks užbaigtumą (energetine-dvasine prasme). Šitas Aukščiausiojo evoliucijos užbaigimas taip pat liudys tvarinių evoliucijos kaip Aukštybės dalies užbaigimą. Kokios rūšies augimas gali apibūdinti išorinės erdvės visatas, mes nežinome. Bet mes esame giliai įsitikinę, jog tai bus kažkas visiškai skirtinga nuo viso to, kas buvo matoma dabartiniame septynių supervisatų evoliucijos amžiuje. Be jokios abejonės didžiosios visatos evoliucinių piliečių veikimas išorinės erdvės gyventojams turės kompensuoti tai, kad jiems neteko patirti Aukštybės augimo.

(1280.7) 117:2.7 Kaip egzistuojanti po dabartinio visatos amžiaus užbaigimo, Aukščiausioji Būtybė didžiojoje visatoje veiks kaip patirtinis valdovas. Išorinės erdvės gyventojai—kito visatos amžiaus piliečiai—turės posupervisatinio augimo potencialą, tokį sugebėjimą evoliuciniam pasiekimui, kuris numato Visagalio Aukščiausiojo suverenumą, dėl to tai reiškia, jog tvarinys nebeturės galimybės dalyvauti dabartinio visatos amžiaus energijos-asmenybės sintezėje.

(1281.1) 117:2.8 Tokiu būdu Aukščiausiojo neužbaigtumą iš tiesų galima laikyti privalumu, kadangi jis padaro įmanomu tai, kad dabartinių visatų tvarinių kūrinija evoliuciškai augtų. Tuštuma iš tikrųjų turi savo privalumą, nes ją galima patirtiškai užpildyti.

(1281.2) 117:2.9 Vienas iš labiausiai intriguojančių klausimų ribinėje filosofijoje yra toks: Ar Aukščiausioji Būtybė aktualizuojasi reaguodama į didžiosios visatos evoliuciją, ar šitas ribinis kosmosas vis labiau vystosi reaguodamas į Aukščiausiojo palaipsnį aktualizavimąsi? Arba, ar gali būti taip, kad besivystydami jie abipusiškai priklauso vienas nuo kito? kad jie yra tokie, kurie evoliuciškai veikia vienas kitą, kiekvienas iš jų sukelia kito augimą? Mes tikrai žinome štai ką: Sutvertos būtybės ir visatos, aukštos ir žemos, vystosi Aukščiausiajame, ir joms vystantis, atsiranda šito visatos amžiaus visos ribinės veiklos suvienyta visuma. Ir tai yra Aukščiausiosios Būtybės pasirodymas, Dievo Aukščiausiojo visagalės energijos evoliucija visoms būtybėms.

3. Aukščiausiojo reikšmė visatos tvariniams

(1281.3) 117:3.1 Kosminė tikrovė, kuri yra vadinama įvairiai, kaip Aukščiausioji Būtybė, Dievas Aukščiausiasis, ir Visagalis Aukščiausiasis, yra visų ribinių realybių atsirandančių fazių kompleksinė ir visuotinė sintezė. Amžinosios energijos, dieviškosios dvasios, ir visuotinio proto toli pasklindantis išplėtimas ribinę kulminaciją pasiekia Aukščiausiojo evoliucijoje, kuris yra viso ribinio augimo visuma, pati save įgyvendinanti ribinio maksimumo užbaigtumu dievybės lygiuose.

(1281.4) 117:3.2 Aukščiausiasis yra dieviškasis kanalas, kuriuo teka kūrybinė trisąjungų begalybė, kuri kristalizuojasi į galaktinę erdvės panoramą, kurios fone vyksta nuostabioji laiko asmenybės drama: tarpininkaujant protui dvasia nugali energiją-materiją.

(1281.5) 117:3.3 Jėzus sakė: “Aš esu šitas gyvasis kelias,” ir tikrai jis yra šitas gyvasis kelias iš savimonės materialaus lygio į Dievo-sąmonės dvasinį lygį. Ir net taip, kaip jis yra šitas gyvasis kelias kylant iš savojo aš į Dievą, taip ir Aukščiausiasis yra šitas gyvasis kelias iš ribinės sąmonės į sąmonės transcendenciją, net ir į absonitumo įžvalgą.

(1281.6) 117:3.4 Jūsų Sūnus Kūrėjas iš tikrųjų gali būti toks gyvasis kanalas, vedantis iš žmogiškumo į dieviškumą, kadangi jis asmeniškai iki galo patyrė keliavimo šituo visatos žengimo į priekį keliu pilnatvę, pradėjęs nuo tikrai žmogiškojo Jošua, Juozapo sūnaus, Žmogaus Sūnaus, ir pasiekęs Nebadono Mykolo, begalinio Dievo Sūnaus, Rojaus dieviškumą. Panašiai ir Aukščiausioji Būtybė gali veikti kaip visatos kelias, kuriuo yra pranokstami ribiniai apribojimai, nes ji yra visų tvarinių evoliucijos, žengimo į priekį, ir sudvasinimo realusis įkūnijimas ir asmeninis įprasminimas. Net ir besileidžiančiųjų iš Rojaus asmenybių patyrimai didžiojoje visatoje yra jo patyrimų toji dalis, kuri papildo laiko piligrimų kylančiųjų patyrimų jo visumą.

(1281.7) 117:3.5 Mirtingasis žmogus daugiau negu perkeltine prasme yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Fiziniu požiūriu šis tvirtinimas vargu ar yra teisingas, bet kai dėl tam tikrų potencialų visatoje, tai yra tikra realybė. Žmogiškojoje rasėje, kai kas iš tos pačios evoliucinio pasiekimo dramos dabar jai besivystant yra atskleidžiama nepalyginamai platesniu mastu, visatų visatoje. Žmogus, valinė asmenybė, tampa kūrybingas, palaikydamas ryšį su Derintoju, neasmene esybe, Aukščiausiojo ribinių potencialų akivaizdoje, ir šito pasekmė yra nemirtingos sielos sužydėjimas. Visatose laiko ir erdvės Kūrėjai asmenybės veikia palaikydami ryšį su Rojaus Trejybės neasmene dvasia ir dėl šito sukuria naują Dievybės tikrovės energijos potencialą.

(1282.1) 117:3.6 Mirtingasis žmogus, būdamas tvarinys, nėra tiksliai toks, kokia yra Aukščiausioji Būtybė, kuri yra dieviška, bet žmogaus evoliucija tikrai tam tikru būdu yra panaši į Aukščiausiojo augimą. Žmogus sąmoningai auga iš materialaus į dvasinį savo paties sprendimų jėgos, galios, ir atkaklumo dėka; jis taip pat auga tada, kada jo Minties Derintojas sukuria naujus būdus tam, kad nusileistų iš dvasinių lygių į morontinius sielos lygius; ir kada kartą siela ima egzistuoti, tada ji pradeda augti savyje ir iš savęs.

(1282.2) 117:3.7 Tai yra kažkiek panašu į tą būdą, kuriuo plečiasi Aukščiausioji Būtybė. Jos suverenumas auga Aukščiausiųjų Kūrėjų Asmenybių veiksmuose ir pasiekimuose ir šitų veiksmų ir pasiekimų dėka; tai yra jo, kaip didžiosios visatos valdovo, didybės evoliucija. Jos dieviškoji prigimtis lygiai taip priklauso nuo ankstyvesnės Rojaus Trejybės vienybės. Bet yra dar ir kitas Dievo Aukščiausiojo evoliucijos aspektas. Jis yra ne tiktai išsivystęs iš Kūrėjų ir kilęs iš Trejybės; jis taip pat yra išsivystęs iš savęs ir kilęs iš savęs. Dievas Aukščiausiasis yra pats valinis, kūrybinis dalyvis savo paties dievybės aktualizavime. Žmogiškoji morontinė siela yra lygiai taip pat valinė, kartu kurianti partnerė, pati save paversdama nemirtinga.

(1282.3) 117:3.8 Tėvas bendradarbiauja su Bendrai Veikiančiuoju manipuliuodamas Rojaus energijas ir paversdamas jas tokiomis, kad jos reaguotų į Aukščiausiąjį. Tėvas bendradarbiauja su Amžinuoju Sūnumi sukurdamas Kūrėjus asmenybes, kurių veiksmai kada nors aukščiausiąją viršūnę pasieks Aukščiausiojo suverenumo įgyvendinimu. Tėvas bendradarbiauja tiek su Sūnumi, tiek su Dvasia sukurdamas Trejybės asmenybes, kad jos veiktų kaip didžiosios visatos valdovai iki to laiko, kada užbaigta Aukščiausiojo evoliucija jį kvalifikuos tam, kad jis prisiimtų tą aukščiausiąją valdžią. Tėvas bendradarbiauja su savo Dievybės ir ne-Dievybės partneriais šitais būdais ir daugeliu kitų būdų prisidėdamas prie Aukštybės evoliucijos, bet jis taip pat šituose reikaluose veikia ir vienas. Ir jo atskirą veikimą galbūt geriausiai atskleidžia Minties Derintojų ir su jais susijusių esybių tarnavimas.

(1282.4) 117:3.9 Dievybė yra vienybė, egzistenciali Trejybėje, patirtinė Aukščiausiajame, ir, mirtinguosiuose, tvarinio įgyvendinta susiliejime su Derintoju. Minties Derintojų buvimas mirtingajame žmoguje atskleidžia visatos esminę vienybę, nes žmogus, pats žemiausias iš visų įmanomų visatos asmenybių tipų, savo viduje turi aukščiausiosios ir amžinosios tikrovės, net visų asmenybių pirminio Tėvo tikrąjį fragmentą.

(1282.5) 117:3.10 Aukščiausioji Būtybė vystosi savo ryšio su Rojaus Trejybe dėka ir dėl tos Trejybės kūrėjų ir administratorių vaikų dieviškumo sėkmės. Nemirtinga žmogaus siela vysto savo pačios amžinąjį likimą susivienydama su Rojaus Tėvo dieviškuoju buvimu ir sutinkamai su asmenybės žmogiškojo proto sprendimais. Kuo Trejybė yra Dievui Aukščiausiajam, tuo Derintojas yra besivystančiam žmogui.

(1282.6) 117:3.11 Dabartiniame visatos amžiuje Aukščiausioji Būtybė akivaizdžiai negali tiesiogiai veikti kaip Kūrėjas, išskyrus tas akimirkas, kada laiko ir erdvės kūrybinės agentūros ribinio veikimo galimybes yra išeikvojusios. Iki šiol visatos istorijoje taip atsitiko tiktai vieną kartą; kada ribinio veiksmo galimybės visatos atspindėjimo srityje buvo išnaudotos, tada iš tikrųjų Aukščiausiasis veikė kaip visų anksčiau buvusių kūrybinių veiksmų kūrybinis kulminatorius. Ir mes manome, kad jis ir vėl veiks kaip kulminatorius ateities amžiais, kada tik ankstesnieji kūrybiniai veiksmai bus užbaigę atitinkamą kūrybinės veiklos ciklą.

(1283.1) 117:3.12 Aukščiausioji Būtybė žmogaus nesukūrė, bet tiesiogine prasme žmogus buvo sukurtas, jo paties gyvybė kilo, iš Aukščiausiojo potencialo. Taip pat jis neužsiima ir žmogaus vystymu; ir vis tiktai iš tikrųjų pats Aukščiausiasis yra pati evoliucijos esmė. Ribiniu požiūriu mes iš tikrųjų gyvename, judame, ir turime savo būtį Aukščiausiojo imanentiškumo sferoje.

(1283.2) 117:3.13 Akivaizdu, jog Aukščiausiasis negali inicijuoti pirminio priežastingumo, bet pasirodo, kad jis yra viso visatos augimo katalizatorius ir galbūt turi lemtį užtikrinti visuminę kulminaciją, kiek tai yra susiję su visų patirtinių-evoliucinių būtybių likimu. Tėvas sukuria ribinio kosmoso koncepciją; Sūnūs Kūrėjai šitą idėją įgyvendina laike ir erdvėje, pritariant ir bendradarbiaujant Kuriančiosioms Dvasiomis; Aukščiausiasis pasiekia aukščiausiąjį visuminio ribiškumo tašką ir užmezga jo ryšį su absonito likimu.

4. Ribinis Dievas

(1283.3) 117:4.1 Žvelgdami į tvarinių kūrinijos nenutrūkstančias kovas dėl statuso tobulumo ir būties dieviškumo, mes būtinai prieiname prie minties, jog šitos nesibaigiančios pastangos rodo Aukščiausiojo nenutrūkstamą kovą dėl dieviškojo savo paties įgyvendinimo. Dievas Aukščiausiasis yra ribinė Dievybė, ir jis turi susitvarkyti su to, kuris yra ribinis, problemomis šito žodžio visumine prasme. Mūsų kova su laiko vingiais erdvės evoliucijoje yra jo pastangų pasiekti savojo aš realybę ir aukščiausiosios valdžios užbaigtumą veikimo sferoje, kurią jo besivystanti prigimtis plečia iki pačių tolimiausiųjų galimybės ribų, atspindžiai.

(1283.4) 117:4.2 Per visą didžiąją visatą Aukščiausiasis kovoja dėl išraiškos. Jo dieviškoji evoliucija tam tikru laipsniu yra grindžiama kiekvienos egzistuojančios asmenybės išmintimi-veiksmu. Kada žmogiškoji būtybė amžinąjį išlikimą pasirenka, tada likimą ji kuria drauge; ir šito kylančiojo mirtingojo gyvenimu ribiniam Dievui tenka padidintas asmenybės savojo aš realizavimo laipsnis ir patirtinio suverenumo išplėtimas. Bet jeigu tvarinys amžinąją karjerą atstumia, tada Aukščiausiojo toji dalis, kuri buvo priklausoma nuo šito tvarinio pasirinkimo, patiria neišvengiamą uždelsimą, tokį nepriteklių, kurį būtina kompensuoti analogišku arba papildomu patyrimu; kai dėl neišlikusiojo asmenybės, tai ji yra absorbuojama į kūrinijos viršsielą, tampa Aukščiausiojo Dievybės dalimi.

(1283.5) 117:4.3 Dievas taip pasitiki kitu, taip myli, jog dalį savo dieviškosios prigimties atiduoda net į žmogiškųjų būtybių rankas tam, kad saugotų ir įgyvendintų savajį aš. Tėvo prigimtis, Derintojo buvimas, yra nesunaikinama, nepriklausomai nuo mirtingosios būtybės pasirinkimo. Aukščiausiojo vaikas, besivystantis savasis aš, gali būti sunaikintas, nežiūrint to, kad tokio paklydusiojo savojo aš potencialiai vienijanti asmenybė išliks Aukštybės Dievybės faktoriumi.

(1283.6) 117:4.4 Žmogiškoji asmenybė gali iš tikrųjų sunaikinti tvarinio individualybę, ir nors viskas, kas tokio kosminio savižudžio gyvenime buvo vertinga, išliks, bet šitos savybės nebeišliks kaip individualus tvarinys. Aukščiausiasis vėl bus išreikštas visatų tvariniuose, bet niekada daugiau nebebus išreikštas kaip tas konkretus asmuo; unikali nepakilusiojo asmenybė sugrįžta į Aukščiausiąjį taip, kaip vandens lašas sugrįžta į jūrą.

(1284.1) 117:4.5 Ribinių asmenių dalių bet koks izoliuotas veiksmas santykinai yra nereikšmingas būsimajam Aukščiausiojo Visumos atsiradimui, bet nežiūrint šito visuma priklauso nuo daugybės dalių visų veiksmų. Atskiro mirtingojo asmenybė yra nereikšminga Aukštybės visumos akivaizdoje, bet kiekvienos žmogiškosios būtybės asmenybė išreiškia nepakeičiamą prasmę-vertybę tame, kas yra ribinis; asmenybė, kada kartą būna išreikšta, daugiau niekada nebebūna identiškai išreikšta niekur kitur, tik tos gyvenančios asmenybės tebesitęsiančioje egzistencijoje.

(1284.2) 117:4.6 Taigi, kada mes siekiame saviraiškos, tada Aukščiausiasis mūsų viduje ir su mumis siekia dievybės išraiškos. Kada mes surandame Tėvą, tada Aukščiausiasis vėl būna suradęs visų daiktų Rojaus Kūrėją. Tiek, kiek mes įvaldome savojo aš suvokimo problemas, tiek patirties Dievas pasiekia visagalę aukštybę laiko ir erdvės visatose.

(1284.3) 117:4.7 Be pastangų žmonija visatoje nekyla, taip pat ir Aukščiausiasis nesivysto be tikslingo ir išmintingo veiksmo. Tvariniai nepasiekia tobulumo tiesiog pasyvumu, taip pat ir Aukštybės dvasia negali įgyvendinti Visagalio galios be nenutrūkstamos tarnystės ribinei kūrinijai.

(1284.4) 117:4.8 Žmogaus žemiškasis ryšys su Aukščiausiuoju yra pamatas kosminei moralei, visuotinis jautrumas, ir pritarimas, pareigai. Tai yra tokia moralė, kuri pranoksta žemiškąjį santykinio gėrio ir blogio pojūtį; tai yra tokia moralė, kuri tiesiogiai remiasi tvarinio savojo aš sąmoningai suvokiamu patirtiniu įsipareigojimu patirtinei Dievybei. Mirtingasis žmogus ir visi kiti ribiniai tvariniai yra sukurti iš energijos, proto, ir dvasios gyvo potencialo, egzistuojančio Aukščiausiajame. Būtent Aukščiausiuoju remiasi Derintojas-mirtingasis kylantysis, kada stengiasi sukurti nemirtingą ir dievišką užbaigtojo charakterį. Būtent iš pačios tos Aukščiausiojo realybės Derintojas, sutikus žmogiškajai valiai, audžia kylančiojo Dievo sūnaus amžinosios prigimties raštus.

(1284.5) 117:4.9 Derintojo žengimo į priekį, dvasinant ir įamžinant žmogiškąją asmenybę, evoliuciją betarpiškai sukuria Aukščiausiojo suverenumo išplėtimas. Tokie laimėjimai žmogiškojoje evoliucijoje tuo pačiu metu yra ir laimėjimai evoliuciniame Aukščiausiojo aktualizavimesi. Nors tai yra tiesa, jog tvariniai negali vystytis be Aukščiausiojo, bet galbūt taip pat tai yra tiesa, jog Aukščiausiojo evoliucijos negalima pasiekti iki galo be visų tvarinių užbaigtos evoliucijos. Šitame glūdi savimoningų asmenybių didžioji kosminė atsakomybė: Kad tam tikra prasme Aukščiausioji Dievybė priklauso nuo mirtingojo valios pasirinkimo. O tvarinio evoliucijos ir Aukščiausiojo evoliucijos abipusis žengimas į priekį yra tiksliai ir iki galo pateikiamas Dienų Seniesiems nesuvokiamų visatos atspindėjimo mechanizmų dėka.

(1284.6) 117:4.10 Didysis iššūkis, kuris buvo mestas mirtingajam žmogui, yra toks: Ar patiriamas kosmoso vertybės prasmes jūs nuspręsite įasmeninti į savo paties besivystantį vidinį aš? ar atstumdami išlikimą leisite šitoms Aukštybės paslaptims nieko neveikti laukiant kito tvarinio veiksmo kuriuo nors kitu metu, kuris savaip pamėgins įnešti tvarinio indėlį į ribinio Dievo evoliuciją? Bet tai jau bus jo indėlis į Aukščiausiąjį, o ne jūsų.

(1284.7) 117:4.11 Šito visatos amžiaus didžioji kova yra tarp potencialo ir aktualo—aktualizuotis stengiasi visa tai, kas dar neišreikšta. Jeigu mirtingasis žmogus pradeda jaudinantį žygį į Rojų, tuomet jis eina pagal laiko judėjimą, kuris kaip srovės teka amžinybės upėje; jeigu mirtingasis žmogus amžinąją karjerą atstumia, tuomet ribinėse visatose jis juda prieš įvykių srovę. Mechaninė kūrinija nenumaldomai juda toliau sutinkamai su Rojaus Tėvo atsiskleidžiančiu tikslu, bet valinis tvarinys vaidmenį gali pasirinkti, priimti arba atmesti asmenybės dalyvavimą amžinybės jaudinančiame patyrime. Mirtingasis žmogus žmogiškosios egzistencijos aukščiausiųjų vertybių sunaikinti negali, bet jis gali labai aiškiai užkirsti kelią šitų vertybių evoliucijai savo paties asmeniniame patyrime. Tokiu laipsniu, kokiu žmogiškasis aš šitaip atsisako dalyvauti kilime į Rojų, lygiai tokiu pačiu laipsniu Aukščiausiasis patiria uždelsimą siekdamas dieviškumo išraiškos didžiojoje visatoje.

(1285.1) 117:4.12 Mirtingajam žmogui buvo patikėtas ne tiktai Rojaus Tėvo Derintojo buvimas, bet taip pat ir Aukščiausiojo ateities be galo mažo fragmento likimo kontrolė. Nes taip, kaip žmogus pasiekia žmogiškąjį likimą, taip iš tiesų ir Aukščiausiasis pasiekia likimą dieviškumo lygiuose.

(1285.2) 117:4.13 Ir šitokiu būdu sprendimas laukia kiekvieno iš jūsų, kaip kažkada jis laukė kiekvieno iš mūsų: Ar jūs apvilsite laiko Dievą, kuris taip priklauso nuo ribinio proto sprendimų? ar jūs apvilsite visatų Aukščiausiojo asmenybę gyvulinio regreso tinginyste? ar jūs apvilsite visų tvarinių didijį brolį, kuris taip priklauso nuo kiekvieno tvarinio? ar jūs galite sau leisti išeiti į sferą to, kas nebuvo įgyvendintas, kada prieš jus yra atverta visatos karjeros kerinti perspektyva—Rojaus Tėvo dieviškasis atradimas ir dieviškasis dalyvavimas Dievo Aukščiausiojo ieškojime ir evoliucijoje?

(1285.3) 117:4.14 Dievo dovanos—jo tikrovės padovanojimas—yra ne atskyrimas nuo savęs; jis neatskiria kūrinijos nuo savęs, bet aplink Rojų skriejančiuose kūriniuose jis sukūrė įtampą. Dievas pirmiausia žmogų myli ir jam suteikia nemirtingumo potencialą—amžinąją tikrovę. Ir kada žmogus Dievą myli, tada žmogus iš tikrųjų tampa amžinas aktualybėje. Ir štai kokia yra paslaptis: Kuo arčiau žmogus priartėja prie Dievo meilės dėka, tuo didesnė yra to žmogaus realybė—aktualybė. Kuo daugiau žmogus nuo Dievo traukiasi, tuo daugiau jis priartėja prie nerealybės—egzistencijos nutrūkimo. Kada žmogus pašvenčia savo valią Tėvo valios vykdymui, kada žmogus Dievui atiduoda viską, ką jis turi, tada Dievas iš tiesų tą žmogų padaro didesnį negu jis yra.

5. Kūrinijos viršsiela

(1285.4) 117:5.1 Didysis Aukščiausiasis yra didžiosios visatos kosminė viršsiela. Kosmoso kokybės ir kiekybės savo dieviškumo atspindį iš tiesų suranda jame; jo dieviška prigimtis yra visos tvarinio-Kūrėjo prigimties visuminės didybės mozaikinis mišinys visose besivystančiose visatose. Ir Aukščiausiasis taip pat yra ir besiaktualizuojanti Dievybė, įkūnijanti kuriančiąją valią, kuri apima besivystantį visatos tikslą.

(1285.5) 117:5.2 To, kas yra ribinis, intelektualūs, potencialiai asmeniai aš atsiranda iš Trečiojo Šaltinio ir Centro ir pasiekia ribinę laiko-erdvės Dievybės sintezę Aukščiausiajame. Kada tvarinys atsiduoda Kūrėjo valiai, tada jis nenugramzdina arba neatsisako savo asmenybės; individualios asmenybės, dalyvaudamos ribinio Dievo aktualizavimosi vyksme, nepraranda savo valinio vidinio aš, kada veikia šitokiu būdu. Vietoje šito tokios asmenybės dalyvaudamos šitame didingame Dievybės jaudinančiame patyrime vis daugiau auga; šitokios sąjungos su dieviškumu dėka žmogus besivystantį savąjį aš iškelia, praturtina, sudvasina, ir suvienija iki pat aukštybės slenksčio.

(1286.1) 117:5.3 Žmogaus besivystanti nemirtinga siela, bendras materialaus proto ir Derintojo kūrinys, kyla kaip tokia į Rojų, ir vėliau, kada būna įtraukta į Užbaigtųjų Korpusą, tada kokiu nors nauju būdu būna susieta su Amžinojo Sūnaus dvasinės gravitacijos grandine patyrimo metodu, žinomu kaip užbaigtojo transcendentavimas. Tokie užbaigtieji šitaip tampa tinkamais kandidatais tam, jog būtų patirtiškai suvokiami kaip Dievo Aukščiausiojo asmenybės. Ir kada šitie mirtingieji intelektai Užbaigtųjų Korpuso neatskleistose ateities užduotyse pasieks dvasios egzistencijos septintąjį etapą, tada tokie dualistiniai protai taps trivieniai. Šitie du suderinti protai, žmogiškasis ir dieviškasis, taps pašlovinti sąjungoje su Aukščiausiosios Būtybės, kuri iki to meto bus aktualizuota, patirtiniu protu.

(1286.2) 117:5.4 Amžinojoje ateityje, Dievas Aukščiausiasis bus aktualizuotas—kūrybiškai išreikštas ir dvasiškai pavaizduotas—kylančiojo žmogaus sudvasintame prote, nemirtingoje sieloje, net ir taip, kaip Visuotinis Tėvas buvo šitaip apreikštas Jėzaus žemiškuoju gyvenimu.

(1286.3) 117:5.5 Žmogus nesusivienija su Aukščiausiuoju ir nepraranda savo asmeninės tapatybės, bet visų žmonių patyrimo atgarsiai visatoje iš tikrųjų šitaip formuoja Aukščiausiojo dieviškojo patyrimo dalį. “Darbai priklauso mums, jų vaisiai priklauso Dievui.”

(1286.4) 117:5.6 Progresuojanti asmenybė palieka aktualizuotos realybės pėdsaką, kada ji eina per kylančius šių visatų lygius. Nesvarbu, ar jie būtų intelektualūs, dvasiniai, ar energetiniai, bet augančius laiko ir erdvės kūrinius modifikuoja asmenybės žengimas į priekį per jų sferas. Kada žmogus veikia, tada Aukščiausiasis reaguoja, ir šitoji transakcija sudaro žengimo į priekį realybę.

(1286.5) 117:5.7 Didžiosios energetinės, intelektualios, ir dvasinės grandinės niekada nebūna kylančios asmenybės nuolatinė nuosavybė; šitos tarnystės amžinai lieka Aukštybės dalis. Mirtingojo patyrime žmogiškasis intelektas gyvena pagalbinių proto dvasių ritmiškuose pulsavimuose ir savo sprendimus vykdo toje arenoje, kurią sukuria įjungimas į šitos tarnystės grandinę. Mirtingajam mirus, žmogiškasis aš yra visam laikui išjungiamas iš pagalbinių proto dvasių grandinės. Nors atrodo, jog šitos pagalbinės proto dvasios niekada patyrimo neperduoda iš vienos asmenybės kitai, bet per Dievą Septinkartį jos gali perduoti ir iš tikrųjų perduoda sprendimo-veiksmo neasmenius atgarsius Dievui Aukščiausiajam. (Bent jau tai yra tiesa garbinimo ir išminties pagalbinių proto dvasių atžvilgiu.)

(1286.6) 117:5.8 Ir štai tokia yra padėtis su dvasinėmis grandinėmis: Žmogus jas panaudoja kildamas per visatas, bet jos niekada netampa jo nuosavybe kaip amžinosios asmenybės dalis. Bet šitos dvasinio tarnavimo grandinės, nesvarbu, ar tai būtų Tiesos Dvasia, Šventoji Dvasia, ar supervisatos dvasių buvimai, priima ir reaguoja į atsirandančias vertybes kylančioje asmenybėje, ir šitos vertybės per Septinkartį yra tiksliai perduodamos Aukščiausiajam.

(1286.7) 117:5.9 Nors tokie dvasiniai poveikiai, kaip Šventoji Dvasia ir Tiesos Dvasia, yra vietinės visatos tarnystės, bet jų vadovavimas nesiriboja vien tiktai konkretaus vietinio kūrinio geografinėmis ribomis. Kada kylantis mirtingasis vyksta už savo gimtosios vietinės visatos ribų, tada jam nėra visiškai nutraukiama Tiesos Dvasios globa, kuri jį taip nuolat mokė ir vedė per materialių ir morontinių pasaulių filosofinius labirintus, kiekvienoje kilimo krizėje ištikimai vadovavo Rojaus piligrimui, visą laiką sakydama: “Štai šitas yra kelias.” Kada jūs paliksite vietinės visatos sferas, tada, atsirandančios Aukščiausiosios Būtybės dvasios tarnavimo dėka ir supervisatos atspindėjimo priemonių dėka, jūsų kilime į Rojų jus vis dar ves Rojaus save padovanojančiųjų Dievo Sūnų guodžianti nukreipianti dvasia.

(1287.1) 117:5.10 Kaip šita daugybė kosminio tarnavimo grandinių evoliucinio patyrimo prasmes, vertybes, ir faktus registruoja Aukščiausiajame? Mes nesame visiškai tikri, bet manome, kad šitas registravimas vyksta per Aukščiausiųjų Kūrėjų, kilusių iš Rojaus, asmenis, kurie yra betarpiški šitų laiko ir erdvės grandinių padovanotojai. Septynių pagalbinių proto dvasių proto-patyrimo sankaupos, joms tarnaujant fiziniam intelekto lygiui, yra Dieviškosios Dvasios vietinės visatos patyrimo dalis, ir galbūt per šitą Kuriančiąją Dvasią jos yra registruojamos Aukštybės prote. Galbūt lygiai taip pat mirtingųjų patyrimas su Tiesos Dvasia ir Šventąja Dvasia yra registruojamas Aukštybės asmenyje.

(1287.2) 117:5.11 Net žmogaus ir Derintojo patyrimas turi atsiliepti aidu Dievo Aukščiausiojo dieviškume, nes, kai patyrimą įgauna Derintojai, tada jie yra tokie, kaip Aukščiausiasis, ir besivystanti mirtingojo žmogaus siela yra sukuriama iš anksčiau egzistavusios galimybės tokiam patyrimui Aukščiausiojo viduje.

(1287.3) 117:5.12 Šitokiu būdu iš tiesų visos kūrinijos įvairiapusis patyrimas tampa Aukštybės evoliucijos dalimi. Tvariniai, kada jie kyla pas Tėvą, tiesiog panaudoja to, kas yra ribinis, kokybes ir kiekybes; tokio panaudojimo neasmenės pasekmės amžiams lieka gyvojo kosmoso, Aukščiausiojo asmens, dalimi.

(1287.4) 117:5.13 Tai, ką pats žmogus pasiima su savimi kaip asmenybės nuosavybę, yra jo charakteryje užfiksuota patyrimo pasekmė, kada, jam kylant į Rojų, buvo panaudotos didžiosios visatos intelektualios ir dvasinės grandinės. Kada žmogus apsisprendžia ir kada jis šitą sprendimą įgyvendina veiksmu, tada žmogus patiria, ir šito patyrimo prasmės ir vertybės amžiams yra jo amžinojo charakterio dalis visuose lygiuose, pradedant ribinio lygiu ir baigiant užbaigtojo lygiu. Kosmiškai moralus ir dieviškai dvasinis charakteris reiškia tvarinio asmeninių sprendimų, kuriuos apšvietė nuoširdus garbinimas, pašlovino išmintinga meilė, ir užbaigė broliška tarnystė, pagrindinę sankaupą.

(1287.5) 117:5.14 Besivystantis Aukščiausiasis ribiniams tvariniams galiausiai suteiks kompensaciją dėl to, kad jie niekada nesugebės pasiekti didesnio už apribotą patyrimo ryšį su visatų visata. Tvariniai Rojaus Tėvą gali pasiekti, bet jų evoliucinis protas, būdamas ribinis, yra nepajėgus realiai suvokti begalinio ir absoliutaus Tėvo. Tačiau kadangi visas tvarinių patyrimas yra registruojamas Aukščiausiajame ir yra Aukščiausiojo dalis, tai, kada visi tvariniai pasieks ribinės egzistencijos užbaigtąjį lygį, ir po to, kai visuminis visatos vystymasis įgalins juos pasiekti Dievą Aukščiausiąjį kaip aktualų dieviškumo buvimą, tada, neatskiriamas nuo tokio ryšio realybės, yra ryšys su visuminiu patyrimu. Laiko ribinis savyje turi amžinybės sėklų; ir mus moko, jog, kada evoliucijos pilnatvė paliudys potencialo kosminiam augimui išeikvojimą, tada visuminis ribinis, ieškodamas Tėvo kaip Galutiniojo, pereis į amžinosios karjeros absonitines fazes.

6. Aukščiausiojo ieškojimas

(1287.6) 117:6.1 Mes ieškome Aukščiausiojo visatose, bet jo nesurandame. “Jis yra tas, kuris yra visų daiktų ir būtybių, judančių ir nejudančių, viduje ir išorėje. Neatpažįstamas savo paslaptyje; nors yra tolimas, vis tiek jis yra arti.” Visagalis Aukščiausiasis yra “forma to, kas dar nesuformuota, modelis to, kas dar nesukurta.” Aukščiausiasis yra jūsų visatos namai, ir kada jūs surasite jį, tada bus kaip sugrįžimas į namus. Jis yra jūsų patirtinis tėvas, ir kaip išaugo net ir žmogiškųjų būtybių patyrime, jis taip pat tikrai išaugo ir dieviškosios tėvystės patyrime. Jis pažįsta jus, nes yra panašus į tvarinį, o taip pat yra panašus ir į kūrėją.

(1288.1) 117:6.2 Jeigu iš tikrųjų jūs trokštate surasti Dievą, tai negali būti taip, kad jūsų prote neužgimtų Aukščiausiojo sąmonė. Kaip Dievas yra jūsų dieviškasis Tėvas, taip Aukščiausiasis yra jūsų dieviškoji Motina, kuri rūpinasi jumis per jūsų kaip visatos tvarinių visą gyvenimą. “Koks visuotinis yra Aukščiausiasis—jis yra visur! Beribė gausybė kūrinijos tvarinių visą gyvenimą priklauso nuo jo buvimo, ir nė vienas nėra atstumiamas.”

(1288.2) 117:6.3 Kuo Mykolas yra Nebadonui, tuo Aukščiausiasis yra ribiniam kosmosui; jo Dievybė yra tas didingas kanalas, per kurį Tėvo meilė teka į išorę visai kūrinijai, ir jis yra tas didingas kelias, kuriuo ribiniai tvariniai eina į vidų ieškodami Tėvo, kuris yra meilė. Net ir Minties Derintojai yra susieti su juo; pirmine prigimtimi ir dieviškumu jie visi yra kaip Tėvas, bet kada jie patiria laiko transakcijas erdvės visatose, tada jie tampa tokie, kaip Aukščiausiasis.

(1288.3) 117:6.4 Veiksmas, kada tvarinys apsisprendžia vykdyti Kūrėjo valią, yra kosminė vertybė ir turi visatos prasmę, į tai nedelsiant reaguoja kažkokia neatskleista, bet visur esanti koordinavimo jėga, galbūt Aukščiausiosios Būtybės visą laiką didėjančio veikimo pasireiškimas.

(1288.4) 117:6.5 Besivystančio mirtingojo morontinė siela iš tikrųjų yra Visuotinio Tėvo, veikiančio per Derintoją, sūnus ir Aukščiausiosios Būtybės, Visuotinės Motinos, kosminio reagavimo vaikas. Motinos įtaka dominuoja žmogiškojoje asmenybėje per visą augančios sielos vietinės visatos vaikystę. Dieviškųjų tėvų įtaka didesnę pusiausvyrą pasiekia po susiliejimo su Derintoju ir per visą supervisatos karjerą, tačiau kada laiko tvariniai pradeda kelionę amžinybės centrinėje visatoje, tada Tėvo prigimtis ima pasireikšti vis didesne dalimi, savo ribinio pasireiškimo viršūnę pasiekdama atpažinus visuotinį Tėvą ir po priėmimo į Užbaigtumo Korpusą.

(1288.5) 117:6.6 Užbaigtojo pasiekimo patyrime ir šito patyrimo dėka kylančiojo savojo aš patirtines motinines savybes milžinišku laipsniu paveikia ryšys su Amžinojo Sūnaus dvasios buvimu ir Begalinės Dvasios proto buvimu ir Amžinojo Sūnaus dvasios buvimo ir Begalinės Dvasios proto buvimo įliejimas. Tada, per visas užbaigtojo veiklos valdas didžiojoje visatoje, įvyksta Aukščiausiojo slapto motininio potencialo naujas atsibudimas, naujas patirtinių prasmių įgyvendinimas, ir visos kilimo karjeros patirtinių vertybių nauja sintezė. Atrodo, jog užbaigtųjų šeštojo etapo šitas savojo aš įgyvendinimas visatos karjeroje tęsis tol, kol Aukščiausiojo motininis palikimas pasieks ribinį sinchroniškumą su Tėvo palikimu, esančiu Derintojuje. Šitas intriguojantis veikimo didžiojoje visatoje periodas rodo pakilusiojo ir ištobulinto mirtingojo toliau tebesitęsiančią subrendusiojo karjerą.

(1288.6) 117:6.7 Užbaigus egzistencijos šeštąjį etapą ir įžengus į dvasios statuso septintąjį ir baigiamąjį etapą, galbūt prasidės turtėjančio patyrimo, bręstančios išminties, ir dieviškumo įgyvendinimo išsivytę amžiai. Užbaigtojo prigimtyje šitai galbūt prilygs proto kovos dėl dvasinio savojo aš įgyvendinimo užbaigtam pasiekimui, kylančiojo žmogaus prigimties koordinavimo su dieviškojo Derintojo prigimtimi tarp ribinių galimybių ribų užbaigimui. Toks nuostabus visatos savasis aš tokiu būdu tampa Rojaus Tėvo amžinuoju užbaigtuoju sūnumi, o taip pat Motinos Aukščiausiosios amžinuoju visatos vaiku, tokiu visatos savuoju aš, kuris yra kvalifikuotas atstovauti visatų ir asmenybių tiek Tėvui, tiek Motinai bet kokioje veikloje arba užduotyje, susijusioje su sukurtų, kuriamų, ir besivystančių daiktų ir būtybių ribiniu valdymu.

(1289.1) 117:6.8 Visi sielą išvystantys žmonės tiesiogine prasme yra Dievo Tėvo ir Dievo Motinos, Aukščiausiosios Būtybės, evoliuciniai sūnūs. Bet iki tokio meto, kada mirtingasis žmogus savo sieloje sąmoningai suvokia savo dieviškąjį paveldėjimą, šitas įsitikinimas dėl giminystės su Dievybe turi būti pasiekiamas įtikėjimo dėka. Žmogiškojo gyvenimo patyrimas yra kosminis kokonas, kuriame Aukščiausiosios Būtybės sugebėjimai visatoje ir Visuotinio Tėvo buvimas visatoje (ir tie sugebėjimai, ir tas buvimas visatoje nėra asmenybės) vysto morontinę laiko sielą ir visatos likimo ir amžinosios tarnystės žmogiškąjį-dieviškąjį užbaigtojo charakterį.

(1289.2) 117:6.9 Žmonės perdaug dažnai užmiršta, jog žmogiškojoje egzistencijoje Dievas yra didingiausias patyrimas. Kiti patyrimai savo prigimtimi ir turiniu yra riboti, bet Dievo patyrimas ribų neturi, išskyrus tai, kokias ribas turi tvarinio sugebėjimas suvokti, ir šitas pats patyrimas šitą sugebėjimą plečia savaime. Kada žmonės ieško Dievo, tada jie ieško visko. Kada Dievą jie suranda, tada jie būna suradę viską. Šitas Dievo ieškojimas yra beribis meilės padovanojimas, kurį lydi naujos ir didingesnės meilės, kuri bus padovanota, stebinantys atradimai.

(1289.3) 117:6.10 Visa tikroji meilė yra iš Dievo, ir žmogus tą dieviškąją meilę gauna, kada šitą meilę jis pats dovanoja savo bičiuliams. Meilė yra dinamiška. Jos niekada negalima užgrobti; ji yra gyva, laisva, virpanti, ir visada jaudinanti. Žmogus niekada negali Tėvo meilės paimti ir savo širdyje įkalinti. Tėvo meilė mirtingajam žmogui gali tapti reali tiktai pereidama per to žmogaus asmenybę, kai šitą meilę savo ruožtu jis dovanoja kitiems žmonėms. Didinga meilės grandinė eina iš Tėvo, per sūnus broliams, ir tokiu būdu pas Aukščiausiąjį. Tėvo meilė mirtingojo asmenybėje atsiranda viduje gyvenančio Derintojo tarnavimo dėka. Toks Dievą pažįstantis sūnus šitą meilę atskleidžia savo sielos broliams visatoje, ir šita broliškoji meilė yra Aukščiausiojo meilės esmė.

(1289.4) 117:6.11 Prie Aukščiausiojo galima priartėti tiktai patyrimo dėka, o dabartinėse kūrinijos epochose yra tiktai trys keliai, kurie tvarinį veda link Aukštybės:

(1289.5) 117:6.12 1. Rojaus Piliečiai nusileidžia iš amžinosios Salos per Havoną, kur jie įgauna sugebėjimą suvokti Aukštybę stebėdami Rojaus-Havonos realybės skirtingumą ir tyrinėjimo būdu atrasdami Aukščiausiųjų Kūrėjų Asmenybių, pradedant Pagrindinėmis Dvasiomis ir baigiant Sūnumis Kūrėjais, įvairiapusę veiklą.

(1289.6) 117:6.13 2. Laiko-erdvės kylantieji, atvykstantys iš Aukščiausiųjų Kūrėjų evoliucinių visatų, labai priartėja prie Aukščiausiojo per Havoną keliaudami kaip per įvadą į augantį supratimą apie Rojaus Trejybės vienybę.

(1289.7) 117:6.14 3. Havonos vietiniai gyventojai suvokimą apie Aukščiausiąjį įgauna palaikydami ryšius su besileidžiančiaisiais piligrimais iš Rojaus ir kylančiaisiais piligrimus iš septynių supervisatų. Havonos vietiniai gyventojai yra neatsiejamai tokioje padėtyje, kad suderintų iš esmės skirtingus amžinosios Salos piliečių ir evoliucinių visatų piliečių požiūrius.

(1290.1) 117:6.15 Evoliuciniams tvariniams yra septyni didieji būdai, kaip priartėti prie Visuotinio Tėvo, ir kiekvienas iš šitų kilimų į Rojų eina per vienos iš Septynių Pagrindinių Dvasių dieviškumą; ir kiekvienas toks priartėjimas tampa įmanomas dėka to, jog yra išplečiamas patyrimo priėmimas, kuris atsiranda dėl to, jog tvarinys yra tarnavęs toje supervisatoje, kuri atspindi tos Pagrindinės Dvasios prigimtį. Šitų septynių patyrimų bendroji suma sudaro dabar žinomas ribas to, kaip tvarinys sąmoningai suvokia Dievo Aukščiausiojo realybę ir aktualybę.

(1290.2) 117:6.16 Ne vien tiktai paties žmogaus ribotumas jam užkerta kelią surasti ribinį Dievą; taip pat ir visatos neužbaigtumas; net ir visų tvarinių—praeities, dabarties, ir ateities— neužbaigtumas padaro Aukščiausiąjį nepasiekiamą. Dievą Tėvą gali surasti bet koks individas, kuris yra pasiekęs panašumo į Dievą dieviškąjį lygį, bet Dievo Aukščiausiojo asmeniškai nesuras nė vienas tvarinys iki to tolimojo meto, kada, tobulumo visuotinio pasiekimo dėka, vienu ir tuo pačiu metu jį suras visi tvariniai.

(1290.3) 117:6.17 Nepaisant to fakto, kad jūs negalite, šitame visatos amžiuje, jo surasti asmeniškai taip, kaip galite surasti ir kaip surasite Tėvą, Sūnų, ir Dvasią, ir vis tik, kilimas į Rojų ir vėlesnioji karjera visatoje jūsų sąmonėje palaipsniui sukurs suvokimą apie viso patyrimo Dievo buvimą visatoje ir veikimą kosmose. Aukščiausiojo esmė yra dvasios vaisiai, kada jis yra įgyvendinamas žmogiškajame patyrime.

(1290.4) 117:6.18 Žmogus kada nors pasieks Aukščiausiąjį dėl savo susiliejimo su Rojaus Dievybės dvasia. Urantams šitoji dvasia yra Visuotinio Tėvo Derintojo buvimas; ir nors Paslaptingasis Pagalbininkas yra iš Tėvo ir toks, kaip Tėvas, bet mes abejojame, kad net ir tokia dieviškoji dovana gali atlikti neįmanomą užduotį, jog begalinio Dievo prigimtį atskleistų ribiniam tvariniui. Mes įtariame, jog tai, ką Derintojai ateityje atskleis septintojo etapo užbaigtiesiems, bus Dievo Aukščiausiojo dieviškumas ir prigimtis. Ir šitas atskleidimas ribiniam tvariniui bus tuo, kuo Begaliniojo atskleidimas būtų absoliučiai būtybei.

(1290.5) 117:6.19 Aukščiausiasis nėra begalinis, bet jis tikriausiai apima iš begalybės viską, ką ribinis tvarinys kada nors galės realiai suvokti. Kad suprastum tai, kas yra daugiau negu Aukščiausiasis, reikia būti didesniam už ribinį!

(1290.6) 117:6.20 Visi patirtiniai kūriniai, įgyvendindami savąjį likimą, priklauso vieni nuo kitų. Tiktai egzistenciali tikrovė yra pati savyje ir egzistuoja savaime. Havonai ir septynioms supervisatoms reikia vienoms kitų tam, kad pasiektų ribinio pasiekimo maksimumą; lygiai taip tam, jog pasiektų ribinę transcendenciją, jos kada nors priklausys nuo išorinės erdvės ateities visatų.

(1290.7) 117:6.21 Žmogiškasis kylantysis gali surasti Tėvą; Dievas yra egzistencialus, ir todėl yra realus, nepriklausomai nuo patyrimo statuso visoje visatoje. Bet nė vienas atskiras kylantysis niekada nesuras Aukščiausiojo tol, kol visi kylantieji nebus pasiekę to visatos brandos maksimumo, kuris kvalifikuoja juos vienu ir tuo pačiu metu dalyvauti šitame atradime.

(1290.8) 117:6.22 Tėvas nėra asmenų gerbėjas; su kiekvienu iš savo kylančiųjų sūnų jis elgiasi kaip su kosminiu individu. Aukščiausiasis lygiai taip pat nėra asmenų gerbėjas; su savo patirtiniais vaikais jis elgiasi kaip su atskira kosmine visuma.

(1290.9) 117:6.23 Žmogus Tėvą gali atrasti savo širdyje, bet Aukščiausiojo jis turės ieškoti visų kitų žmonių širdyse; ir kada Aukščiausiojo meilę tobulai atskleis visi tvariniai, tada jis visatos aktualybe tikrai taps visiems tvariniams. Ir tai yra tiesiog kitas būdas pasakyti, jog visatos bus įsitvirtinusios šviesoje ir gyvenime.

(1291.1) 117:6.24 Kada visos asmenybės pasiekia ištobulintą savojo aš įgyvendinimą, plius kada ištobulinta pusiausvyra yra pasiekiama visose visatose, tai prilygsta Aukščiausiojo pasiekimui ir liudija visos ribinės tikrovės išlaisvinimą iš netobulos egzistencijos apribojimų. Toks visų ribinių potencialų išeikvojimas atveda į užbaigtą Aukščiausiojo pasiekimą ir gali būti kitaip apibrėžtas kaip pačios Aukščiausiosios Būtybės užbaigtas evoliucinis aktualizavimas.

(1291.2) 117:6.25 Žmonės Aukščiausiojo nesuranda staiga ir įspūdingai, kad tai būtų panašu į tai, kaip žemės drebėjimas suplėšo uolas, padarydamas tarpeklius, bet jį suranda lėtai ir kantriai, panašiai, kaip upė dugne ramiai išplauna žemę.

(1291.3) 117:6.26 Kada jūs surasite Tėvą, tada surasite savo dvasinio kilimo visatoje didingą priežastį; kada jūs surasite Aukščiausiąjį, tada atrasite savo žengimo pirmyn į Rojų karjeros didingą pasekmę.

(1291.4) 117:6.27 Bet nė vienas Dievą pažinęs mirtingasis niekada negali būti vienišas savo kelionėje per kosmosą, nes jis žino, jog, žengiant kiekvieną žingsnį šiuo keliu, Tėvas eina greta jo, tuo tarpu pats tas kelias, kuriuo jis žengia, yra Aukščiausiojo buvimas.

7. Aukščiausiojo ateitis

(1291.5) 117:7.1 Visų ribinių potencialų užbaigtas įgyvendinimas prilygsta viso evoliucinio patyrimo įgyvendinimo užbaigimui. Tai reiškia, jog Aukščiausiasis galutinai iškils kaip visagalis Dievybės buvimas visatose. Mes manome, kad Aukščiausiasis, šitame vystymosi etape, bus lygiai taip atskirai įasmenintas, kaip yra įasmenintas Amžinasis Sūnus, lygiai taip turės konkrečią galią, kokią turi Rojaus Sala, bus taip visiškai suvienytas, kaip yra suvienytas Bendrai Veikiantysis, ir visa tai bus tarp ribinių Aukštybės galimybių apribojimų ribų dabartinio visatos amžiaus išsivystymo aukščiausiajame taške.

(1291.6) 117:7.2 Nors tokia samprata apie Aukščiausiojo ateitį yra visiškai tinkama, bet mes norėtume atkreipti dėmesį į kai kurias problemas, kurios yra neatskiriamos nuo šitos sampratos:

(1291.7) 117:7.3 1. Aukščiausiojo Beribiai Prižiūrėtojai vargu ar galėtų būti sudievinti kuriame nors etape iki to meto, kada bus užbaigta jo evoliucija, ir vis tik šitie patys prižiūrėtojai net ir dabar ribotai panaudoja aukštybės suverenumą, kiek tai yra susiję su visatomis, įsitvirtinusiomis šviesoje ir gyvenime.

(1291.8) 117:7.4 2. Aukščiausiasis vargu ar galėtų veikti Galutiniojoje Trejybėje iki to meto, kol bus nepasiekęs visatos statuso užbaigtos aktualybės, ir vis tik Galutinioji Trejybė net ir dabar yra apribota realybė, ir jūs buvote informuoti apie Galutiniojo Apribotų Vicegerentų egzistavimą.

(1291.9) 117:7.5 3. Visatos tvariniams Aukščiausiasis nėra iki galo realus, bet yra daug priežasčių tam, jog, logiškai mąstant, būtų padaryta išvada, kad jis yra visiškai realus Septinkartei Dievybei, pradedant Visuotiniu Tėvu Rojuje ir baigiant vietinių visatų Sūnumis Kūrėjais ir Kuriančiosiomis Dvasiomis.

(1291.10) 117:7.6 Gali būti, jog tarp ribinio aukštesniųjų ribų, kur laikas susijungia su pranoktu laiku, yra tam tikros rūšies sekos susimaišymas ir susiliejimas. Gali būti, jog Aukščiausiasis sugeba prognozuoti savo buvimą visatose tuose viršlaiko lygiuose ir tada ribotu laipsniu laukti ateities evoliucijos, šitą ateities prognozę atspindėdamas atgal į sukurtus lygius kaip Suprojektuoto Neužbaigtumo Imanentiškumą. Tokie reiškiniai gali būti stebimi ten, kur tik ribinis užmezga ryšį su viršribiniu, kaip yra patyrime tų žmogiškųjų būtybių, kurių viduje gyvena Minties Derintojai, kurie yra tikros pranašystės apie žmogaus ateities pasiekimus visatose per visą amžinybę.

(1292.1) 117:7.7 Kada mirtingieji kylantieji būna priimti į Rojaus Užbaigtųjų Korpusą, tada jie prisiekia Rojaus Trejybei, ir duodami šitą atsidavimo priesaiką, jie tuo pačiu pasižada būti amžinai ištikimi Dievui Aukščiausiajam, kuris yra Trejybė, kaip ją suvokia visos ribinių tvarinių asmenybės. Vėliau, kada užbaigtųjų kuopos veikia visose besivystančiose visatose, tada jos visiškai paklūsta Rojaus kilmės mandatams iki pat to reikšmingo meto, kada vietinės visatos įsitvirtina šviesoje ir gyvenime. Kada šitų ištobulintų kūrinių naujosios valdymo organizacijos ima atspindėti iškylantį Aukščiausiojo suverenumą, mes pastebime, jog pasklidusios užbaigtųjų kuopos tuomet pripažįsta tokių naujų vyriausybių juridinę valdžią. Atrodo, kad Dievas Aukščiausiasis vystosi kaip evoliucinių Užbaigtųjų Korpusų vienytojas, bet labai tikėtina, jog šitų septynių korpusų amžinąjį likimą reguliuos Aukščiausiasis kaip Galutiniosios Trejybės narys.

(1292.2) 117:7.8 Aukščiausioji Būtybė savyje turi tris viršribines galimybes tam, kad pasireikštų visatose:

(1292.3) 117:7.9 1. Absonitinį bendradarbiavimą pirmojoje patirtinėje Trejybėje.
(1292.4) 117:7.10 2. Bendraabsoliutų ryšį antrojoje patirtinėje Trejybėje.
(1292.5) 117:7.11 3. Bendrabegalinį dalyvavimą Trejybių Trejybėje, bet mes neturime deramo supratimo, ką visa tai iš tikrųjų reiškia.

(1292.6) 117:7.12 Tai yra viena iš visuotinai priimtų hipotezių apie Aukščiausiojo ateitį, bet taip pat yra daug samprotavimų ir apie jo ryšius su dabartine didžiąja visata, kada ji pasieks šviesos ir gyvenimo statusą.

(1292.7) 117:7.13 Dabartinis supervisatų tikslas yra tapti, atsižvelgiant į savo padėtį ir tarp savo potencialų ribų, tobulomis, net ir tokiomis, kokia tobula yra Havona. Šitas tobulumas yra susijęs su fiziniu ir dvasiniu pasiekimu, net su administraciniu, valdymo, ir brolišku vystymu. Tikima, jog, per ateinančius amžius, disharmonijos, netinkamo prisiderinimo, ir blogo prisitaikymo galimybės supervisatose galiausiai bus išeikvotos. Energetinės grandinės bus tobuloje pusiausvyroje ir visiškai paklus protui, tuo tarpu dvasia, asmenybės akivaizdoje, bus pasiekusi viešpatavimą proto atžvilgiu.

(1292.8) 117:7.14 Manoma, jog šituo tolimos ateities laiku Aukščiausiojo dvasinis asmuo ir Visagalio pasiektoji energija bus pasiekę suderintą išsivystymą, ir abu, suvienyti Aukščiausiojo Prote ir Aukščiausiojo Proto, realizuosis kaip Aukščiausioji Būtybė, užbaigta aktualybė visatose—tokia aktualybė, kurią bus galima matyti visiems išmintingiems tvariniams, į kurią reaguos visos sukurtos energijos, kuri bus koordinuota visose dvasinėse esybėse, ir kurią galės patirti visos visatos asmenybės.

(1292.9) 117:7.15 Šita koncepcija numato Aukščiausiojo aktualų suverenumą didžiojoje visatoje. Visiškai panašu, jog dabartiniai Trejybės administratoriai ir toliau veiks kaip jo vicegerentai, bet mes manome, jog dabartinės sienos tarp šių septynių supervisatų palaipsniui išnyks, ir, kad visa didžioji visata veiks kaip ištobulinta visuma.

(1292.10) 117:7.16 Tai yra įmanoma, jog Aukščiausiasis gali tuomet asmeniškai reziduoti Uversoje, Orvontono būstinėje, iš kur jis vadovaus laiko kūrinių administravimui, bet iš tikrųjų tai yra tik teorinis samprotavimas. Nors, aišku, Aukščiausiosios Būtybės asmenybę tikrai bus galima pasiekti tam tikroje konkrečioje vietoje, nors jo Dievybės buvimas tuo pačiu metu visur toliau persmelks visatų visatą. Koks bus to amžiaus supervisatos piliečių ryšys su Aukščiausiuoju, mes nežinome, bet tai gali būti kažkas panašaus į tai, koks yra dabartinis ryšys tarp Havonos vietinių gyventojų ir Rojaus Trejybės.

(1293.1) 117:7.17 Tų ateities laikų ištobulinta didžioji visata milžinišku laipsniu skirsis nuo to, kas yra šiuo metu. Liks praeityje erdvės galaktikų organizavimo jaudinantys patyrimai, gyvybės implantavimas neužtikrintuose laiko pasauliuose, ir harmonijos išsivystymas iš chaoso, grožio išsivystymas iš potencialų, tiesos išsivystymas iš prasmių, ir gėrio išsivystymas iš vertybių. Laiko visatos bus pasiekusios ribinio likimo įgyvendinimą! Ir galbūt erdvei ateis ramybė, poilsis po amžius trukusios kovos dėl evoliucinio tobulumo. Bet neilgam! Tikrai, užtikrintai, ir nepermaldaujamai Dievo Galutiniojo iškylančios Dievybės mįslė mes iššūkį šitiems nusistovėjusių visatų ištobulintiems piliečiams lygiai taip, kaip jų kovojantiems evoliuciniams protėviams iššūkį metė Dievo Aukščiausiojo ieškojimas. Kosminio likimo uždanga pakils tam, jog atskleistų kerinčio absonitinio ieškojimo transcendentinį grožį, kad Visuotinis Tėvas būtų pasiektas šituose naujuose ir aukštesniuose lygiuose, kurie yra atskleidžiami tvarinio patyrimo galutinume.


(1293.2) 117:7.18 [Parengė Galingasis Žinianešys, laikinai gyvenantis Urantijoje.]

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved